- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-11-02
- Bylos Nr.
- Ik-2286-281/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01445-2010-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Mefodija Povilaitienė, Liuda Arlauskienė, Raimondas Blauzdžius
- Pareiškėjas
- V. N.
- Atsakovas
- Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Liudos Arlauskienės, Raimondo Blauzdžiaus ir Mefodijos Povilaitienės (pirmininkės ir pranešėjos), sekretoriaujant Anai Matutienei, dalyvaujant pareiškėjo atstovui Henrikui Celencevičiui, atsakovės atstovams Juozui Sinkevičiui ir Gintarei Norkūnaitei, teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. N. skundą atsakovei Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.
pareiškėjas V. N. skunde (b.l. 1-8) teismui prašo panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – Komisija) 2010-04-21 sprendimą Nr.KS-33 „Dėl V. N.“.
Pagrįsdamas savo reikalavimus paaiškino, kad priimtame sprendime atsakovė nusprendė, jog pareiškėjas, būdamas Vilniaus miesto savivaldybės meru, nevykdė LR viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – Įstatymas) 3 str. 2 p. nustatytos prievolės vengti interesų konfliktų ir tokiais veiksmais pažeidė minimo įstatymo 11 str. 1 ir 2 d. nuostatas. Nurodomas pažeidimas pasireiškė tuo, jog pareiškėjas dalyvavo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdyje pateikiant sprendimo projektą „Dėl 2010 metų nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo už neparduotus gyvenamosios paskirties būstus“ ir buvo, kaip teigiama, pats asmeniškai juo suinteresuotas. Kadangi sprendimo projektas gali būti susijęs su UAB „Euro-Construct“, kurios akcijų dalimi disponuoja V. N. ir jo sutuoktinė šioje įmonėje eina vadybininkės pareigas, o priėmus minėtą sprendimą UAB „Euro-Construct“, kaip ir kitos nekilnojamojo turto (toliau tekste - NT) įmonės, butų atleista nuo nekilnojamojo turto mokesčio, t. y. bendrovė, kurios akcininkas yra pareiškėjas, nepatirtų išlaidų, susijusių su mokėtinu nekilnojamojo turto mokesčiu.
Nagrinėjamu atveju Komisija neatsižvelgė į visas reikšmingas aplinkybes ir neatliko tinkamo jų įvertinimo, todėl priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą.
Valstybės tarnautojas gali būti laikomas sukėlęs viešųjų ir privačių interesų konfliktą tik nustačius visus tam būtinus požymius.
Įstatymo 3 str. 2 p. nurodyta, kad viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo įstatymų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto. Interesų konfliktas - situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais. Privatūs interesai - asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje (ar jo artimojo giminaičio, ar šeimos nario), asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas. Asmeninis suinteresuotumas - valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens siekimas priimti sprendimą, kuris būtų palankus jam, jo artimiesiems giminaičiams ir šeimos nariams. Pateiktos sąvokos negali būti aiškinamos plečiamai.
Įstatyme įtvirtinti du požymiai, kuriems esant galima konstatuoti privatų interesą, galintį sukelti interesų konfliktą: asmeninis turtinis ir neturtinis privatus interesas; tokio intereso galima įtaka priimamiems sprendimams atliekant tarnybines pareigas.
Tik esant šių aplinkybių visumai galima konstatuoti, kad yra privatus interesas įstatymo prasme. Sistemiškai ir teologiškai aiškinant įstatymo nuostatas, reglamentuojančias viešųjų ir privačių interesų konfliktų situacijas, norint vieną ar kitą situaciją pripažinti interesų konfliktu, be kitų aplinkybių (tinkamas subjektas ir pan.) būtina konstatuoti šių požymių visumą: turi egzistuoti asmeninis turtinis ir neturtinis privatus interesas, galintis įtakoti sprendimus atliekant tarnybines pareigas; toks interesas turi būti realus ir egzistuoti objektyviai; intereso įgyvendinimas turi būti objektyviai įmanomas.
Sprendžiant, ar tam tikras elgesys sukelia viešųjų ir privačių interesų konfliktą, kiekvienu atveju turi būti nustatytos ir įvertintos visos reikšmės turinčios aplinkybės: ar objektyviai egzistuoja asmeninis turtinis (neturtinis) privatus interesas, galintis daryti poveikį valstybės tarnautojo priimamiems sprendimams, taip pat, ar egzistuojančio intereso įgyvendinimas yra įmanomas. Tuo tarpu, atsakovės vertintas pareiškėjo elgesys neatitinka viešųjų ir privačių interesų konfliktui keliamų požymių.
2009-05-05 pateiktoje privačių interesų deklaracijoje pareiškėjas nurodo UAB „Euro-Construct“ kaip savo buvusią darbovietę, taip pat kaip įmonę, kurioje dirba jo sutuoktinė J. N., ir kaip juridinį asmenį, kurio akcijas V. N. (ar jo sutuoktinė) valdo. Šis deklaravimas reiškia, jog sprendžiant tam tikrus klausimus, susijusius su minėta įmone, gali kilti interesų konfliktas, tačiau tai nėra prezumpcija, reiškianti pastovų interesų konflikto egzistavimą.
Pareiškėjas yra pavyzdingas visuomenės narys, nuolatos dedantis maksimalias pastangas laikytis įstatymų, kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų, nėra linkęs pažeidinėti įstatymų ir taip daryti žalą saugomoms vertybėms. Būdamas sąžiningas, siekdamas tinkamai ir nešališkai vykdyti tarnybines pareigas, vos tik sužinojęs apie galintį atsirasti interesų konfliktą, 2010-01-13 tarybos posėdžio metu, prieš prasidedant posėdžiui, kreipėsi į UAB „Euro-Construct“ vadovą. Įmonės vadovas patikino, jog tarybos sprendimai neturės jokios įtakos šiai bendrovei, kadangi ji neturi turto, kuris būtų apmokestinamas NT mokesčiu. Vėliau, patikslinus informaciją, paaiškėjo, kad egzistuoja vienas butas, kuriam taikomas šis mokestis. Tačiau pastarasis butas yra išnuomotas ir NT mokestį moka nuomininkas. Taigi, tuo atveju, jeigu tarybos sprendimu bendrovė būtų atleista nuo NT mokesčio mokėjimo, jos išlaidos nesumažėtų, o pelnas nepadidėtų. Sumažėtų tik nuomininko išlaidos. Dėl šių priežasčių pareiškėjas neturėjo ir negalėjo turėti privataus turtinio (neturtinio) intereso, susijusio su tarybos posėdžio baigtimi ir UAB „Euro-Construct“, dėl to neturėjo ir pareigos susilaikyti ar vengti atitinkamų veiksmų kaip nurodo Įstatymo 3 str. 2 dalis.
Svarstomo projekto iniciatore yra Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija, o savivaldybės tarybai šį projektą pateikė Vilniaus miesto savivaldybės Finansų valdymo ir apskaitos departamento Mokesčių tarnyba. Pareiškėjas neprisidėjo prie šio projekto iniciavimo, pateikimo savivaldybės tarybai ir skatinimo priimti atitinkamą sprendimą. Jis tik vykdė mero pareigas, numatytas LR vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnyje. Suinteresuotumo nebuvimą pagrindžia ne tik nedalyvavimas minimo projekto iniciavimo ar pateikimo tarybai procedūrose, bet ir privačių interesų nebuvimas.
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos atsakovui pateikta informacija, kad UAB „Euro-Construct“ 2010 m. galimai turėtų sumokėti į Vilniaus miesto savivaldybės biudžetą septynis tūkstančius penkis šimtus keturiasdešimt tris litus nekilnojamojo turto mokesčio, nėra teisinga. Kaip minėta, šį mokestį moka buto nuomininkas ir įmonė nepatiria išlaidų. Dėl šių priežasčių viešųjų ir privačių interesų konflikto negali būti.
Vien tas faktas, kad E. U. ir E. S. straipsniuose pateikiama nuomonė, jog pareiškėjas gali būti pažeidęs viešuosius ir privačius interesus bei tarybos priimtas sprendimas suteiktų UAB „Euro-Construct“ naudos, negali suponuoti interesų konflikto egzistavimo. Būtinas visų šiai situacijai reikšmingų aplinkybių įvertinimas ir motyvuoto sprendimo priėmimas, kaip to reikalauja LR vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 29 str. 1 d. ir teismų praktika.
Nagrinėjamoje situacijoje atsakovė tik nurodė galimą pareiškėjo interesą, tačiau netyrė aplinkybių, ar šis interesas realiai egzistuoja. Nėra jokių įrodymų, kad priimant sprendimą pareiškėjas buvo asmeniškai suinteresuotas ir turėjo privačių interesų, nėra duomenų, ar interesai galėjo turėti įtakos tarnybinėms pareigoms. Priešingai, buvo pateikti įrodymai, pagrindžiantys šio intereso nebuvimą, kurių atsakovas tinkamai nevertino.
Atsakovo priimtame sprendime apsiribota tik bendro pobūdžio formuluotėmis, kurios neturi teisinės reikšmės nagrinėjamos situacijos kontekste ir niekaip negali pagrįsti pareiškėjo asmeninio turtinio ar neturtinio suinteresuotumo, o tai reiškia, kad atsakovės sprendimas nėra pagrįstas.
Įstatymo 11 str. įtvirtina pareigą nusišalinti tais atvejais, kai kyla interesų konfliktas. Šio straipsnio 1d. įtvirtintas draudimas dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Šio straipsnio 2d. įtvirtina pareigą prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą bei asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje.
Analizuojant įstatymo 11 str. 1 d. dispoziciją, pasakytina, jog ši norma įtvirtina pareigą nedalyvauti tik tokių sprendimų rengime, svarstyme ar dalyvavime, kurie sukelia interesų konfliktą. Tam, kad būtų nustatytas šios dalies pažeidimas, būtinas interesų konfliktas. Vertinant Įstatymo 11 str. 2 d., reikalavimas pranešti ir nusišalinti taip pat sietinas su interesų konflikto egzistavimu. Interesų konflikto nagrinėjamoje situacijoje nėra, todėl nėra galimas nei 11 str. 1 d. draudimas, nei 2 d. reikalavimo pažeidimas.
Pareiškėjas dalyvavo 2010-01-13 savivaldybės tarybos posėdyje, kuriame buvo pristatytas aukščiau minėtas sprendimo projektas ir buvo sprendžiama, ar pradėti šio projekto svarstymo procedūrą, ar ne. Tai nėra sprendimų svarstymas ar rengimas, sukeliantis interesų konfliktą. Tarybos posėdžio negalima net vertinti kaip patenkančio į sąvoką „prieš pradedant sprendimo svarstymo procedūrą“, kadangi šio tarybos posėdžio metu nėra aišku, ar bus pradėta svarstymo procedūra, ar ne. Asmeniui pareiga informuoti ir nusišalinti „prieš pradedant sprendimo svarstymo procedūrą“ atsiranda tik tada, kai yra žinoma, jog svarstymo procedūra bus. Tuo atveju, kai nėra žinoma, ar svarstymo procedūra prasidės ar ne, negali būti ir pareigos informuoti ar nusišalinti kaip to reikalauja įstatymo 11 straipsnis. Tik priėmus teigiamą tarybos sprendimą, būtų galima kalbėti apie svarstymo procedūros pradžią ir laikotarpį iki jos. Taigi, vertinamas tarybos posėdis ir dalyvavimas jame nepatenka į Įstatymo 11 str. 1 ir 2 d. reguliavimo sritį.
Atsižvelgiant į tai, jog nėra visų būtinų viešųjų ir privačių interesų konflikto požymių bei vertinami veiksmai nepatenka į Įstatymo 11 str. 1 ir 2 d. reguliavimo sritį, nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistos Įstatymo 11 str. 1 ir 2 d. nuostatos, todėl priimtas sprendimas yra nepagrįstas ir turi būti panaikintas.
Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas palaikė skunde nurodytus motyvus ir prašė jį tenkinti.
Atsakovė Komisija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b.l. 28-30) nurodė, kad su skundo reikalavimais nesutinka. Paaiškino, kad atlikusi tyrimą nustatė ir įvertino visas sprendimui priimti reikšmės turinčias aplinkybes. Tyrimo metu nustatė, kad bendrovei nuosavybės teise priklausė šeši būstai, kurių vienas buvo pripažintas tinkamu naudoti ir, vadovaujantis LR nekilnojamojo turto mokesčio įstatymu (toliau - Mokesčio įstatymas), apmokestintas NT mokesčiu. Pareiškėjo papildomai pateiktas paaiškinimas ir patalpų nuomos sutartis, bendrovės sudaryta su Belgijos piliečiu, nelaikytina naujai paaiškėjusia aplinkybe, kurią įvertinus būtų galima pakeisti ginčo sprendimą. Mokesčio įstatyme nustatytos lengvatos nenumato galimybės NT mokesčiu neapmokestinti pripažintų tinkamais naudoti, tačiau neparduotų, o išnuomotų būstų. Be to, pareiškėjo pateikta nuomos sutartis kelia abejonių, nes patalpų perdavimo-priėmimo akte nuomininko parašu nepatvirtintas išnuomotų patalpų perdavimas nuomininkui. Taip pat sutartyje nėra numatyta išlyga, kad nuomininkas be nuomos mokesčio moka ir NT mokestį. Taigi, nepagrįstas pareiškėjo teigimas, kad Savivaldybės tarybai priėmus sprendimą, bendrovė neturėtų jokios naudos, nes NT mokesčio objektas yra juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas (Mokesčio įstatymo 4 str. 2 p.). Vadinasi, NT mokestį už pripažintą tinkamu naudoti, bet neparduotą būstą, moka jo savininkė, t.y. bendrovė. Priėmus minėtą sprendimo projektą įmonė, kurios akcininkas yra pareiškėjas, nepatirtų išlaidų, susijusių su mokėtinu NT mokesčiu.
UAB „Euro-Construct“ užsiima NT statyba bei vystymu. Bendrovės statomi ir parduodami kotedžai, esantys prestižiniame sostinės Žvėryno rajone, neabejotinai yra didelės vertės prabangos objektai. Priešingai nei teigia pareiškėjas, jog vienintelis įmonei priklausantis pripažintas tinkamu naudoti kotedžas nuo 2009 metų yra nuomojamas, NT interneto skelbimų portale www.domo.p1ius.lt (žiūrėta: 2010-02-18) buvo publikuojamas skelbimas, siūlantis tokį kotedžą įsigyti už 1.400.000 Lt. Vienas iš LR nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo tikslų - skatinti efektyvų nekilnojamojo turto naudojimą. O „tinkamais naudoti pripažintų statinių atleidimo nuo nekilnojamojo turto mokesčio sąlyga, nustatanti, kad šio mokesčio nereikia mokėti iki nuosavybės teisės į turtą (gyvenamąsias patalpas) pasikeitimo momento, leidžia juridiniams asmenims ilgą laiką ekonominėje veikloje naudoti gyvenamosios paskirties patalpas (pavyzdžiui, jų neperleidžiant, bet nuomojant) ir nemokėti nekilnojamojo turto mokesčio“. Vadinasi, Savivaldybės tarybai pritarus sprendimo projektui, NT statytojai gauna akivaizdžios naudos: užuot pardavę gyvenamosios paskirties būstus už realią rinkos kainą yra suinteresuoti laukti rinkos atsigavimo tikintis didesnio pelno ir Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto sąskaita nepatirti su mokėtinu NT mokesčiu susijusių išlaidų. Taigi, pareiškėjo argumentas, jog bendrovė Savivaldybės tarybai priėmus minėtą sprendimą, neturėtų jokios tiesioginės bei netiesioginės naudos yra atmestinas ne tik dėl ankščiau nurodytų aplinkybių, bet ir dėl to, kad vien įmonės veiklos sritis bei jai nuosavybės teise priklausantys dar penki nebaigti statyti gyvenamosios paskirties būstai rodo bendrovės suinteresuotumą tokio pobūdžio sprendimų priėmimu, nes anksčiau ar vėliau šie įmonei priklausantys statiniai turės būti pripažinti tinkamais naudoti, ir tuo atveju, jei jie nebus parduoti, įmonė patirs su mokėtinu NT mokesčiu susijusių išlaidų.
Pareiškėjas savo skunde cituodamas įstatymu apibrėžtas privataus intereso bei asmeninio suinteresuotumo sąvokas, vadovaujasi negaliojančios įstatymo redakcijos nuostatomis. Pareiškėjo teiginys apie jo asmeninio suinteresuotumo minėto sprendimo priėmimu nebuvimą yra atmestinas. Pareiškėjas, būdamas įmonės akcininku, pretenduoja į bendrovės grynojo pelno dalį, jo sutuoktinė dirba šioje bendrovėje, pareiškėjas, iki tapdamas Vilniaus miesto meru, ėjo bendrovės vadovo pareigas bei buvo paėmęs iš įmonės didelės vertės paskolą bei pirko iš bendrovės žemės sklypą. Šių aplinkybių visuma neabejotinai rodo pareiškėjo tiesiogines sąsajas su bendrove bei jo asmeninį suinteresuotumą tik sėkminga, t.y. pelninga jos veikla.
Įstatymas savo esme yra prevencinis. Juo siekiama užtikrinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų priimamų sprendimų nešališkumą, stiprinti visuomenės pasitikėjimą valdžia, jos institucijomis. Sostinės meras - tai asmuo, iš kurio visuomenė reikalauja aukščiausių moralės ir elgesio standartų, tikėdamasi, kad visus sprendimus meras priims tik pačiu palankiausiu miesto gyventojams būdu, t.y. viešojo intereso naudai. Net ir menkiausios piliečio abejonės, kad jo paties į valdžią deleguotas atstovas savo tarnybines pareigas ne visuomet atlieka sąžiningai ir nešališkai, silpnina visuomenės pasitikėjimą ne tik konkrečiu politiku, bet ir visa valdžia apskritai. Taigi, Įstatymas, pratęsdamas Konstitucijos principą - valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, valstybinėje tarnyboje dirbantiems asmenims nustatė prievolę vengti interesų konflikto, t.y. - elgtis taip, kad visuomenė net neabejotų, jog toks konfliktas yra.
Įstatymo 3 str. 2 p. įtvirtinta nuostata kaip ir visos kitos formalaus pobūdžio Įstatymo nuostatos nereikalauja atsižvelgti į dėl interesų konflikto kilusias pasekmes.
Teismo posėdžio metu atsakovės atstovai palaikė atsiliepime išdėstytus motyvus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Skundas atmestinas.
Nustatyta, kad E. U. 2010-01-15 elektroniniu pranešimu informavo Komisiją, jog Vilniaus miesto savivaldybės meras V. N., dalyvaudamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdyje, kuriame buvo pateiktas sprendimo dėl nekilnojamojo turto bendrovių atleidimo nuo nekilnojamojo turto mokesčio sprendimo projektas, ragindamas už jį balsuoti bei balsuodamas pats, galimai supainiojo viešus ir privačius interesus (b.l. 32-33).
Informaciniame portale „Delfi“ 2010-01-19 patalpintame straipsnyje „V. N. gelbsti statytojus, nors pats valdo NT įmonės akcijas“ išreikštos abejonės dėl Vilniaus miesto savivaldybės mero V. N. viešų ir privačių interesų tinkamo derinimo dalyvaujant Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdyje bei svarstant nekilnojamojo turto bendrovių atleidimo nuo nekilnojamojo turto mokesčio klausimą bei dalyvaujant balsavime (b.l. 34-35).
Atsižvelgus į E. U. pateiktą informaciją, Komisijos 2010-01-22 protokoliniu sprendimu Nr.IN-5-(1.3) nutarta pradėti tyrimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės mero V. N. veiklos atitikties LR viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo (toliau – Įstatymas) nuostatoms (b.l. 38).
Komisija, išnagrinėjusi bei įvertinusi surinktus duomenis, 2010-04-21 sprendimu Nr.KS-33 nusprendė, kad Vilniaus miesto savivaldybės meras V. N., 2010-01-13 dalyvaudamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdyje svarstant sprendimo projektą „Dėl 2010 metų nekilnojamojo turto mokėjimo už neparduotus gyvenamosios paskirties būstus“, susijusį su UAB „Euro-Construct“, kurios akcijų jis turi, o jo sutuoktinė eina bendrovės vadybininkės pareigas, nevykdė Įstatymo 3 str. 2 p. nustatytos prievolės vengti interesų konfliktų ir tokiais veiksmais pažeidė šio įstatymo 11 str. 1 ir 2 d. nuostatas (b.l. 10-13).
Byloje spręstinas ginčas dėl Komisijos 2010-04-21 sprendimo Nr.KS-33 „Dėl V. N.“ pagrįstumo ir teisėtumo.
LR viešojo administravimo įst. 8 str. 1 d. nurodoma, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.
Taigi, sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, būtina įvertinti skundžiamo Komisijos sprendimo, kuris yra individualaus pobūdžio administracinis teisės aktas, atitikimą LR viešojo administravimo įst. 8 str. 1 d. nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams.
Įstatyto 3 str. 2 p. nurodoma, kad viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra.
Įstatymo 2 str. 4 d. sakoma, kad interesų konfliktas – situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais, o 2 d. nurodoma, kad privatūs interesai – asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, (ar jam artimo asmens) asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas.
Įstatymo 11 str. 1 d. sakoma, kad asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Šio straipsnio 2 d. nustatyta, kad prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą bei asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje. Institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje.
Iš Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010-01-13 įvykusio posėdžio protokolo matyti, kad V. N. dalyvaudamas šiame posėdyje pirmininkavo dalies klausimų pristatyme, tame tarpe ir į darbotvarkę įtraukto klausimo dėl 2010 metų nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo už neparduotus gyvenamosios paskirties būstus, pasisakė šio klausimo svarstyme bei siūlė balsuoti, jog būtų pradedama sprendimo projekto svarstymo procedūra (b.l. 72-88).
Vilniaus miesto savivaldybės tarybai teiktame „Dėl 2010 metų nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo už neparduotus gyvenamosios paskirties būstus“ sprendimo projekte buvo numatyta atleisti įmones nuo 2010 metų nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo už būstus, esančius tinkamais naudoti pripažintuose gyvenamosios paskirties pastatuose, Vilniaus mieste, jei jie yra neparduoti galutiniam vartotojui (b.l. 57). Tačiau Vilniaus miesto savivaldybės taryba nusprendė nepradėti sprendimo projekto „Dėl 2010 metų nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo už neparduotus gyvenamosios paskirties būstus“ svarstymo procedūros (b.l. 86).
V. N. 2009-09-04-30 privačių interesų deklaracijoje nurodė, kad yra UAB „Euro-Construct“ akcininkas, jo sutuoktinė J. N. dirba minėtoje bendrovėje vadybininke (b.l. 18-24) .
Byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, kad UAB „Euro-Construct“ nuosavybės teise 2010-01-25 priklausė šeši butai Vilniaus mieste – penkių butų baigtumas yra nuo 51 iki 70 proc., vienas baigtas statyti ir pripažintas tinkamu naudoti 2009-02-12. Minėtas aplinkybes patvirtina ir byloje esantys įrodymai (nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai b.l. 96-101).
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos 2010-04-09 rašte nurodoma, kad UAB „Euro-Construct“ 2010 m. į Vilniaus miesto savivaldybę mokėtinas nekilnojamojo turto mokestis yra 7543 Lt (b.l. 108).
Vadovaujantis LR nekilnojamojo turto mokesčio įst. 4 str. 2d., 7 str. 3 d. nuostatomis, nekilnojamojo turto mokesčiu apmokestinamas juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas, esantis Lietuvos Respublikoje, jeigu jis teisės aktų nustatyta tvarka pripažintas tinkamu naudoti ar faktiškai yra naudojamas. Minėto įstatymo 12 str. 1d. nurodoma, kad mokestį už juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą (arba jo dalį) bei juridiniams asmenims neterminuotai ar ilgesniam kaip vieno mėnesio laikotarpiui perduotą naudotis nekilnojamąją turtą (arba jo dalį), nuosavybės teise priklausantį fiziniams asmenims, apskaičiuoja, deklaruoja ir sumoka juridiniai asmenys.
Iš minėtų LR nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo nuostatų analizės sprendžiama, kad nekilnojamojo turto išnuomojimas tretiesiems asmenims, šio nekilnojamojo turto apmokestinimui bei mokestinės prievolės atsiradimui nekilnojamojo turto savininkui (juridiniam asmeniui), teisiškai nėra reikšminga.
Pareiškėjo teismui pateikta UAB „Euro – Construct“ priklausančių patalpų 2009-09-29 nuomos sutartis su M.D. C. (b.l. 120-132), turto savininkės mokėtino nekilnojamojo turto mokesčio dydžio niekaip neįtakoja.
V. N., būdamas UAB „Euro-Construct“ akcininku, turi teisę į dalį pelno, kuris tiesiogiai priklauso nuo bendrovės mokėtinų mokesčių, tame tarpe nekilnojamojo turto mokesčio. Neabejotina ir tai, jog UAB „Euro-Construct“ sėkminga ir pelninga veikla yra suinteresuota ir V. N. sutuoktinė, dirbanti šioje įmonėje.
Įvertinus tai, kad UAB „Euro-Construct“, vykdanti statybas, turėjo tiek pripažintų tinkamais naudoti, tiek statomų nekilnojamojo turto objektų, akivaizdu, jog nekilnojamojo turto mokesčio lengvatų suteikimas būtų naudingas tiek pačiam pareiškėjui, tiek šioje bendrovėje dirbančiai jo sutuoktinei.
V. N. skundo motyvai, jog nagrinėjamu atveju interesų konfliktas negalėjo kilti, nes nebuvo Įstatymo 11 str. 1 d. ir 2 d. numatytų aplinkybių, t.y. sprendimas „Dėl 2010 metų nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo už neparduotus gyvenamosios paskirties būstus“ nebuvo pradėtas svarstyti, yra nepagrįsti.
Pirminis sprendimo projekto svarstymas kaip tik ir vyko 2010-01-13 įvykusiame Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdyje, tačiau šio sprendimo svarstymo procedūra, numatyta Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento 43 str. 3 d., nebuvo pradėta balsavimo metu taip nusprendus Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariams.
Sprendimas dėl „Dėl 2010 metų nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo už neparduotus gyvenamosios paskirties būstus“ svarstymo procedūros pradėjimo (nepradėjimo) taipogi laikytinas Įstatymo 11 str. 1 d. nurodytu sprendimu. Jo priėmime pareiškėjas aktyviai dalyvavo, todėl Komisija 2010-04-21 sprendime pagrįstai konstatavo, kad V. N., 2010-01-13 dalyvaudamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdyje svarstant sprendimo projektą „Dėl 2010 metų nekilnojamojo turto mokėjimo už neparduotus gyvenamosios paskirties būstus“, nevykdė Įstatymo 3 str. 2 p. nustatytos prievolės vengti interesų konfliktų ir tokiais veiksmais pažeidė šio įstatymo 11 str. 1 ir 2 d. nuostatas.
Išnagrinėjus ir įvertinus byloje esančius įrodymus, daroma išvada, kad Komisija 2010-04-21 sprendime faktines aplinkybes vertino bei ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas aiškino tinkamai. Priimtas sprendimas yra pagrįstas LR viešojo administravimo įst. 8 str. 1 d. prasme, todėl jį naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.
Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis LR administracinių bylų teisenos įst. 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str., teismas
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
pareiškėjo V. N. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 d. nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.