- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-08-07
- Bylos Nr.
- 1A-118-958/2024
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Gaputis, Kristina Latožienė, Daiva Vaidachavičienė
- Kategorijos
- 1.1.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.10.11Teismo nutartys, išnagrinėjus bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo (BPK 403 str.)
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gapučio, Kristinos Latožienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Daivos Vaidachavičienės,
asmeniui, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – V. F., jo gynėjui advokatui D. J.,
neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – V. F. ir jo gynėjo advokato D. J. apeliacinius skundus dėl Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2024 m. gegužės 10 d. nutarties, kuriuo V. F., būnant nepakaltinamu, padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 140 straipsnio 1 dalyje, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.
Panevėžio teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. V. F. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje už tai, kad jis, būdamas nepakaltinamu, 2023 m. liepos 17 d., apie 9 val. 10 min. UAB “(duomenys neskelbtini)” darbo vietos teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini)., Molėtų r., lauke, konflikto metu kumščiu vieną kartą sudavė K. J. į veidą, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą. V. F. padaryta veika atitinka BK 140 straipsnio 1 dalies požymius.
II. Apeliacinių skundų argumentai
2. Apeliaciniu skundu asmuo, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – V. F. prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2024 m. gegužės 10 d. nuosprendį ir netaikyti jam priverčiamųjų medicinos priemonių.
3. Apeliantas nurodo, kad byloje yra melagingi parodymai, jog jis smurtavo prieš K. J. ir sukėlė jam fizinį skausmą. Nurodo, kad 2023 liepos 17 d. apie 8 val. jis dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ sraigių kiautų plovykloje, nors jis buvo įdarbintas sandėlio darbuotoju. Buvo nepatenkintas dėl to, kad jam liepė dirbti prietaisu, kuriuo dirbti jis nemoka, manė, jog vadovybė duos kitą darbuotoją darbui prie įrangos, dėl to skambino gamybos vadovui K. J. ir darbo ginčų komisijai. Atėjęs K. J. pradėjo rėkti ant jo, kad jis nedirba, liepė eiti į sandėlį dirbti. Ėjo taku į sandėlį jam iš paskos ir K. J. visaip negražiai jį vadino, jam sakė “nori gaut į snukį” ir dar po kelių žodžių jis, K. J., kumščiu sudavė jam į veidą. O jis, V. F., K. J. smūgio nesudavęs, bet skambinęs trumpuoju numeriu 112, sakydamas, kad reikalinga pagalba. Buvo atvykę policininkai, kurie siūlė abiem susitarti ir greitoji medicinos pagalba, buvo nuvežtas į priimamąjį apžiūrai, po to gydėsi.
4. Mano, kad visas aplinkybes turėjo nufilmuoti vaizdo kameros, nes ten buvo kelios. Jo kūnas buvo sužalotas, tai patvirtina medicinos išrašas, o K. J. sužalojimai nepatvirtinti.
5. Pažymi, jog direktorius R. M. jam pasakė, kad duos pinigų tiek, kiek reikės K. J., kad jis bylą laimėtų, todėl apelianto charakteristika pasidarė kitokia. Jis su bendradarbiais nesipyko, gerai dirbo, nebuvo konfliktiška asmenybė, priešingu atveju, jo nebūtų samdę 5 sezonus iš eilės.
6. Pažymi, kad jo atžvilgiu dėl sumušimo byla buvo nutraukta pripažinus, kad jo sumušimai atsirado dėl paties nugriuvimo, nors medicinos išvados rodo visai kitaip. Tuomet buvo pradėta byla pagal K. J. pareiškimą ir buvo pripažinta, kad yra pakankamai duomenų dėl sužalojimo, nors medicinos išrašai nepatvirtino sumušimų.
7. Liudytojų J. V., A. K., J. V. parodymai yra melagingi, nes dirbdamos ceche dėl didelio triukšmo viduje negalėjo girdėti jokių konfliktų ar jo rėkimų.
8. Apeliaciniu skundu asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – V. F. gynėjas advokatas D. J. prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo 2024 m. gegužės 10 d. nutartį ir bylą nutraukti. Apeliacinės instancijos teismui sprendžiant, kad bylos nutraukimui pagrindo nėra, pakeisti teismo nutartimi V. F. paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę į ambulatorinį stebėjimą? pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.
9. Nurodo, kad nėra jokių pagrįstų duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog V. F. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą uždraustą veiką. Konfliktas kilo tarp dviejų asmenų, kiekvienas iš jų aiškina kardinaliai priešingas įvykio aplinkybes. Kadangi nei vienas pašalinis asmuo nematė smurto pavartojimo fakto, todėl nebuvo objektyvių galimybių nei patvirtinti, nei paneigti kiekvieno iš jų papasakotos įvykių versijos.
10. Teismas savo nutartyje visiškai nepasisakė apie nustatytas faktines aplinkybes: kad V. F. pirmas paskambino tel. 112 į BPC bei pranešė, kad prieš jį buvo smurtas; buvo pradėti du atskiri ikiteisminiai tyrimai, tačiau vienas iš jų – įtariamojo K. J. atžvilgiu yra nutraukiamas tuo pagrindu, kad joks pašalinis asmuo nematė, todėl objektyviai negali patvirtinti fakto, kad pastarasis naudojo fizinį smurtą. Tokiu atveju taip ir liko neatsakyta į pagrindinį klausimą – o koks asmuo gali patvirtinti faktą, kad V. F. vartojo smurtą? Baigiamosiose kalbose prokuroras aiškiai ir nedviprasmiškai pasakė – kadangi V. F. turi sveikatos problemų, todėl jo parodymus įvertino labai kritiškai, o kadangi K. J. yra sveikas – jo parodymai yra objektyvūs ir teisingi. Tokie argumentai neišlaiko jokios kritikos, nes yra ne tik kad nepagrįsti, bet ir neteisėti.
11. Teismas nepasisakė, kad skirtingu laiku, skirtingiems asmenims nukentėjęs aiškino skirtingas įvykio aplinkybes: atvykusiems pareigūnams pasakojo, kad ir jis V. F. į veidą trenkė instinktyviai, gindamasis. Vėliau apklausiamas IT metu jau pradėjo tvirtinti, kad bandydamas nuo V. gintis, jam jau nebetrenkė, o tik pastūmė į šalį ir jis suklupo. Aiškiai matyti, kad paaiškinimai apie įvykį yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Todėl mano, jog visos šios aplinkybės labiau patvirtina V. F. papasakotą įvykio versiją.
12. Teismas nepateikė įrodymų ir neišdėstė motyvų, kurie sudarytų pagrindą išvadai, kad V. F., kuriam nuspręsta taikyti priverčiamąsias medicinos priemonės, pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra tiek pavojingas kitiems asmenims ir aplinkai, kad jam reikėtų taikyti ultima ratio (kraštutinė priemonė ) – radikalų laisvės suvaržymą izoliuojant jį nuo visuomenės. Mano, kad teismas turėjo ieškoti galimybių taikyti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, tačiau to nepadarė.
Atsiliepimas
13. Atsiliepimu į apeliacinius skundus Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūra prašo juos atmesti. Teismas tinkamai ištyrė visas bylos aplinkybes bei įvertino kiekvieną įrodymą tiek atskirai, tiek ir jų visumą, todėl pagrįstai konstatavo, kad V. F. padaryta veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymius. Nukentėjusiojo K. J. parodymai buvo nuoseklūs. Taip pat sutinka su apylinkės teismo teiginiais, kad V. F. nekritiškas savo elgesiui, taip pat teismo medicinos ekspertai nurodė apie galimą jo socialinį pavojingumą, todėl pagrįstai skyrė V. F. stacionarinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje ligoninėje.
Šalies argumentai
14. Teismo posėdyje V. F. ir jo gynėjas advokatas D. J. prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
II. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai tenkinami.
15. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kaip matyti, pateiktais apeliaciniais skundais V. F. ir jo gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad teismas darydamas išvadą, jog V. F. padarė įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes įvykių aplinkybių niekas nematė ir negali patvirtinti. Apeliaciniuose skunduose taip pat keliamas klausimas dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo V. F. tikslingumo.
16. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo V. F.. Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas yra specifinis, nes minėtos medicinos priemonės yra kartu ir gydymo, ir valstybės prievartos priemonių derinys. Tai nėra bausmė, jomis nesiekiama nubausti, todėl bylą išnagrinėjęs teismas, priimdamas nutartį, nesprendžia klausimo dėl asmens kaltės, tačiau privalo išspręsti BPK 401 straipsnio 2 dalyje nurodytus klausimus: 1) ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika; 2) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama; 3) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką tas asmuo padarė būdamas nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas; 4) ar po nusikalstamos veikos padarymo tam asmeniui sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti ir ar tai nėra laikinas psichikos sutrikimas, dėl kurio reikia tik atidėti bylos nagrinėjimą; 5) ar taikytina priverčiamoji medicinos priemonė ir būtent kokia. Šiems klausimams išspręsti taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės (BPK 392 straipsnio 3 dalis).
17. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pripažino, kad V. F. būdamas nepakaltinamas, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje ir taikė jam priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Teismas, spręsdamas ar V. F. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, rėmėsi nukentėjusiojo K. J., liudytojo V. V. parodymais, tarnybiniais pranešimais, apžiūros protokolu, garso įrašu, teismo psichiatrijos ekspertizės aktu ir kitais bylos įrodymais. Tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinius skundus, skundžiamą teismo nutartį, dar kartą įvertinusi byloje surinktus įrodymus sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą dėl šios baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos požymių buvimo, nepilnai ir nepakankamai kruopščiai ištyrė įvykio situaciją, neįsigilino į faktines bylos aplinkybes ir pažeisdamas BPK reikalavimus padarė nepagrįstą išvadą, jog V. F. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
18. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018).
19. Skundžiama nutartimi buvo pripažinta, kad V. F. 2023 m. liepos 17 d., apie 9 val. 10 min., UAB “(duomenys neskelbtini)” darbo vietos teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), lauke, konflikto metu kumščiu vieną kartą sudavė K. J. į veidą, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs surinktus įrodymus, konstatavo, kad jų pakanka spręsti, kad buvo padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika ir, kad ją padarė V. F.. Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu ir jo pagrindu padarytomis išvadomis nesutinka.
20. Visų pirma, byloje neabejotinai nustatyta, kad 2023 m. liepos 17 d. apie 9 val. 10 min. UAB “(duomenys neskelbtini)” darbo vietos teritorijoje tarp V. F. ir K. J. įvyko konfliktas. Tai patvirtina nukentėjusiojo K. J., liudytojo V. V. bei pačio V. F. parodymai, taip pat garso įrašas su bendrojo pagalbos centro darbuotoju (b. l. 31-32), vaizdo-garso įrašai, daryti policijos pareigūnų asmeninio naudojimo kameromis BodyCam (b. l. 33-34), 2024 m. vasario 19 d. tarnybinis pranešimas (tomas 1, b.l. 18-20).
21. V. F. parodė, kad jis dirbo sraigių kiautų plovykloje, buvo nepatenkintas dėl to, kad jam liepė dirbti prietaisu, kuriuo dirbti jis nemoka, manė, jog vadovybė duos kitą darbuotoją darbui prie įrangos, dėl to skambino gamybos vadovui K. J. ir darbo ginčų komisijai. Atėjęs K. J. pradėjo rėkti ant jo, kad jis nedirba, liepė eiti į sandėlį dirbti. Ėjo taku į sandėlį jam iš paskos ir K. J. visaip negražiai jį vadino, jam sakė “nori gaut į snukį” ir dar po kelių žodžių jis, K. J., kumščiu sudavė jam į veidą su kumščiu, mažiausiai tris kartus. Nuo smūgių jam nukritus ant žemės K. spyrė vieną kartą į dešinės pusės petį ir paskui dar vieną kartą spyrė į dešinės pusės klubą ir dar pasakė: “nori dar daugiau tave galiu sudaužyti ir man nieko nebus”. Jis jam pasakė: “žiūrėsim”. Po to jis iškart paskambino trumpuoju numeriu 112.
22. Nukentėjusysis K. J. policijos pareigūnui įvykio metu nurodė, kad jis instinktyviai trenkė V. F. į kitą veido pusę, nes jis yra dešiniarankis, V. F. pats apsidraskė veidą. V. rėkavo ir jam trenkė, o jis gindamasis V. trenkė atgal. Vėliau, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme parodė, kad jam paskambino gamybos meistrė L. N., kuri nurodė, kad jų įmonės darbuotojas V. F. šūkauja ir aiškina, kad dirbti nenori, todėl ji jo paprašė, kad jis nueitų ir pasižiūrėtų, kas ten darosi. Jam nuėjus į jo darbo vietą, rado V. F. sėdintį ir nedirbantį. Pradėjus jam su juo bendrauti, jis jo paklausė, kodėl nedirba. V. F. atsakė, kad čia už kelis žmones nedirbs, tada jis pasiūlė susikeisti su kitu darbuotoju darbo vietomis. Kartu jiems išėjus į įmonės teritoriją ir einant į kitą pastato pusę, V. F. eidamas jam iš paskos pradėjo jį plūsti necenzūriniais žodžiais ir grasinti, kad paskambins ir jį pakas. Jam į jį atsisukus, V. F. rankos kumščiu vieną kartą trenkė jam į veido sritį, o jis bandydamas nuo V. F. gintis, jį instinktyviai pastūmė į šalį ir jis suklūpo. Tokiais savo veiksmais V. F. jam sukėlė fizinį skausmą (tomas 1, b. l. 49-51, 53-54).
23. Liudytojas V. V. teismo posėdyje parodė, kad situacija buvo dviprasmiška, nes abu – V. F. ir K. J. dėstė savo poziciją. Iš jų pastarasis sakė, kad netikėtai gavo smūgį nuo V. F., pareigūnas matė paraudimą jo veide, o pas V. F. nubrozdinimą, šis garsiai ir emocionaliai rėkavo, tad buvo sunku susikalbėti, priėmus jų pareiškimus buvo pradėti du ikiteisminiai tyrimai. Liudininkų tuo metu neatsirado. Įvykis buvo už gamybinių patalpų. Kiekvienas ten savo poziciją dėstė.
24. Taigi, iš apklaustų asmenų parodymų, akivaizdu, kad tarp V. F. ir K. J. įvyko konfliktas, kiekvienas iš jų apie įvykį aiškina skirtingai. V. F. buvo supykęs ir šūkavo, tai patvirtino liudytojų V. V., J. V., A. K. parodymai, tačiau niekas pačio konflikto nematė.
25. Pažymėtina, kad iš medicininių dokumentų matyti, kad 2023 m. liepos 17 d. K. J. apsilankius VĮ Molėtų ligoninėje, po įvykio praėjus daugiau nei 7 valandoms, jo būklė buvo įvertinta gera, nebuvo nustatytų mėlynių ar patinimų (tomas 1, b.l. 56-58). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialistės išvadoje taip pat nurodyta, kad pateiktuose K. J. medicininiuose dokumentuose duomenų apie sužalojimus nėra (tomas 1, b. l. 70).
26. Šiuo atveju byloje V. F. neigiant padarytus smurtinius veiksmus ir sukeltą fizinį skausmą, o nukentėjusiajam teigiant, kad V. F. sudavus jam į veidą buvo sukeltas fizinis skausmas, tačiau nei vienos, nei kitos pusės parodymų negalint patvirtinti kitais byloje esančiai įrodymais, visos abejonės turi būti aiškinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens atžvilgiu (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja, išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012). Taigi, nesant įvykio liudytojų, bei esant skirtingoms nurodytoms aplinkybėms dėl pačio įvykio, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti, kad būtent V. F. sukėlė K. J. fizinį skausmą.
27. Nors apylinkės teismas padarė išvadą, kad V. F. padarė įstatymo uždraustą smurtinę veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje ir atmetė V. F. gynėjo nepagrįstus samprotavimus apie tai, jog K. J. galėjo pats pasitrinti skruostą ir neva dėl to buvo matomas paraudimas, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įrodymų visumą, sprendžia, kad tokia išvada pirmosios instancijos teismo padaryta nepakankamai įvertinus surinktų įrodymų visumą. Kaip matyti, pats V. F. tvirtino, jog jis netrenkė K. J., tai jam trenkė į veidą, pargriuvo ir jis iš karto paskambino pagalbos telefonu. Nukentėjusysis K. J., atvykus pareigūnams nurodė, kad jis instinktyviai trenkė V. F. į veidą, vėliau ikiteisminio tyrimo metu bei teismo posėdžio metu neigė aplinkybes, jog jis trenkė V. F., visą laiką teigė, kad jis tik pastūmė instinktyviai V. F. nuo savęs ir šis parkrito. Liudytojų, kurie patvirtintų ar paneigtų įvykio aplinkybes nėra. K. J. sužalojimų nebuvo nustatyta, jo sveikatos būklė buvo gera. Be to, K. J., paskambinęs į bendrąją pagalbos liniją nurodė, kad V. F. jį užpuolė, daugiau akcentavo, kad V. F. rėkia ant jo bei prašė policijos, kad V. F. išvežtų. Taip pat nurodė, jog jam medicinos pagalbos nereikia.
28. Teisėjų kolegija neabejoja, kad K. J. konflikto metu su V. F. galėjo jausti nepasitenkinimą, kai ant jo buvo rėkiama, išreiškiamas nepasitenkinimas dėl darbo, tačiau šiuo atveju atsižvelgus į išdėstytų aplinkybių visumą – tai, kad abi šalys tarpusavyje konfliktavo, kad nurodė skirtingas įvykio aplinkybes, kad įvykio liudytojų nebuvo, kad sužalojimų K. J. nebuvo nustatyta, remtis vien nukentėjusiojo parodymais negalima, nes jų nepatvirtina jokie kiti įrodymai, o tai leidžia daryti išvadą, jog V. F. veiksmuose nėra BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos sudėties požymių. Dėl to, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartimi V. F. nepagrįstai pripažintas padaręs BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, todėl teismo nutartis negali būti laikoma teisėta bei pagrįsta ir ji naikintina.
29. BPK 403 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, jog neįrodžius, kad asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, arba jeigu yra BPK 3 straipsnyje išvardytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, byla nutraukiama. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nutraukdamas bylą ir asmeniui netaikydamas priverčiamosios medicinos priemonės, teismas gali perduoti jį šeimos nariams ar artimiesiems giminaičiams, ar kitiems asmenims globoti ar rūpintis ir kartu gali nustatyti jam medicininį stebėjimą. Šiuo atveju nustačius, jog nebuvo padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas) V. F. priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas nutrauktinas.
30. Kaip matyti iš bylos duomenų, 2024 m. sausio 9 – vasario 1 d. V. F. buvo atlikta teismo psichiatrijos ekspertizė, kurioje nurodoma, kad dominuoja psichoorganinis sindromas, esant epileptoidinio tipo asmenybės pokyčiams (mąstymo klampumas, rigidiškumas, egocentriškumas, kategoriškumas, polinkis kverulentiniam elgesiui, emocinis labilumas, padidintas dirglumas, impulsyvumas), mąstymo turinio sutrikimams (santykio, ypatingos reikšmės kliedesiai) bei nekritiškumu savo būklei. Psichologinio įvertinimo metu V. F. nustatyti pažintinės veiklos sutrikimai (dėmesio koncentracijos, perkėlimo sunkumai, atminties sutrikimai, žemo produktyvumo mąstymas) bei realistiškumo stokojantys įsitikinimai. Išanalizavus turimą medžiagą apie V. F. elgesį byloje nagrinėjamo įvykio metu konstatuojama, kad tuo metu jis nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenoje, tuometinį jo elgesį sąlygojo lėtiniam psichikos sutrikimui (organiniam kliedesiniam sutrikimui) būdingi patologiniai mąstymo ir emocijų sutrikimai bei kritikos savo būklei ir elgesiui stoka, dėl ko jis negalėjo suvokti tokio elgesio teisinės ir moralinės reikšmės bei numatyti pasekmių. V. F. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu konstatuojamas lėtinis psichikos sutrikimas - organinis kliedesinis [panašus į šizofreniją] sutrikimas, dėl kurio jis negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų. Dėl savo psichikos būklės V. F. gali būti pavojingas visuomenei, jam rekomenduojama taikyti priverčiamąsias medicinos priemones - stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis (Rokiškio psichiatrijos ligoninėje) (tomas 1, b. l. 117-123).
31. Be to, iš teismo atliktos ekspertizės matyti, kad 2017-11-29 - 2018-10-02 V. F. gydytas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, pagerėjus būklei, 2018-09-17 teismo nutartimi stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis pakeistas į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Ambulatorinio stebėjimo metu V. F. lankėsi pas apylinkės psichiatrą, režimo laikėsi ne visada, galiausiai medikamentų vartojimą savavališkai nutraukė. Stebėjimo metu išliko disforiškas, silpnos impulsų kontrolės, klampaus, rigidiško mąstymo, nekritiškas savo būklei. V. F. 2019-07-11 teismo nutartimi priverstinis ambulatorinis stebėjimas nutrauktas, vėliau dėl gydymo į psichiatrus jis nesikreipė, vaistų nevartoja. Teismo posėdžio metu ekspertė paaiškino, kad V. F. asmenybės struktūra yra tokia, kad reiškiasi padidintas jautrumas, pykčio priepuoliai, impulsyvumas. Liga nėra pagydoma, bet kontroliuojama medikamentų pagalba. Esant aptartai situacijai teisėjų kolegija sprendžia, kad V. F. turi būti nustatytas medicininis stebėjimas kartu informuojant Molėtų rajono savivaldybės administracijos socialinių reikalų skyrių dėl globos ar rūpybos jam steigimo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 5 dalies 5 punktu, 403 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir 3 dalimi,
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2024 m. gegužės 10 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą.
V. F. atžvilgiu baudžiamąją bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo nutraukti vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
V. F. taikytą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje panaikinti.
V. F. nustatyti medicininį stebėjimą kartu informuojant Molėtų rajono savivaldybės administracijos socialinių reikalų skyrių dėl globos ar rūpybos V. F. steigimo.