Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Olegas Šibkovas Baudžiamosios bylos Nr. 1A-379-498/2016

Teisėja Lina Antanaitienė Teisminio proceso Nr. 11-01-1-29350-2015-0

2016 m. birželio 22 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Kęstučio Dargužio, Daivos Jankauskienė ir Olego Šibkovo (kolegijos pirmininkas),

viešame teismo posėdyje, apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Lino Frančiako apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 17 d. nuosprendžio, kuriuo G. G. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 286 straipsnį išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Dėl kaltinimo pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

G. G. buvo kaltinamas tuo, kad 2015 m. gegužės 24 d. apie 23.30 val. prie daugiabučio namo laiptinės (duomenys neskelbtini), dėl gauto administracinio teisės pažeidimo atvykus uniformuotiems policijos pareigūnams Marijampolės apskrities VPK Jurbarko rajono PK VPS PB vyr. patruliui Š. P. ir Marijampolės apskrities VPK Jurbarko rajono PK VPK PB patrulei P. R., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų, vengdamas sulaikymo priešinosi ir spyrė ne mažiau kaip vieną kartą Š. P. į krūtinę, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą, o P. R. spyrė ne mažiau kaip vieną kartą į dešinę koją, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą.Be to, G. G. buvo kaltinamas tuo, kad pažeidė viešąją tvarką, tai yra, 2015 m. gegužės 25 d. apie 00:26:25 val., pristatytas policijos pareigūnų dėl administracinio teisės pažeidimo į Marijampolės apskrities VPK Šakių rajono PK pirmame aukšte prie įėjimo durų esančias tarnybines patalpas, viešoje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, įžūliu elgesiu demonstruodamas aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių visuomenės moralės bei elgesio normų niekinimą, siekdamas priešpastatyti save aplinkiniams, kitų žmonių akivaizdoje tyčia be jokios dingsties spyrė A. T. į pilvą, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą.Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroras Linas Frančiakas (toliau – ir Prokuroras) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šakių rajono apylinkės teismo 2016-03-17 išteisinamąjį nuosprendį; priimti naują nuosprendį, kuriuo G. G. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 284 straipsnio 1 dalyje, 286 straipsnyje. Pagal LR BK 286 str. paskirti 2 metus laisvės atėmimo, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir paskirti 1 metus laisvės atėmimo. Vadovaujantis LR BK 63 straipsniu paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir paskirti 2 metus ir 6 mėnesius laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis LR BK 64 straipsniu šią bausmę bendrinti su 2014-07-09 Šakių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu dalinio sudėjimo būdu ir paskirti galutinę bausmę 3 metus laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Daiktinius įrodymus, esančius byloje, vaizdo ir garso įrašus palikti saugoti baudžiamojoje byloje.Prokuroras skunde nurodo, kad teismas nuosprendyje pasisakydamas dėl LR BK 286 straipsnio ir nustatęs, kad G. G. galėtų būti vertinami kaip turintys administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 187 straipsnio 1, 2 ar 3 d. požymių, nieko nepasisakė apie fizinio smurto naudojimą, nukreiptą prieš policijos pareigūnus atliekančius savo tarnybines pareigas, fizinio smurto naudojimas prieš pareigūną yra vienas pagrindinių veiksnių atribojančių administracinę ir baudžiamąją.Prokuroro nuomone, teismas išskirtinai rėmėsi tik išteisintojo parodymais, visiškai nekreipdamas dėmesio į esamus prieštaravimus, nelogiškus V. G. aiškinimus. Liudyta I. M. parodė, kad V. G. kojos nebuvo surakintos, iki mašinos V. G. atėjo pats. Teismas tikėjo V. G. parodymais, kad įvykio vietoje, prie tarnybinio automobilio buvo tamsu ir visiškai nevertino nukentėjusiųjų policijos pareigūnų parodymų, jog atidarius automobilio duris, automobilio viduje degė šviesa, taip pat degė ant tarnybinio automobilio esantis policijos ženklas bei šviesa sklido nuo namo. Liudytojas A. M. parodė, kad jis buvo savo namuose, prie namo laiptinės yra apšvietimas, kuris įsijungia nuo judesio ir jis iš balkono, esančio ketvirtame aukšte matė, kaip G. G. policijos pareigūnai įsodino į automobilį. Šios aplinkybės įrodo, kad įvykio vietoje buvo pakankamai šviesu. Taigi G. G. teiginiai, kad jis nematė dėl tamsos ar kam nors įspyrė ar ne, yra melagingi.Prokuroras skunde nurodo, kad G. G. padarė administracinį teisės pažeidimą, dėl ko jo sugyventinė, liudytoja I. M. iškvietė policijos pareigūnus. Dėl šio pažeidimo G. G. yra nubaustas ATPK tvarka, sprendimas yra įsiteisėjęs.Prokuroro teigimu, policijos pareigūnai veikė teisėtai, naudojo antrankius, ašarines dujas, kovinius imtynių veiksmus. Byloje nekilo jokių abejonių, kad policijos pareigūnai galėjo neteisėtai naudoti specialiąsias priemones, kovinių imtynių veiksmus prieš A. G.. Nėra jokio pagrindo abejoti nukentėjusiojo Š. P. parodymais, kad G. G. bandė smūgiuoti iš karto kai jį bėgantį pasivijo policijos pareigūnas. Teismas padarė neteisingas išvadas, teikdamas, kad G. G. nuosekliai tvirtino, kad pareigūnams jis nesipriešino, kad jį vejasi pareigūnai nematė, kad būtų girdėjęs perspėjimus sustoti neprisimena, dedant antrankius nesipriešino. Byloje yra nustatyta, kad buvo įspirta uniformuotam policijos pareigūnui, stovinčiam, nesančiam žemo ūgio, į krūtinę. Teismo nuomone ir pagal G. G. parodymus tai buvo padaryta netyčia.Skunde nurodoma, kad nepasisakė nei išteisintasis savo parodymuose, nei teismas nuosprendyje, kad policijos pareigūnų parodymai, dėl smūgių sudavimo gali būti neteisingi. Tai yra faktas, kad G. G. sulaikymo metu įspyrė policijos pareigūnams Š. P. ir P. R.. Pareigūnai Š. P. ir P. R. aplinkybes nurodytas tarnybiniuose pranešimuose ir apklausose patvirtino teismo metu. Jokių prieštaravimų tarp tarnybiniame pranešime nurodytų faktų ir nukentėjusiųjų apklausų nėra.Taip pat prokuroras skunde atkreipia dėmesį, kad veikos vertinimas yra ne policijos patrulių kompetencijoje. Dėl G. G. veikos kvalifikacijos pasisakė prokuroras kaltinamajame akte, baigiamosiose kalbose ir sprendimą turi priimti teismas. Ši veika nėra priskiriama privataus kaltinimo bylų kategorijai.Prokuroro nuomone teismas neteisingai kvalifikavo G. G. veiksmus (spyrį pareigūnui) kaip neatsargų veiksmą. Prokuroro nuomone tokie G. G. veiksniai turėtų būti vertinami kaip netiesioginė tyčia, tai yra policijos automobilyje G. G. tyčia spiriant į dureles ir pataikant Š. P. į krūtinę, taip pat G. G. paguldytam ant žemės, ir policijos pareigūnei dedant antrankius ant kojų tyčia spardantis į visas puses, bei įspiriant P. R., veika negali būti kvalifikuojama, kaip neatsargumas. Šiuo atveju aktyvus veiksmai, smūgiai kojomis buvo atliekami tyčia, siekiant tam tikrų pasekmių arba visiškai negalvojant apie pasekmes.Dėl G. G. išteisinimo pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį, Prokuroras pažymi, kad teismas padarė neteisingas išvadas, kad kaltinamojo G. G. veiksmai (spyris A. T. į krūtinę), baudžiamosios teisės atsakomybės prasme, reikšminų pasekmių nesukėlė, jie nesąlygojo, neiššaukė išskirtinės, šokiruojančios ar žeminančios aplinkinių reakcijos, aplinka į tai iš esmės nesureagavo, nes tokie atvejai policijos komisariato patalpose tikėtini. Prokuroro nuomone, fizinis smurtas, spiriant koja sėdinčiam žmogui policijos komisariate, po to kai buvo sulaikytas dėl padaryto pažeidimo turėtų būti vertinamas kaip itin piktybinis ir įžūlus visuomenės normų negerbimas. Prokuroras nurodo, kad vaizdo įraše akivaizdžiai matoma, kad G. G. prieina tiesiai prie nukentėjusiojo A. T., spiria jam, nuo smūgio A. T. sukruta, iš rankų jam iškrinta telefonas. Pats išteisintasis V. G. nurodė, kad visų aplinkybių nepamena. Nukentėjusysis A. T. į policijos komisariatą buvo pristatytas neblaivus. Taip pat prokuroras atkreipia dėmesį, kad nusikaltimo numatyto LR BK 284 straipsnio 1 dalies kvalifikavimui neturi jokios reikšmės A. T. pozicija, LR BK 284 str. saugo viešąją tvarką, kaip pasekmė A. T. padarytas kūno sužalojimas, turto (telefono) sugadinimas nėra būtini. Viešoji vieta - tai viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, šiuo atveju policijos komisariato tarnybinės patalpos, esantis laukiamasis priešais budėtojų dalį, į kurias patenkama iš karto įėjus į komisariato pastatą.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija išklausė kolegijos pirmininko pranešimą, prokurorą, kuris prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintojo gynėją advokatę R. Malinauskienę kuri prašė apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Lino Frančiako apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą nuosprendį, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis bei juos išanalizavo ir padarė teisingą išvadą, su kuria visiškai sutinka ir teisėjų kolegija, kad G. G. nepadarė veikų turinčių nusikaltimų numatytų LR BK 284, 286 straipsniuose požymių. Esminių BPK pažeidimų, dėl kurių turėtų būti keičiamas ar naikinamas teismo sprendimas, nenustatyta. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, teisėjų kolegijos vertinimu, LR BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio nuostatos nepažeistos. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių pagrindų, dėl kurių reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl G. G. išteisinimo.

Dėl G. G. išteisinimo pagal LR BK 286 straipsnį.

Pagal LR BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. LR BK 286 straipsnio dispozicija aiškiai įvardija šios nusikalstamos veikos padarymo būdą: fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti. LR BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis, kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą, o pasipriešinimas – tai smurtiniai veiksmai, kuriais trukdoma asmeniui atlikti teisėtas tarnybines funkcijas. Pasipriešinimas gali pasireikšti valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo subjekto mušimu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu prieš jį, grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto. Teismas pažymi, kad LR BK 286 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, tai yra kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui ir nori taip veikti. Kartu pažymėtina, kad kaltės turinys atskleidžiamas įvertinus ne vien tik paties kaltininko parodymus, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet taip pat tiriant bei vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi, apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – sprendžiama tiek pagal kaltininko elgesį, tiek pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes.G. G. buvo kaltinamas tuo, kad 2015 m. gegužės 24 d. apie 23.30 val. prie daugiabučio namo laiptinės (duomenys neskelbtini), dėl gauto administracinio teisės pažeidimo atvykus uniformuotiems policijos pareigūnams Marijampolės apskrities VPK Jurbarko rajono PK VPS PB vyr. patruliui Š. P. ir Marijampolės apskrities VPK Jurbarko rajono PK VPK PB patrulei P. R., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų, vengdamas sulaikymo priešinosi ir spyrė ne mažiau kaip vieną kartą Š. P. į krūtinę, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą, o P. R. spyrė ne mažiau kaip vieną kartą į dešinę koją, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą.G. G. ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus, bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, išteisintasis nuosekliai teigė, kad pareigūnams nesipriešino, nematė kad jį vejasi pareigūnai, negirdėjo perspėjimų sustoti ir tik jam pargriuvus pajuto smūgius. G. G. neneigia, kad įsodinus jį į policijos automobilį jis muistėsi, vartojo necenzūrinius žodžius, prašė atleisti antrankius, tačiau neigia spyręs nukentėjusiajam Š. P. vieną kartą į krūtinę ir nukentėjusiajai P. R. vieną kartą į koją. Kaip jau minėta, LR BK 286 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, tai yra kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui ir nori taip veikti. Sprendžiant kaltės klausimą dėl pasipriešinimo valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui kaltininko elgesys vertinamas, tiek pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes. Byloje nustatyta, kad pareigūnai sulaikydami G. G. jo atžvilgiu naudojo specialiąsias priemones: antrankius, kurie buvo uždėti ant rankų ir kojų, ir dujas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad G. G. įsodintas į policijos automobilį muistėsi, pyko, tačiau akivaizdu, kad G. G. sunkiai matė, nes buvo tamsus paros metas, be to nuo panaudotų ašarinių dujų jam perštėjo akis, taigi yra pagrindas daryti išvadą, kad jo regėjimas buvo stipriai apribotas. Todėl Prokuroro skundo argumentai, kad kieme buvo pakankamai šviesu, kad išteisintasis matytų kam jis spiria, nepagrįsti. Nagrinėjamu atveju spręstina, kad G. G. neturėjo tyčios panaudoti fizinio smurto Š. P. atžvilgiu, o smūgis į Š. P. krūtinę galėjo būti išteisintojo blaškymosi pasekmė. Be to, kaip teisingai pastebėjo apylinkės teismas, pats liudytojas Š. P. negalėjo vienareikšmiškai teigti, kad G. G. smūgis buvo skirtas būtent jam (t. 2, b. l. 13). Apeliacinės instancijos teismas analogiškai traktuoja ir G. G. veiksmus pareigūnės P. R. atžvilgiu. Byloje nustatyta, kad ištraukus G. G. iš automobilio, siekiant surakinti antrankiais jo kojas, jį paguldžius veidu į žemę, G. G. maskatavo kojomis, muistėsi ir, kaip pati nukentėjusioji parodė, įspyrė jai į dešinę koją, tačiau ji negalėjo patvirtinti, kad G. G. spyrė jai tyčia, gal jis bandė išvengti antrankių. Be to, kaip jau minėta ašarinių dujų poveikyje, gulėdamas ant žemės ir jausdamas skausmą, abejotina ar išteisintasis galėjo matyti ir sąmoningai siekti pasipriešinti pareigūnams. Taigi apeliacinės instancijos teismas, neturi pagrindo daryti neabejotinos išvados, kad G. G. veiksmai R. R. atžvilgiu buvo atlikti tyčia, siekiant neleisti pareigūnei vykdyti savo funkcijų.Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas G. G. pagal LR BK 286 straipsnį išteisino pagrįstai, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o jo veiksmai galėtų būti vertinami kaip turintys administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 187 straipsnio 1, 2 ar 3 d. požymių. Pažymėtina, kad LR BK 286 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis – formali, todėl ji laikoma baigta nuo to momento, kai, priešindamasis valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, asmuo pradeda naudoti fizinį smurtą (arba grasina tuoj pat jį panaudoti), siekdamas neleisti pareigūnui vykdyti savo tarnybinius įgaliojimas. Tačiau <...> kasacinio teismo nutartyse, kuriose, be kitų, buvo sprendžiamas ir klausimas dėl nusikaltimo bei administracinio teisės pažeidimo atribojimo, fizinis smurtas yra nuosekliai aiškinamas kaip bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis, kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-505/2010, 2K-664/2010, 2K-287/2011, 2K-495/2012, 2K-218/2014, 2K-467/2014, 2K-69-976/2015). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-441-976/2015). Prokuroras skunde nurodo, kad G. G. atliko aktyvius smurtinius veiksmus siekdamas trukdyti pareigūnams atlikti savo pareigas, tuo sukeldamas pareigūnams fizinį skausmą. Apeliacinės instancijos teismas tokius teiginius laiko nepagrįstais. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareigūnai nenukentėjo, byloje nėra duomenų, kad būtų sugadintos jų uniformos, kaip ir nėra jokių objektyvių duomenų apie jų sveikatos būklę po įvykio. Nors pareigūnai Š. P. ir P. R. teigė, kad jautė fizinį skausmą, tačiau pati P. R. parodė, kad mėlynės jokios nebuvo, į medikus nesikreipė, G. G. jos atsiprašė, žalą atlygino (t. 2, b.l. 10,11). Pareigūnas Š. P. taip pat į medikus nesikreipė, G. G. žalą jam atlygino. Įvertinęs visus G. G. subjektyviuosius ir objektyviuosius veikos požymius: G. G. sąmoningai nesiekė suduoti smūgių pareigūnams, aplinkybes, kad G. G. pirmojo epizodo metu (spyris Š. P.) jau buvo sulaikytas ir patalpintas į policijos automobilį, antrojo epizodo metu (spyris P. R.) G. G. buvo paguldytas ant žemės, išteisintojo atžvilgiu jau buvo panaudotos spec. priemonės, antrankiai ir ašarinės dujos, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad G. G. veiksmai yra tokio pavojingumo laipsnio, kad sukeltų baudžiamąją atsakomybę. Prokuroro skunde išdėstoma nuomone, neturėtų būti atsižvelgta į nukentėjusiųjų Š. P. ir P. R. vertinimą, kad G. G. veiksmai, neužtraukia baudžiamosios atsakomybės ir kad tai nebuvo smurtiniai veiksniai, kuriais trukdoma atlikti teisėtas tarnybines funkcijas, nes tai ne jų kompetencijoje. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Š. P. ir P. R. byloje yra liudytojai, kurių parodymai vertinami pagal įrodymų vertinimo taisykles. Pagal kasacinio teismo praktiką duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apylinkės teismas teisingai įvertino liudytojų parodymus bei kitus byloje esančius įrodymus ir pagrįstai G. G. išteisino pagal LR BK 286 straipsnį.

Dėl G. G. išteisinimo pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį.

LR BK 284 straipsnyje numatyta atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė. LR BK 284 straipsnio 1 dalyje dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) patyčios; 4) vandališki veiksmai. Nusikalstama veika paprastai pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas ar visuotinai priimtų elgesio taisyklių nepaisymas. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. Kadangi šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl būtina nustatyti padarinius, realiai sutrikdžiusius visuomenės rimtį ar tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-12-02 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-404/2014). Veika, numatyta LR BK 284 straipsnio 1 dalyje, padaroma tiesiogine tyčia.G. G. buvo kaltinamas tuo, kad pažeidė viešąją tvarką, tai yra, 2015 m. gegužės 25 d. apie 00:26:25 val., pristatytas policijos pareigūnų dėl administracinio teisės pažeidimo į Marijampolės apskrities VPK Šakių rajono PK pirmame aukšte prie įėjimo durų esančias tarnybines patalpas, viešoje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, įžūliu elgesiu demonstruodamas aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių visuomenės moralės bei elgesio normų niekinimą, siekdamas priešpastatyti save aplinkiniams, kitų žmonių akivaizdoje tyčia be jokios dingsties spyrė A. T. į pilvą, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą.Išteisintasis ikiteisminio tyrimo metu parodymus duoti atsisakė, apklaustas posėdžio metu neprisipažino padaręs viešosios tvarkos sutrikdymą, neneigė, kad jis yra užfiksuotas vaizdo įraše, tačiau tiksliai aplinkybių nurodyti negalėjo, nes neatsiminė. Nukentėjusiuoju pripažintas A. T., nieko konkretaus paaiškinti negalėjo, nukentėjęs nesijautė, jokių padarinių jam G. G. veiksmai nesukėlė. Pareigūnai Š. P. ir P. R. įvykio nematė, nes buvo kitoje patalpoje. Apeliacinės instancijos teismas įvertęs visas aplinkybes, byloje esantį vaizdo įrašą, neturi pagrindo priimti apkaltinamąjį nuosprendį pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį G. G. atžvilgiu. Prokuroras skunde nurodo, kad vaizdo įrašė akivaizdžiai matyti, kad G. G. prieina tiesiai prie nukentėjusiojo A. T., spiria jam, nuo smūgio A. T. sukruta, iš rankų jam iškrinta telefonas. Teisėjų kolegija susipažinusi su vaizdo įrašu, pažymi, kad matyti, jog G. G. prieina prie A. T. ir jam pakelia sulenktą kelią prie A. T. galvos, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, toks veiksmas negali būti laikomas kaip spyris sukėlęs akivaizdžias pasekmes. Prokuroro nuomone, nusikaltimo numatyto LR BK 284 straipsnio 1 dalyje kvalifikavimui, neturi jokios reikšmės A. T. pozicija. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pagal kasacinio teismo praktiką sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-491/2013, 2K-141/2015, 2K-520-303/2015 ir kt.). Taigi aplinkinių reakcija yra svarbus faktorius, vertinant ar asmens veikloje yra nusikaltimo numatyto LR BK 284 straipsnio 1 dalyje požymių. Nagrinėjamu atveju, iš bylos medžiagos matyti, kad būtent A. T. nepažįstamas G. G. asmuo, yra tas asmuo kuriam galėjo atsirasti LR BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyti padariniai. Tačiau iš A. T. parodymų ir vaizdo įrašo matyti, kad įvykis jo visai nesutrikdė, fizinės ir moralinės žalos nepadarė, įvykio jis praktiškai neatsimena, jokių pretenzijų nereiškia, todėl akivaizdu, kad jokių neigiamų padarinių. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su Prokuroro skundo argumentu, kad policijos komisariatas yra vieša vieta, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti viešos vietos specifiką, situaciją ir sukeltus padarinius. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kad dėl šio įvykio būtų sutrikdytas policijos pareigūnų darbas, nusistovėjusi darbo tvarka, jie būtų šokiruoti. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad aplinka į įvykį iš esmės nesureagavo, nes tokie atvejai policijos komisariato patalpose tikėtini.Taigi, baudžiamojoje byloje surinktų ir aptartų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, kad G. G. veiksmais viešoji tvarka nebuvo pažeista, visuomenės rimtis nebuvo sutrikdyta, todėl jo veikoje nėra nusikaltimo numatyto LR BK 284 straipsnio 1 dalyje požymių. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Šakių rajono apylinkės teismas teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, priimdamas nuosprendį procesinių pažeidimų nepadarė, todėl 2016 m. kovo 17 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, ir jį naikinti nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu

nutaria:

G. G. apeliacinį skundą atmesti.

Šakių rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 17 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo paskelbimo dienos.