- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-11
- Bylos Nr.
- 1A-17-495/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-32037-2017-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Laima Garnelienė, Regina Pocienė, Daiva Pranytė-Zalieckienė
- Kaltinamasis
- F. D.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Garnelienės, Reginos Pocienės, Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. sausio 30 d. nuosprendžio, kuriuo F. D. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą išteisinta, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. F. D. buvo kaltinama tuo, kad 2017 m. birželio 25 d. apie 13 val., miškelyje apie 100 metrų atstumu pietvakarių kryptimi nuo Valstybinės sienos apsaugos tarnybos Ignalinos rinktinės pastato Ignalinoje, Vilniaus g. 76 (koordinatės (duomenys neskelbtini)), tarpusavio konflikto su seserimi V. P. metu sudavė jai nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas ir nustūmė ją nuo skardžio žemyn, taip padarydama nukentėjusiajai V. P. sužalojimus – daugybinius šonkaulių lūžius krūtinės ląstos dešinėje su dešiniojo plaučio pažeidimu, stuburo krūtininės dalies XII slankstelio lūžį, kepenų daugybinius plyšimus, kraujo išsiliejimą į pilvaplėvės ertmę, nuo kurių ji mirė, t. y. buvo kaltinama tyčia nužudžius savo šeimos narį – seserį V. P..
II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
2. Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorė apeliaciniu skundu paršo Panevėžio apygardos teismo 2018 m. sausio 30 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo pripažinti F. D. kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir skirti jai 8 (aštuonerių) metų laisvės atėmimo bausmę.
2.1. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai F. D. 2017 m. birželio 27 d. parašytą prisipažinimą, kuriame ji pripažino, jog įvykio dieną susimušė su savo seserimi V. P., konflikto metu sudavė seseriai 4 – 5 kartus į įvairias kūno vietas ir nustūmė V. P. nuo skardžio, laikė nepatikimu ir keliančiu abejonių. Prokurorės teigimu, vertinant minėtame F. D. prisipažinime nurodytų aplinkybių patikimumą, pažymėtina, jog minėtą prisipažinimą F. D. rašė praėjus dviem dienoms po įvykio, tuo tarpu teisme, kuomet F. D. tiksliai neprisiminė visų įvykio aplinkybių, F. D. buvo apklausta praėjus pusei metų po įvykio. Atsižvelgiant į tai, kad žmogus bylai reikšmingas aplinkybes geriau gali prisiminti praėjus nedideliam laiko tarpui po įvykio, bei įvertinus specialisto išvadą, kad F. D. asmenybė degradavusi ir socialiai dezadaptuota dėl ilgalaikės alkoholizacijos, darytina išvada, jog F. D. iš karto po įvykio – 2017 m. birželio 27 d. rašytame prisipažinime nurodė teisingas įvykio aplinkybes. Apeliantė pažymi, kad iš karto po įvykio, t. y. 2017 m. birželio 27 d. apžiūrėjus F. D. pas gydytoją, ties kairiu petimi buvo rasta neskausminga hematoma bei kaktos ir kairiojo antakio nubrozdinimai, kas patvirtina F. D. 2017 m. birželio 27 d. rašytame prisipažinime nurodytas aplinkybes apie tai, jog ji įvykio dieną susimušė su seserimi, t. y. patvirtina minėtame prisipažinime nurodytų aplinkybių patikimumą.
2.2. Prokurorės nuomone, nepagrįstai pirmosios instancijos teismas F. D. prisipažinime nurodytų aplinkybių nelaikė patikimomis ir dėl tos priežasties, kad F. D. teisme negalėjo papasakoti šio prisipažinimo parašymo aplinkybių. Tačiau, anot prokurorės, ši aplinkybė, kuri susijusi su natūraliais asmens atminties procesais, nesumenkina 2017 m. birželio 27 d. F. D. rašytame prisipažinime nurodytų aplinkybių patikimumo.
2.3. Prokurorė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog F. D. rašytame prisipažinime vartojamo sąvokos, tokios kaip ,,niekieno neverčiama nuoširdžiai prisipažįstu“, ,,būdama neblaivi“, ,,sudaviau keturis – penkis kartus į įvairias kūno vietas“, ,,dėl patirtų traumų po kažkurio laiko“, kurios yra labai būdingos ir dažnai pasitaikančios ikiteisminio tyrimo metu surašomuose dokumentuose, leidžia įtarti, kad šį prisipažinimą F. D. galimai rašė pati, tačiau tekstas jai buvo padiktuotas ir aplinkybes prisipažinime ji išdėstė tokias, kokias galėjo žinoti tik ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai. Tačiau, anot, prokurorės liudytojais apklausti D. M. ir D. Š., kurie dalyvavo F. D. surašant minėtą prisipažinimą, kategoriškai nurodė, jog teksto, kurį esą privalo rašyti F. D., pastarajai jie nediktavo. Liudytojai D. M. ir D. Š. parodymus davė būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, todėl ši aplinkybė leidžia minėtų liudytojų parodymus vertinti kaip teisingus. Prokurorė pažymi, kad jau minėtos F. D. prisipažinime vartojamos sąvokos nėra specifinės, ikiteisminio tyrimo dokumentuose tokios sąvokos pasitaiko ne dažniau nei šnekamojoje kalboje. Prokurorės teigimu, tai, kad F. D. minėtame prisipažinime nurodė aplinkybes, kurios vėliau baudžiamojo proceso metu pasitvirtino, neleidžia abejoti minėto prisipažinimo patikimumu, priešingai – faktas, kad prisipažinime nurodytos aplinkybės pasitvirtino atliekant baudžiamojo proceso veiksmus, leidžia minėtą prisipažinimą vertinti kaip patikimą duomenų šaltinį.
2.4. Prokurorė apeliaciniame skunde sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad F. D. parodymai viso proceso metu keitėsi, tačiau, prokurorės nuomone, būtina įvertinti parodymų keitimosi priežastis bei apimtį, taip pat išgryninti parodymų dalį, kuri viso proceso metu iš esmės liko nepakitusi. Anot prokurorės, vertinant F. D. parodymų keitimosi priežastis, būtina įvertinti specialisto išvadą, kurioje konstatuota, kad F. D. asmenybė degradavusi ir socialiai dezadaptuota dėl ilgalaikės alkoholizacijos, F. D. yra linkusi nutylėti jai nepalankius gyvenimo faktus. Prokurorės teigimu, priešingai nei skundžiamame nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, F. D. parodymai dėl konflikto tarp jos ir sesers kilimo priežasties, t. y. parodymai apie tai, kad konfliktas kilo dėl pinigų, viso baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklūs. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog F. D. parodymų apie tai, kad po jos suduotų smūgių seseriai, ši atidavė jai juodos spalvos piniginę, kurioje buvo jų abiejų vardu išduotos banko kortelės, nenuoseklumą patvirtina aplinkybė, jog esą minėtas korteles po įvykio į policiją atnešė S. K.. Kaip matyti iš 2017 m. birželio 27 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolo, F. D. tyrėjai D. M. pateikė juodos spalvos piniginę, kurioje buvo dvi AB ,,Swedbank“ banko mokėjimo kortelės, iš kurių viena išduota F. D. vardu, kita – V. P. vardu. Tuo tarpu, kaip matyti iš bylos duomenų, S. K. tyrėjai pateikė ne banko mokėjimo korteles, bet popierines korteles, ant kurių parašyti sąskaitų numeriai. Prokurorė nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, jog F. D. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, dėl sesers pastūmimo skiriasi, akivaizdžiai matyti, jog F. D. parodymai dėl sesers pastūmimo viso baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklūs.
2.5. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, jog F. D. antrosios apklausos, vykusios 2017 m. liepos 7 d., metu parodė, jog matė, kaip V. P. virto į griovį kūlversčiais per save, taip pat parodė, kad V. P. nukritus į griovį ir nejudanti, ji suprato, jog sesuo mirė. Apeliantė pažymi, kad šias F. D. nurodytas aplinkybes patvirtino teisiamojo posėdžio metu apklaustas specialistas S. C., kuris paaiškino, jog V. P. kūne nustatytas slankstelių lūžis galėjo būti padarytas dėl kūno lenkimo į priekį link kojų, t. y. V. P. virstant kūlversčiais per save, taip pat specialistas nurodė, kad V. P. kūne nustatyti sužalojimai nurodo, jog mirtis įvyko netrukus. Anot prokurorės, akivaizdu, kad F. D. dar 2017 m. liepos 7 d. apklausos metu parodė aplinkybes, apie kurias galėjo žinoti tik konkrečias aplinkybes matęs žmogus ir šias aplinkybes vėlesnio baudžiamojo proceso metu patvirtino V. P. kūną tyręs specialistas, kas leidžia F. D. parodymus dėl įvykio eigos laikyti patikimais.
2.6. 2017 m. liepos 7 d. apklausos metu F. D. parodė, kad įvykio metu ji buvo neblaivi, todėl greitosios pagalbos medikų nekvietė, nuėjo miegoti ant čiužinių, kur su seserimi prieš tai gėrė alkoholinius gėrimus. Anot apeliantės, nors pirmosios instancijos teismas F. D. parodymus apie jos ir sesers girtavimą laikė nepatikimais, motyvuodamas tuo, kad, patikrinus alkotesteriu, F. D. iškvepiamame ore alkoholio nebuvo rasta, tačiau visi liudytojai baudžiamojo proceso metu patvirtino, kad iš karto po įvykio F. D. atrodė neblaivi. Prokurorė pažymi, kad F. D. nebuvo kaltinama nusikaltimą padariusi būdama apsvaigusi nuo alkoholio, tačiau argumentai, susiję su F. D. neblaivumu įvykio metu, yra svarbūs vertinant F. D. parodymų patikimumą, kadangi paneigia pirmosios instancijos teismo argumentus esą F. D. parodymai prieštarauja byloje esantiems duomenims.
2.7. Pirmosios instancijos teismas, anot prokurorės, nurodė, jog tikėti F. D. parodymais negalima dar ir dėl to, kad jie nėra įtikinami, nes taip būti tiesiog negalėjo. Kaip pavyzdį pirmosios instancijos teismas pateikė F. D. pasakojimą, esą jos sesuo aplankė ją Ignalinos rajono policijos komisariato areštinėje, kai ji buvo suimta dėl šio įvykio. Tačiau, prokurorės teigimu, iš bylos duomenų akivaizdu, jog F. D. tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnei, tiek teisiamojo posėdžio metu pasakojo ne apie jau mirusios sesers lankymą jai esant sulaikytai šio baudžiamojo proceso metu, bet apie sesers lankymą jai atliekant administracinę nuobaudą seseriai dar esant gyvai.
2.8. Prokurorės teigimu, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas sutinka, jog F. D. parodymai apie tai, kad ji pastūmė savo seserį nuo skardžio, po ko V. P. nusirito skardžiu žemyn ir daugiau nesikėlė, iš dalies sutampa su teismo medicinos specialisto išvada, tačiau teismas abejoja dėl V. P. kūno radimo vietos, kadangi kūnas buvo rastas apie 25 – 30 metrų atstumu nuo F. D. nurodyto melioracijos griovio krašto, o specialistas nustatė, jog su tokiais sužalojimais, kokie buvo nustatyti V. P., pastaroji negalėjo judėti, vaikščioti, pati savarankiškai išlipti iš pakankamai stataus ir ilgu šlaitu griovio. Prokurorė nurodo, kad sprendžiant dėl teismui abejonių sukėlusios V. P. kūno radimo vietos, kuri yra apie 25 – 30 metrų atstumu nuo F. D. nurodyto melioracijos griovio krašto, būtina įvertinti įvykio vietos ir lavono apžiūros protokole užfiksuotus duomenis. Kaip matyti iš minėto protokolo, V. P. kūnas guli ant dešinio šono, galva padėta ant dešinės ištiestos rankos. Tokia V. P. kūno padėtis, anot prokurorės, leidžia pagrįstai manyti, kad V. P. galėjo būti tempiama, kas ir paaiškina, kodėl V. P. kūnas buvo rastas ne melioracijos griovyje, į kurį ją nustūmė F. D.. Remiantis specialisto paaiškinimais pirmosios instancijos teisme apie V. P. kūne rastus sužalojimus ir jų atsiradimo mechanizmą, darytina išvada, kad vienintelė vieta, kur galėjo būti padaryti V. P. kūne nustatyti sužalojimai, yra melioracijos griovys. Apibendrinat išdėstytus argumentus, darytina išvada, jog F. D. viso baudžiamojo proceso metu davė nuoseklius parodymus tiek dėl nagrinėjamo įvykio priežasties, tiek dėl nagrinėjamo įvykio eigos. Tuo tarpu 2017 m. lapkričio 28 d. ir teisiamojo posėdžio metu F. D. duotų parodymų apie po nusikaltimo padarymo vykusius įvykusius, t. y., kad nustumta nuo skardžio sesuo atsigulė šalia jos, po ko atėjo pareigūnai, kurie ją išsivežė, nepatvirtina jokie kiti įrodymai, todėl F. D. parodymai apie po nusikaltimo padarymo vykusius įvykius neatitinka įrodymams keliamo patikimumo kriterijaus.
2.9. Prokurorės nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį F. D. atžvilgiu, netinkamai vertino įrodymu, dėl ko padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių.
3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą tenkinti, nuteistoji ir jos gynėjas prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
4. Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad, išskyrus pačios F. D. neįtikinamus, nenuoseklius, prieštaraujančius tarpusavyje bei kitiems byloje esantiems faktiniams duomenims, kitų F. D. kaltę tyčia nužudžius savo seserį V. P. patvirtinančių įrodymų byloje nėra bei skundžiamu nuosprendžiu F. D. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą išteisino.
6. Prokurorė apeliaciniame skunde nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nepagrįstai F. D. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Prokurorė, kaip F. D. kaltės nužudžius seserį įrodymą akcentuoja nuteistosios ikiteisminio tyrimo metu (2017 m. birželio 27 d.) parašytą prisipažinimą.
7. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – ir BPK) numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK20 straipsnio 5 dalis). Reikalavimas vadovautis įstatymu vertinant įrodymus reiškia, kad sprendimus baudžiamojoje byloje nulemia tik neabejotinai patikima, teisėtais būdais gauta informacija. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų liečiamumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.
8. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas tiek F. D. parodymus, tiek kitus byloje surinktus įrodymus, šių reikalavimų nepažeidė, išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus įvertino ne atsietai vienus nuo kitų, o atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį.
9. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas pagal Lietuvos baudžiamąją teisę yra nusikaltimo sudėties buvimas asmens veikoje. Asmenį pripažįstant kaltu, būtinai turi būti nustatyti ir įrodyti visi nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Nusikaltimo sudėtis yra visuma objektyvių ir subjektyvių požymių, numatytų baudžiamajame įstatyme, pagal kurį kvalifikuojama asmens veika, ir būtinų padarytai veikai laikyti nusikaltimu.
10. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys, t. y. kaltininko padaryta baudžiamajame įstatyme aprašyta veika buvo būtina padarinių (mirties) kilimo sąlyga. Jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti.
11. Šioje byloje neginčytinai nustatyta, kad sužalojimai, nuo kurių nukentėjusioji V. P. 2017 m. birželio 25 d. mirė, buvo padaryti jai nukritus bei riedant kūnui apie 11 metrų aukščio grioviu. Esminis dalykas šioje baudžiamojoje byloje yra nustatyti – ar F. D. nustūmė savo seserį nuo skardžio, ar nukentėjusioji V. P. nuo skardžio nukrito ir mirtinai susižalojo dėl kitų priežasčių. Asmenų, tiesiogiai mačiusių įvykį bei galinčių nurodyti, kokiomis aplinkybėmis V. P. nukrito nuo skardžio bei krisdama patyrė mirtinus sužalojimus, byloje nėra. Todėl, vienintelis tiesioginis ir esminis įrodymų šaltinis, sprendžiant F. D. kaltės klausimą, šioje byloje yra pačios išteisintosios parodymai. Susipažinus su F. D. parodymais viso bylos proceso metu, matyti, jog jos parodymai apie esmines įvykio aplinkybes – konflikto su seserimi priežastį, smūgių seseriai sudavimą, sesers pastūmimą ar nepastūmimą nuo skardžio, vėlesnius įvykius – buvo nenuoseklūs, kiekvienos apklausos metu kito. Asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai, nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos, yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. F. D. pirmosios instancijos teisme duodama parodymus apie esmines įvykio aplinkybes, kategoriškai neigė nužudžiusi savo seserį, nurodė, jog įvykio dieną su seserimi nesibarė, jai smūgių nesudavė ir sesers nespardė. Išteisintosios teigimu, sesuo paprašė ją pastumti žemyn nuo skardžio, kad galėtų greičiau nueiti namo, t. y. į kapus, todėl ji seserį pastūmė, ši nugriuvo truputį žemyn, bet ne iki pat apačios. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje F. D. iš esmės analogiškai nurodė, jog įvykio dieną sesuo paprašė ją pastumti, sakydama, kad nori greičiau sugrįžti į namus, t. y. į kapus. Ji tik truputį seserį pastūmė, ši paslydo ant žolės, nugriuvo, o kaip viskas vyko po to ji tiksliai neprisimenanti. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmą kartą apklausiama ikiteisminio tyrimo metu F. D. parodė, jog įvykio dieną jos su seserimi gėrė alų, susiginčijo dėl pinigų, t. y. ji priekaištavo seseriai, kad ši norėjo nusipirkti sau rūbų už jų bendrus pinigus. Sėdėdama ant čiužinio, ji sudavė seseriai kumščiu į šonus, o V. P. jai sudavė delnu per veidą ir liepė užsičiaupti. Kas vyko toliau, anot F. D., ji tiksliai neprisimenanti, bet tvirtino, kad į griovį sesers nestūmė, neatmeta galimybės, kad pati V. P. paslydo ir nukrito (t. 1, b. l. 181-182). Papildomos apklausos metu F. D. paaiškino, kad įvykio dieną ji su seserimi susipyko dėl pinigų, ji dešinės rankos kumščiu sudavė po vieną smūgį seseriai į abu šonus žemiau pilvo. Po to V. P. jai atidavė piniginę bei paprašė nustumti ją nuo skardžio žemyn į griovį, sakė, kad taip greičiau galės numirti. F. D. teigimu, seseriai paprašius ją nustumti nuo skardžio, ji pastūmė V. P., ši nukrito nuo skardžio ir gulėjo ant nugaros nesikeldama, nieko nekalbėjo (t. 1, b. l. 183-184). Dar vėlesnės apklausos metu F. D. nurodė, jog su seserimi įvykio dieną nesipyko, smūgių jai nesudavė. Sesuo paprašė nustumti ją į griovį žemyn, sakė norinti numirti. F. D. teigimu, ji pastūmė V. P. ir ši nukrito žemyn, po kiek laiko sesuo atsikėlė, užlipo aukštyn ir atsigulė šalia jos (t. 1, b. l. 199-200). Kaip minėta, asmens parodymai tinkamais įrodymais Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio prasme yra laikomi tuomet, kai šie parodymai, nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos, yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Tuo tarpu asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, gali būti perskaitomi tik byloje esantiems įrodymams patikrinti (BPK 276 straipsnio 4 dalis), t. y. šie parodymai nėra visavertis, savarankiškas įrodymų šaltinis, šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus. Neginčytinų įrodymų, patvirtinančių F. D. ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes (apie konfliktą su seserimi, smurto naudojimą prieš seserį) byloje nėra. Priešingai – apeliacinės instancijos teisme atliktos komisijinės teismo medicinos ekspertizės išvados patvirtina F. D. parodymus, duotus pirmosios ir apeliacinės teisme apie tai, kad smurto prieš savo seserį įvykio dieną ji nenaudojo. Ekspertizės akte Nr. EKM 39/2018(01) konstatuota, jog visi sužalojimai, buvę V. P. mirties priežastimi - stuburo krūtininės dalies XII slankstelio lūžis, dešinės pusės daugybiniai šonkaulių lūžiai su dešinio plaučio ir kepenų sužalojimais galėjo būti padaryti nukritus bei riedant kūnui griovio šlaitu. Sužalojimų, kurie būtų būdingi smūgių sudavimui, nenustatyta. V. P. sužalojimai nėra paaiškinami kumščių smūgiais į šonus. V. P. sužalojimai galėjo gautis jai nukritus bei riedant kūnui apie 11 metrų aukščio griovio šlaitu. Vien iš medicininių duomenų negalima nustatyti, ar V. P. minėtą kritimą žemyn sąlygojo jos pastūmimas, ar kritimas įvyko dėl kitokių galimų priežasčių (pvz. lygsvaros praradimo) (t. 2, b. l. 163-168).
12. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esantį 2017 m. birželio 27 d. F. D. parašytą prisipažinimą bei pagrįstai šiame prisipažinime užfiksuotų faktinių duomenų nepripažino tinkamu įrodymu BPK 20 straipsnio prasme. Kaip matyti iš minėto F. D. ranka iš karto po įvykio parašyto prisipažinimo turinio, F. D. nurodė, jog įvykio dieną susimušė su savo seserimi V. P., konflikto metu sudavė jai keturis - penkis kartus į įvairias kūno vietas ir nustūmė ją nuo skardžio. Nuo patirtų traumų V. P. po kažkiek laiko mirė (t. 1, b. l. 146). Pirmosios instancijos teisme apklausti policijos pareigūnai D. Š. ir D. M., kurie dalyvavo atliekant pirminius ikiteisminio tyrimo veiksmus su F. D., nors ir nurodė, jog prisipažinimą F. D. parašė pati, paprašyta nurodyti visą tiesą, kas įvykio dieną atsitiko tarp jos ir sesers, tačiau, prisipažinimo turinį ir jame pavartotus išsireiškimus, tokius, kaip ,,niekieno neverčiama nuoširdžiai prisipažįstu“, ,,būdamas neblaivi“, ,,sudaviau keturis – penkis kartus į įvairias vietas“, sugretinus su F. D. kalbėjimo maniera, vartojamu žodynu ir išteisintosios asmenybe (teismo psichiatrijos specialistų nustatytais duomenimis F. D., kaip asmenybė yra degradavusi ir socialiai dezadaptuota dėl ilgalaikės alkoholizacijos), kyla pagrįstos abejonės, kad minėto prisipažinimo tekstą sugalvojo pati F. D.. Šias abejones dar labiau sustiprina aplinkybės, kad tokio tikslaus smūgių skaičiaus, kuriuos ji, neva, sudavė savo seseriai, F. D. nenurodė nei vienos vėlesnės apklausos metu, taipogi ir tolimesnę įvykių eigą po sesers nukritimo nuo skardžio F. D. kiekvienos apklausos metu nurodė skirtingai – vieną kartą tvirtindama, kad sesuo, nukritusi nuo skardžio, atsikėlė ir, užlipusi atgal, atsigulė šalia jos, kitą kartą – kad nuo skardžio nukritusi sesuo nejudėjo, o kas buvo vėliau ji nežinanti, nes nuėjo miegoti. Esant tokioms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, teisinga yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad galima įtarti, jog 2017 m. birželio 27 d. prisipažinimą F. D. rašė pati, tačiau prisipažinimo tekstas jai buvo padiktuotas ir aplinkybes jame išteisintoji išdėstė tokias, kokias galėjo žinoti tik ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai.
13. Prokurorė apeliaciniame skunde daug dėmesio skiria F. D. parodymų apie atskiras įvykio aplinkybes - konflikto tarp seserų priežastį, alkoholio vartojimą (ar nevartojimą) prieš įvykį, F. D. pasakojimą apie tai, kad sesuo ją aplankė Ignalinos rajono policijos komisariato areštinėje, kai ji buvo suimta dėl šio įvykio, išteisintosios pasakojimus apie įvykius, vykusius po sesers nukritimo nuo skardžio – analizei, tvirtina, kad būtina įvertinti F. D. parodymų keitimosi priežastis, taip pat išgryninti parodymų dalį, kuri viso proceso metu iš esmės liko nepakitusi. Kaip minėta, atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Būtent, įrodymų, susijusių su priežastinio ryšio tarp F. D. veiksmų – sesers pastūmimo ir nukentėjusiosios mirties nustatymu, surinkimas ir yra esminis dalykas šioje baudžiamojoje byloje. Išanalizavus F. D. parodymus viso bylos proceso metu, akivaizdu, jog iš esmės nuoseklūs F. D. parodymai buvo tik dėl vienos aplinkybės – kad ji įvykio metu pastūmė seserį ir ši nukrito nuo skardžio žemyn. Aplinkybę, kad sužalojimai, buvę V. P. mirties priežastimi, galėjo gautis jai nukritus ir riedant griovio šlaitu žemyn, patvirtino teismo medicinos tyrimus byloje atlikę bei pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme apklausti teismo medicinos specialistai. Apkaltinamojo nuosprendžio pagrindu gali būti tik kategoriškų, neabejotinų, neginčytinų įrodymų visetas, visos prielaidos, abejonės ir neaiškumai, kurių negalima pašalinti, turi būti traktuojami kaltinamosios (išteisintosios) naudai. Išteisintajai F. D. neneigiant, jog ji pastūmė seserį, tačiau kategoriškai nepatvirtinus, kad, būtent, nuo jos pastūmimo, o ne dėl kitų priežasčių (paslydimo, nugriuvimo) V. P. nukrito nuo skardžio bei krisdama patyrė kūno sužalojimus, nuo kurių mirė, o taipogi ir teismo medicinos ekspertams negalint kategoriškai nustatyti, ar V. P. kritimą žemyn sąlygojo jos pastūmimas, ar kritimas įvyko dėl kitokių galimų priežasčių (pvz. lygsvaros praradimo), negalima daryti kategoriškos išvados, kad V. P. mirtį sąlygojo, būtent, tyčiniai F. D. veiksmais. Įvertinus išdėstytas faktines bylos aplinkybes bei laikantis nuostatos, kad įrodinėjant asmens kaltumą, turi būti vadovaujamasi visuotinai pripažintu principu, pagal kurį visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), taip pat draudimu grįsti apkaltinamąjį nuosprendį prielaidomis, darytina išvada, jog byloje esančių įrodymų viseto nepakanka įrodyti, kad F. D. tyčia nužudė savo seserį, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte.
14. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, teisingai konstatavęs, kad F. D. jai inkriminuoto nusikaltimo nepadarė, t. y. savo sesers V. P. nenužudė, neteisingai nustatė baudžiamojo proceso įstatyme numatytą išteisinimo pagrindą. Pirmosios instancijos teismas F. D. dėl sesers nužudymo išteisino BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatytu pagrindu, t. y. neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Tačiau šioje byloje suriktais ir aptartais įrodymais nustatyta, kad V. P. mirtis nebuvo smurtinė, nukentėjusiosios mirtį sukėlė sužalojimai, kurie galėjo gautis jai nukritus bei riedant kūnui apie 11 metrų aukščio griovio šlaitu. Be to, apeliacinės instancijos teisme atlikus komisijinę teismo medicinos ekspertizę, ekspertai nustatė, kad, sprendžiant iš sužalojimų pobūdžio, nuo jų padarymo (2017 m. birželio 25 d. apie 13 val.) iki mirties galėjo praeiti iki kelių valandų laiko tarpas (t. 2, b. l. 163-168). Ši teismo medicinos ekspertizės išvada iš esmės paaiškina, kodėl V. P. lavonas buvo rastas ne pačiame griovyje, bet už keliolikos metrų nuo griovio. Esant tokioms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, bei nesant byloje neginčytinų įrodymų, kad buvo padaryta nusikalstama veika, o juo labiau nesant neginčytinų faktinių duomenų, kad F. D. veika buvo būtinoji padarinių (V. P.) mirties kilimo sąlyga, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kurioje F. D. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą išteisinta, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, keičiama, nustatant, kad F. D. dėl jai inkriminuoto sesers tyčinio nužudymo išteisinama, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2018 m. sausio 30 d. nuosprendį pakeisti.
Nustatyti, kad F. D. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą išteisinama, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.