- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-09-06
- Bylos Nr.
- 1A-670-175-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-52-1-01134-2012-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algerdas Urbšys (pirm.), Jurgis Kiškis, Dmitrijus Korsakovas
- Nukentėjusysis
- A. Z., V. V.
- Nuteistasis
- R. Š.
Teisėja Asta Jakučiūnienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-670-175-2013
Pranešėjas Algerdas Urbšys (Proceso Nr. 1-52-1-01134-2012-3)
2013 m. rugsėjo 6 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Jurgio Kiškio, Dmitrijaus Korsakovo, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorui Arūnui Juknevičiui, nuteistojo gynėjui Vaclovui Kaminskiui, nukentėjusiesiems A. Z. ir V. V.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 24 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 181 str. 1 d. – 50 parų administraciniu areštu. Taip pat V. V. civilinis ieškinys tenkintas pilnai ir priteista iš R. Š. 172,60 Lt.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. Š. nuteistas pagal BK 181 str. 1 d. už tai, kad jis 2012 m. rugsėjo 28 d., nuo 00.30 val. iki 1.45 val. V. V. individualiai įmonei priklausančioje kavinėje-šašlykinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisėto pagrindo, savo naudai vertė kavinės barmeną A. Z. atlikti turtinio pobūdžio veiksmus, grasindamas prieš jį panaudoti fizinį smurtą ir panaudodamas kitokią psichinę prievartą, kitų asmenų akivaizdoje atvirai tyčiodamasis iš A. Z. ir demonstruodamas nepagarbą jam, įsakė A. Z. kalbant su juo atsistoti, po to atsiklaupti prieš jį bei grasindamas A. Z. jį sumušti, atvirai reikalavo, kad kaip bausmę už policijos pareigūnų iškvietimus ir pareiškimų policijai rašymą praeityje, A. Z. apmokėtų jo 172,60 Lt sąskaitą už maistą ir gėrimus kavinei-šašlykinei.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. Š. prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 24 d. nuosprendį panaikinti ir priėmus naują nuosprendį jį išteisinti arba šį nuosprendį pakeisti paskiriant jam bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu arba arešto bausmę išdėstyti taip, kad jis neprarastų darbo ir galėtų išmaitinti šeimą. Skunde nurodo, jog Alytaus rajono apylinkės teismas pažeidė BK reglamentuotus principus, pagal kuriuos asmuo baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiamas tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir jeigu jo padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo sudėtį. Baudžiamojoje byloje teismo ištirti įrodymai neduoda pagrindo manyti, kad jis padarė kokį nors nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Nuosprendyje išdėstyti motyvai apie tai, kad jis A. Z. atžvilgiu vartojo prievartą - grasinimus siekdamas turtinės naudos yra nepagrįsti ir nepatvirtinti įrodymų visetu. Iš esmės teismas rėmėsi tik A. Z. parodymais, kurių nepatvirtina kiti surinkti įrodymai. Savo parodymuose jis niekada neneigė, kad tarp jo ir A. Z. buvo konfliktinė situacija, dėl to, kad jam būnant kavinėje ir konfliktuojant su juo pačiu buvo kviečiami policijos pareigūnai ir kad įvykio dieną jie aiškinosi šią konfliktinę situaciją. Dėl kilusio konflikto dabar jį siekiama apkaltinti turto prievartavimu ir šios idėjos pagrindinis iniciatorius yra nukentėjusysis V. V.. Iš esmės tiek A. Z., tiek V. V. parodymai atspindi ne įvykio realią situaciją, o sumodeliuotus parodymus prieš jį. Tačiau kaip minėta nukentėjusiųjų parodymų nepatvirtina jokie tiesioginiai įrodymai. Nei iš filmuotos medžiagos, nei kitų įrodymų negalima daryti išvados, kad jis nukentėjusiojo atžvilgiu vykdė grasinimus ar kitokius smurtinius veiksmus. Nukentėjusiojo A. Z. atsiklaupimą vaizdo įraše teismas vertino kaip jo grasinimo veiksmus, tačiau teismas neatsižvelgė į tai, jog išvykstant iš kavinės vaizdo įraše matosi, kad A. Z. atsisveikindamas paduoda jam ranką ir jie draugiškai išsiskiria. Jokių garso įrašų ar kitų įrodymų, patvirtinančių turto prievartavimo veiksmus A. Z. atžvilgiu nėra. Vieninteliu materialiu įrodymu patvirtinančiu turto prievartavimo objektą teismas įvertino nesumokėtą 172,60 Lt sąskaitą, kurią po įvykio buvo bandoma apmokėti, tačiau nukentėjusiojo V. V. nurodymu pinigai nebuvo paimti. Šias aplinkybes patvirtina liudytojas A. R.. Šis liudytojas ir V. Č. nurodė, kad kavinėje, kurioje dirbo A. Z. vaišino A. R.. Todėl nesuprantamas A. Z. paaiškinimas, kad jis prievartavo iš jo 172,60 Lt. Nei vienas kavinėje buvęs liudytojas nepatvirtino, kad jis A. Z. atžvilgiu vartojo grasinimus, turėdamas tikslą prievartauti turtą. Reikšminga aplinkybė paneigiant grasinimą ir turto prievartavimą yra ir ta, kad vaizdo įraše matosi, kaip nukentėjusysis A. Z. su jais bendrauja ir pats vartoja alkoholinius gėrimus. Nepagrįstas teismo motyvas, kad dėl jo kaltės nukentėjusysis A. Z. nutraukė darbo sutartį ir išėjo iš darbo. Bendraudamas su juo ne vieną kartą, jis jam nesukėlė jokių pasekmių, kurios pagrįstų tokį jo apsisprendimą.
Skunde akcentuojama, jog pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Teismas savo išvadas gali grįsti tik patikimais įrodymais, kuriuos ištyrus galima visiškai ir besąlygiškai teigti, kad kaltinamojo kaltumas yra įrodytas. Šiuo atveju byloje surinktų įrodymų visuma nepatvirtina jo kaltės padarius BK 181 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, todėl jis turi būti išteisintas.
Skunde taip pat pažymima, jog teismas paskyrė per griežtą bausmę, neatsižvelgdamas į tai, kad jis turi šeimą, vaikus, kuriuos reikia išlaikyti. Paskirdamas arešto bausmę teismas iš dalies pažeidė LR Konstitucijos 48 str. ir iš esmės atėmė iš jo pragyvenimo šaltinį bei materialinę paramą šeimai, nenustatydamas tokių arešto sąlygų, kurios nepažeistų jo teisės turėti pragyvenimo šaltinį sau ir savo šeimai.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusieji prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo R. Š. apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant apelianto R. Š. kaltės klausimą pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką, pagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 181 str. 1 d. ir paskyrė teisingą bausmę. Aukštesnysis teismas visiškai sutinka su apylinkės teismo išvada, jog R. Š. kaltė įvykdžius nusikaltimą, numatytą BK 181 str. 1 d. įrodyta nukentėjusiojo A. Z. ikiteisminio tyrimo teisėjui ir pirmos instancijos teismo posėdyje duoti nuoseklūs parodymai, jo pareiškimu policijai, nukentėjusiojo V. V. parodymais, įvykio vietoje darytu ir pirmos instancijos teismo posėdyje peržiūrėtu vaizdo įrašu, kita rašytine medžiaga.
Pagal BK 181 str. 1 d. atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskelbimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Taigi, esant turto prievartavimui, nukentėjusysis verčiamas suteikti neteisėtą turtinę naudą kaltininkui, kurio turtinės pretenzijos nepagrįstos jokia teise – reikalavimas perduoti turtą ar atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus neturi jokio pagrindo. Būtent teisinio pagrindo nebuvimas yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis. Be to, grasinimas turi būti realus ir tai nukentėjusysis suvokia (kasacinės bylos Nr. 2K-271/2007, 2K-346/2008, 2K-93/2010, 2K-203/2011).
Pirmos instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad R. Š., neturėdamas teisėto pagrindo tyčia, grasindamas panaudoti fizinį smurtą ir panaudodamas psichinę prievartą, liepdamas stotis ir klauptis, savo naudai vertė nukentėjusįjį A. Z. apmokėti 172,60 Lt sąskaitą, kaip bausmę už policijos pareigūnų kvietimus ir pareiškimų policijai rašymą praeityje.
Iš byloje nustatytų duomenų matyti, jog R. Š. reikalavimas apmokėti už jo ir jo draugų bendrai suvartotus gėrimus ir maisto produktus yra neteisėtas. R. Š. neturėjo jokio teisinio pagrindo reikalauti atlikti tokius turtinio pobūdžio veiksmus. Bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis suvokė savo veiksmų pobūdį ir norėjo taip veikti - veikė tiesiogine tyčia, o veikos kvalifikavimui neturi reikšmės reikalavimo perduoti turtą priežastis (kaip šiuo atveju už kviestus policijos pareigūnus ir pareiškimų rašymas). Svarbiausias momentas, nulemiantis veikos kvalifikavimą kaip turto prievartavimą, yra reikalavimo neteisėtumas bei grasinimai dėl padarinių, neįvykdžius reikalavimo. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, jog R. Š. grasino A. Z. smurtu, nurodė, jog „duos į snukį“, baugino jį liepdamas stotis, o vėliau klauptis, atsiprašyti už kviečiamus policijos pareigūnus. Tai, jog nukentėjusysis buvo atsiklaupęs patvirtina vaizdo įrašo apžiūros protokolas, fotolentelė. Atsižvelgtina ir tai, jog įvykio metu R. Š. buvo kartu su trimis draugais, vartojo alkoholinius gėrimus, įvykis vyko nakties metu, o A. Z. dirbo vienas, todėl galėjo bijoti fizinio smurto jo atžvilgiu. R. Š. agresyvų elgesį įrodo ir jo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl viešosios tvarkos pažeidimo, duomenys apie jo baustumą, iš kurių matyti, jog jis eilę kartų baustas administracine tvarka, tame tarpe ir už nedidelį chuliganizmą. Šis administracinės teisės pažeidimas jam buvo inkriminuotas už tai, jog jis būdamas girtas, necenzūriniais žodžiais, kitų žmonių akivaizdoje, iškeikė barmeną A. Z., o tai dar įrodo ir priešišką nusiteikimą nukentėjusiojo atžvilgiu. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia neabejotinai teigti, jog R. Š. grasinimas smurtu buvo realus ir nukentėjusysis tai suprato.
Nors apeliantas nurodo, jog jis su nukentėjusiuoju draugiškai bendravo, draugiškai išsiskyrė, tačiau šias aplinkybes paneigia vaizdo įrašo apžiūros protokolas. Iš įrašo apžiūros protokolo matyti, jog prieš išeinant iš šašlykinės R. Š. per pečius apkabina A. Z. ir kažką jam kalba, tačiau tai jokiu būdu negali įrodyti draugišką jų išsiskyrimą. Aplinkybių, jog jie išsiskirdami draugiškai vienas kitam paspaudžia ranką, kaip tai nurodo apeliantas, vaizdo įrašo apžiūros protokolas nepavirtina. Tai, jog nukentėjusysis prisėdo prie stalo šalia R. Š., nepaneigia grasinimo fakto. Iš vaizdo įrašo apžiūros protokolo taip pat matyti, jog A. Z. daugiau klausėsi, ką jam R. Š., nervingai gestikuliuodamas rankomis, pasakoja. Vaizdo įrašo protokolas taip pat nepatvirtina, jog nukentėjusysis draugiškai, kartu su R. Š. vartoja alkoholinius gėrimus. A. Z., jam R. Š. paduotą stiklinę, tik priglaudžia prie lūpų ir tai jis daro tik du kartus.
Skundo argumentai, jog nukentėjusieji A. Z. ir V. V. suderino parodymus ir susitarė jį apkaltinti, visiškai nepagrįsti. Nukentėjusysis V. V. davė parodymus apie tai, ką jam papasakojo A. Z., nes jis įvykio nematė ir jame nedalyvavo ir tai negali būti laikoma parodymų suderinimu. Nenustatyta, jog nukentėjusiojo A. V. parodymai būtų šališki ar melagingi. Nors apeliantas nurodo, jog nei vienas iš liudytojų nepatvirtina nukentėjusiam reiškiamus grasinimus, tačiau nustatyta, jog liudytojai yra nuteistojo draugai, įvykio dieną kartu girtavo, todėl parodymai vertintini kaip siekiu padėti draugui išvengti atsakomybės. Be to, jų parodymai dėl A. Z. klūpojimo nėra vieningi. V. S. parodė, jog nukentėjusysis nebuvo atsiklaupęs, tik rodė skaudančią koją, liudytojas K. Č. parodė, jog nukentėjusysis jautėsi kaltas ir savo noru atsiklaupė taip siekdamas atsiprašyti.
Skundo argumentai, jog nuteistasis vėliau bandė apmokėti sąskaitą, tačiau pinigai nebuvo paimti, teisinės reikšmės neturi. Akivaizdu, jog sąskaita tą pačią naktį nebuvo apmokėta, R. Š. kartu su draugais išėjo iš baro neatsiskaitęs už gėrimus ir maisto produktus, o atsisakyti bandyta tik praėjus kelioms dienoms po įvykio, galimai taip siekiant sušvelninti situaciją.
Dėl bausmės
Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, jog jam paskirta bausmė per griežta, pažeidžia jo teises ir atima jam galimybę turėti pragyvenimo šaltinį sau ir šeimai, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, R. Š. paskirta bausmė individualizuota tinkamai, paskirta laikantis bausmės skyrimo taisyklių, atitinka teisingumo principą.
BK 54 str. nurodyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Įstatyme įtvirtinta nuostata, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Taip pat, įstatymas įtvirtina nuostatą, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 str. 2 d. įtvirtinta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Be to, parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį būtina vadovautis BK 41 str. įtvirtinta bausmės paskirtimi.
BK 181 str. 1 d. sankcijoje numatytos dvi alternatyvios bausmės – areštas arba laisvės atėmimas iki 6 metų. Už padarytą nusikaltimą gali būti nustatomas nuo 15 iki 90 parų areštas (BK 49 str. 3 d.).
R. Š. padarė nusikaltimą, veikdamas tiesiogine tyčia, ankščiau jis buvo teistas, nors teistumai išnykę, tačiau tai jį neigiamai charakterizuoja. Be to, jis yra baustas administracine tvarka. Byloje yra duomenų, jog R. Š. yra pareikštas oficialus įspėjimas dėl jo elgesio, atitinkančio LR Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 str. nuostatas. Tai parodo R. Š. neigiamą požiūrį į visuomenėje saugomas vertybes ir polinkį pažeisti nustatytą tvarką. R. Š. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas nustatė netgi mažesnę vidutiniam dydžiui arešto bausmę – 50 parų, ir tokia bausmė nelaikytina per griežta. Skundo argumentai, jog jam bus atimta galimybė dirbti ir taip išlaikyti save ir šeimą, nesuteikia pagrindo švelninti paskirtos bausmės. Nustačius, jog 50 parų areštas nėra per griežtas, pagrindo nustatyti jį atlikti poilsio dienomis nėra, nes teismas gali nustatyti arešto bausmę atlikti poilsio dienomis tik tuo atveju, kai paskirta iki 45 parų arešto (BK 49 str. 5 d.).
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad R. Š. veika pirmos instancijos teismo teisingai kvalifikuota pagal BK 181 str. 1 d., taigi baudžiamasis įstatymas jam pritaikytas tinkamai. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą atmesti.