- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-20
- Bylos Nr.
- P-602-64-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02335-2011-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Irmantas Jarukaitis, Veslava Ruskan (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Kuusakoski“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kuusakoski“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kuusakoski“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Klaipėdos AVMI; Inspekcija) 2011 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. (6.5)-35 dėl 2010 m. kovo 9 d. patikrinimo akto Nr. A18-10 tvirtinimo patvirtino patikrinimo aktą ir jame pareiškėjui papildomai apskaičiavo 76 106 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 926 Lt PVM delspinigių, 7 611 Lt PVM baudą, 63 422 Lt pelno mokesčio, 12 833 Lt pelno mokesčio delspinigių ir 6 342 Lt pelno mokesčio baudą.
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2011 m. liepos 7 d. sprendimu Nr. 69-165 patvirtino Inspekcijos 2011 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr. (6.5)-35.
Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2011 m. spalio 10 d. sprendimu Nr. S-225 (7-180/2011) patvirtino VMI prie FM 2011 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. 69-165.
Šalies argumentai
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Kuusakoski“ (toliau – ir pareiškėjas, ir UAB ,,Kuusakoski“) su skundu (I t., b. l. 1–14) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos 2011 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. S-225 (7-180/2011), VMI prie FM 2011 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. 69-165 ir Inspekcijos 2011 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr. (6.5)-35 dėl patikrinimo akto tvirtinimo.
Pareiškėjas paaiškino, kad nesutinka su Inspekcijos išvada, jog ūkinės operacijos tarp pareiškėjo ir UAB „Sonateksas“ bei UAB „Ermanta“ realiai neįvyko, t. y. prekės nebuvo įsigytos iš PVM sąskaitose faktūrose nurodytų subjektų. Inspekcijos pavedimas tikrinti bendrovę Nr. A1-24 ir pranešimas apie mokestinį patikrinimą Nr. A11-23 buvo surašyti ne 2010 m. gruodžio 31 d., o 2011 m. sausio mėnesį, todėl Inspekcija galėjo tikrinti tik 2006 - 2010 m., o ne 2005 m. Nagrinėjamu atveju buvo pažeistos Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 68 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl mokesčių apskaičiavimo (perskaičiavimo) senaties. Inspekcija pažeidė MAĮ 118 straipsnį dėl pakartotinio patikrinimo ir tikrinamojo laikotarpio. Mokestinių ginčų komisija neatsižvelgė ir nevertino pateiktų įrodymų dėl pakartotinai atliekamo mokestinio patikrinimo tikrinamojo laikotarpio, nors ši aplinkybė yra ypač svarbi vertinant tiek Inspekcijos veiksmų teisėtumą, tiek ir mokesčių administratoriaus sąžiningumą pareiškėjo atžvilgiu. Mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu nenustatė, kad pareiškėjas pats atliko mokesčių teisės aktų pažeidimus ar kad jis piktnaudžiavo teise, taip pat nenustatė, kad pareiškėjas tarėsi su UAB „Sonateksas“ ir UAB „Ermanta“ ar su bet kuriais kitais asmenimis dėl teisės aktų pažeidimų ar kitų nesąžiningų veiksmų. Tiek mokesčių administratorius, tiek ir Mokestinių ginčų komisija, plečiamai aiškina teismų suformuotą praktiką ir nepagrįstai siekia apriboti pareiškėjo teisę į PVM atskaitą įtraukti pirkimo PVM sumas pagal UAB „Sonateksas“ ir UAB „Ermanta“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras vien dėl tos priežasties, kad pareiškėjas buvo nepakankamai apdairus ir sąžiningas. Tiek Inspekcija, tiek VMI prie FM, tiek ir Mokestinių ginčų komisija nepagrįstai konstatavo bendrovės nesąžiningumą, nenustačiusi ir neįrodžiusi, kad bendrovė veikė neteisingai ir piktnaudžiavo teise. Inspekcija nenustatė jokių aplinkybių, kad bendrovė nesąžiningumo ir apgaulės būdu siekė įgyti teisę į PVM atskaitą. Tai, kad ant svėrimo ataskaitų nebuvo kontrahentų atstovų pavardžių ir parašų, galėtų būti suprantamas kaip pareiškėjo atstovų nerūpestingumas vykdant darbo funkcijas, bet neįrodo, kad pareiškėjas elgėsi nesąžiningai. Mokestinių ginčų komisija nevertino aplinkybės, kad bendrovė po sandorių sudarymo pati kreipėsi į Inspekciją, su kuria buvo sudariusi sutartį dėl informacijos gavimo apie naujus kontrahentus. Bendrovės sąžiningumą įrodo ir tai, kad UAB „Ermanta“ pirktos prekės buvo nedelsiant grąžintos ir įsigijimai iš šios įmonės buvo nutraukti iškart po to, kai buvo nustatyta, jog ši įmonė buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro. Mokestinių ginčų komisija neteisingai taiko išvadas bei teismų praktikos suformuotą poziciją dėl mokesčių mokėtojo teisės skaičiuojant pelno mokestį iš bendrųjų pajamų atimti tam tikras sąnaudas. Iš Mokestinių ginčų komisijos sprendimo akivaizdu, kad ginčo dėl to, kad sandoriai faktiškai įvyko ir kad bendrovė prekes įsigijo, nėra, todėl negali būti paneigta teisė į apmokestinamųjų išlaidų sumažinimą. Bendrovės įsigytos prekės buvo panaudotos uždirbant pajamas, todėl Mokestinių ginčų komisija turi teisę pripažinti išlaidomis, mažinančiomis apmokestinamąjį pelną, bendrovės patirtas faktines išlaidas, susijusias su prekių įsigijimu ir iš UAB „Sonateksas“, ir iš UAB „Ermanta“.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 127–132) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, jog jei mokesčių mokėtojas, dalyvaudamas ūkinėje operacijoje, elgiasi nesąžiningai, t. y. žino ar turi galimybę žinoti, kad pardavimo PVM nėra sumokėtas ar nebus sumokėtas, jis teisę į PVM atskaitą praranda. Atlikus UAB „Ermanta“ operatyvų patikrinimą konstatuota, jog ginčo sandoriais pridėtinė vertė nebuvo sukurta, t. y. prekių ir paslaugų, kaip PVM objekto, įmonė įsigijusi nebuvo ir negalėjo parduoti kitiems ūkio subjektams, taip pat ir pareiškėjui. Inspekcija konstatavo, kad ūkinės operacijos tarp pareiškėjo ir minėtų įmonių PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis sąlygomis neįvyko. Svėrimo ataskaitos buvo įformintos remiantis UAB „Sonateksas“ ir UAB „Ermanta“ vardu išrašytais krovinio važtaraščiais, kuriuos pateikdavo krovinį atvežęs asmuo. Automobilių, atvežusių metalo laužą, numeriai su krovinio važtaraštyje nurodytais automobilio numeriais nebuvo tikrinami, o į svėrimo ataskaitą būdavo įrašomi numeriai, nurodyti krovinio važtaraštyje. Tačiau, kadangi krovinio važtaraščiuose nurodyti net ir lengvieji automobiliai, tai automobilių numeriai, kuriuos pareiškėjo operatoriai įrašė į svėrimo ataskaitas, neatspindi tikrųjų aplinkybių. Patikrinimo metu pagal pateiktus dokumentus UAB „Sonateksas“ ir UAB „Ermanta“ atstovaujančių asmenų tapatybė nebuvo nustatoma, nes pareiškėjas, įformindamas metalo laužo pirkimą, nereikalaudavo pateikti įmonės atstovo tapatybę patvirtinančio dokumento. Pareiškėjo ir minėtų įmonių sandorių vertė buvo didelė, sandoriai – ne vienkartiniai, todėl pareiškėjas turėjo pareigą domėtis kontrahentų veiklos pobūdžiu ir teisėtumu. Pareiškėjas patikrinimui nepateikė duomenų, kad iki sudarant sandorius su UAB „Sonateksas“ ir UAB „Ermanta“ būtų domėtasi šių jų vykdoma veikla ir įmonių patikimumu, t. y. nepateikė rašytinių duomenų apie tiekėjus, išskyrus tai, kad prie kiekvienos UAB „Sonateksas“ vardu išrašytos PVM sąskaitos faktūros pateikė paieškos mokesčių administratoriaus svetainėje rezultatus, ar UAB „Sonateksas“ registruota PVM mokėtoju. Pareiškėjas 2005 m. liepos 13 d. elektroniniu paštu kreipėsi į Inspekciją prašydama pateikti duomenis apie UAB „Sonateksas“. Tačiau pareiškėjo laiškas Inspekcijai buvo išsiųstas kitą dieną po paskutinės UAB „Sonateksas“ vardu išrašytos PVM sąskaitos faktūros. Iki sudarydamas sutartį su UAB „Sonateksas“ pareiškėjas nepasidomėjo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 9 d. sprendimu (I t., b. l. 185–193) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad mokestinis ginčas yra kilęs dėl to, ar mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjo teisę į PVM atskaitą bei į sąnaudų priskyrimą leidžiamiems atskaitymams paneigė remdamasis aplinkybėmis, kad ūkinės operacijos tarp pareiškėjo ir UAB „Sonateksas“ bei UAB „Ermanta“ tokiomis sąlygomis, kokios atvaizduotos buhalterinės apskaitos dokumentuose, realiai neįvyko, o pareiškėjo elgesys, vykdant ginčijamas ūkines operacijas, pripažintinas nesąžiningu. Mokesčių administratorius, paneigdamas pareiškėjo teisę į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą, nurodo, kad ūkinės operacijos tarp pareiškėjo ir kontrahentų, teikusių atitinkamas paslaugas pareiškėjui, neįvyko tomis sąlygomis, kokios yra nurodytos šių kontrahentų vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose, t. y. neginčija, kad PVM sąskaitose faktūrose paslaugos realiai buvo suteiktos pareiškėjui, už kurias jis sumokėjo paslaugų teikėjams atitinkamas pridėtinės vertės mokesčio sumas, tačiau teigia, jog šių paslaugų nesuteikė PVM sąskaitose faktūrose nurodyti asmenys. Todėl šios PVM sąskaitos faktūros, atsakovo teigimu, neturi juridinės galios ir remiantis jomis negali būti vykdoma pridėtinės vertės mokesčio atskaita. Pareiškėjas, nesutikdamas su šia atsakovo teisine pozicija, savo teisę į PVM atskaitą grindžia tuo, kad minėtose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos ūkinės operacijos realiai yra įvykusios, t. y. kad pareiškėjui PVM sąskaitose faktūrose nurodytos paslaugos buvo suteiktos, už jas pareiškėjas kontrahentams sumokėjo. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad nežinojo ir neprisidėjo prie asmenų, suteikusių jam paslaugas, įvykdytų neteisėtų veiksmų – nesumokėjimo į valstybės biudžetą PVM (pardavimo). Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2004 m. spalio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-355/2004, Europos Teisingumo Teismo praktika (2006 m. vasario 21 d. sprendimas byloje C-255/02, 2006 m. liepos 6 d. sprendimas sujungtose bylose C-439/04 ir C-440/04). Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjas, vykdydamas sandorius, turėjo galimybę žinoti apie neteisėtą kitos sandorio šalies veiklą, susijusią su konkrečiomis ūkinėmis operacijomis. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad prieš sandorių sudarymą tikrino informaciją VMI prie FM interneto tinklalapyje dėl UAB „Sonateksas“ ir UAB „Ermanta“ veiklos bei dėl to, ar įmonė buvo registruota PVM mokėtoja, akivaizdžiai nėra pakankamos ir nesudaro prielaidų pareiškėjui nesidomėti ir kitomis aplinkybėmis, kurių pagrindu būtų galima įsitikinti, jog sandorį sudaro būtent su PVM sąskaitose faktūrose nurodytu ūkio subjektu. Nei patikrinimo, nei sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo priėmimo metu nebuvo pateikta įrodymų, paneigiančių patikrinimo metu padarytą išvadą, jog ūkinių operacijų, užfiksuotų pareiškėjo apskaitoje, UAB „Sonateksas“ ir UAB „Ermanta“ neatliko. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad buvo pakankamai rūpestingas, domėjosi sandorių partnerių veiklos teisėtumu. Toks mokesčio mokėtojo neveikimas gali būti vertinamas kaip nesąžiningumas, kuris, vadovaujantis LVAT formuojama praktika, taip pat paneigia teisę į PVM atskaitą pagal minėtų įmonių vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Teismas pažymėjo, jog ūkinių operacijų realumą ir tikrąjį jų turinį turi įrodyti mokesčių mokėtojas, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų konstatuoti tikrąsias minėtų ūkinių operacijų aplinkybes. Pareiškėjo papildomai pateikti dokumentai pagrindžia tik metalo laužo įsigijimo faktą, tačiau neįrodo, jog šis metalo laužas buvo įsigytas būtent iš UAB „Sonateksas“ ir UAB „Ermanta“. Nustačius aplinkybę, kad neįvyko tokio turinio ūkinės operacijos, kurios atvaizduotos UAB „Sonateksas“ ir UAB „Ermanta“ vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose, bei nustačius, kad pareiškėjas, su minėtomis įmonėmis vykdydamas ūkines operacijas, buvo nesąžiningas, apskaitos dokumentas laikytinas neturinčiu juridinės galios ir jo pagrindu vykdyti PVM atskaitą mokesčių mokėtojas neturi teisės. Mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, kad ūkinės operacijos, užfiksuotos UAB „Sonateksas“ ir UAB „Ermanta“ vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose, neįvyko tomis aplinkybėmis, kurios atvaizduotos šių įmonių vardu išrašytuose apskaitos dokumentuose, t. y. minėtos įmonės pareiškėjui realiai paslaugų neteikė ir prekių netiekė, o jų vardu tik buvo neteisėtai įformintos PVM sąskaitos faktūros, kurios laikytinos neturinčiomis juridinės galios, bei pagrįstai konstatavo pareiškėjo nesąžiningą elgesį ūkinėse operacijose. Teismas konstatavo, kad pagal MAĮ 121 straipsnį mokesčių mokėtojas turi būti informuojamas apie numatomą patikrinimą prieš jo pradžią. Mokestinis patikrinimas negali būti pradėtas, kol mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka nėra informuotas apie numatomą patikrinimą. Išimtys iš šios taisyklės galimos tik operatyvaus patikrinimo atveju arba, kai manoma, jei mokesčių mokėtojui bus iš anksto pranešta, jis gali bandyti trukdyti mokestiniam patikrinimui arba dėl to šis patikrinimas gali ypač pasunkėti. Kadangi pagrindo įtarti, kad toks išankstinis pranešimas gali sukelti pasekmių, nebuvo, Inspekcija, pareiškėjo manymu, negalėjo pradėti mokestinio patikrinimo anksčiau, nei buvo išsiųsti pranešimas ir pavedimas. Kadangi pareiškėjas buvo informuotas apie patikrinimą 2011 m. sausio 4 d., mokestinio patikrinimo pradžia turi būti laikoma būtent ši data ir Inspekcija, pareiškėjo manymu, galėjo tikrinti einamuosius 2011 m. bei 5 praėjusius kalendorinius metus, t. y. 2006-2010 m. imtinai. MAĮ 120 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokestinio patikrinimo pradžia yra mokestinio patikrinimo pavedimo išrašymas. Įstatymas patikrinimo pradžią sieja su pavedimo išrašymu, o ne su mokesčių mokėtojo informavimu apie tokio pavedimo išrašymą. Dokumentų surašymo ir jų išsiuntimo data gali nesutapti, nes teisės aktuose reikalavimas informuoti mokesčių mokėtoją apie pavedimą tikrinti tą pačią dieną, kada toks pavedimas surašytas, nėra nustatytas, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Inspekcija turėjo teisę tikrinti tik 2006-2010 m. imtinai. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pavedimas tikrinti ir pranešimas apie patikrinimą buvo surašyti atgaline data, todėl šis pareiškėjo argumentas atmestinas. Taip pat pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad buvo pažeistos MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl mokesčių apskaičiavimo (perskaičiavimo) senaties. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad dalis Inspekcijos atlikto patikrinimo, dėl kurio kilo ginčas, o būtent laikotarpio nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2005 m. sausio 31 d., yra pakartotinai tiriamas pagal Inspekcijos 2006 m. rugpjūčio 11 d. pavedimą tikrinti Nr. 7.-06-32-30, todėl pavedimas laikytinas neturinčiu juridinės galios. MAĮ 118 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius neturi teisės pakartotinai tikrinti mokesčių mokėtojo dėl to paties mokesčio už tą patį mokestinį laikotarpį, jei buvo priimtas atitinkamas mokesčių administratoriaus sprendimas, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, arba patikrinimo rezultatai buvo patvirtinti patikrinimo pažyma. Pareiškėjo PVM teminis patikrinimas pradėtas 2006 m. rugpjūčio 21 d. ir apėmė 2004 m. gegužės 1 d. – 2005 m. sausio 31 d. mokestinį laikotarpį. O 2010 m. gruodžio 31 d. pradėtas mokestinis patikrinimas apėmė PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą 2005 m. vasario 1 d. – 2005 m. liepos 31 d. laikotarpiu ir pelno mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą 2005 m. sausio 1 d. – 2005 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu (2010 m. kovo 9 d. patikrinimo aktas Nr. A18-10). Todėl PVM nebuvo tikrinamas du kartus, nes pirmo patikrinimo galutinė riba yra 2005 m. sausio 31 d., o antrojo pradžia – 2005 m. vasario 1 d. Inspekcijos 2011 m. gegužės 6 d. sprendime Nr. (6.5)-35 dėl 2010 m. kovo 9 d. patikrinimo akto Nr. A18-10 tvirtinimo nurodyta, kad PVM buvo tikrintas už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2005 m. liepos 31 d., tačiau teismas tai laiko rašymo apsirikimu, nes patikrinimo akte nurodytas laikotarpis 2005 m. vasario 1 d. – 2005 m. liepos 31 d. Pagal MAĮ 67 straipsnio 1 dalį, pareiškėjas neįvykdė pareigos įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčius.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 1–19) prašė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 9 d. sprendimą ir skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grįstas šiais argumentais:
1. Teismas neįvertino bendrovės pateiktų argumentų dėl bendrovės mokestinio patikrinimo pradžios aplinkybių, neatsižvelgė į bendrovės prašymą įgalioti Inspekciją pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad mokestinis patikrinimas buvo pradėtas 2010 m. gruodžio 31 d. Bendrovės nuomone, Inspekcija galėjo dokumentus surašyti atgaline data, tam kad spėtų atlikti bendrovės mokestinį patikrinimą už 2005 m. Inspekcija pažeidė MAĮ 118 straipsnio nuostatas dėl pakartotinio patikrinimo bei dėl tikrinamojo laikotarpio.
2. Teismas netinkamai įvertino įrodymus, neįsigilino į tikruosius teisinius santykius, susiklosčiusius tarp bendrovės ir jos kontrahentų, netinkamai taikytos materialinės teisės normos.
3. Pareiškėjas remiasi LVAT 2004 m. spalio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-355/2004, kurioje pasisakyta dėl PVM atskaitos, sąžiningumo kaip bendrojo teisės principo.
4. Bendrovės mokestinio patikrinimo metu nebuvo nustatyta ir patiekta įrodymų, kad UAB ,,Sonateksas“ ir UAB ,,Ermanta“ nedeklaravo ir nesumokėjo į valstybės biudžetą mokesčio (PVM) už bendrovei patiektas prekes.
5. Nenustačius bendrovės neteisingo ir neatidaus elgesio bei tai, kad bendrovė piktnaudžiavo teise, Inspekcijos išvada dėl bendrovės nesąžiningo elgesio turi būti vertinama kaip nepagrįsta.
6. Nei Inspekcija, nei teismas neįsigilino į Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 15 d. nutarime nagrinėtos situacijos ir klausimų esmę. Šiame nutarime buvo nagrinėjamas sankcijų asmeniui, vykdančiam licencijuojamą metalų laužo ir atliekų supirkimo veiklą (turinčiam licenciją), taikymo ir jų proporcingumo klausimas. Pareiškėjo manymu, jei kontrahentai būtų informavę bendrovę, kad jie realizuoja savo veikloje susidariusį metalo laužą ir atliekas, bendrovei nebūtų pagrindo netikėti tokiais kontrahentų pareiškimais.
7. Pareiškėjas remiasi Europos Teisingumo Teismo byla Nr. C-409/04 Teleos ir kt. Pareiškėjo manymu, veiksmai, kurių jis ėmėsi, vykdydama sandorius su UAB ,,Sonateksas“ ir UAB ,,Ermanta“, buvo pakankami atsižvelgiant į su šiais kontrahentais sudaromų sandorių reikšmingumą, todėl Inspekcija nepagrįstai pripažino bendrovę veikusia neatidžiai ir nerūpestingai, bei nepagrįstai konstatavo, kad bendrovė veikė nesąžiningai.
8. MAĮ 120 straipsnis ir 121 straipsnis reglamentuoja skirtingus mokestinio patikrinimo pavedimo ir pranešimo apie mokestinį patikrinimą momentus. MAĮ aiškiai nustato, kad mokesčius administratorius, prieš pradėdamas mokestinį patikrinimą, privalo informuoti mokesčių mokėtoją apie numatomą patikrinimą, o tik paskui surašyti pavedimą tikrinti. Mokesčių administratorius, siekdamas pradėti bendrovės mokestinį patikrinimą 2010 m. gruodžio 31 d., ne vėliau kaip tą pačią dieną turėjo bendrovei įteikti pranešimą apie mokestinį patikrinimą.
9. Inspekcijai nepateikus įrodymų, kad pavedimas tikrinti ir pranešimas apie mokestinį patikrinimą tikrai buvo sukurti ir pasirašyti 2010 m. gruodžio 31 d., teismas negalėjo daryti išvados, jog nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pavedimas tikrinti bendrovę Nr. A1-24 ir pranešimas apie mokestinį patikrinimą Nr. A11-23 buvo surašyti atgaline data.
10. Nesutiktina su teismo išvada, kad Inspekcijos sprendime nurodytas tikrinamas bendrovės PVM prievolių vykdymo laikotarpis, prasidedantis 2055 m. sausio 1 d., yra rašymo apsirikimas.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 108–111) prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas atsiliepime nurodė iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Pažymėjo, kad teismas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skunde pateiktus motyvus, pasisakė dėl visų aplinkybių, kurios laikytinos reikšmingomis šiame mokestiniame ginče.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2012 m. spalio 17 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 9 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.
Teismas pažymėjo, jog administracinės bylos nagrinėjimo objektas – teisės į PVM atskaitą paneigimas, kuris mokesčių administratoriaus grindžiamas pareiškėjo nesąžiningumu. Nurodė, jog neginčijama sandorius įvykus, tačiau ne tarp tų subjektų, kurie atvaizduoti ginčo PVM sąskaitose faktūrose.
Apžvelgė, jog situacija, kai nėra neigiamas ūkinių operacijų realumas, bet tvirtinama apie asmens pretenduojančio į PVM atskaitą nesąžiningumą bei tuo ginčijama teisė į PVM atskaitą, nagrinėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo tirtose bylose, kur pasisakyta, jog tokio pobūdžio bylose turi būti įrodinėjamas nesąžiningumo aspektas, siekiant paneigti teisę į PVM atskaitą (pavyzdžiui, žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-610/2010). Pažymėjo, jog įrodinėjimo bei įrodinėjimo naštos pasiskirstymo aspektais pasisakytina, jog pareiga įrodyti asmens nesąžiningumą tenka mokesčių administratoriui (Mokesčių administravimo įstatymo 67 str. 1 d.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-05-07 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-149/2012). Apžvelgė, jog sąžiningumo sąvokos interpretaciją yra pateikęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bei nurodęs, kad „sąžiningumas – tai vertybinis teisinių santykių subjekto elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas, apdairus ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako teisinių santykių subjekto vidinius motyvacinius veiksnius konkrečioje situacijoje, be kita ko, veikiamus subjektą individualizuojančių savybių, pavyzdžiui: jei tai fizinis asmuo – jo amžiaus, išsimokslinimo, praktinių įgūdžių ir pan., jei tai juridinis asmuo – veiklos pobūdžio, jos ypatybių, verslo patirties ir t.t. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia. Tokiu atveju turi būti nustatinėjami faktai, patvirtinantys asmenų nesąžiningumą, kurį būtina įrodyti konkrečiais faktais“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2010). Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, mokesčių administratorius turėjo nustatinėti faktus, patvirtinančius pareiškėjo (apelianto) nesąžiningumą, ir tik jų surinkęs pakankamai daryti atitinkamas išvadas.
Konstatavo, jog, teismo nuomone, administracinėje byloje esančių faktinių duomenų visiškai pakanka pagrįsti įmonės nesąžiningumą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.). Išdėstė, jog tai atskleidžia tokios aplinkybės, kaip nepakankamas domėjimasis iš kur įgyjamas metalo laužas, ar metalo laužo pardavėjų veikla buvo licencijuota, ar kontrahentai turėjo patalpas veiklai vykdyti, svėrimų ataskaitų esminiai trūkumai. Visos šios ir kitos aplinkybės detalizuotos mokesčių administratoriaus surašytuose skundžiamuose dokumentuose, todėl nebeatkartotinos. O pareiškėjas, tvirtindamas apie sandorių sudarymą būtent su bendrovėmis nurodytomis PVM sąskaitose faktūrose, nepateikė priešingų mokesčių administratoriui duomenų, kurie leistų paneigti mokesčių administratoriaus padarytą išvadą ar bent suponuotų dvejonę dėl pastarojo surinktų ir pateiktų įrodymų pakankamumo ir patikimumo. Pažymėjo, jog pareiškėjo teikti kontrargumentai labiau samprotavimai, neparemti objektyviais duomenimis. Nurodė, jog atlikta patikra dėl kontrahentų tikrai nebuvo pakankama, turint omenyje, pareiškėjo verslo pobūdį bei mastą (pirktas metalo laužas skaičiuotinas dešimtimis tonų). Dėl išdėstytų aplinkybių tvirtino, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino administracinėje byloje esančius įrodymus ir tai nulėmė pagrįsto sprendimo priėmimą PVM paneigimo plotmėje. Akcentavo, jog pareiškėjui neatskleidus tikrojo ūkinių operacijų turinio, t.y. nepateikus faktinių duomenų dėl tikrųjų kontrahentų, teisėtai bei pagrįstai eliminuota ir teisė apskaičiuojant pelno mokestį iš bendrųjų pajamų atimti tam tikras sąnaudas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2268/2011).
Pažymėjo ir tai, jog apeliaciniame skunde buvo teigiama ir apie mokesčių administratoriaus procedūrinius pažeidimus, kurie galėjo lemti nepagrįstą mokesčių patikrinimo laikotarpį, tačiau toks teiginys nebuvo patvirtintas įrodymų visuma. Nurodė, jog tai, kad Pavedimas tikrinti bei Pranešimas apie mokestinį patikrinimą įteikti elektroniniu būdu vėliau nei jie išrašyti, tikrai nesuponuoja išvados apie kitą šių dokumentų surašymo datą nei nurodyta juose. Konstatavo, jog paminėtų dokumentų įteikimo būdas atitinka įstatymų leidėjo numatytus Mokesčių administravimo įstatymo 164 straipsnyje. Dėl MAĮ 120 straipsnio ir 121 straipsnio aiškinimo teismas pripažino, jog, visų pirma, mokesčių administratorius, prieš pradėdamas mokesčių mokėtojo patikrinimą, privalo įteikti mokesčių mokėtojui pranešimą apie numatomą mokestinį patikrinimą, nurodydamas dieną ir valandą, kada jam (jo atstovui) atvykti pas mokesčių administratorių arba būti savo patalpose, kai patikrinimas atliekamas nuvykus pas mokesčių mokėtoją. Tačiau kiekvienu atveju nuo pranešimo mokesčių mokėtojui įteikimo dienos iki dokumentų ir kitų duomenų pateikimo (parengimo) dienos turi praeiti ne mažiau kaip 10 dienų. Konstatavo, jog sprendžiant pagal administracinėje byloje surinktą medžiagą, nėra pagrindo teiginiui, kad mokesčių mokėtojas turėjo teikti dokumentus ar kitus duomenis nesilaikant 10 dienų termino, todėl mokesčių administratoriaus procedūrinėje veikloje neįžvelgtinas neatitikimas Mokesčių administravimo įstatymo 120-121 straipsniams. Pastebėjo ir tai, jog pagal Mokesčių administravimo įstatymo 121 straipsnio 3 dalį mokesčių administratorius turi teisę pradėti faktinį mokesčių mokėtojo patikrinimą ir be pranešimo apie pavedimo atlikti patikrinimą išrašymą tais atvejais, kai yra pagrįstos rizikos, kad mokesčių mokėtojas gali paslėpti ar sunaikinti patikrinimui atlikti reikiamus dokumentus, arba yra kitų aplinkybių, dėl kurių patikrinimas taptų neįmanomas arba jo atlikimas ypač pasunkėtų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė ir tai, jog įvardijama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika atskiro aptarinėjimo nereikalauja, nes, turint omenyje konstatuotas juridinę reikšmę turinčias aplinkybes, nedaro įtakos nagrinėjamos bylos baigčiai, o tai reiškia, kad ir kiti apeliaciniame skunde nurodyti motyvai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinimo negali pakeisti bylos baigties. Pridūrė, jog byloje esantys duomenys neleidžia teigti ir apie Mokesčių administravimo įstatymo 118 straipsnio pažeidimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.). Tuo tarpu dėl teiktos skundo argumentacijos apimties pažymėjo, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands 1994 m. balandžio 19 d.). O atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (mutatis mutandis, Helle v. Finland 1997 m. lapkričio 19 d., par. 59-60). Apibendrino, jog pareiškėjo (apelianto) iškelti reikalavimai išspręsti iš esmės įvertinus visas bylos faktines aplinkybes, o bylos esmė atskleista bei teisinis reguliavimas pritaikytas tinkamai, todėl skundžiamas sprendimas turi būti paliktas galioti.
V.
Pareiškėjas 2013 m. sausio 15 d. (pagal gavimo datą) pateikė prašymą atnaujinti procesą (t. III, b. l. 1 – 28), kuriuo prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-2246/2012.
Prašyme išdėsto faktines bylos aplinkybes, bylos nagrinėjimo eigą bei nurodo, jog konkrečiu atveju egzistuoja pagrindas atnaujinti procesą Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktus.
Apžvelgia Europos Sąjungos (toliau – ir ES) bei nacionalinės teisės santykį bei pažymi, jog LVAT sprendimo nuostatas, kuriomis buvo nukrypta nuo Europos Teisingumo Teismo (toliau – ir ETT) formuojamos praktikos dėl teisės į PVM atskaitą įgyvendinimo, laiko pažeidžiančiomis ES materialinės teisės normas. Remiasi Europos Tarybos 2006/112/EB direktyvos (toliau – ir Direktyva) 168 straipsniu, 178 straipsniu, 220 straipsniu ir 226 straipsniu bei jas aiškinančia ETT praktika (sprendimu C-78/00 Komisija prieš Italiją, sprendimu C-25/07 Sosnowska, sprendimais C-80/11 ir C-142/11 Mahagében ir D?vid, sprendimu C-110/98-C-147/98 Gabalfrisa ir kt., sprendimu C-439/04 Kittel ir Recolta Recycling ir kt.) bei tikina, jog pirkėjas, esantis apmokestinamuoju asmeniu, gali atskaityti pirkimo PVM, jeigu tenkinamos 3 pagrindinės sąlygos: 1) apmokestinamasis asmuo įsigytas prekes ar paslaugas naudoja PVM apmokestinamoje veikloje; 2) prekės ar paslaugos yra įsigytos iš kito apmokestinamojo asmens (materialios sąlygos) ir 3) jis turi Direktyvos reikalavimus atitinkančią PVM sąskaitą faktūrą (formali sąlyga). Atkreipia dėmesį, jog analogiškos sąlygos teisei į PVM atskaitą įgyti yra nustatytos ir PVM įstatyme (toliau – ir PVMĮ), t. y. PVMĮ 58 straipsnio 1 dalyje ir 79 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos dvi materialiosios sąlygos, o PVMĮ 64 straipsnio 1 dalyje – formalioji sąlyga. Tikina, jog jis atitiko visas tris pagrindines sąlygas teisei i PVM atskaitą įgyti: 1) sandorių, dėl kurių yra ginčijama PVM atskaita, sudarymo metu jis buvo ir šiuo metu yra apmokestinamasis asmuo ir PVM mokėtojas; 2) tiekėjai UAB „Sonateksas“ ir UAB „Ermanta“ sandorių, dėl kurių ginčijama PVM atskaita, metu buvo apmokestinamaisiais asmenimis ir registruotais PVM mokėtojais ir 3) pareiškėjas turi PVM sąskaitas faktūras, atitinkančias visus formalius reikalavimus, išrašytas už metalo laužo įsigijimą iš atitinkamų tiekėjų. Pažymi, jog pagal ETT praktiką, kai yra tenkinamos pagrindinės sąlygos teisei į PVM atskaitą įgyti, teisė į PVM atskaitą turi būti garantuojama visais atvejais, išskyrus, kai objektyviais įrodymais pagrindžiamas sukčiavimo ar piktnaudžiavimo faktas.
Išdėsto, jog tuo, remiantis ETT Mahagében ir D?vid 45 punktu, tuo atveju, kai apmokestinamasis asmuo atitinka visas sąlygas (materialias ir formalias) teisei į PVM atskaitą įgyti, jam tokia teisė gali būti apribota tik, jeigu, atsižvelgiant į objektyvius įrodymus, yra nustatoma, kad „apmokestinamasis asmuo, kuriam patiektos prekės ar suteiktos paslaugos, dėl kurių norima pasinaudoti teise į atskaitą, žinojo ar galėjo žinoti, kad šis sandoris susijęs su tiekėjo ar kito ūkio subjekto ankstesniame etape atliktu sukčiavimu. Toks apmokestinamasis asmuo, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad įsigydamas prekių jis dalyvavo su sukčiavimu PVM srityje susijusiame sandoryje <...> laikomas sukčiaujant dalyvaujančiu asmeniu“ (sprendimo Mahagében ir D?vid 46 punktas, sprendimo Kittel ir Recolta Recycling 56 punktas). Kita vertus, yra nesuderinamas su PVM sistema teisės į PVM atskaita apribojimas asmeniui, kuris nežinojo ir negalėjo žinoti, jog atitinkamas sandoris susijęs su tiekėjo atliekamu sukčiavimu ar kad kitas ankstesnis ar vėlesnis nei šio apmokestinamojo asmens sudaromas sandoris, kuris yra tiekimo grandinės dalis, susijęs su sukčiavimu PVM srityje (sprendimo Mahagében ir D?vid 48 punktas). Toks teisės į PVM atskaitą apribojimas prilygintinas atsakomybės be kaltės nustatymui, kuris, anot ETT, viršytų tai, kas būtina siekiant apsaugoti valstybės iždo teises (Ibid., sprendimo C-384/04 Federation of Technological Industries ir kt. 32 punktas, sprendimo C-271/06 Netto Supermarkt 23 punktas). Kadangi teisės į PVM atskaitą ribojimas yra išimtis iš pagrindinio PVM sistemos principo, įrodinėjimo našta objektyviais įrodymais pagrįsti, kad apmokestinamasis asmuo žinojo ar galėjo žinoti, jog sandoris, kuriuo remiamasi siekiant pagrįsti teisę į atskaitą, susijęs su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio tiekimo grandinėje, atliekamu sukčiavimu, tenka mokesčių administratoriui (sprendimo Mahagében ir D?vid 49 punktas). Šios įrodinėjimo naštos mokesčių administratorius neturi teisės perkelti apmokestinamajam asmeniui. Pažymi, jog ETT taip pat konstatavo, jog pareiga atlikti reikalingus apmokestinamųjų asmenų patikrinimus, siekiant nustatyti pažeidimus ir sukčiavimą PVM srityje, tenka mokesčių administratoriui. Vykdydamas šią pareigą, mokesčių administratorius turi teisę patikrinti apmokestinamųjų asmenų deklaracijas, sąskaitas ir kitus svarbius dokumentus. Savo ruožtu apmokestinamieji asmenys privalo išsamiai tvarkyti apskaitą, saugoti PVM sąskaitas faktūras ir užtikrinti galimybę mokesčių administratoriui atlikti mokestinius patikrinimus (sprendimo Mahagében ir D?vid 62 – 64 punktai). Iš to seka, kad tuo atveju, jeigu mokesčių administratorius nustatytų pareigą atlikti aktyvius tikrinimo veiksmus apmokestinamai asmeniui, jis perkeltų jam priklausančias kontrolės ir tikrinimo prievoles apmokestinamajam asmeniui, kas pažeistų ETT praktikos ir Direktyvos 273 bei kitų straipsnių nuostatas (sprendimo Mahagében ir D?vid 65 punktas, sprendimo Gabor Toth 42 punktas). Kita vertus, ETT nurodė, kad iš apmokestinamojo asmens vis dėlto galima reikalauti imtis visų priemonių, kurių protingai gali būti reikalaujama, jog įsitikintų, kad jo sudaromas sandoris neįtraukia jo į mokestinį sukčiavimą (sprendimo Mahagében ir D?vid 54 punktas). Ėmęsis protingų, priemonių, apmokestinamasis asmuo privalo turėti galimybe pasikliauti šių sandoriu teisėtumu nerizikuodamas prarasti savo teisės atskaityti sumokėtą pirkimo PVM (sprendimo Mahagében ir D?vid 53 punktas, sprendimo Gabor Toth 42 punktas). Priemonėmis, kurių gali būti protingai reikalaujama iš apmokestinamojo asmens tam, kad jis įsitikintų, kad jo sudaromas sandoris neįtraukia jo į mokestinį sukčiavimą, laikytinos priemonės, kurių toks asmuo imasi savo įprastoje komercinėje veikloje, t. y. veikdamas kaip rūpestingas ir apdairus prekybininkas (sprendimo Gabor Toth 52 punktas). Pagal šį principą iš apmokestinamojo asmens neturi būti reikalaujama atlikti kontrolės ar tikrinimo veiksmų, kurie nėra įprasti ir būtini jo komercinės veiklos vykdymui. Kita vertus, ETT taip pat nurodo, kad tam tikrais išimtiniais atvejais, kai yra požymių leidžiančių įtarti, kad yra pažeidimų ar sukčiaujama, apdairus ūkio subjektas pagal konkretaus atvejo aplinkybes gali būti įpareigojamas pasidomėti kitu ūkio subjektu, iš kurio ketina pirkti prekes ar paslaugas, siekiant užtikrinti jo patikimumą (sprendimo Mahagében ir D?vid 60 punktas).
Tikina, jog remiantis ETT sprendimais Mahagében ir D?vid ir Gabor Toth bylose, Direktyvos nuostatos ir ETT praktika visais atvejais turi būti aiškinamos ir taikomos taip, kad mokesčių administratorius neturi teisės reikalauti iš apmokestinamojo asmens, siekiančio pasinaudoti savo teise į PVM atskaitą, kad jis, siekdamas užtikrinti, jog tiekėjai nedarytų pažeidimų ir nesukčiautų, tikrintų ir kontroliuotų: ar 1) PVM sąskaitą faktūrą už prekes ir paslaugas, dėl kurių prašoma leisti pasinaudoti šia teise, išrašantis tiekėjas turi apmokestinamojo asmens statusą; 2) ar tiekėjas turi atitinkamas prekes; 3) ar tiekėjas gali šias prekes pristatyti; 4) ar jis vykdo savo pareigas deklaruoti bei mokėti PVM (sprendimo Mahagében ir D?vid 66 punktas); 5) ar tiekėjas turi verslo vykdymui reikalinga licenciją (sprendimo Gabor Toth 34 punktas); 6) ar tiekėjas turi darbuotojų, reikalingų aptariamoms paslaugoms suteikti; 7) ar tiekėjas įvykdė savo pareigas deklaruoti šiuos darbuotojus; 8) ar būtent šio tiekėjo darbuotojai atliko aptariamus darbus (sprendimo Gabor Toth 44 punktas) bei 9) ar tiekėją ir darbų atlikimo vietoje dirbusius darbuotojus sieja teisiniai santykiai (sprendimo Gabor Toth 45 punktas). Priduria, jog ETT taip pat nurodė, kad iš apmokestinamojo asmens negalima reikalauti, kad jis turėtų kitus nei PVM sąskaita faktūra dokumentus, patvirtinančius aukščiau nurodytas aplinkybes (sprendimo Mahagében ir D?vid 66 punktas). Atkreipia dėmesį, kad, konkrečiu atveju, visos faktinės aplinkybės, kuriomis mokesčių administratorius grindė išvadą (LVAT šiuos argumentus taip pat patvirtino kaip pakankamus), kad pareiškėjas buvo nesąžiningas, ETT buvo pripažintos kaip netinkamos pagristi apmokestinamojo asmens sukčiavimą ar dalyvavimą sukčiavime, t. y. nepatikrinimas, iš kur tiekėjai įgyja metalo laužą; licencijų vestis metalo laužo supirkimo veikla nepatikrinimas priskirtinas pagrindui; nepatikrinimas, ar kontrahentai turėjo reikiamą materialinę bazę veiklai vykdyti; svėrimo ataskaitų įforminimas su trūkumais, krovinį atvežusių asmenų tapatybės nepatikrinimas bei nesutikrinimas krovinį atvežusių mašinų numerių su važtaraštyje nurodytais mašinų numeriais; teisinio ryšio tarp pareiškėjo ir faktinių vežėjų nepatikrinimas bei PVM sąskaitas faktūras pasirašiusių asmenų įgaliojimų nepatikrinimas. Akcentuoja, jog darydamas išvadą dėl pareiškėjo nesąžiningumo, mokesčių administratorius, o vėliau ir LVAT, jokiomis kitomis nei aukščiau nurodytos faktinėmis aplinkybėmis nesirėmė, t. y. nebuvo įrodinėjama, kad iš įprastoje komercinėje veikloje atliekamų sandorio sudarymo ir vykdymo veiksmų pareiškėjas žinojo ar galėjo žinoti, kad jis yra įtraukiamas į mokestinį sukčiavimą, kas suponuoja, jog mokesčių administratorius pareiškėjo nesąžiningumą konstatavo remdamasis tik tuo, kad jis neatliko papildomu tikrinimo ir kontrolės veiksmų kurie nėra įprasti jo verslo praktikoje. Todėl daro išvadą, jog tokiais veiksmais mokesčių administratoriaus jam priklausančią mokesčių mokėjimo kontrolės ir jų vengimo prevencijos funkciją perkelia pareiškėjui. Priduria, jog metalo laužo kiekis, kurį pareiškėjui patiekė kontrahentai UAB „Sonateksas“ ir UAB „Ermanta“, tesudarė 0,03 procentus viso 2005 metus pareiškėjo supirkto metalo laužo kiekio. Todėl mano, jog dėl sąlyginio sandorių mažareikšmiškumo nebuvo jokio pagrindo vykdyti griežtesnį kontrahentų patikrinimą nei paprastai yra įprasta pareiškėjo komercinėje veikloje. Pažymi ir tai, kad aplinkybė, jog ginčijama tik santykinai nereikšminga pareiškėjo visų sandorių dalis, rodo, kad absoliučios daugumos sandorių atveju pareiškėjo vykdyta įprastinė kontrolė buvo efektyvi ir pakankama užkirsti kelią sukčiavimui, todėl tokia komercinė praktika turėtų būti pagrįstai prilyginama ETT praktikoje minimam veikimui kaip atidžiam ir rūpestingam prekybininkui. Atsižvelgus į tai, mano, jog nustatytos aplinkybės, kuriomis buvo grindžiamas pareiškėjo nesąžiningumas, prieštarauja ETT praktikoje išplėtotiems PVM atskaitos ribojimo mokestinio piktnaudžiavimo, sukčiavimo ir dalyvavimo sukčiavime principams, taip pat suponuoja Direktyvos 167, 168, 178, 226, 273 ir kitų straipsnių pažeidimus. Priduria ir tai, jog nors pagal Direktyvos 273 straipsnį, valstybės narės gali nustatyti papildomas prievoles, kurias jos laiko būtinomis siekiant užtikrinti, kad būtų tinkamai renkamas PVM ir užkertamas kelias sukčiavimui, Lietuvos teisės aktuose tokių papildomų prievolių įtvirtinta nėra, todėl valstybė iš pareiškėjo negali reikalauti, kad jis be įprastinės komercinės praktikos, atlikinėtų ir tiekėjo kontrolės bei patikrinimo veiksmus. Mano, jog ir šioje bylos plotmėje, mokesčių administratorius ir teismai, remdamiesi prievolėmis (jų neįvykdymu), kurios nebuvo tinkamai nustatytos Lietuvos teisės aktuose, padarė akivaizdų materialinės teisės normų pažeidimą. Pažymi ir tai, jog teismai Klaipėdos AVMI sprendimą patvirtino, pritardami ir jame išdėstytiems motyvams dėl PVMĮ 64 straipsnio 9 dalies ir MAĮ 69 straipsnio 1 dalies taikymo. Tačiau aptariamos teisės aktų nuostatos nustato, kad, siekiant apriboti teisę į PVM atskaitą (atkūrus tikrąsias sandorio aplinkybes), reikia įrodyti, kad sandoris buvo sudaromas siekiant mokestinės naudos, ko mokesčių administratorius visiškai neįrodinėjo. Mano, jog tai irgi suponavo esminį materialinės teisės normos pažeidimą, o aplinkybių, kad atitinkami metalo laužo pirkimo sandoriai buvo sudaryti turint tikslą gauti mokestinę naudą, paneigimo našta jam perkeliama būti negalėjo.
Nurodo ir tai, jog LVAT, spręsdamas mokestinį ginčą, nesivadovavo aktualia LVAT ir ETT formuojama praktika dėl mokesčių mokėtojų teisės į PVM atskaitą įgyvendinimo ir jos apribojimo, kas suponuoja būtinybę procesą atnaujinti ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu. Remiasi LVAT 2004 m. spalio 27 d. plenarinės sesijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-355/2004 bei pažymi, jog ši praktika buvo išplėtota 2012 m. balandžio 23 d. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimu byloje Nr. A575-1686/2012, kurioje konstatuota, kad teisės Į PVM atskaitą ribojimas gali būti teisėtas ir pagrįstas tuomet, jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, nustatoma viena iš alternatyvių aplinkybių – apmokestinamojo asmens sukčiavimas, apmokestinamojo asmens piktnaudžiavimas arba apmokestinamojo asmens dalyvavimas sukčiavime. Teigia, jog iš šio LVAT sprendimo nuostatų matyti, kad teismo nurodytas teisę į PVM atskaitą ribojančių pagrindų sąrašas yra baigtinis, todėl negali būti aiškinamas plečiamai. Atsižvelgiant į tai, pagal ETT formuojamą praktiką mokesčių mokėtojo teisė į PVM atskaitą negali būti apribota vadovaujantis vien tuo, kad mokesčių mokėtojas, sudarydamas sandorius, pagal kuriuos pretenduoja įgyti teisę į PVM atskaitą, elgėsi nesąžiningai. Siekiant teisėtai ir pagrįstai paneigti mokesčių mokėtojo teisę atskaityti PVM, pagal ESTT praktiką būtina įrodyti vieną iš trijų aplinkybių – mokesčių mokėtojo sukčiavimą, piktnaudžiavimą arba dalyvavimą sukčiavime. Pažymi, jog LVAT, toliau plėtodamas praktiką dėl mokesčių mokėtojų teisės į PVM atskaitą, 2012 m. lapkričio 8 d. nutartyje byloje Nr. A438-2752/2012 nurodė, kad LVAT praktikoje, aiškinant Lietuvos PVMĮ nuostatas, yra vadovaujamasi ETT išaiškinimais šioje srityje. Todėl ir LVAT praktika, kurioje yra pasisakyta apie mokesčio mokėtojo „nesąžiningumą“ konstatuojant, kad mokesčių mokėtojas, įsigydamas prekes ar paslaugas, ir žinodamas ar turėdamas galimybę žinoti, jog pardavėjas už tokia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokės pridėtinės vertės mokesčio, elgiasi nesąžiningai, todėl toks mokesčių mokėtojas neįgyja teisės į PVM atskaitą; mokesčio mokėtojo žinojimas arba turėjimas galimybės žinoti apima ne visą kitos sandorio šalies ūkinę veiklą, o tik tą jos dalį, kurioje dalyvavo į PVM atskaitą pretenduojantis subjektas ir pan. (pvz., LVAT nutartis byloje Nr. A1-355/2004; nutartis byloje Nr. A-438-721/2010 ir kt.), iš esmės turi būti suprantama analogiškai, kaip ir paminėti ETT išaiškinimai, nepaisant naudojamos skirtingos terminologijos (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas byloje Nr. A575-1686/2012). Pažymi, jog tai, kad LVAT praktikoje ir naujesnėje LVAT praktikoje, kurioje vadovaujamasi ETT išaiškinimais, išskirtos teisės į PVM atskaitą ribojimo sąlygos (t. y. mokesčio mokėtojo nesąžiningumas ir mokesčio mokėtojo sukčiavimas, piktnaudžiavimas ar dalyvavimas sukčiavime) nėra tapačios sąvokos, galima matyti ir iš LVAT 2012 m. birželio 25 d. sprendimo byloje Nr. A602-2271/2012). Akcentuoja, jog teismas visiškai nepasisakė dėl senesnėje ir naujesnėje, suformuotoje pagal ETT išaiškinimus, LVAT praktikoje išskiriamų teisės į PVM atskaitą ribojimo kriterijų santykio, t.y. ar mokesčio mokėtojo nesąžiningumas atitinka viena iš ESTT išaiškinimuose nurodytu kriterijų, ar galbūt visus tris ir pan. Todėl tikina, jog kyla abejonių, ar mokesčių mokėtojo teisė atskaityti PVM gali būti apribota vien remiantis jo nesąžiningumu, prieš tai neįrodžius vieno iš ETT praktikoje išskiriamo kriterijaus. Mano, jog konkrečiu atveju egzistuoja būtinybė minėtą praktiką vienodinti, t. y. LVAT turi tiksliai išaiškinti, koks ETT praktikoje suformuotų teisės į PVM atskaita paneigimo kriterijų santykis su ankstesnėje LVAT praktikoje nurodomu mokesčių mokėtojo nesąžiningumu, t. y. ar mokesčių mokėtojo nesąžiningumas yra suprantamas, pvz., kaip dalyvavimas sukčiavime, ar jis gali apimti ir sukčiavimą, ir piktnaudžiavimą.
Remiasi ir LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-35/2004 bei pažymi, jog, kaip matyti iš ETT praktikoje suformuotų mokesčių mokėtojų teisės į PVM atskaitą apribojimo kriterijų taikymo sąlygų, siekiant paneigti mokesčių mokėtojo teisę į PVM atskaitą, būtina įvertinti sandorių pobūdį, jų priežastis, asmeninius sandoriuose dalyvaujančių subjektų santykius ir pan. Tačiau įvertinimas, ar mokesčių mokėtojas atliko aktyvius kontrolės veiksmus, siekdamas įsitikinti kitos sandorio šalies veiklos teisėtumu, paprastai nėra vienintelė aplinkybė, turinti įtakos sprendžiant dėl teisės į PVM atskaitą apribojimo. Akcentuoja, jog šio mokestinio ginčo metu nebuvo įrodinėjama, kad pareiškėjo neatlikti kontrahentų patikros veiksmai sudarė jo verslo specifikai būtinų verslo partnerių patikrinimų dalį, o pareiškėjas sąmoningai jų neatliko, taip toleruodamas neteisėtus kontrahentų veiksmus. Nurodo, jog atsižvelgiant į aukščiau nurodytą ETT praktiką, matyti, kad tiek LVAT, tiek mokesčių administratorius, paneigdami pareiškėjo teisę į PVM atskaitą, netinkamai vadovavosi LVAT praktikoje suformuluotomis mokesčių mokėtojų sąžiningumo vertinimo taisyklėmis, todėl plečiamai aiškino mokesčių mokėtojų pareigą imtis aktyvių kontrolės veiksmų (daugiau nei to reikalauja verslo specifika), siekiant įsitikinti, kad mokesčių mokėtojas, sudarydamas sandorius, nebus įtrauktas į kontrahento sukčiavimą PVM srityje, kas taip pat sudaro pagrindą procesą dėl prieštaravimo aktualiai ETT praktikai atnaujinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Procesą atnaujinti atsisakytina.
Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra išvardinta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Asmuo, paduodantis prašymą dėl proceso atnaujinimo, turi šį prašymą pagrįsti įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).
Iš prašymo atnaujinti procesą motyvų matyti, jog pareiškėjas procesą atnaujinti prašo, remdamasis ABTĮ 153 straipsnio 10 ir 12 punktais.
Pasisakydama dėl procesinių klausimų, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nepažeidė bendrojo prašymo atnaujinti procesą termino. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartis, kuria buvo užbaigtas administracinis ginčas, priimta ir įsiteisėjo 2012 m. spalio 17 d., o pareiškėjas prašymą padavė 2013 m. sausio 15 d. (pagal gavimo datą), taigi nepraleidęs ABTĮ įtvirtinto bendrojo termino, todėl jo prašymas yra nagrinėtinas, analizuojant kiekvieną konkretų pareiškėjo, turinčio onus probandi (įrodinėjimo naštą) pagrįsti savo prašymą atnaujinti procesą, nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.
Pažymėtina, kad šio punkto taikymas yra sietinas su materialinės teisės normų pažeidimo akivaizdumu. Tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, jog bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., administracines bylas Nr. P756-153/2009, P502-119/2009). Akcentuotina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.
Teikdamas prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu pareiškėjas iš esmės argumentuoja, jog LVAT, remdamasis faktinėmis aplinkybėmis, kurios pagal ETT praktiką ir Direktyvos 167, 168, 178, 226, 273 straipsnius negali būti laikomos objektyviais įrodymais, pagrindžiančiais pareiškėjo žinojimą ar galėjimą žinoti apie UAB „Sonateksas“ ir UAB „Ermanta“ sukčiavimą, ir šių aplinkybių pagrindu apribodamas pareiškėjo teisę į PVM atskaitą, padarė akivaizdų ir esminį materialinės teisės pažeidimą. Be to, toks akivaizdus esminis materialinės teisės pažeidimas buvo padarytas ir dėl to, jog LVAT, paneigdamas pareiškėjo teisę į PVM atskaitą dėl to, kad pareiškėjas neatliko aktyvių UAB „Sonateksas“ ir UAB „Ermanta“ veiklos tikrinimo prievolių, kurios, pažeidžiant Direktyvos 273 straipsnį, nebuvo įgyvendintos nacionaliniuose Lietuvos teisės aktuose, pažeidė ETT praktikoje suformuotą principą, kad valstybė narė negali ginčuose su privačiais asmenimis remtis direktyvų nuostatomis, kurių ji tinkamai neįgyvendino savo nacionalinėje teisėje. Pareiškėjo manymu, konkrečiu atveju, pažeidžiant PVMĮ 64 straipsnio 9 dalį ir MAĮ 69 straipsnio 1 dalį, LVAT nutarime nebuvo vertinta ir pagrįsta tai, kad tarp pareiškėjo ir UAB „Sonateksas“ bei UAB „Ermanta“ sudarytų sandorių tikslas buvo mokestinės naudos gavimas.
Teisėjų kolegija, įvertinusi prašyme atnaujinti procesą išdėstytus pareiškėjo motyvus, sprendžia, jog jie akivaizdžiai neįrodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino materialinę teisės normą, taikytiną byloje. Atkreiptinas dėmesys, jog teismai, nagrinėję administracinę bylą, kurioje prašoma atnaujinti procesą, sprendimus priėmė pritaikė aktualias PVMĮ ir Direktyvos nuostatas, ETT formuojamą praktiką sujungtose bylose C-439/04 ir C-440/04. Tuo tarpu pareiškėjas, nors ir remiasi gausia ETT praktika teisės į PVM atskaitą paneigimo srityje, konkrečių, alternatyvaus aiškinimo galimybių nepaliekančių ir aiškiai bylojančių apie padarytą esminės materialinės teisės normos pažeidimą byloje, argumentų nepateikia. Pažymėtina, jog nors pareiškėjas ir teigia, kad visos faktinės aplinkybės, kuriomis mokesčių administratorius grindė pareiškėjo nesąžiningumą (LVAT šiuos argumentus taip pat patvirtino kaip pakankamus), ETT buvo pripažintos kaip netinkamos pagristi apmokestinamojo asmens sukčiavimą ar dalyvavimą sukčiavime, būtent – nepatikrinimas, iš kur tiekėjai įgyja metalo laužą; licencijų vestis metalo laužo supirkimo veikla nepatikrinimas priskirtinas pagrindui; nepatikrinimas, ar kontrahentai turėjo reikiamą materialinę bazę veiklai vykdyti; svėrimo ataskaitų įforminimas su trūkumais, krovinį atvežusių asmenų tapatybės nepatikrinimas bei nesutikrinimas krovinį atvežusių mašinų numerių su važtaraštyje nurodytais mašinų numeriais; teisinio ryšio tarp pareiškėjo ir faktinių vežėjų nepatikrinimas bei PVM sąskaitas faktūras pasirašiusių asmenų įgaliojimų nepatikrinimas – su tokia išvada nesutiktina. Iš administracinėje byloje surinktos medžiagos matyti, jog pareiškėjas metalo laužą faktiškai pirko iš ne tų asmenų, kurie buvo įvardyti buhalterinės apskaitos dokumentuose, o įformindamas metalo laužo pirkimą iš tariamų kontrahentų UAB „Sonatekso“ ir UAB „Ermanta“ tai darė vienašališkai, nesant kontrahentų atstovų. Būtent šios aplinkybės sudarė teismui kertinę prielaidą spręsti, jog pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, kas sudarė pagrindą riboti jo teisę į PVM atskaitą bei kas, inter alia, atitiko ETT Kittel ir Recolta Recycling bylose formuojamą praktiką. Tuo tarpu kitomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų nustatymu buvo ne nustatytos papildomos prievolės pagal Direktyvos 273 straipsnį, kaip bando įteigti pareiškėjas, bet jos subsidiariai padėjo įrodyti ir pagrįsti pareiškėjo dalyvavimą sukčiavime. Nustačius pastarąją aplinkybę, nebeliko būtinybės ir įrodinėti to, kad metalo laužo sandoriai buvo sudaromi tikslu gauti mokestinę naudą, todėl teisėjų kolegija kritiškai vertina ir tuos pareiškėjo argumentus dėl PVMĮ 64 straipsnio 9 dalies ir MAĮ 69 straipsnio 1 dalies pažeidimo, galėjusio įtakoti neteisingą bylos išsprendimą. Be to, MAĮ 69 straipsnis ir jame įtvirtintas turinio viršenybės prieš formą principas taikytinas piktnaudžiavimo PVM atskaita atveju, kuomet PVM reglamentuojantys nacionalinės teisės aktai nenustato konkrečių teisės į atskaitą ribojimo sąlygų, kaip yra Lietuvoje, todėl vadovaujamasi ETT praktika, suformuota Halifax (C-255/02) byloje bei minėtu principu.
Pridurtina, jog pareiškėjas taip pat nepagrįstai teigia, jog administracinę bylą nagrinėję teismai perkėlė jam įrodinėjimo naštą. Iš LVAT 2012 m. spalio 17 d. nutarties akivaizdžiai matyti, jog teismas pripažino, jog pareiga įrodyti mokesčių mokėtojo nesąžiningumą tenka būtent mokesčių administratoriui bei konstatavo, jog konkrečiu atveju pakanka mokesčių administratorius surinktų duomenų pareiškėjo nesąžiningumui įrodyti. Teismas taip pat akcentavo, jog mokesčių administratoriaus nustatytomis aplinkybėmis, pareiškėjas turėjo pateikti duomenis, leidžiančius mokesčių administratoriaus padarytas išvadas paneigti (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas), tačiau to nepadarė, kas sudarė teismui pagrindą vadovautis būtent mokesčių administratoriaus nustatytomis aplinkybėmis. Todėl prilyginti tokią teismo poziciją įrodinėjimo naštos perkėlimu pareiškėjui būtų nepagrįsta.
Taigi, nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jog buvo iš esmės neteisingai sprendžiamas klausimas dėl teisės į atskaitą ribojimo, kuomet yra konstatuojamas asmens žinojimas apie dalyvavimą PVM sukčiavime (t. y. nesąžiningumas). Tiek PVM sukčiavimo konstatavimas, tiek asmens žinojimas apie dalyvavimą tokiame sukčiavime yra įrodinėjimo dalykas, kuris buvo atliktas teismui nagrinėjant bylą pagal ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Kaip ir minėta, teismas akcentavo, jog mokesčių administratorius privalo surinkti įrodymus, patvirtinančius teisės į PVM atskaitą ribojimo sąlygų buvimą, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog teismas galėjo iš esmės neteisingai pasisakyti dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo nagrinėjant mokestinės prievolės pareiškėjui nustatymą mokesčių administravimo institucijose.
Pareiškėjas nenurodė ir byloje nenustatyta, jog buvo iš esmės neteisingai sprendžiamas klausimas dėl teisės į atskaitą ribojimo pagal Europos Teisingumo Teismo praktiką, suformuotą 2006 m. liepos 6 d. sprendime sujungtose bylose Axel Kittel ir Recolta Recycling, C-439/04 ir C-440/04, kuria yra vadovaujamasi (įrodinėjami atitinkami faktai) analogiškais atvejais todėl, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme nėra konkrečių nuostatų, nustatančių teisės į atskaitą ribojimo sąlygų. Būtent nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jog buvo iš esmės neteisingai sprendžiamas klausimas dėl teisės į atskaitą ribojimo, kuomet yra konstatuojamas asmens žinojimas apie dalyvavimą PVM sukčiavime (t.y. nesąžiningumas). Tiek PVM sukčiavimo konstatavimas, tiek asmens žinojimas apie dalyvavimą tokiame sukčiavime yra įrodinėjimo dalykas, kuris buvo atliktas teismui nagrinėjant bylą.
Kitų argumentų, bylojančių apie konkrečias, esmines ir akivaizdžias teisės taikymo klaidas, padarytas nagrinėjant bylą, pareiškėjas nepateikė, todėl jo prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu netenkintinas.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas taip pat prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu. Pažymėtina, jog šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme.
Akcentuotina, jog teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos. Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartis byloje Nr. P146-2/2010).
Pažymėtina, jog pareiškėjas savo prašymą atnaujinti procesą minėtuoju pagrindu iš esmės grindė tuo, jog nagrinėdamas bylą LVAT rėmėsi vien tik senesne LVAT praktika ir nurodė, kad dėl pareiškėjo nesąžiningumo jo teisė į PVM atskaitą yra paneigta, tačiau nepasisakė dėl pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdžio ir kvalifikavimo pagal ETT praktikoje suformuotus teisės į PVM atskaitą ribojimo kriterijus, tarp kurių mokesčių mokėtojo nesąžiningumo nėra. Pareiškėjo manymu, atsižvelgiant į tai, jog iš ETT praktikos matyti, jog nesąžiningumas negali būti suprantamas analogiškai kaip visi trys ETT praktikoje nurodyti kriterijai – mokesčių mokėtojo sukčiavimas, piktnaudžiavimas ar dalyvavimas sukčiavime, egzistuoja būtinybė užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos formavimą. Be to, pareiškėjas mano, jog tokia situacija, kai plečiamai, lyginant su ESTT teisės nuostatomis, traktuojama mokesčių mokėtojų pareiga imtis aktyvių kontrolės veiksmų, prieštarauja ETT praktikoje bei naujausiuose, šią praktiką patvirtinančiuose LVAT sprendimuose, išdėstytoms nuostatoms, kas taip pat lemia būtinybę užtikrinti vienodą administracinių teismų praktiką.
Teisėjų kolegija, patikrinusi prašymo atnaujinti procesą pagrįstumą šiuo aspektu, su pareiškėjo išsakytais teiginiais nesutinka. Pažymėtina, jog pareiškėjas, nors ir remdamasis gausia LVAT ir ETT praktika, konkrečiai neįrodė, kodėl ginčo situacija, kurioje prašoma atnaujinti procesą, buvo išspręsta skirtingai nei panašiose situacijose ligtolinėje administracinių teismų praktikoje. Tuo tarpu pareiškėjo cituojamų abstrakčių formuluočių iš ETT ir LVAT naujausios praktikos procesui atnaujinti nepakanka. Nurodytina, jog vien tai, kad teismas expressis verbis nepasisakė dėl pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdžio ir kvalifikavimo pagal ETT praktikoje suformuotus teisės į PVM atskaitą ribojimo kriterijus, dar neįrodo to, jog jis minėtąją praktiką pažeidė. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas, remdamasis objektyviais byloje surinktais duomenimis, konstatavęs pareiškėjo žinojimą arba galėjimą žinoti apie dalyvavimą PVM sukčiavime, t. y. nesąžiningumą, akivaizdžiai nenukrypo nuo LVAT ir ETT praktikoje dėl teisės į PVM atskaitą paneigimo formuluojamų kriterijų, o tai, jog teismas nepateikė detalios šių kriterijų (mokesčių mokėtojo sukčiavimo, piktnaudžiavimo ar dalyvavimo sukčiavimo) atribojimo analizės minėto nukrypimo nuo vieningos praktikos taip pat neįrodė. Galiausiai, pažymėtina, jog iš LVAT 2012 m. spalio 17 d. nutarties turinio matyti, kad kontrahento aktyvių veiksmų kontrolė, kurios reikalavimas, kaip tikina pareiškėjas, pažeidė sąžiningumo vertinimo kriterijus, nebuvo vienintelė premisa, remiantis kuria byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, buvo priimtas pareiškėjui nepalankus sprendimas, todėl to, jog buvo akivaizdžiai nukrypta nuo formuojamos teismų praktikos, pareiškėjas šiais paaiškinimais taipogi neįrodė.
Nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl būtinumo suvienodinti teismų praktiką, tokiu būdu užtikrinti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priskirtą viešojo intereso gynimo funkcijos vykdymą, o tuo pačiu užtikrinti ir asmenų lygiateisiškumo principo įgyvendinimą. Visų pirma, akcentuotina, kad pareiškėjas nenurodo ir byloje nenustatyta, kad būtų nevienoda teismų praktika dėl teisės į PVM atskaitą ribojimo, o išsamesnė analizė dėl teisės į atskaitą praktinio įgyvendinimo aspektų, kurie yra vadinami piktnaudžiavimu arba mokesčio mokėtojo nesąžiningumu ir kuriems esant gali būti ribojama teisė į atskaitą, pateikta LVAT 2013 m. vasario 5 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-705/2013. LVAT 2013 m. vasario 5 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje yra pateiktas Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje inter alia 2004 m. spalio 27 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje A1-355/2004, suformuluotų taisyklių plėtojimas bei Teisingumo Teismo ir Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje vartojamų sąvokų suvienodinimas.
Piktnaudžiavimo PVM atskaita koncepciją Teisingumo Teismas apibrėžė byloje Halifax (C-255/02). Piktnaudžiavimo PVM atskaita atvejai yra tokie, kuomet mokesčių mokėtojas sukuria transakcijų eigą nesiejant jų su ekonominiu pagrindimu, pagrindinis tokių veiksmų tikslas yra mokestinės naudos įgijimas. Teisingumo Teismas suformulavo piktnaudžiavimo teise taisykles dėl PVM mokesčio, būtent konstatavo, kad piktnaudžiavimas bus tuomet, kai bus nustatytos dvi būtinos sąlygos: 1) transakcija atitinka formaliąsias sąlygas, nustatytas Šeštojoje direktyvoje bei nacionalinės teisės aktuose, dėl to yra įgyjamas mokestinis pranašumas, kuris prieštarauja Šeštosios direktyvos tikslams; 2) pagrindinis transakcijų tikslas yra mokestinio pranašumo įgijimas, tačiau transakcija neturi ekonominio ir verslo pagrindimo.
Sąžiningumo koncepcija Teisingumo Teismo sprendimuose yra nurodoma tose bylose, kuriose yra pasisakoma dėl galimybės riboti teisę į atskaitą tuomet, kai subjektai dalyvauja PVM sukčiavime. Sąžiningumo koncepciją Teisingumo Teismas įtvirtino sprendime, priimtame sujungtose bylose Axel Kittel ir Recolta Recycling (C-439/04 ir C-440/04). Šiose sujungtose bylose buvo nagrinėjami du aspektai: sąžiningumas ir sutarties negaliojimas pagal nacionalinės civilinės teisės normas. Teisingumo Teismas sujungtose bylose Axel Kittel ir Recolta Recycling nesutiko su mokesčių administratoriumi ir, vadovaudamasis PVM neutralumo principu, pasisakė, kad teisės į atskaitą ribojimas vadovaujantis nacionalinėmis civilinės teisės normomis, iš kurių atsiranda sandorių negaliojimas, prieštarautų Šeštosios direktyvos tikslams. Teisingumo Teismas sujungtose bylose Axel Kittel ir Recolta Recycling netiesiogiai pasisakė dėl sąžiningumo koncepcijos. Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad mokesčių mokėtojui, kuris nežino, kad dalyvauja mokesčių sukčiavime, ir kuris elgdamasis rūpestingai negali to žinoti, negali būti ribojama teisė į atskaitą tik todėl, kad paaiškėjo tiekėjo nesąžiningumas.
Teisėjų kolegija pastebi, kad sąžiningumo koncepcija Teisingumo Teismo praktikoje toliau plėtojama (žr., pvz., 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimą byloje Bonik, C-285/11, taip pat 2012 m. birželio 21 d. sprendimą sujungtose bylose Mahagében ir D?vid, C-80/11 ir C-142/11).
Nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl sąžiningumo koncepcijos, t.y. dėl mokesčio mokėtojo dalyvavimo PVM sukčiavime, kaip minėta, mokesčių administratorius bei mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos nustatė šiam ginčui esmines aplinkybes bei nenukrypo nuo suformuotos bei toliau plėtojamos teismų praktikos.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesas administracinėje byloje Nr. A556-2246/2012 neatnaujintinas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kuusakoski“ prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.
Proceso administracinėje byloje Nr. A556-2246/2012 neatnaujinti.
Nutartis neskundžiama.