- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-02
- Bylos Nr.
- e2S-2228-803/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-06913-2015-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Petkuvienė
- Ieškovas
- Vilniaus teritorinės ligonių kasos
- Atsakovas
- A. K.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Petkuvienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apeliantės (atsakovės) A. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 30 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinį atsakovei A. K. dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Vilniaus teritorinė ligonių kasa pateikė Vilniaus miesto apylinkės teisme ieškinį atsakovei A. K., kuriame prašė priteiti iš atsakovės 34,10 Eur žalos atlyginimo ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovė A. K. pateiktame atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus miesto apylinkės teismas paskyrė civilinę bylą nagrinėti teisme paruošiamųjų dokumentų būdu. Ieškovas pateikė teismui dubliką, teismo prašė, atsakovei nepateikus tripliko, priimti sprendimą už akių. Atsakovės A. K. atstovui advokatui J. V. teismo procesiniai dokumentai (dublikas su priedais) 2015-04-23 buvo įteikti per EPP sistemą, tačiau teismo nustatytu terminu atsakovė nepateikė teismui tripliko. Vilniaus miesto apylinkės teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovė per teismo nustatytą terminą nepateikė tripliko, 2015 m. gegužės 18 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo ieškovo ieškinį patenkino (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 285 straipsnio 1 dalis).
Atsakovė A. K. pateikė teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuriame teismo prašė panaikinti 2015-05-18 sprendimą už akių bei atnaujinti civilinės bylos nagrinėjimą. Nurodė, kad pranešimas dėl tripliko pateikimo jos atstovui advokatui J. V. per EPP sistemą buvo įteiktas 2015-04-23, tačiau atsakovės atstovas pranešimo nepastebėjo ir tripliko iki 2015-05-07 nepateikė dėl atstovo vedamų bylų gausos EPP sistemoje ir tam tikrų šios sistemos netobulumų (dažno neveikimo, didelio pranešimų skaičiaus siuntimo vienai bylai) bei atostogų nuo 2015-04-30 iki 2015-05-07. Atsakovės teigimu, ji apie šį pranešimą nežinojo. Atsakovė taip pat nurodė, jog teismas priėmė sprendimą už akių formaliai įvertinęs įrodymus, remdamasis tik Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuroro 2014-11-28 nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodytomis aplinkybėmis bei tripliko nepateikimo faktu, tačiau nenustatė atsakovės kaltų veiksmų, priežastinio ryšio. Byloje nėra įrodymų, kad I. B. nežymų sveikatos sutrikdymą padarė būtent atsakovė, kad atsakovė smurtavo prieš I. B., be to, nukentėjusioji privataus kaltinimo tvarka į teismą nesikreipė. Atsakovės teigimu, dėl nurodyto jai negali kilti nei baudžiamoji, nei civilinė atsakomybė.
Atsiliepimas
Ieškovas Vilniaus teritorinė ligonių kasa atsiliepime į pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo prašė atsakovės pareiškimo netenkinti. Nurodė, kad atsakovės atstovo nurodytos tripliko nepateikimo priežastys negali būti laikomos svarbiomis, jos turėtų būti vertinamos kaip atsakovės pasyvumas procese ir piktnaudžiavimas suteiktomis teisėmis, kadangi atsakovės atstovas sąmoningai nesidomėjo visą mėnesį bylos eiga. Ieškovo teigimu, atsakovės atstovas yra savo srities profesionalas, turintis teisinį išsilavinimą ir nemenką darbo patirtį asmuo, todėl turi žinoti procesinius terminus ir imtis pats iniciatyvos procese. Ieškovas nurodo, kad atsakovės civilinę atsakomybę pagrindžia nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nustatytos aplinkybės, o atsakovė nepateikė jokių kitų įrodymų, paneigiančių ieškinyje nurodytas aplinkybes.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-06-30 nutartimi atsakovės A. K. pareiškimo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-05-18 sprendimo už akių peržiūrėjimo netenkino. Pirmosios instancijos teismas atsakovės atstovo nurodytų termino praleidimo priežasčių nelaikė svarbiomis (CPK 162 str., 246 str.). Nurodė, jog teisės srities specialistui keliami didesni reikalavimai, todėl atsakovės ir jos atstovo elgesį, t. y. 2015-04-23 gauto pranešimo pastebėjimą tik 2015-05-18 priėmus sprendimą už akių, visą mėnesį nepasidomėjimą bylos eiga, vertintino kaip abejingą ir pasyvų bei sudarantį pagrindą priimti sprendimą už akių. Teismo teigimu, priimdamas sprendimą už akių, jis įvertino atsakovės atsiliepime nurodytus argumentus, visapusiškai ištyrė byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus. Teismas atkreipė dėmesį, jog atsakovė teismui su pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nepateikė kitų argumentų bei įrodymų, kurie teismo nebuvo vertinti priimant sprendimą už akių, bei sudarančių pagrindo manyti, kad yra priimtas nepagrįstas ir neteisėtas sprendimas už akių. Teismas nurodė, jog konstatuodamas atsakovės civilinę atsakomybę rėmėsi 2014-11-28 prokuroro nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nustatytomis aplinkybėmis, o tai, jog nepriimtas galutinis sprendimas baudžiamojoje byloje, nereiškia asmens atleidimo nuo civilinės atsakomybės.
III. Atskirojo skundo argumentai
Apeliantė (atsakovė) A. K. pateikė atskirąjį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-06-30 nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad teismas, priimdamas tiek sprendimą už akių, tiek skundžiamą nutartį, nesiaiškino atsakovės civilinės atsakomybė sąlygų, neįvertino ir neištyrė atsakovės nurodytų aplinkybių, jog ji nėra kalta dėl I. B. sveikatos sužalojimo. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2014-11-28 nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nėra konstatuota atsakovės kaltė dėl I. B. sveikatos sutrikdymo, nenustatyti neteisėti atsakovės veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos. Minėtame nutarime I. B. buvo išaiškinta teisė kreiptis į teismą privataus kaltinimo proceso tvarka, tačiau pastaroji į teismą privataus kaltinimo proceso tvarka nesikreipė, todėl atsakovė nebuvo teismo pripažinta kalta dėl nežymaus I. B. sveikatos sutrikdymo. Atsakovės teigimu, ji neturi galimybės gauti duomenų apie I. B. sužalojimą ir dėl ko pastarajai teko kreiptis į ieškovo įstaigą dėl Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo taikomų su sveikata susijusios informacijos teikimo apribojimų.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepime į atskirtąjį skundą prašo apeliacinės instancijos teismo atsakovės atskirojo skundo netenkinti ir palikti Vilniaus mieto apylinkės teismo 2015-06-30 nutartį nepakeistą. Nurodo, kad atsakovė nepateikė įrodymų, paneigiančių ieškovo procesiniuose dokumentuose nurodytas bei įrodymais grindžiamas aplinkybes, nenurodė naujų su bylos dalyku susijusių aplinkybių bei naujų argumentų dėl teismo padarytos išvados teisėtumo ir pagrįstumo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro apylinkės teismo nutarties, kuria apelianto (ieškovo) ieškinys grąžintas ieškovui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas (CPK 320, 338 straipsniai). Sprendimo už akių priėmimas – tai specifinis ginčų civilinėje byloje sprendimo būdas, kai vienai iš proceso šalių be pateisinamų priežasčių procese elgiantis pasyviai, kitos šalies prašymu teismas priima sprendimą už akių byloje pateiktų įrodymų pagrindu. Sprendimo už akių sąlygos įtvirtintos CPK 285 straipsnyje. Pažymėtina, kad pareiškimo peržiūrėti sprendimą už akių padavimas yra vienintelis būdas pasyviajai šaliai pašalinti savo neatvykimo į teismo posėdį ar kitokio pasyvumo padarinius, nes ji negali sprendimo už akių skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka (CPK 285 straipsnio 5 dalis). CPK 288 straipsnio 4 dalyje įtvirtinti sprendimo už akių panaikinimo ir bylos nagrinėjimo atnaujinimo pagrindai. Pagal šią teisės normą, teismas, išnagrinėjęs pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, panaikina sprendimą už akių ir atnaujina bylos nagrinėjimą, jeigu konstatuoja bent vieną iš šių aplinkybių: 1) šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui; 2) byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių.
Apeliantė atskirąjį skundą grindžia aplinkybe, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, dėl ko nepagrįstai nustatė atsakovės civilinę atsakomybę dėl I. B. sveikatos sutrikdymo ir priėmė nepagrįstą sprendimą už akių. Taigi nagrinėjamu atveju iškilo byloje esančių įrodymų vertinimo klausimas bei ikiteisminiame tyrime nustatytų aplinkybių reikšmė tarp šalių kilusio civilinio ginčo nagrinėjimui.
Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad to paties asmens veiksmai skirtingai tiriami ir vertinami baudžiamojoje ir civilinėje byloje: baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu, o civilinėje byloje – vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai nagrinėjant civilinę bylą turi būti įvertinami pagal CPK nustatytas įrodymų vertinimo taisykles kaip sudėtinė byloje esančių įrodymų dalis, leidžianti teismui konstatuoti aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, bei kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, buvimą arba nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012; 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2012). Kasacinis teismas taip pat konstatavo, jog ikiteisminio tyrimo institucijų, pareigūnų sprendimai ir nutarimai neturi civiliniame procese prejudicinės galios; jie yra tik vieni iš rašytinių įrodymų, turinčių procesinę reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2012).
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovės argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas atsakovės civilinę atsakomybę, nepagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2014-11-28 nutarimu. Kaip jau minėta, ikiteisminio tyrimo institucijų nutarimai yra rašytiniai įrodymai, juose nustatytos aplinkybės civilinėje byloje vertinamos pagal CPK nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi jame nurodytomis aplinkybėmis. Minėtame nutarime nustatyta, kad tarp atsakovės ir I. B. 2014-07-17 kilo konfliktas, o I. B. padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą nustatė specialistas. Iš pateikto į bylą 2014-10-13 gydymo paslaugų apskaitos išrašo matyti, jog I. B. į VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas kreipėsi sekančią dieną po konflikto, t. y. 2014-07-18, jai buvo suteiktos ortopedo traumatologo ir radiologo paslaugos dėl piršto (-ų) sumušimo, kai nepažeistas nagas. Taigi tikėtina, jog I. B. sveikatos priežiūros paslaugų suteikimas buvo reikalingas dėl tarp jos su atsakove kilusio konflikto.
Nėra pagrindo apelianto argumentais konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino ir neištyrė atsakovės nurodytų aplinkybių dėl to, jog ji nėra kalta dėl I. B. sveikatos sužalojimo. Atsakovė pateikė teismui atsiliepimą į ieškovo ieškinį, todėl teismas, nors ir priimdamas sprendimą už akių, vertino atsakovės atsiliepime nurodytas aplinkybes pagal CPK nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Atkreiptinas atsakovės dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas ir skundžiamoje nutartyje nurodė įvertinęs atsakovės nurodytas aplinkybes, o tai, kad atsakovės atžvilgiu priimtas nepalankus teismo sprendimas, nesudaro pagrindo konstatuoti priešingai. Be to, atsakovė visuose pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes, tačiau teismui pateikdama atskirąjį skundą nenurodė argumentų bei nepateikė kitų įrodymų, kurie teismo nebuvo vertinti priimant skundžiamą nutartį bei turinčių reikšmės priimto sprendimo už akių pagrįstumui.
Apeliacinio teismo vertinimu, atsakovė atskirajame skunde nepagrįstai sutapatina visiškai skirtingus įstatymus bei jų pagrindu kylančią atsakomybę. Aplinkybė, jog Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2014-11-28 nutarimu ikiteisminis turimas nutrauktas, nustačius, jog galimai padarytos nusikalstamos veikos nagrinėtinos privataus kaltinimo tvarka, o I. B. privataus kaltinimo tvarka nesikreipė, nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovei nekyla civilinė atsakomybė. Kaip jau buvo nurodyta aukščiau to paties asmens veiksmai skirtingai tiriami ir vertinami pagal baudžiamosios ir civilinės teisės normas, todėl net ir nekilus už atitinkamus veiksmus baudžiamajai atsakomybei, asmuo gali būti atsakingas pagal kitų teisės šakų reglamentuojamas normas. Be to, privataus kaltinimo proceso pradėjimas yra nukentėjusiojo teisė, bet ne pareiga, todėl aplinkybė, jog I. B. nepateikė teismui skundo ar pareiškimo privataus kaltinimo tvarka, neturi reikšmės civilinės atsakomybės kilimui.
Deliktinės civilinės atsakomybės institutas yra grindžiamas visuotine pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nebūtų padaryta žalos kitam asmeniui (CK 6.263 straipsnis). Asmeniui, kuris šią pareigą pažeidžia, kyla prievolė atlyginti padarytą žalą. Asmuo, pareiškęs ieškinį dėl žalos atlyginimo, turi įrodyti neteisėtus veiksmus, žalos faktą ir dydį bei neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos priežastinį ryšį (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai). Žalą padariusio asmens kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovės argumentu, jog apylinkės teismas neišskyrė civilinės atsakomybės sąlygų, tačiau ir nurodytas argumentas nesudaro pagrindo peržiūrėti priimto sprendimo už akių, kadangi tai nelėmė neteisingo bylos išnagrinėjimo. Pirmiau konstatuota, kad dėl atsakovės veiksmų konflikto su I. B. metu pastarajai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, todėl I. B. į sveikatos priežiūros įstaigą kreipėsi dėl minėto sveikatos sutrikdymo, dėl ko asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo. Atsakovė savo kaltės prezumpcijos nepaneigė (CPK 248 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju darytina išvada, jog nėra pagrindo atskirojo skundo argumentais panaikinti ar pakeisti apeliacine tvarka apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 30 d. nutartį nepakeistą.