Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Mindaugas Striaukas, sekretoriaujant Virginijai Miliauskienei, dalyvaujant prokurorei Rasai Lukaševič, gynėjui advokatui Remigijui Merkevičiui, nukentėjusiesiems D. M. ir R. Z., viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, kurioje R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), g. (duomenys neskelbtini) Mažeikiuose, Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, vedęs, gyv. (duomenys neskelbtini), aukštojo išsilavinimo, dirbantis UAB „V.“ vadybininku, neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 294 str. 2 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. byloje kaltinamas tuo, kad būdamas UAB „L.“ direktorius ir vienintelis akcininkas, turėdamas tikslą priversti šios bendrovės darbuotojus D. M. ir R. Z. suteikti jam turtinę teisę reikalauti juos sumokėti 300000 Lt (tris šimtus tūkstančių litų), 2009 m. balandžio 15 d., apie 13.00 val., UAB „L.“ patalpose, esančiose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), panaudodamas prieš nukentėjusiuosius D. M. ir R. Z. psichinę prievartą, sakydamas nukentėjusiesiems, kad jis su jais nežais, kad jiedu be kalėjimo neapsieis, kad darys tai, ką jis jiems nurodys, kad jiedu eitų žudytis, kartis, savavališkai, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, vykdė ginčijamą savo tariamą teisę reikalauti nukentėjusiuosius pasirašyti neprotestuotiną vekselį dėl 300000 Lt (trijų šimtų tūkstančių litų) sumokėjimo jam iki 2009 m. spalio 15 d., ir taip veikdamas, jis privertė D. M. ir R. Z. pasirašyti 2009-04-15 d. neprotestuotiną vekselį dėl 300000 Lt (trijų šimtų tūkstančių litų) sumokėjimo jam iki 2009 m. spalio 15 d., ir taip padarydamas didelę žalą D. M. ir R. Z. teisėms ir laisvėms. Po to jis tęsdamas savo nusikalstamą veiką - savavaldžiaudamas, panaudodamas prieš nukentėjusiuosius D. M. ir R. Z. psichinę prievartą - sakydamas, kad jis įjungs antrą planą, kuris brangiai kainuos, savavališkai, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, vykdė ginčijamą savo tariamą teisę reikalauti nukentėjusiuosius pasirašyti tris neprotestuotinus vekselius dėl bendros 300000 Lt (trijų šimtų tūkstančių litų) sumos sumokėjimo jam iki 2009 m. birželio 15 d. - 100000 Lt, iki 2009 m. rugpjūčio 15 d. - 100000 Lt, iki 2009 m. spalio 15 d. - 100000 Lt, ir taip veikdamas, jis 2009 m. birželio 4 d., apie 14.00 – 17.00 val., UAB „L.“ patalpose, esančiose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), privertė D. M. ir R. Z. pasirašyti 2009-04-15 d. tris neprotestuotinus vekselius, kiekvienas po 100000 Lt (šimtą tūkstančių litų), dėl bendros 300000 Lt (trijų šimtų tūkstančių litų) sumos sumokėjimo jam iki 2009 m. birželio 15 d. - 100000 Lt, iki 2009 m. rugpjūčio 15 d. - 100000 Lt, iki 2009 m. spalio 15 d. - 100000 Lt, taip faktiškai įgydamas turtinę teisę reikalauti iš D. M. ir R. Z. 300000 Lt (trijų šimtų tūkstančių litų) sumokėjimo jam, ir taip padarydamas didelę žalą D. M. ir R. Z. teisėms ir laisvėms.

R. B. teisme kaltu nepripažino ir parodė, kad 2009 metais balandžio pradžioje UAB „L.“ buveinėje, kuri yra Mažeikių rajone, Juodeikių kaime, buhalterė S. J. pasakė, kad yra sukarpytos „Z“ ataskaitos. Jis paprašė, kad pasižiūrėtų kitų degalinių, ar yra karpytos ir kiek yra karpytos. Gavo atsakymą, kad tik „L.“ Vilniuje, (duomenys neskelbtini) adresu yra karpytos, kitose degalinėse - nekarpytos. Ataskaitos karpytos 4-5 metai. Tada jis parašė įsakymą, kad buhalterė S. J. ir administratorė V. M. važiuotų į Vilnių ir išsiaiškintų realią padėtį. Jos pagal tą įsakymą atvažiavo vakare. Kolonėlėje buvo operatorius D. M., buvo iškviesta J. P. ir jos padarė reviziją pagal paskutinę „Z“ ataskaitą. Nustatė, kad buvo karpyta D. M., o pats pinigų gryninimas buvo daromas per M. seserį. Grįžus jos parašė ataskaitą, jis susipažino. Po kelių dienų atvažiavo į Vilnių. M. ir R. buvo nušalinti nuo darbo. Atvažiavęs išsikvietė tiek D., tiek R.. R. pasakė, kad brolis taip liepė, tai parašė pasiaiškinime. D. M. irgi prisipažino, kad šitą dalyką darė ir kad žalą atlygins. Viskas atsispindi D. M. paaiškinime. Susiskambino su buhalterija, paklausė, kokia suma pinigų išgryninta, pasakė, kad apie 300 000. D. prašė nekelti baudžiamosios bylos, nepranešti policijai, sakė, kad nuostolį padengs, kad paims paskolą, sesuo gal butą parduos, kažkur kaime Varėnos rajone turi sodybą, kad bendrai atsiskaitys. Jis susiskambino su kita buhaltere A. G., paklausė, ką tokiu atveju daryti. Ši pasiūlė vekselius pasirašyti. Paklausė tiek D., tiek R., nė vienas, nė antras neprieštaravo. Buvo paruoštas vekselis, elektroniniu paštu persiųsta į Vilnių. Jis atspausdino tris egzempliorius, visi trys pasirašė. Vieną egzempliorių pasiliko sau, po vieną davė D. ir R.. Grįžus į Mažeikius, parodė notarei vekselį. Notarė perspėjo, kad šis vekselis nėra tikslus, kadangi ant vekselio išvardintos trys grąžinimo datos, reikia vietoj vieno vekselio perrašyti tris vekselius. Po savaitės laiko atvažiavo ir R., D., pasirašė tris vekselius. Vieną pasiliko sau, vieną D. davė, vieną R., o tą 300 000 litų vekselį jų akyse suplėšė, išmetė į šiukšlių dėžę. Po to tarp jų nebuvo pokalbių jokių iki birželio vidurio, kai paskambino ir paklausė dėl pinigų grąžinimo. D. pakeltu tonu iškoliojo, iššaukė. Suprato, kad neverta su juo ginčytis, padėjo ragelį. Notaras išrašė raštą ir jis su tuo raštu atvažiavo pas antstolę, atidavė vykdymui raštą. Gavosi, kad jam būnant Vilniuje, įvyko kratos tiek degalinėje (duomenys neskelbtini), tiek Mažeikiuose centriniame ofise. Grįžęs į Mažeikius pasikonsultavo su juristais, ką daryti. Paruošė dokumentus ir atvežė į Vilnių, į Vyriausiąjį policijos komisariatą Ekonominių nusikaltimų skyrių, padavė pareiškimą dėl pinigų grobstymo. Pasirašant vekselius, tai buvo kaip garantas skolos grąžinimo. Kadangi jis su D. M. buvo ir geri draugai, ir kolegos, ir bendradarbiai, šeimom bendravo, jam buvo kaip šaltas dušas, ką šis padarė. Buvo žmogiškas faktorius, kad gal išeis gražiuoju susitarti dėl tos skolos grąžinimo. D. M. sutiko pasirašyti vekselį. Pirmą sutiko vekselį pasirašyti, po savaitės sutiko pasirašyti ant kitų vekselių, kur buvo trys po šimtą. Jis nedarė spaudimo, gal pakeltu tonu kalbėjo. Kalbos, kad pasikarti, nužudyti, tai tikrai nebuvo. Prievartos nebuvo. Niekas neverkė, prašė tik nerašyti pareiškimo į policiją. Vekselius A. G. paruošė. Apie grobstymo mechanizmą jis nežinojo ir nedalyvavo jame.

Iš 2009-06-10 vyr. finansininkės rašto matyti, kad atlikus kompiuterio duomenų analizę nustatyta, kad 2007-2009 m. į įmonės kasą neįnešta 93 046,21 Lt. (4 t., b. l.130).

Pagal 2009-04-15 paprastųjų neprotestuotinų vekselių 100 000 Lt sumai duomenis buvo išduotas vykdomais įrašas dėl 100 000 Lt išieškojimo iš D. M. ir R. Z. (4 t., b. l. 201).

Iš kaltinamojo akto baudžiamojoje byloje Nr.10-2-00425-11 matyti, kad D. M., R. B. ir R. Z. kaltinami bendrais veiksmais pasisavinę didelės vertės UAB „L.“ turtą – 313 884, 74 Lt pinigines lėšas (5 t., b. l. 122-148).

R. B. kaltinimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 294 str. 2 d. dėl savavaldžiavimo panaudojant psichinę prievartą. Už savavaldžiavimo nusikalstamą veiką atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Tokiu būdu būtinas baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą požymis yra didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar (ir) teisėtiems interesams. Baudžiamasis įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes (kasacinė byla Nr. 2K-P-267/2011). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje nurodė, kad savavališki veiksmai, nesukėlę tokios žalos, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti vertinami kaip administracinės teisės pažeidimas (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 188 straipsnis). Būtent didelės žalos požymio nustatymas identifikuoja savavališko (nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos) subjektinės teisės vykdymo pavojingumą, būtiną baudžiamajai atsakomybei už tai kilti. Žalos požymis savavaldžiavimo baudžiamosiose bylose turi būti pagrįstas išsamia įrodymų analize, todėl nepritartina praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys nedidelio pavojingumo konfliktai ir teisiniai ginčai dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vieną konflikto dalyvių nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tai neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinės bylos Nr. 2A-7-2/2010, 2K-383/2011).

Motyvuojamoji dalis

Teismas įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu nustatė, kad R. B. ir D. M. bei R. Z. 2009 m. balandžio 15 d. pasirašė neprotestuotiną vekselį dėl 300 000 Lt sumokėjimo R. B. iki 2009 m. spalio 15 d., vėliau 2009 m. birželio 4 d. šis vekselis buvo perrašytas į tris neprotestuotinus vekselius, kiekvienas po 100000 Lt dėl bendros 300000 Lt sumos sumokėjimo, atitinkamai 100 000 Lt iki 2009 m. birželio 15 d., 100 000 Lt iki 2009 m. rugpjūčio 15 d. ir 100 000 Lt iki 2009 m. spalio 15 d. Šie vekseliai suteikė R. B. teisę reikalauti iš D. M. ir R. Z. 300 000 Lt. Bylos duomenys patvirtina, kad pagal pasirašytus vekselius buvo išduotas vykdomais įrašas ir pradėtas priverstinis išieškojimas, kuris buvo nutrauktas dėl šalių bylinėjimosi ne tik šioje, bet ir kitoje baudžiamojoje byloje dėl UAB L.“ neteisėto lėšų užvaldymo. Neteisėtą piniginių lėšų savinimąsi iš esmės pripažino teisme apklausti nukentėjusieji tiek D. M., tiek R. Z.. D. M. parodė, kad turėjo minčių surinkti ir grąžinti apie 100 000 Lt, nes kalba buvo apie 94 000 Lt žalos padarymą. R. Z. pripažino vykdžiusi brolio nurodymus, bijojo, kad apie jos neteisėtus veiksmus nebūtų pranešta policijai, todėl brolio įtakota pasirašė R. B. pateiktus vekselius. Tokiu būdu byloje nustatyta, kad vekselių pasirašymą sąlygojo ne savavališki R. B. veiksmai, bet realiai UAB „L.“ padaryta žala, kurią (kaip matyti iš baudžiamosios bylos Nr.10-2-00425-11) atlikus įmonės ūkinės finansinės veikos tyrimą specialistai apskaičiavo nustatydami 313 884, 74 Lt sumą.

Byloje nustatyta, kad nukentėjusieji pasirašė vekselius, kuriose naudos gavėjas buvo įvardintas R. B., bet ne UAB „L.“, kurios turtiniai interesai buvo pažeisti. Bylos duomenys patvirtina, kad R. B. buvo vienintelis UAB „L.“ akcininkas ir direktorius, turėjo teisę veikti įmonės vardu, ką jis ir teigė daręs. Žalos padarymas buvo priežastis, leidžianti R. B. spręsti, ar dėl to kreiptis į teisėsaugos pareigūnus, ar žalos atlyginimo klausimą spręsti civilinės atsakomybės pagrindu, kur naudojamas būdas pasirašant vekselius už pripažįstamą skolą. Teismų praktikoje buvo ne kartą pripažįstama, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės bylos Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011). Byloje nėra įrodymų ir nenustatyta, kad R. B. vekselių pasirašymo metu turėjo norą ir valią veikti ne jo valdomos įmonės, bet asmeninės naudos būdu, todėl jo objektyviai atlikti veiksmai nėra savaime neteisėti. Bylos duomenys nepatvirtina, kad pasirašant vekselius R. B. suvokė savo veiksmus kaip neteisėtus ar savavališkus ir siekė didelės žalos nukentėjusiųjų teisėms ar teisėtiems interesams.

Vertindamas didelės žalos kaip privalomą savavaldžiavimo nusikalstamos veikos požymį teismas nenustatė, kad vekselių pasirašymo faktas sąlygotų didelės žalos padarymą D. M. ar R. Z.. Materialinės žalos padarymo byloje apskritai nėra. Nukentėjusieji nuostolių nepatyrė, civilinių ieškinių nereiškė. R. Z. didelę žalą sau pripažino kaip stresą ir nerimą dėl ateities, dėl savo neteisėtų veiksmų vykdant brolio nurodymus dirbant operatore degalinėje ir gryninat pinigus už kurą, parduotą neva tai nuliniu tarifu. D. M. teisme sau padarytos žalos apskritai nenurodė ir pripažino, kad į prokuratūrą kreipėsi tik po kurio laiko, ir tik supratęs, kad pasirašytos pagal vekselius sumos nesugebės išmokėti. Šios aplinkybės įrodo, kad vekselių pasirašymo metu nukentėjusieji direktoriaus R. B. veiksmus vertino kaip pagrįstus ir teisingus. Tai patvirtina ir pakartotinis vekselių perrašymo faktas, kuomet remiantis nukentėjusiųjų parodymais grasinimai ar prievarta nebuvo naudojami, dėl ko nukentėjusiųjų valia nebuvo įtakota, ir jie sutiko bei pasirašė tris vekselius. Tokios faktinės aplinkybės verčia teismą pripažinti, kad įmanoma neturtinė, t. y. moralinė žala, nuoskaudos ir neviltis galėjo atsirasti, tačiau akivaizdžiai ne dėl R. B. veiksmų, tačiau pačių nukentėjusiųjų pripažintų veiksmų ir kaltės padarant žalą įmonei „L.“. Vien tik R. B. veiksmai, balso tonas, naudotos frazės ir vekselių pasirašymo faktas nėra pagrindas ir nebuvo didelės žalos pasekmių sukėlimas, didelė žala nukentėjusiesiems vien tik šiame baudžiamajam procese kaip faktiškai buvusi ar esanti – apskritai nėra patvirtinta. Didele žala šiuo atveju negali būti pripažįstama tai, jog nukentėjusieji patyrė diskomfortą dėl raginimo atlyginti padarytą žalą.

Vertinant psichinės prievartos požymi teismas nustatė, kad ją nukentėjusieji suvokė subjektyviai, nes tiesioginių grasinimų neteisėtais veiksmais R. B. neišsakė. Teismas pripažįsta, kad pirmojo vekselio pasirašymo metu R. B. elgesys, reikalavimai ir naudojamos frazės galėjo įtakoti nukentėjusiuosius, tačiau jų pripažinti kaip neteisėtą psichinę prievartą baudžiamosios teisės prasme nėra jokio pagrindo. Tokiu būdu pareikštas kaltinimas inkriminuojant R. B. kvalifikuojantį psichinės prievartos požymį akivaizdžiai neatitinka baudžiamojo įstatymo paskirties, prieštarauja konstitucinių teisėtumo, asmenų lygybės prieš įstatymą, teisingumo ir kitų principų reikalavimams. Vien tik nukentėjusiųjų subjektyvūs vertinimai nėra pakankami konstatuoti, kad šiuo atveju jie patyrė psichinę prievartą. Byloje teismas nenustatė, kad nukentėjusieji įvykio metu būtų praradę saugumo jausmą, kad jiems būtų išsakyti grasinimai, kuriuos nukentėjusieji galėtų įvertinti kaip realų pavojingumą ir neteisėtumą. Psichine prievarta baudžiamąja teisine prasme laikytini pasikartojantys ar nuolatinio pobūdžio tyčiniai kaltininko veiksmai, pasižymintys aiškiai priešišku, neetišku, žeminančiu ar įžeidžiančiu, agresyviu, užgauliu pobūdžiu, kas šiuo atveju nebuvo nustatyta.

Tokiu būdu teismas atsižvelgdamas į nusikalstamo savavaldžiavimo sudėtį, į teismų praktiką, kruopščiai įvertinęs byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus pripažįsta, kad R. B. veiksmuose nėra jam inkriminuotos veikos požymių. R. B. siekdamas vekselių pasirašymo neturėjo tikslo nukentėjusiesiems padaryti kokią nors žalą, neturėjo tyčios veikti neteisėtai, todėl jam nėra pagrindo taikyti baudžiamąją atsakomybę. Tokiu būdu teismas neturi pagrindo pripažinti, kad R. B. padarė nusikalstamą veiką, ir priverstas jį išteisintini kaip nepadarius veikos, turinčios jam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 str. 1 d. 1 p., 328 str. 1 d. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 302 str., 303 str.

nusprendė:

R. B. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 294 straipsnio 2 dalį jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamoj nusižengimo požymių.

Panaikinti R. B. skirtą kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.