Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Arūnas Paštuolis Baudžiamoji byla Nr. 1A-94-493/2016

Teisėja Danguolė Urbanavičienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-15003-2015-0

2016 m. kovo 4 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arūno Paštuolio, teisėjų Evaldo Gražio ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorui Artūrui Bužavui, nuteistajam D. V., jo gynėjui advokatui Georgijui Gromovui, nukentėjusiajai A. V., jos atstovui advokatui Antanui Pliaugai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 23 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės apribojimu 7 (septyniems) mėnesiams, nustatant įpareigojimus per 1 (vieną) mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą ir per 4 (keturis) mėnesius neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 72² straipsniu, D. V. kartu su bausme paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, nustatant, kad šis įpareigojimas turi būti įvykdytas per 3 (tris) mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš D. V. priteista 59,71 Eur (penkiasdešimt devyni eurai 71 ct) Vilniaus teritorinei ligonių kasai.

A. V. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš D. V. A. V. priteista 10,22 Eur (dešimt eurų 22 ct) nusikaltimu padarytai turtinei žalai ir 450 Eur (keturi šimtai penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Iš D. V. valstybei priteista 128 Eur (vienas šimtas dvidešimt aštuoni eurai) antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. V. nuteistas už tai, kad 2015 m. kovo 14 d. apie 8 val. savo namuose (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo kambaryje kilusio konflikto metu, tarpduryje, ne mažiau kaip du kartus rankomis pastūmė sutuoktinę A. V., dėl ko ši kaire ranka atsitrenkė į durų staktą bei susimušė kairės rankos alkūnę, po to prispaudė jos dešinės rankos plaštaką tarp durų ir staktos, taip pat prieangyje pastūmė A. V. ne mažiau kaip vieną kartą, tokiu būdu smurtaudamas padarė savo šeimos nariui nežymų sveikatos sutrikdymą dėl kairio peties ir kairės alkūnės sumušimo, paviršinių nubrozdinimų dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje III delnakaulio projekcijoje ir dešinio riešo sąnario nugariniame paviršiuje, poodinių kraujosruvų dešinio riešo sąnario srityje.

Nuteistasis D. V. skundžia Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 23 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti, priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes neįrodytas nuteistojo dalyvavimas nusikaltimo padaryme, ir pareikštą civilinį ieškinį atmesti. Skunde nuteistasis nurodo, kad yra nekaltas, smurto savo sutuoktinės atžvilgiu nevartojo ir nuosprendyje nurodytų veiksmų neatliko. Kaltinimas, apelianto teigimu, atsirado tik todėl, kad jo sutuoktinė nori nutraukti santuoką ir jai yra naudinga įrodyti, kad jis yra smurtautojas, nes tokia pozicija jai naudinga dalijant bendrą sutuoktinių turtą.

Skunde teigiama, jog, nors byloje esančioje specialisto išvadoje konstatuotas nukentėjusiajai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas ir fizinis skausmas, tačiau to nepakanka norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, kadangi turi būti nustatyta, kad veiką darantis asmuo suvokia, jog tarp jo veikos ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys, be to kaltininkas nori, kad dėl jo veiksmo atsirastų padarinių, t. y. asmuo sąmoningai veikia taip, kad atsirastų padarinių ar kiltų grėsmė jiems atsirasti. Apelianto manymu, byloje nėra jokių neginčijamų įrodymų, kad jis tyčia padarė nukentėjusiajai sveikatos sutrikdymą ar sukėlė fizinį skausmą. Jei tokie padariniai ir atsirado, jie galėjo atsirasti tik dėl jo neatsargumo, siekiant atimti iš nukentėjusiosios kuprinę ar uždaryti duris.

Apeliantas taip pat pažymi, kad, tenkindamas Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį, teismas neįvertino to, kad iš 59,71 Eur ligonių kasa 12,07 Eur priskaičiavo dėl galvos paviršaus sužalojimo, nors jokio galvos sužalojimo A. V. padaryto nebuvo. Apelianto manymu, tokio ieškinio teismas negalėjo tenkinti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas apeliacinį skundą palaikė ir prašė tenkinti. Prokuroras, nukentėjusioji ir jos atstovas prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. V. apeliacinis skundas atmestinas.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006).

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šių reikalavimų teismas, pripažindamas D. V. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir teisingai juos įvertino.

Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad jo kaltė dėl nusikalstamos veikos neįrodyta. Tačiau teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga ir iš naujo įvertinusi byloje surinktus duomenis, sutinka ne su nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, o su teismo išvada, jog D. V. kaltė dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo yra įrodyta. Ši išvada pagrįsta nukentėjusiosios A. V. parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme, liudytojų N. V. ir A. V. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui ir perskaitytais teismo posėdyje, teismo medicinos specialisto išvadomis, kita rašytine bylos medžiaga. Nors nuteistasis savo kaltę neigia, tačiau faktiniais bylos duomenimis yra nustatyta, kad D. V. 2015 m. kovo 14 d. gyvenamojo namo kambaryje kilusio konflikto metu ne mažiau kaip du kartus pastūmė sutuoktinę A. V., dėl ko ši kaire ranka atsitrenkė į durų staktą ir susimušė alkūnę, po to prispaudė jos dešinės rankos plaštaką tarp durų ir staktos bei prieangyje pastūmė A. V.. Šiais D. V. veiksmais nukentėjusiajai, kuri yra nuteistojo šeimos narė, buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad nukentėjusiosios parodymai yra prieštaringi, nenuoseklūs ir teismas nepagrįstai jais vadovavosi, tačiau su šiais skundo argumentais nesutiktina. Ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme, nukentėjusioji nuosekliai teigė, kad tarpusavio konflikto su sutuoktiniu D. V. metu šis ją agresyviai stumdė, dėl ko ji susižalojo kairę ranką, taipogi durimis prispaudė dešinę nukentėjusiosios ranką. Tai, ar nukentėjusioji, pastumta sutuoktinio, atsitrenkė į lango stiklą, ar į durų staktą, nėra esminės aplinkybės, kurios keltų abejones nukentėjusiosios parodymais. Patį konfliktą, jo kilimo priežastis ir eigą nukentėjusioji nurodė nuosekliai ir šie parodymai iš esmės nesutampa su nuteistojo parodymais tik toje dalyje, kurioje jis neigia stumdęs A. V.. Tačiau D. V. nurodomas aplinkybes, jog nukentėjusioji galėjo pati susižaloti tampydama už jo laikomos kuprinės, bandydama kuprinę atsegti arba neleisdama apeliantui uždaryti durų, paneigia ne tik nukentėjusiosios parodymai, bet ir mažamečių vaikų, tiesiogiai stebėjusių konfliktą, parodymai, jog tėvas du kartus pastūmė mamą, ši atsitrenkė į durų staktą, o paskui dar privėrė jai ranką durimis. Vaikų parodymai sutampa tiek tarpusavyje, tiek su nukentėjusiosios parodymais, todėl nėra pagrindo jais netikėti. Apelianto teiginiai, kad vaikai buvo nuteikti prieš jį yra tik nepagrįstos prielaidos, ginantis nuo pareikšto kaltinimo, juolab atsižvelgiant į tai, kad, nukentėjusiosios teigimu, būtent nuteistasis prieš apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją bandė paveikti sūnų, kad šis duotų jam palankius parodymus.

Pagrindo netikėti A. V. parodymais nesuteikia ir teismo medicinos specialistų išvados. 2015 m. kovo 17 d. išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad A. V. kairio peties ir alkūnės sumušimas, paviršiniai odos nubrozdinimai dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje, dešinio riešo sąnario nugariniame paviršiuje, poodinės kraujosruvos dešinio riešo sąnario srityje galėjo būti padaryta kietu buku daiktu, ne mažiau kaip dviem trauminiais poveikiais. 2015 m. balandžio 30 d. išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog neatmetama galimybė, kad ant A. V. dešinės plaštakos esantys sužalojimai galėjo būti padaryti rankai sąveikaujant su kuprinės audiniu ir ant jos esančiais užtrauktukais, o 2015 m. birželio 3 d. išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad neatmetama galimybė, jog A. V. kairės rankos sumušimas galėjo būti padarytas po pastūmimo ir jai kaire ranka atsitrenkiant į durų staktą. Nors teismo medicinos specialistas ir neatmetė galimybės, kad dešinę ranką nukentėjusioji galėjo susižaloti į kuprinės užtrauktus ir audinį, tačiau tokia versija yra paneigta nukentėjusiosios ir įvykį mačiusių liudytojų parodymais.

Skunde apeliantas teigia, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, jog nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą jis padarė tyčia, ir jei tokie padariniai ir atsirado, tai tik dėl neatsargumo. Tačiau sutikti su tokiais apelianto argumentais nėra pagrindo, kadangi nuteistojo veiksmai – fizinės jėgos naudojimas prieš sutuoktinę, ją stumdant bei priveriant jos ranką durimis, rodo jo veiksmuose buvus netiesioginę tyčią – nors apeliantas ir nesiekė sukelti sveikatos sutrikdymą savo sutuoktinei, tačiau numatė, kad dėl jo veiksmų gali kilti tokie padariniai ir sąmoningai leido jiems atsirasti. Nuteistojo versija, jog nukentėjusioji yra suinteresuota melagingai apkaltinti jį smurtavimu, nes tai esą suteiktų pranašumą sprendžiant civilinius santykius, pagrįstai paneigta apylinkės teismo nuosprendyje. Teismas teisingai pažymėjo, jog A. V. ieškinys atsakovui D. V. dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo ir gyvenamosios vietos nustatymo teisme gautas vėliau nei įvyko konfliktas, dėl kurio metu panaudoto smurto D. V. yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn šioje byloje.

Apelianto argumentai, jog Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas nepagrįstai, nes ligonių kasa priskaičiavo dalį sumos už galvos paviršiaus sužalojimo gydymą, atmestini. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog Vilniaus teritorinė ligonių kasa patikslino savo civilinį ieškinį grindžiančius dokumentus ir nurodė, kad ortopedo traumatologo konsultacija buvo suteikta dėl alkūnės sumušimo, bet ne dėl galvos plaukuotosios dalies paviršinio sužalojimo.

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, iš kurios matyti, kad nukentėjusiosios A. V. atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro 118,19 Eur. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šiuo atveju ir A. V., ir D. V. buvo teikiama antrinė teisinė pagalba. Kaip matyti iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo Nr. (duomenys neskelbtini), D. V. valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis yra 100 procentų, todėl nėra pagrindo iš apelianto išieškoti antrinės teisinės pagalbos, teikiamos nukentėjusiajai, išlaidų.

Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, taigi jį panaikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Nuteistojo D. V. apeliacinį skundą atmesti.