Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2024-06-26 · Administracinė byla Nr. eI2-8081-331/2024

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2024-06-26Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2024-09-04Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2024-06-26
Bylos Nr.
eI2-8081-331/2024
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01067-2024-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Henrikas Sadauskas, Violeta Balčytienė, Rūta Miliuvienė
Pareiškėjas
Š. T.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
uždaroji akcinė bendrovė ,,(duomenys neskelbtini)”, uždaroji akcinė bendrovė ,,(duomenys neskelbtini)“
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-8081-331/2024 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01067-2024-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3
(S)REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. birželio 26 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Rūtos Miliuvienės ir Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

dalyvaujant pareiškėjui Š. T. (S. T.),pareiškėjo atstovui advokatui R. B.,vertėjui T. T.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka naudojant Zoom programą išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Š. T. (S. T.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, tretieji suinteresuoti asmenys uždaroji akcinė bendrovė ,,(duomenys neskelbtini)”, uždaroji akcinė bendrovė ,,(duomenys neskelbtini)“, dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas) 2024 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. 24S73250 (toliau – ir Sprendimas) panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2025 m. birželio 25 d., nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; nutraukta darbo sutartis su asmeniu.

Šalies argumentai

2. Pareiškėjas pateikė teismui skundą ir prašo: panaikinti Departamento 2024 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. 24S73250; priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.1. Paaiškino, jog Sprendime nepagrįstai abejojama dėl pareiškėjo deklaruojamo tikslo - dirbti Lietuvos Respublikoje pagal įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, ir UTPĮ) 40 str. 1 d. 4 p. ir UTPĮ 44 str. nuostatas. Pareiškėjas, ketindamas dirbti 2023 m. rugpjūčio 23 d. įsidarbino elektriku UAB ,,(duomenys neskelbtini)” (toliau – ir Bendrovė 1), tačiau darbo sutartis buvo nutraukta, kadangi Bendrovė 1 nesuteikė pareiškėjui darbo, nemokėjo sutarto DU, nors pareiškėjas norėjo ir ketino dirbti pagal elektriko profesiją Bendrovėje 1. Pareiškėjas, siekdamas užsidirbti pragyvenimui, išsinuomojo automobilį ir pradėjo vykdyti pavėžėjo veiklą pagal individualios veiklos pažymą, kol pavyks rasti tinkamą darbo vietą. Šios aplinkybės niekaip nepaneigia fakto, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyvena esant deklaruojamam tikslui, kadangi gavus leidimą dirbti elektriku MB „(duomenys neskelbtini)” (toliau - Bendrovė 2), pareiškėjas nedelsiant nutrauks vykdomą pavežėjo veiklą. Be to, pabrėžtina, kad pareiškėjas 2024 m. vasario 1 d. sudarė darbo sutartį su Bendrove 2, ketindamas dirbti elektriku ir 2024 m. vasario 8 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 str. 1 d. 4 p. ir UTPĮ 44 str. numatytais pagrindais. Taigi, akivaizdu, kad pareiškėjas siekia įgyvendinti deklaruojamą tikslą - dirbti Lietuvos Respublikoje pagal UTPĮ 40 str. 1 d. 4 p. ir UTPĮ 44 str. nuostatas, o tuo abejoti nėra jokio pagrindo. Taigi, atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, atmestini Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos teiginiai, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės.

2.2. Pažymi, kad nors pareiškėjui nuo 2023 m. spalio mėn., nėra mokamas užmokestis, tačiau nėra pagrindo konstatuoti, kad asmuo neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas ieškojo naujos darbo vietos, jam pragyventi finansiškai padėjo žmona, be to, kaip minėta, pareiškėjas vykdo pavėžėjo veiklą pagal individualios veiklos pažymą, todėl vykdant šią veiklą užsidirba pinigų pragyvenimui. Aptartas aplinkybes patvirtina banko išrašas, „(duomenys neskelbtini)“ išrašas. Taigi, akivaizdu, kad pareiškėjas turi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje, be to, iš pateiktų išrašu matoma, kad pareiškėjo gaunamos pajamos iš vykdomos veiklos ženkliai viršija Lietuvos Respublikoje nustatytą pakankamą pragyvenimo lėšų dydį, t. y. 1 MMA. Nesutinka su Departamento argumentu, kad pareiškėjui anksčiau nebuvo išduotas leidimas laikinai gyventi, Lietuvos nacionalinė viza, o tai leidžia daryti išvadą, jog asmuo neturi ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje. Su šiuo skundu pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja įgyti socialiniai bei ekonominiai, profesiniai ryšiai, todėl laikoma, kad Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

2.3. Atkreipia dėmesį, kad jis yra integravęsis į Lietuvos Respublikos visuomenę, su Lietuvos Respublika jį sieja įgyti socialiniai bei ekonominiai ryšiai, (faktiškai čia gyvena, vykdo pavėžėjo veiklą pagal individualios veiklos pažymą, ketina dirbti Bendrovėje 2 pagal turimą profesiją, pareiškėjui patinka gyvenimas Lietuvos Respublikoje, Lietuvos visuomenė ir kultūra). Pareiškėjas turi tvirtus ir reikšmingus ryšius su Lietuvos Respublika, todėl Departamento Sprendimas yra neproporcingas ir pažeidžia valstybės interesų ir užsieniečio teisių bei interesų pusiausvyrą. Taip pat Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) administraciniam sprendimui keliamų reikalavimų, kadangi jis priimtas neatlikus išsamaus visų su pareiškėju susijusių objektyvių aplinkybių vertinimo. Nebuvo įvertinti ir sprendimo sukeliami padariniai proporcingumo aspektu (nevertino pareiškėjo integravimosi - ateities siejimo su Lietuvos Respublika).

2.4. Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

3. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi buvo pateiktas tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti elektriku Bendrovėje 1. Bendrovės tarpininkavimo rašte dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjui išdavimo nurodyta, kad Bendrovė 1 darbo sutarties laikotarpiu įsipareigoto pareiškėjui mokėti 845 Eur. Mėnesinį darbo užmokestį, o prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodyta, kad pareiškėjo pragyvenimo lėšos 845 Eur mėnesinis darbo užmokestis. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p., 2023 m. liepos 24 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. 2023 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjui buvo įteiktas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2025 m. birželio 25 d. Departamentas vykdydamas užsieniečių kontrolę, patikrinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje (toliau – SODRA) esančius duomenis nustatė, kad pareiškėjas Bendrovėje 1 įdarbintas nuo 2023 m. rugpjūčio 23 d. iki 2023 m. spalio 25 d., tačiau tarpininkavimo rašte nurodytą mėnesinį atlyginimą/prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas pragyvenimo lėšas gavo tik 2023 m. rugsėjo mėnesį. Atsižvelgiant į tai, kad Bendrovės 1 pateiktame tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, jog pareiškėjui bus mokamas 845 Eur mėnesinis darbo užmokestis, tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjui tik vieną kartą buvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis, pareiškėjas nuo 2023 m. spalio 20 d. vykdo individualią veiklą, ginčijamame Sprendime konstatuotina, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

3.1. Teigia, kad prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytos pragyvenimo lėšos – 845 Eur Bendrovės 1 mokamas darbo užmokestis per mėnesį ir tai, kad pareiškėjas nustatyto dydžio pragyvenimo lėšų negauna, ginčijamame Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į minėtas faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Užsieniečiai turi pareigą atitikti Įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį, todėl užsieniečiai negali turėti teisėtų lūkesčių išsaugoti leidimus laikinai gyventi jei jie nebeatitinka Įstatymo jiems keliamų reikalavimų (kai jų Migracijos departamentui pateikta informacija nebeatitinka tikrovės). Ginčijamas Sprendimas nepažeidžia asmenų lygybės prieš įstatymą ir nediskriminavimo principų. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui, ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose. Nuo 2023 m. rugsėjo mėnesio iki 2024 m. vasario mėnesio pareiškėjas (dėl nemokamo 845 Eur mėnesinio atlyginimo ir nepakankamų pragyvenimo lėšų) dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė, todėl pareiškėjas nevykdė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje numatytos pareigos, kad patvirtina ginčijamo Sprendimo proporcingumą.

3.2. Akcentuoja, kad pareiškėjo leidimas laikinai gyventi ginčijamu Sprendimu buvo panaikintas pagal imperatyviais Įstatymo numatytais pagrindais, ginčijamas Sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose, todėl Departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, Departamentas neturėjo diskrecijos teisės ginčijamo Sprendimo nepriimti. Be to, Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl ginčijamas Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

3.3. Teismo posėdyje atsakovo atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą ir laiką pranešta laiku ir tinkamai, todėl nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti.

4. Tretieji suinteresuoti asmenys Bendrovės atsiliepimo į skundą nepateikė, apie teismo posėdžio datą ir laiką pranešta įstatymo nustatyta tvarka, todėl nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

5. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. gegužės 8 d. pateikė Departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, jog ketino dirbti Bendrovėje 1 elektriku.

6.1. Departamentas 2023 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. 23S115143 nutarė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, 2023 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2025 m. birželio 25 d.

6.2. Pareiškėjas 2024 m. vasario 8 d. pateikė Departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, jog ketina dirbti Bendrovėje 2 elektriku.

6.3. Departamentas ginčijamu Sprendimu panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2025 m. birželio 25 d., nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; nutraukta darbo sutartis su asmeniu. Sprendime nurodyta, kad 2023 m. spalio 24 d. Bendrovė 1 Migracijos departamentui pateikė pranešimą apie pasikeitusius užsieniečio duomenis Nr. 2310-PRNŠ-3528, kuriame nurodo, kad 2023 m. spalio 24 d. darbo sutartis su asmeniu nutraukta, o darbo sutarties nutraukimo priežastis – asmens neatvykimas į darbą. Bendrovės 1 pateiktame tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, jog asmeniui bus mokamas 845 Eur mėnesinis darbo užmokestis, tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad asmeniui tik vieną kartą buvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis, o asmuo nuo 2023 m. spalio 20 d. vykdo individualią veiklą, konstatuotina, kad asmuo, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Be to, Sprendime pažymėta, jog asmeniui nuo 2023 m. spalio mėn. nėra mokamas darbo užmokestis ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, asmuo negauna (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), yra pagrindas konstatuoti, kad asmuo neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.

7. Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatos, Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Tvarkos aprašas).

7.1. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas ar keičiamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui leidimas laikinai gyventi gali būti neišduotas arba nepakeistas.

7.2. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas.

7.3. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, jeigu jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui. Jeigu užsienietis bus įdarbinamas pagal laikinojo darbo sutartį, pateikiamas laikinojo įdarbinimo įmonės, įrašytos į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sudaromą ir jos interneto svetainėje skelbiamą laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal laikinojo darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui ir nustatyti visą darbo laiko normą bei darbo Lietuvos Respublikoje metu mokėti užsieniečiui mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu Lietuvos statistikos departamento paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) (toliau – paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU) dydis, o laikotarpiais tarp siuntimų – ne mažesnį negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu; arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį. Užsieniečiui, kuris atvyksta dirbti pagal laikinojo darbo sutartį, taikomos šiame punkte nurodytos sąlygos dėl užsieniečio kvalifikacijos arba darbo patirties; c) Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus. Įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunktyje nurodyta sąlyga taip pat netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (toliau – Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašas pagal ekonominės veiklos rūšis) ir nėra išnaudota kvota, nustatoma pagal šio Įstatymo 57¹ straipsnį, ir užsieniečiui, kuriam buvo suteikta laikinoji apsauga ir kuriam leidimas laikinai gyventi šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu išduodamas pirmą kartą arba keičiamas, kai užsieniečio darbdavys nepasikeitė. Ši dalis netaikoma užsieniečiui, kuris ketina dirbti pagal laikinojo darbo sutartį.

7.4. Įstatymo 62 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus.

7.5. Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

7.6. Tvarkos aprašo 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.

7.7. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 MMA.

7.8. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.

7.9. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.

7.10. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės.

7.11. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

7.12. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4(1) ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

8. Pareiškėjo teigimu, Sprendime nepagrįstai abejojama dėl pareiškėjo deklaruojamo tikslo dirbti, nes gavus leidimą dirbti Bendrovėje 2, pareiškėjas nutrauks vykdomą pavežėjo veiklą.

8.1. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pagal tarpininkavimo raštą pareiškėjas dirbdamas Bendrovėje 1 elektriku, turėjo gauti 845 Eur darbo užmokestį. Iš į bylą pateiktų Sodros duomenų matyti, kad pareiškėjas Bendrovėje 1 dirbo nuo 2023 m. rugpjūčio 23 d. iki 2023 m. spalio 25 d. Laikotarpiu nuo 2023 m. rugpjūčio 23 d. iki 2023 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjui buvo išmokėta 268,86 Eur, laikotarpiu nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. iki 2023 m. rugsėjo 30 d. - 845 Eur, laikotarpiu nuo 2023 m. spalio 1 d. iki 2023 m. spalio 25 d. neišmokėtas darbo užmokestis. Departamentas ginčo Sprendime nustatė, jog Bendrovė 1 informavo Departamentą, kad 2023 m. spalio 24 d. darbo sutartis su pareiškėju buvo nutraukta, nes jis neatvyko į darbą. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas pagal 2024 m. vasario 1 d. darbo sutartį, siekia dirbti Bendrovėje 2 elektriku. Šios darbo sutarties 7 punkte nustatyta, jog darbo sutartis įsigalioja ir darbuotojas pradeda dirbti gavus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas nuo 2023 m. spalio 20 d. vykdo individualią veiklą, o nuo 2024 m. vasario 1 d. vykdo keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą.

8.2. Įvertinus aukščiau nustatytus faktinius duomenis, matyti, jog jis dirbo Bendrovėje 1, o pagal Departamentui pateiktą 2024 m. vasario 8 d. pašymą, ketino dirbti Bendrovėje 2, nors nuo 2023 m. spalio 20 d. vykdo individualią pavežėjo veiklą. Nors pareiškėjas Departamentui buvo nurodęs, kad ketina dirbti Bendrovėje 2, tačiau iš tiesų jis vykdo individualią pavežėjo veiklą. Be to, iš Bendrovės 1 buvo atleistas dėl neatvykimo į darbą, tik 2023 m. rugsėjo mėn. gavo tarpininkavimo rašte numatytą darbo užmokestį. Teismo vertinimu, pareiškėjo tikrasis siekis yra vykdyti individualią veiklą, kurią jis ir vykdo, turi licenciją. Byloje pateikti duomenys patvirtina, jog pareiškėjo deklaruojamas tikslas dirbti Bendrovėje 1 neatitiko Įstatymo reikalavimų. Vien tai, kad pareiškėjas skunde nurodo, kad gavęs leidimą dirbti Bendrovėje 2 nutrauks vykdomą pavežėjo veiklą, nereiškia, kad leidimas laikinai gyventi jam turi būti išduotas, ar, kad jis atitinka Įstatymo reikalavimus. Kaip minėta, nustatyta, jog pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi tuo pagrindu, jog jis dirbs Bendrovėje 1 pagal trūkstamų profesijų sąrašą ir gaus 845 Eur mėnesinį darbo užmokestį, tačiau pareiškėjas iš Bendrovės 1 buvo atleistas dėl neatvykimo į darbą, todėl tai kelia abejonių dėl deklaruojamo tikslo dirbti. Be to, pareiškėjui tik 2023 m. rugsėjo mėn. buvo išmokėtas tarpininkavimo rašte numatytas darbo užmokestis, kitais mėnesiais jam nebuvo išmokėtas net minimalus mėnesinis darbo užmokestis, o nuo 2023 m. spalio 20 d. jis vykdo individualią pavežėjo veiklą, kai iš Bendrovės 1 atleistas tik 2023 m. spalio 24 d., t. y. dar dirbdamas Bendrovėje 1 pradėjo vykdyti individualią pavežėjo veiklą. Esant nurodytoms aplinkybėms, ginčo Sprendime pagrįstai abejojama dėl pareiškėjo deklaruojamo tikslo dirbti.

9. Pareiškėjo manymu, Departamentas nepagrįstai Sprendime padarė išvadą, kad jis neturi pakankamai lėšų pragyvenimui Lietuvos Respublikoje, nes jam finansiškai padėjo žmona, jis vykdo individualią veiklą iš kurios gauna pajamas, kurių dydis viršija 1 MMA.

9.1. Iš byloje pateiktų pavedimų matyti, kad pareiškėjo sutuoktinė jam pervesdavo pinigines lėšas, pareiškėjo banko sąskaitos išrašas patvirtina, jog jis gaudavo pajamas iš individualios pavežėjo veiklos. Vien tai, kad pareiškėjas skunde teigia, kad pajamų jis gauna užtektinai pragyvenimui Lietuvos Respublikoje, daugiau nei 1 MMA, tačiau pats pareiškėjo banko išrašas patvirtina, jog pajamas pragyvenimui jis gauna iš individualios veiklos arba iš sutuoktinės atliekamų pavedimų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Departamentą ir nurodęs, jog jam mokamas mažesnis darbo užmokestis Bendrovėje 1, ar, kad jis ketina keisti darbdavį dėl nemokamo tarpininkavimo rašte numatyto darbo užmokesčio. Byloje pateikti Sodros duomenys patvirtina, jog pareiškėjas tik 2023 m. rugsėjo mėnesį gavo Bendrovės 1 tarpininkavimo rašte nurodytą darbo užmokestį, o pareiškėjo gaunamos pajamos iš individualios veiklos ar sutuoktinės atliekamų pavedimų, nereiškia, kad jis atitinka sąlygas, numatytas leidimui laikinai gyventi gauti, ar, kad jis turi užtektinai pajamų pragyvenimui Lietuvos Respublikoje.

9.2. Pareiškėjo gaunamas darbo užmokestis Bendrovėje 1 tik 2023 m. rugsėjo mėn. atitiko Įstatymo reikalavimus, o kitais mėnesiais darbo užmokestis nesiekė minimalios mėnesinės algos, iš individualios veiklos gaunamos pajamos nėra vertintinos kaip pajamos pragyvenimui Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjas pateiktame prašyme pakeisti darbdavį buvo įsipareigojęs dirbti būtent Bendrovėje 1 ir gauti darbo užmokestį iš Bendrovės 1. Sutuoktinės atlikti pavedimai taip pat nėra vertinami kaip pajamos pragyvenimui, Departamentas į tokių pajamų gavimą neturi pareigos atsižvelgti priimdamas ginčijamą Sprendimą. Kadangi pareiškėjas buvo įsipareigojęs dirbti būtent Bendrovėje 1 ir gauti tarpininkavimo rašte nustatytą darbo užmokestį, todėl jį gavus tik 2023 m. rugsėjo mėn., Departamentas pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų pragyvenimui Lietuvos Respublikoje. Iš individualios veiklos ar kitų šaltinių gautos pajamos nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamo Sprendimo ar pripažinti, jog pareiškėjas atitinka Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus. Iš kitų darboviečių gaunamos pajamos, apie kurias Departamentas nebuvo informuotas ir dėl kurių nebuvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra vertintinos kaip lėšos, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

10. Pareiškėjo teigimu, jį su Lietuvos Respublika sieja įgyti socialiniai bei ekonominiai, profesiniai ryšiai, kadangi jis faktiškai čia gyvena, vykdo pavėžėjo veiklą pagal individualios veiklos pažymą, ketina dirbti Bendrovėje 2 pagal turimą profesiją, pareiškėjui patinka gyvenimas Lietuvos Respublikoje, Lietuvos visuomenė ir kultūra.

10.1. Departamentas Sprendime vertino pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika ir nustatė, kad pareiškėjui anksčiau nebuvo išduotas nei leidimas laikinai gyventi, nei Lietuvos nacionalinė viza. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje įdarbintas nuo 2023 m. rugpjūčio 23 d. Taip pat Departamentas nenustatė šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Kaip minėta, byloje pateikti duomenys patvirtina, jog pareiškėjas vykdo individualią pavežėjo veiklą, tačiau šio sprendimo priėmimo metu, pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyvena tik apie metus laiko, per šiuos metus pakeitė dvi darbovietes, ketino dirbti trečioje darbovietėje, neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, todėl teismo vertinimu, pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja ilgalaikiai socialiniai, ekonominiai ir profesiniai ryšiai.

10.2. Todėl, vien tai, jog pareiškėjui patinka gyvenimas Lietuvos Respublikoje, jos visuomenė bei kultūra, nereiškia, kad pareiškėjas turi glaudžius ryšius su Lietuvos Respublika. Be to, pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika yra trumpalaikio pobūdžio, o tokių ryšių turėjimas nereiškia, kad asmuo atitinka sąlygas, numatytas leidimui laikinai gyventi gauti.

11. Pareiškėjo teiginiai, kad Sprendimas yra neproporcingas ir pažeidžia valstybės interesų ir užsieniečio teisių bei interesų pusiausvyrą, Sprendimas neatitinka VAĮ administraciniam sprendimui keliamų reikalavimų, jis priimtas neatlikus išsamaus visų su pareiškėju susijusių objektyvių aplinkybių vertinimo, nebuvo įvertinti ir sprendimo sukeliami padariniai proporcingumo aspektu.

11.1. Pagal VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.

11.2. Aiškindamas VAĮ (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnį (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis), LVAT yra pažymėjęs, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A-520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; ir kt.). Esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (žr., pvz., 2012 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-1750/2012; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012; ir kt.).

11.3. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Sprendimas yra pakankamai argumentuotas ir pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), Departamentas atliko išsamų, individualų pareiškėjo vertinimą, t. y. įvertino visas reikšmingas aplinkybes, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas Bendrovėje 1 tik 2023 m. gruodžio mėn. gavo tarpininkavimo rašte numatytą darbo užmokestį, kitais mėnesiais, darbo užmokestis nesiekė minimalios mėnesinės algos, taip pat su pareiškėju darbo sutartis buvo nutraukta jam neatvykus į darbą, o jis vykdo individualią veiklą pagal licenciją. Taigi, minėti duomenys patvirtina, jog su pareiškėju darbo sutartis buvo nutraukta, jis tik vieną mėnesį gavo tarpininkavimo rašte numatytą darbo užmokestį, todėl jis neturi pakankamai lėšų pragyvenimui Lietuvos Respublikoje, taip pat jis vykdė individualią veiklą, nors Departamentui buvo nurodęs, jog dirbs Bendrovėje 1, t. y. pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Be to, Departamentas Sprendime papildomai vertino pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, bei nustatė, kad jam anksčiau nebuvo išduotas nei leidimas laikinai gyventi, nei Lietuvos nacionalinė viza. Asmuo Lietuvos Respublikoje įdarbintas nuo 2023 m. rugpjūčio 23 d. Tai leidžia daryti išvadą, jog asmuo neturi ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas taip pat nenustatė, kad asmuo turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, – apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra.

11.4. Teismas daro išvadą, jog ginčijamas Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, taip pat 3 straipsnio 5 ir 9 punktuose įtvirtintus viešojo administravimo išsamumo ir objektyvumo principų reikalavimus. Sprendimą priėmė tam įstatymo suteiktus įgaliojimus turintis subjektas, laikydamasis teisės aktuose nustatytos tvarkos. Taip pat ginčo Sprendimu nėra pažeidžiamas proporcingumo principas, valstybės interesų ir užsieniečio teisių bei interesų pusiausvyra. Sprendime neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, Sprendimo motyvai išdėstyti aiškiai ir yra pakankami, todėl ginčijamas Sprendimas paliekamas nepakeistas.

12. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. kovo 6 d. sprendimas Nr. 24S73250 paliekamas nepakeistas, pareiškėjo reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 56 straipsnis).

13. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas nagrinėjamu atveju atmetamas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo jam klausimas nesprendžiamas.

14. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą V. d. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 − 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo Š. T. (S. T.) skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Violeta BalčytienėRūta MiliuvienėHenrikas Sadauskas