- Teismas
- Marijampolės apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2016-03-17
- Bylos Nr.
- 1-6-630/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-29350-2015-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Lina Antanaitienė
- Kaltinamasis
- G. G.
- Nukentėjusysis
- P. R., Š. P., A. T.
- Kategorijos
- 1.2.26.2.1Viešosios tvarkos pažeidimas – nusikaltimas (BK 284 str. 1 d.)
- 1.2.27.1Pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui (BK 286 str.)
- 2.3.6.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Šakių rajono apylinkės teismo teisėja Lina Antanaitienė, sekretoriaujant Rasitai Milei, dalyvaujant prokurorui Linui Frančiakui, kaltinamajam G. G., jo gynėjai advokatei Rasai Malinauskienei, nukentėjusiesiems P. R., Š. P., A. T., viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje G. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini)gimęs (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, turintis pagrindinį išsilavinimą, nevedęs, bedarbis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų sąrašą, teistas: 1) 2013-07-19 Jurbarko rajono apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., 165 str. 1 d., 187 str. 3 d., 138 str. 1 d., 286 str., galutinė subendrinta bausmė - 1 metai 11 mėnesių laisvės atėmimo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. bausmės vykdymas atidėtas 2 metų 6 mėnesių laikotarpiui, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančiosios institucijos leidimo; 2) 2014-07-09 Šakių rajono apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str. - 8 mėnesių laisvės apribojimo bausme, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d. paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2013-07-09 Jurbarko rajono apylinkės tesimo nuosprendžiu paskirta bausme prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę ir paskirta subendrinta 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. bausmės vykdymas atidėtas 3 metų laikotarpiui, įpareigojant pradėti dirbti, ar užsiregistruoti darbo biržoje, neišvykti iš gyvenamosios vietos be nuteistojo priežiūrą vykdančiosios institucijos leidimo, bei per vienerių metų laikotarpį neatlygintinai išdirbti sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijoje, kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 286 str. ir 284 str. 1 d., ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
kaltinamasis G. G. kaltintas tuo, kad 2015 m. gegužės 24 d. apie 23.30 val. prie daugiabučio namo laiptinės (duomenys neskelbtini), dėl gauto administracinio teisės pažeidimo atvykus uniformuotiems policijos pareigūnams Marijampolės apskrities VPK Jurbarko rajono PK VPS PB vyr. patruliui Š. P. ir Marijampolės apskrities VPK Jurbarko rajono PK VPK PB patrulei P. R., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų, vengdamas sulaikymo priešinosi ir spyrė ne mažiau kaip vieną kartą Š. P. į krūtinę, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą, o P. R. spyrė ne mažiau kaip vieną kartą į dešinę koją, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą.
Be to, kaltinamasis G. G. kaltintas tuo, kad pažeidė viešąją tvarką, tai yra, 2015 m. gegužės 25 d. apie 00:26:25 val., pristatytas policijos pareigūnų dėl administracinio teisės pažeidimo į Marijampolės apskrities VPK Šakių rajono PK pirmame aukšte prie įėjimo durų esančias tarnybines patalpas, viešoje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, įžūliu elgesiu demonstruodamas aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių visuomenės moralės bei elgesio normų niekinimą, siekdamas priešpastatyti save aplinkiniams, kitų žmonių akivaizdoje tyčia be jokios dingsties spyrė A. T. į pilvą, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu kaltinamasis G. G. kaltu neprisipažino ir parodė, kad įvykio dieną, tikslios datos neprisimena, buvo išgėręs alaus, atėjo pas sugyventinę I. M. pasiimti vaiko, tačiau ji į namus neįsileido ir vaiko nedavė. I. M. durų neatidarė, jie kalbėjo per neatidarytas duris, jis supykęs kumščiu trenkė į duris, o ji pagrasino iškviesti policiją. Po to nuėjo pas kaimyną A. M., kartu išgėrė atsinešto alaus ir išėjo į laiptinę parūkyti. Pamatęs atvažiuojantį policijos pareigūnų automobilį pradėjo bėgti, tačiau nežino kodėl, jis jau paniškai bijo policijos pareigūnų. Jokių reikalavimų iš policijos pareigūnų neišgirdo, nes bėgti pradėjo vos pamatęs automobilį, nematė, kad jį būtų vijęsi pareigūnai, negirdėjo, kad pareigūnai būtų liepę sustoti. Nubėgęs per porą kiemų, pargriuvo. Tada pribėgęs pareigūnas jam užlaužė rankas ir uždėjo antrankius. Antrankius uždėjo ant rankų ir kojų, už pažastų atvilko į mašiną ir pasodino. Nežino, kuris pareigūnas uždėjo antrankius, bet tas pats pareigūnas atliko ir kovinius veiksmus, į akis papurškė dujų. Prašė, kad atleistų antrankius, bet pareigūnai neatleido, pažadėjo antrankius nuimti nuvykus į komisariatą. Sutinka, kad keikėsi necenzūriniais žodžiais, nes skaudėjo, buvo supykęs, supranta, kad pareigūnai dirba savo darbą, tik labai grubiai ir neina susikalbėti, nes jis prašė atleisti antrankius, bet pareigūnai to nepadarė. Rankos ir kojos automobilyje buvo surakintos, nei vienam pareigūnui nespyrė. Atitvaro automobilyje nespardė, bet pyko ir keikėsi necenzūriniais žodžiais. Aplink nieko nematė, nuo dujų ašarojo akys, degė veidas. Mašinoje pareigūnams pasakė, kad bėgdamas pametė telefoną, kvietė, kad ateitų I. M. ir paieškotų telefono. Griūdamas pametė batą, todėl automobilyje buvo be vieno bato. Pareigūnų automobilyje sėdėjo ant galinės sėdynės, nebuvo reikalo jo ištraukti iš automobilio ir vėl įkelti. Jam atrodo, kad buvo du pareigūnai, neprisimena ar buvo atėjęs R. Kokius veiksmus atliko R. nežino. Nuvežus į policiją jam antrankių neatleido, juos nuėmė tik Marijampolėje. Nukentėjusįjį A. T. prisimena, tačiau jam nespyrė. Komisariate sėdėjo ramiai, bet buvo piktas. Pareigūnams atlygino neturtinę žalą po 100 Eur, galvojo, kad tuo viskas pasibaigs, nebus teismo. Pinigus nunešė kaimynystėje gyvenančiai nukentėjusiajai P. R.. Jokių teismo įpareigojimų nesiartinti prie I. M. neturi.
Peržiūrėjus vaizdo įrašą, kaltinamasis G. G. parodė, kad policijos komisariate užfiksuotame vaizdo įraše yra būtent jis. Jis bandė sėsti ant stalo, reikalavo, kad nuimtų antrankius, keikėsi necenzūriniais žodžiais. Atsistoti jam nepavyko, bet tiksliai nežino kodėl, gal dėl kokio negalavimo. Pripažino, kad bandė spirti nukentėjusiajam A. T., bet nežino ar pataikė, ar gavosi spyrimas pasakyti negali.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu nukentėjusioji P. R. parodė, kad gavus iškvietimą žinojo, kur važiuoja, kadangi jos vyras dirba policijoje Šakiuose ir jis sakydavo, „kur G. – ten problemos“, be to G. G. sugyventinė yra kaimynė. Atvykus prie laiptinės sėdėjo 3 ar 4 asmenys. Akivaizdžiai matėsi, kad G. gėrė alų, nes kiemas buvo apšviestas. Pradėjus lipti iš automobilio ir einant link jo, jis pradėjo bėgti. Ji vijosi pro vieną pusę, o kolega pro kitą. Kolega šaukė, kad jis stotų, bet G. reikalavimų nevykdė. Ar parsigriovė G., ar jis pats pargriuvo, nežino, nes matė, kaip jau buvo dedami antrankiai, o G. G. keikė, grasino išmesti iš darbo, prieš G. G. buvo panaudotos dujos, kadangi jis priešinosi. Po to jį pasikėlė nuo žemės, prašė, kad jis pats atsistotų, bet jis nestojo, ir nuvedė prie mašinos. Antrankiai buvo uždėti tik ant rankų. Pasodinus jį į tarnybinį automobilį, pradėjo daužytis pertvarą, spardyti. Tada kolega atidarė duris ir norėjo jį iš automobilio išlaipinti, bet tik duris atidarius G. spyrė jam į krūtinę. Su kuria koja neatsimena. Gavus spyrį į krūtinę, jį ištraukė iš automobilio, kadangi priešinosi, buvo paguldytas ant žemės ir kolega liepė ant kojų uždėti antrankius. Ji pasilenkė uždėti, tačiau G. G. spardėsi, muistėsi ir įspyrė jai į dešinę koją. Negali patvirtinti, kad G. G. spyrė tyčia jai, gal jis bandė išvengti antrankių. Kadangi ji fiziškai nesugebėjo uždėti ant kojų antrankių, nes G. G. muistėsi, bijojo, kad G. G. nepataikytų į veidą, paprašė kolegos uždėti antrankius. Jie apsikeitė vietomis, ji laikė G. prispaudusi veidu į žemę, o kolega dėjo antrankius. Uždėjus antrankius bandė įkelti į mašiną, tačiau nepavyko. Kadangi gyvena tame pačiame kieme, tik kitoje laiptinėje, pasikvietė vyrą, kad ateitų padėti įkelti. Vyras nuėjo įkelti, ji liko namuose su vaiku. Nematė paties įkėlimo, kai grįžo G. G. jau buvo automobilyje surakintomis kojomis. G. vėl muistėsi, keikėsi, grasino, prašė nuimti antrankius. Kai nuvežus į komisariatą nuėmė nuo kojų antrankius, jis spyrė vyriškiui iš kojos. Kaip spyrė nematė, nes tuo metu dirbo prie kompiuterio. Ji pati nuo G. G. smūgio juto skausmą, koja buvo paraudusi, bet mėlynės nebuvo, į medikus nesikreipė. G. G. atlygino žalą, atsiprašė, civilinio ieškinio nepalaiko.
Teismo posėdžio metu nukentėjusysis Š. P. parodė, kad tikslios įvykio datos ir laiko neprisimena, buvo tamsus paros metas. Kadangi Šakių PK neturėjo pajėgų, Jurbarko PK gavo iškvietimą, kad Šakiuose sugyventinis daužo duris, eina aplink langus, neduoda ramybės. Pranešimas buvo, kad jis turi teismo įpareigojimus nesiartinti, todėl reikia nuvykti patikrinti informaciją bei sutramdyti asmenį. Nuvykus pagal iškvietimą ir įvažiavus į kiemą pamatė 3-4 asmenis, kurie vartojo alkoholinius gėrimus. Prie laiptinės degė šviestuvas, kuris didelę dalį kiemo apšviečia. Išlipo iš automobilio, buvo nakties metas, bet girdėjosi šūkavimai „ei, mentai atvažiavo“ ar kažkas panašaus ir staiga vienas pradėjo bėgti. Jis galimai padarė administracinį teisės pažeidimą, nes matė, kad viešoje vietoje vartojo alkoholinius gėrimus, be to kėlė triukšmą nakties metu viešoje vietoje, todėl su kolege pradėjo jį vytis. Prisivijus jį, žodžiu išreiškė reikalavimus, kad sustotų, šaukė „policija“, bet jis nestojo, nereagavo į jokius perspėjimus. Prisivijus jį panaudojo kovinių imtynių veiksmus ir pargriovė. G. G. puolė jį smūgiais, bet nepataikė, tada panaudojo dujas. Po to pribėgo kolegė ir padėjo uždėti antrankius ant rankų. G. G. vartojo necenzūrinius žodžius, grasino jam ir kolegei išmesti iš darbo. Po to pasikėlė jį nuo žemės, nuvedė į tarnybinį automobilį ir įsodino. Automobilyje jis muistėsi, spardė langą, smūgiavo į specialią pertvarą. Jį perspėjo kelis kartus, bet jis nenusiramino. Tada atidarė duris ir iš karto gavo smūgį iš kojos į krūtinę. Ar su viena, ar su abiem kojomis smūgiavo negali pasakyti. Ar spyris buvo skirtas būtent jam, patvirtinti negali. Po smūgio išlaipino jį iš automobilio, pasiguldė ant žemės, įrėmė kelį į nugarą, kad jis nejudėtų. Jis muistėsi ir kolegės prašė, kad uždėtų antrankius ant kojų. Tačiau kolegė neturėjo tiek fizinės jėgos, o asmuo muistėsi, ji bandė uždėti, bet jis spardėsi tai į vieną pusę, tai į kitą. Kolegei bandant uždėti antrankius, jai į kažkurią kojos vietą buvo suduotas smūgis. Tada pasakė kolegei, kad eitų į priekį palaikyti jo nugarą, o jis uždėjo antrankius. Kai uždėjo antrankius ant kojų, bandė įkelti į automobilį. Jis buvo fiziškai per sunkus kolegei įkelti, todėl ji pasikvietė savo vyrą padėti. Kolegės vyras padėjo jį įkelti į automobilį. Pasodinti nebuvo įmanoma, nes kai kėlė, jis taip pat muistėsi. Taip kaip jis gulėjo, taip į automobilį ir įdėjo. Nuvežė į komisariatą. Komisariate pasodino ant žemės. G. G. prašė, kad nuimtų antrankius, sakė, kad bus ramus. Kai nuėmė nuo kojų antrankius, jis gal minutę pasėdėjo. Tada atsikėlė nuo žemės ir priėjęs prie sėdinčio nukentėjusiojo A. T. iš karto iš kelio į galvą smūgiavo. Tuomet vėl buvo pakartotinai uždėti antrankiai ant kojų. Žalą G. atlygino, civilinio ieškinio nepalaiko.
Teismo posėdžio metu nukentėjusysis A. T. parodė, kad nelabai atsimena įvykį. Jis buvo komisariate ir sėdėjo ant suoliuko. Kiek atsimena prasidarė durys ir įkrito žmogus surakintas. Jam ir rankos, ir kojos buvo surakintos, jis gulėjo ant žemės, dejavo, prašė, kad nuimtų antrankius. Matėsi, kad tikrai skaudėjo žmogui. Nuėmė tikriausiai tuos antrankius, o kas toliau vyko nežino. Nežino, ar smūgiavo, nejautė jokio smūgio ir skausmo, ant rytojaus neskaudėjo, jokių žymių nebuvo. Jam pačiam buvo nustatytas girtumas, bet nesijautė girtas, galėjo paeiti, protavo. G. G. elgesys jo nesutrikdė, jam jokių pretenzijų neturi.
Teismo posėdžio metu liudytoja I. M. sutiko duoti parodymus ir parodė, kad tą dieną atėjo jos sugyventinis G. G. ir norėjo pasiimti vaiką. Ji pasakė vaiko neduosianti, nes jis buvo išgėręs. Jis trenkė į duris ar su ranka, ar su koja spyrė. Ji išsigando, todėl iškvietė policiją. Įvykio metu galvojo, kad G. G. nustatyti teismo apribojimai. Policija atvažiavo gal po 1 val. Prie laiptinės sėdėjo jos kaimynas su kažkokiu draugu, prie jų ir G. buvo. Nematė, ar jie gėrė, nebuvo jokio triukšmo. Ji matė, kad įsuko policijos mašina, tada G. nubėgo, o pareigūnai iš paskos. Kas ten buvo nieko nematė. Tik po to pamatė, kad parsivedė jį su antrankiais. Jį už parankių laikė. Jai atrodo, kad jis pats ėjo, kojos nebuvo surakintos. Po to ji išėjo prie laiptinės, G. G. kojos ir rankos buvo surakintos, jį sodino į mašiną. Nematė, ar G. G. spardėsi mašinoje. Kaimynė policijos pareigūnė tikrai buvo, o jos vyras buvo tik į balkoną išėjęs. Kai išėjo prie laiptinės, norėjo juos įspėti, kad G. serga epilepsija, kad jį gali ištikti priepuolis. Po to nuėjo namo, nes vaikas vienas namuose buvo.
Teismo posėdžio metu liudytojas K. R. parodė, kad įvykio dienos nepamena, buvo naktis, gal po 12 val. nakties. Žmona paskambino ir paprašė, kad paduotų žibintuvėlį. Jis tuo metu nustebo, nes ji dirbo Jurbarko PK. Pasakė, kad turi įvykį. Po kokių 10 minučių žmona paskambino dar kartą ir paklausė, ar gali padėti įkelti G. G. į mašiną, nes jiems sudėtinga. Ji grįžo į namus, liko su vaiku, o jis tuo metu nuėjo padėti P. kolegai įkelti. Kai nuėjo G. G. buvo ant žemės, tiek kojos, tiek rankos buvo surakintos antrankiais. Girdėjo rėkimą, šaukimą, mano, kad tai paties G. G. sukeltas triukšmas, girto žmogaus stūgavimas. Nepamena ar buvo apšviesta, automobilio durelės buvo praviros. Bandė G. G. įkelti į automobilį, Š. P. ėmė už viršutinės kūno dalies, o jis už kojų. Jis muistėsi, nesileido, tiesė kojas, neleido uždaryti durų. G. G. galėjo jo ir nematyti, buvo tamsu, jis buvo neuniformuotas. Iki policijos pareigūnų atvykimo jokio triukšmo negirdėjo, jis girdėjo triukšmą, kuomet G. G. buvo sulaikomas. Žino, kad žmonai į koją kažkur truputį sudavė, labai nesureikšmino, nes jų tarnyboje dažnas atvejis. Buvo namuose, kai G. G. atnešė pinigus, bet tame procese nedalyvavo, su jo žmona laiptinėje kalbėjo. Atėjusi žmona pasakė, kad buvo G. G. ir atnešė pinigus.
Teismo posėdžio metu liudytojas A. M. parodė, kad buvo tamsus paros metas. Pas jį į namus atėjo G., atsinešė alaus. Paskui laiptinėje rūkė, ruošėsi skirstytis. Prie laiptinės buvo gal 10 minučių, nemano, kad galėjo kam nors užkliūti. Tuomet atvažiavo policijos pareigūnai. G. juos pamatęs pradėjo bėgti, o policininkai nusivijo. Prieš pradedant bėgti pareigūnai nekalbėjo su G. Po to jis nuėjo namo, po kurio laiko iš balkono matė kaip pareigūnai jį sodino ar grūdo į mašiną. Atrodo, kad G. rankos buvo už nugaros, spėja, kad su antrankiais. Jei bėgo, tai mano, kažkiek muistėsi G., pareigūnai turėjo naudodami jėgą jį sodinti į automobilį. Nematė, ar G. buvo su batais. Grasinimai neįstrigę, bet riaumojimą girdėjo. Kurie pareigūnai sodino į mašiną nematė, bet abu buvo su uniformomis.
Dėl pasipriešinimo policijos pareigūnams panaudojant fizinį smurtą
Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamajam G. G. buvo pareikšti kaltinimai, jog jis 2015 m. gegužės 24 d. apie 23.30 val. prie daugiabučio namo laiptinės (duomenys neskelbtini), dėl gauto administracinio teisės pažeidimo atvykus uniformuotiems policijos pareigūnams Š. P. ir P. R., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų, vengdamas sulaikymo priešinosi ir spyrė ne mažiau kaip vieną kartą Š. P. į krūtinę, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą, o P. R. spyrė ne mažiau kaip vieną kartą į dešinę koją, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą.
Kaltinamasis G. G. ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus, teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad sukonfliktavo su sugyventine dėl vaiko ir nuėjo pas kaimyną išgerti alaus. Tada išėjo prie laiptinės parūkyti ir pamatė į kiemą įvažiuojantį policijos automobilį. Su pareigūnais jis nekalbėjo ir nesistumdė, nes bėgti pradėjo iš karto pamatęs į kiemą įsukantį automobilį, jokių nurodymų sustoti negirdėjo, nematė, kad jį vejasi pareigūnai. Nubėgęs per kelis kiemus jis pargriuvo ir tada jam rankas užlaužė pareigūnas, gulėjo kniūbsčias, veidu į žemę. Pareigūnas panaudojo kovinių imtynių veiksmus, papurškė ašarinių dujų, uždėjo antrankius ant rankų ir kojų, nutempė į tarnybinį automobilį ir pasodino galinėje sėdynėje. Jam skaudėjo riešus, todėl prašė atlaisvinti antrankius, keikėsi necenzūriniais žodžiais, buvo piktas. Dėl ašarinių dujų jam perštėjo akis, degė veidas, matomumas buvo apsunkintas. Sėdėdamas tarnybiniame automobilyje šaukė I. M., kad ji surastų sulaikant pamestą mobilųjį telefoną. Telefoną surasti prašė ir pareigūnų, tačiau jie atsisakė. Tarnybiniame automobilyje sėdėjo ramiai, atitvaro nedaužė, tik keikėsi necenzūriniais žodžiais, todėl jo išlaipinti iš automobilio nebuvo jokio reikalo. Atidarius automobilio dureles pareigūnui Š. P. kojomis į krūtinę nespyrė, be to jis buvo be vieno bato, ant kojų dedant antrankius pareigūnei P. R. taip pat nespyrė. Kas jį sodino į automobilį uždėjus ant kojų antrankius, pasakyti negalėjo, nes nematė. G. G. nuosekliai tvirtino, kad pareigūnams nesipriešino, kad jį vejasi pareigūnai nematė, neprisimena, kad būtų girdėjęs perspėjimus sustoti ir tik jam pargriuvus pajuto smūgius. Dedant antrankius nesipriešino, nes rankos buvo užlaužtos, į akis pripurkšta ašarinių dujų, todėl degė veidas, perštėjo akis, be to pareigūnai buvo du, o jis vienas, todėl pasipriešinti nebuvo galimybės. Jis tik keikėsi necenzūriniais žodžiais. Jokio tikslo priešintis pareigūnams, jų sumušti ar pažeisti viešos tvarkos jis neturėjo, jis norėjo tik atkreipti pareigūnų dėmesį, kad jam skauda. Priešingai, būdamas teistas už pasipriešinimą policijos pareigūnams, G. G. vos tik pamatęs pareigūnų automobilį pradėjo bėgti, kad nekiltų jokių problemų, nes jau „paniškai“ bijo policijos.
Baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, jog nukentėjusieji Š. P. ir P. R., nurodydami įvykio aplinkybes, įvardindami kaltinamojo G. G. veiksmus ir jų apimtį jų atžvilgiu, nebuvo nuoseklūs. Iš abiejų policijos pareigūnų analogiškų tarnybinių pranešimų dėl viešosios tvarkos pažeidimo ir pasipriešinimo policijos pareigūnams matyti, kad pareigūnai 2015-05-25 surašę tarnybinius pranešimus nurodo, jog 2015 m. gegužės 24 d. apie 23.30 val. iš Marijampolės apskrities VPK Operatyvaus valdymo skyriaus budėtojo gautas pranešimas, jog adresu (duomenys neskelbtini) buvęs sugyventinis daužo buto duris, nuvykus nurodytu adresu namo laiptinėje pareigūnai pastebėjo tris ar keturis, alkoholinius gėrimus vartojančius, asmenis, jie kėlė triukšmą, garsiai šūkavo nakties metu. Kadangi asmuo galimai padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 178 str. ir 183 str., jam buvo pasiūlyta praeiti į tarnybinį automobilį ir vykti į policijos komisariatą asmenybės bei blaivumo nustatymui ir administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymui. Tai išgirdęs asmuo pradėjo bėgti, o pareigūnai pradėjo vytis. Pasivijus, asmuo buvo perspėtas sustoti, bet jis į raginimus nereagavo, todėl buvo panaudota fizinė prievarta: kovinių imtynių veiksmai ir specialiosios policijos priemonės – antrankiai ir dujos (antrankiai uždėti ant rankų ir kojų, nes asmuo bandė kojomis išdaužti tarnybinio automobilio langą). Pasivijus asmenį, jis koja įspyrė pareigūnui Š. P. į krūtinę, o pareigūnei P. R. koja įspyrė į dešinę koją, be to grasino su jais susidoroti, keikė necenzūriniais žodžiais. 2015 m. gegužės 25 d. 00.15 val. asmuo buvo pristatytas į Šakių rajono PK, nustatyta jo tapatybė, G. G. atsisakė pasitikrinti blaivumą alkotesteriu, tačiau jo veiksmai buvo nekoordinuoti, kalba nerišli, nuo jo sklido stiprus alkoholio kvapas (b. l. 3-6). Teisminio nagrinėjimo metu policijos pareigūnų nukentėjusiųjų Š. P. ir P. R. parodymai skiriasi nuo jų tarnybiniuose pranešimuose nurodytų aplinkybių, tai yra nukentėjusieji parodė, jog G. G. iš karto pamatęs policijos pareigūnus pradėjo bėgti, o ne tada, kai jam nebuvo pasiūlyta vykti į policijos komisariatą, pareigūnai jį vijosi, tada sulaikė. G. G. įspyrė Š. P. į krūtinę, o P. R. į koją ne jį pasivijus, o vėliau, kai jis buvo įsodintas į tarnybinį automobilį ir vėl ištrauktas. Teismo posėdžio metu nukentėjusieji Š. P. ir P. R. negalėjo įvardinti tikslių priežasčių, kodėl tarnybiniuose pranešimuose nurodytos faktinės aplinkybės skiriasi nuo jų parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu, galbūt po naktinės pamainos buvo pavargę. Įvertinus šiuos prieštaravimus teismas daro išvadą, jog tarnybiniuose pranešimuose pareigūnai neišsamiai išdėstė visas aplinkybes, kadangi vėlesnėse apklausose duoti parodymai ir teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai apie įvykio seką iš esmės sutampa su kaltinamojo G. G. parodymais. Tačiau G. G. – iš vienos pusės, ir nukentėjusiųjų Š. P. ir P. R. – iš kitos pusės parodymai, dėstant esmines ir reikšmingas įvykio aplinkybes, yra skirtingi. Tai yra kaltinamasis G. G. neigia spyręs nukentėjusiajam Š. P. vieną kartą į krūtinę ir nukentėjusiajai P. R. vieną kartą į koją. Vertinant nukentėjusiųjų parodymus, matyti, jog kaltinamojo G. G. veiksmus vengiant sulaikymo, nukentėjusieji apibūdina kaip itin aktyvius ir intensyvius, tačiau šie veiksmai įvardijamai kaip bėgimas vengiant sulaikymo, muistymasis siekiant išvengti antrankių uždėjimo, garsus rėkimas, necenzūrinių žodžių vartojimas, tarnybinio automobilio detalių spardymas, tačiau visos šios aplinkybės nėra įtrauktos į kaltinimą ir jos neužtraukia baudžiamosios atsakomybės pagal BK 286 str. Pagal BK 286 str. atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. BK 286 straipsnio prasme pasipriešinimas – tai smurtiniai veiksmai, kuriais trukdoma asmeniui atlikti teisėtas tarnybines funkcijas. Įstatymas nurodo du būdus pasipriešinimo veikai padaryti: fizinis smurtas ir grasinimas tuoj pat jį panaudoti. Taigi pasipriešinimas gali pasireikšti valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo subjekto mušimu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu prieš jį, grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto. Šiame BK straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-324/2013). Šioje byloje būtina nustatyti, ar kaltinamojo G. G. suduotas smūgis į nukentėjusiojo Š. P. krūtinę buvo tyčinis, ar jis suvokė, kad smūgiuodamas jis panaudoja fizinį smurtą prieš policijos pareigūną ir siekia jam pasipriešinti. Tiek iš kaltinamojo G. G., tiek iš nukentėjusiųjų Š. P., P. R. parodymų nustatyta, jog G. G. už nugaros antrankiais surakintomis rankomis buvo patalpintas į policijos pareigūnų automobilį. Kaltinamasis patvirtino, jog automobilyje jis muistėsi, keikėsi, buvo supykęs, prašė atleisti antrankius, nes labai skaudėjo. Policijos pareigūnai tvirtino, jog G. G. garsiai šaukė, keikėsi, spardė atitvarą, todėl sugalvojo jį ištraukti iš automobilio ir uždėti antrankius ant kojų. Atidarius duris, policijos pareigūnas Š. P. gavo smūgį į krūtinę. Įvertinus šias aplinkybes, laikytina, kad tokioje pozicijoje su už nugaros surakintomis rankomis pasodinus žmogų į automobilį, esant ašarinių dujų poveikiui, tamsiam paros metui, jam gali kilti spontaniška neadekvati reakcija spirti į atitvarus ar duris, siekiant atkreipti dėmesį į susiklosčiusią situaciją ir patiriamą skausmą. Net pats nukentėjusysis Š. P. negalėjo patvirtinti, ar smūgis buvo skirtas būtent jam, kadangi jį pajuto iš karto atidaręs automobilio duris. Nukentėjusysis nematė, ar buvo smūgiuota abejomis kojomis, ar viena, ar kaltinamasis buvo su batu, ar be (iš vaizdo medžiagos nustatyta, jog į policijos komisariatą jis buvo atvežtas su vienu batu). Atkreiptinas dėmesys, jog smūgio sudavimo momentu kaltinamasis G. G. jau buvo sulaikytas, jo atžvilgiu jau buvo panaudotos specialiosios priemonės sulaikymo metu – dujos, koviniai imtynių veiksmai siekiant pargriauti ir uždėti antrankius, jis tuo metu sėdėjo automobilyje ir spardymusi siekė atkreipti pareigūnų dėmesį, taigi atidarant tarnybinio automobilio duris, į kurias kaltinamasis tuo metu spyrė, kaltinamojo tyčia negalėjo būti nukreipta siekiant pasipriešinti policijos pareigūnui, šis veiksmas vertintinas kaip natūralus neblaivaus asmens protestas į įvykio metu susiklosčiusią padėtį. Ta pati situacija pasikartotojo ir kaltinamąjį ištraukus iš automobilio, paguldžius veidu į žemę ir dedant ant kojų antrankius. Nukentėjusioji P. R. parodė, jog G. G. paguldytas veidu į žemę maskatavo kojomis, muistėsi ir įspyrė jai į dešinę koją, ji negalėjo patvirtinti, kad G. G. spyrė jai tyčia, gal jis bandė išvengti antrankių. Pats kaltinamasis G. G. nepatvirtino, jog įspyrė policijos pareigūnei, tačiau teigė, kad nuo į veidą purkštų dujų jis nieko nematė, visas veidas degė, akys ašarojo, jis buvo piktas dėl uždėtų antrankių ir patiriamo skausmo, be to bėgdamas nuo pareigūnų ir grūdamas susimušė galvą, pametė telefoną. Policijos pareigūnai po įvykio į medikus nesikreipė, sveikatos sutrikdymai jiems nebuvo nustatyti, P. R. parodė, kad smūgio vietoje buvo paraudę, tačiau mėlynės nebuvo, Š. P. nenurodė jokių smūgio pasekmių, iš vaizdo medžiagos matyti, jog G. G. įvykio metu buvo su vasariniais sportbačiais, galimai be vieno bato, todėl smūgis fizinio skausmo galimai nesukėlė. Vertinant nustatytas bylos aplinkybes, pažymėtina, kad objektyvaus pagrindo G. G. veiksmuose konstatuoti esant tiesioginę tyčią sutrukdyti valstybės tarnautojams atlikti pareigas, panaudojant fizinį smurtą, kryptingai nukreiptą būtent policijos pareigūnų atžvilgiu, siekiant specialiai pasipriešinti valstybės tarnautojams, nėra. G. G. veiksmai nelaikytini pavojingais, kadangi du pareigūnai bendrais, sutartiniais, aktyviais veiksmais sulaikė kaltinamąjį, o į pagalbą liudytoją K. R. pasikvietė tik dėl to, kad nukentėjusioji P. R. fiziškai nebuvo pajėgi kaltinamojo įkelti į automobilį. Taigi įvertinus šias aplinkybes negalima vienareikšmiškai teigti, kad G. G. sąmoningai siekė suduoti smūgius pareigūnams, taip pat, jog G. G. veiksmai buvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Tokia išvada dėl G. G. veiksmų apimties, jų intensyvumo darytina įvertinus ir kitų liudytojų, kurie stebėjo įvykį, parodymus. Liudytojas K. R., kuris padėjo į automobilį įkelti antrankiais surakintą G. G., nurodė, jog G. G. elgėsi kaip eilinis neblaivus asmuo, šūkavo, keikėsi, po įvykio su žmona P. R. apie įvykį daug nekalbėjo, ji pasakė, kad sudavė kažkur truputį į koją, bet įvykio nesureikšmino, nes toks įvykis policijos tarnyboje dažnas. Liudytoja I. M. nurodė, kad matė kaip pareigūnai atvedė sulaikytą G. G. į automobilį ir įsodino, G. G. rankos buvo už nugaros su antrankiais, išėjusi į laiptinę negirdėjo, jog automobilyje sėdintis G. G. rėkautų, nematė jo spardant automobilio langus, atitvarą ar įspiriant pareigūnams. Liudytojas A. M. parodė, kad G. G. pradėjo bėgti vos pamatęs policininkų automobilį, prieš pradedant bėgti pareigūnai su juo nesikalbėjo, matė kaip pareigūnai G. G. jėga įsodino automobilį, jo rankos buvo už nugaros, spėjo, kad su antrankiais, G. G. grasinimų pareigūnų atžvilgiu neprisimena, bet triukšmą girdėjo. Taigi nei vienas liudytojas, stebėjęs įvykį iš skirtingų situacijų, nepatvirtino, jog G. G. smurtiniais veiksmais, smūgių sudavimu pasipriešino policijos pareigūnams, priešingai, jie įvertino šią situaciją kaip normalų tinkamą neblaivaus asmens sulaikymą. Net ir pats kaltinamasis G. G., būdamas teistas už pasipriešinimą policijos pareigūnams ir remiantis jo parodymais, siekdamas bet kokio kontakto su policija, suprato, kad „pareigūnai tiesiog dirba savo darbą, tik kad labai grubiai, neina susišnekėti“. Pažymėtina, kad ir ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už pasipriešinimą policijos, Viešojo saugumo tarnybos pareigūnui ar policijos rėmėjui. ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatyti pasipriešinimo veiksmai nustatomi tada, kai savo pobūdžiu jie nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, už kurį atsiranda baudžiamoji atsakomybė. Pažymėtina ir tai, kad policijos pareigūnų, ypač dirbančių viešosios tvarkos saugojimo ir užtikrinimo srityje, profesinis pasirengimas įpareigoja sugebėti šalinti ir spręsti bręstančias ar jau kilusias konfliktines situacijas, kurių metu viešosios tvarkos pažeidėjų veiksmų toleravimo laipsnis turi būti daug aukštesnis. Šiuo atveju konstatuotina, kad nėra pagrindo taikyti baudžiamosios teisės kaip ultima ratio (paskutinė priemonė), nes tai atitinka ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimą, pateiktą ne viename nutarime, kad kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.), bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuostatą, jog negali būti pritarta tokiai baudžiamojo įstatymo praktikai, kai asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams, administraciniams ar drausminiams teisiniams santykiams, yra vertinamas kaip nusikalstamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-421/2007, 2K-396/2009, 2K-409/2011, 2K-229/2014 ir kt.).
Motyvuojamoji dalis
Įvertinus išdėstytas aplinkybes, G. G. išteisintas pagal BK 286 str., nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.), o jo veiksmai galėtų būti vertinami kaip turintys administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 187 str. 1, 2 ar 3 d. požymių.
Dėl viešosios tvarkos pažeidimo
Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamajam G. G. buvo pareikšti kaltinimai, jog jis pažeidė viešąją tvarką, tai yra, 2015 m. gegužės 25 d. apie 00:26:25 val., pristatytas policijos pareigūnų dėl administracinio teisės pažeidimo į Marijampolės apskrities VPK Šakių rajono PK pirmame aukšte prie įėjimo durų esančias tarnybines patalpas, viešoje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, įžūliu elgesiu demonstruodamas aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių visuomenės moralės bei elgesio normų niekinimą, siekdamas priešpastatyti save aplinkiniams, kitų žmonių akivaizdoje tyčia be jokios dingsties spyrė A. T. į pilvą, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą. Atkreiptinas dėmesys, jog kaltinime nurodyti tik kaltinamojo G. G. galimai padaryti veiksmai – spyris A. T. į pilvą, tačiau neinkriminuotos pasekmės - visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas.
BK 284 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė, tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taigi dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, sustabdytas eismas ir pan. Tai vertinamieji požymiai, ir jų turinys priklauso nuo daugelio aplinkybių, taip pat nuo nusikalstamos veikos motyvų. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai.
Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką, ir nori taip veikti (BK 15 str. 2 d. 1 p.). Be to, kaltininko tiesioginė tyčia padarinių atžvilgiu gali būti tiek apibrėžta (nori konkrečių padarinių), tiek neapibrėžta (veikos padarinius numato bendrai, jų savo sąmonėje nedetalizuoja). Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t.
Kaltinamasis G. G. teisminio nagrinėjimo metu neprisipažino padaręs viešosios tvarkos sutrikdymą, parodydamas, jog atvykus į policijos komisariatą jis buvo pasodintas ant grindų, prašė nuimti antrankius, nes jie spaudė, pripažino, kad buvo piktas, keikėsi necenzūriniais žodžiais, tačiau nukentėjusiojo A. T. nesumušė. Peržiūrėjus vaizdo įrašą, kaltinamasis G. G. neginčijo, kad vaizdo įraše užfiksuotas būtent jis, pripažino bandęs įspirti nukentėjusiajam A. T., tačiau negalėjo nurodyti ar jam pataikė, jis taip pat negalėjo paaiškinti dėl kokių priežasčių spyrė, kadangi neprisiminė. Kaltinamasis G. G. parodė, kad sąmoningai nesiekė smūgiuoti nukentėjusiajam A. T. ir sutrikdyti viešosios tvarkos. Nukentėjusieji Š. P. ir P. R. parodė, kad nematė smūgio momento, nes buvo kitoje patalpoje, daugiau pašalinių žmonių, be kaltinamojo G. G. ir nukentėjusiojo A. T., patalpoje nebuvo. Nukentėjusysis A. T. nuo ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai tvirtino, kad neprisimena, jog jam būtų smūgiuota, nejautė jokio skausmo, kitą dieną taip pat nebuvo jokio skausmo ar sumušimo požymių, kaltinamojo G. G. veiksmai jo nesutrikdė, nešokiravo ir neigiamų emocijų nesukėlė, jokių priekaištų jam nereiškia. Jis apskritai nesijaučia nukentėjęs, nukentėjusiuoju jis patrauktas prieš jo valią, nes taip nusprendė tyrėja. Iš ikiteisminio tyrimo metu atliktos liudytojo apklausos (b.l. 16) matyti, jog nukentėjusysis A. T. davė analogiškus parodymus, jog jis nežino ar neprisimena, kad G. G. būtų priėjęs prie jo ir jam sudavęs. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 28 str. 1 d., nukentėjusiuoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar moralinės žalos, todėl šiuo atveju A. T. pripažinimas nukentėjusiuoju, nesant jokių duomenų, kad asmuo patyrė fizinės, turtinės ar moralinės žalos, neatitinka įstatymo reikalavimų.
Iš policijos komisariate užfiksuoto vaizdo įrašo matyti, kad 23 val. 22 min. 32 sek. kaltinamasis G. G. atvedamas į komisariato patalpą ir pasodinamas ant grindų, jo rankos ir kojos surakintos antrankiais, jis be vieno bato, vėliau nukentėjusysis policijos pareigūnas Š. P. pro duris numeta G. G. batą. Iš vaizdo įrašo matyti, kad kaltinamasis G. G. kažką kalba, tačiau garsas vaizdo įraše nėra užfiksuotas. 23 val. 24 min. 28 sek. nukentėjusysis Š. P. prieina prie kaltinamojo G. G. ir nuo kojų nuima antrankius. 23 val. 26 min. 25 sek. kaltinamasis G. G. pradeda stotis, atsistojęs prieina prie ant suolelio sėdinčio nukentėjusiojo A. T. ir kelia sulenktą koją link jo galvos. Dėl ekrano viršuje fiksuojamo laiko ir filmavimo kameros padėties asmenų atžvilgiu, nėra galimybės pamatyti, ar G. G. įspiria keliu A. T.. Toliau iš vaizdo įrašo matyti, kad nukentėjusiajam A. T. iš rankų iškrinta mobilaus ryšio telefonas, tada jis atsistoja, pasilenkęs pasiima telefoną, atsisėda ant suolo ir toliau kalbasi telefonu. Vaizdo įraše nėra galimybės pamatyti, ar G. G. turėjo kontaktą su A. T., ar pataikė tik į telefoną, ar pats nukentėjusysis A. T. siekdamas išvengti smūgio išmetė telefoną pats. Tačiau iš tolimesnio A. T. elgesio nematyti, jog dėl galimo smūgio jis būtų jautęs skausmą, susiimtų galimai sumuštą kurią nors kūno vietą, išreikštų išgąstį, sutrikimą, jis tiesiog toliau pasiima ant žemės nukritusį telefoną ir tęsia pokalbį. Tuo metu kitą asmenų, buvusių patalpoje nematyti, tačiau iš karto po šio incidento keli policijos pareigūnai išeina iš kitos patalpos, G. G. paguldo ant žemės ir antrankiais surakina kojas. Iš vaizdo įrašo nematyti, kad dėl šio įvykio būtų sutrikdytas policijos pareigūnų darbas, nusistovėjusi darbo tvarka, jie būtų šokiruoti, imtųsi papildomų saugumo priemonių, pavyzdžiui, kviestų papildomas pajėgas sutramdyti kaltinamąjį, būtų sutrikdyta rimtis.
Vertinant baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, objektyviai nėra galimybės konstatuoti, jog kaltinamasis G. G. būdamas policijos komisariato patalpose, t. y. viešoje vietoje, iš tikrųjų iš kojos smūgiavo ant suolo sėdėjusiam nukentėjusiajam A. T., o visos abejones, kurių nepavyko pašalinti teisminio nagrinėjimo metu, vertinamos kaltinamojo naudai. Net ir nustačius, jog dėl G. G. smūgio kojos keliu buvo minimalus kontaktas su nukentėjusiuoju A. T., tuo remiantis objektyviai ir vienareikšmiškai konstatuoti, jog visuomenės rimtis buvo sutrikdyta esminiai ir realiai, t. y. tokiu mastu, kad veiksmai galėtų būti traktuojami baudžiamosios atsakomybės aspektu, nėra. Pažymėtina, kad kaltinamojo G. G. veiksmai, baudžiamosios teisės atsakomybės prasme, reikšmingų pasekmių nesukėlė, jie nesąlygojo, neiššaukė išskirtinės, šokiruojančios ar žeminančios aplinkinių reakcijos, aplinka į tai iš esmės nesureagavo, nes tokie atvejai policijos komisariato patalpose tikėtini.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, veikos pobūdį, G. G. veiksmus, jų intensyvumą bei apimtį – asmenų konfliktas nei buvęs intensyvus, nei apimtimi reikšmingas, laikytina, jog kaltinamojo G. G. veiksmai savo pavojingumu objektyviai negali būti vertintini baudžiamosios atsakomybės prasme, todėl jis išteisintinas pagal BK 284 str. 1 d., nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).
Kaltinamajam G. G. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti panaikintina įsiteisėjus nuosprendžiui.
Daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, nėra.
Nukentėjusieji P. R. ir Š. P. pareiškė kiekvienas po 100 Eur civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti. Teismo posėdžio metu nukentėjusieji civilinio ieškinio nepalaikė, nes patirtą neturtinę žalą kaltinamasis G. G. jiems atlygino.
Laikinas nuosavybės teisių apribojimas netaikytas.
Proceso išlaidų nebuvo.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis BPK 303 str., teismas
nusprendžia:
G. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) dėl kaltinimo pagal BK 286 str. išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
G. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) dėl kaltinimo pagal BK 284 str. 1 d. išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
G. G. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti teismo nuosprendžiui įsiteisėjus.
Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, padavus apeliacinį skundą per Šakių rajono apylinkės teismą.