- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-13
- Bylos Nr.
- 2A-808/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00374-2011-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Piškinaitė, Virginija Čekanauskaitė, Alvydas Poškus
- Atsakovas
- V. P.
- Kategorijos
- 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Nijolės Piškinaitės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. kovo 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-333-425/2012 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Arboris“ ieškinį atsakovui V. P. dėl žalos atlyginimo ir skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje nagrinėjamas klausimas dėl žalos įmonei ir jos kreditoriams atlyginimo įmonės vadovui ir vieninteliam akcininkui perleidus bendrovės gamybinius įrengimus vienam iš bendrovės kreditorių.
Šalies argumentai
Ieškovas BUAB „Arboris“ pareiškė ieškinį atsakovui V. P., kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 42 000 Lt žalos atlyginimą ir 1 059 383,89 Lt neperduoto turto vertę, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas (b.l. 2-5). 2012 m. sausio 20 d. teismo posėdyje ieškovas sumažino ieškinio reikalavimus ir atsisakė ieškinio reikalavimo dalies dėl 1 059 383,89 Lt neperduoto trumpalaikio turto vertės priteisimo bei prašė priteisti iš atsakovo 42 000 Lt žalos atlyginimą (b.l. 99-104). Ieškovas nurodė, kad buvęs UAB „Arboris“ direktorius ir akcininkas V. P. 2009 m. birželio 2 d. perdavė už skolas kreditoriui UAB „Dravinė“ ilgalaikį turtą – gamybinius įrenginius už 42 000 Lt. 2009 m. birželio 2 d. ieškovas buvo skolingas Panevėžio apskrities VMI ir VSDFV Kupiškio skyriui 65 722,16 Lt, todėl UAB „Arboris“ 2009 m. birželio 2 d. sutarties pasirašymo metu jau buvo nemokus. Ieškovo teigimu, atsakovas perleisdamas UAB „Arboris“ turtą likutinėmis vertėmis už skolas, pažeidė įstatymų nustatytą kreditorinių reikalavimų eiliškumą, nesistengė turimo turto realizuoti rinkos kainomis, tuo padarydamas ieškovui 42 000 Lt žalą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Panevėžio apygardos teismas 2012 m. kovo 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš V. P. 42 000 Lt žalos atlyginimą ieškovo naudai, o į valstybės biudžetą - 1 260 Lt žyminį mokestį ir 41 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Priėmė ieškovo atsisakymą nuo dalies ieškinio reikalavimų, t.y. priteisti iš atsakovo V. P. 1 059 383,89 Lt neperduoto turto vertę ir šioje dalyje civilinę bylą nutraukė (b.l. 118-119). Teismas nustatė, kad UAB „Arboris“ 2009 m. birželio 2 d. priėmimo – perdavimo aktu perdavė kreditoriui UAB „Dravinė“ 42 000 Lt vertės įrengimus, t.y. visus turimus gamybinius įrenginius, su kuriais vykdė ūkinę veiklą ir gavo pajamas. UAB „Arboris“ turėjo pradelstus kreditorinius įsipareigojimus: 35 474,21 Lt mokestinių prievolių valstybės biudžetui, 40 084,73 Lt VSDF biudžetui, tarp jų ir 42 000 Lt UAB „Dravinė“, buvo nesumokėti atlyginimai įmonės darbuotojams, neatsiskaityta su medienos tiekėjais ir t.t. Tačiau UAB „Arboris“ administracijos vadovo ir akcininko atsakovo V. P. valia buvo atsiskaityta tik su vienu iš kreditorių, t.y. UAB „Dravinė“. Tokiu būdu 2009 m. birželio 2 d. sutartimi UAB „Arboris“ atsiskaitė tik su vienu iš savo kreditorių, tuo pažeisdamas likusių UAB „Arboris“ kreditorių teisėtus ir pagrįstus lūkesčius, kad įmonė tęs ūkinę-finansinę veiklą ir atsiskaitys su kreditoriais, o susidarius nemokumo situacijai, administracijos vadovas elgsis sąžiningai (CK 6.158 str. 1 d.). 2009 m. birželio 2 d. priėmimo – perdavimo akto sudarymas pripažintinas atsakovo kaltais veiksmais, padariusiais tiek UAB „Arboris“, tiek jo kreditoriams žalą, todėl teismas sprendė, kad ieškinys pripažintinas pagrįstu ir tenkintinas. Taip pat teismas nurodė, kad atsakovas būdamas UAB „Arboris“ vieninteliu akcininku ir administracijos vadovu, pagal UAB „Arboris“ 2009 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis, privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Arboris“, tačiau nesikreipė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas V. P. (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2012 m. kovo 28 d. sprendimo dalį, kuria priteistas 42 000 Lt žalos atlyginimas, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (b.l. 122-123). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ieškovas nei ieškinyje, nei bylos nagrinėjimo metu neginčijo turto pardavimo kainos pagrįstumo. Taip pat neginčijo ir 2009 m. birželio 2 d. sandorio, todėl jis yra galiojantis ir sandorio šalims turintis įstatymo galią. Turtas perleistas kito asmens (kreditoriaus) nuosavybėn už teisingą kainą, todėl 2009 m. birželio 2 d. sandoris negali būti laikomas pažeidusiu BUAB „Arboris“ ar jo kreditorių interesus. Apelianto teigimu, įmonės turto masė po sandorio sudarymo nesumažėjo ir kreditorių interesai nebuvo pažeisti.
2. UAB „Arboris“ gamyba priklausė nuo kreditoriaus UAB „Dravinė“, nes jis buvo pagrindinis žaliavų tiekėjas ir produkcijos pirkėjas, todėl teismo motyvai, kad šiuo pardavimu padaryta žala kitiems kreditoriams, yra nepagrįsta. Sudarytas sandoris buvo naudingas ir UAB „Arboris“, nes ir po sandorio sudarymo įmonė toliau galėjo naudotis įrengimais, gauti pajamas. 2009 m. birželio 2 d. sandoriu nebuvo padaryta žala, nes: UAB „Arboris“ turto masė nesumažėjo – už parduotą turtą gautas tinkamas ekvivalentas pinigais; UAB „Arboris“ jokių išlaidų, tiesioginių nuostolių iš turto pardavimo nepatyrė; įmonė ir po sandorio sudarymo gavo pajamas, naudojosi įrengimais iki pat bankroto bylos iškėlimo dienos.
3. Negalima teigti, kad buvo pažeisti kitų kreditorių interesai, nes tuo atveju, kai buvo atsiskaityta su vienu iš kreditorių, žalos atlyginimo priteisimas įmonei reikštų nepagrįstą jos praturtėjimą - gavus už turto pardavimą tinkamą kainą, taip pat gaudama (prisiteisdama) tą pačią turto vertę pinigais iš apelianto įmonė gautų du kartus didesnę pinigų sumą, negu parduoto turto vertė. Žalos atlyginimo institutas negali būti taikomas kai įmonė nėra praradusi turto, nėra sumažėjusi pačios įmonės turimo turto vertė, o tuo pačiu nėra sumažėjusi ir galimybė atsiskaityti su kreditoriais.
Atsiliepimas
Ieškovas BUAB „Arboris“ pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, Panevėžio apygardos teismo 2012 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (b.l. 125-127). Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Apelianto argumentas, kad 2009 m. birželio 2 d. sutartimi turtas buvo perleistas kito asmens nuosavybėn už teisingą kainą yra nepagrįstas, nes turto vertės rinkos kaina turto perleidimo dieną nebuvo nustatoma. Turtas perleistas už likutinę balansinę vertę, nesistengiant jo realizuoti rinkos verte.
2. Apeliantas padarė žalą UAB „Arboris“ tuo, kad būdamas įmonės akcininku ir jos vadovu, neįvykdė įstatyme numatytų pareigų: tinkamai apskaityti turtą ir prievoles; paaiškėjus, kad įmonė nemoki, inicijuoti bankroto bylą, išsaugoti tinkamai apskaitytą turtą tam, kad įstatymo nustatyta tvarka ir eiliškumu būtų atsiskaitoma su kreditoriais, padarant jiems kuo mažiau žalos.
3. 2008 m. spalio 8 d. pirkimo – pardavimo sutartimi UAB „Arboris“ pardavus Genovaitei Stanienei visą nekilnojamąjį turtą ir gamybinius įrengimus perdavus UAB „Dravinė“, UAB „Arboris“ veikla tapo neįmanoma.
4. Rokiškio rajono apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2009 m. gegužės 22 d. ir 2009 m. birželio 2 d. turto arešto aktais UAB „Arboris“ kilnojamam ir nekilnojamam turtui buvo uždėti areštai, uždraudžiant disponuoti areštuotu turtu. Todėl UAB „Arboris“ 2009 m. birželio 2 d. pasirašyti priėmimo – perdavimo aktą neturėjo teisės, nes tai prieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str., 4.39 str., Turto arešto aktų registro įstatymo 2 str. 1 d., 4 str.).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).
Nustatyta, kad apeliantas, buvęs UAB „Arboris“ direktorius ir vienintelis akcininkas, 2009 m. birželio 2 d., t.y. likus pusmečiui iki bankroto bylos šiai bendrovei iškėlimo sutartimi-priėmimo perdavimo aktu (toliau- Sutartis) perdavė UAB „Arboris“ 42 000 Lt vertės gamybinius įrengimus UAB „Dravinė“ (toliau - Turtas) (b.l. 8). Įmonės administratorius vertino tokius apelianto veiksmus kaip žalos įmonei ir jos kreditoriams padarymą. Pirmosios instancijos teismas tenkino administratoriaus reikalavimą. Apeliantas su šiuo sprendimu nesutinka.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Iškėlus įmonei bankroto bylą, joje akumuliuojami bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai. Realius kreditorių teisių gynimo veiksmus atlieka bankrutuojanti įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus. ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punkte nustatyta bankrutuojančios įmonės administratoriaus pareiga ginti visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoti ir atlikti būtinus bankroto proceso darbus. Bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių visumos interesai iš esmės sutampa, bankrutuojančios įmonės turtas panaudojamas kreditorių reikalavimams tenkinti, todėl kuo daugiau tokio turto bus sukaupta, tuo didesne apimtimi bus patenkinti kreditorių reikalavimai.
Nagrinėjamu atveju apeliantas savo skunde nekvestionuoja administratoriaus teisės ginti kreditorių (tuo pačiu ir ieškovo) teises. Tačiau, jo manymu, ieškovo kreditorių interesai negali būti ginami per žalos atlyginimo institutą, tam tikslui pasiekti naudotina speciali norma – CK 6.66 straipsnis (actio Pauliana). Be to, apeliantas nurodo, kad jo sudaryta Sutartimi žala apskritai nebuvo padaryta, nes Turtas buvo perleistas UAB „Dravinė“ dengiant ieškovo UAB „Arboris“ įsiskolinimą, ieškovo turto masė nesumažėjo (buvo gautas Turto vertės ekvivalentas pinigais), ieškovas jokių išlaidų ar kitų tiesioginių nuostolių nepatyrė, jis ir po Sutarties sudarymo ir toliau naudojosi Turtu iki bankroto bylos iškėlimo. Pirmosios instancijos teismo priteista žala reiškia ieškovo turto vertės gavimą pinigais antrą kartą. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka.
Kasacinis teismas yra konstatavęs, jog vadovo civilinę atsakomybę lemia tiek jam imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas (tokia yra pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei tapus nemokiai), tiek fiduciarinių pareigų įmonės atžvilgiu pažeidimas. Atsižvelgiant į subjektą, kuriam padaryta žalos, ši civilinė atsakomybė galima tiek prieš pačią įmonę, tiek ir prieš jos kreditorius. Nurodyta vadovo civilinės atsakomybės specifika lemia, kad vadovo civilinė atsakomybė iš esmės skiriasi nuo pačios įmonės atsakomybės jos kreditoriams už įmonės prievolių nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Bendrovė privalo veikti atsižvelgdama į visų suinteresuotų asmenų, įskaitant ir kreditorių, interesus. Bendrovės vadovas privalo šiuo interesus derinti ir siekti jų pusiausvyros. Dėl šios priežasties pripažįstama vadovo fiduciarinė pareiga ne tik akcininkų, bet ir bendrovės kreditorių atžvilgiu. Jeigu vadovui neatsirastų atsakomybės (arba atsirastų tik tiesiogiai įstatymų nustatytais atvejais), tai nebūtų realaus priverstinio mechanizmo užtikrinti fiduciarinių pareigų kreditoriams vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Be to, taip pat yra konstatuota, jog, įmonei veikiant įprastai, vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams. Šiuo laikotarpiu pagrindinė vadovų pareiga – tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų – dalyvių interesus. Kuo įmonės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus įmonės būklei atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti. Tai, kad tiesioginių prievolinių santykių tarp bendrovės vadovo ir kreditoriaus nėra, o fiduciarinės pareigos atsiranda pablogėjus įmonės finansinei būklei, suponuoja, kad vadovo atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai bendrovė nebepajėgi pati patenkinti kreditoriaus reikalavimų. Tai reiškia, kad bendrovės vadovo, kaip ir jos dalyvio, atsakomybė yra subsidiaraus pobūdžio (CK 6.245 str. 5 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).
Taigi, teisminė praktika nesieja kreditorių interesų gynimo galimybės vien su CK 6.66 straipsnio taikymu, priešingai, numato ir galimybę tam tikrais atvejais, nustačius įmonės vadovo (dalyvio) civilinės atsakomybės sąlygas, taikyti atsakomybę šiems asmenims. Nagrinėjamos bylos kontekste pastebėtina, kad pats apeliantas pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad Sutartimi perleidus Turtą UAB „Dravinė“ ši bendrovė jį „kažkam pardavė už skolą, nes ir ji pati buvo kažkam skolinga“ (b.l. 101). Taigi, akivaizdu, kad ieškovas realiai Turtą susigrąžinti CK 6.66 straipsnio pagrindu iš esmės ir neteko galimybės.
Įmonės administracijos vadovas atsako už įmonės komercinės veiklos organizavimą. Jis privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų. Administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, nuo pat tapimo įmonės administracijos vadovu momento asmuo turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Aukščiau paminėtos teisminės praktikos kontekste darytina išvada, jog įmonės vadovo elgesys fiduciarinės pareigos kreditoriams vykdymo aspektu tai pat vertintinas iš esmės tokiais pat standartais.
Nagrinėjamu atveju matyti, kad 2009 m. birželio 2 d. ieškovas turėjo pradelstų įsipareigojimų 357 713,30 Lt (b.l. 111). Įvertinus šią sumą tiek 2008 m. gruodžio 31 d., tiek 2009 m. gruodžio 31 d. pateiktų paties apelianto pasirašytų įmonės balanso duomenų kontekste, galima spręsti, kad Sutarties sudarymo metu įmonė faktiškai jau buvo nemoki (įmonės turtas sudarė atitinkamai 507 447 Lt, 464 309 Lt – b.l. 81, 83). Be to, iš Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 15 d. nutarties, kuria ieškovui iškelta bankroto byla, matyti, kad dar iki Sutarties sudarymo VSDFV Kupiškio skyrius ne kartą buvo įspėjęs ieškovą dėl įsiskolinimo likvidavimo (b.l. 6), daliai ieškovo turto buvo taikytas areštas teismo sprendimu (b.l. 131-132). Taigi, esant tokiai įmonės padėčiai, atsižvelgiant į aukščiau minėtą teisminę praktiką, įmonės vadovo veiksmų vertinimas sietinas ir su tinkamu jo fiduciarinės pareigos kitų kreditorių (o ne vieno kreditoriaus) interesų atžvilgiu vykdymu. Beje, šiame kontekste pastebėtina, kad administratoriaus pateiktame į nagrinėjamą bylą pradelstų 2009 m. birželio 2 d. įsiskolinimų sąraše UAB “Dravinė” kreditorių sąraše apskritai neegzistuoja, nors iš apelianto 2009 m. birželio 1 d. rašyto prašymo matyti, kad ir 42 000 Lt vertės Turto perdavimo UAB “Dravinė” atveju, kas ir buvo padaryta, ieškovas vis tiek nepadengia savo įsiskolinimo ir likusią skolos dalį įsipareigoja grąžinti vėliau (b.l. 97), taigi, tikėtina, kad ji galėtų būti kreditorių sąraše. Pažymėtina ir tai, kad šalys Sutartyje taip pat niekaip neaptarė aplinkybės, jog Turtas būtų perleidžiamas būtent įsiskolinimų padengimui, jog jis bus, kaip teigia apeliantas, ieškovo naudojamas ir toliau. Tuo tarpu, priešingai, iš Sutarties 5 punkto matyti, kad ieškovas Turtą turi pareigą saugoti tik iki tol, kol kreditorius (UAB “Dravinė”) jį išsigabens arba bus sudarytas naujas susitarimas. Apeliantas jokio naujo susitarimo egzistavimo byloje neįrodė, kaip neįrodė ir teismo posėdžio metu jo teigtos aplinkybės, jog buvęs netgi susitarimas Turtą, pagerėjus ieškovo finansinei padėčiai, išsipirkti atgal (bet kuriuo atveju niekas netrukdė tai fiksuoti pačioje Sutartyje) (CPK 12, 178 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, galima būtų svarstyti ar Sutartimi iš tikrųjų buvo padaryta žala, jei bylos aplinkybės patvirtintų, kad Turto perleidimas buvo pagrįstas protinga verslo rizika siekiant pelno ir tuo pačiu įmonės finansinės padėties pagerinimo. Tačiau šiuo atveju buvo perleistos pagrindinės gamybos priemonės, jos perleistos be jokių susigrąžinimo galimybės išlygų. Akivaizdu, kad netekus pagrindinių įrengimų įmonės veikla nebėra perspektyvi, o ir tokia rizika, kai įmonei net būtų leidžiama naudotis įrengimais, tačiau nenustatomi jokie tokio naudojimosi užtikrinimo saugikliai į ilgesnę perspektyvą, teisėjų kolegijos nuomone, negalėtų būti pateisinama adekvatumo aspektu ar pripažįstama tik paprasto neatsargumo lygmeniu. Teisėjų kolegijos neįtikina ir apelianto teiginiai, kad Turto perleidimas UAB „Dravinė“ buvo sąlygotas galimu šios bendrovės bankroto bylos ieškovui inicijavimu – duomenų, kad UAB „Dravinė“ būtų pareiškusi tokius ketinimus byloje nėra, tuo tarpu, kaip minėta, bankroto bylos inicijavimą veikiau galėjo pradėti VSDFV Kupiškio skyrius, ką po Sutarties sudarymo ir padarė.
CK 6.263 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikyti tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios normos pažeidimas suponuoja civilinės atsakomybės atsiradimą ir jos taikymą, nustačius civilinės atsakomybės sąlygų visetą, išskyrus atvejus, kai įstatymas numato civilinės atsakomybės netaikymą ar atleidimą nuo jos (CK 6.253 str.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad apeliantas, sudarydamas tokio pobūdžio Sutartį, pažeidė minėtos normos reikalavimus kitų įmonės kreditorių atžvilgiu, nes jie, perleidus Turtą tokiomis sąlygomis, kai už jį realiai adekvataus atlyginimo įmonė negavo, nebeteko galimybės gauti pajamas - bent dalinai patenkinti savo reikalavimus iš šio Turto ar įmonės realiai už jį gautinų lėšų, t.y. patyrė žalą netgi ir nepaisant to, jog pati įmonė ir būtų iš tikrųjų pasidengusi galimai buvusį įsiskolinimą vienam kreditoriui. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.). Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas, tačiau, kaip minėta, apelianto argumentai ir kitos bylos aplinkybės jo kaltės nepaneigia.
Dėl aukščiau paminėtų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2012 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.