Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2012-02-09 · Byla Nr. Iv-1243-244/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Iv-1243-244/2012Sprendimas · 2012-02-09Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-10-17Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. P-602-64-13Nutartis · 2013-03-20Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-02-09
Bylos Nr.
Iv-1243-244/2012
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02335-2011-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Liudmila Zaborovska
Pareiškėjas
UAB „Kuusakoski“
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Kategorijos
  • 9.3.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 9.2.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1243-244/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02335-2011-0Procesinio sprendimo kategorija 9.3.5, 9.2.1.2, 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. vasario 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, sekretoriaujant Olgai Uljanovai, dalyvaujant pareiškėjos atstovams E. Ž., P. J., J. L. ir I. M., atsakovės atstovei Rūtai Kazlauskaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Kuusakoski“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – Inspekcija) 2011-05-06 sprendimu Nr. (6.5)-35 dėl 2010 m. kovo 9 d. patikrinimo akto Nr. A18-10 tvirtinimo patvirtino patikrinimo aktą ir jame pareiškėjai papildomai apskaičiavo 76 106 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), 926 Lt PVM delspinigių, 7 611 Lt PVM baudą, 63 422 Lt pelno mokesčio, 12 833 Lt pelno mokesčio delspinigių ir 6 342 Lt pelno mokesčio baudą, iš viso – 167 240 Lt (b. l. 16–31).

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM) 2011-07-07 sprendimu Nr. 69-165 patvirtino Inspekcijos 2011-05-06 sprendimą Nr. (6.5)-35 (b. l. 47–56).

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2011-10-10 sprendimu Nr. S-225 (7-180/2011) patvirtino VMI prie FM sprendimą (b. l. 77–93).

Šalies argumentai

Pareiškėja skunde (b. l. 1–14) prašo panaikinti Komisijos 2011 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. S-225 (7-180/2011) „Dėl UAB „Kuusakoski“ 2011 m. rugpjūčio 2 d. skundo, VMI prie FM 2011 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. 69-165 ir Inspekcijos 2011 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr. (6.5)-35 „Dėl patikrinimo akto Nr. A18-10 tvirtinimo“. Paaiškino, kad nesutinka su Inspekcijos išvada, kad ūkinės operacijos tarp pareiškėjos ir UAB „Sonateksas“ bei UAB „Ermanta“ realiai neįvyko, t. y. prekės nebuvo įsigytos iš PVM sąskaitose faktūrose nurodytų subjektų. Inspekcijos pavedimas tikrinti bendrovę Nr. A1-24 ir pranešimas apie mokestinį patikrinimą Nr. A11-23 buvo surašyti ne 2010 m. gruodžio 31 d., o 2011 m. sausio mėnesį, todėl Inspekcija galėjo tikrinti tik 2006-2010 m., o ne 2005 m. Nagrinėjamu atveju buvo pažeistos Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 68 str. 1 d. nuostatos dėl mokesčių apskaičiavimo (perskaičiavimo) senaties. Inspekcija pažeidė MAĮ 118 str. dėl pakartotinio patikrinimo ir tikrinamojo laikotarpio. Komisija neatsižvelgė ir nevertino pateiktų įrodymų dėl pakartotinai atliekamo mokestinio patikrinimo tikrinamojo laikotarpio, nors ši aplinkybė yra ypač svarbi vertinant tiek Inspekcijos veiksmų teisėtumą, tiek ir mokesčių administratoriaus sąžiningumą pareiškėjos atžvilgiu. Mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu nenustatė, kad pareiškėja pati atliko mokesčių teisės aktų pažeidimus ar kad ji piktnaudžiavo teise, taip pat nenustatė, kad pareiškėja tarėsi su UAB „Sonateksas“ ir UAB „Ermanta“ ar su bet kuriais kitais asmenimis dėl teisės aktų pažeidimų ar kitų nesąžiningų veiksmų. Tiek mokesčių administratorius, tiek ir Komisija plečiamai aiškina teismų suformuotą praktiką ir nepagrįstai siekia apriboti pareiškėjos teisę į PVM atskaitą įtraukti pirkimo PVM sumas pagal UAB „Sonateksas“ ir UAB „Ermanta“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras vien dėl tos priežasties, kad pareiškėja buvo „nepakankamai apdairi ir sąžininga“. Tiek Inspekcija, tiek VMI prie FM, tiek ir Komisija nepagrįstai konstatavo bendrovės nesąžiningumą, nenustačiusi ir neįrodžiusi, kad bendrovė veikė neteisingai ir piktnaudžiavo teise. Inspekcija nenustatė jokių aplinkybių, kad bendrovė nesąžiningumo ir apgaulės būdu siekė įgyti teisę į PVM atskaitą. Tai, kad ant svėrimo ataskaitų nebuvo kontrahentų atstovų pavardžių ir parašų, galėtų būti suprantamas kaip pareiškėjos atstovų nerūpestingumas vykdant darbo funkcijas, bet neįrodo, kad pareiškėja elgėsi nesąžiningai. Komisija nevertino aplinkybės, kad bendrovė po sandorių sudarymo pati kreipėsi į Inspekciją, su kuria buvo sudariusi sutartį dėl informacijos gavimo apie naujus kontrahentus. Bendrovės sąžiningumą įrodo ir tai, kad UAB „Ermanta“ pirktos prekės buvo nedelsiant grąžintos ir įsigijimai iš šios įmonės buvo nutraukti iškart po to, kai buvo nustatyta, kad ši įmonė buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro. Komisija neteisingai taiko išvadas bei teismų praktikos suformuotą poziciją dėl mokesčių mokėtojo teisės skaičiuojant pelno mokestį iš bendrųjų pajamų atimti tam tikras sąnaudas. Iš Komisijos sprendimo akivaizdu, kad ginčo dėl to, kad sandoriai faktiškai įvyko ir kad bendrovė prekes įsigijo, nėra, todėl negali būti paneigta teisė į apmokestinamųjų išlaidų sumažinimą. Bendrovės įsigytos prekės buvo panaudotos uždirbant pajamas, todėl Komisija turi teisę pripažinti išlaidomis, mažinančiomis apmokestinamąjį pelną, bendrovės patirtas faktines išlaidas, susijusias su prekių įsigijimu ir iš UAB „Sonateksas“, ir iš UAB „Ermanta“.

Atsiliepimas

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į skundą (b. l. 127–132) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Skunde paaiškino, kad jei mokesčių mokėtojas, dalyvaudamas ūkinėje operacijoje, elgiasi nesąžiningai, t. y. žino ar turi galimybę žinoti, kad pardavimo PVM nėra sumokėtas ar nebus sumokėtas, jis teisę į PVM atskaitą praranda. Pagal pareiškėjos ir UAB „Sonateksas“ 2005-07-01 pirkimo pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „Sonateksas“ įsipareigojo parduoti pareiškėjai spalvotojo metalo laužą. Pareiškėja pateikė 5 krovinio važtaraščius, išrašytus UAB „Sonateksas“ vardu, kurių pagrindu UAB „Kuusakoski“ įformino metalo laužo svėrimo ataskaitas. Važtaraščiuose nurodytos dvi įmonės: A. K. firma „Aktras“ ir T. P. įmonė. Atlikus A. K. firmos „Aktras“ priešpriešinį patikrinimą, nustatyta, kad įmonė vertėsi krovinių pervežimo veikla, tačiau sandorių su UAB „Sonateksas“ neturėjo ir į buhalterinę apskaitą jų neįtraukė, važtaraščiuose nurodyti automobiliai tuo metu buvo naudojami kitų klientų kroviniams pervežti, kai kurie kaip vairuotojai važtaraščiuose nurodyti asmenys A. K. firmoje „Aktras“ niekada nedirbo, nesutampa vairuotojais dirbančių ir važtaraščiuose nurodytų vairuotojų asmens kodai. Dalį prekių gabeno T. P. įmonė (dabar UAB „Samot“), kuri UAB „Sonateksas“ transporto paslaugų nėra teikusi. Ūkinių operacijų su UAB „Kuusakoski“ laikotarpiu UAB „Sonateksas“ dirbo tik direktorė (akcininkė) L. R.. UAB „Sonateksas“ mokestinio tyrimo metu nustatyta, kad 2005 m. birželio–rugpjūčio mėn. bendrovė metalo laužo įsigijimą apskaitė tik pagal dviejų įmonių – UAB „Megatela“ ir UAB „Optimalūs finansai“ – vardu išrašytus apskaitos dokumentus. UAB „Megatela“ 2005-07-29 išregistruota iš PVM mokėtojų registro kaip neteikianti PVM deklaracijų nuo 2005 m. balandžio mėn. Ši įmonė, neturėdama buveinės, veiklos vykdymo vietos, veiklai reikalingų išteklių, realiai ekonominės veiklos nevykdė, t. y. negalėjo atlikti šios įmonės vardu išrašytuose apskaitos dokumentuose nurodytų darbų bei parduoti prekių. UAB „Megatela“ vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose užfiksuotos ūkinės operacijos realiai neįvyko, bendrovės vardu buvo tik išrašyti apskaitos dokumentai. UAB „Optimalūs finansai“ PVM mokėtoju įregistruota 2005-04-25. Atlikus UAB „Optimalūs finansai“ laikotarpio nuo 2005-06-01 iki 2005-09-30 mokestinį tyrimą, nustatyta, kad UAB „Sonateksas“ 2005 metų liepos–rugpjūčio mėnesiais pagal 16 UAB „Optimalūs finansai“ vardu išrašytų PVM sąskaitų faktūrų į buhalterinę apskaitą įtraukė netauriųjų metalų laužo, netinkamų naudoti šlifavimo ir gręžimo staklių, suvirinimo aparato nuomos bei suvirinimo paslaugų įsigijimą už 640 579 Lt ir 115 304 Lt pirkimo PVM įtraukė į PVM atskaitą. Kasos pajamų orderius ir PVM sąskaitas faktūras UAB „Sonateksas“ vardu pasirašė direktorė L. R., UAB „Optimalūs finansai“ vardu – direktorius G. P., kuris nurodė, kad nuo 2005-07-15 iki 2005-08-29 su UAB „Sonateksas“ jokių sandorių neturėjo ir PVM sąskaitų faktūrų neišrašė. UAB „Optimalūs finansai“ buhalterinėje apskaitoje išrašytos PVM sąskaitos faktūros ir kasos pajamų orderiai, palyginti su UAB „Sonateksas“ patikrinimui pateiktomis PVM sąskaitomis faktūromis ir kasos pajamų orderiais, akivaizdžiai skiriasi savo formatu, serija, numeriais, vizualiai skiriasi ir G. P. parašai. Todėl UAB „Optimalūs finansai“ vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose užfiksuotos ūkinės operacijos nurodytomis sąlygomis realiai neįvyko ir ūkinių operacijų turinys neatitinka tikrovės, bendrovės vardu tik įforminti apskaitos dokumentai. Inspekcija padarė išvadą, kad UAB „Sonateksas“, neturėdama veiklai reikalingų išteklių, realiai ekonominės veiklos nevykdė, prekių ar paslaugų, kaip PVM objekto, įsigijusi nebuvo, todėl parduoti prekių pareiškėjai negalėjo. UAB „Sonateksas“ buvo naudojama kaip priedanga neteisėtai veiklai. Pareiškėja 2005-02-23 sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), analogišką kaip ir UAB „Sonateksas“, kuria UAB „Ermanta“ įsipareigojo parduoti pareiškėjai spalvotojo metalo laužą. Sutartį UAB „Kuusakoski“ vardu pasirašė K. M., UAB „Ermanta“ vardu – R. P. Dalyje UAB „Ermanta“ vardu išrašytų krovinio važtaraščių kaip vežėjas nurodytas A. K. firma „Aktras“, tačiau nenustatyta, kad ši įmonė būtų teikusi pervežimo paslaugas UAB „Ermanta“. Vertinant UAB „Ermanta“ vardu išrašytus krovinio važtaraščiuose nurodytus duomenis, konstatuota, kad minėtuose krovinio važtaraščiuose buvo nurodyti žinomai klaidingi duomenys apie krovinio vežėjus ir jų transporto priemones. UAB „Ermanta“ 2005 m. buvo įdarbinti tik du darbuotojai: direktorius R. P. (dirbo iki 2005-06-07) ir buhalterė R. J., kuri įmonėje niekada nedirbo. Atlikus UAB „Ermanta“ operatyvų patikrinimą konstatuota, jog ginčo sandoriais pridėtinė vertė nebuvo sukurta, t. y. prekių ir paslaugų, kaip PVM objekto, įmonė įsigijusi nebuvo ir negalėjo parduoti kitiems ūkio subjektams, taip pat ir pareiškėjai. Inspekcija konstatavo, kad ūkinės operacijos tarp pareiškėjos ir minėtų įmonių PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis sąlygomis neįvyko. Svėrimo ataskaitos buvo įformintos remiantis UAB „Sonateksas“ ir UAB „Ermanta“ vardu išrašytais krovinio važtaraščiais, kuriuos pateikdavo krovinį atvežęs asmuo. Automobilių, atvežusių metalo laužą, numeriai su krovinio važtaraštyje nurodytais automobilio numeriais nebuvo tikrinami, o į svėrimo ataskaitą būdavo įrašomi numeriai, nurodyti krovinio važtaraštyje. Tačiau, kadangi krovinio važtaraščiuose nurodyti net ir lengvieji automobiliai, tai automobilių numeriai, kuriuos pareiškėjos operatoriai įrašė į svėrimo ataskaitas, neatspindi tikrųjų aplinkybių. Patikrinimo metu pagal pateiktus dokumentus UAB „Sonateksas“ ir UAB „Ermanta“ atstovaujančių asmenų tapatybė nebuvo nustatoma, nes pareiškėja, įformindama metalo laužo pirkimą, nereikalaudavo pateikti įmonės atstovo tapatybę patvirtinančio dokumento. Pareiškėjos ir minėtų įmonių sandorių vertė buvo didelė, sandoriai – ne vienkartiniai, todėl pareiškėja turėjo pareigą domėtis kontrahentų veiklos pobūdžiu ir teisėtumu. Pareiškėja patikrinimui nepateikė duomenų, kad iki sudarant sandorius su UAB „Sonateksas“ ir UAB „Ermanta“ būtų domėtasi šių jų vykdoma veikla ir įmonių patikimumu, t. y. nepateikė rašytinių duomenų apie tiekėjus, išskyrus tai, kad prie kiekvienos UAB „Sonateksas“ vardu išrašytos PVM sąskaitos faktūros pateikė paieškos mokesčių administratoriaus svetainėje rezultatus, ar UAB „Sonateksas“ registruota PVM mokėtoju. Pareiškėja 2005-07-13 el. paštu kreipėsi į Inspekciją prašydama pateikti duomenis apie UAB „Sonateksas“. Tačiau pareiškėjos laiškas Inspekcijai buvo išsiųstas kitą dieną po paskutinės UAB „Sonateksas“ vardu išrašytos PVM sąskaitos faktūros. Iki sudarydama sutartį su UAB „Sonateksas“ pareiškėja nepasidomėjo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Mokestinis ginčas yra kilęs dėl to, ar mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjos teisę į PVM atskaitą bei į sąnaudų priskyrimą leidžiamiems atskaitymams paneigė remdamasis aplinkybėmis, kad ūkinės operacijos tarp pareiškėjos ir UAB „Sonateksas“ bei UAB „Ermanta“ tokiomis sąlygomis, kokios atvaizduotos buhalterinės apskaitos dokumentuose, realiai neįvyko, o pareiškėjos elgesys, vykdant ginčijamas ūkines operacijas, pripažintinas nesąžiningu.

Mokesčių administratorius, paneigdamas pareiškėjos teisę į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą, nurodo, kad ūkinės operacijos tarp pareiškėjo ir kontrahentų, teikusių atitinkamas paslaugas pareiškėjai, neįvyko tomis sąlygomis, kokios yra nurodytos šių kontrahentų vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose, t. y. neginčija, kad PVM sąskaitose faktūrose paslaugos realiai buvo suteiktos pareiškėjai, už kurias ji sumokėjo paslaugų teikėjams atitinkamas pridėtinės vertės mokesčio sumas, tačiau teigia, jog šių paslaugų nesuteikė PVM sąskaitose faktūrose nurodyti asmenys. Todėl šios PVM sąskaitos faktūros, atsakovės teigimu, neturi juridinės galios ir remiantis jomis negali būti vykdoma pridėtinės vertės mokesčio atskaita.

Pareiškėja, nesutikdama su šia atsakovės teisine pozicija, savo teisę į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą grindžia tuo, kad minėtose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos ūkinės operacijos realiai yra įvykusios, t. y. kad pareiškėjai PVM sąskaitose faktūrose nurodytos paslaugos buvo suteiktos, už jas pareiškėja kontrahentams sumokėjo. Pareiškėja taip pat nurodo, kad nežinojo ir neprisidėjo prie asmenų, suteikusių jai paslaugas, įvykdytų neteisėtų veiksmų – nesumokėjimo į valstybės biudžetą pridėtinės vertės mokesčio (pardavimo).

Aiškindami teisės normas, reguliuojančias teisę į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą, teismai savo praktikoje yra suformulavę atitinkamas taisykles, kurias galima sugrupuoti sekančiai:

1. pirmenybė teikiama ūkinės operacijos turiniui, o ne ūkinės operacijos įforminimo formaliesiems rekvizitams (turinio prieš formą viršenybės principas);

2. mokesčių mokėtojas neįgyja teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą, jei jis piktnaudžiauja ūkinėmis operacijomis ar prisideda prie ūkinių operacijų, kuriomis yra nesumokami pridėtinės vertės mokesčiai ar įgyjama neteisėta mokestinė nauda (mokesčio mokėtojo nepiktnaudžiavimo teise, sąžiningumo principas).

Aiškindama pirmosios taisyklės turinį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija yra konstatavusi šias nuostatas, kad „prielaida teisei į PVM atskaitą atsirasti yra šių veiksmų atlikimas: pirma, PVM mokėtojas turi prekę įsigyti ir sumokėti už ją prekės pardavėjui atitinkamą PVM sumą (pirkimo PVM); antra, sukūręs su šia preke pridėtinę vertę, prekę turi realizuoti“; „aplinkybė, jog mokesčio mokėtojas turi įstatymo reikalaujamus formaliuosius rekvizitus turinčią PVM sąskaitą faktūrą dar pati savaime nepagrindžia jo teisės į PVM atskaitą, jeigu turimų įrodymų visuma leidžia teigti, kad ūkinė operacija neįvyko arba jos turinys yra ne toks, koks pavaizduotas buhalterinės apskaitos dokumentuose“; „aplinkybė, jog mokesčio mokėtojo turimoje PVM sąskaitoje faktūroje nėra nurodyti ar neteisingai nurodyti visi formalieji rekvizitai dar pati savaime nepaneigia teisės į PVM atskaitą, jeigu įrodymų visuma leidžia teigti, kad įvyko būtent tokio turinio ūkinė operacija, kuri atsispindi buhalterinės apskaitos dokumentuose“; „Pardavėjui sumokėjus PVM už realiai įvykusį prekių ar paslaugų teikimą, pirkėjo teisė jį atskaityti tampa absoliuti ir negali būti paneigta remiantis ūkinės operacijos įforminimo trūkumais. Teigiant priešingai būtų iškreipta apmokestinimo PVM esmė bei paneigtas dvigubo apmokestinimo draudimo principas: pardavėjui sumokėjus PVM, o pirkėjui neleidžiant jo atskaityti, parduotos prekes (suteiktos paslaugos) PVM galimai būtų apmokestinamos du ar daugiau kartų.“; „jeigu buhalterinės apskaitos dokumentai, kuriais remdamasis mokesčių mokėtojas siekia įgyti teisę į PVM atskaitą yra įforminti netinkamai, ir tai neleidžia nustatyti tikrojo ūkinės operacijos turinio, įrodyti tikrąjį ūkinės operacijos turinį turi į PVM atskaitą pretenduojantis mokesčių mokėtojas“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1 – 355/2004).

Paminėtoje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija aiškindama antrosios taisyklės (mokesčio mokėtojo nepiktnaudžiavimo teise, sąžiningumo principą) turinį konstatavo, kad „Mokesčių mokėtojas, įsigydamas prekes ar paslaugas, ir žinodamas ar turėdamas galimybę žinoti, jog pardavėjas už tokia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokės pridėtinės vertės mokesčio, elgiasi nesąžiningai, todėl toks mokesčių mokėtojas neįgyja teisės į PVM atskaitą.“; „mokesčio mokėtojo žinojimas arba turėjimas galimybės žinoti apima ne visą kitos sandorio šalies ūkinę veiklą, o tik tą jos dalį, kurioje dalyvavo į PVM atskaitą pretenduojantis subjektas. Todėl kitos sandorio šalies padaryti mokesčių įstatymų pažeidimai, kurie tiesiogiai nėra susiję su mokesčio mokėtojo vykdoma ūkine operacija, paprastai neįtakoja mokesčio mokėtojo sąžiningumo.“; „Teisė į PVM atskaitą gali būti paneigta tik nustačius juridinių faktų visumą, t.y. aplinkybę, kad konkrečios ūkinės operacijos dalyvis atliko mokesčių įstatymų pažeidimus, susijusius su šia ūkine operacija (už konkrečia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokėjo PVM), bei aplinkybę, kad į PVM atskaitą pretenduojantis mokesčių mokėtojas apie savo sutarties partnerio veiklos neteisėtumą žinojo arba turėjo galimybę žinoti. Ir priešingai, jei prekių ar paslaugų pirkėjas nežinojo ir neturėjo galimybės žinoti, kad pardavėjas nesumokės pardavimo PVM, jo kaip sąžiningo mokesčių mokėtojo teisė į PVM atskaitą išlieka. Jei mokesčių mokėtojas dalyvaudamas ūkinėje operacijoje elgiasi nesąžiningai, t.y. žino ar atsižvelgiant į teisiškai reikšmingas aplinkybes turi galimybę žinoti, kad pardavimo PVM nėra sumokėtas ar nebus sumokėtas, jis teisę į PVM atskaitą praranda. Tokiu atveju nesuteikus pirkėjui teisės į PVM atskaitą nėra paneigiamas ir dvigubo apmokestinimo draudimo principas, nes pardavėjas už ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę PVM į biudžetą nesumokėjo.“

Europos Teisingumo Teismo praktikoje aiškinant mokesčio mokėtojo nepiktnaudžiavimo teise, sąžiningumo principą taip pat konstatuota, kad „Šeštoji direktyva turi būti aiškinama taip, jog ji draudžia apmokestinamojo asmens teisę atskaityti perkant sumokėtą pridėtinės vertės mokestį, jei sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant. Kad būtų pripažintas piktnaudžiavimas, reikalaujama, pirma, kad nagrinėjamais sandoriais, neatsižvelgiant į formalų atitinkamų Šeštosios direktyvos ir šią direktyvą į nacionalinę teisę perkeliančių nacionalinės teisės aktų nuostatose numatytų sąlygų taikymą, būtų įgyjamas mokestinis pranašumas, kurio suteikimas pažeistų šiomis nuostatomis siekiamą tikslą. Antra, objektyvių požymių visuma taip pat turi patvirtinti, kad nagrinėjamų sandorių pagrindinis tikslas yra mokestinio pranašumo įgijimas. Nustačius piktnaudžiavimą, jam panaudoti sandoriai turi būti apibrėžti iš naujo taip, kad būtų atstatyta situacija, kuri būtų egzistavusi nesant piktnaudžiaujant sudarytų sandorių.“ ( Europos Teisingumo Teismo 2006 m. vasario 21 d. sprendimas byloje C-255/02). Šioje byloje Europos Teisingumo Teismas taip pat nurodė, „kad piktnaudžiavimo nustatymas turi lemti ne baudą, kuriai paskirti būtinas aiškus ir nedviprasmiškas teisinis pagrindas, bet paprasčiausią pareigą iš dalies ar visiškai atlyginti nepagrįstai įgytas perkant sumokėto PVM atskaitas“ (sprendimo 93 p.); mokesčių administratorius „taip pat turi leisti apmokestinamajam asmeniui, kuris, nesant piktnaudžiaujant sudarytų sandorių, būtų buvęs gavėjas pagal pirmąjį sandorį, nesudarytą piktnaudžiaujant, atskaityti šiam pirkimo sandoriui tenkantį PVM pagal Šeštojoje direktyvoje nustatytos atskaitos tvarkos nuostatas.“ (sprendimo 97 p.).

Nagrinėjamos bylos kontekste, apibendrinant minėtas teisines nuostatas, darytina išvada, kad tais atvejais, kai nustatoma, jog prekės ir/ar paslaugos pirkėjui realiai buvo suteiktos (ūkinės operacijos realiai įvyko), už kurias pirkėjas sumokėjo atitinkamas pridėtinės vertės mokesčio sumas, tačiau nustatoma, jog šias prekes ir/ar paslaugas pirkėjui suteikė ne PVM sąskaitose faktūrose nurodyti, o kiti subjektai, tokios ūkinės operacijos, teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą taikymo prasme, turi būti nustatomas bei įvertinamas tikrasis tokių ūkinių operacijų turinys bei visų subjektų, susijusių su šia ūkine operacija, veikla bei vaidmuo.

Tokiais atvejais konstatuoti, kad teisė į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą negali būti suteikta, remiantis tik tuo, jog ūkinė operacija neįvyko tarp PVM sąskaitose faktūrose nurodytų subjektų, kai yra nustatomi ir/ar žinomi tikrieji ūkinės operacijos subjektai, būtų nepakankama ir teisiškai neteisinga, nes toks vertinimas neatitiktų turinio prieš formą viršenybės principo reikalavimų. Šių reikalavimų nesilaikymas gali lemti, kad tikrieji subjektai, suteikę pirkėjui prekes ir/ar paslaugas, sukčiavimo atveju išvengtų teisinės atsakomybės, nes paprastai tokie subjektai, siekdami pasisavinti pridėtinės vertės mokestį ar kitaip piktnaudžiauti teise, save identifikuojančius duomenis slepia, prisidengdami kitų subjektų anketiniais duomenimis, klastodami buhalterinės apskaitos dokumentus, į šią veiklą įtraukdami kitus subjektus ir pan..

Nagrinėjamoje situacijoje aktualus yra Europos Teisingumo Teismo 2006 m. liepos 6 d. sprendimas sujungtose bylose C-439/04 ir C-440/04, kuriame išaiškinta, kad „ <...> ūkio subjektai, ėmęsi bet kokios priemonės, kurios gali būti iš jų pagrįstai reikalaujama, kad būtų užtikrinta, jog jų sandoriai nėra įtraukti į sukčiavimą PVM ar kitokį sukčiavimą, privalo turėti galimybę pasitikėti šių sandorių teisėtumu be rizikos prarasti savo teisę atskaityti sumokėtą pirkimo PVM“ (sprendimo 51 p.); „tačiau jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, nacionalinis teismas turi atsisakyti leisti jam naudotis teise į atskaitą“ (sprendimo 61 p.).

Visa tai apibendrinus, darytina išvada, kad kai nustatoma, jog prekės ir/ar paslaugos pirkėjui realiai buvo suteiktos (ūkinės operacijos realiai įvyko), už kurias pirkėjas sumokėjo atitinkamas pridėtinės vertės mokesčio sumas, tačiau šias prekes ir/ar paslaugas pirkėjui suteikė ne PVM sąskaitose faktūrose nurodyti subjektai, o kiti subjektai, kurie yra nustatomi ir/ar žinomi, ši aplinkybė pati savaime nėra pakankama nesuteikti pirkėjui teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą. Tai gali būti padaryta, kai nustatoma, kad pirkėjas žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą pridėtinės vertės mokesčiu įtrauktame sandoryje ir priklausomai nuo šios aplinkybės nustatymo, turi būti sprendžiamas teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą klausimas.

Remiantis anksčiau minėtomis įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių taisyklėmis, nagrinėjamų aplinkybių nustatymas mokesčių administratoriui sudaro pagrįstą pagrindą manyti, kad šiomis ūkinėmis operacijomis buvo arba galėjo būti piktnaudžiaujama (sukčiaujama) pridėtinės vertės mokesčio atžvilgiu, bei reikalauti iš pirkėjo įrodyti tikrąjį ūkinės operacijos turinį: duomenis, apie tikrąjį ūkinės operacijos subjektą, suteikusį jam prekes ir/ar paslaugas, ir kitas reikšmingas aplinkybes, bei įrodyti, kad jis nežinojo ir negalėjo žinoti, jog įsigydamas prekes dalyvavo į sukčiavimą pridėtinės vertės mokesčiu įtrauktame sandoryje. Šios teisiškai reikšmingos aplinkybės šalių gali būti įrodinėjamos bei paneigiamos remiantis visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, šiuos įrodymus vertinant pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Todėl šie klausimai, ar pirkėjas turi teisę, ar ne į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą, priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių, joje surinktų įrodymų visumos ir pan.

Byloje nustatyta, kad mokestiniam patikrinimui pareiškėja kartu su metalo laužo pirkimo-pardavimo sutartimis, sudarytomis su UAB „Sonateksas“ ir UAB „Ermanta“, pateikė prie šių sutarčių surašytus priedus, kuriuose nustatytos metalo laužo supirkimo kainos. Pažymėtina, kad sutarties priedai buvo pasirašyti tik pareiškėjos verslo vystymo vadovo K. M., o antros šalies pusės - UAB „Sonateksas“ atstovo ir UAB „Ermanta“ atstovų – parašų nėra. Ši aplinkybė leidžia daryti prielaidą, kad nustatant metalo laužo kainas ir jas tvirtinant UAB „Sonateksas" ir UAB „Ermanta" atstovai nedalyvavo.

Mokestiniam patikrinimui pateiktose pareiškėjos su UAB „Sonateksas“ ir UAB „Ermanta“ sudarytose sutartyse nurodyta, kad nustatant perkamo spalvotojo laužo kokybę ir kiekį metalo laužo supirkimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, dalyvauja abiejų šalių atstovai, kurie pasirašo priėmimo – perdavimo aktą, patvirtinantį metalo laužo kokybę ir kiekį. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja metalo laužui priimti priėmimo – pardavimo akto neįformino, tačiau metalo laužo priėmimą įformino svėrimo ataskaitoje. Šioje ataskaitoje buvo nurodyti įmonės, perdavusios metalo laužą, bei įmonės, priėmusios metalo laužą, rekvizitai (pavadinimas, kodas, adresas), automobilio numeris, priimto metalo laužo rūšis, kiekis ir svoris, operatoriaus, įforminusio svėrimo ataskaitą, vardas, pavardė ir parašas. Dokumentas antspauduotas pareiškėjos svėrimo spaudu. Patikrinimo akte nurodoma, jog šį dokumentą galima būtų prilyginti metalo laužo priėmimo perdavimo aktui, tačiau ant svėrimo ataskaitos nėra UAB „Sonateksas“, atitinkamai ir UAB „Ermanta“, atstovų pavardžių, vardų ir parašų, kurie, vadovaujantis sutartimis, savo parašu turėjo patvirtinti atvežto metalo laužo kokybę ir kiekį. Šios aplinkybės pagrįstai leidžia teigti, kad svėrimo ataskaitos buvo įformintos dalyvaujant tik vienai pusei - pareiškėjos atstovams.

Pareiškėjos darbuotojai – operatoriai R. G. ir K. D. – savo 2011-03-02 ir 2011-02-02 paaiškinimuose nurodė, kad svėrimo ataskaitos buvo įformintos remiantis UAB „Sonateksas“ ir UAB „Ermanta“ vardu išrašytais krovinio važtaraščiais, kuriuos pateikdavo krovinį atvežęs asmuo. Automobilių, atvežusių metalo laužą, numerių su krovinio važtaraštyje nurodytu mašinos numeriu nesutikrindavo ir į svėrimo ataskaitą įrašydavo automobilių numerius, nurodytus krovinio važtaraštyje. Pagal operatorių paaiškinimus, metalo laužas buvo įforminamas, nenustatant tapatybės pateikusių krovinio važtaraščius asmenų, nereikalaujant jų parašų ant krovinio priėmimo metu įforminamo dokumento - svėrimo ataskaitos.

Iš patikrinimui pateiktų krovinio važtaraščių nustatyta, kad tiek UAB Sonateksas“, tiek UAB „Ermanta“ vardu išrašytuose krovinio važtaraščiuose buvo nurodyti tie patys krovinio vežėjai - T. P. individualioji įmonė ir A. K. firma „Aktras“. Nustatyta, jog minėtos įmonės nei UAB „Sonateksas“, nei UAB „Ermanta“ pervežimo paslaugų neteikė, todėl darytina išvada, kad krovinio važtaraščiuose buvo nurodyti galimai klaidingi duomenys apie krovinio vežėjus ir transporto priemones, o pareiškėjos svėrimo ataskaitose įrašyti transporto priemonių duomenys neatitinka tikrovės, todėl mokesčių administratorius pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėja aplaidžiai žiūrėjo į metalo laužą teikiančius asmenis, taip sudarydama palankias sąlygas pristatyti metalo laužą nenustatytiems asmenis. Pareiškėja, įformindama metalo laužą, nereikalaudavo pateikti įmonės atstovo tapatybę patvirtinančio dokumento, dėl to nenustatyti asmenys UAB „Sonateksas“ ir UAB „Ermanta“ vardu pareiškėjai pristatę metalo laužą ir pardavėjo vardu pasirašę apskaitos knygoje. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad bet kuris asmuo ir bet kokiu transportu galėjo pristatyti pareiškėjai metalo laužą. Pažymėtina, jog ikiteisminio tyrimo metu (FNTT Klaipėdos apskrities skyriaus 2007-04-27 specialisto išvada Nr. 5-3/41 dėl UAB „Sonateksas“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo) pareiškėjos verslo vystymo vadovas K. M. nurodė, jog UAB „Sonateksas“ atstovai patys juos susirado ir pasiūlė pirkti netauriųjų metalų laužą. Kas šiai įmonei atstovavo, nežino. Nurodė, jog sutartį dėl metalo laužo pirkimo-pardavimo pasirašė jis, tačiau su UAB „Sonateksas“ vadovais nebendravo, jų nepažįsta. Savo 2010-02-10 paaiškinime K. M. nurodė, jog tuo metu, kai buvo sudaryti sandoriai su UAB „Sonateksas“ ir UAB „Ermanta“, iš įmonių licencijų neprašydavo ir taip pat neklausdavo, iš kur įmonės įsigyja metalo laužą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. kovo 15 d. nutarime konstatavo, kad supirkimo vietos adreso sužinojimas iš licencijos yra tokia poveikio priemonė, kuria daromas poveikis ūkio subjektui jo ekonominei padėčiai, neleidžiant jam verstis atitinkama nelicencijuojama veikla.

Iš patikrinimo metu nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėja, įsigydama metalo laužą pagal UAB „Sonateksas“ ir UAB „Ermanta“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, nereikalavo iš šių įmonių pateikti licencijas, suteikiančias teisę vykdyti netauriųjų metalų laužo ir atliekų supirkimo veiklą. Pareiškėjos reikalavimas minėtoms įmonėms pateikti licencijas būtų pirmiausia vertinamas kaip pareiškėjos siekimas įsitikinti ūkio subjekto atitinkamos ūkio veiklos tam tikroje vietoje teisėtu vykdymu ir taip būtų užkirstas kelias UAB „Sonateksas“ ir UAB „Ermanta“ neteisėtai veiklai vykdyti. Darytina išvada, kad UAB „Kuusakoski“ nesidomėjimas ūkio subjekto vykdomos veiklos teisėtumu gali būti įvardijamas kaip UAB „Sonateksas“ ir UAB „Ermanta“ vykdomos veiklos toleravimas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, galima pagrįstai teigti, kad atitinkami metalo laužo pardavimai neturint licencijos buvo toleruojami.

Pažymėtina, jog tarp pareiškėjos ir UAB „Sonateksas“ bei UAB „Ermanta“ sandoriai vyko ne vieną kartą ir tęstinį laikotarpį (su UAB „Sonateksas“ sandoriai vyko 2005 m. birželio-liepos mėn., išrašytos 5 PVM sąskaitos faktūros, su UAB „Ermanta“ sandoriai vyko 2005 m. vasario ­balandžio mėn., išrašytos 7 PVM sąskaitos faktūros). Šios aplinkybės pareiškėjai sudarė galimybę pasidomėti UAB „Sonateksas“ ir UAB „Ermanta“ vardu PVM sąskaitas faktūras išrašiusių ir pasirašiusių, prekes pristačiusių fizinių asmenų tapatybėmis, jų įgaliojimais atstovauti nurodytoms įmonėms. Iš patikrinimo metu nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjos atstovai nesiaiškino jokių konkretesnių šiuos asmenis bei jų veiklą identifikuojančių duomenų, taip pat nesilankė UAB „Sonateksas“ bei UAB „Ermanta“ buveinėse, nesidomėjo, ar prekių tiekėjai turi materialinę bazę veiklai vykdyti, nesidomėjo, kokia veikla šios įmonės užsiima, iš kur įsigyja parduodamą metalo laužą, neieškojo papildomos informacijos apie būsimą verslo partnerį, siekdama įsitikinti, kad partneris pateikė teisingus duomenis apie buveinės ar veiklos vykdymo vietą, ką tokioje situacijoje padarytų bet kuris rūpestingas verslininkas. Atsižvelgiant į tai, konstatuojama, kad pareiškėja, vykdydama minėtus sandorius, turėjo galimybę žinoti apie neteisėtą kitos sandorio šalies veiklą, susijusią su konkrečiomis ūkinėmis operacijomis. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kad prieš sandorių sudarymą tikrino informaciją VMI interneto tinklalapyje dėl UAB „Sonateksas“ ir UAB „Ermanta“ veiklos bei dėl to, ar įmonė buvo registruota PVM mokėtoja, akivaizdžiai nėra pakankamos ir nesudaro prielaidų pareiškėjai nesidomėti ir kitomis aplinkybėmis, kurių pagrindu būtų galima įsitikinti, kad sandorį sudaro būtent su PVM sąskaitose faktūrose nurodytu ūkio subjektu.

Mokestinio patikrinimo metu buvo pateiktas pareiškėjos vyr. buhalterės Klaipėdos AVMI 2005-07-13 elektroniniu paštu išsiųstas prašymas patikrinti UAB „Sonateksas“, nes apie šią įmonę pareiškėja nieko nežino. Pažymėtina, kad laiškas buvo išsiųstas kitą dieną po paskutinės UAB „Sonateksas“ vardu išrašytos PVM sąskaitos faktūros dienos (2005-07-12), po kurios pareiškėja sandorių daugiau nesudarinėjo, nors prieš tai pareiškėjos buhalterinėje apskaitoje jau buvo apskaitytos UAB „Sonateksas“ vardu išrašytos 5 PVM sąskaitos faktūros. Ši aplinkybė patvirtina mokestinio patikrinimo metu padarytą išvadą, kad pareiškėja prieš sudarydama sutartį su UAB „Sonateksas“ šia įmone nepasidomėjo.

Nei patikrinimo, nei sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo priėmimo metu nebuvo pateikta įrodymų, paneigiančių patikrinimo metu padarytą išvadą, jog ūkinių operacijų, užfiksuotų pareiškėjos apskaitoje, UAB „Sonateksas“ ir UAB „Ermanta“ neatliko. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad buvo pakankamai rūpestinga, domėjosi sandorių partnerių veiklos teisėtumu. Toks mokesčio mokėtojo neveikimas gali būti vertinamas kaip nesąžiningumas, kuris vadovaujantis LVAT formuojama praktika, taip pat paneigia teisę į PVM atskaitą pagal minėtų įmonių vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras.

Pažymėtina, jog ūkinių operacijų realumą ir tikrąjį jų turinį turi įrodyti mokesčių mokėtojas, tačiau pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų konstatuoti tikrąsias minėtų ūkinių operacijų aplinkybes. Pareiškėjos papildomai pateikti dokumentai pagrindžia tik metalo laužo įsigijimo faktą, tačiau neįrodo, jog šis metalo laužas buvo įsigytas būtent iš UAB „Sonateksas“ ir UAB „Ermanta“.

Vadovaujantis anksčiau išdėstytomis teisės aktų nuostatomis bei LVAT suformuota praktika, nustačius aplinkybę, kad neįvyko tokio turinio ūkinės operacijos, kurios atvaizduotos UAB „Sonateksas“ ir UAB „Ermanta“ vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose, bei nustačius, kad pareiškėja, su minėtomis įmonėmis vykdydama ūkines operacijas, buvo nesąžininga, apskaitos dokumentas laikytinas neturinčiu juridinės galios ir jo pagrindu vykdyti PVM atskaitą mokesčių mokėtojas neturi teises. Mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, kad ūkinės operacijos, užfiksuotos UAB „Sonateksas“ ir UAB „Ermanta“ vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose, neįvyko tomis aplinkybėmis, kurios atvaizduotos šių įmonių vardu išrašytuose apskaitos dokumentuose, t. y. minėtos įmonės pareiškėjai realiai paslaugų neteikė ir prekių netiekė, o jų vardu tik buvo neteisėtai įformintos PVM sąskaitos faktūros, kurios laikytinos neturinčiomis juridinės galios, bei pagrįstai konstatavo pareiškėjos nesąžiningą elgesį ūkinėse operacijose.

Pagal MAĮ 121 str. mokesčių mokėtojas turi būti informuojamas apie numatomą patikrinimą prieš jo pradžią. Mokestinis patikrinimas negali būti pradėtas, kol mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka nėra informuotas apie numatomą patikrinimą. Išimtys iš šios taisyklės galimos tik operatyvaus patikrinimo atveju arba, kai manoma, jei mokesčių mokėtojui bus iš anksto pranešta, jis gali bandyti trukdyti mokestiniam patikrinimui arba dėl to šis patikrinimas gali ypač pasunkėti. Kadangi pagrindo įtarti, kad toks išankstinis pranešimas gali sukelti pasekmių, nebuvo, Inspekcija, pareiškėjos manymu, negalėjo pradėti mokestinio patikrinimo anksčiau, nei buvo išsiųsti pranešimas ir pavedimas. Kadangi pareiškėja buvo informuota apie patikrinimą 2011 m. sausio 4 d., mokestinio patikrinimo pradžia turi būti laikoma būtent ši data ir Inspekcija, pareiškėjos manymu, galėjo tikrinti einamuosius 2011 m. bei 5 praėjusius kalendorinius metus, t. y. 2006–2010 m. imtinai.

MAĮ 120 str. 1 d. nustatyta, kad mokestinio patikrinimo pradžia yra mokestinio patikrinimo pavedimo išrašymas. Įstatymas patikrinimo pradžią sieja su pavedimo išrašymu, o ne su mokesčių mokėtojo informavimu apie tokio pavedimo išrašymą. Dokumentų surašymo ir jų išsiuntimo data gali nesutapti, nes teisės aktuose reikalavimas informuoti mokesčių mokėtoją apie pavedimą tikrinti tą pačią dieną, kada toks pavedimas surašytas, nėra nustatytas, todėl pareiškėja nepagrįstai teigia, kad Inspekcija turėjo teisę tikrinti tik 2006–2010 m. imtinai. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pavedimas tikrinti ir pranešimas apie patikrinimą buvo surašyti atgaline data, todėl šis pareiškėjos argumentas atmestinas. Taip pat pareiškėja nepagrįstai teigia, kad buvo pažeistos Mokesčių administravimo įstatymo 68 str. 1 d. nuostatos dėl mokesčių apskaičiavimo (perskaičiavimo) senaties

Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad dalis Inspekcijos atlikto patikrinimo, dėl kurio kilo ginčas, o būtent laikotarpio nuo 2005-01-01 iki 2005-01-31, yra pakartotinai tiriamas pagal Inspekcijos 2006-08-11 pavedimą tikrinti Nr. 7.-06-32-30, todėl pavedimas laikytinas neturinčiu juridinės galios.

MAĮ 118 str. 1 d. nustatyta, kad mokesčių administratorius neturi teisės pakartotinai tikrinti mokesčių mokėtojo dėl to paties mokesčio už tą patį mokestinį laikotarpį, jei buvo priimtas atitinkamas mokesčių administratoriaus sprendimas, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, arba patikrinimo rezultatai buvo patvirtinti patikrinimo pažyma. Pareiškėjos PVM teminis patikrinimas pradėtas 2006-08-21 ir apėmė 2004-05-01–2005-01-31 mokestinį laikotarpį. O 2010-12-31 pradėtas mokestinis patikrinimas apėmė PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą 2005-02-01–2005-07-31 laikotarpiu ir pelno mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą 2005-01-01–2005-12-31 laikotarpiu (2010 m. kovo 9 d. patikrinimo aktas Nr. A18-10). Todėl PVM nebuvo tikrinamas du kartus, nes pirmo patikrinimo galutinė riba yra 2005-01-31, o antrojo pradžia – 2005-02-01. Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011-05-06 sprendime Nr. (6.5)-35 dėl 2010 m. kovo 9 d. patikrinimo akto Nr. A18-10 tvirtinimo nurodyta, kad PVM buvo tikrintas už laikotarpį nuo 2005-01-01 iki 2005-07-31, tačiau teismas tai laiko rašymo apsirikimu, nes patikrinimo akte nurodytas laikotarpis 2005-02-01–2005-07-31.

Esant šioms aplinkybėms darytina išvada, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalį pareiškėja neįvykdė pareigos įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčius. Todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,

nusprendė:

Atmesti pareiškėjos UAB „Kuusakoski“ skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Liudmila Zaborovska