- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-05-28
- Bylos Nr.
- 1A-78/2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys (pirm.), Rūta Mickevičienė, Kęstutis Jucys
- Kaltinamasis
- N. I.
- Nukentėjusysis
- A. S.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros prokuroro Tomo Stelionio ir nukentėjusiojo A. S. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo N. I. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 129 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.
Aprašomoji dalis
nustatė:
N. I. buvo kaltinamas tuo, kad 2010 m. birželio 13 d. vakare, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, Šakių rajone, Lukšių seniūnijoje, Germuolių kaime, dešinėje miško keliuko, vedančio iš Germuolių kaimo į Paluobių kaimą, pusėje, 300 m. atstumu nuo miško pradžios, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto su Zenonu J. S. metu tyčia smogė rankomis ir spyrė ne mažiau kaip vienuolika kartų nukentėjusiajam Z. J. S. į įvairias kūno vietas ir padarė odos nubrozdinimus dešiniame momenyje, kaktoje, dešiniame skruoste ir abiejose blauzdose, poodinę kraujosruvą dešinėje plaštakoje, dešiniame smilkininiame raumenyje, krūtinė kairės pusės VI šonkaulio lūžimą, poodinę kraujosruvą smakro kairėje pusėje, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu, galvos smegenų kairės smilkininės skilties sumušimą. 2010 m. birželio 15 d. 19 val. 50 min. nukentėjusysis Z. J. S. dėl galvos sumušimo, pasireiškusio poodine kraujosruva smakre, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu ties kairiu galvos smegenų pusrutuliu, galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, galvos smegenų pabrinkimu ir antrinėmis kraujosruvomis galvos smegenų kamiene, mirė. Šiais veiksmais N. I. buvo kaltinamas tyčia nužudęs nukentėjusįjį Z. J. S. ir padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad, vertindamas kiekvieną įrodymą, o taip pat šių įrodymų visetą, teismas daro išvadą, kad neįrodyta, jog N. I. nužudė Z. J. S. (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK)303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Priešingos išvados nepatvirtina nei tiesioginiai, nei netiesioginiai įrodymai. Byloje nėra paneigta N. I. versija apie jo maršrutą 2010 m. birželio 13 d. vakare važinėjant su Z. J. S. ir jo atliktus veiksmus. Įrodinėjant kaltinamojo kaltę nužudžius Z. J. S. , nepakanka įrodyti ar paneigti tikimybę, kad kaltinamasis inkriminuojamu laiku turėjo galimybę nužudyti Z. J. S. , kaltinamojo kaltei pagrįsti turi būti surinkti neabejotini įrodymai, tačiau tokių duomenų bylos medžiagoje nėra, šios aplinkybės nepatvirtina ir byloje esantys liudytojų parodymai. Be to, kaltinamajame akte nurodyta, kad N. I. kaltė grindžiama liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 1, parodymais. Tačiau teismas šiais parodymais nesivadovavo, motyvuodamas tuo, kad šio liudytojo parodymų, kurie būtų vieninteliai N. I. kaltės įrodymai, nepatvirtina kiti bylos įrodymai, be to, šio liudytojo parodymų turinys rodo, kad jam buvo žinoma bylos medžiaga.
Šalies argumentai
Kauno apygardos prokuratūros prokuroras Tomas Stelionis apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 12 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: pripažinti N. I. kaltu padarius Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą ir paskirti jam už šį nusikaltimą 13 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei 65 straipsnio 2 dalimi, paskirtą bausmę subendrinti visiško sudėjimo būdu su 2008 m. spalio 13 d. Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta 520 litų dydžio bauda, ir nustatyti galutinę subendrintą 13 metų laisvės atėmimo bausmę ir 520 litų dydžio baudą. Laisvės atėmimo bausmę paskirti atlikti pataisos namuose. Patenkinti Valstybinės ligonių kasos ieškinį ir priteisti iš N. I. 7296 Lt ir 40 centų nusikalstama veika padarytai žalai atlyginti.
Prokuroras nurodo nesutinkantis su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nusikalstamos veikos padarymo vieta, N. I. veiksmų seka ir pobūdis (smurto panaudojimas, sužalotojo pervežimas) nebuvo nustatyti. Skundžiamas nuosprendis buvo grindžiamas prielaidomis, kad smurto panaudojimo atveju ant nukentėjusiojo asmens drabužių bei transporto priemonėje turėjo likti kraujo sutepimų, o Z. J. S. panagėse – N. I. biologinių pėdsakų. Apelianto nuomone, bylos duomenys buvo aptarti paviršutiniškai, nebuvo atliktas išsamus šių duomenų vertinimas (Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalis). Be to, prokuroro teigimu, teismas padarė nepagrįstas išvadas, kuriomis remdamasis atmetė liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 1 ir liudytojų R. S. , N. N. , S. G. , G. A. parodymus apie N. I. jiems nurodytas Z. J. S. sužalojimo ir radimo 2010 m. birželio 14 d. ryte aplinkybes bei liudytojo B. D. parodymus apie N. I. apsilankymą jo sodyboje 2010 m. birželio 14 naktį. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas kaip N. I. kaltės įrodymu nepagrįstai nelaikė ir įvykio vietoje objektyviai nustatytų aplinkybių.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis liudytojų K. J. , R. V. , S. G. , A. A. , D. G. , Š. G. ir V. M. parodymais nustatė, kad 2010 m. birželio 13 d. vakare N. I. ir Z. J. S. susitiko Liepalotų kaime, prie parduotuvės, po to jie N. I. automobiliu „Mercedez Benz“ nuvyko į V. M. sodybą pirkti alkoholio, tuo pačiu automobiliu grįžo į Liepalotų kaimą, vėliau abu išvažiavo iš Liepalotų kaimo Germuolių kaimo kryptimi. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad, remiantis minėtų liudytojų parodymais, N. I. kartu su Z. J. S. Liepalotų kaime buvo matomas 2010 m. birželio 13 d., 20 val. – 21 val. laikotarpiu.
Iš liudytojo G. G. parodymų matyti, kad 2010 m. birželio 13 d. apie 22 val. jis Sabinės kaime matė N. I. , kuris pravažiavo automobiliu vienas. Liudytojas V. G. parodė, kad į jo sodybą, esančią Germuolių kaime, N. I. atvyko vienas 2010 m. birželio 13 d. apie 22 val. Esant šiems duomenimis, prokuroras daro išvadą, kad 2010 m. birželio 13 d. vakare Z. J. S. ir N. I. kartu buvo maždaug 20 val. – 22 val. Liudytojas V. G. taip pat parodė, kad jie su išteisintuoju apie pusantros valandos girtavo, po to (apie 23 val. 30 min.) pastarasis išvyko. Iš liudytojo K. C. parodymų matyti, kad į jo sodybą, esančią Žvikinių kaime, N. I. atvyko 2010 m. birželio 14 d. 0 val. 5 min. ir iki ryto jis išvykęs nebuvo. Remdamasis šiais duomenimis, kuriuos pirmosios instancijos teismas laikė patikimais, apeliantas daro išvadą, kad nusikalstamą veiką N. I. turėjo galimybę padaryti 2010 m. birželio 13 d. maždaug 20 val. – 22 val. laikotarpiu. Šis laikotarpis nuosprendyje nėra apibrėžtas, tačiau, prokuroro nuomone, neprieštarauja jame nurodytiems duomenims.
Apeliaciniame skunde pažymima, kad ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme nebuvo nustatyta, kad aptartu laikotarpiu su N. I. ir Z. J. S. buvo ir kitų asmenų. Apie šio laikotarpio ir vėlesnius įvykius parodymus davė ir išteisintasis, tačiau nuosprendyje jo parodymai iš esmės nėra analizuojami. Nuosprendyje nurodyta, kad pastarojo versija apie jo važinėjimo maršrutą su Z. J. S. ir jo veiksmus bylos duomenimis nebuvo paneigti. Prokuroro teigimu, nuosprendyje nėra nurodyta, apie kokį vykimo maršrutą ir kokius N. I. veiksmus kalbama, nes su tuo susiję išteisintojo parodymai, taip pat ir teismo posėdžio metu perskaityti jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nėra nuoseklūs. Apelianto nuomone, priešingai nei teigiama nuosprendyje, išteisintojo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų negalima laikyti analogiškais teisme duotiems parodymams.
2010 m. birželio 15 d. N. I. parodė, kad, išvykęs iš Liepalotų kaimo, jis kurį laiką automobiliu važinėjo su Z. J. S. , pastarąjį besišlapinantį paliko prie lentpjūvės, netoli V. M. sodybos, o pats vyko pas V. G. , vėliau – pas K. C. . 2010 m. birželio 22 d. apklausos metu N. I. prisiminė ir tai, kad su Z. J. S. dar važiavo ir miško keliu, vedančiu nuo Germuolių kaimo link Paluobių kaimo, ieškodamas M. L. . Išteisintasis parodė, kad šiame kelyje su Z. J. S. buvo sustoję ir pastarasis miške šlapinosi. 2010 m. birželio 22 d. parodymų patikrinimo vietoje metu N. I. parodė mišo kelyje vietą, kur buvo išlipęs Z. J. S. . Apeliantas teigia, kad nurodyta vieta iš esmės atitinka byloje nustatytą Z. J. S. priklausančių daiktų radimo vietą. 2010 m. rugpjūčio 23 d. ir 2010 m. spalio 5 d. apklausų metu bei pirmosios instancijos teisme išteisintasis pripažino, kad miško kelyje iš automobilio buvo išlipęs ne tik Z. J. S. , bet ir jis pats. Prokuroras atkreipia dėmesį, kad N. I. parodymai apie Z. J. S. išlaipinimo vietą 2010 m. birželio 13 d. vakare prie lentpjūvės, netoli V. M. sodybos ir šio radimo vietą taip pat nėra nuoseklūs. Apeliantas teigia, kad parodymų patikrinimo vietoje metu N. I. dėl nežinomų priežasčių ikiteisminio tyrimo pareigūnams sąmoningai nurodė neteisingą nukentėjusiojo išlipimo iš automobilio vietą. Prokuroro nuomone, skiriasi ir N. I. parodymai apie Z. J. S. radimo vietą 2010 m. birželio 14 d. ryte bei atstumą nuo šios vietos iki ten, kur Z. J. S. išlaipintas iš automobilio 2010 m. birželio 13 d. vakare. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad 2010 m. birželio 22 d. vykusios apklausos metu išteisintasis parodė, kad atstumas nuo Z. J. S. išlaipinimo iki jo radimo vietos buvo apie 40-50 metrų, o teisme jis parodė, kad šis atstumas buvo 300-400 metrų.
Prokuroras atkreipia dėmesį, kad nepaisant N. I. parodymuose esančių prieštaravimų, pastarasis parodė esmines įvykio aplinkybes, t. y. parodė buvęs su Z. J. S. miško kelyje, po to pastarąjį nuvežęs ir palikęs netoli V. M. sodybos, tačiau pirmosios instancijos teismas tokiais jo parodymais nepagrįstai suabejojo.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad nors N. I. neigia smurtavęs prieš Z. J. S. , tačiau jo kaltę patvirtina byloje esantys įrodymai. Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė liudytojo B. D. parodymus apie išteisintojo apsilankymą jo sodyboje, esančioje Staliorių kaime, 2010 m. birželio 14 d. apie 3-4 val. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad liudytojas galėjo supainioti apsilankymo datą, nes tuo laiku N. I. nebūtų galėjęs atvykti, nes jo automobilis buvo techniškai netvarkingas. Teismas taip pat rėmėsi liudytojo K. C. parodymais, kad 2010 m. birželio 13 d. vakare N. I. iš jo sodybos išvykęs nebuvo. Pirmosios instancijos teisme šis liudytojas parodė, kad 2010 m. birželio 13 d. vakare jis kurį laiką girtavo su N. I. , po to abu išsiskyrė – jis nuėjo miegoti į gyvenamąsias patalpas, o N. I. liko automobilyje. Prokuroras mano, kad išteisintasis galėjo nakties metu išvykti ir sugrįžti nepastebėtas, juolab, kad pirmosios instancijos teisme pripažino, jog naktį automobiliu buvo išvykęs pas B. D. . Esant tokiems parodymams, apeliantas daro išvadą, kad N. I. turėjo realias galimybes išvykti automobiliu iš K. C. sodybos, apsilankyti B. D. sodyboje, o taip pat atlikti liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 1 nurodytus veiksmus – automobiliu pervežti sužalotą Z. J. S. į kitą vietą. Be to, prokuroro teigimu, iš byloje esančios įvykio vietos apylinkių schemos matyti, kad nusikalstamos veikos padarymo vieta yra visiškai netoli N. I. gyvenamosios vietos, esančios Germuolių kaime (b. l. 86, t. 1). Todėl sužaloto Z. J. S. ir jo dviračio išvežimas iš įvykio vietos pagrįstai gali būti aiškinamas kaip siekis paslėpti dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad aplinkybę, jog nukentėjusysis buvo sužalotas kaltinime nurodytoje vietoje – miško kelyje - patvirtina ne tik jo daiktų radimas toje pačioje vietoje (įvykio vietos apžiūros duomenys, liudytojų R. J. , V. Z. parodymai), kurią parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė N. I. , bet ir įvykio vietos apžiūros metu užfiksuoti pėdsakai (ištrypta vieta šalikelėje, nulaužti pakelės medeliai), rastų Z. J. S. daiktų būklė (sagos su išplėštais siūlais), liudytojo R. J. nurodytos Z. J. S. daiktų radimo aplinkybės (daiktai rasti vienoje vietoje, netvarkingai išmėtyti), teismo kriminalistikos specialisto išvados duomenys (apžiūros metu paimtos sagos tikėtina sudarė vieną visumą su Z. J. S. marškiniais ir buvo atidalintos vienodu būdu – plėšiant). Prokuroro teigimu sužalojimų smurtinį pobūdį patvirtina byloje esantys teismo medicinos duomenys (sužalojimai nebūdingi griuvimui ar savęs žalojimui).
Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad aplinkybę, jog sužalojimus minėtoje vietoje Z. J. S. padarė ir vėliau jį į kitą vietą pervežė N. I. patvirtina liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 1 parodymai, liudytojų S. G. , G. A. , R. S. , N. N. parodymai dėl N. I. pasisakymų 2010 m. birželio 14 d. ryte apie nukentėjusiojo sužalojimą, būklę, liudytojų S. G. , R. V. , R. S. , G. G. , V. M. , V. Z. , S. G. , D. G. , K. C. parodymai apie neblaivaus N. I. elgesį, agresiją, polinkį smurtauti. Tačiau prokuroro teigimu, šiuos duomenis pirmosios instancijos teismas vertino paviršutiniškai ir nepagrįstai suabejojo jų patikimumu.
Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos prielaidos, kad nukentėjusysis turėjo kraujuoti, o kraujo sutepimai smurto panaudojimo metu ir jį (Z. J. S. ) pervežant turėjo likti įvykio vietoje, ant N. I. drabužių, automobilyje, o nukentėjusiojo panagėse turėjo likti N. I. biologinių pėdsakų. Prokuroro teigimu, šie teiginiai nėra pagrįsti ir neatitinka bylos duomenų. Prokuroras nurodo, kad bylos baigtimi nesuinteresuoti liudytojai M. S. , J. V. , 2010 m. birželio 14 d. ryte radę sužalotą Z. J. S. Liepalotų kaimo pakraštyje, teisme parodė, kad jokių kraujo sutepimų ant pastarojo kūno, drabužių nebuvo. Tokie sutepimai nebuvo nustatyti ir Z. J. S. drabužių apžiūros metu. Tai, kad pastarojo panagėse nebuvo rasta išteisintojo biologinių pėdsakų, taip pat nepatvirtina, kad N. I. nesmurtavo prieš Z. J. S. .
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesiremti liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais. Teismo nurodyti argumentai nepaneigia, kad minėtam liudytojui veikos padarymo aplinkybės žinomos iš N. I. pasakojimo, o ne iš kitų šaltinių. Be to, prokuroro teigimu, šio liudytojo parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme, nėra esminių skirtumų ir prieštaravimų, todėl jie turėjo būti pripažinti įrodymais ir vertinami kartu su kitais bylos duomenimis.
Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino ir atmetė liudytojų N. N. , R. S. , S. G. parodymus dėl N. I. pasisakymų 2010 m. birželio 14 d. ryte apie atliktus veiksmus prieš Z. J. S. bei pastarojo būklę. Tačiau teismas visiškai neaptarė su tomis pačiomis aplinkybėmis susijusių liudytojo G. A. parodymų. Skundžiame nuosprendyje padaryta prielaida, kad N. I. tokių aplinkybių, kad „prie M. guli senis“, „prie M. namų lavonas“, „pakelėje guli senis, kurį vakar vežiojo“, „papurtė tą senį kuris ten guli“, „nutrenkė ar užmušė žmogų“ minėtiems asmenims pasakyti negalėjo, nes nepalaikė su jais artimų ryšių, jų santykiai nebuvo draugiški. Be to, skundžiamame nuosprendyje keliamos abejonės ir dėl liudytojų nurodytų N. I. frazių, kuriose Z. J. S. įvardijamas kaip miręs, nors pokalbių metu (2010 m. birželio 14 d. ryte) pastarasis dar buvo gyvas. Prokuroras nurodo, kad aplinkybė, jog N. I. gyrėsi „papurtęs“, „nutrenkęs“ ar „užmušęs“ „senį“ yra nustatyta kelių nesusijusių liudytojų parodymais, kuriais nesiremti nėra pagrindo. Apeliantas taip pat teigia, kad liudytojas S. G. pirmosios instancijos teisme parodė, kad su N. I. jis palaikė gana artimus santykius, pastarojo paprašytas už atlygį gąsdindavo aplinkinių kaimų gyventojus. Todėl, prokuroro nuomone, išteisintasis apie savo atliktus veiksmus prieš nukentėjusįjį bei apie jo būklę minėtam liudytojui galėjo papasakoti net ir detaliau nei šis parodė ikiteisminio tyrimo metu ar teisme. Šį manymą patvirtina ir liudytojos I. V. parodymai, kad 2010 m. birželio 14 d. ryte S. G. jai sakė, jog N. I. „giriasi, kad vieną pakratė, kad šiandien dar guli“.
Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad liudytojų S. G. , R. V. , R. S. , G. G. , V. M. , V. Z. , D. G. , K. C. parodymai ir byloje esantys dokumentai patvirtina, kad N. I. yra konfliktiškas, linkęs smurtauti. Tokia išteisintojo charakteristika neprieštarauja liudytojų N. N. , R. S. , S. G. , G. A. parodymams dėl išteisintojo demonstratyvių pasisakymų apie jo atliktus veiksmus prieš Z. J. S. ir jo būklę 2010 m. birželio 14 d. ryte. Apelianto nuomone, tai, kad N. I. kai kuriuose savo pasisakymuose įvardijo nukentėjusįjį kaip „lavoną“, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, nesudaro pagrindo abejoti jo pasisakymų autentiškumu, kuriuose jis pripažino savo kaltę dėl smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį.
Prokuroras pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje nėra aptarti išteisintojo parodymai, susiję su Z. J. S. radimu 2010 m. birželio 14 d. ryte. Apelianto nuomone, kitų bylos duomenų neatitinka N. I. aiškinimai, dėl kokių priežasčių 2010 m. birželio 14 d. ryte, vykdamas į Liepalotų kaimo parduotuvę, jis pasirinko tolimesnį maršrutą bei kodėl, pravažiuodamas pro viešoje vietoje gulintį Z. J. S. , juo nepasirūpino. Liudytojai K. C. ir G. A. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme kategoriškai paneigė N. I. versiją, kad aplinkiniu keliu, pro V. M. sodybą, šis vyko jų prašymu. Apeliaciniame skunde daroma išvada, kad šios aplinkybės bei išteisintojo abejingumas netiesiogiai patvirtina, jog vykimo maršrutas buvo pasirinktas ne atsitiktinai, o siekiant išsiaiškinti nukentėjusiajam padarytų sužalojimų sunkumą. Tai patvirtina ir tolesni N. I. veiksmai – pagyros apie atliktus veiksmus prieš Z. J. S. bei jo būklę.
Esant išdėstytoms aplinkybės, prokuroras teigia, kad N. I. nužudė Z. J. S. , todėl jis turi būti pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad skiriant bausmę, turėtų būti atsižvelgta, jog N. I. padarė labai sunkų nusikaltimą, sukėlusį nepataisomas pasekmes, veikė spontaniškai, buitinio konflikto metu, netiesiogine tyčia. Be to, šią nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistas. Prokuroras pažymi, kad taip pat turi būti atsižvelgta į tai, kad N. I. charakterizuojamas neigiamai, yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos veikos padarymui (Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), o atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Apelianto nuomone, N. I. turėtų būti paskirta už sankcijos vidurkį didesnė laisvės atėmimo bausmė.
Nukentėjusysis A. S. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 12 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: pripažinti N. I. kaltu dėl Z. J. S. nužudymo ir paskirti jam už šį nusikaltimą laisvės atėmimo bausmę pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalies sankciją.
Apeliantas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis Nr. 2K-32/2010, 2K-411/2004, 2K-43/2006, 2K-P-221/2008, 2K-493/2009, 2K-37/2009 bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo „Lietuvos Respublikos BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikos apžvalga“ nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, ir tai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Nukentėjusiojo nuomone, pirmosios instancijos teismas nesiėmė priemonių, kad būtų išnaudotos visos galimybės, siekiant nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes, įrodymus tyrė ir vertino nesilaikydamas minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuotų nuostatų, netyrė dalies įrodymų, apie kitus įrodymus nuosprendyje nepasisakė ir jų nevertino, kai kuriuos N. I. kaltinančius parodymus nemotyvuotai atmetė, prioritetą suteikė pastarąjį teisinantiems įrodymams, įrodymus vertino atkirai, o ne jų visumą.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 1 parodymais, konstatuodamas, jog jo parodymai būtų vienintelis N. I. kaltės įrodymas, kurio nepatvirtina kiti bylos įrodymai, o tokiu įrodymu apkaltinamojo nuosprendžio grįsti negalima. Apelianto nuomone, minėto liudytojo parodymai yra labai reikšmingi, nes jam N. I. papasakojo nusikaltimo padarymo aplinkybes, kurios sutampa su kitais bylos duomenimis. Nukentėjusysis teigia, kad liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, nėra vienintelis N. I. kaltės įrodymas.
Liudytojas G. A. parodė, kad 2010 m. birželio 14 d. ryte, kai jis su N. I. važiavo link K. C. sodybos, N. I. pasakė, kad partrenkė ar nutrenkė žmogų (b. l. 69-73, t. 1, b. l. 165-166, t. 3). Apeliantas teigia, kad šio liudytojo parodymai pirmosios instancijos teisme buvo ištirti, tačiau nuosprendyje jie neaptarti ir nevertinti.
Liudytojas R. S. parodė, kad 2010 m. birželio 14 d. ryte N. I. jam pasakė, kad prie V. M. namų yra lavonas ar „kažkaip panašiai“ (b. l. 76-77, t. 1, b. l. 150, t. 3). Šie liudytojo parodymai buvo ištirti, tačiau pirmosios instancijos teismas be įtikinamų motyvų juos vertino kritiškai.
Liudytojas N. N. ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme parodė, kad N. I. kalbėjo, jog prie V. M. namų yra senio, kurį „papurtė“, lavonas, ir V. M. ras „dovanėlę“ (b. l. 78-81, t. 1, b. l. 150, t. 3). Šiuos parodymus pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai vertino kritiškai.
Liudytojas K. C. parodė, kad 2010 m. birželio 14 d. naktį pas jį įsiveržęs N. I. buvo piktas, kaip nesavas, labai agresyvus, pasimetęs, „apsiputojęs“, keistos būsenos, jis vidury nakties be jokios priežasties kalbėjo apie šieno vežimą (b. l. 59-64, t. 1, b. l. 17-18, t. 4). Šių parodymų pirmosios instancijos teismas apskritai nevertino.
Liudytoja D. G. parodė, kad N. I. 2010 m. birželio 14 d. ryte atvažiavęs į parduotuvę atrodė keistai, lyg dairėsi į šonus (b. l. 166, t. 3). Apeliantas nurodo, kad šiai liudytojai išteisintasis nepasakojo apie įvykį, tačiau jos pastebėjimai apie pakitusį N. I. elgesį yra reikšmingi, tuo tarpu teismas šios liudytojos parodymų nevertino ir apie juo nepasisakė.
Liudytoja J. A. C. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad naktį, kai buvo nužudytas Z. J. S. , N. I. įsiveržė į jos namus, buvo labai piktas, reikalavo „užstumti“ jo automobilį, nes negalėjo jo užvesti. Nepavykus to padaryti, gėrė alkoholį. Ši liudytoja taip pat parodė, kad 2010 m. birželio 14 d. ji kieme rado Z. J. S. dviratį (b. l. 65-68, t. 1). Apelianto nuomone, minėta liudytoja matė N. I. nusikaltimo padarymo naktį, matė jo būseną, tačiau pirmosios instancijos teisme ji nebuvo apklausta.
Nukentėjusiojo nuomone, aptarti liudytojų parodymai patvirtina, kad N. I. iš karto po Z. J. S. sumušimo, būdamas neblaivus, todėl negalėdamas kontroliuoti savo elgesio, daugeliui asmenų prasitarė apie tai, kad sumušė žmogų, o jo pasakytos užuominos apie lavoną rodo, kad jis suvokė, jog nukentėjusįjį sužalojo sunkiai. Be to, apeliantas pažymi, kad 2010 m. birželio 14 d. ryte N. I. buvo specialiai nuvažiavęs pažiūrėti jo palikto asmens būklės. Nukentėjusiojo teigimu, minėti liudytojai patvirtino ir tai, kad N. I. elgesys buvo pasikeitęs, jis buvo nervingas, keistas.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymus apie tai, kad N. I. 2010 m. birželio 14 d. ryte buvo specialiai nuvykęs į tą vietą, kur naktį nuvežė sužalotą Z. J. S. , patvirtina liudytojų K. C. ir G. A. parodymai. Liudytojas K. C. parodė, kad 2010 m. birželio 14 d. ryte N. I. į parduotuvę jį ir G. A. iš pievų vežė aplinkiniu keliu, t. y. pro V. M. sodybą. Apelianto nuomone, iš schemos matyti, kad toks vykimo maršrutas yra nelogiškas. Be to, minėtas liudytojas patvirtino, kad iš V. M. jam nieko nereikėjo, pas jį užėjęs nebuvo (b. l. 63, t. 1, b. l. 71, t. 3). Liudytojas G. A. taip pat parodė, kad jį ir K. C. N. I. iš pievų į parduotuvę vežė pro V. M. sodybą. Šis liudytojas patvirtino, kad šiuo keliu jis vežti neprašė ir nežino, kodėl N. I. pasirinko tokį maršrutą. Vėliau, pamatęs šalia kelio gulintį Z. J. S. kūną, N. I. prasitarė, kad „partrenkė ar nutrenkė žmogų“ (b. l. 165, t. 3). Nukentėjusiojo teigimu, aptarti liudytojų parodymai paneigia N. I. versiją, kad aplinkiniu keliu jo prašė važiuoti K. C. , bei tuo pačiu patvirtina, kad N. I. norėjo pažiūrėti, kokios būsenos yra paliktas Z. J. S. .
Šalies argumentai
Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad yra neteisingi liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai apie tai, kad po asmens sumušimo, N. I. grįžo į sumušimo vietą ir pervežė kūną į kitą vietą. Šią išvadą teismas grindė tuo, kad N. I. visą naktį, t. y. nuo 24 val. iki ryto buvo K. C. namuose. Tačiau nukentėjusiojo teigimu, minėtą teismo išvadą paneigia liudytojų R. L. ir B. D. parodymai. Liudytoja R. L. matė N. I. nusikaltimo padarymo naktį šalia nusikaltimo vietos, kai jis galimai pervežė nukentėjusiojo kūną (b. l. 114-116, t. 1). Apeliantas pažymi, kad ši liudytoja pirmosios instancijos teisme nebuvo apklausta, tačiau jos parodymai yra reikšmingi. Liudytojas B. D. parodė, kad 2010 m. birželio 14 d. naktį į jo namus buvo atvažiavęs N. I. (b. l. 84-85, t. 1, b. l. 150-151, t. 3). Pirmosios instancijos teismas šio liudytojo parodymus vertino kaip „sąžiningą klydimą“ dėl laiko, tačiau apelianto nuomone, šiuos parodymus patvirtina minėti liudytojos R. L. ir pirmosios instancijos teisme N. I. duoti parodymai, kad jis buvo pas B. D. (b. l. 144, t. 3). Esant išvardintoms aplinkybėms, nukentėjusysis daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, neištyręs liudytojos R. L. parodymų, jų nesusiejo su liudytojo B. D. parodymais, be to, visiškai nevertino minėtų N. I. parodymų, todėl padarė klaidingą išvadą, kad N. I. visą naktį praleido K. C. namuose.
Apeliantas nurodo, kad teismas taip pat padarė nepagrįstą išvadą, jog liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymus apie tai, kad N. I. pats galėjo pervežti Z. J. S. kūną, paneigia kiti byloje esantys duomenys. Skundžiamame nuosprendyje ši teismo išvada grindžiama tuo, kad N. I. automobilis be papildomos pagalbos neužsivesdavo, o nepadedant kitiems asmenims, juo važiuoti buvo neįmanoma. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad N. I. apie 24 val. atvyko pas K. C. , kur sugedo jo automobilis, ir jis daugiau iš šios vietos išvažiavęs nebuvo. Tačiau nukentėjusiojo nuomone, šias aplinkybes paneigia liudytojų parodymai. Liudytojas V. G. parodė, kad N. I. , supyko, kad šis nenorėjo su juo gerti, išvažiavo, jo „net ratai parūko“ (b. l. 50-51, t. 1, b. l. 166, t. 3). Liudytojas B. D. parodė, kad išgirdęs į kiemą atvažiuojantį automobilį, jis išėjo į lauką ir pamatė N. I. , kuris kvietė važiuoti gerti alkoholinių gėrimų. Jam (B. D. ) nesutikus, N. I. išvažiavo (b. l. 84-85, t. 1, b. l. 150-151, t. 3). Liudytoja R. L. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad nakties metu ji matė automobiliu važinėjantį N. I. (b. l. 114-116, t. 1). Apeliantas nurodo, kad kaip jau buvo minėta, ši liudytoja pirmosios instancijos teisme nebuvo apklausta, jos parodymai – netirti. Nukentėjusysis atkreipia dėmesį, kad minėtos liudytojos parodymus patvirtina ir liudytojo B. D. parodymai, kad N. I. į jo namus buvo atvažiavęs apie 3 val. nakties. Esant tokiems liudytojų parodymams, apeliantas daro išvadą, kad N. I. automobilis neužsivesdavo tik kartais, o nakties metu jis vienas važinėjo, todėl galėjo pergabenti sumuštą Z. J. S. į kitą vietą.
Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, ikiteisminio tyrimo metu, bendraudamas su tyrėju, nurodė mažiau aplinkybių nei teismo posėdyje. Nukentėjusiojo nuomone, ši aplinkybė negali būti motyvas vertinti liudytojo parodymus kaip nepatikimus. Jis teigia, kad minėto liudytojo parodymai teisminio nagrinėjimo metu buvo išsamesni todėl, kad šios apklausos metu buvo užduoti detalesni klausimai apie nusikalstamos veikos aplinkybes. Liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai yra logiški ir nuoseklūs, juos patvirtina ir papildo kitų liudytojų parodymai.
Nukentėjusysis taip pat nesutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad liudytojui, kuriam taikomas anonimiškumas, buvo žinomos bylos aplinkybės, t. y. ne tik vietovių pavadinimai, bet ir asmenų pavardės, nukentėjusiojo pavardė, inicialai, nors N. I. pastarąjį žinojęs tik iš matymo. Apeliantas nurodo, kad apklausiamas pirmą kartą 2010 m. birželio 15 d., išteisintasis neįvardijo nukentėjusiojo vardo ir pavardės. Tačiau 2010 m. birželio 22 d. vykusios apklausos metu jis parodė, kad jam jau žinoma, kad asmuo, kurio nužudymu jis yra įtariamas, yra J. Z. S.. Byloje nustatyta, kad N. I. sulaikyme kartu su liudytoju, kuriam taikomas anonimiškumas, išbuvo 2 savaites nuo 2010 m. liepos 1 d., todėl, apelianto nuomone, minėtam liudytojui pats galėjo įvardinti nukentėjusiojo asmens duomenis. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad byloje nėra duomenų, kad liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, būtų suinteresuotas bylos baigtimi.
Nukentėjusiojo A. S. teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė ir liudytojų N. N. bei R. S. parodymais. Apeliantas teigia, kad teisėjos subjektyvus įsivaizdavimas kaip konkrečioje situacijoje elgtųsi nepažįstamas žmogus, negali būti pagrindas netikėti liudytojo parodymais. Nukentėjusiojo nuomone, kiekvienas asmuo į stresinę situaciją gali reaguoti skirtingai. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, atmesdamas minėtų liudytojų parodymus, nenurodė tokį sprendimą pagrindžiančių aplinkybių. Skundžiame nuosprendyje, atmetant liudytojo R. S. parodymus, teigiama, kad tuo metu, kai N. I. pasakojo šiam liudytojui apie tai, kad šalia V. M. namų guli lavonas, Z. J. S. dar nebuvo miręs. Tačiau apeliantas teigia, kad N. I. naktį palikęs stipriai sumuštą Z. J. S. , o ryte jį pamatęs gulintį toje pačioje vietoje, galėjo suprasti, kad šis yra miręs. Be to, byloje nėra duomenų, kad liudytojai N. N. ir R. S. yra šališki ar nepatikimi.
Apeliaciniame skunde nesutinkama su skundžiamo nuosprendžio teiginiu, kad išvadą, jog Z. J. S. nužudė būtent N. I. padarė neblaivūs kaimo gyventojai. Nukentėjusysis teigia, kad iš aptartų liudytojų parodymų matyti, kad pats išteisintasis daugeliui asmenų pats papasakojo, kad jis sužalojo Z. J. S. . Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, šališkai vertindamas surinktus įrodymus, patikimais pripažino tik N. I. palankius parodymus, o jį kaltinančius parodymus nepagrįstai atmetė. Šis apeliacinio skundo teiginys grindžiamas tuo, kad išteisinamajame nuosprendyje remiamasi liudytojo S. G. parodymais, kuriam išteisintasis nepasakojo apie panaudotą smurtą prieš nukentėjusįjį, ir šio liudytojo parodymai nei patvirtina, nei paneigia jokių reikšmingų aplinkybių.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad išteisintojo parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi, o juose išdėstyta įvykio seka – nelogiška. Pirmosios apklausos metu N. I. parodė, jog Z. J. S. jis paliko prie lentpjūvės. Apie važiavimą link Germuolių kaimo, kur miško kelyje buvo sužalotas nukentėjusysis, šios apklausos metu jis nieko nepasakojo. Kitoje apklausoje N. I. prisiminė, kad su Z. J. S. buvo nuvykęs link Germuolių, kur buvo sustoję miške, nes pastarasis panoro nusišlapinti. Tačiau išteisintasis atsisakė paaiškinti, kaip šioje vietoje buvo išplėštos Z. J. S. marškinių sagos, pamesti jo dantų protezai bei kepurė. Be to, ikiteisminio tyrimo metu N. I. neigė buvęs pas B. D. , šią aplinkybę prisiminė tik bylą nagrinėjant teisme, kai susipažino su visa bylos medžiaga. Išteisintasis taip pat parodė, kad po apsilankymo pas V. G. , jis važiavo ne namo, o pas K. C. . Tačiau apeliantas dar kartą nurodo, kad šį išteisintojo teiginį paneigia liudytojų R. L. ir B. D. parodymai. N. I. , duodamas parodymus, negalėjo paaiškinti, kodėl 2010 m. birželio 14 d. ryte į parduotuvę važiavo ne artimiausiu, o aplinkiniu keliu. Vėliau jis parodė, kad to jo prašė liudytojai K. C. ar G. A. . Apelianto teigimu, tokius išteisintojo parodymus šie liudytojai paneigė.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad N. I. nužudė Z. J. S. . Tačiau nukentėjusiojo teigimu, apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas ir netiesioginiais įrodymais. Be to, pirmosios instancijos teismas vertino ne įrodymų visumą, o juos atribojo, nenustatė iš atskirų šaltinių gautos informacijos tarpusavio ryšio. Šie pirmosios instancijos teismo padaryti pažeidimai, apelianto nuomone, turėtų būti vertinami kaip esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, nes tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (Lietuvos Respublikos BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), o teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių (Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 3 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė, nukentėjusysis ir jo atstovas prašė apeliacinius skundus patenkinti, o išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nukentėjusiojo apeliacinis skundas tenkinamas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, padarė pagrįstą išvadą, kad N. I. turėjo galimybę padaryti Z. J. S. mirtį sukėlusius sužalojimus. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis liudytojų K. J. , R. V. , S. G. , A. A. , D. G. , Š. G. ir V. M. parodymais iš kurių nustatė, kad 2010 m. birželio 13 d. vakare N. I. ir Z. J. S. susitiko Liepalotų kaime, prie parduotuvės, po to jie N. I. automobiliu „Mercedez Benz“ nuvyko į V. M. sodybą pirkti alkoholio, tuo pačiu automobiliu grįžo į Liepalotų kaimą, vėliau abu išvažiavo iš Liepalotų kaimo Germuolių kaimo kryptimi. Remiantis minėtų liudytojų parodymais, konstatuota, kad N. I. kartu su Z. J. S. Liepalotų kaime buvo matomas 2010 m. birželio 13 d. 20 val. - 21 val. laikotarpiu.
Iš liudytojo G. G. parodymų, kad jis 2010 m. birželio 13 d. apie 22 val. Sabinės kaime matė N. I. , kuris pravažiavo automobiliu vienas, bei iš liudytojo V. G. parodymų, kad į jo sodybą, esančią Germuolių kaime, N. I. atvyko vienas 2010 m. birželio 13 d. apie 22 val. darytina išvada, kad 2010 m. birželio 13 d. vakare Z. J. S. ir N. I. kartu buvo maždaug 20 val. - 22 val. laikotarpiu. Būtent šiuo laikotarpiu N. I. ir turėjo galimybę padaryti nusikalstamą veiką dėl kurios jis buvo kaltintas ir išteisintas.
Pats N. I. savo kaltę neigė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Pirmosios instancijos teisme jis parodė, kad 2010-06-13 vakare Z. J. S. savo automobiliu nuvežė pas V. M. , kur Z. J. S. įgijo butelį degtinės. Po to su Z. J. S. nuvažiavo prie daugiabučio, kad Z. J. S. ten susirastų su kuo išgerti. Niekas su Z. J. S. negėrė, Z. J. S. iš automobilio nelipo. Tada jie nuo parduotuvės paėmė Z. J. S. dviratį, užvažiavo pas kelis žmones, ieškodami, kas su Z. J. S. išgertų, bet tokių nerado. Tada prie lentpjūvės, esančios netoli V. M. namų, jis pasiūlė Z. J. S. išlipti nusišlapinti, o šiam išlipus - nuvažiavo jį palikęs. Prieš tai nusišlapinti jie buvo sustoję ir miške, bet vieno miške Z. J. S. palikti jis nenorėjo. Nusišlapinęs Z. J. S. grįžo į automobilį greitai, kad jis būtų sumuštas ar suplėšyti jo rūbai, nepastebėjo. Kai vežiojo Z. J. S. , šis buvo su kepure, ar buvo su dantų protezais - neatkreipė dėmesio. Palikęs Z. J. S. netoli lentpjūvės, jis nuvažiavo iki V. G. , su juo dviese išgėrė butelį brendžio, kurį parsivežė iš Kauno. Paskui jis nuvažiavo pas K. C. , ten dar gėrė ir užmigęs liko nakvoti.
Tą aplinkybę, kad naktį iš 2010-06-13 į 2010-06-14 miegojo pas C., N. I. nurodė ir apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teisme N. I. taip pat neigė vartojęs smurtą prieš Z. J. S. , teigė, kad miške, kai buvo išlipęs nusišlapinti, Z. J. S. kritinėjo, todėl ten galėjo likti jo sagos, dantų protezai ir kepurė (b. l. 116-118, t. 4).
Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad 2010-06-16 apžiūrint miško keliuką Šakių r. Germuolių kaime, ant kelio 7,5 m. atstumu viena nuo kitos rastos dvi identiškos sagos, trečioji identiška saga rasta 1,5 m. atstumu. Pakelėje rasti nulaužyti medeliai ir išmindytas kelio pakraštys, kitų daiktų ir pėdsakų nerasta ( b. l. 65-73, t. 1).
Specialisto išvadoje Nr. 11-2065 (10), 11-2106 (10) užfiksuota, kad tirti pateiktos trys sagos, rastos įvykio vietoje, anksčiau sudarė vieną visumą su Z. J. S. marškiniais. Jos atidalintos vienodu būdu - išplėšiant su prisiuvimo siūlais be audinio likučių (b. l. 118-123, t. 1).
Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad 2010-06-22 Germuolių kaimo miške rasta mėlynos spalvos kepurė, o jos viduje - dantų protezai. Apžiūrą atliko vyr. tyrėjas Ž. Šimaitis, joje dalyvavo specialistas A. Levickis ir liudytoja V. Z. (b. l. 75-80, t. 1).
Iš pastarosios parodymų pirmosios instancijos teisme ir iš įvykio vietų plano matyti, kad sagos, kepurė, dantų protezai rasti beveik toje pačioje vietoje (b. l. 152-153, t. 3, 86, t. 1).
Šie duomenys leidžia teigti, kad nurodytoje vietoje ir buvo išplėštos Z. J. S. marškinių sagos, pamesti dantų protezai ir kepurė. Duomenys apie tai, kad sagos išplėštos, nulaužyti medeliai ir ištrypta pakelė įrodo, kad ten vyko konfliktas, susijęs su smurtu. Šie duomenys paneigia ir N. I. teiginius, kad Z. J. S. toje vietoje kritinėjo, todėl tie jo daiktai galėjo ten likti.
Pažymėtina ir tai, kad N. I. pirmojoje apklausoje išvis neparodė apie tai, kad su Z. J. S. butų važiavę mišku, sustoję nurodytoje vietoje, kur vyko minėtas konfliktas (b. l. 126-127, t. 2). Vėliau tokią aplinkybę jis jau nurodė, tačiau neaiškino, kad Z. J. S. kritinėjo. Tai patvirtina nukentėjusiojo apeliacinio skundo teiginį, kad N. I. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi.
Tai, kad N. I. iš tikro padarė tą veiką, dėl kurios buvo išteisintas, patvirtina tiek dalis įrodymų, kuriuos ištyrė bei įvertino pirmosios instancijos teismas, tiek ir apeliacinės instancijos teisme papildomai ištirti įrodymai. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytu įrodymų vertinimu ir tuo remiantis padarytomis išvadomis.
Apklaustas pirmosios instancijos teisme liudytojas R. S. parodė, kad 2010-06-14 apie 8 val. ryto jį automobiliu pavežė N. I. . Bevažiuojant N. I. pasakė maždaug tai, kad prie V. M. namų guli lavonas (b. l. 150, t. 3).
Pirmosios instancijos teisme liudytojas N. N. taip pat parodė, kad N. I. kalbėjo, jog prie V. M. namų yra lavonas. N. I. sakė, kad „papurtė tą senį, kuris ten guli“ (b. l. 150, t. 3). Liudytojas N. N. pirmosios instancijos teisme patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumą. Juose taip pat nurodyta, kad N. I. 2010-06-14 ryte prie parduotuvės Liepalotų kaime sakė, kad netoli V. M. namų, esančių Liepalotų kaime, ant kelio yra „senio lavonas, kurį kaip pats N. I. pasakė, kad papurtė tą senį“. Apie pietus sužinojo, kad rastas stipriai sumuštas Z. J. S. (b. l. 78-79, t. 2). Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją šis liudytojas taip pat parodė iš paties N. I. girdėjęs, kad jis „senelį pakratė, nežino gyvas ar ne“, sakė, kad V. M. ras kaip dovanėlę (b. l. 81-82, t. 2).
Pirmosios instancijos teismas nelaikė įrodymais N. N. bei R. S. parodymų, nurodęs nuosprendyje, kad tuo laikotarpiu, apie kurį pasakojo liudytojai, Z. J. S. nebuvo miręs, be to, nei N. N. , nei R. S. nėra artimi kaltinamojo draugai ar geri bičiuliai, kuriems kaltinamasis būtų pasakojęs savo padarytą nusikalstamą veiką, jei būtų ją padaręs.
Tokie argumentai, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas atmetė šių liudytojų parodymus, nėra įtikinami. Iš specialisto išvados Nr. M 577/10 (02) matyti, kad Z. J. S. mirė 2010-06-15 19 val. 50 min. nuo galvos sumušimo, pasireiškusio poodine kraujosruva smakre, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu ties kairiu galvos smegenų pusrutuliu galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, galvos smegenų pabrinkimu ir antrinėmis kraujosruvomis galvos smegenų kamiene. Z. J. S. lavone konstatuoti šie sužalojimai: poodinė kraujosruva smakro kairėje pusėje, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu, galvos smegenų kairės smilkininės skilties sumušimas; odos nubrozdinimai dešiniame momenyje, kaktoje, dešiniame skruoste ir abiejose blauzdose, senos poodinės kraujosruvos dešiniame žaste ir krūtinėje, kraujosruva dešiniame smilkininiame raumenyje, krūtinės kairės pusės VI šonkaulio lūžimas. Sužalojimai, išskyrus senus, padaryti dviejų parų laikotarpiu prieš mirtį kietais bukais daiktais, turinčiais ribotą paviršių, ne mažiau kaip vienuolikos trauminių poveikių (b. l. 17-22, t. 1)..
Žemesnės instancijos teismas
Apklausiamas teismo posėdyje, specialistas L. Gogelis parodė, kad galvos smegenų sumušimą sukėlė vienas trauminis poveikis į smakro kairę pusę, kiti dešimt trauminių poveikių įtakos Z. J. S. mirčiai neturėjo. Specialistas taip pat parodė, kad po tokio sužalojimo Z. J. S. negalėjo nueiti daugiau kaip 200 metrų (b. l. 142, t. 2).
Kauno medicinos universiteto Klinikų rašte nurodyta, kad Z. J. S. iš Šakių ligoninės į šios klinikos Neurochirurgijos intensyviosios terapijos skyrių pristatytas 2010-06-14 labai sunkios būklės. (b. l. 11, t. 1).
Žemesnės instancijos teismas
Išraše iš medicininių dokumentų nurodyta, kad 2010-06-14 8 val. 15 min. apžiūrėjus Z. J. S. , jam konstatuota smegenų koma (b. l. 8, t. 1).
Šie duomenys patvirtina, kad sumušto nukentėjusiojo būklė buvo labai sunki, todėl N. I. pasakymas prie parduotuvės apie tai, kad V. M. ras lavoną, nedaug skyrėsi nuo tikrovės. Paminėtina ir tai, kad N. N. apklausimas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dalyvaujant ir N. I. parodė iš N. I. girdėjęs, kad jis „senelį pakratė, nežino gyvas ar ne“, taigi, tai visiškai atitinka rastojo Z. J. S. būklę.
Taigi, dėl nukentėjusiojo būklės, kaip tai N. I. apibūdino N. N. bei R. S. , nebuvo jokio pagrindo atmesti šių liudytojų parodymų.
Žemesnės instancijos teismas
Nėra pagrindo jų parodymus atmesti ir dėl to, kad jie nėra artimi kaltinamojo draugai ar geri bičiuliai. Tai visiškai nepaneigia, kad N. I. jiems galėjo papasakoti apie savo veiksmus prieš nukentėjusįjį. Priešingu atveju reikėtų teigti, kad abu liudytojai, skirtingu laiku apklausiami išsigalvojo tokias pat aplinkybes, o tai nerealu, juo labiau, kad tam liudytojai neturėjo jokių priežasčių.
Todėl teisėjų kolegijos nuomone, liudytojų N. N. bei R. S. parodymai yra laikytini N. I. kaltės įrodymu.
Žemesnės instancijos teismas
Prie tokių priskirtini ir liudytojo G. A. parodymai, kuriuos pirmosios instancijos teismas tik paminėjo, tačiau nevertino. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme šis liudytojas parodė, kad 2010 m. birželio 14 d. ryte, kai jis su N. I. važiavo link K. C. sodybos, N. I. pasakė, kad partrenkė ar nutrenkė žmogų (b. l. b. l. 165-166, t. 3). Pirmosios instancijos teisme perskaičius ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, esančius b. l. 69-70, t. 2, liudytojas G. A. patvirtino jų teisingumą. Ir šiuose parodymuose jis parodė, kad iš N. I. girdėjo pasakymą, kad „partrenkė ar nutrenkė žmogų“, taigi, apie tokią aplinkybę šis liudytojas patvirtino nuosekli. Pagrindų, kodėl jis galėtų apkalbėti N. I. , nenustatyta, todėl šiais jo parodymais teisėjų kolegija taip pat remiasi kaip N. I. kaltės įrodymu.
Iš aptartų liudytojų parodymų matyti, kad N. I. bent keliems asmenims papasakojo, kad jis sužalojo Z. J. S. . Iš liudytojų parodymų nustatyta, kad kalbėdamas apie 2010-06-13 įvykius N. I. pavartotojo išsireiškimus, kad V. M. „ras lavoną“, „senelį pakračiau, nežinau gyvas ar ne“, „nutrenkiau“ ar „partrenkiau“ . Tokie išsireiškimai duoda pagrindą padaryti išvadą, kad N. I. prieš nukentėjusįjį pavartojo gana stiprų smurtą, kuris gresia gyvybei, jo apibūdinimas, kurį pavartojo pats N. I. , pagal pobūdį ir sunkumą atitinka tuos sužalojimus, kurie nustatyti Z. J. S. ir nuo kurių pastarasis mirė.
Kaip argumentą, kad N. I. nėra kaltas dėl Z. J. S. mirties pirmosios instancijos teismas nurodė tai, kad 2010-06-14 rytą kartu su N. I. prie parduotuvės buvęs ir kartu važiavęs liudytojas S. G. parodė, kad N. I. sakė, jog prie V. M. guli tas žmogus, kurį jis vakar vežiojo, S. G. nekalbėjo apie tai, kad N. I. būtų sakęs, kad šio žmogaus atžvilgiu jis būtų naudojęs smurtą, ar kad gulintis žmogus būtų negyvas.
Iš šio liudytojų parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad tai, jog prie V. M. matė gulintį žmogų, turbūt tą patį, kurį vakar vežiojo, N. I. jam pasakė važiuojant automobiliu (164-165, t. 3). Pirmosios instancijos teisme perskaityti ir ikiteisminio tyrimo metu duoti šio liudytojo parodymai. Juose nurodyta, kad tas pokalbis buvo 2010-06-14 ryte apie 7 valandą, kai jis atvyko iki N. D. , nes pastaroji paskambino ir paprašė atvykti padėti užvesti N. I. automobilį (b. l. 55-56, t. 2).
Tai nepaneigia liudytojų N. N. , R. S. bei G. A. parodymų apie N. I. pasakojimą šiems asmenims, nes N. N. parodė tai išgirdęs prie parduotuvės, R. S. ir G. A. , kad tai N. I. pasakė, kai važiavo N. I. vairuojamu automobiliu.
Nei vienas iš šių trijų liudytojų neparodė, kad girdint N. I. pasakojimą apie tai, kad jis sužalojo Z. J. S. , šalia būtų buvęs ir S. G. . Todėl tai, kad N. I. pastarajam liudytojui papasakojo tik dalį informacijos bei neminėjo, kad pats prisidėjo prie tokios Z. J. S. būklės, nereiškia, kad N. I. N. N. bei R. S. , bei G. A. nepasakojo, kad būtent jis sužalojo Z. J. S. . Iš liudytojos D. G. parodymų matyti, kad 2010-06-14 ryte atėjęs į parduotuvę N. I. buvo kaip nesavas, dairėsi į šalis. Iš liudytojų C. parodymų matyti, kad N. I. 2010-06-14 po vidurnakčio pas juos įsibrovė būdamas neblaivus ir agresyvus. Tiek pats N. I. , tiek didžioji dauguma liudytojų patvirtino, kad 2010-06-13 ir sekančią dieną N. I. nuolat girtavo, todėl atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nelogiška būtų iš jo tikėtis, kad skirtingiems asmenims jis vienoda apimtimi papasakotų apie tai, ką yra padaręs.
Jau aptartus įrodymus patvirtina ir liudytojo kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 1 parodymai.
Pirmosios instancijos teismas šio liudytojo parodymais nesivadovavo dėl kelių priežasčių. Viena jų nurodyta ta, kad „šio liudytojo parodymų turinys rodo, kad jam buvo žinoma bylos medžiaga, kadangi, teigdamas jog susipažino su kaltinamuoju areštinės kameroje, liudytojas nurodė ne tik vietovių pavadinimus, bet ir asmenų pavardes, tame tarpe, ikiteisminio tyrimo metu nurodė S. pavardę ir abiejų jo vardų inicialus, nors kaltinamasis viso tyrimo metu teigė, jog S. pažinojo tik iš matymo. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog ikiteisminio tyrimo metu, turėdamas galimybę tiesiogiai bendrauti su tyrėju, šis liudytojas nurodė žymiai mažiau aplinkybių negu teismo posėdyje, esant akustiniams ir vizualiniams apribojimams“.
Šie pirmosios instancijos teismo argumentai nėra teisingi.
Liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 1 pirmasis apklausos protokolas surašytas 2010-10-06. Jame nurodyta, kad areštinėje N. I. jam 2010 m. birželio pabaigoje ar liepos pradžioje pasakojo, kad 2010-06-13 grįžęs iš Kauno m. prie parduotuvės Liepalotuose, Šakių r. susitiko pažįstamą Zenoną, su juo išgėrė, pritrūkus gėrimų važiavo pas M. Liepalotuose, vėliau nuvažiavo į mišką, kur su Zenonu susiginčijo ir susimušė. Palikęs sumuštą išvažiavo, o atvažiavęs naktį pažiūrėti, senuką rado begulintį ant žemės. N. I. Z. J. S. įsikėlęs į automobilį nuvežė ir paliko prie kelio netoli M., siekdamas, kad radusieji pamanytų, kad S. sumušė kažkas kitas. N. I. pasakojo ir tai, kad ryte specialiai pravažiavo pro tą vietą ir rado gulintį ant kelio Zenoną. Apie dviratį N. I. nieko nepasakojo (b. l. 102, t. 2). Šiame apklausos protokole kitos vietovės, be pacituotų neminimos. Paminėtosios - Kaunas, kaip didžiausias regiono miestas, Šakiai – kaip rajono centras, N. I. , kuris yra šio rajono gyventojas, be abejo buvo žinomos. Iš įvykio vietų plano matyti, kad N. I. sodyba nuo Z. J. S. radimo vietos, esančios prie V. M. sodybos, nutolusi mažiau kaip 5 km (b. l. 86, t. 1), taigi, N. I. kaip vietinis gyventojas žinojo ir kur, kokiame kaime gyvena V. M. . V. M. pavardė N. I. taip pat buvo žinoma. Tai duodamas parodymus pripažino ir pats N. I. , teigdamas, kad Z. J. S. pastarojo prašymu pavežė iki V. M. (b. l. 142-143, t. 3).
Žemesnės instancijos teismas
Taigi, liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 1 parodymuose nenurodyta jokia vietovė, kuri galėjo būti nežinoma N. I. . Pats N. I. jau 2010-06-15 buvo supažindintas su pranešimu apie įtarimą, kuriame be kita ko nurodyta, kad N. I. įtariamas, jog sunkiai sužalojo Zenoną J. S. (b. l. 125, t. 2). Naujas pranešimas apie įtarimą, jau dėl nužudymo, N. I. pateiktas 2010-06-22 (b. l. 129, t. 2). Ir šiame įtarime nurodyta, kad nuo nusikaltimo nukentėjęs asmuo yra Z. J. S. . 2010-06-22 apklausos protokole jau ir pats N. I. , be kita ko nurodė, kad „kaip man dabar jau žinoma“ jo sutiktas asmuo buvo J. Z. S. (b. l. 130-131, t. 2). Taigi, S. pavardę ir abiejų jo vardų inicialus, N. I. žinojo ne vėliau kaip 2010-06-15 ir areštinėje 2010 m. birželio pabaigoje ar liepos pradžioje turėjo galimybę šiuos duomenis nurodyti liudytojui, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 1.
Kaip priežastį nesivadovauti liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 1 parodymais pirmosios instancijos teismas nurodė ir tai, kad „ikiteisminio tyrimo metu, turėdamas galimybę tiesiogiai bendrauti su tyrėju, šis liudytojas nurodė žymiai mažiau aplinkybių negu teismo posėdyje, esant akustiniams ir vizualiniams apribojimams“. Ir su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutikti nėra pagrindo. Palyginus ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotus šio liudytojo parodymus matyti, kad jie panašūs, tik teisme liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 1 parodė ir apie tai, kad to žmogaus (kalbama apie J. Z. S. ) dviratį įsidėjo į automobilio bagažinę, o vėliau paliko kieme ten, kur ir buvo sulaikytas (b. l. 145-146, t. 3). Toks parodymų skirtumas yra neesminis ir jis niekaip neduoda pagrindo teigti, kad tas liudytojas bendraudavo su tyrėjais ir bylos aplinkybes sužinojo iš tyrėjo, o ne iš N. I. . Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pasakojimo apimtis priklauso ir nuo to, kiek smulkiai parodymus duodantis asmuo yra klausinėjamas. Šiuo atveju matyti, kad pirmosios instancijos teisme jau minėtus parodymus apie nukentėjusiojo dviračio patekimą į automobilį bei į sodybą kur N. I. buvo sulaikytas, liudytojas davė atsakinėdamas į prokuroro bei į gynėjo klausimus.
Kaip priežastį nesiremti liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 1 parodymais pirmosios instancijos teismas nurodė dar ir tai, kad N. I. negalėjo atlikti šio liudytojo nurodytų veiksmų – pervežti jau sumuštą nukentėjusįjį iš sumušimo iki radimo vietos, kadangi, kaip nurodyta nuosprendyje, N. I. dėl techninių problemų negalėjo užvesti automobilio variklio, be to, jis tą naktį miegojo J. A. ir K. C. sodyboje.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teisme apklausta kaip liudytoja Janina A. C. parodė, kad pamena kaip vieną naktį apie 24 valandą pas juos atėjo N. I. ir prašė padėti užstumti automobilį, kuris neužsivedė. Ji su vyru bandė užstumti N. I. automobilį, tačiau automobilis neužsivedė. Ji nuėjo miegoti, o jos vyras su N. I. pasiliko virtuvėlėje ir miegoti atėjo po 15-20 minučių. Ryte ji su vyru atsikėlė apie 7 valandą ir N. I. automobilio jau nebebuvo. Tos pačios dienos vakare N. I. vėl buvo atvažiavęs ir pasakė, kad ryte jo automobilį užvedė kažkoks žmogus, patraukdamas su raudonos spalvos automobiliu (b. l. 108-109, t. 4).
Liudytiojas K. C. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad po to, kai jis su žmona naktį N. I. reikalavimu stumdė pastarojo automobilį, bet užvesti nepavyko, automobilis liko prie kelio. N. I. liko automobilyje. Apie 5 valandą vėl atėjo N. I. , prašė užstumti automobilį. Tuo metu pro šalį važiavo raudonas „VW Polo“ ir laidų pagalba N. I. automobilis buvo užvestas. Tada N. I. išvažiavo ieškoti šieno rulonų, kuriuos ketino vežti. Jis pats važiavo kartu. Rado tik 2 rulonus, tai nebuvo ką vežti ir jį N. I. nuvežė iki Gudaičių, o G. jį parvežė namo.
Liudytojas patvirtino, kad tą naktį nemiegojo, todėl girdėjo, kad N. I. automobilis nebuvo užvestas ir ryte tas automobilis tebebuvo toje pačioje vietoje, kur ir buvo paliktas po to, kai liudytojas su žmona nesėkmingai bandė tą automobilį užvesti stumdami (b. l. 111-112, t. 4).
Kaip matyti, liudytojų C. parodymai ar galėjo naktį N. I. savo automobiliu išvažiuoti iš jų sodybos, o tuo pačiu ir pervežti nukentėjusįjį iš jo sumušimo vietos į radimo vietą, esmingai skiriasi. Iš liudytojos Janinos A. C. parodymų seka, kad tokia galimybė buvo, o jos vyras tokią galimybę neigia.
Apklausta ikiteisminio tyrimo metu 2010-06-16 liudytoja Janina A. C. parodė, kad N. I. automobilį užstumti prašė 2010-06-13 vakare apie 22 val. Nepavykus užstumti, ji su vyru N. I. paliko jo paties automobilyje. N. I. matyt kažkam paskambino, nes buvo atvykęs raudonas automobilis ir jį išvilko (b. l. 65-66, t. 2). Komentuodama šiuos parodymus apeliacinės instancijos teisme liudytoja paaiškino, kad ji ir vyras to raudono automobilio nematė, apie tai jai papasakojo pats N. I. , kai kitą vakarą vėl buvo atvažiavęs. Apklausta 2010-09-13 ši liudytoja parodė, kad N. I. pas ją ir vyrą su reikalavimu užstumti automobilį atvyko 2010-06-13 apie vidurnaktį. Nepavykus užvesti automobilio, N. I. su jos vyru liko lauke. Po pusvalandžio jos vyras atėjo miegoti, sakė, kad N. I. nuėjo miegoti į automobilį. Naktį N. I. atėjo ir sakė, kad jam reikia važiuoti į namus. Anksti ryte jis prikėlė jos vyrą, sakydamas, kad važiuoja vežti rulonų (b. l. 67-68, t. 2). Komentuodama šiuos parodymus apeliacinės instancijos teisme liudytoja paaiškino, kad ryte atsikėlus N. I. automobilio nebuvo, N. I. buvo išvažiavęs, o vėliau atvažiavo ir kvietė jos vyrą važiuoti vežti šieno.
Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu 2010-06-16 liudytojas K. C. parodė, kad 2010-06-13 apie 24 val. pas jį ir žmoną įsiveržė N. I. , kuris buvo kažkoks nesavas ir piktas. Jis sakė, kad ryte reikės padėti vežti rulonus, atsinešė nepilną butelį degtinės. Begeriant N. I. užmigo prie stalo, tik ryte prabudo ir tik tada liudytojas pamatė, kad N. I. atvažiavęs su automobiliu. Automobilis nesivedė, todėl jie su žmona stumdė. Automobilį padėjo užvesti kažkoks žmogus, kas - negali pasakyti, nes dažnai vartoja alkoholį. Dienos ir įvykiai jam maišosi, todėl nelabai ką gali nurodyti (b. l. 59-60, t. 2). Komentuodamas šiuos parodymus apeliacinės instancijos teisme liudytojas paaiškino, kad N. I. automobilį stumdė ne ryte, bet naktį, kodėl taip sakė ikiteisminio tyrimo metu, nežino. Dar jis teigė, kad N. I. prie stalo nemiegojo.
Apklausiamas 2010-09-13 liudytojas K. C. parodė, kad N. I. į jo namus įsiveržė 2010-06-14 tuoj po vidurnakčio, reikalavo važiuoti vežti rulonus. Jam ir žmonai išėjus į lauką, N. I. liepė stumti jo automobilį, bet automobilis neužsivedė. N. I. paliko automobilio viduje. Jis netrukus atėjo į patalpą, kur liudytojas buvo su žmona, atsinešė degtinės, siūlė išgerti. Išgėrus degtinę, jis nuėjo į automobilį, kur tikriausiai miegojo. Ryte apie 5 val. 30 min. jis atėjo, kvietė važiuoti vežti šieno rulonus. Kai liudytojas išėjo į lauką, N. I. automobilis buvo užvestas. N. I. sakė, kad kažkas užtraukė ar laidų pagalba padėjo užvesti (b. l. 61-62, t. 2). Komentuodamas šiuos parodymus apeliacinės instancijos teisme liudytojas paaiškino, kad skirtumų parodymuose paaiškinti negali, tvirtino, kad pats matė, kaip N. I. automobilis buvo užvestas laidų pagalba.
Apklausiamas 2010-09-28 liudytojas K. C. parodė, kad 2010-06-14 ryte skambino G. A. , kvietė ateiti į talką padėti užstumti N. I. automobilį. Užstumti automobilio net su G. A. pagalba nepavyko. Tada jis (K. C. ) pats sustabdė pro šalį važiuojantį raudoną automobilį ir laidų pagalba N. I. automobilis buvo užvestas. Po to važiavo į pievas, girtavo. Šioje apklausoje liudytojas parodė ir tai, kad prieš savaitę ar dvi miške rado automobilio kilimėlius, šalia buvo nuorūkų, ratų prasikasimo žymės. Kilimėlius nuvežė iki R. L. . Ši skundėsi, kad kažkas visą naktį pro ją važinėjo, kas nesakė, bet liudytojas įtarė, kad N. I. (b. l. 63-64, t. 2).
Komentuodamas šiuos parodymus apeliacinės instancijos teisme liudytojas paaiškino, kad gal A. M. padėjo užvesti N. I. automobilį. Liudytojas dar kartą patvirtino, kad tą naktį N. I. niekur nevažiavo. Teigė, kad N. I. automobilio markė yra BMW (b. l. 113, t. 4).
Tokią N. I. automobilio markę jis nurodė ir pirmosios instancijos teisme (b. l. 17, t. 4).
Kaip matosi, tarpusavyje liudytojo K. C. parodymai gana stipriai skiriasi, jis įvairiai aiškino, kada bandė užvesti N. I. automobilį, kur N. I. praleido naktį nuo 2010-06-14 vidurnakčio iki ryto. Pats liudytojas pripažino, kad tuo laikotarpiu stipriai girtavo, todėl ne viską, o ypač datas ir įvykius painioja.
Todėl teisėjų kolegija nesivadovauja šio liudytojo parodymais, kuriuose teigiama, kad tą naktį N. I. nebuvo išvykęs iš jo sodybos. Pažymėtina, kad tokią aplinkybę liudytojas nurodė tik apeliacinės instancijos teisme, o iki tol buvo parodęs, kad N. I. naktį buvo nuėjęs į savo automobilį miegoti, o tai reiškia, kad užvedus automobilio variklį, jis turėjo galimybę važinėti. Tai seka ir iš liudytojos J. A. C. parodymų, kuriuose ji patvirtino, kad tą naktį jos vyras irgi miegojo, taigi, jis negalėjo nuolat klausytis ir girdėti, kas vyko lauke ir garantuoti, kad N. I. automobilis nebuvo išvažiavęs. Liudytoja J. A. C. nei vienuose parodymuose netvirtino, kad N. I. tą naktį neturėjo galimybės išvažiuoti iš jų sodybos, nesakė, kad jis miegojo pastate, kur miegojo ir ji pati su vyru.
Šie parodymai leidžia daryti išvadą, kad automobiliui užsivedus, N. I. turėjo galimybę išvažiuoti iš C. sodybos, pervežti sužalotą Z. J. S. iki jo radimo vietos ir vėl grįžti iki C. sodybos. Iš bylos duomenų matyti, kad tas jo automobilis neužsivesdavo ne visada. Iš paties N. I. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad automobilį kartais jis užsivesdavo ir be pašalinių žmonių pagalbos. Pasakodamas apie įvykio aplinkybes, jis parodė: „kažkas pasidarė automobiliui, užvedžiau, pavažiavau kiek, ir vėl užgeso. “ (b. l. 143, t. 3).
Tai, kad N. I. naktį iš 2010-06-13 į 2010-06-14 važinėjo savo automobiliu, patvirtina ir liudytojo B. D. parodymai. Šis liudytojas kategoriškai patvirtino, kad N. I. pas jį buvo atvažiavęs tą naktį apie 3 valandą savo automobiliu „Mercedes Benz“, siūlė su juo išgerti degtinės, tačiau jis nesutiko ir N. I. išvažiavo (b. l. 85-86, t. 4). Pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje atmetė liudytojo B. D. parodymus, kad kaltinamasis atvažiavo pas jį naktį apie 3- 4 val., nurodęs, kad liudytojas gali sąžiningai klysti dėl N. I. apsilankymo. Nuosprendyje nenurodytas galimo klydimo pobūdis - ar abejojama N. I. apsilankymo pas minėtą liudytoją faktu išvis, ar manoma, kad pats apsilankymas gal ir buvo, tačiau kitu laiku. Iš paties išteisintojo parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad jis neneigia kažkada buvęs pas B. D. , tik neigia siūlęs jam išgerti (b. l. 144, t. 3). B. D. duodant parodymus apie tai, kad N. I. pas jį lankėsi, N. I. neginčijo tokio fakto buvimo. Taigi, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas liudytojo B. D. parodymus atmetė dėl galimo antrojo klydimo pobūdžio, t. y. dėl N. I. apsilankymo pas B. D. datos. Tačiau ir su tokiu vertinimu sutikti nėra galima, atsižvelgiant į B. D. parodymų turinį. Jis N. I. apsilankymo laiką nurodė ne vien kaip datą, tačiau tai susiejo su aiškiais faktais, kurių įvykimo laikas nekelia abejonių. B. D. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad po to, kai N. I. pas jį buvo atvažiavęs apie 3 valandą nakties, „tos pačios nakties rytą sužinojau, kad Z. J. S. yra sumuštas. Naktį Z. J. S. buvo sumuštas, o ryte apie tai jau sužinojau“ (b. l. 86, t. 4). Analogiškai apie tų dviejų įvykių seką, t. y. apie tai, kad apie Z. J. S. sumušimą sužinojo ryte tos pačios paros, kurios bėgyje prieš kelias valandas pas jį automobiliu buvo atvykęs N. I. , B. D. parodė ir pirmosios instancijos teisme (b. l. 150-151, t. 3) ir ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 85-86, t. 2). Apeliacinės instancijos teisme liudytojas B. D. patvirtino ir šių parodymų teisingumą. Šie duomenys duoda pagrindą B. D. parodymus vertinti kaip nuoseklius. Iš paminėtų parodymuose faktų darytina išvada ir apie tai, kad pirmosios instancijos teismo argumentai apie šio liudytojo klydimą yra klaidingi. Todėl yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad liudytojo B. D. parodymai patvirtina tą faktą, kad N. I. naktį iš 2010-06-13 į 2010-06-14 važinėjo savo automobiliu, o ne nuolat buvo C. sodybos ribose.
Tokią išvadą iš dalies patvirtina ir liudytojos R. L. parodymai. Apeliacinės instancijos teisme ji parodė, kad jos namas yra netoli kelio prie kelio, vedančio iš Liepalotų į Paluobius. N. I. nuo jos gyvena apie 1-1,5 km atstumu. Vieną naktį maždaug laikotarpiu tarp 1 val. ir 2 val. 30 min. į jos namo langus kelis kartus švietė automobilio šviesos, nes kelias toje vietoje daro vingį ir pravažiuojančių automobilių žibintai pašviečia ir į jos namo langus. Ji tą naktį atsikėlė ir ėjo pažiūrėti. Matė, kad važinėjo N. I. . Jį atpažino, nes šis buvo sustojęs netoli jos namų ir buvo išlipęs iš automobilio, lenkėsi paimti cigaretę. N. I. buvo apšviestas, liudytoja jį matė iš nedidelio atstumo, todėl atpažino. Tą naktį N. I. pro jos namus pravažiavo 2-3 kartus. Paklausta apie šio įvykio datą, liudytoja parodė prieštaringai. Ji minėjo, kad tai buvo gerokai, gal net mėnuo iki to, kai buvo rastas nužudytas Z. J. S. . Tačiau apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ji apie to įvykio datą parodė kitaip. Apklausiama 2010-09-22 ji parodė, kad tas naktinis N. I. pasivažinėjimas ir sustojimas netoli jos namų, kurio metu ji ir atpažino N. I. , vyko naktį iš 2010-06-13 į 2010-06-14. Tą datą, kaip nurodyta parodymuose, liudytoja atsekė sugretinusi tai su data, kai ant kelio rastas žmogus, kuris vėliau mirė (b. l. 114-115, t. 2). Šiuose parodymuose nurodyta ir tai, kad kitą dieną ar dar kitą dieną po to naktinio važinėjimo K. C. jai atnešė kilimėlį, kokie būna automobiliuose po kojomis, paaiškinęs, kad rado netoli jos namų. Komentuodama šiuos parodymus apeliacinės instancijos teisme liudytoja teigė, kad taip nesakė, parodymus pasirašė neskaičiusi, N. I. važinėjosi pro jos namus gerokai anksčiau prieš aptariamą įvykį (b. l. 82-84, t. 4). Apklausima ikiteisminio tyrimo metu 2010-10-12 R. L. patikslino, kad K. C. automobilio kilimėlį galėjo atnešti ir iki 2010-06-13 (b. l. 116, t. 2). Tačiau ir šiuose parodymuose N. I. naktinis važinėjamas nurodytas kaip vykęs 2010-06-13. Apeliacinės instancijos teisme komentuodama šiuos parodymus, liudytoja parodė, kad jai sunku atkurti datą, kada N. I. važinėjo pro jos namus, tačiau mano, kad tai vyko anksčiau kaip 2010-06-13. Tikslinantis jos parodymų davimo aplinkybes ir datų nustatymą, liudytoja parodė, kad kai ją apklausinėjo ikiteisminio tyrimo metu gal ji su tyrėju kartu nusprendė, kad „užrašome 13-14 dienas“ arba, kad „gal aš pasakiau tikrą datą kokia ji buvo, bet dabar aš tos datos nepamenu“ (b. l. 84, t. 4).
Siekiant pašalinti šį liudytojos R. L. parodymų neapibrėžtumą ir išsiaiškinti nurodytos N. I. naktinio važinėjimo pro liudytojos namus datos atsiradimą parodymuose, kaip liudytojas buvo apklaustas ir ikiteisminio tyrimo metu R. L. kaip tyrėjas apklausęs Vytautas Bacevičius. Jis parodė, kad beveik visi N. I. pažinoję žmonės labai jo bijojo ir vengė duoti parodymus prieš jį, bijodami keršto. Tai pat N. I. bijojo ir R. L. . Liudytojas patvirtino, kad tai, jog naktinis N. I. pasivažinėjimas netoli R. L. namų vyko naktį iš 2010-06-13 į 2010-06-14 nustatė pati liudytoja R. L. , o jis jokių datų liudytojai „neįpiršo“, data nustatyta pagal visas įvykio aplinkybe (kepurės, protezų sagų radimą netoli liudytojos namų), kurias jis su liudytoja aptarė (b. l. 114-116, t. 4).
Įvertinus šiuos liudytojo V. Bacevičiaus parodymus, kuriais nėra pagrindo netikėti, darytina išvada, kad liudytojos R. L. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie naktinio N. I. važinėjimo automobiliu datą bei šios liudytojos apklausos apeliacinės instancijos teisme pabaigoje padarytas apibendrinimas, kad datų ji tiksliai dabar nepamena, tačiau ikiteisminio tyrimo metu galimai ji pasakė tikrą datą leidžia teigti, kad N. I. naktį iš 2010-06-13 į 2010-06-14 važinėjo savo automobiliu ir keliu pro R. L. sodybą.
Kaip N. I. kaltę paneigiančią aplinkybę pirmosios instancijos teismas nurodė ir tai, kad Z. J. S. priklausantys daiktai (marškinių sagos, dantų protezai, kepurė) rasti 4,45 km. atstumu nuo Z. J. S. radimo vietos, keliaujant vienu maršrutu, arba - 3,9 km atstumu, keliaujant kitu maršrutu. Nuosprendyje pagrįstai teigiama, kad tokių atstumų sužalotas Z. J. S. savarankiškai nueiti negalėjo. Tai nustatyta jau minėta specialisto išvada Nr. M 577/10 (02) ir ją surašiusio specialisto L.Gogelio paaiškinimais. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nors Z. J. S. buvo sužalotas ir sukruvintas, ant kaltinamojo drabužių, vilkėtų įvykio dieną, o taip pat kaltinamojo automobilyje nerasta Z. J. S. biologinių pėdsakų, Z. J. S. panagių turinyje nerasta kaltinamojo biologinių pėdsakų, Z. J. S. radimo vietoje kaltinamojo biologinių pėdsakų taip pat nerasta, kaltinamojo panagių turinyje nerasta Z. J. S. biologinių pėdsakų.
Skundžiamame nuosprendyje teisingai pasakyta apie patį minėtų pėdsakų neradimą, tačiau negalima sutikti, kad tokie pėdsakai turėjo likti. Tokį teiginį pirmosios instancijos teismas grindė tuo, kad Z. J. S. buvo sužalotas ir sukruvintas. Negalima nesutikti, kad Z. J. S. tikrai buvo sužalotas. Tačiau teiginys apie jo sukruvinimą nėra pagrįstas. Iš jau minėtos specialisto išvados Nr. M 577/10 (02) matyti, kad praktiškai visi Z. J. S. padaryti sužalojimai yra vidiniai. Kaip išoriniai sužalojimai nurodyti tik odos nubrozdinimai dešiniame momenyje, kaktoje, dešiniame skruoste ir abiejose blauzdose (b. l. 17-22, t. 1). Sužalotą Z. J. S. radęs liudytojas M. S. parodė, kad ant rasto Z. J. S. kraujo nesimatė, veidas buvo patinęs (b. l. 146, t. 3). Taigi, Z. J. S. nebuvo sukruvintas, ir jo kraujo pėdsakų neradimas ant N. I. drabužių ir automobilyje N. I. kaltumo nepaneigia. Atsižvelgiant į amžiaus ir fizinių jėgų tarp Z. J. S. ir N. I. skirtumą, nėra N. I. kaltumo paneigimu ir tai, kad Z. J. S. sužalojimo metu jo panagėse neliko N. I. biologinių pėdsakų. Tai, kad N. I. automobilyje nerasta Z. J. S. biologinių pėdsakų taip pat N. I. kaltumo nei patvirtina, nei paneigia, nes nėra ginčo, kad Z. J. S. buvo vežamas šiuo automobiliu bent jau 2010-06-13 vakare, tačiau nepaisant to, jo pėdsakų vis tiek nerasta.
N. I. kaltės nepaneigia ir skundžiamame nuosprendyje nurodyti liudytojų G. G. ir V. T. parodymai. G. G. teigė, kad tos dienos vakare matė pravažiuojantį vieną N. I. , o po 2-3 minučių, pravažiuodamas pro V. M. sodybą, matė kelkraštyje stovintį ant dviračio pasirėmusį žmogų, kuris nugriuvo su visu dviračiu. Liudytojas G. G. nenurodė laiko, kada matė nurodytus asmenis, tačiau nurodė, kad buvo tamsu, žmogų prie kelio apšvietė automobilio šviesos. Liudytojas V. T. teigė, kad vakare matė link Liepalotų kaimo einantį, jo manymu, girtą, kruvinu veidu pagyvenusį žmogų. Pažymėtina, kad nei vienas iš šių liudytojų neparodė, kad ant dviračio pasirėmęs žmogus, ar girtas, kruvinu veidu pagyvenęs žmogus buvo būtent Z. J. S. . Be to, aukščiau aptarti duomenys patvirtina, kad po pavartoto smurto nukentėjusiojo veidas nebuvo kruvinas.
Kokie nors kiti bylos duomenys taip pat nepaneigia anksčiau paminėtų įrodymų. Remiantis jais bei tais įrodymais, dėl kurių nesuabejojo ir pirmosios instancijos teismas (įvykio vietų apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje protokolai, specialistų išvados apie Z. J. S. padarytus sužalojimus, mirties priežastį, sagų, dantų protezų radimo vietą ir greta esančią ištryptą vietą šalikelėje, nulaužtus pakelės medelius), darytina išvada, kad N. I. yra kaltas padaręs nusikaltimą, kuriuo buvo kaltintas. Jis šiuo nuosprendžiu nuteisiamas už tai, kad 2010 m. birželio 13 d. vakare, tiksliau nenustatytu laiku, Šakių rajone, Lukšių seniūnijoje, Germuolių kaime, dešinėje miško keliuko, vedančio iš Germuolių kaimo į Paluobių kaimą, pusėje, 300 m. atstumu nuo miško pradžios, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto su Zenonu J. S. metu tyčia smogė rankomis ir spyrė ne mažiau kaip vienuolika kartų nukentėjusiajam Z. J. S. į įvairias kūno vietas ir padarė odos nubrozdinimus dešiniame momenyje, kaktoje, dešiniame skruoste ir abiejose blauzdose, poodinę kraujosruvą dešinėje plaštakoje, dešiniame smilkininiame raumenyje, krūtinė kairės pusės VI šonkaulio lūžimą, poodinę kraujosruvą smakro kairėje pusėje, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu, galvos smegenų kairės smilkininės skilties sumušimą. 2010 m. birželio 15 d. 19 val. 50 min. nukentėjusysis Z. J. S. dėl galvos sumušimo, pasireiškusio poodine kraujosruva smakre, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu ties kairiu galvos smegenų pusrutuliu, galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, galvos smegenų pabrinkimu ir antrinėmis kraujosruvomis galvos smegenų kamiene, mirė.
Suduodamas rankomis bei spirdamas ne mažiau kaip 11 kartų į įvairias Z. J. S. kūno vietas, tarp jų ir į galvą, N. I. negalėjo nesuprasti, kad tokiais veiksmais gali sukelti nukentėjusiojo mirtį ir nors tokių pasekmių nesiekė, savo tyčiniais veiksmais leido tokioms pasekmėms kilti, t. y. Z. J. S. nužudė veikdamas netiesiogine tyčia. Tokia veika kvalifikuojama kaip Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas. Kadangi pirmosios instancijos teismas dėl to kaltinimo N. I. nepagrįstai išteisino, pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikintinas ir priimtinas naujas - apkaltinamasis nuosprendis (Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 2 punktas).
N. I. padarė tyčinį labai sunkų nusikaltimą. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Tiek iš paties nuteistojo, tiek iš liudytojų parodymų matyti, kad įvykio metu N. I. buvo neblaivus. Jam neigiant kaltę dėl nužudymo, negalima sužinoti, kaip pats N. I. vertina apsvaigimo nuo alkoholio poveikio įtaką nusikaltimo padarymui. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad Z. J. S. apibūdinamas kaip ramus ir nekonfliktiškas žmogus, į jo amžių (72 metai), dėl kurio jis negalėjo kelti grėsmės N. I. ir iššaukti tokius veiksmus, kokie prieš jį buvo padaryti, laikytina, kad N. I. apsvaigimas turėjo įtakos jo nusikalstamos veikos padarymui. Tai pripažintina jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Skiriant bausmę atsižvelgiama ir į tai, kad N. I. iš gyvenamosios vietos seniūnijos charakterizuojamas neigiamai kaip apsvaigęs nuo alkoholinių gėrimų garsėjantis agresyvumu (b. l. 76, t. 3), jis, kaip matyti iš pažymos, 2006-2010 m. ne kartą baustas administracinėmis nuobaudomis už įvairius administracinius teisės pažeidimus: nevienkartinį vairavimą automobilio neblaivaus, neturint teisės vairuoti, leistino greičio viršijimą, namų gamybos alkoholinių gėrimų gabenimą, autoįvykį. Pažymoje matyti ir tai, kad paskirtų baudų N. I. nesumoka (b. l. 11-15, t. 4; 73-75, t. 3). N. I. 2008. 10. 13 Kauno m. apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu nubaustas už tyčinį nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 2 dalyje, t. y. už asmens terorizavimą (b. l. 67, t. 3). Atsižvelgiant į visumą šių bausmės dydžiui reikšmingų aplinkybių, N. I. baustinas griežtesne kaip sankcijos vidurkis numatyta laisvės atėmimo bausme.
Iš įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybinio registro duomenų apie fizinį asmenį matyti, kad N. I. 2008 m. spalio 13 d. Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 2 dalį nubaustas 520 litų dydžio bauda, kurios nėra sumokėjęs (b. l. 3, t. 4). Ši bausmė, remiantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei 65 straipsnio 2 dalimi, subendrintina su šiuo nuosprendžiu už nužudymą paskiriama bausme, jas visiškai sudedant.
Iš bylos duomenų matyti, kad N. I. šioje byloje suimtas išbuvo nuo 2010-06-14 iki 2010-11-16 (b. l. 122, t. 2, 3-4, t. 4). Šis laikotarpis, remiantis Lietuvos Respublikos BK 66 straipsniu, įskaitomas į paskirtą bausmę.
Tenkintinas Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys dėl 7296 Lt ir 40 centų nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo. Iš pažymos matyti, kad Z. J. S. gydymas kainavo 7296,4 Lt (b. l. 16, t. 2). Kadangi N. I. pripažįstamas kaltu dėl Z. J. S. padryto kūno sužalojimo, kuris buvo gydomas, N. I. privalo Valstybinei ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos atlyginti padarytą žalą, todėl iš jo priteistina visa prašoma suma (Lietuvos Respublikos BPK 115 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,
nusprendžia:
Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 12 d. nuosprendį, kuriuo N. I. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
N. I. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje ir nuteisti jį dvylikai metų laisvės atėmimo.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei 65 straipsnio 2 dalimi, paskirtą bausmę visiško sudėjimo būdu subendrinti su 2008 m. spalio 13 d. Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta 520 litų dydžio bauda, ir nustatyti galutinę subendrintą dvylikos metų laisvės atėmimo bausmę ir 520 litų dydžio baudą. Laisvės atėmimo bausmę paskirti atlikti pataisos namuose. Bausmės laiką skaičiuoti nuo nuosprendžio įvykdymo dienos. Į bausmės laiką įskaityti kardomojo kalinimo laikotarpį nuo 2010-06-14 iki 2010-11-16.
Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos iš N. I. priteisti 7296 Lt ir 40 centų nusikalstama veika padarytai žalai atlyginti.