- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-26
- Bylos Nr.
- 2A-316-154/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-36-3-00917-2013-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laisvė Aleknavičienė, Danutė Matiukienė, Vilija Valantienė
- Atsakovas
- VšĮ Raseinių socialinių paslaugų centro
- Ieškovas
- D. Ž.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laisvės Aleknavičienės, Danutės Matiukienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Valantienės,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo VšĮ Raseinių socialinių paslaugų centro apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1041-476/2013, iškeltoje pagal ieškovės D. Ž. ieškinį atsakovui VšĮ Raseinių socialinių paslaugų centrui dėl neteisėto atleidimo iš darbo, grąžinimo į darbą, darbo užmokesčio, neturtinės žalos bei kitų mokėjimų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė D. Ž. kreipėsi į Raseinių rajono apylinkės teismą ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti jos atleidimą iš darbo VšĮ Raseinių socialinių paslaugų centre neteisėtu; grąžinti ją į ankstesnį darbą į VšĮ Raseinių socialinių paslaugų centrą; pripažinti įsakymus 2013-04-23 Nr. PĮ-109, 2013-07-24 Nr. PĮ-219 negaliojančiais; priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį (neatskaičius mokesčių) už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo 2013 m. liepos 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; priteisti iš atsakovo kelionės išlaidas, vykstant pas paslaugų gavėjus; priteisti iš atsakovo 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Nurodė, kad VšĮ Raseinių socialinių paslaugų centre dirbo nuo 2011 m. balandžio 12 d. iki 2013 m. liepos 30 d. socialinio darbuotojo padėjėja. Nuo 2013 m. balandžio 15 d. darbdavys paskelbė prastovą ne dėl darbuotojo kaltės, bet neribotam laikui. 2013 m. balandžio 17 d. ją atšaukė iš prastovos ir jai priskyrė paslaugų gavėją tik A. mstl. (26 km.) 2 val./d. – 0,25 etato. Kelionės išlaidų neapmokėjo. 2013 m. balandžio 23 d. įsakymu vėl buvo paskelbta prastova ne dėl darbuotojo kaltės. Tą pačią dieną t. y. 2013 m. balandžio 23 d. vėl buvo siūlomas darbas A. l val./d. (0,125 etato krūviu) iki 2013 m. gegužės 29 d., pavaduojant D. B., kuri dirba soc. darbuotojo padėjėja antraeilėse pareigose. Kelionės kaštai buvo didesni, nei atlygis už dirbamas valandas, todėl ieškovė siūlomo darbo atsisakė, nes neturėjo tokių pajamų, kad galėtų vykdyti darbdavio įsakymą. Už tai jai buvo sumažintas apmokėjimas už prastovą iki 30 proc.
2013 m. birželio 20 d. ieškovė gavo darbdavio pasiūlymą Nr. SD-605 nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu (vadovaujantis LR DK 125 str.). Su pasiūlymu ji nesutiko. 2013 m. liepos 22 d. įsakymu jai vėl buvo paskelbta prastova ne dėl darbuotojo kaltės. Tą pačią dieną t. y. liepos 22 d. jai siūlymu Nr. SD-721 buvo siūlomas darbas G. kaime, V. seniūnijoje. Vasaros metu autobusai į šį kaimą važiuoja tik pirmadieniais ir trečiadieniais. Autobusas ryte važiuoja 6.10 val., o po pietų į R. grįžta 15.17 val. Kelionėje sugaištas laikas (9.00 val.) bei kelionės išlaidos neįskaitomos į darbo užmokestį ir išlaidos yra kur kas didesnės, nei darbo užmokestis už faktiškai dirbtą laiką. 2013 m. liepos 24 d. įsakymu vėl sumažinamas apmokėjimas iki 30 proc. už kiekvieną prastovos valandą. 2013 m. liepos 29 d. vėl siūlomi paslaugų gavėjai B. seniūnijoje ir N. seniūnijoje bei kartu įteikiamas siūlymas nutraukti darbo sutartį (2013-07-29 Nr. SD-761). 2013 m. liepos 30 d., apie 15.00 val., ieškovė buvo iškviesta į VŠĮ Raseinių socialinių paslaugų centrą pokalbiui dėl siūlomo darbo. Jai buvo įteiktas 2013-07-30 raštas Nr. SD-763 dėl informacijos apie siūlomus paslaugų gavėjus. Su siūlymu ieškovė sutiko dalinai. D. J., gyvenančiai B. sen. U. k., kuri tuo metu gulėjo ligoninėje, atsisakė teikti paslaugas, kadangi nėra galimybės po darbo grįžti į namus, o E. K., gyvenančiai N. seniūnijoje, Y. kaime, sutiko teikti paslaugas. Paskyrus naują paslaugų gavėją, pirmą kartą kartu važiuoja ir darbuotoja, atsakinga už paslaugų teikimo organizavimą. Šiuo atveju turėjo vykti A. U.. Kadangi buvo darbo dienos pabaiga, sutarė pas paslaugų gavėją vykti ryte, t. y. 2013 m. liepos 31 d., 10 val. 2013-07-31, 9 val. ryte jai paskambino personalo darbuotoja L. P. ir pranešė, kad vykimas pas paslaugų gavėją atidedamas iki po pietų. Tą pačią dieną 13.48 val. jai vėl paskambino L. P. ir pakvietė ateiti į centrą. Atėjus jai buvo įteiktas 2013m. liepos 30 d. įsakymas Nr. PI-229 dėl darbo sutarties nutraukimo. Darbo sutartis nutraukta vadovaujantis LR DK 136 str. 3 dalies 2 punktu (kai darbuotojas šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas); 235str. 2 dalies 9 punktu (neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną); išmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas bei atlyginimas. Ieškovė darbdavio prašė paaiškinti, kaip ji galėjo šiurkščiai pažeisti darbo pareigas, jei nuo 2013-07-22 buvo prastovoje ne dėl darbuotojo kaltės, o prastovos metu darbovietėje būti neprivaloma. Nei darbo grafiko, nei įsakymo dėl paslaugų teikimo kažkam ieškovė negavo, neatšaukta ir iš priverstinės prastovos. Nutraukdamas darbo sutartį pagal 136 str. 3 dalies 2 punktą, 235 str. 2 dalies 9 punktą, darbdavys pažeidė DK 136 str. 4 dalį, 240 str. l dalį.
Ieškovė pažymėjo, kad neteisėtas atleidimas iš darbo jai sukėlė dvasinius išgyvenimus ir neigiamas pasekmes šeimoje, patyrė stresinę būklę, nemigą, nerimą ir baimę dėl ateities; pablogėjo sveikatos būklė. Išlaiko nepilnametį sūnų, jis lanko mokyklą. Turėdama darbą, skyrė lėšas sūnaus auklėjimui bei aprūpinimui, o netekusi darbo, patyrė dvasinį sukrėtimą, išsivystė emocinė depresija, pažeminimas, nepasitikėjimas savimi, apribotos galimybės bendrauti su kitais asmenimis ir kiti dvasiniai išgyvenimai. Teigia, kad jai padaryta neturtinė žala, kuri gali būti teismo įvertinta pinigine išraiška, todėl prašė priteisti 5000,00 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Šalies argumentai
Atsakovas VšĮ Raseinių socialinių paslaugų centras su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Nurodė, kad reikalavimas priteisti iš atsakovo kelionės išlaidas vykstant pas paslaugų gavėjus, turi būti paliktas nenagrinėtu, nes nėra baigta ikiteisminė procedūra.
Dėl ieškovės reikalavimų grąžinti ją į ankstesnį darbą ir pripažinti įsakymus 2013-04-23 Nr. PĮ-109, 2013-07-24 Nr. PĮ-219 negaliojančiais, prašė atkreipti dėmesį į tai, kad ieškinyje yra kalbama apie teismų sprendimus, kurie yra įvykdyti. Dėl ieškovės minimų aplinkybių, susijusių su įvykdytais teismų sprendimais nepasisako.
Šalies argumentai
Ieškovė teigė, kad 2013-04-23 įsakymu Nr. PĮ-109 jai buvo sumažintas apmokėjimas už priverstinę prastovą ir prašė jį panaikinti, tačiau ieškinyje nėra nurodyta, kokiu faktiniu pagrindu minėtas įsakymas turi būti naikinamas. Šiuo metu ieškovė kelia klausimą dėl kelionės kaštų atlyginimo, tačiau 2013-04-23 ieškovė taip pat galėjo kelti klausimą dėl kelionės kaštų atlyginimo, o ne reikalauti iš darbdavio suteikti jai darbą pagal D. Ž. nustatomas sąlygas. Sumažindamas apmokėjimą už priverstinę prastovą, atsakovas LR DK 195 str. nuostatų nepažeidė. D. Ž. buvo raštu atsisakiusi jai siūlyto darbo, todėl buvo pagrindas taikyti apmokėjimo sumažinimą. Buvimo priverstinėje prastovoje sąlygos yra darbo sąlygos, todėl jų pakeitimą per LR DK 297 str. nustatytą vieno mėnesio terminą ieškovė galėjo skųsti teismui. Ieškovė šį įstatymu nustatytą terminą praleido. Ieškovė taip pat teismo neprašė praleistą terminą atstatyti, nenurodė svarbių priežasčių, sąlygojusių termino praleidimą. Prašė ieškovės reikalavimą dėl įsakymo Nr. PĮ-109 panaikinimo atmesti dėl teisinio nepagrįstumo ir dėl įstatymu nustatyto termino praleidimo.
Ieškovė taip pat ginčija 2013-07-24 įsakymą Nr. PĮ-219 dėl priverstinės prastovos apmokėjimo sumažinimo, tačiau ieškinys paduotas 2013-08-30, todėl LR DK 297 str. nustatytas terminas ginčyti įsakymą Nr. PĮ-219 yra praleistas. Ieškovė neginčija, kad ji atsisakė jai siūlomo darbo, tai reiškia, kad darbdavys turėjo teisę taikyti LR DK 195 straipsnį. Iš ieškinio turinio matosi, kad ginčas buvo ne dėl darbo atitikimo ieškovės darbo sutarčiai, o dėl kelionės išlaidų atlyginimo. Mano, kad jei darbuotojas, turės teisę reikalauti iš darbdavio suteikti jam individualiai tinkamą darbą, bus iškreipti darbuotojo ir darbdavio teisiniai santykiai. Nurodė, kad D. Ž. dirbo pagal neterminuotą darbo sutartį ir nuo 2013-07-24 buvo priverstinėje prastovoje. Darbdavys, atsiradus galimybei suteikti ieškovei darbą toje apimtyje, kuri sutarta darbo sutartyje, iš karto pateikė nurodymą vykti į darbą. Darbdavys atsižvelgė į visuomeninio transporto judėjimo ypatumus ir su paslaugų gavėjomis suderino paslaugų teikimo laiką toms dienoms, kuomet galima nuvykti pas paslaugų gavėjas ir parvykti.
Atsiliepimas
Atsakovas teigia, kad bylos medžiaga įrodo, jog ieškovė siekė ne darbdavio turimo darbo, o darbo, kurio sąlygas nustato D. Ž., versdama darbdavį sutikti su jos sąlygomis. Nurodė, kad neturtinio pobūdžio reikalavimą nėra pagrindo tenkinti dėl jo nepagrįstumo, o taip pat dėl to, kad atleidimas iš darbo yra teisėtas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Raseinių rajono apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Pripažino 2013-07-30 VšĮ Raseinių socialinių paslaugų centro direktoriaus įsakymą Nr. PĮ-229, kuriuo pagal LR DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą D. Ž. buvo atleista iš užimamų pareigų, neteisėtu; grąžino D. Ž. į buvusį darbą į VšĮ Raseinių socialinių paslaugų centrą.
Priteisė ieškovei D. Ž. iš VšĮ Raseinių socialinių paslaugų centro vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos 2013-07-30 iki teismo sprendimo paskelbimo dienos 2013-12-18, skaičiuojant po 37,03 Lt už dieną (neatskaičius mokesčių) – iš viso 3665,97 Lt, o nuo teismo sprendimo priėmimo dienos po 37,03 Lt už dieną (neatskaičius mokesčių) iki sprendimo įvykdymo dienos.
Priteisė iš atsakovo VšĮ Raseinių socialinių paslaugų centro ieškovei D. Ž. 2000,00 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Ieškinį dalyje dėl kelionės išlaidų atlyginimo paliko nenagrinėtą.
Ieškinį dalyje dėl VšĮ Raseinių socialinių paslaugų centro direktoriaus 2013-04-23 įsakymo Nr. PĮ-109 ir 2013-07-24 įsakymo Nr. PĮ-219 panaikinimo, atmetė.
Teismas nurodė, kad LR DK 136 str. 3 dalies 2 punktas numato, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjęs darbuotojo, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (LR DK 235 str.). LR DK 235 str. 2 dalies 9 punkte numatyta, kad šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikomas neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą). Pažymėjo, kad pagal Kasacinio teismo formuojamą praktiką, šiurkštus darbo pareigų pažeidimas yra darbo drausmės pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ir nustatytai darbo tvarkai (LR DK 235 str. 1 d.). Kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas darbuotojas teisme ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavys turi pateikti įrodymus (teisinius argumentus), pagrindžiančius darbuotojo nusižengimo kvalifikavimą kaip šiurkštų, o teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, kiekvienu atveju turi įvertinti, ar darbdavys padarytą nusižengimą pagrįstai kvalifikavo kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Faktą, kad darbuotojas padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (CPK 176 str. 1 d.).
Teismas nustatė, kad ieškovė D. Ž. iš darbo atleista prastovos metu, atsisakiusi darbo, atitinkančio jos profesiją, specialybę ir kvalifikaciją. Pažymėjo, kad darbuotojo teisė atsisakyti pasiūlyto darbo prastovos metu yra numatyta LR DK 195 str. 4 dalyje. Iš nagrinėjamoje byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad šią teisę ieškovė įgyvendino, todėl konstatavo, kad atsisakymas teikti paslaugas vienai iš paslaugų gavėjų negali būti laikomas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu. Pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos kontekste svarbu ir tai, kad atsakovas siekė nutraukti darbo sutartį su ieškove 2013-06-20 bei 2013-07-29 (b. l. 26, 41) ir pateikė pasiūlymus nutraukti darbo sutartį, su kuriais ieškovė nesutiko. Teismas konstatavo, kad ieškovės atleidimas iš darbo pripažintinas neteisėtu, todėl ieškovė grąžintina į ankstesnį darbą, o iš atsakovo ieškovei priteistinas vidutinis darbo užmokestis, t. y. 37,03 Lt už dieną ,neatskaičius mokesčių (b. l. 84) už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos 2013-07-30 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Teismas pažymėjo, kad LR DK 216 str. numato, jog darbuotojams, kurių darbas yra atliekamas kelionėje, lauko sąlygomis, susijęs su važiavimais arba yra kilnojamojo pobūdžio, kompensuojamos su tuo susijusios padidėjusios išlaidos. Šių išmokų dydį ir mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė. Socialinių paslaugų teikimas Raseinių rajono gyventojams neatsiejamai susijęs su važiavimais, darbuotojai teikia socialines paslaugas įvairiose rajono vietose, todėl turi kelionės išlaidų. Iš ieškovės pateiktų kelionės bilietų (b. l. 7) matyti, kad ji turėjo 53,50 Lt išlaidų, susijusių su važiavimais pas paslaugų gavėjus. Šį ginčą sprendė Valstybinė darbo inspekcija ir teisminis ginčas tarp šalių nepabaigtas. Dėl šių priežasčių ieškinį dalyje dėl kelionės išlaidų priteisimo teismas paliko nenagrinėtą.
Šalies argumentai
Teismas nurodė, kad ieškovė D. Ž. trečią kartą kreipėsi į teismą dėl grąžinimo į darbą, ji prarado galimybę turėti nuolatines pajamas, nuolat jaučia dvasinius išgyvenimus ir tai galėjo turėti įtaką jos sveikatai. Dėl šių priežasčių teismas konstatavo, kad yra pagrindas priteisti ieškovei neturtinę žalą. Teismas prašomos priteisti neturtinės žalos dydį sumažino, atsižvelgdamas į atsakovo (darbdavio) finansinę padėtį.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad ieškovė D. Ž. taip pat prašo pripažinti įsakymus 2013-04-23 Nr. PĮ-109 (b. l. 20) ir 2013-07-24 Nr. PĮ-219 (b. l. 38) negaliojančiais. Šiais įsakymais ieškovei sumažintas apmokėjimas už prastovą jai atsisakius darbo, atitinkančio jos profesiją, specialybę ir kvalifikaciją. Teismas nurodė, kad ieškinys paduotas 2013-08-30, todėl LR DK 297 str. nustatytas terminas ginčyti įsakymą Nr. PĮ-219 yra praleistas, atsakovas prašė taikyti senatį, todėl D. Ž. ieškinys šioje dalyje atmestas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas VšĮ Raseinių socialinių paslaugų centras prašo pakeisti Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir atmesti ieškinio reikalavimus dėl ieškovės atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į ankstesnį darbą, vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką, neturtinės žalos atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Nurodo, kad teismas taikė LR DK 195 str. 4 dalį ir šios normos pagrindu pripažino, kad ieškovė turėjo teisę atsisakyti jai siūlomo darbo. Apeliantas mano, kad nurodytą normą teismas pritaikė dėl to, kad netinkamai kvalifikavo teisinius santykius, susiklosčiusius tarp ieškovės ir atsakovo. Teigia, kad šiame ginče reikia laikytis DK 122 str. 1 dalį. Nurodytos prastovos sąvoka – prastova ne dėl darbuotojo kaltės yra tokia padėtis darbovietėje, kai darbdavys neduoda darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo. Atsakovas pažymi, kad laikotarpyje nuo 2013-07-22 iki 2013-07-29 ieškovė buvo priverstinėje prastovoje, tai reiškia, kad darbdavys negalėjo ieškovei suteikti sutartimi sulygto darbo. LR DK 195 straipsnis galėjo būti taikomas tuo atveju, jei darbuotojui būtų buvęs siūlomas ne darbo sutartimi sulygtas darbas, o kitas įmonėje esantis darbas pagal darbuotojo profesiją, specialybę ir kvalifikaciją (DK 195 str. 3 d.). LR DK 195 str. 4 dalis duoda nuorodą į DK 195 str. 3 dalį, todėl normų analizė rodo, kad atsisakyti darbo sutartimi sulygto darbo darbuotojas neturi teisės.
2. Nors pirmosios instancijos teismo sprendime yra nurodoma, kad ieškovė iš prastovos nebuvo atšaukta, apeliantas mano, kad tokia teismo išvada yra nepagrįsta. Teisės normos nenumato, kad atšaukimas iš priverstinės prastovos būtų įforminamas atskiru dokumentu. Pati prastova tęsiasi tik tam tikrą laikotarpį – kol darbdavys negali suteikti darbo sutartimi sulygto darbo. Darbdaviui nurodžius, kad darbuotojas turi dirbti darbo sutartimi sulygtą darbą, priverstinės pravaikštos laikotarpis pasibaigia ir nebegali būti taikomas DK 195 straipsnis. Netaikant DK 195 straipsnio, atsisakymas atlikti darbo sutartimi sulygtą darbą turi būti laikomas šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu ir kvalifikuojamas pagal LR DK 235 str. 2 dalies 9 punktą.
Žemesnės instancijos teismas
3. Teismas turi įvertinti tai, kad darbuotoja ne vieną kartą atsisakė darbo sutartimi sulygto darbo. Šio fakto įrodinėti nereikia, nes tai ieškovė pati nurodė ieškinyje. Tas faktas, kad darbdavys netinkamai taikė teisės normas, apibrėžiančias teisinius santykius dėl priverstinės prastovos, nesudaro pagrindo šią klaidą perkelti į teismo sprendimą ir darbo sutartimi sulygto darbo siūlymą laikyti kito darbo siūlymu.
4. Ieškovės reikalavimas dėl grąžinimo į darbą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo turi būti atmestas, nes ieškovė D. Ž. yra kalta dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo. Ji šį pažeidimą padarė tyčia, siekdama gauti kompensaciją už prastovą. Pripažinus ieškovės veiksmus neteisėtais, negali būti tenkinamas ir reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė D. Ž. prašo apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Nurodo, kad VŠĮ Raseinių socialinių paslaugų centre dirbo nuo 2011-04-12 iki 2013-07-30. Per šį laikotarpį yra jau trečią kartą neteisėtai atleista iš darbo. Paskutinį kartą Šiaulių apygardos teismo 2013 m. sausio 16 d. sprendimu darbo sutartis buvo pripažinta neterminuota, o ieškovė grąžinta į ankstesnes pareigas. Nė vienoje teismo nutartyje nebuvo nurodyta, kad ieškovė gali dirbti tik 2 val. per dieną ir 2 val. per dieną būti prastovoje ne dėl darbuotojo kaltės, tačiau atsakovas tai darydavo.
2. Mano, kad Kauno valstybinei darbo inspekcijai atliekant įstaigoje patikrinimą, kuriame ieškovė turėjo dalyvauti ir dirbo pilnu etatu, t. y. 8 val. per dieną, 2013 m. liepos 30 d. ieškovė buvo atleista sąmoningai, kad mėnuo, dirbtas pilnu etatu, neįeitų į darbo dienos vidurkį, nes tai priešpaskutinė mėnesio diena.
3. Teigia, kad atsakovas nuolat savo raštais ieškovę vertė sutikti nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, piktybiškai sudarydavo jai nepalankias darbo sąlygas; pavestą darbą nukreipdavo į atokias seniūnijas ir vietoves, kur būdavo sunkiai arba visiškai neįmanoma susisiekti visuomeniniu transportu bei galimybe grįžti po darbo namo. Kelionės kaštai buvo daug didesni už darbo užmokestį už faktiškai dirbtą laiką.
4. Ieškovė siūlomo darbo atsisakė pagrįstai, nes neturėjo tokių pajamų, kad galėtų vykdyti darbdavio įsakymus. Ieškovės pareigybinių nuostatų IV dalies 8.1. punkte numatyta teisė atsisakyti teikti paslaugas ir vykdyti tokius nurodymus, kurie prieštarauja teisės aktams, sutarties sąlygoms, profesinei etikai, socialinės globos normoms. Darbo sutartyje nėra įrašo, kad darbas bus kitose rajono seniūnijose.
Šalies argumentai
5. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodė, kad negalėjo suteikti ieškovei darbo, sulygto sutartimi, dėl to dažnai ieškovė buvo priverstinėje prastovoje ne dėl darbuotojo kaltės. Teigia, kad atsakovo teismui pateiktame „Priimtų socialinių darbuotojų padėjėjų bei socialinių darbuotojų sąraše“ matosi priešingi duomenys. (duomenys neskelbtini) mirus paslaugų gavėjai S. R., ieškovei buvo liepta eiti apmokamų atostogų, ji buvo gąsdinama atleidimu, jei nesutiks. Ieškovei sutikus, tą pačią dieną buvo priimti du nauji darbuotojai: V. D. ir G. V.. 2013-05-17 priimta nauja darbuotoja I. V.. Tuo laiku ieškovė neatostogavo, bet sirgo, todėl buvo galima priimti laike jos ligos. 2013-06-03 priimta dirbti S. B., o ieškovė dirbo tik 2 val. per dieną. 2013-06-17 priimta dirbti D. U., o ieškovė dirbo tik 2 val. per dieną.
6. Šiuo metu yra priiminėjami nauji darbuotojai integralios pagalbos paslaugų teikimui. Teikiant šias paslaugas, reikalingi socialinio darbo organizatoriai, slaugytojai, slaugytojų padėjėjai, socialinio darbuotojo padėjėjai, reabilitacijos specialistai. Socialinio darbo organizatoriams reikalinga kvalifikacija, kurią ieškovė turi. Todėl ir buvo nutraukta su ieškove darbo sutartis, kad nesuteikti jai darbo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.).
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Byloje yra kilęs ginčas, ar darbdavys pagrįstai vertino darbuotojos atsisakymą dirbti siūlomą darbą prastovos metu kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, dėl to darbuotoja buvo atleista iš darbo be įspėjimo LR DK 235 str. 2 dalies 9 punkto pagrindu, t. y. dėl neatvykimo į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą).
Pasisakydamas dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo sampratos, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad toks pažeidimas darbo teisiniuose santykiuose kvalifikuojamas kaip vienas sunkiausių darbo sutarties pažeidimų, todėl darbuotojas, kurio darbo sutartis pasibaigia tokiu pagrindu, darbo rinkoje vertinamas nepalankiai ir turi blogas sąlygas konkuruoti su kitais pretendentais į darbo vietas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2006). Jau ir dėl šios priežasties darbdavys atleisti darbuotoją tokiu pagrindu gali tik tada, kai yra pakankamai duomenų, patikimai patvirtinančių, kad toks atleidimas bus pagrįstas ir teisėtas. Įstatymų leidėjas LR DK 235 straipsnio 1 dalyje apibrėžė šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo sampratą. Tai – pažeidimas, kuriuo darbuotojas pažeidžia įstatymuose tiesiogiai ar kituose norminiuose aktuose nustatytus reikalavimus, keliamus jam atliekant darbo funkcijas arba kitaip šiurkščiai nusižengiant darbo tvarkai ar darbo pareigoms. LR DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte įvardytas vienas iš šiurkščių darbo pareigų pažeidimų – neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2011).
Byloje nustatyta, kad ieškovė D. Ž. VšĮ Raseinių socialinių paslaugų centre dirbo nuo 2011 m. balandžio 12 d. iki 2013 m. liepos 30 d. socialinio darbuotojo padėjėja (b. l. 71-82). Darbdavys ieškovę minėtu laikotarpiu net tris kartus atleido iš darbo, iš kurių 2011 m. spalio 17 d. (b. l. 77, 78) ir 2012 m. birželio 5 d. (b. l. 79, 80) atleidimai įsiteisėjusiais teismo sprendimais buvo pripažinti neteisėtais, o ieškovė grąžinta į darbą. Paskutinį kartą ieškovė D. Ž. grąžinta į darbą pas atsakovą VšĮ Raseinių socialinių paslaugų centre 2013 m. sausio 22 d. atsakovo direktoriaus įsakymu Nr. PĮ-20 (b. l. 11). Svarbus aspektas byloje tai, kad nuo 2013 m. sausio 22 d. iki ieškovės trečio atleidimo iš darbo 2013 m. liepos 30 d., atsakovo VšĮ Raseinių socialinių paslaugų centro direktorius priėmė net tris įsakymus dėl ieškovės D. Ž. prastovos ne dėl darbuotojo kaltės (b. l. 13, 17, 32), paskutinis jų priimtas 2013 m. liepos 22 d. (b. l. 32).
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagrindinė prastovos ne dėl darbuotojo kaltės ypatybė yra ta, kad darbdavys neduoda darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl tam tikrų objektyvių priežasčių (trūksta žaliavų, nėra užsakymų ir pan.), t. y., kai dėl prastovos nėra darbo sutarties šalių kaltės. Paskelbus prastovą, darbuotojo ir darbdavio darbo sutartis nenutrūksta, todėl šalis sieja darbo sutarties teisiniai santykiai, sutarties šalys viena kitai turi tiek teisių, tiek pareigų, tik šalių santykiai dėl prastovos pasikeičia. Pagal LR DK 195 str. darbuotojui mokama atlyginimo dalis, o darbuotojas privalo laikytis darbdavio įsakymu dėl prastovos paskelbimo nustatytų vidaus tvarkos taisyklių.
Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad tiek 2013-04-15 atsakovo direktoriaus įsakyme Nr. PĮ-100 ( b. l. 13), tiek 2013-04-23 įsakyme Nr. PĮ-108 (b. l. 17), tiek 2013-07-22 įsakyme Nr. PĮ-215 (b. l. 32) nurodyta, kad prastova paskelbta ne dėl darbuotojo kaltės, nes įstaiga šiuo metu neturi darbuotojui pasiūlyti kito darbo.
Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovo direktoriui priėmus 2013-04-15 įsakymą Nr. PĮ-100 dėl ieškovės prastovos, jau po dviejų dienų, t. y. 2013-04-17, ieškovei siūlomas darbas pavaduoti kitą darbuotoją jos nedarbingumo metu (b. l. 14), o 2013-04-17 darbdavio direktoriaus įsakymu Nr. PĮ-101 ieškovė atšaukiama iš prastovos (b. l. 15). Praėjus vos penkioms dienoms, vadovaujantis 2013-04-23 atsakovo direktoriaus įsakymu Nr. PĮ-108, ieškovė vėl yra prastovoje ne dėl darbuotojo kaltės (b. l. 17). Tik priėmus minėtą įsakymą dėl prastovos, tą pačią dieną, t. y. 2013-04-23, ieškovė gauna darbdavio siūlymą dėl darbo (b. l. 18), o ieškovei atsisakius, ta pačią dieną, t. y. 2013-04-23, priimamas VšĮ Raseinių socialinių paslaugų centro direktoriaus įsakymas Nr. PĮ-109, kuriuo ieškovei sumažintas apmokėjimas už prastovą (b. l. 20). Ieškovei sutikus su atsakovo siūlymu pavaduoti darbuotoją R. Ž. (b. l. 21), 2013-06-03 darbdavio direktoriaus įsakymu Nr. PĮ-149 ieškovė atšaukiama iš prastovos (b. l. 22), o 2013-06-20 darbdavys VšĮ Raseinių socialinių paslaugų centras pateikė ieškovei siūlymą nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu (b. l. 26), tačiau ieškovė nesutiko. 2013-06-25 darbdavio direktoriaus įsakymu Nr. ĮP-179 ieškovei pavesta pavaduoti darbuotoją V. Š. jos nedarbingumo metu (b. l. 29). 2013-07-22 VšĮ Raseinių socialinių paslaugų centro direktoriaus įsakymu Nr. PĮ-125 ieškovė vėl yra prastovoje ne dėl darbuotojo kaltės (b. l. 32). Tą pačią dieną, t. y. 2013-07-22, taip pat 2013-07-23, darbdavys vėl ieškovei teikia siūlymą dėl darbo (b. l. 33, 36), o ieškovei 2013-07-24 atsisakius ir nurodžius, kad jai yra suteikiamos netinkamos darbo sąlygos, nes kelionėje sugaištas laikas bei patirtos išlaidos neįskaitomos į darbo užmokestį ir yra kur kas didesnės, nei darbo užmokesti už faktiškai dirbtą laiką (b. l. 37), darbdavys 2013-07-24 priima įsakymą Nr. PĮ-219 dėl ieškovei sumažinamo darbo užmokesčio prastovos metu (b. l. 38). 2013-07-29 darbdavys vėl pateikia ieškovei siūlymą dėl darbo (b. l. 39), taip pat, dar negavęs ieškovės atsakymo dėl siūlomo darbo, tą pačią dieną, t. y. 2013-07-29, pateikia ieškovei siūlymą nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu (b. l. 41, 67). Ieškovei nesutikus su darbo pasiūlymu (b. l. 42), nesutikus nutraukti darbo sutartį (b. l. 68), taip pat byloje nesant duomenų, kad ieškovė būtų atšaukta iš prastovos, darbdavys 2013-07-30 priima įsakymą Nr. PĮ-229, kuriuo ieškovė atleista iš darbo, vadovaujantis LR DK 136 str. 3 dalies 2 punktu, 235 str. 2 dalies 9 punktu, 177 str., t. y. darbo sutartis nutraukta be įspėjimo už šiurkščių darbo pareigų pažeidimų – neatvykus į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą) (b. l. 44).
LR DK 195 str. 4 dalyje nurodyta, kad jeigu darbuotojas raštiškai atsisako pasiūlyto darbo pagal savo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, kurį jis galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai, jam mokama ne mažiau kaip trisdešimt procentų Vyriausybės nustatyto minimaliojo valandinio atlygio už kiekvieną prastovos valandą. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovė D. Ž., būdama prastovoje ne dėl darbuotojo kaltės, turėjo teisę atsisakyti jai siūlomo darbo ir toks atsisakymas negalėjo būti vertinamas šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu, juolab neatvykimu į darbą be svarbių priežasčių.
Nesutikdama su apelianto argumentais, kad LR DK 195 str. galėjo būti taikomas tuo atveju, jei ieškovei būtų buvęs siūlomas ne darbo sutartimi sulygtas darbas, o kitas įmonėje esantis darbas pagal darbuotojo profesiją, specialybę ir kvalifikaciją, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju, esant priimtam ir nepanaikintam VšĮ Raseinių socialinių paslaugų centro direktoriaus 2013-07-22 įsakymui Nr. PĮ-125 dėl D. Ž. prastovos, kuriame nurodyta, kad įstaiga šiuo metu neturi darbuotojai pasiūlyti kito darbo (b. l. 32), būtų teisiškai nepagrįsta konstatuoti, kad ieškovės neatšaukus iš prastovos, jos atsisakymas dirbti siūloma darbą galėtų būti vertinamas kaip atsisakymas dirbti darbo sutartyje sulygtą darbą, o darbdavys, neva, galėtų tokius ieškovės veiksmus vertinti kaip neatvykimą į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną.
Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovui priėmus įsakymą dėl D. Ž. prastovos, o vėliau ją atšaukiant iš prastovos, toks atšaukimas būdavo atliekamas darbdavio direktoriui priimant įsakymą, pvz., 2013-04-15 ieškovei paskelbta prastova (b. l. 13), o 2013-04-17 direktoriaus įsakymu ieškovė atšaukta iš prastovos (b. l. 15); 2013-04-23 ieškovei paskelbta prastova (b. l. 17), o 2013-06-03 direktoriaus įsakymu ieškovė atšaukta iš prastovos (b. l. 22), t. y. tarp atsakovo VšĮ Raseinių socialinių paslaugų centro ir ieškovės D. Ž. buvo susiklostę tokie darbiniai santykiai, jog ieškovės atšaukimas iš prastovos būdavo įforminamas raštu, t.y. darbdaviui priimant įsakymą. Todėl nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad atšaukimas iš prastovos neprivalo būti įformintas atskiru dokumentu. Pripažinus priešingai, būtų pažeistos LR DK 35 str. 1 dalies nuostata, pagal kurią įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, draudžiama piktnaudžiauti savo teise.
Svarbus aspektas byloje yra tai, kad įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos teismo 2013 m. sausio 16 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2A-63-368/2013, tarp ieškovės D. Ž. ir atsakovo VšĮ Raseinių socialinių paslaugų centro 2011 m. balandžio 12 d. sudaryta Darbo sutartis buvo pripažinta neterminuota. Į bylą atsakovas nėra pateikęs įrodymų, kad kiti VšĮ Raseinių socialinių paslaugų centre dirbantys socialiniai darbuotojai ar jų padėjėjai laikotarpiu nuo 2013-04-15 iki ieškovės atleidimo iš darbo 2013-07-30 būtų buvę prastovoje (LR CPK 178 str.), o iš byloje esančio atsakovo pateikto priimtų socialinių darbuotojų padėjėjų bei socialinių darbuotojų sąrašo matyti, kad minėtu laikotarpiu buvo priimti net septyni nauji darbuotojai (b. l. 83), kai tuo tarpu ieškovei 2013-06-20 ir 2013-07-29 buvo siūloma nutraukti darbo sutartį (b. l. 26, 41), todėl šios nustatytos aplinkybės suteikia pagrindo išvadai, kad ieškovei prastovos buvo skelbiamos dėl subjektyvių priežasčių.
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, turėjo įvertinti tai, kad ieškovė ne vieną kartą atsisakė darbo sutartimi sulygto darbo. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu. Byloje nustatyta, kad ieškovė atsisakydavo jai siūlomo darbo, būdama darbdavio įsakymu prastovoje ne dėl darbuotojo kaltės, darbdavio įsakymuose dėl ieškovės prastovos būdavo nurodoma, kad darbdavys neturi šiuo metu pasiūlyti kito darbo, ieškovei būnant prastovoje ir atsisakius siūlomo darbo, jai būdavo sumažinamas darbo užmokestis, vadovaujantis LR DK 195 str. 4 dalies nuostatomis. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovei būtų buvęs siūlomas darbas, kurio ji būtų atsisakiusi, būdama atšaukta iš prastovos. Be to, LR DK 217 str. nurodyta, kad jei darbuotojas atsisako dirbti nepagrįstai, už nedirbtą laiką jam nemokama ir dėl to darbdaviui padarytą žalą darbuotojas atlygina įstatymų nustatyta tvarka. Šioje teisės normoje nėra nurodyta, kad tai būtų pagrindas atleisti darbuotoją iš darbo kaip už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą (LR DK 235 straipsnis).
Byloje nėra ginčo dėl priteisto vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydžio ir priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžio.
Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės D. Ž. atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, ieškovė grąžinta į ankstesnį darbą, todėl pagrįstai ieškovei iš atsakovo priteistas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką (LR DK 186 str., 300 str. 3 d.).
Darbo teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų (LR DK 35 str. 1 d.). Jeigu darbdavys savo teises įgyvendina nesilaikydamas šių nuostatų arba be teisėto pagrindo atlieka veiksmus ir dėl to darbuotojui padaroma neturtinė žala – fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas ir kt. – tai gali būti darbdavio prievolės atlyginti darbuotojui padarytą neturtinę žalą atsiradimo pagrindas (LR DK 1 str. 1 d., 248 str. 4 p., 250 str., LR CK 1.1 str. 3 d., 6.250 str. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-164/2005; 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2009; kt.). Pagal LR CK 6.250 str. neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, t. y. tik už įstatyme nustatytų teisių ir saugomų vertybių pažeidimus. LR DK 250 str. formuluotė leidžia išskirti gana daug atvejų, kai tiek darbdaviui, tiek darbuotojui gali būti atlyginama neturtinė žala. Darbo santykiuose neturtinė žala darbuotojui gali būti padaryta įvairiais darbdavio neteisėtais veiksmais. Asmens darbo veikla yra itin jautri menkiausiems pažeidimams ir neabejotinai gali sukelti bet kuriam darbuotojui neturtinės žalos, ypač jei darbdavio neteisėti veiksmai susiję su didžiule nepagarba darbuotojams.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė D. Ž. atsakovo net tris kartus buvo neteisėtai atleista iš darbo, jai vienintelei byloje nagrinėjamu laikotarpiu buvo skelbiamos prastovos, periodiškai buvo siūloma nutraukti darbo sutartį, vadinasi ji buvo diskriminuojama prieš kitus darbuotojus, todėl yra pagrindas pripažinti, kad ieškovė dėl to stipriai išgyveno, pablogėjo jos sveikata, buvo reikalinga gydytojų pagalba (b. l. 8, 9).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas įsigilino į specifinius nagrinėjamų santykių ypatumus, tinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir, esant šioje byloje nustatytoms išvardytoms aplinkybėms, sprendė, kad šiuo konkrečiu atveju, priteisus ieškovei iš atsakovo 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti, nebuvo pažeisti LR CK 1.5 str. nustatyti protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principai, nebuvo nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuos teismų praktikos dėl neturtinės žalos priteisimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007; 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2009).
Dėl išdėstyto, Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.
Ieškovė D. Ž. nėra pateikusi duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl jos ieškovei iš atsakovo nepriteistinos (CPK 98 str. 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Viešosios įstaigos (VšĮ) Raseinių socialinių paslaugų centro apeliacinį skundą atmesti.
Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.