- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-11
- Bylos Nr.
- ATP-807-485/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 4-27-3-00347-2013-6
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Algirdas Remeika
- Kategorijos
- 45.4.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Remeika, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Lazdijų rajono policijos komisariato (toliau – Institucija) apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 9 d. nutarimo J. D. administracinio teisės pažeidimo byloje, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
2013 m. spalio 1 d. nutarimu J. D. Alytaus AVPK Lazdijų r. PK Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos grupės vyresniojo specialisto E. S. nutarimu pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 131 straipsnio 4 dalyje ir nubaustas 170 Lt bauda, už tai, kad jis 2013 m. liepos 28 d. 22.40 val. (duomenys neskelbtini), būdamas gyvulių – karvių savininku, pririšo juos taip, kad pastarieji išėjo į kelio (duomenys neskelbtini) 32,75 km ir tokiu būdu sukėlė eismo įvykį ir taip pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 77.2 punkto punktų reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
Lazdijų rajono apylinkės teismas 2014 m. birželio 9 d. nutarimu tenkino J. D. skundą dėl Institucijos nutarimo, pripažinti J. D. kaltu pagal ATPK 131 str. 4 d., panaikinimo ir administracinę bylą nutraukė, nes nebuvo nustatyta administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Institucija prašo panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014-06-09 nutarimą ir priimti naują nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje, pripažįstant J. D. kaltu padarius pažeidimą, numatytą ATPK 131 str. 4 d. ir paskirti jam 170 litų baudą. Nurodo, kad teismo priimtas nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teismas nepagrįstai nutraukė administracinę bylą, kadangi remianti Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktika panašioje byloje Nr. N-403-173-06 atsakomybė pagal ATPK 131 str. 4 d. atsiranda mopedų ir dviračių vairuotojams, važnyčiotojams ir kitiems asmenis, jeigu jie padarė KET pažeidimą, sukėlusį transporto priemonių, krovinių, kelių ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą). Todėl nustačius, jog gyvulys buvo pririštas taip, kad jis galėjo išeiti į kelią ir dėl to kilo eismo įvykis, LVAT traktuoja kaip pažeidimą, už tai numatyta atsakomybė pagal ATPK 131 str. 4 d, LVAT nuomone paminėtoje byloje, kad asmenį būtų galima patraukti administracinėn atsakomybėn, nebūtina tyčia, t.y. ir neatsargiais veiksmais ar neveikimu asmuo gali padaryti administracinį teisės pažeidimą, šiuo atveju būtina nustatyti, kad jis neužtikrino tokio gyvulio pririšimo, kad jis negalėtų išeiti į kelią, kai privalėjo tai užtikrinti. Pats pažeidėjas nurodė, kad jam priklausančios telyčios eismo įvykio metu buvo atitrūkusios iš aptvaro, buvusio maždaug už 1,5 km atstumu nuo kelio, kuriame įvyko eismo įvykis, ir atklydo iki kito aptvaro, buvusio už 300 m nuo eismo įvykio vietos. Atvykęs į eismo įvykio vietą jis nurodė pareigūnams, kad jo gyvuliai galėjo sukelti eismo įvykį, kadangi jis augina tokio spalvos galvijus. J. D. duodamas pirminius parodymus ir pripažindamas savo kaltę bei tuo pat metu tardamasis su nukentėjusiuoju dėl žalos atlyginimo, jau buvo įsitikinęs tuo, kad būtent jo gyvuliai buvo atitrūkę iš aptvaro ir sukėlė eismo įvykį. Tuo labiau yra pakankamai ir kitų duomenų, bylojančių, kad būtent J. D. gyvulių banda, kurios dalį sudarė ir rudos spalvos telyčios, ganėsi arčiausiai paminėtos eismo įvykio vietos. Tuo labiau pažymėtina, kad yra pakankamai išsiaiškinta duomenų, jog būtent J. D. priklausančių gyvulių banda, tarp kurių buvo ir rudos spalvos telyčių, paminėto eismo įvykio laiku buvo atitrūkusi iš aptvaro ir klajojo po laukus, kol buvo surastos šalia R. M. sodybos. Tai, kad praėjus keletui valandų J. D. dėl kaltės persigalvojo, vien dėl to motyvo, kad niekas nenustatė, jog nors vienas jam priklausantis gyvulys būtų sužeistas, vertintina kaip siekis išvengti atsakomybės ir žalos atlyginimo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą J. D. prašo skundo netenkinti ir palikti galioti Lazdijų rajono apylinkės teismo nutarimą.
Motyvuojamoji dalis
Institucijos skundas atmestinas.
ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima, tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t.y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir pagrįstai konstatavo, jog J. D. nepadarė jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 131 str. 4 d.
ATPK 131 str. 4 d. numatyta atsakomybė už pėsčiųjų važiuojamosios kelio dalies perėjimą arba ėjimą ja ten, kur draudžiama, taip pat asmenų, vairuojančių mopedus, lengvuosius keturračius motociklus ir dviračius, pėsčiųjų, vadeliotojų ir kitų asmenų, kurie naudojasi keliais, nepaklusimas eismo reguliavimo signalams, kelio ženklų, ženklinimo reikalavimų, taip pat eismo tvarkos automagistralėse nesilaikymas, Kelių eismo taisyklėse pėstiesiems, dviračių vairuotojams ir vadeliotojams nustatytų elgesio tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui reikalavimų nesilaikymas, mopedo ar lengvojo keturračio motociklo vairavimas ar važiavimas neužsidėjus ir (ar) neužsisegus motociklininko šalmo, sukėlęs transporto priemonių, krovinių, kelių ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą).
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstais laiko apeliacinio skundo motyvus, kad J. D. padarytoje veikoje, yra pažeidimo, numatyto ATPK 131 str. 4 d., sudėties požymių. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą J. D. nurodyta, kad jis pažeidė KET 77.2 punkto reikalavimus. KET 77.2 punktas vadeliotojams, gyvulių ar paukščių varovams, raiteliams, kitiems asmenims draudžia pririšti gyvulius taip, kad jie galėtų išeiti į kelią. Kaip nustatyta bylos duomenimis, pažeidėjo galvijai nebuvo pririšti, jie buvo uždaryti aptvare, nutolusiame maždaug 1 km atstumu nuo eismo įvykio vietos, todėl apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad nebuvo administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyto 77.2 p. pažeidimo. Aukštesniojo teismo vertinimu, Lazdijų rajono apylinkės teismas tinkamai įvertino visus įrodymus bendrame (visumos) kontekste ir pagrįstai laikė, kad jų nepakanka išvadai, jog J. D. nesilaikė Kelių eismo taisyklių 77.2 p. numatyto draudimo, ir tokiuose jo veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo sudėtis, numatyta ATPK 131 str. 4 d.
Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos teismų suformuotoje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas su kitais pirmosios instancijos teismo motyvais ir padarytomis išvadomis sutinka, todėl jų nekartoja ir detaliau neanalizuoja.
Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 9 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo jį naikinti ar pakeisti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 1 p.,
nutarė:
Palikti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 9 d. nutarimą nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.