- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-01-17
- Bylos Nr.
- 1A-78-935/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-10615-2019-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgita Kolyčienė, Darius Pranka, Ugnius Trumpulis
- Nuteistasis
- D. Ž.
- Advokatai
- Renaldas Baliūtis
- Kategorijos
- 1.2.22.1.1Neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis (BK 253 str. 1 d.)
- 1.2.23.1.2Privilegijuotas neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti (BK 259 str. 2 d.)
- 2.1.16.2.8Poėmis (BPK 147 str.)
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Kolyčienės, Dariaus Prankos ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 25 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu ir nubaustas:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams;
- pagal BK 259 straipsnio 2 dalį areštu dvidešimt septynioms paroms.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir D. Ž. paskirtas laisvės atėmimas aštuoniems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu buvo subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu, paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir D. Ž. paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams ir dešimčiai mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. D. Ž. nuteistas už tai, kad jis nuo tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko, neturėdamas leidimo, laikė pramoninės gamybos revolverį „ME 38 Compact-6“ Nr. (duomenys neskelbtini), skirtą šaudyti „380 MEGUM“ tipo šoviniais, užtaisytais guminėmis kulkomis, kuris priskiriamas C kategorijos šaunamiesiems ginklams, automobilyje Volvo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kol nuo 2019 m. kovo 15 d. vidurnakčio iki 2019 m. kovo 15 d. 0.50 val. Žadeikos g. 6, Vilniuje, policijos pareigūnai šį ginklą minėto automobilio apžiūros metu rado ir paėmė. Tokiais savo veiksmais D. Ž. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje.
2. Taip pat D. Ž. nuteistas už tai, kad jis nuo tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, laikė 0,02 g (28,1 % koncentracija) psichotropinės medžiagos – metamfetamino automobilyje Volvo, kol nuo 2019 m. kovo 15 d. vidurnakčio iki 2019 m. kovo 15 d. apie 0.50 val. Žadeikos g. 6, Vilniuje, policijos pareigūnai šią medžiagą minėto automobilio apžiūros metu rado ir paėmė. Tokiais savo veiksmais D. Ž. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. Ž. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 25 d. nuosprendį ir jį išteisinti.
4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino nuteistojo D. Ž. parodymus. Iš tikrųjų nuteistasis, sprendžiant kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo klausimą, pripažino, kad automobilyje rastas pramoninės gamybos revolveris „ME 38 Compect-6“ priklauso būtent jam. Vis tik vėliau jis viso proceso metu nuosekliai tvirtino, jog ginklas yra ne jo ir apie ginklą automobilyje jis nieko nežinojo. Anksčiau nurodė, jog ginklas priklausė jam, kadangi siekė išvengti griežčiausios kardomosios priemonės paskyrimo ir likti laisvėje su šeima. Nuteistojo šeimoje tuo metu buvo susiklosčiusi sudėtinga situacija, žmona laukėsi vaiko, jis siekė kuo greičiau susirasti darbą ir išlaikyti šeimą. Būtent šios aplinkybės ir nulėmė tai, jog jis prisipažino padaręs nusikaltimą, kurio iš tikrųjų nepadarė.
5. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo E. Z. parodymais, nors ši liudytoja viso proceso metu davė išsamius ir nuoseklius parodymus apie tai, kaip ji įsigijo automobilyje rastą ginklą, liudytoja net apibūdino asmenį, iš kurio šį ginklą įsigijo. Be to, liudytoja savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje bei eksperimento metu, o daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti metu ji atpažino būtent tą ginklą, kuris ir buvo rastas automobilyje. Apelianto įsitikinimu, nesivadovauti liudytojos parodymais motyvuojant vien tuo, jog ji ginklą įsigijo be aiškios priežasties, yra nepagrįsta ir nelogiška, tuo labiau, kad E. Z. paaiškino, kodėl įsigijo ginklą, nors jai šio ginklo ir nereikėjo.
6. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog E. Z. galėjo savo parodymus suderinti su nuteistuoju. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad E. Z. telefonu su prokuroru apie ginklo priklausomybę bendravo anksčiau nei su nuteistuoju. Prokuroras jai nurodė paskambinti po savaitės, liudytoja tą ir padarė, t. y. paskambino 2019 m. kovo 22 d., o su nuteistuoju ji bendravo 2019 m. kovo 21 d. Taip pat skunde atkreipiamas dėmesys į tai, jog nebuvo įvertinta aplinkybė, kad pokalbiai Vilniaus pataisos namuose yra stebimi ir klausomi budinčių pareigūnų. Pradėjus kalbėti apie bylą, pokalbiai yra nedelsiant nutraukiami, todėl jokių galimybių susitarti su nuteistuoju apie tai, ką liudytoja turėtų sakyti pareigūnams, nebuvo. Kilus abejonėms dėl to, ar liudytoja bendravo su nuteistuoju apie bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas privalėjo apklausti Vilniaus pataisos namuose 2019 m. kovo 21 d. budėjusį pareigūną, kuris buvo šalia nuteistojo, kai šis bendravo su liudytoja.
7. Apeliantas yra įsitikinęs, jog priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, liudytojos E. Z. parodymus patvirtina, o ne paneigia liudytojo Ž. A. ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamajame posėdyje nurodytos aplinkybės. Minėto liudytojo teiginiai patvirtina faktą, jog ginklas į ertmę šalia pavarų dėžės buvo įdėtas prieš tai, kai į tą pačią ertmę buvo įdėti kiti joje rasti objektai. Tokia aplinkybė visiškai atitinka E. Z. nurodytas aplinkybes. Be to, pirmosios instancijos teismas neįvertino to, jog ertmė, kurioje buvo rastas ginklas ir maišelis su psichotropinių medžiagų likučiais, yra gili ir didelė su nelygiu paviršiumi, tamsi, dėl šio priežasties, dedant į ją ginklą, liudytoja galėjo ir nepastebėti kitų objektų, tuo labiau, kad pati liudytoja teigė, jog nežiūrėjo į ertmės vidų.
8. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad D. Ž. matė, kaip jo draugas automobilyje vartojo narkotines medžiagas, o likusį tuščią maišelį paliko automobilyje. Vis tik D. Ž. negalėjo žinoti ar pamatyti, jog maišelyje dar buvo likę psichotropinės medžiagos. Nuteistojo įsitikinimu, maišelis buvo visiškai tuščias, nes jis matė, kad V. D. visą jo turinį suvartojo. Be to, jeigu maišelis nebūtų likęs visiškai tuščias, V. D. būtų maišelį pasiėmęs su savimi, nes buvo priklausomas nuo psichotropinių medžiagų. Skunde nurodoma, jog asmens įsitikinimas, kad automobilyje yra tuščias maišelis, kuriame tik anksčiau buvo psichotropinių medžiagų, nėra nusikalstama veika BK 259 straipsnio 2 dalies prasme. Nuteistasis nesuvokė ir pagal aplinkybes negalėjo suvokti, kad maišelyje yra psichotropinės medžiagos likučių, o baudžiamoji atsakomybė nesant tiesioginės tyčios, negali būti taikoma. Aplinkybė, jog nuteistasis suklydo dėl laiko, kada matė, kaip V. D. automobilyje vartojo narkotines medžiagas, yra paaiškinama praėjusiu laiko tarpu nuo įvykių iki parodymų davimo. Taigi nuteistasis, duodamas parodymus, galėjo sąžiningai suklysti.
9. Apelianto nuomone, jo ir V. D. parodymuose nėra esminių prieštaravimų. Be to, tam tikrus netikslumus V. D. parodymuose galėjo nulemti tai, kad jis buvo apsvaigęs nuo psichotropinių medžiagų, todėl ir negalėjo nurodyti, kur padėjo maišelį, kuriame buvo psichotropinės medžiagos, taip pat galėjo suklysti dėl to, ar D. Ž. buvo šalia jo, kai jis automobilyje vartojo psichotropines medžiagas.
10. D. Ž. teigia, kad niekaip nėra paneigta versija, jog ant jo rankų metamfetamino pėdsakų galėjo likti jam kontaktuojant su V. D. ar paviršiais, prie kurių buvo prisilietęs V. D.. Ištyrus apelianto šlapimą jame buvo rasta amfetamino ir metamfetamino. Vis tik nuteistasis aiškiai nurodė, kaip jo šlapime galėjo atsirasti psichotropinės medžiagos, t. y. jis klube netyčia išgėrė svetimo energetinio gėrimo, į kurį buvo įpilta draudžiamų medžiagų.
11. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, jog pirmosios instancijos teismas nevertino nuteistąjį teisinančių duomenų, kurie patvirtina, kad nuteistasis neturėjo jokio kontakto su automobilyje rastais daiktais, o atliktos kratos metu bute, esančiame (duomenys neskelbtini), draudžiamų ir tyrimui svarbių objektų nebuvo rasta.
12. Apeliantas yra įsitikinęs, kad daiktiniai įrodymai šioje baudžiamojoje byloje buvo gauti neteisėtai. Iš byloje esančio 2019 m. kovo 15 d. apžiūros protokolo turinio matyti, jog buvo apžiūrimas automobilis Volvo. Apžiūros metu buvo rasti revolveris ir polietileninis maišelis su galimai psichotropinių medžiagų likučiais, šie objektai buvo paimti tyrimui. Taigi daiktai buvo paimti atlikus nesankcionuotą poėmį. Policijos pareigūnai automobilyje faktiškai atliko poėmį, nes ne tik apžiūrėjo automobilį, tačiau ir ėmė jame galimai buvusius daiktus, nors tokių veiksmų atlikimui neturėjo teisėto pagrindo.
13. Skunde pažymima, jog prieš atliekant poėmį nuteistasis buvo nuvestas į policijos automobilį, kuriame būdamas nematė poėmio atlikimo eigos, kokie daiktai ir iš kur buvo paimti. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis ne kartą kreipėsi su prašymais pateikti filmuotą medžiagą atliekant poėmį, ginčijo savo parašo ant apžiūros protokolo tikrumą, tačiau vaizdo medžiaga nebuvo pateikta. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 149 straipsnio 9 dalyje yra numatyta, kad poėmio metu, kai nėra kviestinių, dalyvaujančių asmenų prašymu daromas garso ir vaizdo įrašas. Šiuo atveju, nuteistajam nebuvo leidžiama stebėti atliekamo poėmio, poėmis nebuvo užfiksuotas garso ir vaizdo įrašu, jis nebuvo sankcionuotas jokia nutartimi ir nutarimu. Taigi pirmosios instancijos teismas negalėjo vadovautis atliktų veiksmų metu gautais duomenimis.
14. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo D. Ž. apeliacinis skundas atmestinas.
15. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą nuosprendį tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, konstatuoja, jog D. Ž. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 25 d. nuosprendžiu buvo pagrįstai nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir 259 straipsnio 2 dalį, jo kaltę padarius šias nusikalstamas veikas patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti, teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei pirmosios instancijos teismo įvertinti įrodymai.
16. Šioje baudžiamojoje byloje nekyla ginčų dėl to, kad 2019 m. kovo 15 d., nuo 00.00 val. iki 00.50 val. automobilyje Volvo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo iki apžiūros naudojosi nuteistasis, buvo laikomas pramoninės gamybos revolveris „ME 38 Compact-6“ Nr. (duomenys neskelbtini), skirtas šaudyti „380 MEGUM“ tipo šoviniais, užtaisytais guminėmis kulkomis, priskiriamas C kategorijos šaunamiesiems ginklams. Nagrinėjamu atveju nuteistasis D. Ž. nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad paminėtą ginklą laikė būtent jis. Vis tik apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta.
17. Posėdžio, kuriame buvo sprendžiamas klausimas dėl kardomosios priemonės – suėmimo D. Ž. skyrimo, metu pats nuteistasis prisipažino, kad automobilyje rastą dujinį ginklą jis įsigijo prieš 3-4 dienas, kadangi jam ir jo šeimai buvo grasinama dėl duotų parodymų kitoje baudžiamojoje byloje. Jis ginklą laikė automobilyje, pats jį padėjo po odiniu užvalkalu (t. 1, b. l. 167). D. Ž. tvirtina, kad jo teiginiais, išsakytais minėto posėdžio metu, vadovautis negalima, kadangi jis, siekdamas išvengti pačios griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo, save apkalbėjo. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog tokie nuteistojo paaiškinimai yra nelogiški bei prieštaringi, o jo parodymais, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo teisėjui, sprendžiant kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo klausimą, dalyvaujant gynėjui, vadovautis tiek, kiek juos patvirtina kitų byloje surinktų patikimų duomenų visuma, ne tik galima, bet ir yra būtina.
18. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog skundžiamame nuosprendyje yra visiškai teisingai nurodoma, jog asmens prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ar veikas nėra reikšmingas sprendžiant, ar įtariamajam yra būtina taikyti kardomąją priemonę – suėmimą. Suėmimas asmeniui gali būti taikomas tik tuo atveju, jeigu egzistuoja baudžiamojo proceso įstatyme nurodytos suėmimo taikymo sąlygos bei pagrindai, kurie nėra siejami su asmens prisipažinimu ar neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką ar veikas.
19. Nagrinėjamu atveju yra visiškai akivaizdu, jog D. Ž. tuo metu, kai buvo sprendžiamas kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo klausimas, buvo įtariamas ne tik BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymu, bet ir nusikaltimo, numatyto BK 259 straipsnio 1 dalyje, kuris priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, padarymu. D. Ž., aptariamo posėdžio metu, prisipažino, jog automobilyje laikė ginklą, nurodė jo įsigijimo laiką, priežastis, laikymo vietą, net teigė, jog ketino ginklą užregistruoti policijoje, tačiau kitos jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo fakto nepripažino, nors, kaip pats aiškina, manė, jog būtent nusikalstamų veiksmų pripažinimas jam padės išvengti griežčiausios kardomosios priemonės paskyrimo. Taigi yra akivaizdu, jog nuteistojo aiškinimai, kad jis save apkalbėjo, nes norėjo išvengti suėmimo, yra nelogiški.
20. Skundžiamame nuosprendyje visiškai teisingai buvo pastebėta ir tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama ir baudžiamoji byla, kurioje D. Ž. su kitais asmenimis yra kaltinamas padaręs sunkius nusikaltimus, todėl nuteistojo ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodyta ginklo įsigijimo priežastis, t. y. grasinimai jam bei šeimos nariams, dėl kitiems asmenims nepalankių parodymų davimo baudžiamojoje byloje, yra logiška bei įtikinama. Čia pažymėtina ir tai, jog liudytoja E. Z. pirmosios instancijos teisme taip pat nurodė, jog jos šeimai buvo grasinama (t. 3, b. l. 64).
21. Iš tikrųjų liudytoja E. Z. tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 32), tiek pirmosios instancijos teisme (t. 3, b. l. 62) nuosekliai tvirtino, kad ji 2019 m. kovo 13 d. autobusų stoties teritorijoje iš nepažįstamo asmens įsigijo ginklą su dokumentais, kurį laikė automobilyje Volvo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Iš pradžių ginklą ji padėjo automobilyje po vairuotojo sėdyne, vėliau jį padėjo po automobilio bėgių perjungimo svirties apsauga. Kartu su ginklu buvusius dokumentus įdėjo į automobilio daiktadėžę. Norėdama daugiau sužinoti apie ginklą internete, jį 2019 m. kovo 14 d. nufotografavo. Apie ginklo įsigijimą savo sutuoktinio D. Ž. neinformavo. Liudytoja E. Z. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 37-38), be to, daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti metu liudytoja atpažino būtent tą ginklą, kuris 2019 m. kovo 15 d. buvo rastas automobilyje Volvo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) šio automobilio apžiūros metu (t. 1, b. l. 34-35). Vis tik apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog E. Z. nurodytomis aplinkybėmis nėra pagrindo vadovautis, kadangi dalis šios liudytojos parodymų nėra logiški, be to, juos paneigia arba verčia jais abejoti kiti byloje užfiksuoti duomenys, kurie laikytini įrodymais.
22. Kaip jau buvo minėta, nuteistojo paaiškinimai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, dėl ginklo įsigijimo priežasčių yra logiški ir įtikinami, tačiau to paties negalima pasakyti apie liudytojos E. Z. nurodytą versiją dėl ginklo įsigijimo priežasčių. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos išvadai, kad E. Z. iš esmės nesugebėjo nurodyti aiškių priežasčių, kodėl ji įsigijo ginklą. Liudytoja teigė, kad jai pagailo ginklo, kurio kaina jai pasirodė priimtina, pardavėjo. Nekyla abejonių, kad ginklo įsigijimas apie jį nieko neišmanančio bedarbio asmens (sutuoktinis tuo metu taip pat buvo bedarbis, o apeliaciniame skunde net nurodoma, jog įvykių metu nuteistojo ir liudytojos šeima susidūrė su sunkumais), kuris anksčiau nėra turėjęs bei nėra naudojęsis ginklu, kuriam jis nėra reikalingas, viešoje vietoje, kurioje būna daug žmonių, iš nepažįstamo asmens, yra visiškai neįtikinamas. Abejonių kelia ir tai, jog liudytoja, kuri, kaip jau minėta, neturėjo jokių žinių apie įsigytą ginklą, nieko nepasakė apie ginklo įsigijimą kartu su ja į autobusų stotį atvykusiam sutuoktiniui, su kuriuo ginklo įsigijimo metu neva buvo kuriam laikui išsiskyrusi. Taigi nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog E. Z. nurodydama ginklo įsigijimo aplinkybes iš tikrųjų siekia palengvinti savo sutuoktinio teisinę padėtį, o ne nurodo tikrovėje vykusius faktus.
23. Išvadą, jog E. Z. iš tikrųjų nurodo tikrovės neatitinkančias aplinkybes apie tai, kam iš tikrųjų priklauso automobilyje rastas ginklas, leidžia daryti ir faktas, kad apie tai, jog ginklas priklauso jai, liudytoja parodė tik 2019 m. kovo 27 d., t. y. praėjus dvylikai dienų nuo jos sutuoktinio sulaikymo. Tiesa, liudytoja aiškino, jog ji iš pradžių nežinojo, dėl kokios priežasties buvo sulaikytas jos sutuoktinis, apie jo sulaikymo priežastis ji sužinojo tik kratos metu (t. 1, b. l. 32, t. 3, b. l. 63-64). Vis tik šioje vietoje pažymėtina, kad krata liudytojos gyvenamojoje vietoje buvo atlikta 2019 m. kovo 15 d. (t. 1, b. l. 84-86), o pasak liudytojos apie tai, kad ji nori duoti parodymus apie ginklą, ikiteisminio tyrimo pareigūnei telefonu nesėkmingai bandė pranešti 2019 m. kovo 18 d., o prokurorui pranešė tik 2019 m. kovo 22 d. (t. 1, b. l. 32). Taip pat pastebėtina, jog liudytoja E. Z. iki 2019 m. kovo 27 d. su savo sutuoktiniu mobiliojo ryšio telefonu bendravo šešis kartus. Su D. Ž. ji bendravo ir iki skambučio prokurorui, t. y. 2019 m. kovo 21 d. (t. 1, b. l. 124-133) Iš liudytojos parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, jog pokalbių metu buvo bendraujama ir apie bylos aplinkybes, kurios liudytojai, be jokių abejonių, buvo žinomos ir iš Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2019 m. kovo 15 d. nutarties leisti daryti kratą turinio (pavyzdžiui, koks konkrečiai ginklas buvo rastas jos sutuoktinio naudotame automobilyje (t. 1, b. l. 81). Taigi nėra pagrindo tvirtinti, jog liudytoja apie ginklą parodymus galėjo duoti tik tokiu atveju, jeigu šis ginklas iš tikrųjų priklausė jai.
24. Tiek nuteistasis D. Ž. (t. 1, b. l. 142), tiek liudytoja E. Z. (t. 1, b. l. 32) ikiteisminio tyrimo metu aiškino, jog aptariamų įvykių metu jie naudojosi vienu mobiliojo ryšio telefono aparatu. Nuteistasis tvirtino, kad naudotame mobiliojo ryšio telefone jokių apsaugų nebuvo (t. 1, b. l. 142). Vis tik tokius D. Ž. teiginius paneigia policijos pareigūno tarnybiniame pranešime užfiksuoti duomenys (t. 1, b. l. 118), iš kurių matyti, jog minėtą telefoną buvo galima atrakinti tik pagal nuteistojo atvaizdą. Taigi kyla abejonių, jog nuteistojo sutuoktinė be jo žinios ir pagalbos, pasinaudodama mobiliojo ryšio telefonu, galėjo nufotografuoti automobilyje laikytą ginklą. Tuo pačiu pabrėžtina ir tai, kad nuteistojo bei liudytojos nurodyta aplinkybė, jog jie naudojosi tuo pačiu telefonu, leidžia daryti išvadą, kad E. Z. galėjo mobiliojo ryšio telefone matyti ginklo nuotraukas, kas paaiškina, kaip ji galėjo atpažinti šį ginklą daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti metu. Be to, kaip jau minėta, liudytojai iš Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2019 m. kovo 15 d. nutarties leisti daryti kratą buvo žinoma, koks ginklas buvo laikomas automobilyje, apie kurio išvaizdą visiškai nesudėtingai galima sužinoti viešojoje erdvėje (pavyzdžiui, pasinaudojus interneto paieškos sistemomis). Liudytoja E. Z. aiškino ir tai, kad ji ginklą įsigijo kartu su dokumentais, kuriuos įdėjo į automobilio daiktadėžę. Vis tik automobilio apžiūros, kuomet buvo apžiūrėta ir daiktadėžė, metu jokių ginklo dokumentų nebuvo rasta (t. 1, b. l. 64-72).
25. Pirmosios instancijos teisme liudytojas Ž. A. nurodė, jog toje pačioje slėptuvėje, kurioje buvo rastas ginklas, taip pat buvo rasti švirkštai bei polietileninis maišelis su galimai psichotropinės medžiagos likučiais. Slėptuvėje visų pirma matėsi švirkštai ir maišelis, o pašvietus buvo pastebėta ginklo rankena (t. 3, b. l. 119-120). Tokias pačias aplinkybes šis liudytojas nurodė ir duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu bei savo tarnybiniame pranešime (t. 1, b. l. 15, 13). Šio liudytojo nurodytomis aplinkybėmis nesivadovauti nėra jokio pagrindo, kadangi jis nėra suinteresuotas bylos baigtimi. Vadovaujantis D. Ž. ir E. Z. nurodomomis įvykių versijomis, polietileninis maišelis su psichotropinės medžiagos likučiais slėptuvėje jau turėjo būti, kai E. Z. į ją padėjo neva jos įsigytą ginklą ir šis maišelis turėjo būti giliau nei ginklas. Vis tik pati E. Z. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog tuo metu, kai ji dėjo ginklą į slėptuvę, joje nieko daugiau nebuvo, tą patį ji nurodė ir pirmosios instancijos teisme bei patikslino, jog nežiūrėjo, kas buvo ertmėje (t. 1, b. l. 32, t. 3, b. l. 64). Liudytojos parodymų patikslinimas pirmosios instancijos teisme, vertinant jį kartu su anksčiau aptartais jos parodymų netikslumais bei nelogiškumais, tik dar kartą patvirtina, jog ji, duodama parodymus, siekia nepagrįstai palengvinti savo sutuoktinio teisinę padėtį.
26. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog, įvertinus visa, kas buvo aptarta anksčiau, nėra pagrindo tvirtinti, kad automobilyje Volvo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) rastą ginklą laikė E. Z., o ne nuteistasis D. Ž..
27. Byloje nekyla ginčų dėl to, kad 2019 m. kovo 15 d., apie 00.50 val., automobilyje Volvo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo rasta psichotropinė medžiaga – metamfetaminas (0,02 g), tačiau D. Ž. tvirtina, jog ši medžiaga jam nepriklauso, jis nesuvokė to, kad automobilyje, kuriuo naudojosi, yra maišelis su minėta psichotropine medžiaga. Apeliacinė skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, jog specialisto išvadoje Nr. 140-(1317)-IS1-1933 užfiksuoti duomenys, iš kurių matyti, kad ant D. Ž. rankų nuoplovų buvo psichotropinės medžiagos – metamfetamino pėdsakų (t. 1, b. l. 107), t. y. tos pačios rūšies psichotropinė medžiaga, kuri buvo rasta automobilyje Volvo, kuriuo nagrinėjamų įvykių metu naudojosi D. Ž., specialisto išvadoje Nr. T-N746/2019 (01) užfiksuoti duomenys, iš kurių matyti, jog ištyrus nuteistojo šlapimą, jame buvo rasta amfetamino ir metamfetamino (t. 1, b. l. 117), taip pat kiti baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys, kurie sudaro nuoseklią logišką grandinę, leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad būtent nuteistasis laikė automobilyje rastą psichotropinę medžiagą – metamfetaminą.
28. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog V. D. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, leidžia kelti hipotezę, jog šis liudytojas turėjo objektyvią galimybę palikti polietileninį maišelį su psichotropinės medžiagos, kurią vartojo D. Ž. naudotame automobilyje, liekanomis, taip pat leidžia kelti hipotezę, kad ant nuteistojo rankų psichotropinės medžiagos pėdsakų galėjo atsirasti jam kontaktuojant su tais paviršiais, su kuriais kontaktavo V. D.. Vis tik tokių iškeltų hipotezių nepatvirtina baudžiamojoje byloje surinkti duomenys.
29. Iš liudytojo V. D. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, jog, kai jis buvo paėmęs išbandyti automobilį, nuteistajam nematant, jame vartojo (susileido) psichotropinę medžiagą. Automobilyje psichotropinę medžiagą vartojo ir nuteistajam matant, tačiau tai vyko prieš du ar tris mėnesius iki jų paskutinio susitikimo. Kur padėjo maišiuką su psichotropinės medžiagos likučiais, kai, būdamas vienas, automobilyje šią medžiagą pavartojo, liudytojas nurodyti negalėjo, nes buvo apsvaigęs, apie tai negalvojo. Turėta medžiaga galėjo iškristi arba jis ją sąmoningai galėjo palikti automobilyje. Nuteistasis kritiškai vertino tai, kad liudytojas vartoja narkotikus (t. 3, b. l. 98-100). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog šio liudytojo parodymai neleidžia daryti išvados, kad jis, D. Ž. naudotame automobilyje, paliko maišelį su psichotropine medžiaga.
30. Tokios išvados neleidžia daryti ir D. Ž. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme. Nuteistasis teisiamojo posėdžio metu teigė, jog jis matė, kad V. D. automobilyje vartojo psichotropinę medžiagą, tačiau negalėjo nurodyti, ar maišelis, kuriame buvo minėta medžiaga, buvo paliktas automobilyje. Tuo pačiu iš nuteistojo parodymų matyti, jog jis V. D. liepė automobilyje nieko nepalikti (t. 3, b. l. 121). Taigi mažai tikėtina, jog tuo atveju, jeigu V. D. nebūtų paklusęs D. Ž. nurodymui, t. y. nepasiėmęs maišelio, kuriame laikė psichotropines medžiagas, pats nuteistasis, kuris pasak V. D. kritiškai žiūrėjo į narkotikų vartojimą, nebūtų pasirūpinęs tuo, kad palikto maišelio nebeliktų automobilyje. Kita vertus, polietileninis maišelis su psichotropine medžiaga buvo rastas slėptuvėje po pavarų perjungimo svirties apsauga kartu su nepanaudotais švirkštais, kas rodo, jog jis toje vietoje atsidūrė ne atsitiktinai, o buvo sąmoningai laikomas kartu su kitais slėptuvėje rastais objektais, siekiant juos paslėpti nuo kitų asmenų.
31. Pastebėtina, kad iš liudytojos E. Z. parodymų matyti, kad ginklą į slėptuvę ji padėjo 2018 m. kovo 13 ar 14 d. Liudytojo V. D. ir nuteistojo parodymai leidžia daryti išvadą, jog maišelis su psichotropine medžiaga automobilyje turėjo būti paliktas anksčiau nei ginklas buvo paslėptas prie pavarų perjungimo svirties. Taigi, vadovaujantis V. D. ir D. Ž. parodymais, maišelis su psichotropine medžiaga slėptuvėje turėjo būti padėtas giliau nei ginklas, tačiau iš liudytojo Ž. A. nurodytų aplinkybių, kuriomis nėra jokio pagrindo nesivadovauti, matyti, jog ginklas buvo padėtas giliau nei aptariamas polietileninis maišelis bei nepanaudoti švirkštai. Šis faktas leidžia daryti išvadą, jog iš tikrųjų rastas maišelis nepriklausė V. D., šis liudytojas jo automobilyje nepaliko.
32. Apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad paties D. Ž. parodymai leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog jis suprato, kad polietileniniame maišelyje yra psichotropinė medžiaga, kadangi jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme teigė, kad matė, kaip V. D. maišelyje buvusias medžiagas suvartojo intraveniniu būdu. Faktą, jog nuteistasis suvokė, kad maišelyje yra neteisėtai laikoma psichotropinė medžiaga, patvirtina ir tai, jog šis maišelis buvo slepiamas automobilyje buvusioje slėptuvėje.
33. Apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, jog D. Ž. teiginius, kad jis nevartoja narkotinių medžiagų, todėl rasta psichotropinė medžiaga – metamfetaminas negali priklausyti jam, paneigia liudytojos E. Z. parodymai, duoti tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 64, t. 1, b. l. 32). Iš šios liudytojos parodymų matyti, jog nuteistasis jai prisipažino, kad vartojo narkotines medžiagas. Tokius liudytojos parodymus iš esmės patvirtina ir specialisto išvados Nr. 140-(1317)-IS1-1933 (t. 1, b. l. 107), Nr. T-N 746/2019(01) (t. 1, b. l. 117). Kaip jau minėta, šiose išvadose užfiksuotų duomenų matyti, kad tokia pat psichotropinė medžiaga, kokia buvo rasta automobilyje, t. y., metamfetaminas, buvo rasta nuteistojo šlapime bei ant jo rankų nuoplovų. Nuteistojo keliama versija, jog jo šlapime metamfetaminas atsirado, nes jis klube netyčia atsigėrė svetimo gėrimo, kuriame buvo įmaišyta psichotropinės medžiagos, nėra niekaip pagrįsta.
34. Nuteistojo versija, kad ant jo rankų psichotropinės medžiagos galėjo likti nuo prisilietimo prie vairo po to, kai minėtą automobilį vairavo liudytojas V. D., taip pat yra atmestina. Pirmosios instancijos teisme apklaustas specialistas nurodė, kad jei automobilį vairavo asmuo, kuris prieš tai vartojo narkotines medžiagas, tai ant vairo gali likti narkotinių medžiagų likučių. Taip pat specialistas paaiškino, jog narkotines medžiagas reikia suprasti kaip dulkes, kurios gali išbūti ant vairo, tik jo nejudinus (t. 3, b. l. 61). Šioje vietoje atkreiptinas dėmesys į tai, kad, pasak D. Ž., jis V. D. automobiliu leido pasinaudoti prieš kelias dienas ar net dvi savaites iki sulaikymo. Iš nuteistojo bei liudytojos E. Z. parodymų matyti, jog po to, kai automobiliu pasinaudojo D. D., juo naudojosi tiek nuteistasis, tiek liudytoja. Taigi, akivaizdu, kad per tokį laiko tarpą, naudojant automobilį, ant automobilio vairo negalėjo likti jokie psichotropinių medžiagų likučiai, taip pat per tą laiką net ir darant prielaidą, jog nuteistasis visiškai nesilaiko asmeninės higienos, jų neturėjo likti ir ant nuteistojo, kuris be jokio abejonių kontaktavo su įvairiais paviršiais, rankų.
35. Apeliaciniame skunde yra tvirtinama, kad automobilyje Volvo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ratas ginklas ir polietileninis maišelis su psichotropine medžiaga buvo paimti neteisėtai, nesilaikant BPK nuostatų. Nuteistojo įsitikinimu, tiek ginklas, tiek polietileninis maišelis su psichotropine medžiaga, kurie buvo rasti jo naudotame automobilyje, galėjo būti paimti tik atliekant poėmį, t. y. laikantis BPK 147 ir 149 straipsnių nuostatų. Su tokia nuteistojo nuomone teisėjų kolegija nesutinka. Poėmis yra procesinė prievartos priemonė, kuri yra atliekama, pradėjus ikiteisminį tyrimą, kai reikia paimti daiktus ar dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti, ir tiksliai žinoma, kur jie yra ar kas juos turi. Įvykio vietos apžiūra yra tyrimo veiksmas, kurios metu randami ir paimami daiktai, kuriuos būtina tirti, apie tai nurodant protokole, t. y. nurodoma, iš kur ir kokie daiktai paimami. Įvykio vietos apžiūros metu rastų daiktų paėmimui nėra taikomos procesinės prievartos priemonės – poėmio – atlikimo taisyklės. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju baudžiamojo proceso įstatyme nustatytos tvarkos buvo laikytasi. Iš įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotų duomenų matyti, kad rasti daiktai – ginklas, polietileninis maišelis su galimai narkotinės medžiagos likučiais apžiūrėjus buvo supakuoti į atskirus vokus, daiktai vėliau buvo perduoti tirti specialistams. Rastų daiktų paėmimo faktas buvo užfiksuotas minėtame protokole. Atliekant apžiūrą buvo daromos nuotraukos. Pažymėtina, kad su aptariamo protokolo turiniu D. Ž. buvo supažindintas, dėl jo turinio pastabų neturėjo. Taigi įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys pripažintini leistinais įrodymais, kuriais pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi spręsdamas D. Ž. baudžiamosios atsakomybės klausimus.
36. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog faktai, kad tyrimo metu nebuvo galima nustatyti, kam priklauso rankų pėdsakai, išryškinti ant automobilyje rasto revolverio, taip pat nebuvo galima identifikuoti asmens, kuris paliko pėdsakus ant automobilyje rasto polietileninio maišelio, nes aptarti pėdsakai netinkami asmeniui identifikuoti, įvertinus visa, kas buvo aptarta anksčiau, nei patvirtina, nei paneigia D. Ž. kaltės padarius nusikalstamas veikas. Tas pats pasakytina ir apie faktą, jog jokių draudžiamų daiktų nebuvo rasta kartos, kuri buvo atlikta nuteistojo gyvenamojoje vietoje, metu.
37. Esant aptartų aplinkybių visumai, tenkinti nuteistojo D. Ž. apeliacinio skundo ir keisti ar naikinti skundžiamo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 25 d. nuosprendžio nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo D. Ž. apeliacinį skundą atmesti.