Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Stasys Lemežis Teisėja Nida Vigelienė NuorašasBaudžiamoji byla Nr. 1A-798-209/2012 Teisminio proceso numeris: 1-13-1-02935-2011-9Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.14.3.2.2, 2.4.9, (S).

2012 m. rugsėjo 20 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Lemežio,

teismo posėdyje, apeliacine tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo I. S. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams. Į bausmės laiką įskaitant sulaikyme ir kardomajame kalinime išbūtą laiką nuo 2012m. vasario 29d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos, t.y. 2012m. birželio 5d, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nukentėjusiojo A. M. pareikštas civilinis ieškinys tenkintas visiškai, priteisiant iš kaltinamojo I. S. nukentėjusiojo A. M. naudai 564,50 Lt (penkis šimtus šešiasdešimt keturis litus 50 ct) turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. S. nuteistas už tai, kad jis, panaudodamas prieš nukentėjusįjį peilį, atimdamas jam galimybę priešintis, pagrobė svetimą turtą. Jis, 2011 11 30 apie 11.15 val., prie Romų bendrijos, esančios (duomenys neskelbtini), priėjo prie A. M., laikydamas rankoje nukreiptą į A. M. peilį, taip atimdamas jam galimybę priešintis, iš A. M. kombinezono priekinės kišenės ištraukė mobiliojo ryšio telefoną NOKIA 5230 NAVI, 514.50 litų vertės ir USB raktą, 50 litų vertės, tokiu būdu, panaudojęs peilį ir atėmęs nukentėjusiajam galimybę priešintis, pagrobė A. M. turtą 564.50 litų vertės, t.y. šiais veiksmais I. S. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 180 str. 2 d.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo I. S. apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis), o nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 str. 1 d.). Baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos neturi būti suprantamos tiesiogiai, jog nuosprendyje turi būti remiamasi tik tais kaltinamojo, liudytojų ar kitų asmenų parodymais, kurie buvo duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais tiek ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti. Nežiūrint į tai, kad kaltinamasis I. S. neprisipažino įvykio metu panaudojęs peilį, jo kaltė dėl įvykdyto plėšimo panaudojant peilį nukentėjusiojo A. M. atžvilgiu įrodyta tokiais įrodymais: nukentėjusiojo A. M. parodymais (b.l 4-8 ), akistatos tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo parodymais (b.l.18-20), asmens atpažinimo metu gautais parodymais (b.l.15-17), liudytojos parodymais (b.l.25), daiktų, dokumentų pateikimo protokolu (b.l.21-24), byloje esančiais telefono skambučių išklotinių duomenimis (b.l.45-49), 2011 12 05 asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekų protokolu (b.l.12-13), 2012 03 06 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolu (b.l.28-31), apžiūros protokolu (b.l.118), tarnybiniu pranešimu (b.l.50). Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai bei kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20str. 1d., 3d., 4d.). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, tinkamai taikė įrodinėjimą numatančias BPK normas ir tokiu būdu nepažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimų.

Iš esmės nuoseklūs yra tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duoti nukentėjusiojo A. M. parodymai, kuriais jis patvirtino jo atžvilgiu įvykdyto plėšimo panaudojant peilį faktą, teisme konkretizavo įvykio vietą, patvirtino, kad plėšimą jo atžvilgiu įvykdė būtent I. S., kuris pagrobė telefoną ir USB raktą. Nukentėjusysis nurodė matęs peilį pas I. S. ir jį apibūdino. Dar nurodė, kad į tokią situaciją jis pateko pirmą kartą, labai išsigando. Savo parodymus, kad kaltinamasis jo atžvilgiu naudojo peilį nukentėjusysis A. M. patvirtino ir akistatos su I. S. metu (b.l.18-20). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2005m. birželio 23d. nutarime “DĖL TEISMŲ PRAKTIKOS VAGYSTĖS IR PLĖŠIMO BAUDŽIAMOSIOSE BYLOSE” nurodė, kad gra­si­ni­mas plėšimo metu ga­li bū­ti ir be gra­si­nan­čių žo­džių ar veiks­mų, o pa­si­nau­do­jant ar su­ku­riant si­tu­a­ci­ją, ku­ri yra bau­gi­nan­ti, ke­lian­ti ne­ri­mą ir sau­gu­mo trū­ku­mą nu­ken­tė­ju­sia­jam. O 2007m. balandžio 20d. nutartyje (baudžiamoji byla Nr. 2K-73/2007) pabrėžiama, kad situacijos grėsmingumas suvokiamas įvertinus užpuoliko pranašumą, nusikaltimo įrankių, suteikiančių ar darančių tokio pranašumo įspūdį, turėjimas, užpuolimo netikėtumas bei grasinimui ir (ar) smurto panaudojimui palankios aplinkybės. Plėšimo metu kaltininkas grasinimus naudoja tam, kad įveiktų, pašalintų arba neutralizuotų asmenį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą. Remiantis bylos duomenimis, fizinio smurto kaltinamasis prieš nukentėjusyjį nenaudojo, todėl pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir konstatavo, jog plėšimas buvo įvykdytas esant šią veiką kvalifikuojančiam požymiui – peilio panaudojimui tokiu būdu, nenaudojant fizinio smurto, palaužiant nukentėjusiojo pasipriešinimą buvo pagrobtas mobiliojo ryšio telefonas ir USB raktas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 6 d. nutartyje dėstoma, kad specialiai pritaikytais žmogui sužaloti daiktais laikomi ne tik daiktai, kuriuos kaltininkas iš anksto paruošia ar pritaiko plėšimui padaryti arba tai padaro plėšimo metu, bet ir daiktai, kurie nors ir nebuvo iš anksto paruošti, tačiau iš anksto parinkti ir pasiimti tais pačiais tikslais. Tuo pabrėžiama, kad specialiai žmogui sužaloti pritaikytu daiktu laikomas toks daiktas, kurio panaudojimas yra būdas neteisėtomis priemonėmis užvaldyti svetimą turtą. To fakto, kad įvykio metu iš nukentėjusiojo pagrobė telefoną Nokia neneigia ir pats kaltinamasis I. S., tik skirtingai nei nukentėjusysis nurodo nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, neigia peilio panaudojimą prieš nukentėjusįjį ir USB rakto pagrobimą. Kadangi apeliaciniame skunde I. S. fakto dėl USB rakto pagrobimo neginčija, teismas dėl jo nepasisako.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai argumentavo, kodėl ir kokiais įrodymais remdamasis padarė išvadą dėl I. S. kaltės padarius jam inkriminuotą veiką. Teismo sprendime motyvuota, kodėl patikimi yra nukentėjusiojo parodymai apie tai, kad kaltinamasis panaudodamas peilį ir tokiu būdu įbaugindamas nukentėjusįjį pagrobė iš jo mobiliojo ryšio telefoną ir USB raktą.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas savo iniciatyva gali patikslinti kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes arba jas pakeisti, tačiau su sąlyga, kad tos aplinkybės nebūtų pakeistos iš esmės skirtingomis (kasacinė nutartis Nr. 2K-491/2011).

Kaltinamasis I. S. kaltu dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 180 str. 2 d., prisipažino iš dalies, parodė, kad 2011 m. lapkričio 30 d., apie 11 - 12 val., būnant čigonų tabore, nusipirko vieną narkotikų dozę ir ją suvartojo, tačiau buvo per mažai, todėl sutikęs nukentėjusįjį prie taboro paprašė jo poros litų, kad užtektų dozei. Nukentėjusysis įkišo ranką į kišenę, ištraukė nuo magnetolos skydelį, o iš kitos kišenės - telefoną. Tuomet jis ištraukė nukentėjusiajam iš rankų telefoną ir nuėjo. Tą pačią dieną telefoną pardavė už 90 litų nepažįstamam taksi vairuotojui. Tai buvo telefonas Nokia. Įvykio metu peilio neturėjo, jo nenaudojo. Nukentėjusiajam priklausančio USB rakto neėmė. Atlyginti nukentėjusiajam dėl telefono padarytą 514.50 litų žalą sutinka.

Savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus I. S. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (b.l.61-63).

Nežiūrint į tai, kad nuteistasis I. S. neprisipažino įvykio metu panaudojęs peilį, jo kaltė dėl įvykdyto plėšimo panaudojant peilį nukentėjusiojo A. M. atžvilgiu įrodyta tokiais įrodymais :

Nukentėjusysis A. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu nuo pirminio pareiškimo, tiek teisme nuosekliai tvirtino, kad įvykio metu prieš jį buvo naudojamas peilis, t.y. kad kaltinamasis panaudodamas peilį pagrobė svetimą turtą. Nukentėjusysis A. M. teisme nurodė, kad įvykio metu jis buvo priklausomas nuo narkotikų. Tą dieną turėjo 20 litų ir nuvažiavo į taborą, o automobilį paliko prie U. ir per miškelį pėsčiomis nuėjo į taborą, kur įsigijo vieną dozę narkotikų sau vartojimui. Narkotikų nesuvartojo, apsvaigęs nebuvo. Grįžtant atgal tuo pačiu keliu prie jo priėjo kaltinamasis ir paprašė kelių litų. Jis pasakė, kad neturi, parodė kaltinamajam piniginę, kur buvo keli centai, ir ėjo toliau. Ėjo tuo pačiu keliu per mišką, o kaltinamasis paskui jį. Kaltinamasis vėl pristojo, bandė tikrinti kišenes, o kai jis pasipriešino, tuomet kaltinamasis I. S. išsitraukė peilį iš striukės kišenės, peilį laikė vienoje rankoje, o kita ranka apieškojo jo darbo kombinezono kišenes, ištraukė iš kišenės telefoną Nokia ir pagrobė USB raktą. USB raktas buvo ištrauktas iš skydelio. Be to, peiliu ištraukė iš telefono SIM kortelę, kurią atidavė. Įvykio metu jis labai išsigando, patyrė šoką, drebėjo rankos, pirmą kartą buvo tokioje situacijoje. Pareiškimą jis rašė po įvykio tą pačią dieną 2 PK. Pareikštą civilinį ieškinį, kurį sudaro pagrobto telefono ir USB rakto kaina, palaiko. Šiuo metu gydosi nuo priklausomybės narkotinėms medžiagoms.

Nukentėjusysis A. M. savo parodymus dėl jo atžvilgiu įvykdyto plėšimo panaudojant peilį patvirtino ir akistatos su kaltinamuoju I. S. metu (b.l.18-20).

2012 03 07 Asmens parodymo atpažinti metu A. M. atpažino I. S. kaip asmenį, kuris 2011 11 30 jam grasino peiliu ir atėmė jo mobiliojo ryšio telefoną Nokia 5230 bei USB raktą. Jį atpažino iš veido bruožų, nurodė, kad atpažįsta tvirtai (b.l.15-17).

Liudytoja O. T. teisme parodė, kad I. S. yra jos kaimynas. Liudytoja patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog abonentiniu telefono numeriu Nr. 8 605 08682 naudojosi jos kaimynas I. S. (b.l.25).

Daiktų, dokumentų pateikimo protokolas (b.l.21-24) patvirtina, kad nukentėjusysis A. M. pateikė vartojimo kredito sutartį Nr. C111179882, kuria nustatyta, jog vartojimo kredito sutartis Nr. C111179882 tarp A. M. ir AB Ūkio lizingas sudaryta 2011 11 21 dėl prekės - telefono Nokia 5230, IMEI (duomenys neskelbtini), kurio vertė 214,50 Lt su mokėjimo grafiku metams. Minėta sutartis apžiūrėta (b.l.118).

Byloje esantys telefono Nr. (duomenys neskelbtini) skambučių išklotinių duomenys (b.l.45-49) ir tarnybinio pranešimo duomenys (b.l.50) patvirtina, kad SIM kortelė (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2011 11 30 11:17 val. iki 2011 12 04 20:07 val. buvo įstatyta į pagrobtą A. M. mobilaus ryšio telefoną IMEI 35928804327753. Be to, patikrinus SIM kortelės 8 605 08682 buvimo vietą 2011 11 30 apie 11.00 val. nustatyta, kad abonentas tuo metu veikė kvartale, kuris apima (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) pl., Vilniuje.

2011 12 05 asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekų protokolas patvirtina (b.l.12-13), kad nukentėjusysis A. M. Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2 PK nuotraukų kartotekoje atpažino I. S. kaip asmenį, kuris grasindamas peiliu pagrobė telefoną Nokia ir USB raktą.

2012 03 06 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas (b.l.28-31) patvirtina, kad liudytojas I. S. iš jam pateiktų asmenų fotonuotraukų atpažino I. S. kaip asmenį - keleivį, kuris 2011 m. pabaigoje važiavo jo mikroautobusu iš (duomenys neskelbtini) pusės ir siūlė jam įsigyti pas jį mobiliojo ryšio telefoną Nokia, kurio jis nepirko. Jį atpažino pagal bendrą išvaizdą, veido bruožus.

Taigi, ištirtais įrodymais nustatyta, kad nukentėjusysis A. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai ir kategoriškai tvirtino, kad būtent kaltinamasis I. S. panaudodamas peilį pagrobė svetimą turtą – mobiliojo ryšio telefoną ir USB raktą. To fakto, kad įvykio metu iš nukentėjusiojo pagrobė telefoną Nokia neneigia ir pats kaltinamasis I. S., tik skirtingai nei nukentėjusysis nurodo nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, neigia peilio panaudojimą prieš nukentėjusįjį ir USB rakto pagrobimą. Tačiau kaltinamojo parodymus apie tai, kad jis nusikaltimo metu peilio nenaudojo, nepagrobė USB rakto, teismas atmeta ir vertina kaip jo pasirinktą gynybos poziciją bei siekimą sušvelninti savo padėtį, nes jie paneigti aukščiau išvardytais įrodymais, t.y. iš esmės nuosekliais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nukentėjusiojo A. M. parodymais, kuris patvirtino jo atžvilgiu įvykdyto plėšimo panaudojant peilį faktą, teisme konkretizavo įvykio vietą, patvirtino, kad plėšimą jo atžvilgiu įvykdė būtent I. S., kuris pagrobė telefoną ir USB raktą. Nukentėjusysis nurodė matęs peilį pas I. S. ir jį apibūdino. Dar nurodė, kad į tokią situaciją jis pateko pirmą kartą, labai išsigando. Savo parodymus, kad kaltinamasis jo atžvilgiu naudojo peilį nukentėjusysis A. M. patvirtino ir akistatos su I. S. metu (b.l.18-20). Netikėti nukentėjusiojo parodymais teismas pagrindo neturi, kaltinamasis ir nukentėjusysis iki įvykio nebuvo pažįstami.

Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad apklaustas teismo posėdžio metu A. M. patvirtino, kad įvykis buvo prie Romų bendrijos, kuri yra adresu Dariaus ir Girėno g. 185, miškelyje, patikslino, kad pirminiuose parodymuose netiksliai užfiksuotos aplinkybės dėl susijaudinimo. Analogiškai nusikalstamos veikos padarymo vietą nurodo ir kaltinamasis, todėl teismas vertina, kad nukentėjusiojo ir kaltinamojo parodymai dėl įvykio vietos teisme sutampa ir jais remiasi.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo I. S. veiksmus kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 180str. 2 d. BK 180 straipsnis nustato, kad plėšimas yra svetimo turto užvaldymas ne tik panaudojus fizinį smurtą arba grasinant tuoj pat jį panaudoti, tačiau ir kitaip atėmus galimybę nukentėjusiajam priešintis. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad I. S. priėjo prie A. M., laikydamas rankoje nukreiptą į A. M. peilį, taip atimdamas jam galimybę priešintis, iš A. M. kombinezono priekinės kišenės ištraukė mobiliojo ryšio telefoną NOKIA 5230 NAVI, 514.50 litų vertės ir USB raktą, 50 litų vertės, tokiu būdu, panaudojęs peilį ir atėmęs nukentėjusiajam galimybę priešintis, pagrobė A. M. turtą 564,50 litų vertės, įrodymų patikimumas yra patikrintas BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20str. 4d.). Paminėtų veiksmų, kuriais nukentėjusiajam buvo atimta galimybė priešintis, panaudojimas nusikalstamam tikslui - svetimo turto užvaldymui pasiekti - atitinka plėšimo objektyviosios pusės požymius.

Subjektyvioji nusikalstamos veikos pusė – tai subjektyvių požymių, apibūdinančių pavojingą veiką ir pasekmes, visuma. Prie subjektyviąją nusikalstamos veikos pusę sudarančių požymių priskiriami kaltė, nusikalstamos veikos padarymo motyvas ir tikslas. Tik šių požymių visuma parodo asmens sąmonės ir valios ryšį su pavojinga veika ir pasekmėmis, atspindi asmens viduje vykstančius psichinius procesus darant pavojingą veiką. Šių procesų eigą galima išaiškinti tik esant objektyviems duomenims. Prie objektyvių duomenų priskiriamos aplinkybės, apibūdinančios veikos pobūdį, kaltininko elgesį prieš ir po nusikaltimo padarymo, konkrečią nusikaltimo padarymo situaciją, kaltininko asmenybę. Teismas atidžiai įvertino paminėtų aplinkybių visumą ir pagrįstai priėmė sprendimą.

Nusikaltimo baigtumo momentas nustatomas remiantis nusikaltimo sudėties aprašymu baudžiamajame įstatyme ir priklauso nuo nusikalstamų ketinimų faktinio įgyvendinimo. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimu Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose" plėšimas laikomas baigtu, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią. Taigi I. S. nusikaltimas buvo baigtas pasišalinus iš įvykio vietos su pagrobtais daiktais ir kvalifikuotinas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam I. S., Lietuvos Respublikos BK 41 str. ir 54 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų bei bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, I. S. asmenybę bei tai, kad nebuvo jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių.

Ištyrus kaltinamojo asmenybę nustatyta, kad kaltinamasis I. S. anksčiau teistas 6 kartus, tame tarpe ir už nusikaltimus nuosavybei, kas rodo jo polinkį nusikalsti ir nepaklusti visuomenėje priimtoms elgesio normoms, bausmę atlikęs, teistumas neišnykęs, iki sulaikymo nedirbo, gydėsi nuo priklausomybės narkotinėms medžiagoms, administracine tvarka baustas, į Vilniaus m. priklausomybės ligų centro narkologinę įskaitą įrašytas. Žala nukentėjusiajam neatlyginta. Kaltinamojo padarytas nusikaltimas yra tyčinis, sunkus, baigtas. Nusikaltimą jis padarė turėdamas neišnykusį ir įstatymo tvarka nepanaikintą teistumą, todėl BK 27 str. 1d. prasme jis laikytinas recidyvistu. Pagal BK 56 str. 1 d. recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Įvertinusi šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskiriant laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismas paskyrė laisvės atėmimo bausmę, ženkliai mažesnę nei BK 180 str. 2 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Tokia bausmė, atsižvelgus į aplinkybių visumą, nelaikytina savo rūšimi ar dydžiu aiškiai per griežta.

Teismo nuosprendžio išvados pagrįstos byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu visapusiškai ištirtų įrodymų visuma. Byloje surinktų įrodymų pakanka įrodyti nuteistojo I. S. kaltę pagal BK 180str. 2 d. Keisti nuosprendį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo I. S. apeliacinį skundą atmesti.