Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-06-13 · Administracinė byla Nr. A-662-2312-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2010-11-02Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2011-06-13Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-06-13
Bylos Nr.
A-662-2312-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01445-2010-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Virginija Volskienė
Pareiškėjas
V. N.
Atsakovas
Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai
Advokatai
Jovitas Elzbergas
Administracinė byla Nr. A662-2312/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01445-2010-0Procesinio sprendimo kategorija 19 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. birželio 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Jovitui Elzbergui,atsakovo atstovams T. Č. ir G. N.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. N. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas skundu (b. l. 1-8) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2010 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr. KS-33 „Dėl V. N.“ (toliau – ir Sprendimas).

Paaiškino, kad Sprendime atsakovas nusprendė, jog pareiškėjas, būdamas Vilniaus miesto savivaldybės meru, nevykdė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 2 punkte nustatytos pareigos vengti interesų konfliktų ir tokiais veiksmais pažeidė Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, kadangi pareiškėjas dalyvavo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdyje pateikiant sprendimo projektą „Dėl 2010 metų nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo už neparduotus gyvenamosios paskirties būstus“ (toliau – ir Sprendimo projektas), nors buvo asmeniškai juo suinteresuotas, kadangi Sprendimo projektas gali būti susijęs su UAB „Euro-Construct“ (toliau – ir Bendrovė), kurios akcijų dalimi disponuoja V. N., o jo sutuoktinė šioje įmonėje eina vadybininkės pareigas. Sprendime nurodyta, jog priėmus minėtą sprendimą Bendrovė, kaip ir kitos nekilnojamojo turto įmonės, butų atleista nuo nekilnojamojo turto mokesčio. Nurodė, kad Įstatymo 3 straipsnio 2 punkte pateiktos sąvokos negali būti aiškinamos plečiamai. Pabrėžė, kad Įstatyme įtvirtinti du požymiai, kuriems esant galima konstatuoti privatų interesą, galintį sukelti interesų konfliktą: asmeninis turtinis ir neturtinis privatus interesas, tokio intereso galima įtaka priimamiems sprendimams atliekant tarnybines pareigas. Darė išvadą, kad tik esant šių aplinkybių visumai galima konstatuoti, jog yra privatus interesas. Sistemiškai ir teologiškai aiškino Įstatymo nuostatas ir pažymėjo, jog sprendžiant, ar tam tikras elgesys sukelia viešųjų ir privačių interesų konfliktą, kiekvienu atveju turi būti nustatytos ir įvertintos visos reikšmės turinčios aplinkybės: ar objektyviai egzistuoja asmeninis turtinis (neturtinis) privatus interesas, galintis daryti poveikį valstybės tarnautojo priimamiems sprendimams, taip pat, ar egzistuojančio intereso įgyvendinimas yra įmanomas. Atkreipė dėmesį, kad atsakovo vertintas pareiškėjo elgesys neatitinka viešųjų ir privačių interesų konfliktui keliamų požymių. Teigė, kad 2009 m. gegužės 5 d. pateiktoje privačių interesų deklaracijoje pareiškėjas nurodė Bendrovę kaip savo buvusią darbovietę, taip pat kaip įmonę, kurioje dirba jo sutuoktinė, ir kaip juridinį asmenį, kurio akcijas V. N. (ar jo sutuoktinė) valdo. Tvirtino, jog šis deklaravimas reiškia, kad sprendžiant tam tikrus klausimus, susijusius su minėta įmone, gali kilti interesų konfliktas, tačiau tai nėra prezumpcija, reiškianti pastovų interesų konflikto egzistavimą. Nurodė, jog vos tik sužinojęs apie galintį atsirasti interesų konfliktą prieš prasidedant 2010 m. sausio 13 d. tarybos posėdžiui, kreipėsi į Bendrovės vadovą, kuris patikino, jog tarybos sprendimai neturės jokios įtakos šiai bendrovei, kadangi ji neturi turto, kuris būtų apmokestinamas nekilnojamojo turto mokesčiu. Paaiškino, kad vėliau, patikslinus informaciją, paaiškėjo, jog egzistuoja vienas butas, kuriam taikomas šis mokestis, tačiau pastarasis butas yra išnuomotas ir nekilnojamojo turto mokestį moka nuomininkas. Darė išvadą, jog tuo atveju, jeigu tarybos sprendimu Bendrovė būtų atleista nuo nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo, jos išlaidos nesumažėtų, o pelnas nepadidėtų, sumažėtų tik nuomininko išlaidos. Paaiškino, kad svarstomo projekto iniciatore yra Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija, o savivaldybės tarybai šį projektą pateikė Vilniaus miesto savivaldybės Finansų valdymo ir apskaitos departamento Mokesčių tarnyba. Teigė, kad neprisidėjo prie šio projekto iniciavimo, pateikimo savivaldybės tarybai ir skatinimo priimti atitinkamą sprendimą, o tik vykdė mero pareigas, numatytas Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnyje. Pabrėžė, kad suinteresuotumo nebuvimą pagrindžia ne tik nedalyvavimas minimo projekto iniciavimo ar pateikimo tarybai procedūrose, bet ir privačių interesų nebuvimas. Nurodė, jog Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos atsakovui pateikta informacija, kad Bendrovė 2010 m. galimai turėtų sumokėti į Vilniaus miesto savivaldybės biudžetą 7543 litus nekilnojamojo turto mokesčio, nėra teisinga. Pažymėjo, jog vien tas faktas, kad E. U. ir E. S. straipsniuose pateikiama nuomonė, jog pareiškėjas gali būti pažeidęs viešuosius ir privačius interesus, bei tarybos priimtas sprendimas suteiktų Bendrovei naudos, negali suponuoti interesų konflikto egzistavimo. Pažymėjo, kad atsakovas tik nurodė galimą pareiškėjo interesą, tačiau netyrė aplinkybių, ar šis interesas realiai egzistuoja. Pabrėžė, jog nėra jokių įrodymų, kad priimant sprendimą pareiškėjas buvo asmeniškai suinteresuotas ir turėjo privačių interesų, nėra duomenų, ar interesai galėjo turėti įtakos tarnybinėms pareigoms. Nurodė Įstatymo 11 straipsnį ir darė išvadą, kad šiame straipsnyje įtvirtina pareiga nedalyvauti tik tokių sprendimų rengime, svarstyme ar dalyvavime, kurie sukelia interesų konfliktą. Paaiškino, jog dalyvavo 2010 m. sausio 13 d. savivaldybės tarybos posėdyje, kuriame buvo pristatytas Sprendimo projektas ir buvo sprendžiama, ar pradėti šio projekto svarstymo procedūrą, ar ne. Pareiškėjo manymu, tai nėra sprendimų svarstymas ar rengimas, sukeliantis interesų konfliktą. Teigė, kad tuo atveju, kai nėra žinoma, ar svarstymo procedūra prasidės ar ne, negali būti ir pareigos informuoti ar nusišalinti pagal Įstatymo 11 straipsnį.

Atsiliepimas

Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija atsiliepimu į skundą (b. l. 28-30) prašė skundą atmesti.

Paaiškino, kad atlikusi tyrimą nustatė ir įvertino visas Sprendimui priimti reikšmės turinčias aplinkybes, tyrimo metu nustatė, jog Bendrovei nuosavybės teise priklausė šeši būstai, kurių vienas buvo pripažintas tinkamu naudoti ir, vadovaujantis Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymu, apmokestintas nekilnojamojo turto mokesčiu. Atsakovo manymu, pareiškėjo papildomai pateiktas paaiškinimas ir patalpų nuomos sutartis, nelaikytina naujai paaiškėjusia aplinkybe, kurią įvertinus būtų galima pakeisti Sprendimą. Atkreipė dėmesį, kad patalpų perdavimo-priėmimo akte nuomininko parašu nepatvirtintas išnuomotų patalpų perdavimas nuomininkui, be to, sutartyje nėra numatyta išlyga, kad nuomininkas be nuomos mokesčio moka ir nekilnojamojo turto mokestį. Laikė nepagrįstu pareiškėjo teiginį, kad savivaldybės tarybai priėmus sprendimą, Bendrovė neturėtų jokios naudos, nes nekilnojamojo turto mokesčio objektas yra juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas (Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 4 str. 2 p.). Darė išvadą, jog priėmus Sprendimo projektą Bendrovė nepatirtų išlaidų, susijusių su mokėtinu nekilnojamojo turto mokesčiu. Paaiškino, kad Bendrovė užsiima nekilnojamojo turto statyba bei vystymu, jos statomi ir parduodami kotedžai, esantys prestižiniame sostinės (duomenys neskelbtini) rajone, neabejotinai yra didelės vertės prabangos objektai. Pažymėjo, kad nekilnojamojo turto interneto skelbimų portale buvo publikuojamas skelbimas, siūlantis Bendrovės kotedžą įsigyti už 1 400 000 Lt. Pažymėjo, jog savivaldybės tarybai pritarus sprendimo projektui, nekilnojamojo turto statytojai gauna akivaizdžios naudos: užuot pardavę gyvenamosios paskirties būstus už realią rinkos kainą yra suinteresuoti laukti rinkos atsigavimo tikintis didesnio pelno ir Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto sąskaita nepatirti su mokėtinu nekilnojamojo turto mokesčiu susijusių išlaidų. Atsakovo manymu, vien Bendrovės veiklos sritis bei jai nuosavybės teise priklausantys dar penki nebaigti statyti gyvenamosios paskirties būstai rodo Bendrovės suinteresuotumą tokio pobūdžio sprendimų priėmimu, nes anksčiau ar vėliau šie įmonei priklausantys statiniai turės būti pripažinti tinkamais naudoti, ir tuo atveju, jei jie nebus parduoti, įmonė patirs su mokėtinu nekilnojamojo turto mokesčiu susijusių išlaidų. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde vadovaujasi negaliojančios Įstatymo redakcijos nuostatomis. Pabrėžė, kad pareiškėjas, būdamas Bendrovės akcininku, pretenduoja į Bendrovės grynojo pelno dalį, be to, jo sutuoktinė dirba šioje Bendrovėje, pareiškėjas, iki tapdamas Vilniaus miesto meru, ėjo Bendrovės vadovo pareigas bei buvo paėmęs iš Bendrovės didelės vertės paskolą, pirko iš Bendrovės žemės sklypą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimu skundą atmetė.

Teismas nurodė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, Įstatyto 3 straipsnio 2 punktą, 2 straipsnio 4, 2 dalis, 11 straipsnio 1, 2 dalis, nustatė, kad pareiškėjas, dalyvaudamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. sausio 13 d. posėdyje, pirmininkavo dalies klausimų pristatyme, taip pat ir į darbotvarkę įtraukto klausimo dėl 2010 metų nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo už neparduotus gyvenamosios paskirties būstus, pasisakė šio klausimo svarstyme bei siūlė balsuoti, jog būtų pradedama sprendimo projekto svarstymo procedūra. Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybai teiktame Sprendimo projekte buvo numatyta atleisti įmones nuo 2010 metų nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo už būstus, esančius tinkamais naudoti pripažintuose gyvenamosios paskirties pastatuose Vilniaus mieste, jei jie yra neparduoti galutiniam vartotojui. Pažymėjo, kad V. N. 2009 m. balandžio 30 d. privačių interesų deklaracijoje nurodė, jog yra Bendrovės akcininkas, jo sutuoktinė dirba Bendrovėje vadybininke. Atkreipė dėmesį, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2010 m. balandžio 9 d. rašte nurodoma, jog Bendrovės 2010 metais į Vilniaus miesto savivaldybę mokėtinas nekilnojamojo turto mokestis yra 7543 Lt. Nurodė Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, 7 straipsnio 3 dalį, 12 straipsnio 1 dalį ir konstatavo, kad nekilnojamojo turto išnuomojimas tretiesiems asmenims, šio nekilnojamojo turto apmokestinimui bei mokestinės prievolės atsiradimui nekilnojamojo turto savininkui (juridiniam asmeniui) teisiškai nėra reikšmingas. Pabrėžė, kad V. N., būdamas Bendrovės akcininku, turi teisę į dalį pelno, kuris tiesiogiai priklauso nuo Bendrovės mokėtinų mokesčių, taip pat ir nekilnojamojo turto mokesčio. Sprendė, jog Bendrovės sėkminga ir pelninga veikla yra suinteresuota ir V. N. sutuoktinė, dirbanti šioje įmonėje. Vertino tai, kad Bendrovė, vykdanti statybas, turėjo tiek pripažintų tinkamais naudoti, tiek statomų nekilnojamojo turto objektų, ir darė išvadą, jog nekilnojamojo turto mokesčio lengvatų suteikimas būtų naudingas tiek pačiam pareiškėjui, tiek Bendrovėje dirbančiai jo sutuoktinei. Pabrėžė, kad pirminis Sprendimo projekto svarstymas vyko 2010 m. sausio 13 d. įvykusiame Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdyje, tačiau šio sprendimo svarstymo procedūra, numatyta Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento 43 straipsnio 3 dalyje, nebuvo pradėta balsavimo metu taip nusprendus Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariams. Sprendimo „Dėl 2010 metų nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo už neparduotus gyvenamosios paskirties būstus“ svarstymo procedūros pradėjimą (nepradėjimą) teismas laikė Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nurodytu sprendimu. Kadangi jo priėmime pareiškėjas aktyviai dalyvavo, teismas darė išvadą, kad Komisija Sprendime pagrįstai konstatavo, jog V. N., 2010 m. sausio 13 d., dalyvaudamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdyje svarstant Sprendimo projektą, nevykdė Įstatymo 3 straipsnio 2 punkte nustatytos prievolės vengti interesų konfliktų ir tokiais veiksmais pažeidė Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

III.

Pareiškėjas V. N. apeliaciniu skundu (b. l. 167-178) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti bei priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo Įstatymo 2 straipsnio 4, 2 dalis ir daro išvadą, kad interesų konflikto konstatavimui turi būti nustatomi privatūs interesai bei tai, kad asmuo privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, susijusį ir su jo privačiais interesais. Pabrėžia, kad nebuvo suinteresuotumo, galinčio turėti įtakos tarnybinių pareigų vykdymui, kadangi Bendrovės butą valdo ir juo naudojasi nuomininkas, dėl to jis turi išlaikyti butą (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.493 str. 1 d.), o nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimas laikytinas daikto išlaikymu (CK 6.493, 6.584, Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1147-259/2009). Pažymi, jog 2009 m. rugsėjo 29 d. nuomos sutartyje buto išlaikymo pareiga nėra perkelta nuomotojui, todėl daro išvadą, kad šią pareigą vykdo nuomininkas. Tvirtina, kad nepriklausomai nuo to, ar įmonei nuosavybės teise priklausantis butas būtų buvęs apmokestintas nekilnojamojo turto mokesčiu 2010 metais, ar ne, Bendrovės išlaidos nepadidės, o pelnas nesumažės. Paaiškina, kad visi butai be apdailos negali būti pripažinti tinkamais naudoti, todėl ir nekilnojamojo turto mokestis nėra skaičiuojamas. Daro išvadą, kad neegzistavo privatūs interesai, todėl negalėjo atsirasti ir interesų konfliktas. Nurodo Įstatymo 2 straipsnio 4 dalį, 11 straipsnio 1, 2 dalis ir pažymi, jog nedalyvavo nei vienoje procedūrų, kurios metu gali atsirasti interesų konfliktas. Nurodo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. 1-1103 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento (toliau – ir Reglamentas) VIII skyrių, 42 straipsnio 1, 2 dalis, pabrėžia, kad neprisidėjo prie projekto iniciavimo, parengimo, pateikimo savivaldybės tarybai, nedalyvavo sprendimo rengimo procedūroje, neskatino priimti atitinkamų sprendimų, o tik vykdė teisės aktuose nustatytas pareigas. Pareiškėjo teigimu, sprendimo projekto pristatymas nepatenka nei į rengimo, nei į svarstymo stadiją. 2010 m. sausio 13 d. tarybos posėdis nėra ir negali būti laikomas sprendimo rengimu, svarstymu, priėmimu ar kitokiu poveikiu sprendimui. Teigia, jog jam nekilo Įstatymo 11 straipsnyje nustatyta pareiga nusišalinti, kadangi 2010 m. sausio 13 d. tarybos posėdyje nebuvo priimtas sprendimas pradėti svarstymo procedūrą. Mano, jog teismas nepagrįstai plečiamai aiškina Įstatymo 11 straipsnio 1 dalį. Pabrėžia, jog visais atvejais, vertinant, ar buvo interesų konfliktas, ar ne, turi būti įvertinami atsiradę ar galintys kilti padariniai. Pažymi, jog dalyvaudamas ir vadovaudamas 2010 m. sausio 13 d. posėdžiui niekaip neįtakojo ir negalėjo įtakoti Bendrovės teisių ir pareigų. Atkreipia dėmesį, jog sprendimo svarstymo procedūra nebuvo prasidėjusi, todėl pareiškėjas negalėjo joje dalyvauti ir pažeisti Įstatymo nuostatų.

Atsiliepimas

Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 190-193) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Paaiškina, kad Komisija tyrimą pradėjo 2010 m. sausio 22 d., o Sprendimą priėmė 2010 m. balandžio 21 d., tačiau pareiškėjas neatvyko į Komisijos posėdį, neprašė jo atidėti, pateikė tik vieną paaiškinimą. Nurodo, kad pareiškėjo pozicija buvo nenuosekli, kadangi 2010 m. kovo 19 d. Komisijai teigė, jog Bendrovė neturi pripažintų tinkamais naudoti statinių, o Komisijai priėmus Sprendimą tvirtino, kad Bendrovė turi vieną pripažintiną tinkamu naudoti statinį. Nurodo Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, 12 straipsnio 1 dalį, pažymi, kad net tuo atveju, jei nekilnojamojo turto mokestį moka nuomininkas, tai nepaneigia Bendrovės suinteresuotumo atleidimu nuo mokesčio mokėjimo. Pabrėžia, jog neturi reikšmės tai, ar privačių interesų turintis valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo iš savo veiksmų gavo realios asmeninės naudos, ar ne, taip pat tai, ar klausimas, kurio sprendime asmuo dalyvauja yra išsprendžiamas iš esmės, ar ne. Nurodo Reglamento 42-46 straipsnius ir daro išvadą, kad pareiškėjo argumentas, jog sprendimo projekto pateikimas nedaro įtakos galutinių sprendimų priėmimui, nėra pagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2010 m. balandžio 21 d. sprendimo Nr. KS–33 „Dėl V. N.“, kuriame konstatuota, jog Vilniaus miesto savivaldybės meras V. N. nevykdė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2 punkte nustatytos prievolės vengti interesų konfliktų ir tokiais veiksmais pažeidė šio įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (2000 m. vasario 17 d. įstatymo Nr. VIII–1562 redakcija) 3 straipsnio 2 punkte reglamentuota, kad viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra. Minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtina, kad asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą bei asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje. Institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje.

Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje (1997 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. VIII-371 redakcija) reglamentuota, kad asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Minima teisės norma draudžia atlikti teisei priešingas veikas – dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus – t. y. reikalauja susilaikyti nuo tam tikro elgesio varianto (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniai sprendimai, priimti administracinėse bylose Nr. A143–951/2010, Nr. A662–1121-11).

Aplinkybės, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, pačios savaime dar nereiškia interesų konflikto buvimo. Jos apibūdina tam tikrą bendrą asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, padėtį (jo turėtus ar esamus santykius su kitais asmenimis, dalyvavimą netarnybinėje veikloje, sudarytus sandorius ar pan.) ir savo esme yra tik prielaidos interesų konfliktui kilti. Valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens tarnybinėje veikloje atsiradus tam tikroms konkrečioms šios veiklos vykdymo aplinkybėms (atsiradus reikalui parengti ar priimti tam tikrą konkretų sprendimą, gavus tam tikrą konkretų pavedimą ir pan.), minėtos aplinkybės, išreiškiančios prielaidas interesų konfliktui kilti, kartu su minėtomis konkrečiomis tarnybinės veiklos aplinkybėmis virsta interesų konfliktu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio mėn. 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442–1422–10).

Byloje ginčo dėl V. N. sąsajų su Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendime minima įmone „Euro-Construct nėra, todėl šiuo bylos aspektu teismas plačiau nepasisako.

Vertinant, ar buvo pažeista anksčiau minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalis, būtina išsiaiškinti tik tą faktinę aplinkybę, ar pareiškėjas dalyvavo rengiant, svarstant, priimant ar kitaip paveikiant sprendimą, kuriuo siūloma 2010 m. atleisti įmones nuo nekilnojamojo turto mokesčio už pripažintus tinkamais naudoti, bet neparduotus statinius. Pastaroji aplinkybė nustatytina vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje įtvirtintomis taisyklėmis.

Kaip matyti iš bylos medžiagos dėl įmonių atleidimo nuo 2010 metų nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo už būstus pripažintus tinkamais naudoti, tačiau neparduotus, į Vilniaus miesto savivaldybę kreipėsi Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija, kuri 2010-01-06 aiškinamajame rašte įvardijama kaip minėto teisės akto projekto iniciatorė. Šio sprendimo projekto aiškinamajame rašte taip pat nurodyta, kad jo rengėjas yra Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Finansų apskaitos ir valdymo departamento Mokesčių skyrius. Parengtas sprendimo projektas buvo įtrauktas į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. sausio 13 d. vyksiančio posėdžio darbotvarkę.

Spendimo projektą dėl įmonių atleidimo nuo 2010 metų nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo už būstus pripažintus tinkamais naudoti tarybos posėdyje pristatė Finansų apskaitos ir valdymo departamento direktorius, jis taip pat atsakė į tarybos narių klausimus bei buvo išklausyti tarybos narių pasisakymai. Meras, papildydamas pranešėją, informavo tarybą, jog savivaldybė niekada negaudavo nekilnojamojo turto mokesčio už neparduotus butus, nes visi butai būdavo parduodami bei siūlė pradėti sprendimo projekto svarstymo procedūrą ir kvietė balsuoti. Tai reiškia, kad šis klausimas, nors ir ne iš esmės, tačiau tarybos posėdyje buvo svarstomas. Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 straipsnio 1 dalis nėra siejama su administracinės teisėkūros arba administracinio akto leidybos procedūros stadijomis (struktūra), o minėtos nuostatos turinio prasme svarbus pats dalyvavimo svarstant ir/ar priimant tam tikrą klausimą faktas, kuris gali sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą. Vadinasi, tiek V. N. skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad šio tarybos posėdžio metu nėra aišku, ar bus pradėta svarstymo procedūra ar ne, todėl negali būti ir pareigos informuoti ar nusišalinti kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 straipsnis, nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi.

Pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. 1–1103 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento 43 straipsnio 1 dalį, projektą Tarybos posėdyje pateikia projekto iniciatorius arba pagrindinio komiteto atstovas, trumpai (ne ilgiau kaip 10 minučių) apibūdindamas projektą ir atsakydamas į Tarybos narių klausimus (ne ilgiau kaip 10 minučių). Po to posėdžio pirmininkas supažindina su Savivaldybės administracijos Teisės departamento, komitetų ar Kolegijos išvadomis, jeigu jos yra, ir teikia siūlymus balsuoti. To paties reglamento straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad visi sprendimai projekto pateikimo ir svarstymo Tarybos posėdyje metu priimami paprasta balsavusiųjų dauguma. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdžio Nr. 49 protokole Nr. 2–49 nurodyta, jog 36 klausimu svarstytas sprendimo projektas dėl 2010 metų nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo už neparduotus gyvenamosios paskirties būstus ir nuspręsta nepradėti sprendimo projekto „Dėl 2010 metų nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo už neparduotus gyvenamosios paskirties būstus“ svarstymo procedūros, projektą grąžinti tobulinti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas, būdamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos meru, privalėjo nusišalinti svarstant ir priimant sprendimą dėl įmonių atleidimo nuo 2010 metų nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo už būstus, pripažintus tinkamais naudoti, tačiau neparduotus, o to nepadaręs, pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2 punktą bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalis.

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog tarybos sprendimas dėl „Dėl 2010 metų nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo už neparduotus gyvenamosios paskirties būstus“ svarstymo procedūros pradėjimo (nepradėjimo) taipogi laikytinas Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nurodytu sprendimu, o jo priėmime pareiškėjas aktyviai dalyvavo, todėl Komisija 2010-04-21 sprendime pagrįstai konstatavo, kad V. N., 2010 m. sausio 13 d. dalyvaudamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdyje svarstant sprendimo projektą „Dėl 2010 metų nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo už neparduotus gyvenamosios paskirties būstus“ nevykdė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2 punkte nustatytos prievolės vengti interesų konfliktų ir tokiais veiksmais pažeidė šio įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas.

Kaip ne kartą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra pažymėta, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas savo esme yra prevencinis. Tai reiškia, kad Įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, jog pareiškėjas savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, užtenka to, kad jis nesiėmė įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti, t. y. neįvykdė Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14 –844/07). Atsižvelgiant į tai, kaip nepagrįstas atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad pirma turi būti nustatomi privatūs interesai, t. y. realus ir objektyviai egzistuojantis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos tarnybinių pareigų vykdymui.

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs teisinį reguliavimą (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo nuostatas), taip pat teisingai pažymėjo, kad nekilnojamojo turto išnuomavimas tretiesiems asmenims šio turto apmokestinimui bei mokestinės prievolės atsiradimui nekilnojamojo turto savininkui (juridiniam asmeniui), teisiškai nėra reikšminga.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio juridinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo V. N. apeliacinis skundas netenkinamas.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. N. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas Arūnas Sutkevičius Virginija Volskienė