Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.7.2.5.; 1.1.8.1.; 1.2.4.8.2.; 2.1.15.3.3.; 2.3.6.4.5.

2014 m. sausio 23 d.

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje V. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), rusas, Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštesnįjį išsilavinimą, vedęs, gyvenantis (duomenys neskelbtini), dirbantis pagal verslo liudijimą, anksčiau vieną kartą teistas, teistumas išnykęs, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Ž. 2012-04-25 apie 14.00 val. Šiauliuose, ties autobusų sustojimo stotele, esančia šalia namo, adresu Lyros g. 13, rankomis griebdamas nukentėjusiajam R. V. už striukės, ją tempdamas ir tokiu būdu smaugdamas R. V., po ko ranka suduodamas ne mažiau keturių smūgių R. V. į veidą bei įvairias kūno vietas, ir jį stumdydamas, tuo padarė R. V. kraujosruvą nosies nugarėlėje, nubrozdinimus apatinėje lūpoje, kakle ir dešiniame dilbyje, t.y. nežymų sveiktos sutrikdymą.

Kaltinamasis V. Ž. teisiamojo posėdžio metu savo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo pripažino iš dalies ir paaiškino, kad paskambino dukra ir pasakė, kad R. V. neleidžia jai ir broliui įlipti į autobusą ir nori sumušti brolį. Jis nuvažiavo į stotelę, pasiėmė vaikus ir paklausė jų, kas nutiko. Vaikai paaiškino, kad R. V. norėjo juos sumušti. Jis tada privažiavo arčiau jaunuolių būrelio ir paklausė, kas per problemos. Jaunuoliai elgėsi nepagarbiai, todėl jis pagąsdindamas pasakė, kad išlips iš automobilio ir kiti jaunuoliai išbėgiojo, o R. V. priėjo prie automobilio ir elgėsi įžūliai. Jis jam liepė elgtis pagarbiau ir išlipo iš automobilio bei priėjęs prie R. V. sugriebė jam už striukės. Tada R. V. išsitraukė kastetą ir puolė jį, o tuo metu jo vaikai iškvietė policiją. Jam su kastetu prakirto galvą, bėgo kraujas. Tik kai R. V. jam sudavė su kastetu, tada ir jis R. V. sudavė atgal. Kaltinamajame akte smūgiai surašyti teisingai, galėjo tiek kartų suduoti R. V. R. V. jam sudavė tik kasteto ir daugiau nesimušė, o kastetą išmetė. Jis R. V. smūgiuodamas galėjo prakirsti lūpą, bet jo smūgiai buvo vaikiški. Visi jaunuoliai buvo maži, o R. V. buvo aukščiausias, kad jam tik tiek metų, nepagalvojo. Kai buvo policijos komisariate ir rašė paaiškinimus, kalbėjo su jo mama. Ji jam tada aiškino, kad jos sūnų neva smaugė. Tačiau jis nesmaugė, o tik laikė už striukės, gal R. V. taip atrodė. Jis su dešine ranka laikė striukę ties krūtine, o su kaire ranka trenkė. Visi smūgiai buvo trenkti ranka - trys kumščiu ir vienas delnu. Striukę buvo suėmęs ir laikė stipriai. Laikė R. V., kad šis nepabėgtų. Specialiai ant kojų R. V. nelipo, bet gal kai tampėsi, netyčia užlipo. Rūbai nebuvo suplyšę. Ant sūnaus sumušimo žymių nepastebėjo, rūbai irgi nebuvo suplyšę. Kai atvyko policijos pareigūnai, jis R. V. neauklėjo, balsas gal tik buvo garsesnis. Atvykę pareigūnai liepė paleisti R. V. Jis prie pareigūnų nieko nedarė. Iki atvykstant pareigūnams, buvo priėjęs civiliai apsirengęs asmuo. Jis liepė paleisti vaiką, bet jau tada jis jo nemušė, tik laikė už striukės. Civilinį ieškinį atlyginti kažkiek gali, bet tikrai ne 7000 litų. Sūnaus sumušimus pamatė automobilyje. Buvo guzas ant kaktos, bet tai atsirado mokykloje. Jis žmonių nemuša ir jokių paskatų sumušti R. V. nebuvo. Juolab vaiko mušti nenorėjo. Policiją iškvietė sūnus. Jei jis nebūtų išlipęs iš automobilio, nieko nebūtų buvę. Jis manė, kad R. V. yra kažkieno vyresnis brolis. Neplanavo mušti, galvojo, kad R. V. išsigąs jam išlipus. Viskas vyko apie 10 minučių. Pagal naujai pateiktą kaltinimą kaltinamasis kaltės nepripažino, paaiškino, kad jis nesmūgiavo, o tik gynėsi, nes R. V. buvo su kastetu. Jis nenorėjo nei smurtauti, nei muštis. Jo tikslas buvo sutramdyti jaunuolį. Vaikiškai sudavus delnu, tokių sužalojimų padaryti neįmanoma. Atleidimo pagal laidavimą nuo baudžiamosios atsakomybės neprašo. Iš esmės pripažįsta, kad sudavė, bet tai buvo gynyba. Sudavė 3-4 smūgius gindamasis ne nuo vieno R. V. smūgio, nes jis jam buvo sudavęs su kastetu ir prakirtęs galvą. Kai pamatė savo kraują, tada ir jis smūgiavo R. V. Jam sėdint automobilyje pavojaus R. V. nekėlė.

Nukentėjusysis R. V. teisme parodė, kad mokykloje susitiko su E. Ž., kuris kliudė pečiais. Tada jis E. Ž. trenkė į galvą, nes atsibodo, kai užsikabinėja. Po smūgio lipo laiptais, o E. Ž. šaukė, kad jam „pize". Po to smūgio jie abu buvo pamokose. Jis tuo metu ėjo į septintą klasę, o E. Ž. į aštuntą. Konfliktas su E. Ž. kilo dėl jo žiauraus elgesio. Po pamokų jis su dviem draugais išėjo į lauką ir pamatė E. Ž. einantį link „Lyros" prekybos centro. Jis norėjo trenkti į nosį, bet E. Ž. išsisuko. Nueidamas pasakė, kad dabar atvažiuos tėvas ir jam bus šakės. Jis sėdėjo stotelėje, kai privažiavo E. Ž. tėvas. V. Ž. priėjo prie jo ir trenkė, išplūdo ir smaugė, sudavė apie 30 smūgių. Jis gindamasis išsitraukė kastetą ir sudavė V. Ž. Vėliau jį pametė, nes jis nusprūdo nuo rankos po smūgio. Vėliau atvyko pareigūnai, kurie nuvežė juos į komisariatą. Atvažiavo mama ir sakė, kad reikia važiuoti į ligoninę, nes jam bėgo kraujas, sutino lūpos. Muštynės truko 7-10 minučių ir visą tą laiką V. Ž. jį mušė. Kai atvykęs automobilis sustojo, V. Ž. klausė jo, kas čia „šustras". Jis priėjo prie automobilio, nes suprato, kad jo klausia V. Ž.. Jis nesitikėjo, kad šis kaip žvėris išpuls iš automobilio. Manė, pasakys ką ir nuvažiuos. Visas tas minutes V. Ž. laikė jį viena ranka už striukės, o kita ranka mušė. Jis nenuvirto, nes jį laikė už striukės. Su specialisto išvada susipažinęs, bet visi smūgiai buvo į tą pačią vietą, o išvadoje tai neparašyta. Kumščiu buvo 4 smūgiai ir visi į pilvą. Vienas smūgis buvo kojos keliu. Buvo didelis skausmas, jam trūko oro. Buvo priėjęs civilis žmogus su pažymėjimu, kuris liepė paleisti vaiką. V. Ž. atsakė, joks čia vaikas, tokius „gaidžiais" reikia daryti. Kai mušė, jam sukosi galva, buvo silpna ir norėjo atsisėsti. Įvykio dieną buvo su marškinėliais ir odine striuke. Kelnės buvo džinsinės ir ligoninėje pamatė, kad jos kruvinos. Smūgių buvo daug ir jie visi buvo suduoti per striukę. Civilinį ieškinį 7000 litų palaiko, nes jam skaudėjo galvą ir visą kūną. Jis buvo pažemintas draugų akivaizdoje. Kaltinamasis mušė iki atvyko policijos pareigūnai. Prie pareigūnų kaltinamasis nesmūgiavo. Jis gulėjo savaitę ligoninėje, o vėliau važiavo į sanatoriją. Sulaukus pilnametystės, laukia operacija, nes sunku kvėpuoti, nosies pertvara kreiva, viena nosies puse negali kvėpuoti, tai sukelia nepatogumus. Įvykio aplinkybes dabar atsimena geriau nei ikiteisminio tyrimo metu. Dabar gal ką ir pamiršo, bet nėra šoko būsenoje ir pamena geriau. Ikiteisminio tyrimo metu buvo šoke ir daug ko neprisiminė. Dabar žino tiksliai, nes jį mušė. Smūgiai buvo suduoti delnu į veidą, bet taip, kad nebūtų mėlynių. Ant džinsų buvo kraujas, jam tekėjo iš nosies. V. Ž. jį žemino kokių 30 žmonių akivaizdoje, asmenis gali įvardinti, jų tarpe buvo ir E. Ž. draugų. V. Ž. trenkė pirmas ir tai matė ne vienas žmogus. V. Ž. smūgiavo į nosį, o atvykę gydytojai sakė, kad jam prakirsta lūpa, bet nosis sulaužyta nebuvo, tik sumušta ir pažeista nosies pertvara. Įvykis buvo balandžio 24 d., o jį apklausė gegužės 23 d. Dabar aiškiau prisimena nei tuoj po įvykio.

Nukentėjusiojo atstovė I. N. teisme parodė, kad nukentėjusysis yra jos sūnus, su kaltinamuoju jokių santykių nėra. Jai paskambino iš policijos ir pasakė apie sūnų. Nuvažiavusi nepažino sūnaus. Kaltinamasis šaukdamas ją kaltino kokį sūnų ji augina, kaip auklėja. Sūnaus klausė, kas nutiko ir šis viską papasakojo. Vyriškis, kuris sumušė jos sūnų, sakė, kad smūgių nesudavė. Belaukiant medikų, pasirodė, kad pareigūnai yra kaltinamojo draugai. Nuvykus į ligoninę, gydytojas pasakė, kad nosis sutinusi ir sunku ką pasakyti. Patvirtino, kad nelūžusi ir tai ją nuramino. Sūnui buvo sunku kvėpuoti, todėl kreipėsi į gydytoją. Gydytoja sakė, kad tai sumušimo pasekmė. Kol ji nereikalavo, neapklausė nei vieno liudytojo. Vaikų ji nenori į tą reikalą kišti, bet buvo ir kitų žmonių. Vaikas judrus, bet nėra nieko panašaus buvę. Mokykloje sūnus turėjo konfliktų su mokytojais. Kažkada po varžybų yra susistumdęs su bendraamžiais. Jie kreipėsi į gydytoją dėl to, kad sunkiai kvėpavo, ne dėl sumušimo. Anksčiau su kvėpavimu problemų nebuvo. Po įvykio sūnus pasidarė piktas, užsidaręs ir mieguistas. Skausmų dabar nebėra. Į sanatoriją važiavo dėl smegenų sutrenkimo ir stuburo. Nusiskundimų dėl sūnaus elgesio nebuvo. Iš mokyklos buvo paimta jo charakteristika, kai ją pamatė, nepatikėjo. Buvo nuėjusi pas direktorę ir klausė, kodėl jos sūnus šitaip charakterizuojamas. Direktorė paaiškino, kad rašė ne ji. Jos nuomone, charakteristika neatitinka jos sūnaus elgesio ir ji tokios nerašytų. Darželyje sūnus buvo susižalojęs nosį, prieš įvykį susižalojo uodegikaulį. Įvykio metu stuburas nebuvo sužalotas, sužalojimai iš seniau. Pirmą kartą girdi, kad specialistai išvadoje nurodė, jog pakartotina nosies trauma.

Liudytojas E. Ž. teisme parodė, kad kai mokykloje prasidėjo pertrauka, jis ėjo su klasioku ir susitiko R. V., su kuriuo apsižodžiavo, po to šis trenkė jam į galvą. Po pamokų išėjo iš mokyklos, o kieme būriavosi jaunuoliai. Pamatė R. V. ir suprato, kad šis nori susitikti, nes jis jam sakė, kad geruoju nesibaigs. Nuėjo į sustojimą, kur R. V. vėl jam trenkė, o kartu buvusią seserį stumdė. Sesuo paskambino tėčiui ir pasakė, kas nutiko. Atvažiavo tėtis ir jis įsėdo į automobilį. Automobiliui pariedėjus, R. V. pradėjo negražiai kalbėti. Tėtis sustojo ir klausė R. V., gal jam išlipti iš automobilio. Tėčio tikslas buvo išsiaiškinti, kas nutiko. Tėtis jam liepė skambinti policijai ir pats išlipo iš automobilio, o R. V. jam trenkė kastetu 3-4 kartus. Jo tėtis klausė, ar iškvietė policiją ir tada R. V. kastetą numetė į kitą gatvės pusę. Išlipęs iš automobilio tėtis sugriebė R. V. ties krūtine už striukės. Girdėjo, kaip prašė su juo elgtis pagarbiau. R. V. trenkė tėčiui ir suplėšė striukę. Jis buvo išlipęs iš automobilio, o sesuo liko automobilyje. Jis buvo šalia ir iškvietė policiją. Muštynės truko apie 20 minučių. Tėvas jam sutrenkė į pilvo sritį ir stumdė. R. V. bandė pasprukti, bet tėtis laikė ir neleido. Sustojime buvo sustojęs dar vienas automobilis, klausė ar nereikia pagalbos. Dar buvo priėjęs ir pareigūnas. Ką sakė pareigūnas, nepamena. Tėtis R. V. laikė, bet ant kojų nelipo. Atstumas tarp kojų buvo pusę metro. Atrodo pareigūnas klausė, ar nereikia iškviesti policijos. Policijai skambino jis, bet iš pirmo karto nepavyko priskambinti. Po įvykio tėvo smilkinio vietoje buvo prakirsta ir sukrešėjo kraujas. R. V. trenkė tėvui tris kartus ir į tą pačią vietą. Iš pradžių tėvas nesigynė, bet po to, kai pasirodė kraujas, pradėjo smūgiuoti. Tėvas prašė, kad su juo elgtųsi pagarbiau, nes jis vyresnis žmogus. Kodėl tėtis sugriebė už striukės, nežino. Kol laukė policijos, priėjęs vyras prašė R. V. paleisti. Tuo metu tėtis nesmūgiavo. Kodėl tik išlipęs tėtis liepė kviesti policiją, nežino. Į galvą tėtis smūgių nukentėjusiajam nesudavė. Jis muštis nukentėjusiojo nekvietė ir žodžio „pize" nesakė. Ant R. V. veido sumušimų ir kraujo nebuvo.

Liudytojas A. Z. teisme parodė, kad nei su kaltinamuoju, nei su nukentėjusiuoju jokių santykių nėra. Laiko nepasakys, per radijo ryšį išgirdo apie įvykį. Kadangi buvo netoli, privažiavo ir pamatė, kaip vyras muša jaunuolį. Paklausė vyro, kodėl muša, o šis parodė perskeltą galvą ir numestą kastetą. Vėliau atvyko pareigūnai, o jis nuvažiavo. Smūgius vyriškis sudavė, bet kiek jų tiksliai buvo, nepasakys. Jis prisistatė, kas toks yra, skambino į budinčią dalį, bet labai greitai atvyko patruliai. Kol laukė pareigūnų, vyras jaunuolį laikė už striukės ir parodė galvą, kastetą. Kad nukentėjusysis būtų buvęs sužalotas, vizualiai nesimatė. Vyras jaunuoliui ant kojų užlipęs nebuvo. Jis pamatė, kaip vyras laiko jaunuolį ir smūgiuoja. Jam priėjus vyras jau nesmūgiavo, todėl jis nesikišo. Vaizdas, kurį matė, nebuvo malonus. Prie jo jaunuolis nesmūgiavo, jį laikė vyras. Jaunuolis psichologiškai gana ramiai atrodė ir nebuvo labai persigandęs. Jis su jaunuoliu nekalbėjo. Įvykį matė ir daugiau žmonių. Sustojime buvo ir daugiau pašalinių žmonių. Jaunuolis jam atrodė 18 metų. Jis negali pasakyti, kas pirmas sudavė smūgius, kaltinamasis nukentėjusiajam ar nukentėjusysis kaltinamajam. Kad vyras būtų sakęs „ne vaikas, o gaidys", tokios frazės negirdėjo. Jis sakė vyrui, kad nemuštų jaunuolio. Per muštynes buvo aišku, kad vyriškiui pavojaus nėra.

Liudytojas E. Č. teisme parodė, kad nepažįsta nei kaltinamojo, nei nukentėjusiojo. Įvykis buvo Lyros g. esančiame sustojime. Jie gavo pranešimą ir nuvyko į įvykio vietą, kur vyras laikė jaunuolį už striukės. Jie paklausė, kas nutiko, o vyriškis paaiškino, kad atvažiavo ginti sūnaus. Vyriškiui buvo sužalota galva. Jaunuolis elgėsi įžūliai, su vyru bendravo labai negražiai, bet jie smūgių nematė, vyriškis tik laikė jaunuolį už striukės. Ar jaunuolis buvo sužalotas, nepamena. Jaunuolis atrodė kaip 16 m. Jis aiškino, kad užsipuolė vyriškis. Apie kastetą paaiškino tik iš kur gavo. Kad turėjo kastetą, neneigė. R. V. pasakyti žodžiai buvo grasinantys. Nei vyriškis, nei jaunuolis nenusileido, todėl kilo konfliktas. Tuo metu, kai vyko ikiteisminis tyrimas, aplinkybes atsiminė geriau. Todėl duoti parodymai tikslesni. Mano, kad jaunuolis suduoti smūgių vyriškiui negalėjo. Vyriškis jaunuolį laikė pakėlęs. Jie prašė, kad paleistų jaunuolį, nes vyriškis buvo labai įsiaudrinęs. Vyriškis jaunuoliui ant kojų nebuvo užlipęs. Skausmais niekas nesiskundė. Jaunuolį laikė suėmęs už striukės, krūtinės srityje. Negali pasakyti, viena ranka ar dviem buvo suėmęs už striukės. Įvykis buvo dėl to, kad tėvas gina sūnų, bet pats buvo sužalotas kastetu. Jaunuolis kaltės nepripažino, kad jis būtų sužalotas, nematė. Jaunuolis buvo ramus ir neišsigandęs. Sužalojimų neatsimena, ar davė servetėlę, nusivalyti kraują, nepasakys, nepamena. Važiuojant į policijos komisariatą, klausė, ar reikia medikų pagalbos. Situaciją vertina jie, bet jei akivaizdžių sužalojimų nesimato, medikų nekviečia. Policijos komisariate irgi teiravosi, ar reikia medikų pagalbos.

Liudytoja A. B. teisme parodė, kad nei su kaltinamuoju, nei su nukentėjusiuoju jokių santykių nėra. Įvykį, kuris buvo Lyros prekybos centro pusėje esančiame sustojime atsimena sunkiai. Ji stovėjo kitoje gatvės pusėje ir matė, kaip iš automobilio išlipo vyriškis ir priėjo prie aukščiausiojo jaunuolio. Kažką aiškinosi ir susikibo, o kartu buvę draugai išbėgiojo. Vyriškis laikė jaunuolį, nes šis norėjo išsprukti, o kuris kuriam sudavė, nematė. Stovėjo būrelis jaunuolių, o vyriškis paėmė vieną vaikiną už striukės. Jaunuolio neatsimena, tik atsimena, kad jis buvo aukštas. Konfliktas truko apie 10-15 min. Vėliau ji išvažiavo. Kiek matė, buvo striukė suplėšyta, kraują lyg tai irgi matė. Vaikinas atrodo kažką numetė. Gal smūgiavo vienas kitam, nepasakys, atrodo smūgių buvo. Ką gerai matė tai, kad vyras laikė jaunuolį už rankovės. Ji skambino policijai tik pamačiusi muštynes. Pareigūnų nesulaukė, nes išvažiavo į darbą. Atrodė, kad vyriškis atvažiavo auklėti jaunuolio. Privažiavo automobilis ir vaikinas rankos judesiu parodė į jaunuolių būryje stovintį aukščiausią vaikiną. Ikiteisminio tyrimo metu davė tikslesnius parodymus. Įvykį matė daug pašalinių žmonių. Fiziškai stipresnis atrodė vyriškis. Žodžių ji jokių negirdėjo. Ant kojų niekas niekam nebuvo užlipęs. Kas pirmas sudavė smūgius, nežino. Neatsimena, ar sakė ikiteisminio tyrimo metu apie smūgius. Jai atrodo, kad vyriškis buvo kruvina galva. Kiek laiko praėjo, kol vyriškis išlipo iš automobilio, nepasakys. Kaip mušė jaunuolį, nepasakys. Gal laikė ir sudavė, gal vaikinas bandė išsisukti, ir tada sudavė.

Liudytoja A. B. ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus, kurie buvo pagarsinti teisme, kad datos, kada tai vyko tiksliai neprisimena, bet pamena, kad šių metų balandžio mėnesio pabaigoje. Tada ji apie 13.55 val. stovėjo priešais Lyros prekybos centrą, kai pamatė, kad kitoje gatvės pusėje sustojo pilkos spalvos automobilis, kuriame sėdėjo vyriškis su paaugliu vaikinu. Automobilio modelio ji nežino, tačiau kai kvietė pareigūnus, pasakė to automobilio numerius, šiuo metu jų nebepamena. Toje pačioje gatvėje, tačiau kitoje jos pusėje, prie autobusų sustojimo, stovėjo pulkas paauglių, gal apie 10. Tada tas vyriškis staiga iššoko iš automobilio ir čiupo vieną paauglį, visi kiti išsilakstė. Tada ji nesuprato, kas vyksta, vienu metu galvojo kad jis savo vaiką pagriebė, tačiau dėl kokių priežasčių, ji nesuprato. Tas iššokęs vyriškis buvo labai agresyvus ir tik, kai iššoko iš automobilio, pačiupo tą vaiką, čiupo abiem rankomis už rūbų ir iš karto jį pradėjo mušti. Liudytoja parodė mačiusi, kaip vyriškis rankomis sudavė smūgius tam vaikinui, tas vaikinas taip pat nenusileido tam vyriškiui ir taip pat jam trenkė. Kiek kuriam konkrečiai buvo suduota smūgių, ji nežino. Jie abu sudavė vienas kitam smūgius. A. B. parodė mačiusi, kad vyriškiui dėl suduotų smūgių buvo sukruvinta galva. Vaikinas iš visų jėgų bandė ištrūkti iš to vyro rankų, kuris jo nepaleido, vaikinas vis suko galvą, nes vyras jį laikė už sprando, besinerdamas tas vaikinas tam vyriškiui suplėšė striukę. Ką jie tarpusavyje aiškinosi, kokia buvo konflikto priežastis, liudytoja negirdėjo, nes buvo toli nuo jų, kitoje gatvės pusėje. Ar tas vaikinas rankose turėjo kokį tai ginklą, kastetą, A. B. nežino, to per atstumą galėjo nematyti. Kai pamatė, kad tas vyras, iššokęs iš automobilio, užpuolė vaikiną, ją tai šokiravo, tada iš karto kvietė policiją, jai atrodė, kad vidury dienos kažkokio tai vyro buvo užpultas ir mušamas jaunas vaikinas. A. B. tokio momento, kad vyras, užpuolęs vaikiną, prieš tai iš savo automobilio būtų ką sakęs tam sumuštam vaikinui, nematė, jai atrodo, kad paauglys, sėdėjęs automobilyje, nurodė tą vaikiną, tą paauglių pulką. Tada tas vyras iššoko iš automobilio ir puolė mušti tą vaiką, bent jai taip atrodė stebint iš šalies. A. B. policijai pasakė kad vyriškis „lupa“ paauglį prie Lyros prekybos centro, taip pat jiems pasakė apie vyriškio automobilį. Ties autobusų sustojimu, kur vyko muštynės, būriavosi žmonių, ji buvo kitoje gatvės pusėje, ar buvo priėjęs koks pareigūnas, ji nežino, nes nesulaukė atvykstančių pareigūnų (1 t. 135-136 b. l.).

Liudytojas R. J. teisme parodė, kad kaltinamąjį žino dėl įvykio, o nukentėjusiojo nepamena. Gavo pranešimą, kad vyksta konfliktas ties Lyros g. 13, autobusų sustojime. Atvažiavo ir rado vyriškį, laikantį jaunuolį, kad nepabėgtų. Šalia buvo dar vienas jaunuolis, kaip suprato, vyriškio sūnus. Vyriškis buvo kraujuota žaizda galvoje. Jiems atvykus, jie nesimušė. V. Ž. pats pasakė, kas buvo ir parodė kastetą. Kad jaunuolis būtų vizualiai sužalotas, nesimatė. Vyriškis jaunuolį laikė už viršutinių rūbų. Ar jaunuolis buvo įsikabinęs į vyriškį, nepamena. Jaunuolis prie jų buvo ramus. Į policijos komisariatą jaunuolį vežė jie, vyriškis su sūnumi atvažiavo patys. Jam atrodo, kad įvykio detales jiems pasakė vyriškio sūnus. R. V. sakė, kad konfliktas prasidėjo mokykloje. Dėl savo sveikatos jis nesiskundė. Kastetą paėmė kolega, iš kur jaunuolis jį gavo, neklausė. Į policijos komisariatą jaunuolį pristatė dėl vyriškio sužalojimų.

Liudytoja I. A. teisme parodė, kad kaltinamąjį V. Ž. pažįsta. Jis buvo dviejų mokinių, kurie mokėsi mokykloje, tėvas. Nukentėjusysis R. V. mokykloje mokosi nuo pirmos klasės. Ji įvykio nematė, bet apie viską sužinojo kitą dieną. Apie R. V. ir E. Ž. konfliktus nieko nežinojo, jai niekas nieko nesakė. E. Ž. nesikreipė dėl R. V. elgesio. Kiti mokiniai buvo nurodę apie R. V. netinkamą elgesį. Dėl R. V. elgesio skundėsi jaunesni mokiniai. Sakė, kad jis po pamokų konfliktuoja. Buvo iškvietę mamą ir aiškinosi. Buvo padaryta išvada, kad kalti ir vieni ir kiti. Ji nežino, kad R. V. mama nubausta už kastetą. Su R. V. teko kalbėtis dėl jo elgesio pamokų metu. E. Ž. tėvas kartą buvo atvažiavęs į mokyklą ir išsivežė sūnų į namus. Vieną kartą ji pamatė mokyklos teritorijoje, kad lankosi nematyti žmonės, todėl skambino V. Ž., kad atvažiuotų pasiimti sūnaus. Šiais metais R. V. elgesys labai pasikeitė, jo elgesys puikus. Nuo šių mokslo metų pradžios ji gali kalbėti apie R. V. tik iš geros pusės. R. V. pradinėse klasėse buvo nepaklusnus. Įvykių mokykloje yra buvę ir dėl breiko ir dėl kitų atvejų.

Liudytojas L. J. teisme parodė, kad su nukentėjusiuoju yra draugai, o kaltinamojo nepažįsta. Mokykloje R. V. susitiko su E. Ž., su kuriuo susitrenkė pečiais. Po to R. V. E. Ž. trenkė su galva į kaktą. Po pamokų ėjo į stotelę, kur pamatė greitu žingsniu ateinantį E. Ž., kuris sekė paskui. Vėliau atvažiavo E. Ž. tėvas, kuris paklausė kas čia „šustras“. V. Ž. taip kalbėjo žiūrėdamas į R. V. Iš automobilio V. Ž. iššoko greitai, sugriebė R. V. už kaklo ir trenkė 3-4 smūgius į pilvą. Nukentėjusysis irgi sudavė smūgius kastetu, bet tai padarė, kai pats gavo. Kaltinamasis nukentėjo mažiau nei R. V. Kaltinamojo kūno sudėjimas tvirtas ir amžius kitas. Smūgius sudavė į veidą ir pilvą. Kaltinamajam po R. V. smūgio bėgo kraujas. Jis mano, kad R. V. sudavė smūgius, nes gynėsi. Jam buvo nemalonu tai matyti. V. Ž. iš automobilio iššoko labai greitai ir pribėgo prie R. V. R. V. nespėjo nieko pasakyti. Jis nuo R. V. ir V. Ž. stovėjo už 10 metrų ir matė juos iš šono. Smūgiai buvo suduoti į pilvą, žandikaulį ir pakaušį. Dar R. V. smaugė. Jis pasišalino, kai V. Ž. pradėjo tampyti R. V. Įvykį matė ir daugiau vaikų - D. K., M. J.. Vienas iš jų yra jo klasiokas. V. Ž. atvažiavo nuo „Cento“ parduotuvės. Sustojęs atsidarė langą ir klausė. Atsidarė automobilio keleivio pusės durelių langą. Mano, kad V. Ž. savo tokiu elgesiu norėjo parodyti, kad niekas nelįstų prie jo sūnaus. Stotelėje sėdėjo keturios moterys ir buvo daug mokinių iš mokyklos. Tiksliai negali pasakyti, su kuo sudavė smūgius, gal kumščiu. Tiksliai kur sudavė, taip pat nepasakys. Tik matė, kad į galvą. Mokykloje pirmas R. V. sudavė smūgį į galvą E. Ž. Po smūgio į kaktą mokykloje abu vaikai buvo dvi valandas, nes vyko pamokos. R. V. nesiskundė skausmais. Jis matė, kaip V. Ž. suėmė R. V. už kaklo, ar už rūbų. Judesyje buvo ir kaltinamasis ir nukentėjusysis, abu stumdėsi.

Ekspertas Jurgis Sakalas teisme parodė, kad R. V. galvos smegenų sukrėtimo diagnozė nustatyta atsižvelgiant į jo nusiskundimus ir pateiktas medicinines pažymas. Kada nežymus sveikatos sutrikdymas, kada nesunkus sveikatos sutrikdymas, neatsakys, tai teorinis klausimas. Išvadoje yra pasisakyta nežymus ar nesunkus sveikatos surikdymas. Išvadoje nurodyta gydymosi trukmė ir laikotarpis nuo kada iki kada. Išvados priede išvardinta kokiais simptomais skundėsi R. V. Neurologiniai nusiskundimai susiję su smegenimis. R. V. buvo matuojamas spaudimas, stebimi refliuksiniai judesiai. Pagal visa tai ir buvo nustatytas smegenų sukrėtimas. Jei pagal analogiškus nusiskundimus būtų gydymas iki 10 dienų, būtų nesunkus sveikatos sutrikdymas. Smūgis iš galvos į galvą, nepaliko tokių sužalojimų. Viskas buvo po antro incidento. Po antro incidento pasireiškė sveikatos pablogėjimas. Jei R. V. neprarado sąmonės, nereiškia, kad nebuvo sutrikdyta sveikata. Nepilnamečio vaiko normalus spaudimas 150/80. Į medikus jis kreipėsi su padidėjusiu spaudimu. Kraujagyslių susiaurėjimas, nervinės sistemos sutrikimas.

Be kaltinamojo paaiškinimų, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų V. Ž. kaltė įrodyta ir kitais byloje surinktais bei teisme ištirtais įrodymais.

2012-04-25 įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota įvykio vietos, esančios Šiauliuose, autobusų stotelėje prie Lyros g. 13, apžiūra (1 t. 10-13 b. l.).

2012-06-08 daiktų, apžiūros protokole užfiksuota Šiaulių apskrities VPK pateikto garso įrašo apžiūra (1 t. 19-22 b. l.).

2012-10-31 papildomos daiktų apžiūros protokole užfiksuota papildoma garso įrašų apžiūra, kurios metu nustatytas telefono skambučių į policijos įstaigą eiliškumas (2 t. 115-116 b. l.).

2012-06-12 parodymų patikrinimo vietoje metu V. Ž. patvirtino savo apklausos metu duotus parodymus (1 t. 176-184 b. l.).

2012-05-22 gautoje specialisto išvadoje Nr. G 811/12(04) konstatuota, kad R. V. padaryti kūno sužalojimai: galvos smegenų sukrėtimas, kraujosruva nosies nugarėlėje, nubrozdinimai apatinėje lūpoje, kakle ir dešiniame dilbyje. Rastiems sužalojimams padaryti reikėjo keturių smūgių bukais kietais daiktais, rasti sužalojimai nėra būdingi kritiminei traumai. R. V. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes galvos smegenų sukrėtimas sutrikdė sveikatą ilgesniam negu 10 dienų laikotarpiui (1 t. 30 b. l.).

2012-09-27 gautoje specialisto išvadoje Nr. pG 75/12-811/12(04) konstatuota, kad atsižvelgiant į tai, kad 2012-04-25 apie 10.40 val. R. V. nuo atsitrenkimo kaktos sritimi į E. Ž. neatsirado tiriamojo kaktoje jokių sužalojimo žymių, nesutriko sąmonė, nepablogėjo sveikatos būklė, jis dalyvavo mokymo procese, neprašė medicininės pagalbos, daroma išvada, kad šio incidento metu R. V. nebuvo sutrikdyta sveikata ir nebuvo padarytas galvos smegenų sukrėtimas. Po 2012-04-25 apie 14 valandą buvusio įvykio R. V. atsirado objektyviai nustatyti išoriniai kūno sužalojimai (nosies skausmingumas, patinimas ir kraujosruva nosies nugarėlėje, lūpų patinimas, nubrozdinimai apatinėje lūpoje, kakle ir dešiniame dilbyje), galvos smegenų sukrėtimui būdingi simptomai. Tai rodo, kad R. V. galvos smegenų sukrėtimas, kraujosruva nosies nugarėlėje, nubrozdinimai apatinėje lūpoje, kakle ir dešiniame dilbyje padaryti 2012-04-25 apie 14 val. antrojo incidento metu (1 t. 39-40 b. l.).

Lietuvos teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Kauno skyriaus ekspertizės akte Nr. PEKG 46/13(02) konstatuota, kad poodinė kraujosruva nosies nugarėlėje, nubrozdinimai apatinėje lūpoje, kakle ir dešiniame dilbyje R. V. padaryti kietais bukais daiktais ar paviršiais ne mažiau kaip keturių trauminių kontaktų pasėkoje. Medicininių dokumentų bei nukentėjusiojo apžiūros duomenys neprieštarauja tam, kad minėti sužalojimai galėjo būti padaryti 2012 m. balandžio 25 d. VšĮ Respublikinėje Šiaulių ligoninėje diagnozuotas galvos smegenų sukrėtimas yra nepagrįstas, nes byloje nėra jokių duomenų apie nukentėjusiojo sąmonės netekimą iš karto po patirtos galvos traumos bei kliniškai nenustatyta jokia patologinė neurologinė simptomatika, todėl vertinant sužalojimo sunkumą, į šią diagnozę neatsižvelgiama. VTMT Šiaulių skyriaus teismo medicinos eksperto nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas keičiamas į nežymų sveikatos sutrikdymą. Visi R. V. padaryti sužalojimai vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.

Nagrinėjant bylą teisme, kaltinamasis V. Ž. nepripažino savo kaltės dėl nusikaltimo padarymo, nurodydamas, kad jis pats gynėsi nuo nukentėjusiojo R. V., kuris jam sudavė kastetu ir prakirto galvą, todėl jo suduoti smūgiai nukentėjusiajam turėtų būtu teismo įvertinti kaip veikimas esant būtinosios ginties sąlygoms.

Pagal BK 28 str. 2 d. būtinoji gintis – tai tokia situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Teismas atkreipia dėmesį, kad būtinoji gintis yra atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tada, kai ji atitinka tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-7-428/2010). Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis byloje Nr. 2K-7-313/2012). Dar viena sąlyga – gynyba turi būti proporcinga gresiančiam pavojui, t. y. atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 22 d. nutartis byloje Nr. 2K–267/2012). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (pvz., kasacinės nutartys Nr.2K-125/2011, 2K-140/2011).

Būtinoji gintis galima ne prieš visus veiksmus, o tik prieš tuos, kurie yra realiai pavojingi. Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-279/2010). Būtinosios ginties situacijai konstatuoti nepakanka nustatyti, kad viena iš konfliktuojančių pusių yra fiziškai pajėgesnė; šis faktas nėra pagrindas teigti, kad automatiškai atsiranda pavojingas kėsinimasis. Vien tai, kad tam tikras asmuo dėl savo fizinio pajėgumo gali būti vertinamas kaip pavojingas, dar nesudaro situacijos, kurioje galima būtinoji gintis, nes šis baudžiamosios teisės institutas skirtas gintis nuo pavojingų kėsinimųsi, o ne nuo pavojingų asmenų (kasacinė nutartis Nr. 2K-173/2011).

Įvertinus byloje surinktus įrodymus, matyti, kad kaltinamasis atvyko į įvykio vietą pasiimti vaikų, šiems įlipus į automobilį, kaltinamasis privažiavo prie jaunuolių būrelio, tarp kurių buvo ir nukentėjusysis, išlipo iš automobilio ir nuėjo tiesiai link R. V. bei suėmė pastarąjį už striukės. Tokių aplinkybių neginčijo nei kaltinamasis, nei byloje apklaustas nukentėjusysis ir liudytojai, tiesiogiai stebėję įvykį. Nagrinėjant bylą teisme, paaiškėjo, kad konfliktas tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo kilo dėl to, kad nukentėjusysis netinkamai elgėsi su kaltinamojo vaikais, todėl V. Ž. ėjo R. V. pamokyti. Teisme paaiškinimus davęs V. Ž. nurodė, kad jis iš tiesų sudavė smūgius nukentėjusiajam, tačiau teigė, kad smūgiai buvo suduoti po to, kai jam nukentėjusysis smogė kastetu į galvą. Tuo tarpu nukentėjusysis R. V. teisme parodė, kad V. Ž. trenkė jam pirmas, o tai matė ne vienas žmogus. Liudytojas E. Ž. teisme parodė, kad tėčiui išlipus iš automobilio, R. V. jam trenkė kastetu 3-4 kartus. Liudytojas L. J. teisme parodė, kad matė, kaip V. Ž. greitai iššoko iš automobilio, sugriebė R. V. už kaklo ir trenkė 3-4 smūgius į pilvą, nukentėjusysis irgi sudavė smūgius, bet tai padarė, kai pats gavo. Tokios aplinkybės rodo, kad smūgių sudavimo eiliškumas teisme nenustatytas, teisme parodymus davęs liudytojas E. Ž. yra kaltinamojo sūnus, todėl akivaizdu, kad jo parodymai dėl bylos aplinkybių negali būti laikomi objektyviais ir nešališkais, tuo tarpu liudytojas L. J., nurodęs analogiškas aplinkybes, kaip nukentėjusysis, yra pastarojo geras draugas, todėl teismo nuomone, jis taip pat yra suinteresuotas dėl bylos aplinkybių ir gali duoti nukentėjusiajam palankius parodymus. Atsižvelgiant į tokias aplinkybes teismas minėtais liudytojų parodymais remiasi tik iš dalies, tiek kiek jie neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams.

Teismo nuomone, remiantis bylos medžiaga, galima daryti išvadą, jog V. Ž. pats išlipęs iš automobilio puolė ant R. V., griebdamas jį už striukės. Tiek V. Ž., tiek nukentėjusysis pripažino tokią aplinkybę. Be to, teisme liudytoja apklausta A. B. parodė, kad matė, kaip iš automobilio išlipo vyriškis ir, priėjęs prie jaunuolio, paėmė jį už striukės. Analizuojant A. B. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kurie buvo pagarsinti teisme, matyti, kad vyriškis staiga iššoko iš automobilio ir čiupo vieną paauglį, tas iššokęs vyriškis buvo labai agresyvus ir tik, kai iššoko iš automobilio, pačiupo tą vaiką, čiupo abiem rankomis už rūbų ir iš karto jį pradėjo mušti. Teismas remiasi šios liudytojos parodymais, nes, teismo nuomone, ji nėra suinteresuota dėl bylos aplinkybių, nepažįsta nei kaltinamojo, nei nukentėjusiojo, todėl jos parodymus teismas traktuoja kaip atitinkančius objektyvią tiesą dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių, be to, šie parodymai duoti davus priesaiką teisme. Teismas taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad bylos medžiaga liudija, jog A. B., pamačiusi kilusį konfliktą, pati pranešė policijos pareigūnams, nurodydama, kad „vyrukas muša paauglį“.

Analizuojant būtinosios ginties buvimo ir nebuvimo aplinkybes kaltinamojo veiksmuose, teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad nesutiktina, jog nukentėjusiojo kėsinimasis būtų buvęs pavojingas, nes, kaip minėta, kaltinamasis pats atvykęs prie R. V., išlipo iš automobilio ir čiupo jį už striukės. Teismas pažymi, kad V. Ž., adekvačiai vertindamas situaciją, turėjo visas galimybes išvengti konflikto, tačiau jo ne tik kad nevengė, bet ir pats siekė jaunuolį pamokyti.

Sprendžiant, ar pavojingas kėsinimasis buvo realus, teismas atkreipia dėmesį, kad, kaip pats V. Ž. ir nurodė, jis nukentėjusiojo striukę buvo suėmęs ir laikė stipriai, kad nepabėgtų. Bylos aplinkybės liudija ir tai, kad kaltinamasis yra suaugęs žmogus, stambaus kūno sudėjimo, žymiai sunkesnis už nukentėjusįjį. Be to, pažymėtina ir tai, kad šalia buvo žmonių, kas neleidžia daryti pagrįstos išvados, jog V. Ž. tuo metu būtų buvęs išsigandęs, bijojęs nukentėjusiojo ar buvęs šoko būsenoje. Bylos aplinkybės liudija ir tai, kad jeigu būtų buvę pavojingumo požymiai, kaltinamasis būtų galėjęs paleisti nukentėjusįjį, kurį laikė suėmęs už striukės, be to, jis turėjo visas galimybes išsikviesti pagalbą ar pats atsitraukti nuo nukentėjusiojo.

Sprendžiant kėsinimosi akivaizdumą, būtina tai susieti su galima realia žala arba jos grėsme. Įstatymas konkrečiai nereikalauja, kad besiginančiojo atkirtis būtų smulkmeniškai apskaičiuotas ir visiškai adekvatus kėsinimuisi tiek vertinant gynybinius veiksmus, tiek ir jų padarinius. Baudžiamojoje byloje yra duomenys, patvirtinantys, kad nukentėjusysis taip pat panaudojo fizinį smurtą kaltinamojo atžvilgiu. Tačiau nepagrįsta būtų spręsti, kad V. Ž. panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo, kuris buvo fiziškai silpnesnis, atžvilgiu, gindamas savo gyvybę ar sveikatą, esant būtinosios ginties sąlygoms. Atsižvelgiant į tokias aplinkybes, darytina išvada, kad realaus, akivaizdaus ir pavojingo kėsinimosi V. Ž. atžvilgiu įvykio metu nebuvo.

Analizuojant konflikto, įvykusio tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo aplinkybes, teismas neginčijamai pripažįsta, kad kaltinamasis V. Ž. sudavė smūgius nukentėjusiajam. Pats V. Ž. teismui pripažino, kad R. V. jis kaire ranka trenkė, o visi smūgiai buvo trenkti ranka - trys kumščiu ir vienas delnu. Nukentėjusysis taip pat parodė, kad kaltinamasis jam sudavė smūgių, tačiau teigė, kad jam buvo suduota apie trisdešimt smūgių. Ištyrus bylos medžiagą, byloje esantį ekspertizės aktą, akivaizdu, kad R. V. sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais ar paviršiais ne mažiau kaip keturių trauminių kontaktų pasėkoje. Tokios aplinkybės rodo, kad nukentėjusysis taip pat nėra visiškai nuoširdus dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Teisme apklaustas liudytojas A. Z. teismui taip pat parodė, kad per radijo ryšį išgirdo apie įvykį, buvo netoli, privažiavo ir matė, kaip vyras muša jaunuolį.

Ikiteisminio tyrimo metu formuluojant kaltinimą, buvo nurodyta, kad kaltinamasis be kitų kaltinime nurodytų veiksmų smurtavo, tyčia lipdamas ant R. V. kojų, tačiau teismas, išnagrinėjęs bylą, tokios aplinkybės nenustatė. Apklausiamas V. Ž. nurodė, kad specialiai ant kojų R. V. nelipo, bet gal kai tampėsi, netyčia užlipo. Daugiau aplinkybės apie, tai kad V. Ž. tyčia lipo ant R. V. kojų, nepatvirtino nei vienas teisme apklaustas liudytojas. Kaip matyti iš bylos aplinkybių, konfliktas tarp V. Ž. ir R. V. truko apie 10-20 min. ir per tą laiką V. Ž. laikė R. V. už striukės bei jie vienas kitam sudavė smūgius, todėl besistumdant V. Ž. galėjo netyčia užlipti ant kojų R. V., todėl teismas neturi pagrindo abejoti V. Ž. paaiškinimu, kad jis specialiai nenorėjo lipti R. V. ant kojų ir taip jam sukelti skausmą. Atsižvelgiant į tai, V. Ž. suformuluotas kaltinimas tikslintinas, šalinant iš kaltinimo aplinkybę, kad kaltinamasis be kitų kaltinime nurodytų veiksmų smurtavo, tyčia lipdamas ant R. V. kojų. Toks kaltinimo patikslinimas nekeičia faktinių esminių bylos aplinkybių ir nesunkina kaltinamojo teisinės padėties.

Aukščiau aptartų įrodymų visumos analizė leidžia teismui neginčijamai teigti, kad V. Ž., smurtaudamas nukentėjusiojo R. V. atžvilgiu - rankomis griebdamas R. V. už striukės, ją tempdamas ir tokiu būdu smaugdamas R. V., po ko ranka suduodamas ne mažiau keturių smūgių R. V. į veidą bei įvairias kūno vietas ir jį stumdydamas, tuo padarė R. V. kraujosruvą nosies nugarėlėje, nubrozdinimus apatinėje lūpoje, kakle ir dešiniame dilbyje, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, kaltinamojo V. Ž. kaltė dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo R. V. visiškai įrodyta ir teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį.

Kaltinamojo V. Ž. atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, išnagrinėjus bylą, nenustatyta.

Skirdamas bausmę V. Ž. už nusikalstamos veikos padarymą, teismas atsižvelgia į veikos pavojingumo laipsnį, kaltininko kaltės formą ir rūšį, padarytos veikos motyvus ir tikslus, į kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. V. Ž., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė vieną nesunkų nusikaltimą. Nusikalstamą veiką jis padarė būdamas neteistas (2 t. 5 b. l.), praeityje buvo baustas administracine tvarka, bet galiojančių administracinių nuobaudų neturi (2 t. 9-11 b. l.), šiuo metu dirbantis, apylinkės inspektoriaus charakterizuojamas teigiamai (2 t. 8 b. l.), esant šioms aplinkybėms, jam skirtina laisvės apribojimo bausmė, kas priverstų jį tinkamai įvertinti savo neteisėtą elgesį ir kontroliuoti jį ateityje.

V. Ž. paskirta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti, iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliktina nepakeista.

Šiaulių teritorinė ligonių kasa baudžiamojoje byloje buvo pareiškusi 423,52 Lt civilinį ieškinį (1 t. 44-45 b. l.) dėl padarytos žalos atlyginimo. Iš bylos duomenų matyti, kad V. Ž. 2013-02-26 sumokėjo Valstybinei ligonių kasai 423,52 Lt (2 t. 152 b. l.). Atsižvelgiant į tokias aplinkybes, procesas dėl Šiaulių teritorinės ligonių kasos pareikšto 423,52 Lt civilinio ieškinio nutraukiamas.

Nukentėjusysis R. V. baudžiamojoje byloje pareiškė civilinį ieškinį dėl 7000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (1 t. 108 b. l.).

Neturtinė žala pagal Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ar fizinę skriaudą. Teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus: neturtinės žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo paskirtis yra ne nubaudimo ar turtinės padėties pagerinimo, bet kompensacinė, nukreipta į prarastų neturtinių vertybių bei socialinio teisingumo atkūrimą. Todėl, nustatant atlygintinos žalos dydį asmens sužalojimo atveju, turi būti įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas. Pasekmės vertinamos ne vien įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y. kaip jos paveiks tolimesnį nukentėjusiojo gyvenimą. Pagrįsdamas neturtinės žalos dydį R. V. nurodė, kad dėl kaltinamojo nusikalstamos veikos be kitų sužalojimų jam padarytas galvos smegenų sukrėtimas, t.y. jam padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Tačiau ištyrus bylos medžiagą, byloje esantį ekspertizės aktą, matyti, kad 2012 m. balandžio 25 d. VšĮ Respublikinėje Šiaulių ligoninėje R. V. diagnozuotas galvos smegenų sukrėtimas yra nepagrįstas, nes byloje nėra jokių duomenų apie nukentėjusiojo sąmonės netekimą iš karto po patirtos galvos traumos bei kliniškai nenustatyta jokia patologinė neurologinė simptomatika, todėl vertinant sužalojimo sunkumą, į šią diagnozę neatsižvelgiama, be to, nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas buvo pakeistas į nežymų sveikatos sutrikdymą. Nukentėjusysis R. V. taip pat nurodė ir tai, kad dėl prieš jį panaudoto fizinio smurto jis patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, pažeminimą kitų žmonių akivaizdoje, vieną savaitę gydėsi ligoninėje bei vieną savaitę namuose, o dėl priverstinio pamokų nelankymo suprastėjo jo mokymosi rezultatai. Byloje yra duomenų, pagrindžiančių nukentėjusiojo R. V. pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teismui nekyla abejonių, kad dėl smurtinio nusikalstamo V. Ž. elgesio R. V. patyrė negatyvių išgyvenimų – fizinį skausmą, emocinį sutrikimą, nepatogumus, laikiną gyvenimo kokybės suprastėjimą, dėl ko R. V. turėjo jaustis ypač pažemintas. Tai, kas paminėta, atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str. aptartą neturtinės žalos turinį. Neturtinė žala šioje byloje padaryta V. Ž. tyčiniais smurtiniais veiksmais, kurie atitinka nesunkaus nusikaltimo požymius, tarpusavio konflikto metu. Tačiau teismas pažymi ir tai, kad konfliktas įvyko iš dalies ir dėl paties nukentėjusiojo veiksmų, nukreiptų prieš kaltinamojo vaikus, be to, pats nukentėjusysis konflikto metu taip pat buvo aktyvus ir sužalojo kaltinamąjį, suduodamas jam į galvos sritį. Įvertinus bylos aplinkybių visumą, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas daro išvadą, kad nukentėjusiojo prašoma neturtinės žalos suma nelaikytina proporcinga konstatuotiems neigiamiems padariniams, todėl mažintina iki 1000 Lt, priteisiant juos iš kaltinamojo V. Ž..

Nukentėjusiojo atstovė I. N. prašė iš kaltinamojo V. Ž. priteisti jos turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Lietuvos Respublikos BPK 106 str. 2 d. numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo kaip nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Iš teismui pateiktos 2013-01-02 pinigų priėmimo kvito kopijos Nr. 660719 matyti, kad už teisinę pagalbą nukentėjusiojo R. V. atstovė I. N. advokatui S. Alysui sumokėjo 600 Lt. Šios nukentėjusiojo atstovės turėtos proceso išlaidos yra visiškai pagrįstos, nėra aiškiai per didelės, todėl priteisiamos iš kaltinamojo V. Ž.

Daiktinis įrodymas - CD su garso įrašu, esantis baudžiamojoje byloje prie antro tomo viršelio, nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktinas saugoti byloje.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

V. Ž. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d., ir paskirti 8 (aštuonių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 str. 6 d. 1 p., 5 p., per bausmės atlikimo laikotarpį įpareigoti jį nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose bei neatlygintinai išdirbti 60 valandų per 8 (aštuonis) mėnesius sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

V. Ž. paskirtą kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti, iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti nepakeistą.

Procesą dėl Šiaulių teritorinės ligonių kasos pareikšto 423,52 Lt civilinio ieškinio nutraukti.

Nukentėjusiojo R. V. pareikštą civilinį ieškinį dėl 7000 Lt neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies, priteisiant iš kaltinamojo V. Ž. 1000 Lt nukentėjusiajam R. V.

Iš kaltinamojo V. Ž. priteisti 600 Lt nukentėjusiojo atstovei I. N. jos turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Daiktinį įrodymą - CD su garso įrašu, esantį baudžiamojoje byloje prie antro tomo viršelio, nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti saugoti byloje.

Nuosprendis per 20 dienų apeliacine tvarka nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.