Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jurgitos Mačionytės, teisėjų Artūro Šumsko, Audriaus Cinino,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros bei nukentėjusiųjų D. M. ir R. Z. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 15 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 294 str. 2 d. išteisintas, nepadarius nusikalstamos veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas UAB „Livena“ direktorius ir vienintelis akcininkas, turėdamas tikslą priversti šios bendrovės darbuotojus D. M. ir R. Z. suteikti jam turtinę teisę reikalauti juos sumokėti 300 000 Lt (tris šimtus tūkstančių litų), 2009 m. balandžio 15 d., apie 13.00 val., UAB „L“ patalpose, esančiose Vilniuje, (duomenys pakeisti), panaudodamas prieš nukentėjusiuosius D. M. ir R. Z. psichinę prievartą, sakydamas nukentėjusiesiems, kad jis su jais nežais, kad jiedu be kalėjimo neapsieis, kad darys tai, ką jis jiems nurodys, kad jiedu eitų žudytis, kartis, savavališkai, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, vykdė ginčijamą savo tariamą teisę reikalauti nukentėjusiuosius pasirašyti neprotestuotiną vekselį dėl 300 000 Lt (trijų šimtų tūkstančių litų) sumokėjimo jam iki 2009 m. spalio 15 d., ir taip veikdamas, jis privertė D. M. ir R. Z. pasirašyti 2009 m. balandžio 15 d. neprotestuotiną vekselį dėl 300 000 Lt (trijų šimtų tūkstančių litų) sumokėjimo jam iki 2009 m. spalio 15 d., ir taip padarydamas didelę žalą D. M. ir R. Z. teisėms ir laisvėms. Po to jis tęsdamas savo nusikalstamą veiką - savavaldžiaudamas, panaudodamas prieš nukentėjusiuosius D. M. ir R. Z. psichinę prievartą - sakydamas, kad jis įjungs antrą planą, kuris brangiai kainuos, savavališkai, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, vykdė ginčijamą savo tariamą teisę reikalauti nukentėjusiuosius pasirašyti tris neprotestuotinus vekselius dėl bendros 300 000 Lt (trijų šimtų tūkstančių litų) sumos sumokėjimo jam iki 2009 m. birželio 15 d. – 100 000 Lt, iki 2009 m. rugpjūčio 15 d. – 100 000 Lt, iki 2009 m. spalio 15 d. – 100 000 Lt, ir taip veikdamas, jis 2009 m. birželio 4 d., apie 14.00 – 17.00 val., UAB „L“ patalpose, esančiose Vilniuje, (duomenys pakeisti), privertė D. M. ir R. Z. pasirašyti 2009 m. balandžio 15 d. tris neprotestuotinus vekselius, kiekvienas po 100 000 Lt (šimtą tūkstančių litų), dėl bendros 300 000 Lt (trijų šimtų tūkstančių litų) sumos sumokėjimo jam iki 2009 m. birželio 15 d. – 100 000 Lt, iki 2009 m. rugpjūčio 15 d. – 100 000 Lt, iki 2009 m. spalio 15 d. – 100 000 Lt, taip faktiškai įgydamas turtinę teisę reikalauti iš D. M. ir R. Z. 300 000 Lt (trijų šimtų tūkstančių litų) sumokėjimo jam, ir taip padarydamas didelę žalą D. M. ir R. Z. teisėms ir laisvėms.

Nurodo, kad, nors teismas ir vadovavosi kasacinio teismo praktika panašaus pobūdžio bylose, tačiau tai nereiškia, kad tokiu būdu tinkamai aiškino baudžiamąjį įstatymą pagal šioje konkrečioje baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes.

Kasacinio teismo praktikoje nustatyta, kad savavaldžiavimo padariniai, kaip didelė žala, turi būti konstatuojami ne formaliai, bet motyvuotai atskleidžiant jų pobūdį, turinį, pavojingumo laipsnį ir t.t. Nukentėjusysis turi ne tik išgirsti grasinimus, bet ir suprasti jų realų pavojingumą, didelę tikimybę, kad kaltininkas juos įgyvendins. Taip pat turi būti konstatuota, kad kaltininko elgesys ne apskritai (miglotai) pažeidžia įstatymų nustatytą tvarką, bet yra neteisėtas (konkrečiai nurodant, kokie įstatymai ar teisės aktai, nustatantys minėtą tvarką, yra pažeisti (kasacinė byla Nr. 2A-7-2/2010)), agresyvus, baustinas ir pan. Turi būti motyvuotai pagrindžiamas ir kitų savavaldžiavimo sudėties požymių, tarp jų ir subjektyviųjų, buvimas kaltininko elgesyje.

R. B. teiginiai, jog pastarasis nežinojo apie pinigų grobstymo mechanizmą yra paneigtas baudžiamosios bylos Nr. 10-2-00425-11 duomenimis, todėl išteisintojo parodymai nagrinėjamoje byloje yra vertintini kritiškai kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės tiek šioje, tiek ir kitoje baudžiamojoje byloje.

Iš atlikto ūkinės finansinės veiklos tyrimo nustatyta, kad padaryta turtinė žala kildinama iš degalų pardavimo. Vadinasi, UAB „L“ kaip pridėtinės vertės mokesčio (PVM) mokėtojas, R. B. iniciatyva turėjęs vekselius įtraukti į bendrovės apskaitą, už vekseliuose nurodytą sumą turėtų būti mokamas V. T. tai nebuvo padaryta, nes priešingu atveju UAB „L“ turėtų kreditinį įsipareigojimą nukentėjusiesiems dėl 300 000,00 Lt, tačiau nuo šios sumos valstybei turėtų būti mokama tuo metu galiojusi atitinkamo dydžio pridėtinės vertės mokesčio suma (debetinis įsipareigojimas) nuo vekseliuose nurodytos sumos.

R. B., suvokdamas, kad nukentėjusiesiems ėmusis priemonių grąžinti esą pasisavintus pinigus, šiuos pinigus R. B. būtų gavęs savo asmeninei, bet ne bendrovės naudai, nes objektyviai niekaip nebūtų apsimokėję už 300 000,00 Lt sumą mokėti papildomus mokesčius valstybei.

R. B., organizuodamas vekselių pasirašymo procedūras, puikiai suvokė, kad jis norėjo veikti savo naudai, turėjo suvokti ir suvokė savo veiksmų neteisėtumą. Teiginys, kad tokie R. B. veiksmai vertinami išvien kaip civiliniai nėra teisingas, nes kaip akcininkas ir faktinis vadovas jis turėjo ir galėjo žinoti buhalterinės apskaitos tvarką bendrovėje.

Negalima sutikti ir su teismo teiginiais, kad tokiais išteisintojo R. B. veiksmais nebuvo padaryta didelė žala nukentėjusiesiems. R. B., paruošdamas vekselius savo asmeninei naudai, siekė savo kaltę permesti vien tik ant nukentėjusiųjų ir tokiu būdu patiems apeliantams tai suvokiant, jog ant jų nurašoma visa bendrovei padaryta žala, nukentėjusiesiems padarė itin didelės psichologinės žalos dėl savo ateities neužtikrintumo, atsakomybės ant jų perkėlimo, o ne bandymo bendrais veiksmais išspręsti galimai padarytos žalos atlyginimo klausimus.

Skundžiamo nuosprendžio forma bei turinys neatitinka įstatyme numatytų reikalavimų, kadangi iš esmės nuosprendyje nėra įrodymų vertinimo motyvų, kuriuos turi apimti tiek teismo motyvai, kuriais įrodymais remiamasi grindžiant R. B. išteisinimo pagrindą, tiek teismo motyvai, kodėl yra atmetami nukentėjusiųjų D. M. ir R. Z. paaiškinimai. Teismas neanalizavo nukentėjusiųjų paaiškinimų apie tai kaip vyko vekselių pasirašymas, kaip elgėsi išteisintasis R. B..

Teismas nuosprendyje tik paminėjo, jog baudžiamojoje byloje yra kaltinamasis aktas iš baudžiamosios bylos Nr. 10-2-00425-11, tačiau šio dokumento turinio išsamiau neanalizavo, t.y. visiškai ignoravo šiame kaltinamajame akte užfiksuotus duomenis apie įvykio aplinkybes tiek iki pasirašant vekselius, tiek jų pasirašymo metu, tiek ir po to. Būtent, teismas nebuvo aktyvus siekiant detaliai aiškinti, kokias galimai reikšmingas bylai aplinkybes buvo nurodę liudytojai V. M., A. M., D. M., J. P., D. D., Vladas Burneika, L. L., V. P., J. P., T. B., I. E., O. B., apklausti baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-00425-11, kurios kaltinamasis aktas yra pridėtas prie nagrinėjamos baudžiamosios bylos. Šių asmenų parodymų teismas netyrė nei pagarsindamas jų parodymus, nei tiesiogiai juos apklausdamas teisme.

Teismas neanalizavo ir to, kad vekselių pasirašymo metu objektyviai nebuvo žinoma galimai įmonei padarytos turtinės žalos dydis, nebuvo atlikta inventorizacija ir pan. Taigi šie visi klausimai susiję su tuo, jog R. B., neturėdamas pagrindo, grasinančiais veiksmais reikalavo iš nukentėjusiųjų atlikti veiksmus, kurie laikytini savavaldžiavimo rezultatu.

Teismas nesiaiškino ir kitų bylai reikšmingų aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti arba paneigti tiek nukentėjusiesiems ar vienam iš jų padarytos didelės žalos faktą ir žalos dydžio pagrindimą, tiek ir galimos psichinės prievartos panaudojimo faktą.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasirinko, kokią baudžiamąją bylą jam nagrinėti ir kokius toje byloje esančius įrodymus tirti. Kaltinimą ir baudžiamąją bylą suformulavo bei teismui perdavė prokurorė.

Nustatydamas baudžiamojoje byloje reikšmingas faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik tais įrodymais, kuriuos jis pats betarpiškai ištyrė teisiamajame posėdyje.

Visuma baudžiamojoje byloje esančių duomenų, patvirtina, kad D. M. ir R. Z., veikdami bendrai savinosi bendrovei priklausančias pinigų sumas ir taip bendrovei padarė turtinę žalą.

Turtinės (piniginės) prievolės, kuri kilo dėl to, kad D. M. ir R. Z. ilgą laiką savinosi bendrovės pinigines, įvykdymas skolininkams D. M. ir R. Z. išrašant (pateikiant) vekselį buvo teisės realizavimas laikantis įstatymų nustatytos tvarkos.

Pirmasis vekselis buvo pasirašytas 2009 m. balandžio 15 d., po beveik 2 mėnesių – 2009 m. birželio 4 d., vekseliai buvo perrašyti. Abejuose vekseliuose buvo nurodyta ta pati suma – 300 000 Lt. Per šį laikotarpį nei D. M., nei R. Z. niekam nereiškė jokių pretenzijų, niekur nesikreipė. Į prokuratūrą D. M. kreipėsi siekdamas išvengti mokėjimų pagal pasirašytą vekselį.

Sutikdamas nesikreipti į policiją ir neinicijuoti D. M. ir R. Z. baudžiamojo persekiojimo, susitardamas su D. M. ir R. Z., kad garantuojant žalos bendrovei atlyginimą, jei pasirašys vekselį žalos sumai, R. B. ne tik nepažeidė jokių Lietuvos Respublikos įstatymų, bet ir elgėsi geranoriškai ir garbingai, nepiktnaudžiavo turimomis teisėmis.

D. M. ir R. Z. dar 2009 m. pradžioje bendrovei padarė didžiulę turtinę žalą, tačiau iki šios dienos (praėjo daugiau nei 5 metai) nei D. M., nei R. Z. bendrovei neatlygino nei vieno cento.

R. B. suformuluotas kaltinimas yra nekonkretus ir neiškus, atima iš R. B. galimybę jį suvokti ir nuo jo gintis, iš suformuluoto kaltinimo neįmanoma suprasti, kokioms D. M. ir R. Z. teisėms ir laisvėms buvo padaryta tariama žala, ir kodėl ta žala yra didelė.

Tai, kad buvo surašyti vekseliai, niekaip papildomai neįtakoja nei D. M., nei R. Z. statuso, materialinės padėties ar finansinių įsipareigojimų. D. M. ir R. Z. veikdami kartu, savinosi bendrovei priklausančias pinigines lėšas, tad nepriklausomai nuo to, būtų surašyti tie vekseliai ar nebūtų, D. M. ir R. Z. vis vien privalėtų ir privalo solidariai atlyginti savo veiksmais bendrovei padarytą turtinę žalą.

Šiuo atveju vekseliai buvo ne tiek mokėjimo pagal prievoles būdas, papildomas instrumentas, savotiškas garantas, kuris turėjo užtikrinti prievolės įvykdymą.

Vekselis yra teisėta ir civilinėje praktikoje plačiai naudojama juridinė forma, užtikrinanti skolos grąžinimą. Vekselis nesukūrė jokios naujos teisinės prievolės, o tik vienu dokumentu patvirtino tą teisinę prievolę, kurią D. M. ir R. Z. patys susikūrė ilgą laiką savindamiesi bendrovės pinigines lėšas. Vekselio pasirašymas ir išdavimas buvo naudingas D. M. ir R. Z., nes vekselyje buvo numatytas skolos grąžinimo atidėjimas, kažkiek mažesnė, nei realiai padarytos žalos suma, be to, tokiu susitarimu dėl skolos bendrovei grąžinimo D. M. ir R. Z. išvengė realai grėsusių baudžiamųjų teisinių sankcijų.

Diskomfortas, nepatogumas, nežinia dėl ateities, kuriuos toje situacijoje galimai patyrė D. M. ir R. Z., viena vertus buvo sąlygoti ne R. B. prašymo ar siūlymo pasirašyti vekselį, o pačių D. M. ir R. Z. veiksmų savinantis bendrovės pinigines lėšas, kita vertus, šis diskomfortas ar nepatogumai nebuvo tokio lygio, kad juos galima būtų kvalifikuoti kaip didelę žalą, todėl nėra LR BK 294 str. apibrėžtos nusikalstamos veikos – savavaldžiavimo – objektyvaus požymio – neigiamų padarinių – didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams.

R. B. elgesys su D. M. ir R. Z. buvo adekvatus tai situacijai, kurią iššaukė pačių D. M. ir R. Z. galimai nusikalstami bendrovei didžiulę turtinę žalą padarę veiksmai, padoraus ir pagarbaus bendravimo principai nebuvo pažeisti.

R. B. pokalbių su D. M. ir R. Z. metu išsakyti žodžiai, pokalbio turinys, bendravimo tonas, maniera, trukmė, negali būti vertinami kaip psichinė prievarta, nepalikusi D. M. ir R. Z. apsisprendimo ir pasirinkimo laisvės ir nulėmusi jų veiksmus – vekselių pasirašymą, todėl nėra ir BK 294 str. apibrėžtos nusikalstamos veikos – savavaldžiavimo objektyvaus požymio – nusikalstamo būdo – psichinės prievartos panaudojimo.

R. B. nesuvokė tariamai neteisėto ar savavališko savo veiksmų – pokalbio su D. M. ir R. Z. pobūdžio, nenumatė, kad dėl to bus padaryta didelė žala jų teisėms, ir nei norėjo tokių padarinių, nei sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, todėl nėra BK 294 str. numatytos nusikalstamos veikos – savavaldžiavimo – subjektyviojo požymio – kaltės: tiesioginės ar netiesioginės tyčios.

Ne R. B. sugalvojo ir savavališkai į vekselį įrašė kažkokį skaičių kaip atlygintinos žalos dydį, o D. M. ir R. Z. veiksmais padarytos žalos dydį nustatė bendrovės buhalterė, remdamasi bendrovės buhalteriniais dokumentais.

R. B. iš D. M. ir R. Z. neprašė nieko daugiau, tik atlyginti tikrą žalą, kuri buvo padaryta bendrovei.

Prokurorės ir D. M. ir R. Z. noras, kad pirmosios instancijos teismas būtų išnagrinėjęs ir nuosprendyje įvertinęs abi baudžiamąsias bylas, t.y. šią bylą ir Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamą baudžiamąją bylą Nr. 1-126-190/2014, yra neteisėtas.

Kaltinamasis aktas Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje byloje Nr. 1-126-190/2014, neturi jokios įrodomosios reikšmės šioje byloje, todėl pirmosios instancijos teismas jo neprivalėjo analizuoti ar vertinti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė ir D. M. bei R. Z. prašė apeliacinius skundus tenkinti, išteisintasis R. B. ir jo gynėjas advokatas R. M. – apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

LR BK 2 str. 4 d. nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, o tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms, kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012). Apkaltinamasis nuosprendis negali remtis prielaidomis.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas, pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį, konstatuodamas, kad R. B. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto LR BK 294 str. 2 d. požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - LR BPK) 303 str. 5 d. 1 p.).

Apeliantai D. M. ir R. Z. nurodo, kad apylinkės teismas, priėmė išteisinamąjį nuosprendį, pažeisdamas įrodymams vertinti keliamus reikalavimus. Šis apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina tai, kad įrodinėjimo procese gali būti remiamasi tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais ir jie neturi pranašumo vieni prieš kitus. Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo/išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 str. 1 d. 2 p.). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas šioje byloje pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visetą ir tai turi leisti teismui padaryti nuosprendyje išdėstytas išvadas. Kiekvienas nuosprendis turi būti motyvuotas, t. y. jo aprašomojoje dalyje turi būti pateikta įrodymų analizė visais klausimais, kurie išsprendžiami nuosprendžiu.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visus bylos duomenis ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius duomenis, t. y. apklausė patį kaltinamąjį R. B., R. Z., D. M., liudytojas A. G., S. J., pagarsino liudytojos O. B. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, taip pat ištyrė bylai nagrinėti reikšmės turinčius dokumentus. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 str. 5 d. nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo ir R. B. teisinančius, ir jį kaltinančius įrodymus, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl jo nepadarytos veikos pagal BK 294 str. 2 d., bei motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus – R. B. kaltinančius įrodymus. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje BPK 20 str. 3, 5 dalies nuostatos nepažeistos, išteisinamais nuosprendis priimtas nepažeidžiant BPK reikalavimų.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 str. 4 d.).

Priešingai nei nurodyta prokurorės, D. M. ir R. Z. apeliaciniuose skunduose, pirmos instancijos teismas aukščiau paminėtas įstatymo normas aiškino ir taikė tinkamai, dėl to nuosprendyje padarytos išvados, kad byloje surinkti įrodymai neįrodo R. B. padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje, yra pagrįstos, motyvuotos, neprieštaraujančios tiek byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, tiek teismų praktikai tokio pobūdžio bylose.

Apeliantai nurodo, kad apylinkės teismas nepagrįstai nenustatė R. B. veikoje būtino BK 294 str. 2 d. nurodytos nusikalstamos veikos požymio – didelės žalos.

Byloje nustatyta, kad R. B., D. M. ir R. Z. 2009-04-15 pasirašė neprotestuotiną vekselį dėl 300 000 Lt sumokėjimo R. B. iki 2009-10-15. Vėliau - 2009-06-04 šis vekselis buvo perrašytas į tris neprotestuotinus vekselius, kiekvienas po 100 000 Lt dėl bendros 300 000 Lt sumokėjimo, atitinkamai: 100 000 Lt iki 2009-06-15, 100 000 Lt iki 2009-08-15, 100 000 Lt iki 2009-10-15. Minėti vekseliai E. B. suteikė teisę reikalauti iš D. M. bei R. Z. 300 000 Lt.

BK 294 str. baudžiamoji atsakomybė numatyta už savavaldžiavimą. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui. Nors BK 294 str. 2 d. didelės žalos požymis, kaip būtina atsakomybės sąlyga, nėra nurodytas, tačiau teismų praktikoje yra išaiškinta, kad didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar (ir) teisėtiems interesams yra būtinas baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą požymis. Būtent didelės žalos požymio nustatymas identifikuoja savavališko (nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos) subjektinės teisės vykdymo pavojingumą, būtiną baudžiamajai atsakomybei už tai kilti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad šis požymis savavaldžiavimo baudžiamosiose bylose turi būti pagrįstas išsamia įrodymų analize, todėl nepritariama praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys nedidelio pavojingumo konfliktai ir teisiniai ginčai dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vieną konflikto dalyvių nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises, nes tai neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys bylose Nr. 2A-7-2/2010, 2K-383/2011).

Kvalifikuojančiu savavaldžiavimo požymiu pripažintas prievartinis (psichinė arba fizinė prievarta) šio nusikaltimo padarymo būdas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-P-183/2012 konstatuota, kad atsižvelgiant į tai, jog teisės aktų, taigi ir BK 294 str. 2 d., aiškinimas negali apsiriboti vien tik lingvistinio (verbalinio) metodo taikymu, kai įstatymo tekstas aiškinamas tik paraidžiui, tačiau turi būti remiamasi ir sisteminio, loginio teisės aiškinimo metodais. Kaltinimas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti pagrįstas visų požymių, įtvirtintų BK 294 straipsnio 1 dalyje, visuma, taip pat ir to, kad savavaldžiauta panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui, nustatymu.

Taigi pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 294 str. 2 d. turi būti nustatyta ne tik psichinė ar fizinė prievarta, bet ir tokia prievarta padaryta didelė žala nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui. Nuostatos, kad tie atvejai, kai asmuo savavaldžiauja panaudodamas prievartą (psichinę ar fizinę) nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui, savaime kvalifikuotini pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, net nekonstatavus didelės žalos asmens teisėms ar (ir) teisėtiems interesams, iš esmės reiškia plečiamąjį baudžiamosios atsakomybės pagrindų pagal BK 294 straipsnio 2 dalį aiškinimą. Tai neatitinka baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymų paskirties, prieštarauja konstitucinių teisėtumo, asmenų lygybės prieš įstatymą, teisingumo ir kitų principų reikalavimams. Kita vertus, „didelės žalos“ požymio įtvirtinimas BK 294 str. 2 d. numatyto savavaldžiavimo sudėtyje (kaip minėta, neatskiriamos nuo pagrindinės savavaldžiavimo sudėties ir papildančios pagrindinės savavaldžiavimo sudėties požymių visumą), reiškia imperatyvą, kad pagrindžiant kaltinamajam kaltinimą pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nepakanka tik konstatavimo, jog nukentėjusysis patyrė psichinę ar fizinę prievartą. Turi būti atskleista ir tokios prievartos padarinių pobūdis, turinys. Kartu turi būti analizuojamas ir prievartos pobūdis.

Iš R. Z. parodymų, kurie nurodyti ir apeliaciniame skunde, matyti, kad jai paaiškinimą liepė rašyti direktorius R. B., kuris vėliau išrašė vekselius, kalbėjo pakeltu tonu, rėkė ir grasino. Ji net nesuprato už ką pasirašinėja vekselius, nežino, kodėl pasirašė, bijojo. Bijojo, kas bus toliau. Ji matė vekseliuose nurodytas sumas, tai ją gąsdino, nes tokių pinigų ji neturėjo. Jautė didelį spaudimą. Kai R. B. rėkė, tai ji ir sutiko. Nukentėjusysis D. M., be kita ko, parodė, kad kalba iš direktoriaus pusės buvo labai grubi. Jo neprašė, o liepė daryti vienaip ar kitaip. Buvo kalbama kaip grąžinti pinigus, buvo kalbėta ir apie jo sesers butą, direktorius grubiu tonu liepė pasirašyti tuos vekselius. Po to R. B. sakė, kad imsis antrojo plano, liepė pagalvoti apie šeimą, vaikus. Šias kalbas nukentėjusysis vertino kaip realius grasinimus susidoroti. Iš minėtų parodymų seka, kad psichinė prievarta pasireiškė R. B. kalbėjimą pakeltu tonu, rėkimą, grasinimus, liepimą pagalvoti apie šeimą, vaikus. Tačiau R. B. pokalbių su D. M. ir R. Z. metu išsakyti žodžiai, pokalbio turinys, bendravimo tonas, maniera, trukmė, negali būti vertinami kaip psichinė prievarta, nepalikusi D. M. ir R. Z. apsisprendimo ir pasirinkimo laisvės ir nulėmusi jų veiksmus – vekselių pasirašymą, todėl nėra ir BK 294 str. apibrėžtos nusikalstamos veikos – savavaldžiavimo objektyvaus požymio – nusikalstamo būdo – psichinės prievartos panaudojimo.

Iš pirmos instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas konstatavo, jog byloje esančių įrodymų nepakanka konstatuoti R. B. padarius BK 294 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką, bei, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, teismas aptarė ir įvertino, kokiais būtent byloje esančiais įrodymais padarė išvadą, kad dėl R. B. veiksmų D. M. ir R. Z. atžvilgiu – nurodant pasirašyti vekselius dėl 300 000 Lt, suteikiant jam teisę išreikalauti iš pastarųjų šiuos pinigus, D. M. ir R. Z. nebuvo padaryta didelė žala, kuri yra būtina sąlyga atsakomybei pagal BK 294 str. 2 d. kilti. Skundą nagrinėjantis teismas su šiais argumentais sutinka ir jų nekartoja.

Savavaldžiavimo padariniai, kaip didelė žala, kaip jau minėta, turi būti konstatuojami ne formaliai, bet motyvuotai atskleidžiant jų pobūdį, turinį, pavojingumo laipsnį ir t. t. didelės žalos požymis yra vertinamasis, tačiau teismų praktikoje išaiškinta, kad didelės žalos nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams padarymą gali rodyti sistemingai išsakomi grasinimai panaudoti fizinę jėgą, nuo kurios nukentėjusysis neapsigins, sunaikinti ar sugadinti turtą ar kitokiu būdu padaryti didelę turtinę žalą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis byloje Nr. 2K-P-183/2012).

Iš nukentėjusiųjų parodymų teisme matyti, kad tiek D. M., tiek R. Z. pripažino įmonei priklausančių piniginių lėšų pasisavinimą, tačiau ginčija įmonei padarytos turtinės žalos dydį. Pagrįstu pripažintini skundų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą apie įmonei padarytos turtinės žalos dydį, išėjo už nagrinėjamos baudžiamosios bylos ribų, nuspręsdamas dėl UAB „Livena“ padarytos turtinės žalos dydžio bei ją padariusių asmenų. Tačiau šios aplinkybės veikos kvalifikacijai pagal LR BK 294 str. 2 d., nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, esminės reikšmės neturi.

Pats D. M. ne kartą pripažino, kad vekselių pasirašymo metu sutiko sumokėti bendrovei 100 000 Lt, po vekselių pasirašymo ieškojo pinigų ir norėjo šią skolą atiduoti, tačiau suprato, kad tokios pinigų sumos jam gauti nepavyks, todėl kreipėsi į prokuratūrą. D. M. teisiamajame posėdyje negalėjo paaiškinti, kodėl jis nusprendė, kad jis skolingas ne 300 000 Lt, o būtent 100 000 Lt. Pirmasis vekselis buvo pasirašytas 2009 m. balandžio 15 d., po beveik 2 mėnesių – 2009 m. birželio 4 d., vekseliai buvo perrašyti. Abejuose vekseliuose buvo nurodyta ta pati suma – 300 000 Lt. Per šį laikotarpį nei D. M., nei R. Z. niekam nereiškė jokių pretenzijų, niekur nesikreipė.

Apeliaciniuose skunduose remiamasi LR Aukščiausiojo Teismo praktika, formuojama dėl BK 294 str. taikymo, tačiau, nagrinėjamos bylos nustatytų faktinių aplinkybių kontekste nėra pagrindo pripažinti, jog nurodomose bylose faktinės aplinkybės yra tokios pačios, kaip nagrinėjamoje byloje.

Prokurorės apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, jog į teisėsaugos pareigūnus pirmasis kreipėsi D. M., pranešdamas apie R. B. veiksmus dėl vekselių pasirašymo, o R. B. į teisėsaugos pareigūnus kreipėsi tik 2009 m. liepos 17 d., pranešdamas apie D. M. ir R. Z. veiksmus dar dirbant UAB „L“, jokiu aspektu, nei ją vertinant atskirai, nei kitų duomenų kontekste, neįrodo, kad R. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 str. 2 d. Taip pat pripažintinas nepagrįstu apeliacinio skundo argumentas, jog teismas turėjo vertinti nukentėjusiojo D. M. pasisakymą baigiamųjų kalbų metu, jog dėl jo veiksmų UAB „L“ galimai patyrė tik 28 000 Lt turtinę žalą, o su 100 000 Lt turtinės žalos atlyginimu sutiko tik nenorėdamas, kad būtų kreipiamasi į teisėsaugos institucijas, kadangi duodamas parodymus teismui, nukentėjusysis tokių aplinkybių nenurodė, o nukentėjusiojo pasisakymai baigiamųjų kalbų metu nelaikytini nukentėjusiojo parodymais BPK 20 str. prasme. Be to, kaip jau minėta, UAB „L“ galimai padarytos turtinės žalos dydis bei nustatytas asmenų, galėjusių tokią žalą padaryti, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir šioje byloje nenustatinėjamos.

Priešingai nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, objektyvių duomenų, kad būtent dėl R. B. veiksmų D. M., R. Z. būtų pablogėjusi fizinė ar psichinė sveikata, kad jie būtų patyrę didelius dvasinius išgyvenimus, įtampą, nerimą, stresą, kitus neigiamus išgyvenimus, kad būtų pablogėjusi jų ar artimųjų įprasto gyvenimo kokybė, byloje nėra. Kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, moralinė žala, nuoskaudos ir neviltis galėjo atsirasti dėl pačių nukentėjusiųjų veiksmų, taip pat ir dėl pagal vekselius prisiimtų įsipareigojimų.

Aukštesniojo teismo vertinimu, byloje taip pat nėra duomenų, kad R. B. veiksmais padaryta didelė turtinė žala D. M. bei R. Z. ar jų artimiems asmenims. Nei D. M., nei R. Z. civilinių ieškinių nepareiškė. D. M. teisme pripažino, kad į prokuratūrą kreipėsi tik po kurio laiko, ir tik supratęs, jog pasirašytos pagal vekselius sumos nesugebės sumokėti. Šios aplinkybės tik patvirtina, jog vekselių pasirašymo metu D. M. bei R. Z. direktoriaus R. B. veiksmus vertino kaip pagrįstus. Be to, vekseliai buvo perrašomi, tiek D. M., tiek R. Z. sutiko pasirašyti tris vekselius. R. B. pokalbių su D. M. ir R. Z. metu išsakyti žodžiai, pokalbio turinys, bendravimo tonas, maniera, trukmė, negali būti vertinami kaip psichinė prievarta, nepalikusi D. M. ir R. Z. apsisprendimo ir pasirinkimo laisvės ir nulėmusi jų veiksmus – vekselių pasirašymą, todėl nėra ir BK 294 str. apibrėžtos nusikalstamos veikos – savavaldžiavimo objektyvaus požymio – nusikalstamo būdo – psichinės prievartos panaudojimo.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei nurodo apeliantai, teisme buvo išnaudotos visos galimybės prieštaravimams, neaiškumams ir abejonėms pašalinti, todėl vadovaujantis principu, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, konstatuotina kad nėra įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad kaltinamasis R. B., būdamas UAB „L“ direktorius ir vienintelis akcininkas, turėdamas tikslą priversti šios bendrovės darbuotojus D. M. ir R. Z. suteikti jam turtinę teisę reikalauti juos sumokėti 300 000 Lt (tris šimtus tūkstančių litų), 2009 m. balandžio 15 d., apie 13.00 val., UAB „L“ patalpose, esančiose Vilniuje, (duomenys pakeisti),, panaudodamas prieš nukentėjusiuosius D. M. ir R. Z. psichinę prievartą, savavališkai, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, vykdė ginčijamą savo tariamą teisę reikalauti nukentėjusiuosius pasirašyti neprotestuotiną vekselį dėl 300 000 Lt (trijų šimtų tūkstančių litų) sumokėjimo jam iki 2009 m. spalio 15 d., ir taip veikdamas, jis privertė D. M. ir R. Z. pasirašyti 2009 m. balandžio 15 d. neprotestuotiną vekselį dėl 300 000 Lt (trijų šimtų tūkstančių litų) sumokėjimo jam iki 2009 m. spalio 15 d., ir taip padarydamas didelę žalą D. M. ir R. Z. teisėms ir laisvėms.

D. M. ir R. Z. apeliaciniuose skunduose nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir visiškai ignoravo baudžiamojoje byloje Nr. 1-126-190/2014, nagrinėjamoje Vilniaus apygardos teisme, kaltinamajame akte užfiksuotus duomenis,

Šie apeliacinių skundų argumentai nepagrįsti. Kaltinamasis aktas kitoje baudžiamojoje byloje nėra įrodymas BPK 20 str. prasme, todėl apylinkės teismas pagrįstai kaltinamojo akto nevertino šioje byloje kaip įrodymo. Pirmosios instancijos teismas nustatinėjo tas faktines aplinkybes, kurios reikšmingos vertinant R. B. pareikštą kaltinimą pagal BK 294 str. 2 d.

Nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog apylinkės teismas nebuvo aktyvus siekiant detaliai aiškinti, taip pat nesiaiškino kokias galimai reikšmingas bylai aplinkybes buvo nurodę liudytojai V. M., A. M., D. M., J. P., D. D., Vladas Burneika, L. L., V. P., J. P., T. B., I. E., O. B., apklausti baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-00425-11, kurios kaltinamasis aktas yra pridėtas prie nagrinėjamos baudžiamosios bylos. Šių asmenų parodymų teismas netyrė nei pagarsindamas jų parodymus, nei tiesiogiai juos apklausdamas teisme. Minėti skundo argumentai taip pat nepagrįsti. Kaltinimas R,B. nurodomų liudytojų parodymais nebuvo grindžiamas. Minėtų liudytojų nebuvo prašoma apklausti teisme, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, toks prašymas taip pat nebuvo pareikštas. Be to, skunde nenurodoma kokios būtent šiai bylai reikšmingas aplinkybes minėti liudytojai galėtų patvirtinti.

Nukentėjusiųjų skunduose nurodomi argumentai, jog R. B. įmonės darbuotojams mokėjo neapskaitytą atlyginimą, dėl vekselių neįtraukimo į UAB „L“ apskaitą, taip pat argumentai, jog pats R. B. savinosi įmonės lėšas, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir neturi reikšmės vertinant ar buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 294 str. 2 d., todėl teismas dėl jų nepasiako (LR Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-398/2009).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog 2014-07-15 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorės bei D. M. ir R. Z. apeliacinius skundus atmesti.