Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Jolantos Malijauskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas P. V. kreipėsi į teismą su skundu (pareiškimu), prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija) 2025 m. kovo 4 d. raštą Nr. (1.23 Mr)-7R-818 (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti Teisingumo ministeriją tinkamai išnagrinėti pareiškėjo kreipimąsi dėl Mažeikių rajono savivaldybės tarybos, mero, administracijos veiksmų / neveikimo. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš Teisingumo ministerijos sumokėtą žyminį mokestį.

II.

Regionų administracinis teismas 2025 m. balandžio 18 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo P. V. skundą.

Teismas pažymėjo, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų, ji nėra absoliuti ir gali būti įgyvendinta įstatymų nustatyta tvarka, laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

Teismas akcentavo, jog administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant jų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir tenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų beprasmis. Administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami rekomendacinio, informacinio ir konstatuojamojo pobūdžio viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skundą su tapačiu reikalavimu jau buvo pateikęs Regionų administraciniam teismui administracinėse bylose Nr. eI3-11207-426/2025 ir Nr. eI3-10928-780/2025, kuriose teismas nutartimis atsisakė priimti pareiškėjo skundus. Administracinėje byloje Nr. eI3-10928-780/2025 dėl teismo priimtos nutarties atsisakyti priimti skundą, pareiškėjas yra pateikęs atskirąjį skundą. Taigi, pareiškėjas šioms nutartims neįsiteisėjus reiškia tapatų reikalavimą, ir tai taip pat sudaro pagrindą atsisakyti priimti pareiškėjo skundą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas kartu su skundu pateikė žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantį kvitą (2025 m. kovo 31 d. SEB banko mokėjimo nurodymas Nr. 1941), tačiau patikrinus Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenis ir siekiant įskaityti žyminį mokestį, duomenų, kad žyminis mokestis būtų sumokėtas už teismui pateiktą skundą nėra, todėl teismas nutarė negrąžinti pareiškėjui sumokėto žyminio mokesčio.

III.

Pareiškėjas, remdamasis LVAT 2025 m. balandžio 9 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eAS-397-968/2025, tvirtina, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Taip pat pažymi, kad skundo priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo. Teismas, sprendžiantis skundo priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas.

Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2025 m. liepos 1 d. pateikė prašymą (toliau – ir Prašymas), kuriame prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl įstatyminės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo / realizavimo (ABTĮ 4 str.), pripažinti, kad teiginiai, pateikti Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021, susiję su asmens teise kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai – šiuo atveju prasilenkia ne tik su tiesa, bet ir morale, neatitinka tikrovės, pripažinti, kad tomis, laiko ir įstatymų apibrėžtomis ribomis, nenagrinėjant teisme esančių administracinių / tarnybinių ginčų, darbinių santykių, sąmoninga tyčia, atsižvelgiant į įšaldytas bylas, ne tik neatitinka virš nurodytų teiginių, elementarios moralės, vertybių sistemos / skalės, bet ir demokratinės valstybės, kurioje gyvenama, sampratos / esmės. Pareiškėjas nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis (žr., pvz., 2025 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-251-520/2025, 2025 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-397-968/2025, 2025 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-538-492/2025, 2025 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-517-662/2025, 2025 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-584-629/2025, 2025 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-573-821/2025, 2025 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-583-1047/2025 ir 2025 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-604-1047/2025, 2025 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-599-1188/2025) ir prašo formuojant vieningą teisinę praktiką – sustabdyti tą absurdiškai tuščią maratoną ir priimti atskirąją nutartį (dėl teisės į teisminę gynybą, neva praleisto termino, pareigos pradėti ir išnagrinėti (ABTĮ 10–11 str.) bylą ir pan.), ją pateikiant Regionų administracinio teismo rūmų pirmininkui (ABTĮ 110 str. 1 d.), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 59 str. 1 d. 2–3 p., 2 d.) ir Teisėjų Garbės teismui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 18 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.), pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą pripažinęs ginčijamą Raštą informacinio pobūdžio dokumentu, nesukeliančiu pareiškėjui jokių teisinių pasekmių.

Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 18 d. nutartį ir grąžinti nagrinėti skundą tam pačiam teismui, motyvuodamas tuo, jog teismas suvaržė (apribojo) jo teisę į teisminę gynybą.

Nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą bei teisėtumą, teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, gali būti įgyvendinama tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą. Jei teismas, prieš priimdamas skundą nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą. Vienas iš tokių atvejų – jeigu skundas nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Vadovaujantis ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 23 straipsnio 1 dalimi, administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant jų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams yra priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.

Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir tenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-699/2014, 2017 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-681-520/2017, 2018 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-320-1062/2018, 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-397-552/2019 ir kt.).

Administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami rekomendacinio, informacinio, konstatuojamojo pobūdžio viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai (žr., pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-727/2011, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-29/13, 2016 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-634-662/2016).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo teismo panaikinti Teisingumo ministerijos Raštą ir įpareigoti Teisingumo ministeriją išnagrinėti pareiškėjo kreipimąsi dėl Mažeikių rajono savivaldybės tarybos, mero, administracijos veiksmų / neveikimo. Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas 2025 m. vasario 14 d. kreipimusi „Dėl įstatymais garantuotos, tačiau faktiškai, teismų varžomos teisės, į teisminę gynybą“ kreipėsi į Teisingumo ministeriją (teisingumo ministrą R. M.), kuriame nurodė, kad jau aštuonis mėnesius teismai nagrinėja pareiškėjo bylas ir priima pareiškėją netenkinančius sprendimus arba atsisako nagrinėti pareiškėjo pareiškimus. Pareiškėjas teigė, kad tokiais veiksmais yra pažeidžiama jo teisė į veiksmingą teisminę gynybą, įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje ir kituose teisės aktuose, todėl jis nori gauti garantuotą teisinę pagalbą, reikalingą užtikrinti teisę į veiksmingą teisminę gynybą prieš darbdavio neteisėtus veiksmus. Teisingumo ministerija, atsakydama į pareiškėjo 2025 m. vasario 14 d. kreipimąsi, Rašte atskleidė teisės į veiksmingą teisminę gynybą turinį bei informavo pareiškėją, kad jis gali laisvai pasirinkti gynėją iš Lietuvoje veiklą vykdančių advokatų sąrašo arba, jeigu atitinka Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme nustatytus kriterijus, gali kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, kad ši paskirtų valstybės lėšomis apmokamą advokatą. Teisingumo ministerija taip pat pažymėjo, kad ji neturi teisės kištis į teisminius procesus bei teismų priimamus sprendimus.

Teisėjų kolegija susipažinusi su pareiškėjo atskirojo skundo argumentais, ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartimi ir Raštu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo ginčijamas Teisingumo ministerijos Raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas, nesukeliantis pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Raštu iš esmės atsakyta į pareiškėjo Teisingumo ministerijai pateiktą kreipimąsi, t. y. pareiškėjas buvo informuotas, jog Teisingumo ministerija susipažino su jo kreipimusi ir pateikė bendro pobūdžio informaciją apie teisę į veiksmingą teisminę gynybą bei galimybę pasirinkti gynėją iš Lietuvoje veiklą vykdančių advokatų sąrašo arba kreiptis į tarnybą dėl valstybės lėšomis apmokamo advokato paskyrimo. Šiuo Raštu nenustatyti jokie privalomi nurodymai pareiškėjui, juo taip pat nebuvo pakeistos arba panaikintos pareiškėjo teisės ar pareigos, todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog Raštas nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių ir jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. LVAT praktikoje pažymima, kad tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia ir negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010, 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-541-520/2016, 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-113-502/2022). Pažymėtina, jog tokio vertinimo, koks pateiktas šioje nutartyje, be kita ko, buvo laikomasi ir kitose LVAT išnagrinėtose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2025 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-557-662/2025 ir 2025 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-641-815/2025).

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėjo ginčijamas Raštas negali būti administracinės bylos nagrinėjimo objektu ir dėl to atsisakęs priimti pareiškėjo skundą, priėmė pagrįstą ir teisėtą procesinį sprendimą, kurio pareiškėjo atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti.

Dėl pareiškėjo prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyta teismo nuomonė dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai, teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikomas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. nutarimus ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei atskirajame skunde, nei Prašyme nenurodė, dėl kokio konkretaus įstatymo (jo dalies), kuris taikytinas šioje byloje, prieštaravimo Konstitucijai turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, todėl pareiškėjo prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinami.

ABTĮ 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos ir asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutartį apeliacine tvarka pagal atskirajame skunde apibrėžtas ribas, nenustatė faktinio pagrindo taikyti šią procesinę normą. Pareiškėjo atskirajame skunde suformuluotame prašyme bei teisme gautame Prašyme nurodyti argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, nesuteikiantys pagrindo atskirajai nutarčiai priimti.

Dėl pareiškėjo Prašyme suformuluotų prašymų pripažinti tam tikras aplinkybes teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismui, nagrinėjančiam atskirąjį skundą dėl konkrečios pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties pagrįstumo ir teisėtumo, ABTĮ nuostatos nesuteikia kompetencijos nagrinėti ir spręsti tokio pobūdžio klausimus, kuriuos nurodo pareiškėjas minėtame prašyme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.