Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

2020-09-25 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. II-492-806/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-09-25
Bylos Nr.
II-492-806/2020
Teisminio proceso Nr.
4-68-3-02398-2020-7
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Palikti nutarimą nepakeistą ir skundo nepatenkinti
Teisėjas
Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė (pirm.)
Suinteresuotas asmuo
J. K.
Institucija
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto šeštasis policijos komisariatas
Kategorijos
Skundas Nr. II-492-806/2020
Teisminio proceso Nr. 4-68-3-02398-2020-7Procesinio sprendimo kategorija 14.14 (S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASNUTARTIS2020 m. rugsėjo 25 d.Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė,sekretoriaujant Laurai Mikelskytei,dalyvaujant skundo pareiškėjai (toliau - Pareiškėja) J. M. K.,suinteresuotam asmeniui J. K.,

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – VPK) Vilniaus miesto 6 policijos komisariato (toliau – PK) įgaliotajam atstovui A. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo J. M. K., gim. (duomenys neskelbtini) , gyv. (duomenys neskelbtini), skundą dėl Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 6 PK 2020 m. liepos 9 d. nutarimo Nr. 17-ANR_N-918-2020 administracinio nusižengimo byloje (ROIK 20118171394).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 6 PK Veiklos skyriaus vyriausiojo tyrėjo A. B. 2020 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 17-ANR_N-918-2020 administracinio nusižengimo byloje (ROIK 20118171394) J. K. buvo patraukta administracinėn atsakomybėn už tai, kad ji 2020 m. birželio 19 d. 21:20 val. viešoje vietoje, pievoje, esančioje šalia namo (duomenys neskelbtini), vedžiojo jai priklausantį cvergšnaucerio veislės šunį, vardu (duomenys neskelbtini), kuris nuo 2015 m. nėra skiepytas teisės aktų nustatyta tvarka. Tuo J. K. pažeidė 2013-09-18 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-2001 patvirtintų Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių 16 punktą ir padarė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos ANK 346 straipsnio 1 dalyje. Minėtu nutarimu už šį nusižengimą J. K. skirtas įspėjimas.

Šalies argumentai

J. M. K. pateikė teismui skundą dėl 2020 m. liepos 9 d. nutarimo. Skunde nurodė, kad nesutinka su minėtu sprendimu. 2020-06-19 jai vaikščiojant su šunimi prie savo namų laukuose, netikėtai pradėjo skalyti nepažįstamo asmens juodas, vidutinio dydžio šuo. Šuns šeimininkė nebandė raminti savo šuns ir visiškai nereagavo į savo augintinio lakstymą ir lojimą, nebandė jo pasišaukti ir prisegti prie pavadžio. Pareiškėjos šuo išsinėrė iš pavadžio ir nubėgo. Ji iškart pasileido paskui. Bėgdama suriko šuniui komandas - negalima ir į vietą. Pribėgus jos šuo gulėjo ant žemės, suprasdamas, kad prasikalto, o kitas, nepažįstamas juodas šuo, sėdėjo nedideliu atstumu, pamatęs pareiškėją sulojo. Jai prisiartinus ir bandant uždėti antkaklį savo šuniui, nepažįstamas šuo griebė jai už rankos, taip sužalodamas dešinės rankos mažąjį pirštą. Šunų ji neskyrė, kaip vėliau bandė teigti J. K., nes jie jau buvo atsiskyrę ir šuo įkando tikslingai, norėdamas įkąsti žmogui. Prie šuns ji pribėgo pirma, už akimirkos šalia buvo sutuoktinis G. K., o netrukus priėjo ir sūnus A. K.. Sutuoktinis gali patvirtinti, kad pareiškėjai pribėgus, šunys nesipjovė ir jų skirti neteko. Įvykio buvo atėjusi pažiūrėti kaimynė, kuriai pasilenkus link nepažįstamo šuns, pastarasis bandė įkąsti ir jai. Praėjus valandai ar dviem po įvykio pirštas ištino, tvinkčiojo. Skausmas nemažėjo, teko vartoti nuskausminamuosius, be to, suprastėjo psichologinė savijauta. Kai po savaitės savarankiško medikamentų vartojimo savijauta negerėjo, kreipėsi į medikus pagalbos. Nuvykus į gydymo įstaigą, gydytojas chirurgas, pamatęs pirštą, išbarė dėl neatsakingo požiūrio į sveikatą, paskyrė stipresnius vaistus nuo skausmo ir uždegimo bei nusprendė, kad tikslingas skiepas nuo stabligės bei pasiutligės. Savo atsakomybe atsisakė skiepo nuo pasiutligės, tačiau vėliau paaiškėjo, jog jai įkandęs šuo nebuvo skiepijamas nuo 2014 m., t.y. skiepo galiojimas pasibaigė 2015 m. Po šio įkandimo ilgai jautė fizinį skausmą, stipriai pablogėjo psichologinė būsena, suprastėjo gyvenimo kokybė, atsirado baimė nedideliems šunims, suprastėjo miego kokybė ir tai tęsiasi gana ilgą laiką. Šeimos gydytoja nustatė panikos atakas bei nusprendė, kad yra tikslinga psichologo konsultacija bei rimtesni vaistai gyvenimo kokybei sugrąžinti. Šuns šeimininkė nei karto nepasidomėjo, ar viskas gerai. Mano, kad nagrinėjamu atveju įspėjimo paskyrimas yra neadekvati ir neproporcinga nuobauda, kuri nepasieks ANK 22 str. 2 d. numatytų tikslų. Prašo pripažinti J. K. kalta pagal ANK 346 str. 4 d., taip pat priteisti iš J. K. neturtinės žalos atlyginimą – 1000 eurų patirtai skausmo žalai atlyginti bei 1000 eurų ilgalaikei psichologinei žalai atlyginti bei įpareigoti atlyginti teritorinės ligonių kasos patirtas pareiškėjos gydymo išlaidas.

Atsiliepimas

Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 6 PK rašytiniame atsiliepime nurodė, kad institucijos manymu, vyriausiasis tyrėjas A. B. teisėtai ir pagrįstai įvertino administracinio nusižengimo byloje turimus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Institucijos manymu, vyriausiasis tyrėjas tinkamai ir išsamiai įvertino byloje esančius įrodymus, proceso metu buvo nustatytas ir administracinio nusižengimo padarymo faktas, veika kvalifikuota tinkamai bei teisingai išspręsta administracinio nusižengimo byla. Nutarimas administracinio nusižengimo byloje buvo priimtas vadovaujantis pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. J. K. paskirta administracinė nuobauda yra adekvati jos padarytam pažeidimui.

Šalies argumentai

Pareiškėja J. M. K. teismo posėdyje palaikė savo skundo argumentus ir nurodė, kad birželio mėnesį su šunimi vaikščiojo laukuose prie namų. Priekyje pamatė moterį su aplink lakstančiu vidutinio dydžio šunimi. Tarp šunų buvo kokių 50 metrų atstumas. Tas kitas šuo nebuvo pririštas. Pareiškėjos šuo išsinėrė iš apykaklės ir įkando tam kitam mažam šuniui. Dėl šito ji savo kaltę pripažįsta. Jos šuo net į stirniukus nereaguoja, ji visiškai nesitikėjo, kad jis puls kitą šunį. Niekada anksčiau to nėra buvę, nes kitaip jau būtų vaikščiojęs su antsnukiu. Kai tas kitas šuo grybštelėjo priėjusiai pareiškėjai į pirštą, jos pačios šuo jau gulėjo ant žemės, suprasdamas, kad blogai pasielgė ir bus nubaustas. Skirti jų nereikėjo. Ji tik pasilenkė savo šuniui užsegti antkaklio ir besegant tą antkaklį kitas šuo jai įkando. Kando grynai jai, o ne jos šuniui. Ji pasiėmė savo šunį ir nuėjo. Pirštas kraujavo. Vyras siūlė važiuoti į ligoninę, tačiau ji atsisakė. Vėliau atsirado psichologinės pasekmės, kreipėsi į gydytojus, jai buvo išrašyti stiprūs vaistai, vyko pas chirurgą dėl piršto. Paaiškėjo, kad J. šuo neskiepytas. Po įvykio pablogėjo psichologinė savijauta. Jau du mėnesius vartoja vaistus. Pamačius mažą šunį atsiranda baimė, temsta akyse. Mano, kad tai dėl įkandimo. Niekada anksčiau to nebuvo. Dabar jau pavadį savo augintiniui sega stipriai. Jos pačios šuo didelis, turi jį treji metai. Gydymosi eigoje paaiškėjo, kad J. šuo jau penki metai kaip neskiepytas. Į medikus ji buvo priversta kreiptis, stresą patyrė būtent dėl J. šuns įkandimo, todėl prašo atlyginti skunde nurodytą turtinę ir neturtinę žalą.

Suinteresuotas asmuo J. K. bylos nagrinėjimo metu parodė, kad pareiškėja sako labai daug netiesos. Ji su savo šunimi vaikščiojo aukštai laukuose. Pareiškėjos šuo atbėgo iš apačios. Šuo buvo prie jos ir buvo prisegtas, aplink buvo aukšta žolė. Atbėgęs didelis šuo staigiai griebė jos šuniuką. Šuniukui buvo padaryti labai dideli sužalojimai, kurie užfiksuoti nuotraukose. Patyrė didelį šoką matydama, kaip jos akyse žudo jos šuniuką. Kai atbėgusi pareiškėja atitraukė savo šunį, jos šuniukas jau gulėjo ant žemės ir atrodė kaip nebegyvas. Jis buvo visas sužalotas. Kaimynai atnešė dėžę, paguldė į ją, jis niekam nekando, nors jam skaudėjo. Gydymas buvo brangus ir sunkus. Klausinėjo J. numerio, galvojo tartis su ja dėl gydymo. Po to J. paskambino pati, pokalbio metu net neužsiminė, kad jos (J.) šuo jai įkando, tik klausė, kodėl jinai jos ieško ir kas yra jos šuniui. O kai ji J. pasakė, kad šuniukui labai blogai ir gydymas bus sunkus, tik pasiūlė susiskambinti kitą dieną. Apie savo pirštą ji nieko nesakė. Tik kai ją iškvietė į komisariatą, sužinojo apie pirštą. Įvykio metu pribėgusi J. griebė savo šunį už sprando, kad atplėštų nuo jos šuns. Jis tikrai labai greitai sureagavo į jos komandą ir gulėjo po to ramiai, bet jos pačios sužalotas šuo tuo metu jau iš viso nebejudėjo. Incidento metu įvykio vietoje buvo tik ji ir J.. J. vyras ir kaimynas M. atsirado vėliau.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 6 PK Veiklos skyriaus atstovas A. B. prašė pareiškėjos skundo netenkinti. Iš situacijos matyti, kad dėl viso incidento yra kaltas tik pačios pareiškėjos šuo. O klausimas, kuris šuo ir kada įkando pareiškėjai, labai abejotinas.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos J. M. K. skundas netenkintinas

ANK 641 straipsnis nustato, kad teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Nutarimas laikomas teisėtu, kai administracinio nusižengimo byla išnagrinėta pilnai ir sprendimas priimtas remiantis byloje ištirtais įrodymais. Be to, nutarimas laikomas pagrįstu, kai išaiškintos visos faktinės aplinkybės, kurių buvimas įstatymo siejamas su administracine atsakomybe. Administracinio nusižengimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

J. K. buvo patraukta administracinėn atsakomybėn pagal ANK 346 straipsnio 1 dalį, numatančia administracinę atsakomybę už Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ir kitų gyvūnų gerovės ir apsaugos, atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimus reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą. Ši teisės norma blanketinė ir nukreipia į kitus teisės aktus. Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 4 dalis numato pareigą gyvūnų savininkams ir laikytojams pagal teisės aktų reikalavimus užtikrinti kačių, šunų, šeškų ir kitų pasiutligei imlių gyvūnų vakcinaciją nuo pasiutligės. Gyvūno savininko pareigą vakcinuoti savo gyvūną nuo pasiutligės numato ir 2013-09-18 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-2001 patvirtintų Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių 16 punktas, kuris įtvirtina, jog šuns, katės laikytojas privalo registruoti ir vakcinuoti (skiepyti) gyvūną Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo bei kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

2013 m. gegužės 2 d. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakymu Nr. B1-336 „Dėl gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Nauja redakcija nuo 2019-05-07) 4.1 punktas numato, jog gyvūnų laikytojai turi užtikrinti, kad jų laikomi šunys, katės, šeškai ir (ar) kiti pasiutligei imlūs gyvūnai būtų vakcinuojami nuo pasiutligės, kaip nustatyta Pasiutligės kontrolės reikalavimuose, patirtintuose Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2007 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. B1-463 „Dėl Pasiutligės kontrolės reikalavimų patvirtinimo“, ir turėti dokumentus, kuriais patvirtinamas tokių gyvūnų vakcinavimas nuo pasiutligės. Lietuvos Respublikos Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2007 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. B1-463 „Dėl pasiutligės kontrolės reikalavimų patvirtinimo“ (su pakeitimais ir papildymais) 4.1 punktas numato, kad gyvūnų laikytojai privalo užtikrinti šunų, kačių ir šeškų, o užkrėstoje gyvūnų laikymo vietoje – visų imlių pasiutligei gyvūnų vakcinaciją nuo pasiutligės, 5 punktas numato, kad šunys, katės, šeškai ir pasiutligei imlūs gyvūnai, kurie gali turėti kontaktą su žmonėmis ir potencialiai jiems kelti pavojų dėl pasiutligės, turi būti vakcinuojami nuo pasiutligės ne rečiau kaip vieną kartą kas 12 mėnesių, jeigu kitaip nenurodyta vakcinos gamintojo instrukcijoje.

Byloje iš esmės nėra šalių ginčo, jog J. K. cvergšnaucerio veislės šuo nebuvo paskiepytas nuo pasiutligės aukščiau paminėtų teisės aktų nustatyta tvarka. To neneigė pati šuns savininkė J. K., šį faktą patvirtino ir jos šuns skiepų pažymėjimo duomenys, iš kurių matyti, jog paskutinį kartą šuo buvo skiepytas 2014-03-13 metais, skiepas galiojo iki 2015-03-13 (b.l. 21). Tokiu būdu, J. K., kaip šuns savininkė, pažeidė Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių 16 punkto, Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 4 dalies bei kitų aukščiau paminėtų teisės aktų, iš kurių kyla savininko pareiga kasmet skiepyti nuo pasiutligės savo augintinį, reikalavimus. Atitinkamai ginčijamą nutarimą priėmusi institucija pagrįstai konstatavo ANK 346 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo sudėtį J. K. veikoje. Minėtos straipsnio sankcija už šį nusižengimą numato įspėjimą arba baudą nuo trisdešimt iki vieno šimto dvidešimt eurų. Atsižvelgiant į tai, kad pažeidėja gailėjosi dėl nusižengimo, nebuvo nustatyta jokių jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių, institucija pagrįstai už pirmą kartą padarytą nusižengimą taikė švelniausią sankcijoje numatytą nuobaudos rūšį – įspėjimą.

Esminis J. M. K. skundo argumentas, kad ji reikalauja J. K. veiką kvalifikuoti ir pagal ANK 346 straipsnio 4 dalį, motyvuodama, jog pastarosios šuo jai įkando ir būdamas nevakcionuotas sukėlė realų pavojų jos sveikatai, stresą, dvasinius išgyvenimus.

ANK 346 straipsnio 4 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ir kitų gyvūnų gerovės ir apsaugos, atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimus reglamentuojančių teisės aktų pažeidimas, dėl kurio atsirado žalos asmens sveikatai ar turtui. Šio nusižengimo objektyviosios pusės būtinasis požymis – pasekmės – žala asmens sveikatai ir turtui. Be to, šios pasekmės tiesioginiu priežastiniu ryšiu turi būti susijusios su kaltais gyvūno savininko veiksmais. Iš pareiškėjos pozicijos matyti, kad žalą savo sveikatai ji sieja su J. K. šuns įkandimu, papildoma grėsmė fizinei ir psichinei pareiškėjos sveikatai dėl vakcinacijos nebuvimo ir to patirto streso yra išvestinės pasekmės, kurias konstatuoti galima tik konstatavus neabejotiną įkandimo faktą. Tuo tarpu J. K. kategoriškai neigė Pareiškėjos nurodomas aplinkybes, kuriomis, pasak pastarosios, ji patyrė sužalojimą. J. K. nurodė, kad jos šuo po patirtų sužalojimų gulėjo nebejudėdamas ir nebuvo pajėgus kam nors įkąsti, to ir nedarė. Sužalojimas galėjo rastis tik šunų skyrimo metu, o dėl incidento tarp gyvūnų yra kalta pati pareiškėja, kurios išsinėręs iš antkaklio šuo užpuolė ir sukandžiojo jos atokiai vedžiojamą šuniuką. Iš abiejų šunų savininkų nurodomų aplinkybių matyti, kad J. M. K. šuo pribėgo prie J. K. vedžiojamo šuns ir pastarąjį užpuolė padarydamas jam sužalojimus. J. M. K. teigia, jog svetimas šuo jai įkando, tačiau medicinos dokumentų išraše užfiksuota, jog objektyviai matomas dešinės rankos V piršto paraudimas ir nežymus patinimas, nulūžusi distalinė nago dalis. Iš šio aprašymo nėra akivaizdus sužalojimo pobūdis ir mechanizmas. Kiti byloje surinkti duomenys vienareikšmiškai neleidžia vertinti, kad pareiškėją sužalojo būtent J. K. šuo. J. M. K. teigia, kad J. K. šuo įkando jai tikslingai griebdamas už rankos po to, kai šunys jau buvo atsiskyrę, o ji komandoms paklususiam, ramiai gulinčiam bei nuo J. K. augintinio atsitraukusiam savo šuniui mėgino užsekti antkaklį. Teigia šunų neskyrusi, jos šuo atsitraukęs pats išimtinai paklusdamas komandoms. Tuo tarpu J. K. tiek pranešimo policijai dieną, tiek apklausiama apie įvykį medžiagų ROIK 20117909810, ROIK 20118171394 tyrimo metu nuosekliai teigė, kad atbėgusi didžiojo šuns savininkė pati atitraukė savo šunį. Tiesioginių įvykio liudininkų, mačiusių šunų susikibimo, kovos ir jų atskyrimo momentą ir galinčių objektyviai patvirtinti ar paneigti abiejų moterų skirtingai nurodomas šunų išskyrimo aplinkybes, nėra. Kaimynai ir pareiškėjos vyras į incidento vietą atskubėjo vėliau ir matė tik jo pasekmes, bet ne eigą. Teismui telieka vertinti abiejų šunų savininkių parodymų patikimumą. J. K. nuosekliai nuo incidento tyrimo pradžios teigė, jog po užpuolimo jos šuo liko nejudėdamas gulėti ant žemės, nes buvo smarkiai sužalotas. Šiuos jos parodymus iš dalies patvirtina į bylą pateikti duomenys apie augintinio patirtus sužalojimus (b.l.22-27). Abejotini pareiškėjos parodymai, kad šuo atsitraukė ir tuoj pat nurimo pats, paklusdamas griežtoms šeimininkės komandoms, nes abejotina, kad dresūrai nedelsiant paklūstantis šuo būtų išsiplėšęs šeimininkei iš rankų, pabėgęs, užpuolęs ir draskęs kitą šunį. Ši aplinkybė formuoja teismo vidinį įsitikinimą, jog nagrinėjamoje situacijoje objektyvesni yra J. K. parodymai, kad svetimas šuo purtė ir draskė jos šunį nereaguodamas į jos šauksmus, bandymą nuvyti ir jį galiausiai nuo sužaloto šuns atitraukė tik atbėgusi šeimininkė. Institucija pagrįstai konstatavo, jog sužalojimo mechanizmas ir priežastinis ryšys neaiškus, sužeidimas galėjo gautis skiriant šunis. Tokiu būdu lieka nenustatyta, kad dėl sužalojimo kaltas išimtinai J. K. šuo ir už jo veiksmus administracinė atsakomybė tenka savininkei. Teismas vertina, kad byloje nepakanka duomenų įžvelgti J. K. kaltės, kuri neužtikrino, kad jos laikomas gyvūnas nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui.

Pažymėtina, kad kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Ji negali būti grindžiama prielaidomis ir spėlionėmis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, reiškiančiu, kad visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-24-139/2016, 2AT-78-788/2016, 2AT-27-976/2015).

Atsižvelgdamas į išdėstytą teismas konstatuoja, kad skundžiamą nutarimą priėmusi institucija pagrįstai konstatavo, jog ANK 346 straipsnio 4 dalyje numatyto nusižengimo požymių J. K. veikoje nenustatyta ir nubaudė ją tik dėl ANK 346 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo.

Remiantis aukščiau išdėstytais argumentais, darytina išvada, kad J. K. veiksmai pagal ANK 346 straipsnio 1 dalį kvalifikuoti teisingai, bylą išnagrinėjo ir nuobaudą paskyrė pareigūnas, turintis teisę spręsti šios kategorijos bylas, nuobauda paskirta laikantis administracinių nuobaudų skyrimo taisyklių, todėl naikinti Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 6 PK Veiklos skyriaus vyriausiojo tyrėjo A. B. 2020 m. liepos 9 d. nutarimą Nr. 17-ANR_N-918-2020 skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ANK 642 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi, 6 dalimi, teismas

nutaria:

Pareiškėjos J. M. K. skundo netenkinti.

Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 6 PK Veiklos skyriaus vyriausiojo tyrėjo A. B. 2020 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 17-ANR_N-918-2020 administracinio nusižengimo byloje (ROIK 20118171394), kuriuo J. K. patraukta administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos ANK 346 straipsnio 1 dalį ir nubausta įspėjimu, palikti nepakeistą.

Nutartis per 20 kalendorinių dienų nuo jos kopijos (nuorašo) išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiama apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per šį apylinkės teismą.

Teisėja Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė