Vilniaus apygardos teismo nutartis

2009-12-29 · Civilinė byla Nr. 2A-1130-520/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-12-29
Bylos Nr.
2A-1130-520/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Kutrienė, Algirdas Auruškevičius
Ieškovas
D. Ž., G. Ž.
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
Advokatai
Gintaras Putvinskis
Civilinė byla Nr. 2A-1130-520/2009
Procesinių sprendimų kategorijos: 30.6; 24.2; 121.18 (S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2009 m. gruodžio 29 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Dalia Višinskienė (pranešėja),

kolegijos teisėjai Danutė Kutrienė, Algirdas Auruškevičius,sekretoriaujant Gražinai Bitvinskienei,dalyvaujant ieškovų atstovui advokatui Gintarui Putvinskiui,atsakovo atstovui E. S. (E. S.),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų D. Ž. ir G. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 26 d. sprendimo civilinėje byloje dėl pažeistų teisių gynimo, įpareigojimo leisti privatizuoti valstybės gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis pagal ieškovų D. Ž. ir G. Ž. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (byloje trečiuoju asmeniu dalyvauja SĮ „Vilniaus miesto būstas“),

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovai D. Ž. ir G. Ž. 2008-12-12 kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė atkurti jų pažeistas teises ir įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją leisti jiems privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), lengvatinėmis sąlygomis už kainą, nustatytą iki 1998-07-01. Nurodė, kad Vilniaus miesto vykdomasis komitetas 1990-09-21 ieškovo motinai A. Ž. iš manevrinio butų fondo suteikė vieno kambario butą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovas 1994-02-23 pateikė atsakovui prašymą leisti šį butą išsipirkti, tačiau atsakovas šį prašymą atmetė, motyvuodamas tuo, kad neketina keisti buto statuso. Taip pat atsakovas tik 2005-01-24 tenkino jo (ieškovo) prašymą sudaryti minėto buto nuomos sutartį. Jis (ieškovas) ne kartą kreipėsi į atsakovą prašydamas pakeisti buto statusą, tačiau atsakovas formaliais pagrindais jo prašymus atmetė. Šiame bute jie su vaikais gyvena 18 metų, moka mokesčius už buto nuomą, komunalines paslaugas. Tai įrodo, kad tarp jų ir atsakovo yra susiklostę nuomos santykiai, todėl ginčo santykiams taikytini Butų privatizavimo ir Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymai. Jie Butų privatizavimo įstatymo 1 str. 1 d. nustatytu terminu kreipėsi dėl buto privatizavimo, yra tinkami privatizavimo subjektai, o butas – tinkamas privatizavimo objektas, tačiau ne dėl savo kaltės jie negalėjo įgyvendinti jiems įstatymo suteiktų teisių. Be to, kitiems namo, esančio (duomenys neskelbtini), gyventojams atsakovas leido privatizuoti butus.

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2009 m. gegužės 26 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 1990-09-21 Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomasis komitetas laikinai suteikė A. Ž. manevrinio fondo butą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovas 1994-02-23 pateikė atsakovui prašymą leisti išsipirkti minėtą butą. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo priskirtas manevriniam butų fondui, duomenų, kad šis butas buvo išbrauktas iš manevrinio butų fondo sąrašo, byloje nėra. Teismas, vadovaudamasis Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 6 str. 2 d. 2 p., 4 d., iki 1998-07-01 galiojusio Butų privatizavimo įstatymo 3 str. 2 d., padarė išvadą, kad manevrinio fondo butas, esantis (duomenys neskelbtini), negalėjo būti privatizavimo objektas. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog yra visos Butų privatizavimo įstatyme numatytos privatizavimo sąlygos, todėl ieškinio nepripažino pagrįstu. Kadangi ieškovai atsakovo atsakymą apie tai, kad jiems nebus leista išsipirkti butą gavo 1994-12-12, ieškovai iki 2000 m. CK įsigaliojimo nesikreipė dėl savo tariamai pažeistų teisių gynimo, t. y. praleido 1964 m. CK nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, atsakovas ir trečiasis asmuo prašė taikyti ieškinio senatį, todėl teismas, vadovaudamasis 1964 m. CK 90 str. 1 d., atmetė ieškinį, kaip paduotą praleidus ieškinio senaties terminą.

Šalies argumentai

Ieškovai D. Ž. ir G. Ž. apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų tenkintas. Nurodo, kad teismas neteisingai taikė galiojančios materialinės ir procesinės teisės normas, neįsigilino į bylos esmę, nesivadovavo protingumo ir teisingumo principais, todėl priėmė nepagrįstą, neteisėtą ir nemotyvuotą sprendimą. Teismas, konstatuodamas, jog ginčo butas turėjo manevrinio buto statusą ir nebuvo privatizavimo objektas, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teismas nustatė, kad ginčo butas yra manevrinis vadovaudamasis bylos šalių susirašinėjimu. Byloje nėra jokio Vilniaus miesto savivaldybės potvarkio, kuriuo butas, esantis (duomenys neskelbtini), būtų išbrauktas iš manevrinio butų fondo sąrašo, o atsakovas šį butą jam išnuomojo ne kaip manevrinio butų fondo butą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas nepateikė jokių dokumentų, kurių pagrindu ginčo butas buvo priskirtas manevriniam butų fondui ar išbrauktas iš jo. Ginčo butas niekada neatitiko tų sąlygų, kurios taikomos manevriniam butui, ir yra numatytos Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 6 str. 2 d. 2 p., Vyriausybės 1992-09-25 nutarimu Nr. 704 patvirtintose Savivaldybių manevrinio butų fondo sudarymo ir naudojimo tvarkos 4, 10 p., 3 priede. Be to, tame pačiame name beveik visi butai yra atsakovo privatizuoti. Atsakovas, kaip stipresnė ir kvalifikuota butų privatizavimo santykių šalis, privalėjo pasirūpinti tinkamu manevrinio buto dokumentų sutvarkymu. Kadangi atsakovas nepateikė jokių su tuo susijusių dokumentų, teismas padarė klaidingą išvadą, kad ginčo butas nebuvo privatizavimo objektas. Teismas nepagrįstai vadovaudamasis 1964 m. CK 84 str.1 d. sprendė, kad ieškinys pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą, nes jie nuolat susirašinėjo su atsakovu dėl buto privatizavimo, tačiau atsakovas kategoriškai nepareikšdavo savo pozicijos, atsakymai buvo neaiškūs ir abstraktūs, todėl jie pagrįstai manė, kad jų klausimas iki 2004-04-27 buvo sprendžiamas. Paskutinį kartą su prašymu leisti privatizuoti butą jie į atsakovą kreipėsi 2004-01-21 ir tik gavę atsakovo 2004-04-07 raštą suprato, kad pažeistas teises turi ginti teisme, t. y. ieškinio senaties pradžia laikytina 2004-04-27. Kadangi dėl atsakovo kaltės jie negalėjo laiku ir tinkamai įgyvendinti Butų privatizavimo įstatymo suteiktos teisės lengvatine tvarka privatizuoti nuomojamą butą, todėl jie turi teisę privatizuoti butą Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 str. 1 d. 3 p. nustatytu pagrindu.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas teisingai pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas. Butų privatizavimo įstatymas galiojo iki 1998-07-01, todėl teismas pagrįstai tyrė aplinkybes, siekdamas išsiaiškinti, ar ginčo šalių teisiniai santykiai atsirado Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu ir dėl to ieškovai turi pagrindą reikalauti įgyvendinti savo teises pasibaigus minėto įstatymo galiojimui, t. y. ar galiojo visos sąlygos, nustatytos Butų privatizavimo įstatyme šio įstatymo galiojimo metu. Teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad ginčo butas buvo priskirtas manevriniam butų fondui, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad ginčo butas nebuvo tinkamas privatizavimo objektas ir ieškovai negalėjo įgyti teisės privatizuoti šį butą. Be to, ir pats ieškovas, pateikdamas prašymą dėl ginčo buto privatizavimo, nepateikė kitų būtinų privatizavimo sutarčiai sudaryti dokumentų, numatytų Vyriausybės 1991-07-31 nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 5, 18 p. Apeliantai nepagrįstai prašo apginti jų tariamai pažeistas teises vadovaudamiesi Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 str. 1 d. 3 p., kadangi ši įstatymo norma skirta asmenims, kurie iškeldinti arba dėl kurių yra priimtas sprendimas iškeldinti iš avarinių gyvenamųjų patalpų ir patalpų, įrašytų į griaunamų namų sąrašą pagal miesto (miestelio) plėtros planą, arba įrašytų į visuomenės poreikiams paimamų pastatų sąrašą, ir dėl kurių dėl to negalima buvo privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą. Dėl to teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovai neįgijo teisės privatizuoti ginčo buto Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu. Teismas teisingai vadovavosi suformuota teismų praktika ir padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovai praleido ieškinio senaties terminą. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad apie savo pažeistas teises jie suprato tik 2004-04-27, kadangi 1994-12-12 rašte ieškovams buvo aiškiai nurodyta, kad ieškovų šeimai yra suteiktas manevrinio fondo butas ir nėra numatyta keisti šio buto statusą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertinęs byloje dalyvaujančių asmenų pateiktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, pritaikęs materialinės teisės normas, reglamentuojančias butų privatizavimą lengvatine tvarka, ieškinio senatį, netenkino ieškovų D. Ž. ir G. Ž. ieškinio (CPK 176-185, 263, 265 str.).

Byloje nustatyta, kad pagal UAB „Senamiesčio ūkis“ 1997-10-10 išduotą pažymą Nr. 524 ieškovas G. Ž. yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), pagrindinis buto nuomininkas. Šiame bute taip pat gyvena ieškovė D. Ž., ieškovų vaikai – G. Ž. ir Ž. Ž. (b. l. 17). Ieškovai neturi ir neturėjo nuosavybės teise įregistruotų gyvenamosios paskirties nekilnojamųjų daiktų (b. l. 20, 21). Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto Gyvenamųjų patalpų suteikimo skyrius 1990-09-21 laikinai kol A. Ž. sūnus bus aprūpintas gyvenamuoju plotu darbovietėje suteikė A. Ž. papildomai manevrinio fondo butą, esantį (duomenys neskelbtini) (b. l. 10). Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybei 1994-02-23 pateikė prašymą leisti jam suteikto buto, priklausančio manevriniam fondui, statusą pakeisti į komunalinį ir leisti išsipirkti (b. l. 11). Vilniaus miesto valdybos Gyvenamųjų patalpų skyrius 1994-12-12 raštu Nr. Ž-564 informavo, kad Vilniaus miesto mero 1994-04-07 potvarkiu Nr.671V ir 1994-08-04 potvarkiu Nr.1521V nėra numatyta keisti manevrinio fondo butų statusus asmenims, kuriems šie butai buvo suteikti ne Vilniaus miesto mero potvarkiais arba garantiniais raštais (b. l. 13). Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybei 1997-07-03 pateikė prašymą leisti sudaryti ginčo buto nuomos sutartį, kadangi jis gyvena šiame bute septynerius metus, tvarkingai moka nuomos mokestį ir mokesčius už komunalines paslaugas (b. l. 14). Atsakovas 1997-09-02 raštu Nr. Ž-1564 informavo ieškovą G. Ž., kad Vilniaus miesto valdybos 1997-06-27 sprendimu Nr.1197V yra nustatyta manevrinio fondo butų, išnuomotų Valdybos potvarkiais ar sprendimais, statuso keitimo tvarka. Kadangi dokumento, kurio pagrindu ieškovo šeima apsigyveno manevrinio fondo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ieškovas nepateikė, todėl atsakovas nurodė, kad negali vadovautis Vilniaus miesto valdybos 1997-06-27 sprendimu Nr.1197V ir pakeisti manevrinio fondo ginčo buto statuso. 1998-02-26 rašte atsakovas taip pat nurodė, kad buto statusas nebus keičiamas (b. l. 18). Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybės Butų skyriui 2002-07-07 pateikė prašymą pakeisti ginčo buto statusą iš manevrinio butų fondo, sudarant nuomos sutartį (b. l. 19). 2004-01-21 ieškovas kreipėsi su prašymu sudaryti nuomos sutartį dėl ginčo buto ir remiantis Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 13 str. leisti lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą ir sudaryti buto pirkimo – pardavimo sutartį (b. l. 22-23). Atsakovas 2004-04-07 rašte nurodė, kad nėra teisinio pagrindo sudaryti buto nuomos sutartį, kadangi ieškovas neturi savivaldybės sprendimo dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), išnuomojimo (b.l . 24). Atsakovas 2004-11-29 raštu pranešė ieškovui G. Ž., kad jo pateikti dokumentai dėl įrašymo į sąrašą socialinio būsto nuomai yra priimti, jis bus įrašytas į bendrąjį sąrašą nuo 2004-11-25 (pagal prašymo įregistravimo savivaldybėje datą) (b. l. 42). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004-12-31 įsakymu Nr.30-2147 butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo išnuomotas ieškovo G. Ž. šeimai (jis, žmona, sūnus, duktė). Šio įsakymo pagrindu 2005-01-24 buvo sudaryta Vilniaus miesto butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartis Nr. 1, kuria ieškovui ir jo šeimos nariams neterminuotam naudojimui buvo suteikta gyvenamoji patalpa, esanti (duomenys neskelbtini) (b. l. 26-27).

Ieškovai D. Ž. ir G. Ž. 2008-12-12 kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją leisti jiems privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), lengvatinėmis sąlygomis už kainą, nustatytą iki 1998-07-01. Ieškovai nurodė, kad jie apie savo pažeistas teises galutinai suprato gavę atsakovo 2004-04-07 raštą Nr. NŽ-95, t. y. suprato, kad savo pažeistas teises gali apginti tik teisme. Iki tol jie nesuprato, kad jų teisės yra pažeistos, nes atsakovas kategoriškai nepareikšdavo savo pozicijos, bet duodavo pakankamai abstrakčius ir neaiškius atsakymus, todėl jie pagrįstai galėjo manyti, kad jų klausimas iki 2004-04-27 buvo sprendžiamas (b. l. 136). Ieškovai ieškinį grindė tuo, kad jie įgijo teisę privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, ši jų teisė iki galiojo šis įstatymas buvo pažeista dėl savivaldybės darbuotojų kaltės, todėl turi būti ginama teismine tvarka pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 13 str. 2 d. 2 p. (dabar Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 str. 1 d. 2 p.). Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad ieškinio senaties termino pradžia yra 1994-12-12, t. y. kai ieškovas G. Ž. gavo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės raštą, kuriuo nebuvo tenkintas ieškovo prašymas leisti išsipirkti ginčo butą, konstatavo, kad ieškovai praleido ieškinio senatį, ir dėl to atmetė ieškinį. Taip pat pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad iki 1998-07-01, t. y. iki galiojo Butų privatizavimo įstatymas, ieškovai neįgijo teisės privatizuoti minėtą butą pagal specialųjį įstatymą, nes šis butas yra gyvenamoji patalpa, negalinti būti privatizavimo objektas. Įvertinus byloje surinktus įrodymus, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos, o apeliacinio skundo argumentai, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų patenkintas ieškinys, negali būti pripažinti pagrįstais.

1991-05-21 priimtame Butų privatizavimo įstatyme buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamus valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosius namus, butus daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose. Šiame įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sąlygos ir tvarka. Butų privatizavimo įstatymas galiojo iki 1998-07-01, išskyrus nuomininkams, gyvenantiems įstatymo 2 straipsnio 3, 4, 5 dalyse išvardytose gyvenamosiose patalpose (Seimo 1997-04-27 nutarimas Nr. VIII-206). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą butų privatizavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, pasibaigus specialiojo Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, bet gali būti įgyvendintos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-03-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2008-12-15 nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-543/2008; 2008-04-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-254/2008; ir kt.). Butų privatizavimo įstatymas detaliai reglamentavo butų pirkimo-pardavimo tvarką ir sąlygas, nes butai pagal šį įstatymą buvo parduodami ne už rinkos kainą, o už daug mažesnę kainą. Specialiajame įstatyme buvo numatyti terminai, kada ir kokia tvarka asmenys turi pareikšti norą įsigyti būstą lengvatine tvarka. Vėliau pareiškę norą įsigyti būstą asmenys negalėjo pasinaudoti lengvatine privatizavimo tvarka ir neįgijo tokios specialiuoju įstatymu nustatytos teisės. Taip pat su Butų privatizavimo įstatymo galiojimo pasibaigimu baigėsi ir bet kokia galimybė teismine tvarka ginti iki tol nepradėtą įgyvendinti šiame įstatyme nustatytą teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą. Tokią nuostatą šiuo klausimu patvirtina ir kasacinio teismo praktika, formuojama aiškinant bei taikant Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 str. 1 d. 2 p. (buvęs Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 13 str. 2 d. 2 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-09-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-978/2002; 2002-03-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394; ir kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą konstatavo, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliutinė teisė. Ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu. Teisinis pagrindas privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, galiojusį iki 1998-07-01, yra tada, kai nustatytos visos šiame įstatyme numatytos tokio privatizavimo sąlygos, būtent: a) ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 str.); b) ginčo butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 str.); c) ieškovas, kaip subjektas, kuriam įstatymas suteikė teisę privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tarp ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, susiklostė santykiai dėl ginčo buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11, kiti str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-03-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-394/2002; 2006-04-10 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2006; ir kt.). Sprendžiant ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, teismo pareiga yra aiškinti ir taikyti teisės normas ne formaliai, bet įvertinant individualias konkrečios situacijos aplinkybes, nes gyvenamųjų patalpų privatizavimo įstatymų socialinė paskirtis yra svarbi, jų pagrindu atsiradę teisiniai santykiai specifiniai. Šios kategorijos bylose visada turi būti atkreipiamas dėmesys į tai, kad jose iš esmės vyksta ginčai dėl socialiai aktualios asmenų teisės – teisės į būstą pažeidimo, bet ne dėl privatizavimo normų apskritai aiškinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-03-19 nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-335/2001).

Iš nagrinėjamoje byloje pateiktų įrodymų matyti, kad ginčo butas, kurį siekia lengvatine tvarka privatizuoti ieškovai, 1990-09-21 buvo suteiktas ieškovo motinai A. Ž. laikinai iki ieškovas G. Ž. bus aprūpintas gyvenamuoju plotu. Iš 1990-09-21 buto suteikimo dokumento, 1994-12-12 Vilniaus miesto valdybos Gyvenamųjų patalpų skyriaus rašto matyti, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), priklausė manevriniam fondui, t. y. butas nebuvo skirtas tam, kad ieškovas būtų aprūpintas valstybei priklausančiu gyvenamuoju plotu, kuris tuo metu piliečiams buvo suteikiamas pagal Butų kodekso, galiojusio iki 1998-07-01, 28-43 str. nuostatas. Ieškovo motinai su šeima buvo suteiktas butas, esantis (duomenys neskelbtini), ir ieškovas gyveno su motina šiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), o manevrinio fondo butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo suteiktas tik laikinai ir buvo suteiktas ieškovo motinai, o ne ieškovui. Ieškovai byloje neteikė įrodymų apie tai, kas konkrečiai privatizavo lengvatine tvarka butą, esantį (duomenys neskelbtini), ar jie (ieškovai) dalyvavo to buto privatizavime. Ieškovai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ginčo butas, esantis (duomenys neskelbtini), turėjo manevrinio buto statusą, nes atsakovas nepateikė įrodymų, kad butas buvo įrašytas į manevrinį butų fondą, kad buvo išbrauktas iš fondo, butas niekada neatitiko sąlygų, kurios buvo taikomos manevriniam butų fondui, butas ieškovams buvo išnuomotas jau kaip nebe manevrinio fondo butas, kiti (duomenys neskelbtini) namo gyventojai išsipirko butus seniai. Šie ieškovų argumentai nepripažintini pagrįstais, nes iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų apie buto suteikimą A. Ž. (ieškovo motinai), ieškovų prašymai pakeisti buto statusą ir atsakovo atsakymai apie atsisakymą pakeisti buto statusą, kurie buvo rašomi tuo metu, kai galiojo Butų privatizavimo įstatymas, tvirtina, kad ginčo butas priklausė manevriniam butų fondui ir negalėjo būti privatizuotas lengvatine tvarka. Iki 1998-07-01 Butų privatizavimo įstatymo 3 str. 2 d. buvo numatyta, kad miestų ir rajonų tarybos, atsižvelgdamos į pastatų būklę ir tvarkant bei rekonstruojant miestą, gyvenvietę ar kitokią teritoriją, numatomus nugriauti pastatus, gali nustatyti neparduotinų gyvenamųjų namų ir kitokių pastatų, kuriuose įrengtos gyvenamosios patalpos, grupes ar atskirus namus, manevrinio butų fondo butai, priklausantys savivaldybėms, buvo įtraukti į neprivatizuotinų butų sąrašą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-03-28 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-370/2001). Šioje nagrinėjamoje byloje nėra nuginčytas buto iš manevrinio butų fondo suteikimas ieškovo motinai, nepateikti įrodymai, kad ginčo butas iki 1998-07-01 buvo išbrauktas iš manevrinio butų fondo, nenuginčytas atsakovo 1994-12-12 atsisakymas parduoti butą ieškovams pagal Butų privatizavimo įstatymą. Kaip jau buvo minėta, ieškovų prašymas dėl buto privatizavimo, kai galiojo Butų privatizavimo įstatymas, buvo išnagrinėtas ir išspręstas, t. y. atsakovas netenkino ieškovų prašymo parduoti butą pagal šį įstatymą. Butų privatizavimo įstatymo 8 str. aiškiai numatė, kad atsisakymas parduoti butą gali būti ginčijamas teismine tvarka, tačiau ieškovai teismine tvarka neginčijo atsakovo atsisakymo. Kadangi ginčo butas negalėjo būti privatizavimo objektas, pasibaigus specialiojo Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, todėl darytina išvada, kad ieškovai neįgijo teisės privatizuoti lengvatine tvarka ginčo butą ir ši teisė negali būti ginama.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ieškovams teisė privatizuoti nuomojamą butą turi būti pripažinta pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 str. 1 d. 3 p. Ši įstatymo norma numato, kad leidžiama lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti savivaldybės (valstybės) gyvenamąsias patalpas tiems nuomininkams, kurie yra iškeldinti arba dėl kurių yra priimtas sprendimas iškeldinti iš avarinių gyvenamųjų patalpų ir patalpų, įrašytų į griaunamų namų sąrašą pagal miesto (miestelio) plėtros planą, arba įrašytų į visuomenės poreikiams paimamų pastatų sąrašą, ir kurių negalima buvo privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą. Tokios aplinkybės byloje nenustatytos, todėl ieškovams teisė privatizuoti ginčo butą pagal minėtą įstatymo normą negali būti pripažinta.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį, nes ieškovai 1994-02-23 Vilniaus miesto savivaldybės merui pateikė prašymą dėl ginčo buto statuso pakeitimo ir leidimo išsipirkti butą. 1994-12-12 ieškovų prašymas nebuvo patenkintas, t. y. ieškovai sužinojo apie tai, kad jiems nebus leista privatizuoti butą lengvatine tvarka. Kaip jau buvo minėta, ieškovai šį atsisakymą turėjo ginčyti teismine tvarka pagal Butų privatizavimo įstatymo 8 str. Nuo 1998-07-01 nebegalioja Butų privatizavimo įstatymas, o ieškovai ieškinį pareiškė 2008-12-12. Ieškovai apeliaciniame skunde nurodo, kad tik 2004-04-07 suprato, jog savo pažeistas teises gali apginti teisme, anksčiau susirašinėjo su atsakovu, kuris kategoriškai nepareikšdavo savo pozicijos, atsakymai buvo abstraktūs ir neaiškūs. Šie argumentai nepripažintini pagrįstais, nes ieškovams aiškiai buvo atsakyta, kad buto statusas nebus keičiamas ir butas nebus parduodamas. 1964 m. CK 84 str. 1 d. buvo nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal 2000 m. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str., CK 1.125 str. 1 d. nustatytas dešimties metų ieškinio senaties terminas gali būti taikomas, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo galiojant 1964 m. CK, bet iki 2000 m. CK įsigaliojimo (2001-07-01) dar nepasibaigė. Nagrinėjamo ginčo atveju ieškovai, sužinoję apie tai, kad netenkintas jų prašymas dėl buto privatizavimo lengvatine tvarka, daugiau kaip šešerius metus nesikreipė dėl teisminės gynybos. Trejų metų ieškinio senaties terminas pasibaigė iki 2000 m. CK įsigaliojimo.

Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių nepripažinti pagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 str., nenustatyta, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.

Netenkinus apeliacinio skundo iš ieškovų priteistinos į valstybės biudžetą išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 88, 92, 96 str.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti į valstybės biudžetą iš ieškovų D. Ž. ir G. Ž. po 5 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.

Kolegijos pirmininkė Dalia VišinskienėTeisėjai Danutė KutrienėAlgirdas Auruškevičius