Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Remeikos ir Gyčio Večersko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. B., N. N. ir nukentėjusiojo J. U. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2018 m. vasario 7 d. nuosprendžio, kuriuo G. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį (dvi veikos), 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir nuteistas:

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (J. U. fizinio skausmo sukėlimas 2017 m. sausio m. mėnesį) - 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausme,

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2017 m. sausio 22 d. J. U. nežymus sveikatos sutrikdymas) - 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausme,

pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą - 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šios bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir subendrinta bausmė paskirta - 2 (dveji) metai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, prie šios subendrintos bausmės pilnai pridėta neatlikta bausmė pagal 2013 m. rugsėjo 12 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendį - 2 (dvi) dienos laisvės atėmimo ir galutinė subendrinta bausmė pagal abu nuosprendžius G. B. nustatyta - 2 (dveji) metai 2 (dvi) dienos laisvės atėmimo.

Laisvės atėmimo bausmė G. B. paskirta atlikti pataisos namuose. Į šios laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas suėmime įskaitytinai nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2018 m. vasario 7 d. Laisvės atėmimo bausmės laiką G. B. nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos - 2018 m. vasario 7 d.

Kardomoji priemonė, kol nuosprendis įsiteisės, G. B. palikta suėmimas.

N. N. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punkte, 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirtos bausmės:

pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą - 1 (vieneri) metai 7 (septyni) mėnesiai laisvės atėmimo,

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį - 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šios bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir subendrinta bausmė už šiuos nusikaltimus N. N. paskirta - 2 (dveji) metai 1 (vienas) mėnesis laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie šios subendrintos bausmės N. N. iš dalies pridėta neatlikta bausmė pagal 2008 m. sausio 27 d. Jonavos rajono apylinkės teismo nuosprendį - 1 (vieneri) metai 1 (vienas) mėnesis ir 24 (dvidešimt keturios) dienos laisvės atėmimo ir galutinė subendrinta bausmė pagal abu nuosprendžius N. N. nustatyta - 3 (treji) metai 2 (du) mėnesiai laisvės atėmimo.

Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos - 2018 m. vasario 7 d.

Kol nuosprendis įsiteisės, N. N. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, jis suimtas teismo salėje paskelbus nuosprendį.

G. B. ir N. N. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį išteisinti, nenustačius jų veiksmuose šio nusikaltimo sudėties (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Dėl nuteistųjų apeliacinių skundų

Nuteistasis G. B. apeliaciniame skunde iš esmės ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, kurio pagrindu jo veiksmuose buvo nustatyti BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtintų nusikaltimų požymiai. Nuteistasis N. N. apeliaciniame skunde teigia, kad visus inkriminuotus nusikaltimus padarė vienas, todėl prašo pašalinti bendrininkavimą, atsižvelgti į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kurių nepagrįstai nepripažino pirmosios instancijos teismas, ir paskirti jam ne tokią griežtą bausmę. Apeliantų prašymai analizuotini pateiktų apeliacinių skundų ribose (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinių skundų argumentus, kitą rašytinę bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas, nuteisdamas G. B. ir N. N., tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, o jo išvados pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apkaltinamasis nuosprendis priimtas remiantis tiek kaltinamųjų, tiek nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, specialisto pateiktomis išvadomis bei parodymais. Teismas motyvuotai pagrindė savo sprendimą, todėl aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų nuostatų pažeidimo fakto. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). G. B. iš jam inkriminuotų trijų nusikalstamų veikų pripažįsta padaręs tik vieną, t. y. 2017 m. sausio mėn. viduryje, kamerų tipo patalpoje Nr. (duomenys neskelbtini), tyčia sudavęs nenustatytą skaičių smūgių diržu kitam nuteistajam – nukentėjusiajam J. U. į įvairias kūno vietas, tuo sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą. Dėl šio nusikaltimo nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad J. U. sumušė, nes šis sugadino jo asmeninį daiktą, jį įžeidė. Sudavė krepšio diržu nestipriai, po kurio laiko nukentėjusiojo atsiprašė, šis jam atleido, pretenzijų nebuvo, mušimo žymių taip pat, todėl nesupranta, kodėl yra už tai nuteistas. Be to, kaip bendrininkas nepagrįstai nuteistas ir N. N.. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šis nusikaltimas buvo inkriminuotas tik G. B. ir jis dėl jo padarymo pagrįstai pripažintas kaltu. Už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šios nusikalstamos veikos materialiosios sudėties konstrukcija lemia, kad baudžiamajai atsakomybei taikyti būtina pagrįsti faktą, jog dėl asmens padaryto veikimo ar neveikimo atsirado pavojingi ir priešingi teisei (nusikalstami) padariniai, t. y. kitam asmeniui buvo sukeltas fizinis skausmas arba padarytas nežymus sužalojimas ar asmuo buvo trumpam susargdintas. Šiuo atveju J. U. buvo sukeltas fizinis skausmas. Nuteistojo G. B. aiškinimas, kad krepšio diržu sudavė nestipriai, jokių žymių ant nukentėjusiojo kūno neliko, nukentėjusysis jam pretenzijų neturėjo, nes jis šio atsiprašė, vertinamas kritiškai, kaip siekis sušvelninti savo atsakomybę. Pažymėtina, jog skausmo potyrį kiekvienas asmuo jaučia individualiai, tiksliai nustatyti, kokio stiprumo skausmas buvo sukeltas, praktiškai neįmanoma, tai vertinama pagal atliktų veiksmų pobūdį bei intensyvumą. Sukeliant fizinį skausmą, mušant, žymės ant asmens kūno gali ir neišryškėti, tačiau tai nepaneigia smurtavimo fakto. Nukentėjusysis J. U. ikiteisminio tyrimo metu teigė neprisimenantis, ar G. B. mušė jį su diržu (1 t., b. l. 55), jis detaliau sugebėjo papasakoti tik tuos smurtavimo jo atžvilgiu atvejus, kai jam buvo sukelti sunkesni sveikatos sutrikdymai – nežymus ir nesunkus sveikatos sutrikdymas. Tačiau nukentėjusysis taip pat pažymėjo, kad smurtavimas (psichologinis bei fizinis) jo atžvilgiu nebuvo pavienis, tai tęsėsi nuo to laiko, kai iš kameros išėjo nuteistasis T. R., tuomet G. B. ir N. N. po truputį pradėjo jį vis žaloti, nes matė, kad jis nėra visiškai sveikas, buvo po insulto (1 t., b. l. 43-44, 50-51). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis parodė, kad nelabai gerai prisimena visų sumušimų aplinkybių, bet teigė, jog prisimena, kaip G. B. diržu jį mušė, kai buvo išvestas iš baudos izoliatoriaus kameros Nr. (duomenys neskelbtini). Pretenzijų teigė šiam neturįs, tačiau tokią nukentėjusiojo poziciją aukštesnės instancijos teismas vertina kaip nuteistojo baimę. J. U. G. B. ir N. N. buvo terorizuojamas kelis mėnesius, smurtas vis intensyvėjo, nuo mušimo buvo pereita prie deginimo, badymo peiliu ir kt., nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu yra pripažinęs, kad nuteistieji jį gąsdindavo, sakydavo, jog yra nuteisti už žmonių nužudymą ar sužalojimą, todėl jis bijojo susidorojimo. Tai, jog nukentėjusysis iš tiesų turi pretenzijų dėl sveikatos sutrikdymo patvirtina ir apeliacinio skundo teiginiai, kur prašoma sugriežtinti nuteistiesiems paskirtas bausmes. G. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu pripažino, kad mušė J. U. krepšio diržu per nugarą, kojas (2 t., b. l. 113-114, 117-118, 3 t., b. l. 129). Apie sudavimą nukentėjusiajam krepšio diržu per sėdmenis G. B. prisipažino ir prokuratūrai rašytame prašyme-paaiškinime (2 t., b. l. 67). Taigi, pagrįsta daryti išvadą, kad diržu G. B. mušė J. U. į įvairias kūno vietas, t. y. kur papuolė. Suduotų smūgių skaičius nėra tiksliai nustatytas, tačiau akivaizdu, jog jų buvo gerokai daugiau nei vienas (nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad galėjo būti apie 10 smūgių, plakė per apatinius, todėl, kaip atrodė nukentėjusiojo užpakalis, nematė (2 t., b. l. 108-108)). Tai patvirtina, kad nukentėjusysis objektyviai galėjo justi fizinį skausmą. Kokios priežastys nuteistąjį paskatino smurtauti nukentėjusiojo atžvilgiu (įžeidimas, asmeninio daikto sugadinimas ir pan.), veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Be to, G. B. nurodomų smurtavimo motyvų nepatvirtina surinkta bylos medžiaga, todėl teisėjų kolegija jų plačiau neanalizuoja. Daroma išvada, kad G. B. dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo (2017 m. sausio mėn. veika) nuteistas pagrįstai.2017 m. sausio mėn. viduryje nukentėjusiojo J. U. atžvilgiu buvo padaryta BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatyta nusikalstama veika, dėl kurios savo kaltės nepripažino nei G. B., nei N. N., nors bylos medžiaga patvirtina, kad buvo veikiama bendrai, t. y. ant nukentėjusiojo kūno buvo užpiltas verdantis vanduo, kas sukėlė pastarajam dideles fizines kančias bei padarė II-o laipsnio odos nudegimą abiejų sėdmenų srityje, krūtinės kairėje bei nepatikslinto laipsnio odos nudegimą pilvo dešinėje. Nukentėjusysis dėl šio nusikaltimo ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad abu nuteistieji, pasiėmę arbatinuką, nuplikė jį verdančiu vandeniu. Iš pradžių vienas, po to kitas užpylė verdančio vandens ant krūtinės kairės pusės, dar užpylė to vandens ant užpakalio ir pilvo. Tai jie padarė paeiliui (1 t., b. l. 43-44). Papildomos apklausos metu J. U. patvirtino, kad pats sau niekada nudegiminių sužalojimų nėra pasidaręs. Buvo padegęs kitoje kameroje Nr. (duomenys neskelbtini) čiužinį, tačiau tuo metu pats jokių sužalojimų nepatyrė. Nukentėjusysis dar kartą pabrėžė, kad visi nudegimai jam buvo padaryti abiejų nuteistųjų (1 t., b. l. 48-49). Detalizuodamas savo parodymus, J. U. nurodė, kad G. B. ir N. N. jį apdegino kameroje Nr. (duomenys neskelbtini) buvusiais dviem juodais virduliais, kurių talpa 600-700 ml. Tie virduliai nebuvo asmeniniai, jie buvo duoti įstaigos (1 t., b. l. 53-54). Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtina įvykio vietos ir daiktų apžiūros protokolas (1 t., b. l. 28-38), kuriame užfiksuota, kad kamerų tipo patalpoje Nr. (duomenys neskelbtini), kairėje pusėje, stovi stalas, o ant jo du juodi virduliai (fotonuotrauka Nr. 4, 1 t., b. l. 32). Taigi, nukentėjusysis tiksliai apibūdino objektus, kuriais buvo žalojamas, be to, virduliai buvo du, kas netiesiogiai patvirtina, jog G. B. ir N. N. neteisėtus veiksmus atliko pakaitomis, t. y. abu naudojo skirtingus virdulius, esančius kameroje. Nuteistieji bandė kelti versiją, kad nukentėjusysis galėjo pats susižaloti, įsitrinti nudegintas vietas druska, tačiau šią versiją atmetė apeliacinės instancijos teisme apklausta specialistė Sigita Bielevičienė. Ji paliudijo, kad padarytos žaizdos buvo didelės, vienos žaizdos buvo su šašu, kitos be. Nudegiminė žaizda turi savitą vaizdą, negu kad būtų nutrynus druska. Nudegimai yra gilesni (4 t., b. l. 78-79). Pats nukentėjusysis teisėjų kolegijai nurodė, kad nebuvo tokių atvejų, jog žaizdas trintų druska (4 t., b. l. 80). J. U. padaryti kūno nudeginimai yra nufotografuoti ir aprašyti asmens apžiūros protokole (1 t., b. l. 64-70). Specialisto išvada Nr. G272/2017(02) (1 t., b. l. 78-79) nustatyta, kad J. U. padaryta II laipsnio odos nudegimas krūtinės kairėje, abiejų sėdmenų srityse, nepatikslinto laipsnio odos nudegimas pilvo dešinėje. Sužalojimas vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl II laipsnio odos nudegimo sėdmenų srityje, krūtinės kairėje, J. U. sveikata sutriks daugiau kaip 10 dienų laikotarpiui. Odos nudeginimai padaryti lokaliai veikiant aukštą temperatūrą turinčiu skysčiu ar liepsnos poveikyje. Specialisto išvada Nr. pG2498/2017(02) (1 t., b. l. 87-88) konstatuota, kad J. U. II laipsnio nudegimas krūtinės kairėje, nepatikslinto laipsnio odos nudegimas pilvo dešinėje galimai padaryti artimu jo kūno apžiūros laiku, t. y. 217 m. sausio 22 d., o II laipsnio odos nudegimas abiejų sėdmenų srityje, vertinant nudegiminių žaizdų pobūdį (kairėje žaizda su šašu, dešinėje pusėje – su užsitraukusiu šašu) padaryti ne mažiau kaip prieš 1-2 savaites iki J. U. kūno apžiūros. Nors nukentėjusysis teigė, kad verdančiu vandeniu buvo deginamas 2017 m. sausio 22 d. vakarą, tačiau teisėjų kolegija sutinka, jog šio nusikaltimo padarymo laikas yra ankstesnis, t. y. kaip teisingai nurodyta kaltinime - 2017 m. sausio mėnesio vidurys. 2017 m. sausio 22 d. J. U. taip pat buvo stipriai sumuštas, jam padaryti įvairūs kūno sužalojimai, todėl laikytina, jog nukentėjusysis dėl nuolat patiriamo fizinio smurto galėjo susimaišyti, kada kuris sužalojimas buvo padarytas. Tačiau tai nekeičia fakto, jog nudeginimai jam padaryti G. B. ir N. N. veikiant bendrai. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad kartu su J. U., G. B. ir N. N. bausmę toje pačioje kameroje Nr. (duomenys neskelbtini) atlikinėjo ir T. R., tačiau jis šioje kameroje buvo tik iki 2016 m. lapkričio mėnesio pabaigos, po to buvo perkeltas į gretimą kamerą Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi, 2017 m. sausio mėnesį kameroje be nukentėjusiojo buvo tik G. B. ir N. N.. T. R., buvęs gretimoje kameroje, teigė girdėjęs kameroje Nr. (duomenys neskelbtini) buvusį triukšmą. G. B. ir N. N. jam buvo gyręsi, kad tyčiodavosi iš J. U., jį mušdavo, uždarydavo tualete (1 t., b. l. 94-95), pirmosios instancijos teisme liudytojas nurodė, kad girdėdavo riksmus, juoką (4 t., b. l. 8). Nuteistasis N. N. teisme kėlė versiją, kad J. U. jau buvo nuplikintas, kai šį įkėlė pas juos į kamerą (3 t., b. l. 128), tačiau toks aiškinimas prieštarauja surinktai bylos medžiagai. J. U. nuteistųjų priėmimo į kamerų tipo patalpas registracijos žurnalo (1 t., b. l. 161-167) duomenimis į kamerą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo įkeltas 2016 m. lapkričio 27 d., o išleistas 2017 m. sausio 22 d. Teiginys, kad nudeginimai jam buvo padaryti 2017 m. lapkričio mėnesio pabaigoje, t. y. prieš jį įkeliant į kamerą Nr. (duomenys neskelbtini), prieštarauja specialisto išvadoje Nr. pG2498/2017(02) nustatytam nudeginimų laikui, t. y. 1-2 savaitės iki J. U. kūno apžiūros, kuri buvo atlikta 2017 m. sausio 22 d. Nudeginimų padarymo mechanizmas, pobūdis, lokalizacija (padarytos žaizdos yra didelės, skirtingose kūno vietose) patvirtina, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas padarytas kankinant ar kitaip itin žiauriai (BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktas). J. U. buvo sukeltos didelės kančios, žaizdos gijo lėtai, liko randai. Todėl nei G. B., nei N. N. išteisinimui nėra pagrindo.Paskutinis smurto nukentėjusiojo atžvilgiu atvejis užfiksuotas 2017 m. sausio 22 d., apie 21.00 val., toje pačioje kamerų tipo patalpoje Nr. (duomenys neskelbtini). Abu nuteistieji vėl užpuolė J. U., padarydami jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Nukentėjusysis, nebeištvėręs fizinio skausmo, pradėjo šauktis pagalbos, belstis į kameros duris. Pagalbos šauksmą išgirdo vyresnysis prižiūrėtojas A. R., kuris išvedė iš kameros J. U.. Pareigūnui nukentėjusysis sakė, kad jį mušė abu nuteistieji kartu, t. y. G. B. ir N. N.. Ant J. U. veido A. R. matė aiškias sumušimo žymes, veidas buvo patinęs, iš nosies bėgo kraujas. Pareigūnas pažymėjo, kad dienos metu akivaizdžių sužalojimų ant J. U. nesimatė, maždaug 20.40 val. vyko vakarinis patikrinimas, tačiau tuo metu nukentėjusiojo veidas taip pat nebuvo sužalotas (1 t., b. l. 96-97, 3 t., b. l. 130). Specialisto išvada Nr. G272/2017(02) nustatyta, kad J. U. padarytos poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose, abiejose šlaunyse, dešiniame žaste, sėdmenų srityse, lytinės varpos srityje, žaizdelė dešinėje plaštakoje, juosmens kairėje, dešiniame žaste, kairiame kelyje, kakle; odos nubrozdinimai nosies nugarėlėje, dešinėje ausyje, dešinėje ir kairėje šlaunyje, kairiame kelyje. Neskaičiuojant nudeginimo vietų, konstatuoti ne mažiau kaip 23 sužalojimai. Poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose, abiejose šlaunyse, sėdmenų srityje, lytinėje varpoje, odos nubrozdinimai dešinėje ausyje, nosies nugarėlėje, abiejose šlaunyse, kairiame kelyje padaryti kietais bukais daiktais, kuo galėjo būti ranka, koja ar kitas panašaus pobūdžio daiktas. Žaizdelės dešiniame žaste su poodinėmis kraujosruvomis, žaizdelės juosmens kairėje, kairiame kelyje padarytos bukabriauniu ar neaštrius ašmenis turinčiu daiktu, kuo galėjo būti neaštrus peilio smaigalys, šakutė ar kitas panašaus pobūdžio daiktas. Sužalojimai galėjo būti padaryti J. U. nurodytomis aplinkybėmis ir laiku, t. y. 2017 m. sausio 22 d., apie 21.00 val. Specialisto išvada Nr. pG1762/2017(02) konstatuota, kad aukščiau išvardinti sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Nukentėjusysis dėl šio įvykio ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad abu nuteistieji po vakarinio patikrinimo pradėjo jį daužyti alkūnėmis ir kumščiais į veidą, galvą. Smūgių buvo labai daug. Dar badė peiliu per kojas, galėjo suduoti peiliu apie 12 smūgių. Nuteistieji taip pat jį mušė pagaliais, kuriuos buvo pasidarę iš pjaustymo lentos. Nukentėjusysis taip pat nurodė, jog nuteistieji turėjo du peilius – vieno geležtė buvo apie 14 cm, kito – apie 7 cm. Peiliai būdavo padėti užkišti po čiužiniais tarp lovos metalinio pagrindo. Jis tais peiliais niekada nesinaudojo, jais nuteistiesiems nėra grasinęs. (1 t., b. l. 43-44, 45-46, 48-49, 50-51). Daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti protokoluose (1 t., b. l. 140-142, 143-145) užfiksuota, kad J. U. atpažino abu peilius, kuriais buvo žalojamas ir kurie buvo rasti kameroje Nr. (duomenys neskelbtini) patikrinimo metu. Dėl šio nusikaltimo kaltę iš dalies pripažino tik N. N.. Apeliaciniame skunde jis aiškina, kad jo veiksmai buvo tik gynimasis, nes neva buvo užpultas nukentėjusiojo. J. U. artinosi prie jo turėdamas rankose peilį, todėl G. B. išmušė nukentėjusiajam iš rankos peilį, taip jį išgelbėdamas. G. B. taip pat laikėsi šios versijos, t. y. kad nukentėjusiojo atžvilgiu smurtavo tik N. N., o jis tik išmušė J. U. iš rankos peilį. Be to, jis šaukė, kad vyksta konfliktas, tačiau pagalba atėjo tik po 20-30 minučių. Abu nuteistieji prašo panaikinti bendrininkavimą, tačiau teisėjų kolegija nenustatė, jog apeliaciniuose skunduose išdėstyti teiginiai būtų teisingi. Būtinosios ginties situacija nebuvo kilusi.Pagal baudžiamąjį įstatymą būtinoji gintis yra atsakomybę šalinanti aplinkybė, kuri BK 28 straipsnyje apibrėžta kaip situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Būtinosios ginties taikymui yra būtina, kad situacija atitiktų tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/2010, 2K-364/2014, 2K-90-746/2017). Be to, būtinosios ginties institutas yra skirtas gintis nuo pavojingų kėsinimųsi, o ne nuo pavojingų asmenų. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-316/2012, 2K-275/2013, 2K-282/2014).Teisėjų kolegija sprendžia, kad J. U. neva slinkimas artyn prie snūduriuojančio N. N. su peiliu rankoje, yra nuteistųjų gynybinė versija, kuri paneigta pačių nuteistųjų parodymais, prieštaraujančiais tarpusavyje. G. B. aiškino, kad išmušė iš nukentėjusiojo rankos peilį ir nustūmė jį prie stalo. Tada atsibudo N. N., tuo metu jis jau laikė J. U. prie tualeto durų, ir perėmė nukentėjusiojo laikymą. Visos muštynės vyko tualete, jis nieko nematė, tik daužė kameros duris, rėkė, kvietė pagalbą, tačiau į visus šauksmus buvo sureaguota maždaug po 20 minučių (2 t., b. l. 108-109). N. N. aiškino, kad būtent jis pastūmė nukentėjusįjį link tualeto durų. J. U. pats įėjo į tualetą ir pradėjo rėkti, kad juos abu išpjaus po vieną. Jis norėjo ištraukti nukentėjusįjį iš tualeto ir jį apraminti, kol ateis prižiūrėtojai. Jam pavyko atidaryti tualeto duris, jis pagavo J. U. ranką, ją užsuko ir traukė į save, tuomet nukentėjusysis pargriuvo, o jis šį toliau ramino kumščiais (2 t., b. l. 157-158). Taigi, nukentėjusysis buvo ištrauktas iš tualeto, nematyti, kas vyksta nedidelėje kameros patalpoje, nėra galimybių. G. B. pagalbos šauksmą teisėjų kolegija vertina kritiškai, nes prižiūrėtojas jokio šauksmo negirdėjo. Pagalbos prašėsi tik J. U., kuris aiškiai nurodė, jog yra mušamas abiejų kameroje kartu su juo buvusių nuteistųjų. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusysis yra vyresnis už nuteistuosius, turintis sveikatos problemų, todėl akivaizdu, kad jo fizinės jėgos yra gerokai silpnesnės. Todėl pulti su peiliu nuteistųjų jam nebuvo jokio pagrindo. Be to, šiame nuosprendyje jau minėta, kad nukentėjusysis bijojo G. B. ir N. N., nes buvo pastarųjų terorizuojamas. 2017 m. sausio 22 d. pagalbos jis kvietėsi, nes nebegalėjo tverti fizinio skausmo, ankstesnių smurtavimų metu jis kentėjo ir niekam nepranešė, nes bijojo dar didesnio smurto protrūkio. Baimė dėl susidorojimo buvo jaučiama ir nukentėjusiajam duodant parodymus pirmosios instancijos teisme, kur jis prisiderino prie nuteistųjų parodymų, t. y. teigė, kad buvo žalojamas tik N. N..Nuteistieji savo skunduose aukštesniajam teismui nurodė, kad J. U. yra psichikos ligonis, todėl jo parodymais tikėti neverta, tačiau tokiai pozicijai teisėjų kolegija nepritaria. Sutiktina, kad nukentėjusysis serga šizofrenija, kuri jam nustatyta dar (duomenys neskelbtini) m., tačiau gydytojas psichiatras B. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme paliudijo, kad jis tiki nukentėjusiojo J. U. parodymais apie patirtą smurtą iš kartu su juo toje pačioje kameroje laikytų nuteistųjų. Psichiatras su nukentėjusiuoju bendravo kitą dieną po 2017 m. sausio 22 d. vakare vykusio nukentėjusiojo mušimo. Pas J. U. jis atėjo apie 8.30 val. ryto, rado jį kraštutinai sujaudintą ir raudantį. J. U. buvo smarkiai sumuštas, visas kūnas buvo nusėtas paviršinėmis mėlynėmis ir nubrozdinimais. Matėsi, kad mušta ilgą laiką, nes matėsi ne vienkartinės, o ilgalaikės mėlynės, psichiatro teigimu, taip daroma norint kankinti. Be to, nukentėjusysis gydytojui įvardijo jį skriaudusius abu nuteistuosius, t. y. G. B. ir N. N.. B. S. vertinimu, nukentėjusiojo emocijos buvo per daug gilios, jų negali nuslopinti liga (1 t., b. l. 115-116). Teisme psichiatras pažymėjo, kad su J. U. dirba jau penkerius metus, jis nėra piktybinis, tik turi savo požiūrį, kaip ir visi nuteistieji. Savo elgesiu J. U. nėra pavojingas kitiems (3 t., b. l. 101-102). Taigi, ne vienerius metus nukentėjusįjį gydantis psichiatras patvirtino, kad šis nėra linkęs išsigalvoti ar fantazuoti apie patirto smurto aplinkybes. J. U. nesmurtauja kitų nuteistųjų atžvilgiu, jis nėra agresyvus, kas taip pat paneigia apeliantų G. B. ir N. N. aiškinimą, jog pirmasis su peiliu puolė nukentėjusysis. Teisėjų kolegija nukentėjusiojo parodymus vertina visų bylos medžiagoje esančių įrodymų kontekste ir sprendžia, kad šie parodymai jiems neprieštarauja, priešingai, papildo surinktus įrodymus ir kartu su jais sudaro nuoseklią įrodymų grandinę.Nuteistasis N. N. apeliaciniame skunde nurodė, jog G. B. buvo sužeistas J. U., t. y. pastarasis peiliu sužalojo G. B. koją. Tačiau šios neva puolimo versijos nepatvirtino net pats G. B.. Stipriai peiliu duriant į koją, neabejotinai būtų padarytas rimtas sužeidimas, būtų gausiai kraujuojama, tačiau nuteistasis G. B. į medikus nesikreipė, jokie sužalojimai jam nenustatyti. Atkreiptinas dėmesys, kad dūrimo į koją versija iškelta tik pateikiant apeliacinį skundą, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme N. N. neminėjo apie kitam nuteistajam 2017 m. sausio 22 d. įvykio metu sužalotą koją. N. N. buvo nurodęs tik tai, kad J. U. keistai į jį žiūrėjo, kas nesudarė jokio pagrindo nukentėjusiajam padaryti daugybinius kūno sužalojimus. Kadangi G. B. nekvietė pagalbos, nebandė sulaikyti N. N., o taip pat kartu su šiuo smurtavo J. U. atžvilgiu, todėl jie laikytini bendrininkais.Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Bendrininkavimą apibūdina objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-120-628/2018). Būtinas bendrininkavimo (BK 25 straipsnis) požymis yra kaltininkų tarpusavio susitarimas, kuris gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.) – ir gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Nagrinėjamu atveju G. B. ir N. N. aiškiai suvokė, jog veikia bendrai, kėsinasi į tą patį objektą – J. U. sveikatą, ir nori būtent taip veikti. Jei ne nukentėjusiojo pagalbos šauksmas, kurį išgirdo pataisos įstaigos prižiūrėtojas, smurtiniai veiksmai būtų tęsiami ir galėjo sukelti kur kas sunkesnius ar netgi negrįžtamus padarinius. Taigi, šiuo atveju yra du vykdytojai, kurie bendrais veiksmais realizavo bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, todėl laikytina, kad G. B. ir N. N. veikė kaip bendravykdytojai. Remiantis išdėstytu, G. B. išteisinimui pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2017 m. sausio 22 d. veika) nėra pagrindo.N. N. teigia pripažįstantis, kad smurtavo J. U. atžvilgiu, tačiau negalvojo, kad šiam padarė tokius rimtus sužalojimus. Dėl įvykdytų nusikalstamų veikų jis gailisi, todėl mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 6, 10 punktuose. Nuoseklioje teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato bent vieną iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamojoje veikoje dalyvavusius asmenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-412/2014). Ši aplinkybė pripažįstama atsakomybę lengvinančia, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą bylos tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis įvyko iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Be to, kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai (kritiškai) vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017). Taip pat teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, kai yra pripažįstama tik dalis ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų arba prisipažinimas padaromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo numatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, toks prisipažinimas negali būti laikomas prisipažinimu BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-372-697/2017). Analizuojamu atveju N. N. dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytos nusikalstamos veikos kaltės nepripažino, o dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtino nusikaltimo prisipažino tik iš dalies. Be to, jis siekė suklaidinti tyrimą atliekančius pareigūnus dėl neva kilusios būtinosios ginties situacijos, taip pat dėl kito nuteistojo G. B. nedalyvavimo nusikaltimo daryme. Nuoširdžios atgailos dėl įvykdytų nusikaltimų teisėjų kolegija iš viso nenustatė nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu, todėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pagrįstai nekonstatuota.Teismų praktikoje provokuojančiu pripažįstamas toks nukentėjusiojo elgesys, kuris suformuoja kaltininko vidines paskatas (motyvą) padaryti nusikalstamą veiką. Sprendžiant, ar nukentėjusio asmens elgesys buvo provokuojantis BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme, yra vertinama, kiek toks elgesys prieštarauja moralės ir dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą, ar tas elgesys buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, ar buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi veiksmai, kurie paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti. Taip pat įvertinami nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykiai ir jų asmenybės bei nukentėjusiojo elgesys iki nusikaltimo padarymo. Nagrinėjamu atveju nenustatytas nei provokuojantis, nei rizikingas J. U. elgesys. Priešingai, šiame nuosprendyje jau minėta, kad nukentėjusysis bijojo nuteistųjų. Jokių neteisėtų veiksmų nuteistųjų atžvilgiu J. U. neatliko, todėl nėra pagrindo konstatuoti nei BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, nei 10 punkte numatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių. N. N. nebuvo pagrindo labai susijaudinti, nes jo sveikatai ar gyvybei grėsmė nebuvo kilusi. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliaciniame skunde N. N. teigia, jog jis kartu su G. B. prašė J. U. iškelti iš kameros Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau surinkta bylos medžiaga liudija priešingai. Būtent nuteistieji pasiprašė, kad nukentėjusįjį įkeltų į jų kamerą. Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyresniosios inspektorės A. K. tarnybiniu pranešimu (1 t., b. l. 173) nustatyta, kad pagal Kriminalinės žvalgybos nuostatus skyriaus darbuotojai gali skirstyti nuteistuosius į kameras jų nuobaudos atlikimui, be to, prieš paskiriant nuteistuosius į kameras su jais yra pravedami pokalbiai, kurių metu jie gali pareikšti norą, su kuo jie galėtų kartu gyventi toje pačioje kameroje. Liudytojas T. R. pirmosios instancijos teisme pripažino, kad J. U. į kamerą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo įkeltas jo ir kitų kameroje buvusių nuteistųjų, t. y. G. B. ir N. N., iniciatyva (4 t., b. l. 8). Tai, kad nuteistieji buvo paklausti, ar sutinka kartu gyventi su J. U. ir tam neprieštaravo, Kriminalinės žvalgybos vyr. specialistė A. K. patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme (4 t., b. l. 79). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistieji puikiai žinojo apie nukentėjusiojo psichinę ligą, dėl kurios jis buvo lengviau pažeidžiamas, todėl ir prašė šį perkelti į jų kamerą, kad galėtų įgyvendinti savo smurtinius ketinimus, t. y. tokiu būdu nuteistieji leisdavo laisvą laiką, pramogaudavo. Todėl N. N. prašomai skirti švelnesnei bausmei nėra jokio pagrindo. Abiejų nuteistųjų apeliaciniai skundai yra nepagrįsti, todėl atmetami.

Dėl nukentėjusiojo apeliacinio skundo

Nukentėjusysis J. U. apeliaciniame skunde prašo sugriežtinti bausmes nuteistiesiems, prokurorė šį prašymą apeliacinės instancijos teisme palaikė ir prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti - skirti nuteistiesiems tokias bausmes, kokių prašė prokurorė pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija sutinka, kad bausmes nuteistiesiems reikia griežtinti, tačiau pažymi, kad pirmosios instancijos teisme prokurorė baigiamųjų kalbų metu G. B. ir N. N. siūlė nepagrįstai švelnias bausmes, todėl bausmių abiems nuteistiesiems individualizavimas atliekamas iš naujo, nes apylinkės teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir neteisingai paskyrė bausmes (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad tiek G. B., tiek N. N. yra charakterizuojami neigiamai. G. B. padarė du nesunkius (BK 140 straipsnio 1 dalis) ir vieną apysunkį (BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktas) tyčinius nusikaltimus, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose. Anksčiau jis ne kartą teistas už turtinio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą, nuteistasis sistemingai nusikalsta nuo pat paauglystės ir savo elgesio visiškai nekoreguoja. Bausmės atlikimo pataisos įstaigoje metu G. B. padarė 48 vidaus tvarkos ir režimo reikalavimų pažeidimus, 43 kartus buvo baustas drausmine tvarka, už šiurkščius vidaus tvarkos pažeidimus buvo perkeltas iš paprastosios į drausmės grupę bei kamerų tipo patalpas. Šiuo metu bausmę atlieka drausmės grupės sąlygomis. Per visą bausmės laiką G. B. paskatintas nebuvo, į taikomas socialinės reabilitacijos bei drausminio poveikio priemones jis nereaguoja, pataisos procese dalyvauja labai pasyviai, nesistengia koreguoti savo asmenybės ypatumų teigiama linkme (2 t., b. l. 74, 75-77). N. N., atlikdamas bausmę pataisos namuose, padarė du tyčinius nusikaltimus – nesunkų ir apysunkį. Anksčiau jis taip pat ne kartą teistas dėl turtinio bei smurtinio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymo, tame tarpe ir dėl negrįžtamas pasekmes sukėlusio nusikaltimo – itin žiauraus kito žmogaus nužudymo. Bausmės atlikimo metu jis padarė 45 vidaus tvarkos ir režimo reikalavimų pažeidimus, 43 kartus buvo baustas drausmine tvarka, už šiurkščius vidaus tvarkos pažeidimus buvo perkeltas iš paprastosios į drausmės grupę bei kamerų tipo patalpas. Šiuo metu bausmę atlieka drausmės grupės sąlygomis. Per visą bausmės atlikimo laiką jis nė karto nebuvo paskatintas. Kaip ir G. B., jis į taikomas socialinės reabilitacijos bei drausminio poveikio priemones nereaguoja, pataisos procese dalyvauja labai pasyviai, nesistengia koreguoti savo asmenybės ypatumų teigiama linkme (2 t., b. l. 122, 123-125). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kaltinamajame akte G. B. ir N. N. buvo pagrįstai inkriminuota atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, t. y. veikimas bendrininkų grupėje. Teisėjų kolegija laiko nustatyta, kad BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą (2017 m. sausio mėn. vidurio veika) G. B. padarė veikdamas vienas, o BK 140 straipsnio 1 dalyje (2017 m. sausio 22 d. veika) ir BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytos nusikalstamos veikos buvo įvykdytos G. B. ir N. N. bendrininkaujant, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad nuteistųjų atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. BK 61 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas įvertina tai, kad nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, o sunkinanti aplinkybė yra, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skyrė nuteistiesiems bausmes, švelnesnes už inkriminuotų straipsnių sankcijų vidurkius. Teisėjų kolegija, įvertinusi G. B. ir N. N. asmenybių pavojingumą visuomenei, jų padarytų nusikaltimų pobūdį, pavojingumą, sistemingumą, veiksmų įžūlumą, sprendžia, kad skiriamos bausmės turi būti netgi šiek tiek didesnės nei sankcijų vidurkiai. Be to, bausmes bendrinant su neatliktų bausmių dalimis pagal ankstesnius nuosprendžius, teisėjų kolegija renkasi griežtesnį bausmių bendrinimo būdą, t. y. visišką bausmių sudėjimą, nes švelnus baudžiamumas nuteistiesiems nėra efektyvus ir jokio poveikio jų elgsenai nedaro. Tik ilgalaikės bausmės atlikimas struktūrizuotoje aplinkoje gali užtikrinti bausmės tikslų įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis).Teisėjų kolegija pažymi, kad skiriant bausmę negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas. Tokiais sprendimais formuojama nuomonė, kad teismai nevienodai, šališkai saugo atskirų baudžiamųjų teisinių santykių subjektų interesus. Šiuo atveju G. B. ir N. N. palikus galioti pirmosios instancijos teismo paskirtas laisvės atėmimo bausmes bus pažeistas teisingumo principas, nebus išlaikyta pusiausvyra tarp nuteistųjų ir valstybės interesų paisymo, todėl bausmės nuteistiesiems griežtinamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais, 331 straipsniu,

nusprendžia:

nuteistųjų G. B. ir N. N. apeliacinius skundus atmesti, nukentėjusiojo J. U. apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2018 m. vasario 7 d. nuosprendį pakeisti.

Pripažinti G. B. ir N. N. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad BK 140 straipsnio 1 dalyje (2017 m. sausio mėnesio vidurio veika) ir BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytos nusikalstamos veikos buvo padarytos veikiant bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (fizinio skausmo sukėlimas J. U.) - 8 (aštuonis) mėnesius laisvės atėmimo,

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (nežymus sveikatos sutrikdymas J. U.) – 9 (devynis) mėnesius laisvės atėmimo,

pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą (nesunkus sveikatos sutrikdymas J. U.) – 2 (dvejus) metus 8 (aštuonis) mėnesius laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šias bausmes subendrinti jas iš dalies sudedant, prie griežčiausios bausmės pridedant dalį švelnesnių, ir paskirti 3 (trejus) metus 2 (du) mėnesius laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, prie šios bausmės pridėti visą neatliktą bausmės dalį pagal 2013 m. rugsėjo 12 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendį – 2 (dvi) dienas laisvės atėmimo ir galutinę subendrintą bausmę G. B. nustatyti 3 (trejus) metus 2 (du) mėnesius 2 (dvi) dienas laisvės atėmimo.

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (nežymus sveikatos sutrikdymas J. U.) – 9 (devynis) mėnesius laisvės atėmimo,

pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą (nesunkus sveikatos sutrikdymas J. U.) – 2 (dvejus) metus 8 (aštuonis) mėnesius laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šias bausmes subendrinti jas iš dalies sudedant, prie griežčiausios bausmės pridedant dalį švelnesnės, ir paskirti 2 (dvejus) metus 11 (vienuolika) mėnesių laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, prie šios bausmės pridėti visą neatliktą bausmės dalį pagal 2008 m. sausio 27 d. Jonavos rajono apylinkės teismo nuosprendį – 1 (vienerius) metus 1 (vieną) mėnesį 24 (dvidešimt keturias) dienas ir galutinę subendrintą bausmę N. N. nustatyti 4 (ketverius) metus 24 (dvidešimt keturias) dienas laisvės atėmimo.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.