Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolitos Rasiukevičienės ir Vitos Valeckaitės,

dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,Lrytas“ atstovui advokatui Sigitui Židoniui,

viešame nuotoliniame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Lrytas“ skundą atsakovei Visuomenės informavimo etikos asociacijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. T. ir K. A. dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Lrytas“ (toliau – UAB ,,Lrytas“) kreipiasi į teismą, prašydama panaikinti Visuomenės informavimo etikos asociacijos Visuomenės informavimo etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. EKS-22/21 ,,Dėl pripažinimo padarius Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidimus“. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Paaiškina, kad skundžiamu sprendimu Komisija konstatavo, jog 2020 m. gruodžio 7 d. interneto tinklalapyje lrytas.lt paskelbtoje V. T. publikacijoje ,,Ligotą senolę iš jai priklausančio buto siekiantis išmesti į gatvę anūkas: Dabar negaliu jo išnuomoti“ buvo pažeistas Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso (toliau – Etikos kodeksas) 5 straipsnis, kuris nustato pareigą publikacijoje pateikti ne mažiau kaip dviejų skirtingų tarpusavyje nesusijusių asmenų nuomones, kai informacija yra prieštaringa, neaiški arba susijusi su konfliktiniais klausimais.

3. Pareiškėja skunde nurodo, kad nėra pagrindo daryti vienareikšmišką išvadą, jog publikacijoje paskelbta informacija yra prieštaringa ar neaiški, kadangi ji buvo paskelbta ne atlikus žurnalistinį tyrimą, o pagrįsta civilinės bylos medžiaga ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Pareiškėjos nuomone, reikalavimas po teismo sprendimo įsiteisėjimo pateikti K. A. nuomonę būtų perteklinis reikalavimas žurnalistui, kadangi K. A. nuomonė būtų teismo sprendimo vertinimas arba jo kritika.

4. Pareiškėja teigia, kad publikacijoje buvo pateiktos abiejų ginčo šalių pozicijos.

5. Pareiškėja nurodo, kad publikacijos autorius, nors ir neprivalėjo, siekė pabendrauti su K. A., o vėliau bandė gauti ir jį atstovavusio advokato komentarą, tačiau to padaryti nepavyko. Pažymėtina, kad 2020 m. kovo 29 d. interneto tinklalapyje tv3.lt paskelbtame straipsnyje, kuriame buvo aprašyta ta pati istorija, buvo pažymėta, jog K. A. nebendrauja su žiniasklaida. Dėl situacijos aiškumo publikacijos autorius informavo skaitytojus, jog su K. A. susitikti nepavyko.

6. Pareiškėja taip pat nurodo, kad Komisijai priimant sprendimą, buvo žinoma, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba (toliau – ir ŽEIT) jau yra išnagrinėjusi analogišką K. A. skundą ir pripažinusi jį nepagrįstu. Pareiškėjos teigimu, vertinant minėtą ŽEIT sprendimą šio ginčo kontekste, yra pagrindas vadovautis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 197 straipsnyje įtvirtinta nuostata dėl šio dokumento didesnės įrodomosios galios.

7. Atsakovė Visuomenės informavimo etikos asociacija atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovė nurodo, kad skirtingai, nei teigia pareiškėja, publikacijoje buvo pateikta ne tik informacija apie civilinę bylą, bet ir prieštaringa bei neaiški informacija apie šios bylos šalių santykius, pagrįsta tik vienos šalies nuomone. Toks konfliktuojančių pusių nuomonių perteikimas negali būti laikytinas lygiaverčiu, todėl publikacijos autorius privalėjo nušviesti ir kitos pusės nuomonę apie aprašomą konfliktą ir (ar) jai viešai reiškiamus kaltinimus ar bent jau dėti tam visas įmanomas pastangas.

9. Publikacijoje buvo pateikti tik teisiniai K. A. argumentai bei paminėta, kad jis galimai jaučia nuoskaudą dėl neįvardintų savo tėvo veiksmų ir nelaiko močiutės gimine. Tuo tarpu močiutės pozicija buvo pagrįsta ne tik procesiniais dokumentais, bet ir jos advokato komentarais bei jos pačios pasakojimais, taip padidinant šios informacijos įtaigumą. Toks informacijos pateikimo būdas laikytinas šališku. Žurnalistas, skirtingai nei bandoma įtikinti teismą, pagal profesinės etikos normas privalo tinkamai užtikrinti nuomonių įvairovę ir nešališkumą. Pažymėtina, kad šis žurnalistų profesinės etikos reikalavimas yra skirtas ne tik užtikrinti asmens teisę išreikšti savo nuomonę, bet ir įgyvendinti visuomenės teisę šią nuomonę sužinoti.

10. Aplinkybė, kad K. A. anksčiau atsisakė bendrauti su kita visuomenės informavimo priemone, neįrodo, kad jis būtų atsisakęs duoti komentarą ir publikacijos autoriui ar kitam žurnalistui, be to, po ankstesnių publikacijų buvo praėję nemažai laiko ir K. A. galėjo būti pakeitęs savo poziciją. Pažymėtina, kad nei Komisijai, nei teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, galinčių patvirtinti publikacijos autoriaus ir (ar) pareiškėjos bandymus gauti K. A. komentarą.

11. Atsakovė atkreipia dėmesį į tai, kad Komisija ir ŽEIT yra skirtingi savarankiški subjektai, priimantys savarankiškus sprendimus, veikiantys skirtingų teisės aktų pagrindu, turintys skirtingą kompetenciją ir įgyvendinantys iš esmės skirtingas funkcijas. ŽEIT, priimdama 2021 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. (SK-87) SPR-169, savo kompetencijos ribose vertino publikaciją ir publikacijos autoriaus veiksmų atitiktį Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo reikalavimams, tuo tarpu Komisija šiuo konkrečiu atveju vertino publikacijos atitiktį Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso reikalavimams. ŽEIT ir Komisijos sprendžiamų klausimų dalykas skiriasi iš esmės ir publikacija buvo vertinama skirtingais aspektais, todėl taikyti CPK 197 straipsnio nuostatas šioje byloje nėra pagrindo.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo K. A. atsiliepime į skundą nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

13. K. A. nurodo, kad skunde Komisijai buvo skundžiama visa straipsnių serija, ne tik paskutinis straipsnis, kurį akcentuoja pareiškėja. Komisijos sprendimas priimtas visos straipsnių serijos kontekste, tad jų atskirti negalima. Pirmieji straipsniai pasirodė dar 2018 m., visų jų turinys panašus (viena pusė pristatoma išsamiai, kitos pusės pozicija vos paminima arba pristatoma neigiamai). Pareiškėja klaidina teismą, kadangi pirmųjų publikacijų metu dar nebuvo įsiteisėjusių teismo sprendimų. Minėtos straipsnių serijos dalys buvo išleidžiamos prieš teismo posėdžius, siekiant paveikti bylą nagrinėjančius teisėjus.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo publikacijose ne kartą buvo kaltinamas prasta morale, nesąžiningumu, siekiu pakenkti konkretaus asmens sveikatai ir kitais subjektyviais dalykais, kurių teismai nevertino, o žurnalistas nesuteikė progos trečiajam suinteresuotam asmeniui atsikirsti į šiuos kaltinimus. Tokie niekuo nepagrįsti kaltinimai smarkiai kenkia K. A. reputacijai.

15. Tai, kad K. A. 2018 m. nenorėjo bendrauti su konkrečia žurnaliste, nerodo bendros jo pozicijos apie bendravimą su kitais žurnalistais. Pažymėtina, kad pareiškėja ir (ar) jos žurnalistai prieš pateikdami publikacijas nesikreipė nei į K. A., nei į jo advokatus.

16. K. A. nuomone, ŽEIT sprendimas šioje byloje teisinės reikšmės neturi, nes skundžiamas Komisijos sprendimas ir jo išvados.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. T. atsiliepime į pareiškėjos skundą prašo jį tenkinti visa apimtimi. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

18. V. T. atsiliepime nurodo, kad ginčo publikacijoje buvo pateiktos skirtingų asmenų nuomonės (abiejų konfliktuojančių pusių pozicijos ir nešališkų arbitrų – teismų argumentacija), išsamiai aprašyti Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų, Kauno apygardos teismo motyvai), taip pateikiant išsamią ir objektyvią informaciją, publikacijos autoriui nedarant jokių konstatuojamo pobūdžio išvadų ar prielaidų, o kaip tik elgiantis priešingai, t. y. nurodant šaltinius, objektyvius duomenis, kurių pagrindu publikacijos skaitytojas pats gali priimti savo išvadas ir (ar) nuomonę.

19. Nacionalinių teisės aktų reikalavimai ir suformuota teismų praktika nenumato reikalavimo, jog žurnalistas, kuris rengia publikaciją, privalo susisiekti su publikacijoje minimo asmens advokatu bei pateikti minėto asmens atstovo nuomonę ar to asmens nuomonę per advokatą. Žurnalistui yra keliama pareiga kreiptis ir suteikti atsakymo teisę, tačiau ne užtikrinti, jog toks atsakymas bus gautas bei susisiekti su tokį asmenį atstovaujančiu advokatu. Vertinant priešingai, žurnalistui būtų keliama pareiga, kuri ne tik, kad neįgyvendinama, nepagrįstai varžanti jo veiklą, tačiau ir neatitinka norminių teisės aktų reikalavimų.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo mano, kad Komisijos sprendimas neatitinka jam keliamų norminių teisės aktų reikalavimų ir teisėtumo principo, nes nėra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės nemotyvuotos. Komisijos sprendime apsiribota tik formaliu komentavimu, aiškiai neišdėstytos faktinės aplinkybės, jos nesusietos su taikomomis teisės normomis.

21. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, Komisijos nariai buvo šališki, neobjektyvūs ir nepakankamai įsigilino į situaciją ir faktus. Tai akivaizdžiai liudija Komisijos narės A. Ž. 2021 m. spalio 5 d. posėdžio metu užduoti klausimai, kuriuose yra apstu akivaizdžių netikslumų, kaltinimų, atsispindi tendencingas, neobjektyvus požiūris.

22. V. T. vertinimu, palikus galioti Komisijos sprendimą, būtų sukurtas pavojų žiniasklaidos laisvėms keliantis precedentas, sudarantis galimybę persekioti žurnalistus ir visuomenės informavimo priemones už tai, ko net nėra numatyta teisės aktuose (reikalavimo ieškoti pašnekovų advokatų), neleistinai kištis į žurnalistinius tekstus, straipsnių turinį ir formą su cenzūros ir baudimo elementais. Visa ši situaciją gali turėti įtakos tam, kad žurnalistai, tiek šiuo konkrečiu atveju, tiek apskritai, bijos aprašinėti viešų procesų teisme medžiagą, nors joje yra išdėstyta abiejų pusių pozicija. Visa tai nesiderina su valstybėje įtvirtintais demokratijos principais ir žiniasklaidos laisve informuoti visuomenę.

23. Pareiškėjos atstovai teisminio nagrinėjimo metu palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė teismo skundą tenkinti visą.

24. Atsakovės atstovas teisminio nagrinėjimo metu palaikė atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. T. ir jo atstovas teisminio nagrinėjimo metu palikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjos skundą tenkinti.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo K. A. teismo posėdyje nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

27. Administracinėje byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2021 m. spalio 5 d. sprendimo Nr. EKS-22/21 ,,Dėl pripažinimo padarius Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidimus“ teisėtumo ir pagrįstumo.

28. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2020 m. gruodžio 7 d. interneto tinklalapyje lrytas.lt buvo paskelbta V. T. publikacija „Ligotą senolę iš jai priklausiusio buto siekiantis išmesti į gatvę anūkas: „Dabar negaliu jo išnuomoti“.

29. Trečiasis suinteresuotas asmuo K. A. Komisijai dėl šios publikacijos pateikė skundą, kuriuo prašė įvertinti, ar ja viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai) žurnalistas V. T. ir UAB „Lrytas“ pažeidė profesinės etikos normas.

30. 2021 m. spalio 5 d. įvyko Komisijos posėdis, kuriame buvo nuspręsta, kad V. T. publikacijoje „Ligotą senolę iš jai priklausiusio buto siekiantis išmesti į gatvę anūkas: „Dabar negaliu jo išnuomoti“ buvo pažeistas Etikos kodekso 5 straipsnis, nustatantis, kad gerbdami nuomonių įvairovę, žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi pateikti ne mažiau kaip dviejų skirtingų, tarpusavyje nesusijusių asmenų nuomones, kai informacija yra prieštaringa, neaiški arba susijusi su konfliktiniais klausimais.

31. 2021 m. spalio 5 d. Komisija priėmė sprendimą Nr. EKS-22/21 ,,Dėl pripažinimo padarius Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidimus“. Komisijos sprendime padaryta išvada, kad publikacijoje nebuvo tinkamai atspindėta abiejų konfliktuojančių pusių nuomonė, t. y. nebuvo užtikrinta nuomonių įvairovė ir nešališkumas. Publikacijoje buvo aprašyta konfliktinė situacija, kuomet vaikaitis per teismą bandė iškeldinti savo močiutę iš jai nuosavybės teise anksčiau priklaususio buto. Vienos konflikto pusės, t. y. močiutės pozicija buvo paremta jos pačios ir jos advokato pateikta informacija apie kitos ginčo šalies amoralų ir nesąžiningą elgesį, galimai siekiant pakenkti močiutės sveikatai. Tuo tarpu antrosios ginčo šalies pozicija grindžiama aprašant jos pasiūlytos taikos sutarties sąlygas bei jos byloje pateiktus kitus procesinius dokumentus.

32. Pareiškėja, nesutikdama su Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Sprendimą.

33. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę.

34. Etikos kodekso 5 straipsnis įtvirtina, kad gerbdami nuomonių įvairovę, žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi pateikti ne mažiau kaip dviejų skirtingų, tarpusavyje nesusijusių asmenų nuomones, kai informacija yra prieštaringa, neaiški arba susijusi su konfliktiniais klausimais.

35. Iš Etikos kodekso 5 straipsnio turinio matyti, kad įstatymų leidėjas pirmiausia kelia imperatyvų reikalavimą – gerbti nuomonių įvairovę, ypač tais atvejais kai informacija yra susijusi su konfliktiniais klausimais, todėl žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai pateikdami informaciją apie tam tikrus įvykius privalo pateikti kuo įvairesnių nuomonių publikacijose aprašomais klausimais.

36. Teismas, išanalizavęs ginčo publikaciją, daro išvadą, kad jos autorius pateikė ne tik informaciją apie civilinę bylą, bet ir prieštaringą informaciją apie šios bylos šalių santykius, kuri iš esmės pagrįsta tik vienos šalies nuomone. Publikacijoje K. A. pozicija grįsta tik procesinių dokumentų komentavimu, o tuo tarpu močiutės pozicija buvo pagrįsta ne tik procesiniais dokumentais, bet ir ją atstovaujančio advokato tiesioginiais komentarais. Teismo vertinimu, pritartina Komisijos sprendime padarytai išvadai, kad toks konfliktuojančių pusių nuomonių perteikimas negali būti laikytinas lygiaverčiu.

37. Teismo vertinimu, publikacijos autorius, siekdamas tinkamai įgyvendinti Etikos kodekso reikalavimus dėl nuomonių įvairovės užtikrinimo, turėjo pateikti K. A. nuomonę dėl kitos šalies nurodytų argumentų, ar bent jau dėti pastangas, kad ją gautų. Konkrečiu atveju byloje nėra neginčytinų duomenų, kad V. T. būtų tiesiogiai ar per atstovus kreipęsis į K. A. iki ginčo publikacijos paviešinimo interneto tinklalapyje. Bylą nagrinėjančio teismo nuomone, aplinkybė, kad K. A. anksčiau atsisakė bendrauti su kita visuomenės informavimo priemone, pati savaime neįrodo, kad jis būtų atsisakęs duoti komentarą ir publikacijos autoriui.

38. Teismas, pasisakydamas dėl trečiojo suinteresuoto asmens V. T. atsiliepime į skundą pateiktų argumentų, susijusių su skundžiamą sprendimą priėmusios Komisijos šališkumu, atkreipia dėmesį į tai, kad Komisijos posėdžio metu nebuvo išreikšta abejonė dėl Komisijos narių šališkumo. Be to, siekiant eliminuoti bent mažiausią abejonę Komisijos šališkumu, viena jos narių savo iniciatyva posėdžio pradžioje nusišalino nuo klausimo nagrinėjimo. Tai matyti iš byloje pateikto Komisijos posėdžio protokolo išrašo. Todėl šiuo atveju teismui nekyla abejonių dėl Komisijos šališkumo.

39. Teismas, vertindamas pareiškėjos skundo argumentus, susijusius su ŽEIT 2021 m. birželio 30 d. sprendime Nr. (SK-87) SPR-169 nustatytomis aplinkybėmis, atkreipia dėmesį į tai, kad remiantis Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsniu, žurnalistų etikos inspektorius yra valstybės pareigūnas, kuris prižiūri, kaip įgyvendinamos Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos. Visuomenės informavimo etikos komisija yra kolegialus Visuomenės informavimo etikos asociacijos sprendimus pagal Visuomenės informavimo įstatymo 46¹ straipsnio 3 dalyje numatytą kompetenciją priimantis organas, kuris nagrinėja skundus dėl profesinės etikos pažeidimų. Abi institucijos skiriasi pagal savo prigimtį ir kompetencijomis: žurnalistų etikos inspektorius priima sprendimus dėl Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimų (garbės ir orumo, teisės į privataus gyvenimo apsaugą, asmens duomenų tvarkymo ir pan.), o Visuomenės informavimo etikos komisija, vadovaudamasi savireguliacijos institucijos priimtu taisyklių rinkiniu – Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksu – dėl profesinės etikos pažeidimų. Pažymėtina, kad ŽEIT sprendimas nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teismas dėl jame nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų nepasisakys.

40. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad 2021 m. spalio 5 d. Komisijos sprendimas Nr. EKS-22/21 ,,Dėl pripažinimo padarius Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidimus“ yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti, remiantis pareiškėjos skunde nurodytais argumentais, nėra pagrindo.

41. Pareiškėja skunde prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

42. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju sprendimas priimamas ne pareiškėjos naudai, todėl bylinėjimosi išlaidos jai nepriteisiamos.

43. Tretieji suinteresuoti asmenys V. T. ir K. A. taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

44. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas, kurių atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

41. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. T. palaikė pareiškėjos skundą ir prašė jį tenkinti. Atsižvelgiant į tai, spręsti, kad trečiojo suinteresuoto asmens V. T. teisės buvo apgintos negalima, todėl prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų netenkinamas.

42. Trečiojo suinteresuoto asmens K. A. teisės buvo apgintos, todėl jis, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatomis, įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Tačiau šios išlaidos negali būti priteisiamos, nes K. A. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui nepateikė išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio1 punktu, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,Lrytas“ skundą atmesti.

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Lrytas“, trečiųjų suinteresuotų asmenų V. T. ir K. A. prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.