Kauno apygardos teismo nutartis

2017-10-16 · Civilinė byla Nr. 2A-1732-601/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2016-08-24Kauno apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-10-16Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-10-16
Bylos Nr.
2A-1732-601/2017
Teisminio proceso Nr.
2-53-3-01625-2015-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Virginija Gudynienė, Izolda Nėnienė, Evaldas Burzdikas
Ieškovas
N. Š.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos policijos departamentui prie VRM
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2A-1732-601/2017Teisminio proceso Nr. 2-53-3-01625-2015-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.5.; 3.3.1.18.1.; 3.3.1.20. (S)
Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 16 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Virginijos Gudynienės ir Izoldos Nėnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. Š. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos policijos departamentui prie VRM, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė su patikslintu ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš Lietuvos Respublikos 10 000 Eur neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtos kardomosios priemonės (suėmimo) taikymo ir žmogaus teisių pažeidimo. Nurodė, kad ji 2012 m. lapkričio 28 d. buvo sulaikyta, įtariant padarius tyčinį labai sunkų nusikaltimą, t. y. savo 1,5 metų dukrelės nužudymą. Ieškovei Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartimi buvo paskirta griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas 30 d. terminui, vėliau 2012 m. gruodžio 20 d. suėmimas buvo pratęstas dar 3 mėnesiams, nuo 2012 m. gruodžio 27 d.; iš viso buvo suimta 4 mėnesius. Neteisėto sulaikymo metu buvo palaidota dukrelė ir tėvas, į kurių laidotuves nuvykti ir su jais atsisveikinti ieškovė negalėjo, dėl to patyrė dvasinę skriaudą. Dėl prokurorų, policijos pareigūnų ir teisėjų kaltės, be pagrindo buvo laikoma izoliuota nuo visuomenės, kentė fizines ir moralines kančias.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2017 m. balandžio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė (t. 2, b. l. 87-94).

Teismas nurodė, kad ieškovė buvo laikinai sulaikyta, o suimta laikotarpyje nuo 2012 m. lapkričio 28 d. iki 2013 m. vasario 12 d., t. y. 75 dienas, įtariant ją, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 str. 2 d. 1 p., 2 p. Veika priskiriama prie labai sunkių. Teismas pažymėjo, kad suėmimas gali būti pripažintas teisėtu tik tuo atveju, jeigu jis buvo teisėtas tiek nacionalinės teisės, tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos aspektu. Vertinant suėmimo teisėtumą, aktualus Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytas asmens laisvės suvaržymo pagrindas; ši nuostata turi būti taikoma kartu su Konvencijos 5 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintomis sulaikymo ar suėmimo teisėtumo teisminės kontrolės garantijomis. Teismas, išanalizavęs surinktą medžiagą baudžiamojoje byloje iki prokuroro kreipimosi į teismą dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo ir pratęsimo, darė išvadą, jog teismas teisėtai ir pagrįstai pagal visą tuo metu surinktą medžiagą padarė minėtas išvadas bei taikė griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą. Pradėjus baudžiamąjį persekiojimą nėra ir objektyviai negali būti žinomas bylos galutinis rezultatas. Skiriant ieškovei suėmimą, jai buvo pareikšti kaltinimai, inkriminuojant nusikaltimą, numatytą BK 129 str. 2 d. 1 p., 2 p. Ieškovė buvo įtariama padarius labai sunkų tyčinį nusikaltimą, kuris įtrauktas į BPK 122 str. 4 d. nurodytų nusikalstamų veikų sąrašą; ieškovė tuo metu nedirbo, kas leidžia daryti išvadą, jog neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio. Šios aplinkybės leido teismui daryti išvadą, kad būdama laisvėje įtariamoji gali daryti BPK 122 str. 4 d. nurodytus nusikaltimus. Buvo manoma, kad ieškovė galėjo paveikti liudytoją B. ir kitus liudytojus. Nutarimų, kuriais paskirta kardomoji priemonė, ieškovė neskundė, kas reiškia, kad ji sutiko su paskirta ir pratęsta kardomąja priemone. Ieškovės atžvilgiu visi procesiniai veiksmai buvo atlikti pagal baudžiamajame procese įtvirtintas procedūras, tuo metu pagrįstai įtariant ieškovę padarius inkriminuojamą nusikaltimą. Visi procesiniai veiksmai buvo grindžiami atitinkamų institucijų procesiniais sprendimais, kurie nėra panaikinti. Byloje nėra jokio procesinio sprendimo, konstatuojančio ikiteisminio tyrimo, prokuratūros ar teismo veiksmų neteisėtumą ir nepagrįstumą ieškovės atžvilgiu. Teismas pažymėjo, kad neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Aplinkybė, kad ieškovės atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, yra reikšminga, tačiau tokio nutarimo buvimas nėra pagrindas civilinėje byloje savaime konstatuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir apylinkės teismo sprendimai buvo neteisėti, padarė žalos ir buvo priežastiniame ryšyje su pasekmėmis. Ieškovė atsiradusią žalą įrodinėjo savo paaiškinimais, duotais teismo posėdžio metu, bei byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, tačiau jokių objektyvių duomenų, kad pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir dėlto ieškovei buvo padaryta žala, teismui nepateikė. Ieškovei dar iki suėmimo buvo diagnozuota organinė depresija, dėl jos paūmėjimo 2012 m. lapkričio 8 d. ji lankėsi VšĮ Vilkaviškio sveikatos priežiūros centre, buvo išrašyti medikamentai, dėl tos pačios diagnozės buvo gydyta laisvės atėmimo vietos ligoninėje, 2013 m. kovo 5 d. lankėsi pas šeimos gydytoją. Teismui nebuvo pateikti jokie objektyvūs duomenys, leidžiantys daryti išvadą, kad ieškovės sveikatos būklė pablogėjo būtent dėl teismo priimtų nutarčių jos atžvilgiu ar pareigūnų veiksmų (neveikimo).

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Ieškovė N. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 12 d. sprendimą ir ieškinį patenkinti. Solidariai priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtos kardomosios priemonės suėmimo taikymo ir Žmonių teisių pažeidimo. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais (t. 2, b. l. 103-105):teismas privalėjo ieškovės reikalavimą dėl žalos atlyginimo spręsti ne tik vadovaudamasis nacionaline teise, bet ir Konvencijos nuostatomis. Buvo viešai publikuojama, kad ieškovė yra įtariama nužudžiusi savo mažametę dukrą, ko pasekoje buvo pažeistos Konstitucinės teisės, sutrypta garbė ir orumas, sumažėjo bendravimo galimybės, pablogėjo reputacija, šių padarinių atstatyti neįmanoma. Būtinumas atlyginti padarytą neturtinę žalą yra konstitucinis principas. Teismas, pagal kompetenciją sprendžiantis bylą dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi konstitucinius įgaliojimus atitinkamą žalos atlyginimą priteisti, taikydamas tiesiogiai Konstituciją, bendruosius teisės principus, vadovaudamasis protingumo principu ir kt. Teismas visų pirma turi nustatyti, ar žala atsirado dėl neturtinės vertybės pažeidimo, ar pažeista neturtinė vertybė yra aktuali šiandieninėje visuomenėje ir jos atlyginimas yra būtinas, siekiant tinkamai apginti pažeistas asmens teises. Ieškovės suėmimas tęsėsi keturis mėnesius, iš kurių vieną mėnesį ieškovė praleido Lukiškių ligoninėje dėl pašlijusios sveikatos, psichologinės ir emocinės būsenos, nuo to laiko dar ir dabar nuolat vartoja vaistus, lankosi pas psichologus ir psichiatrus. Už nusikaltimą, kuriuo ieškovė buvo įtariama, buvo nuteistas kitas asmuo. Ilgai būdama įtariamąja ieškovė išgyveno netikrumo dėl baudžiamojo proceso baigties būseną, ši procesinė padėtis neigiamai veikė ieškovės emocinę būklę, įprastą savijautą. Ieškovė 11 mėnesių buvo kaltinama baisiu, visuomenėje smerktino nusikaltimo padarymu. Dėl pareikšto kaltinimo, be pagrindo pritaikyto suėmimo, proceso trukmės bei kaltinimo sunkumo patyrė neturtinę žalą.

Atsakovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentuose nurodė (t. 2, b. l. 109-111): remiantis EŽTT praktika, net asmens laisvės atėmimas pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalį iš principo laikomas teisėtu, jeigu vykdomas pagal kompetentingo teismo sprendimą, o vėlesnė išvada, kad teismas padarė nacionalinės teisės klaidų priimdamas šį teismo sprendimą, nebūtinai retrospektyviai turi neigiamos įtakos atitinkamo laisvės atėmimo laikotarpio teisėtumui. Tai, kad asmuo galiausiai išteisintas, savaime nereiškia, jog jo baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas ar kitaip ,,sukompromituotas“. Siekiant nuteisti asmenį taikomas įrodinėjimo standartas – bet kokių pagrįstų abejonių dėl jo nekaltumo pašalinimas – skiriasi nuo įrodinėjimo standarto, taikomo siekiant pradėti baudžiamąjį persekiojimą, pagal kurį pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą. Pagrįstą įtarimą, kuris taip pat yra ir būtinoji sulaikymo teisėtumo sąlyga, pagrindžiantys faktai neturi būti tokio paties lygmens, kaip būtina apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ar kaltinimui pareikšti. Apeliantė buvo sulaikyta, įtariant padarius tyčinį labai sunkų nusikaltimą, todėl sulaikant apeliantę egzistavo ikiteisminio tyrimo duomenimis pagrįstas įtarimas, kad ji gali būti padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 str. 1 ir 2 p. Valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą nuo kitų asmenų neteisėto kėsinimosi, bet jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai. Įstatyme neįtvirtinta neturtinės žalos prezumcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteisiamas tik tuo atveju, jeigu įrodytas ir nustatytas tokios žalos patyrimo faktas, taip pat būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos. Apeliantė neįrodė deliktinės atsakomybės sąlygų.

Atsakovas Kauno apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyrius prašo apeliacinį skundą atmesti ir teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodė argumentus (t. 2, b. l. 112-113): apeliaciniame skunde pateikiamos bendro pobūdžio teisės aktų bei teismų praktikos citatos, tačiau jos niekaip konkrečiai nesusiejamos su apeliantės baudžiamajame procese patirta žala. Žala nėra preziumuojama. Apeliantė nepateikė nei vieno įrodymo apie patirtos žalos atsiradimo faktą, jos dydį. Apeliantė neturtinės žalos kilimą grindžia tik bendro pobūdžio neigiamais išgyvenimais, kas nelaikytina pakankamais įrodymais pagal suformuotą teismų praktiką neturtinei žalai priteisti. Ieškinyje reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo grindžiamas tik kardomosios priemonės – suėmimo skyrimu bei paskirtos kardomosios priemonės pratęsimu, tuo tarpu apeliaciniame skunde neturtinė žala kildinama ir iš pranešimo apie įtarimą pagrįstumo bei negatyvios informacijos apie apeliantę viešo paskelbimo. Minėtų veiksmų teisėtumas nagrinėjant civilinę bylą teisme net nebuvo ir negalėjo būti vertinamas, kadangi tuo net ir nebuvo grindžiamas ieškinys. Vienas iš ikiteisminio turimo tikslų – sudaryti sąlygas teisminiam bylos nagrinėjimui. Ikiteisminio tyrimo stadijoje apie veiką ir ją padariusį asmenį gali būti daromos tik preliminarios išvados. Tik teismas gali konstatuoti, kad buvo padaryta nusikalstama veika ir kad ją padarė konkretus asmuo. Nei ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nei tyrimui vadovaujančiam prokurorui tokia teisė nėra suteikta. Sprendžiant dėl laikino suėmimo skyrimo pagrįstumo, esminė sąlyga yra pagrįstas įsitikinimas, kad asmuo, kuriam skiriamas kardomasis kalinimas, yra padaręs nusikalstamą veiką. Apeliantę laikinai sulaikant, o vėliau suimant ir pratęsiant suėmimo terminą, baudžiamoje byloje esantys duomenys buvo pakankami įtarimui pagrįsti ir kardomajai priemonei paskirti. Be to, tuo metu pagal byloje esančius duomenis pagrįstai buvo manoma, kad ieškovė būdama laisvėje gali trukdyti procesui, daryti poveikį liudytojams, paslėpti nusikaltimo darymo priemones ir įrankius, kadangi tyrimas buvo pradinėje stadijoje. Ieškovė jai įteiktų nutarimų neskundė, apklausų metu atsisakė advokatų pagalbos. Apeliantės gynėjas, teismo posėdžio, kurio metu buvo sprendžiamas klausimas dėl kardomosios priemonės suėmimo termino pratęsimo, klausimą paliko spręsti teismo nuožiūra. Tai, kad apeliantės atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, savaime nereiškia jos atžvilgiu atliktų procesinių veiksmų ir priimtų sprendimų neteisėtumo. Teismui nebuvo pateikti jokie objektyvūs įrodymai, leidžiantys daryti išvadą, kad ieškovės sveikatos būklė pablogėjo būtent dėl teismo priimtų nutarčių.

Atsakovas Marijampolės apskrities VPK atsiliepimu prašo ieškovės N. Š. apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo šie argumentai (t. 2, b. l. 114-116): Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl neteisėto teisėsaugos institucijos veikimo arba neveikimo, bet tuo pagrindu, kad jų pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai. Nagrinėjamoje byloje klaidos padarymas turėjo akivaizdžiai pažeisti ar daryti neigiamą įtaką asmens procesinėms teisėms į gynybą ir ikiteisminio tyrimo proceso trukmei. Ieškovė žalą grindžia spaudoje, televizijoje ir internetinėje erdvėje apie ieškovę publikuota informacija, tačiau ieškovė dėl jos pažeistos garbės ir orumo remiasi tik deklaratyviais duomenimis ir prielaidomis, kurie nėra paremti konkrečiais įrodymais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).

Nustatyta, kad 2012 m. lapkričio 28 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas (BPK 166 str. 1 d. pagrindu), gavus VŠĮ Vilkaviškio ligoninės vaikų priėmimo skyriaus medikų tarnybinį pranešimą, kad į skyrių 2012 m. lapkričio 27 d. buvo pristatyta mažametė S. B., kuri komos būsenos išvežta į Kauno klinikas (baudž. b. t. 1, 2 b. l.). 2012 m. lapkričio 28 d. apeliantė buvo laikinai sulaikyta, o 2012 m. lapkričio 29 d. jai buvo pareikštas ir įteiktas įtarimas dėl pasikėsinimo nužudyti mažametį bejėgiškos būklės žmogų. Apeliantė buvo įtariama tuo, kad 2012 m. lapkričio 26 d. 27 d., tiksliau nenustatytu laiku, tyčia sudavė tyrimo metu nenustatytu būdu mažametei ir dėlto esančiai bejėgiškos būklės S. B., gim. (duomenys neskelbtini), smūgius į galvos sritį bei įvairias kūno vietas, tuo šiai sulaužė kaukolės kaulus, dešinės kojos blauzdikaulį ir šeivikaulį, dešinės plaštakos delnikaulius, sumušė plaučius ir įvairiose kūno vietose padarė nubrozdijimus ir kraujosrūvas, dėl ko mažametė mirė, kuo padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 129 str. 2 d. 1 p., 2 p. (baudž. b. t. 3, 163 b. l.). Kauno apygardos prokuroras 2012 m. lapkričio 29 d. pareiškimu kreipėsi į teismą dėl kardomosios priemonės - suėmimo 3 mėnesių laikotarpiui. 2012 m. lapkričio 29 d. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nutartimi apeliantei buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 30 d. terminui, skaičiuojant nuo jos sulaikymo dienos 2012-11-28 (t. 1, 6 b. l.). 2012 m. gruodžio 20 d. Vilkaviškio rajono apylinkės teismas nutartimi kardomąją priemonę - suėmimą pratęsė dar 3 mėn., skaičiuojant nuo 2012-12-27 (t. 1, b. l. 7). 2013 m. vasario 12 d. Kauno apygardos prokuratūros nutarimu apeliantė buvo paleista į laisvę ir paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje kiekvieną pirmadienį, trečiadienį, penktadienį 10 val., pradedant nuo 2013-02-13. Tą pačią dieną buvo paskirta dar viena kardomoji priemonė – dokumentų paėmimas. 2013 m. spalio 3 d. Kauno apygardos prokuratūros nutarimu ikiteisminis tyrimas apeliantės atžvilgiu nutrauktas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, numatyto LR BK 129 str.2 d. 1p., 2 p., požymių.

11. Taip pat nustatyta, kad dėl tos pačios nusikalstamos veikos, dėl kurios buvo sulaikyta ir suimta apeliantė, 2012 m. lapkričio 28 d. buvo sulaikytas, vėliau suimtas ir nuteistas S. A. (kaltės nepripažino). Apeliantei iš nuteistojo S. A. baudžiamojoje byloje priteista neturtinė žala – 100 000 Lt (baudž. b. t. 5, b. l. 60).

12. Apeliantė pareiškė ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl neteisėto suėmimo skyrimo ir jo pratęsimo (CK 6.272 str.). Pirmosios instancijos teismas, šiuo pagrindu pareikštą ieškinį išnagrinėjo ir jį atmetė, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą būtent šiose ribose. Pažymėtina, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas nevertina apeliacinio skundo aplinkybių dėl neturtinės žalos atsiradimo, susijusių su apeliantės kaip įtariamosios statusu, proceso trukme ir pan. (šiomis aplinkybėmis nebuvo grindžiamas ieškinys).

13. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį, ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų vertinimas netapatus tų pačių veiksmų vertinimui (vien tik) baudžiamojo proceso požiūriu. Neteisėtais veiksmais kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga gali būti teismo pripažinti, be kita ko, tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais (veiksmais) pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga (BPK 2 straipsnis), taip pat bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, teismas, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina atsižvelgdamas ir į jų reikšmę baudžiamojo proceso aspektu. Dėl to tokios kategorijos bylose vertinimai turi būti atliekami kompleksiškai, t. y. baudžiamojo ir civilinio proceso normų nustatyta tvarka. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka; visą šią informaciją laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų požiūriu turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas ir padarytų teisinių išvadų pagrindu spręsti apie pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis Nr. 3K-3-487-915/2015).

14. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad, vertinant laikino sulaikymo, suėmimo teisėtumą, aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytas asmens laisvės suvaržymo pagrindas; ši nuostata turi būti taikoma kartu su Konvencijos 5 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintomis sulaikymo ar suėmimo teisėtumo teisminės kontrolės garantijomis. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad pagrįsto įtarimo, kuris suprantamas kaip esantys (paaiškėję) faktai ar informacija, kurie pakankami objektyviam stebėtojui susidaryti nuomonę, jog įtariamasis gali būti padaręs nusikalstamą veiką, buvimas yra būtina (sine qua non) suėmimo (sulaikymo) teisėtumo sąlyga (pvz., 2010 m. liepos 20 d. sprendimas byloje B. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 17095/02). Tačiau, besitęsiant suėmimui, tik pagrįsto įtarimo griežčiausiai procesinės prievartos priemonei taikyti nepakanka. EŽTT praktikoje suformuoti keturi pagrindiniai reikšmingi ir pakankami besitęsiančio suėmimo pagrindai: pavojus, kad įtariamasis gali neatvykti į teismą; kad, būdamas laisvas, gali trukdyti vykdyti teisingumą; kad gali padaryti naujų nusikaltimų; kad gali sutrikdyti viešąją tvarką. Įvertinti, ar sprendimui dėl suėmimo priimti buvo pateikta pakankamai įrodymų, pirmiausia turi nacionaliniai teismai. Suėmimo ir jo termino pagrindai turi būti reikšmingi ir pakankami, bet ne bendri ir abstraktūs, o teismo sprendimai šiais klausimais turi būti išsamiai motyvuoti ir pagrįsti konkrečiais su bylos aplinkybėmis susijusiais argumentais. Skirdamas suėmimą ir jį pratęsdamas, teismas turi apsvarstyti visus argumentus už ir prieš asmens laisvės suvaržymą bei suimti asmenį ar pratęsti suėmimo terminą tik įsitikinęs, kad tai būtina viešajam interesui apsaugoti (pvz., B. prieš Lietuvą; 2007 m. balandžio 12 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje M. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 29798/02). Sprendimas dėl asmens suėmimo turi būti priimamas laikantis teismo proceso rungtyniškumo principo, užtikrinant asmeniui teisę į veiksmingą gynybą (pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje G. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 37975/97) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis Nr. 3K-3-487-915/2015).

15. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir tinkamai bei išsamiai motyvavo teismo sprendimą, nepažeidė šiose bylose nusistovėjusios teisminės praktikos, todėl pritaria šiems motyvams ir jų nekartoja, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

16. Pažymėtina, kad valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta CK 6.272 straipsnio 1 dalyje. Tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio. Apeliantė, reikalaudama atlyginti neturtinę žalą dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau ji neatleidžiama nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jai tenka pareiga įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Aplinkybė, kad apeliantės atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, yra reikšminga, tačiau tokio nutarimo buvimas nėra pagrindas civilinėje byloje savaime konstatuoti, kad apylinkės teismo sprendimai (suėmimas ir jo pratęsimas) buvo neteisėti, kad dėl to buvo padaryta žala apeliantei ir, kad suėmimas buvo priežastiniame ryšyje su galimai atsiradusia žala.

17. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog byloje nėra nustatyta (apeliantė nepateikė įrodymų) neteisėtų pareigūnų veiksmų. Pažymėtina, kad: 1) apeliantė buvo įtariama labai sunkaus nusikaltimo padarymu (nužudymas sunkinančiomis aplinkybėmis), už kurį numatyta pati griežčiausia bausmė (laisvės atėmimas nuo 8 iki 20 metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos), 2) apeliantė buvo nedirbanti, 3) jos šeima buvo probleminė, prižiūrima socialinių darbuotojų, 4) jai neterminuotai apribota motinos valdžia į sūnų P., 5) apeliantė aplinkinių charakterizuojama neigiamai (girtavo, rėkė ant vaikų ir pan.), 6) ji turi psichikos sutrikimų (organinė depresija, organinis asmenybės sutrikimas), 7) prieš nusikaltimo įvykdymą ant nužudytos mergaitės buvo matomos mėlynės (patvirtino liudytoja E. R.), 8) 2012 m. lapkričio 29 d. apklaustas liudytojas R. B. nurodė, kad „apeliantė rėkdavo ant mergaitės, plūdo ją necenzūriniais žodžiais, mergaitė klykė, susidarė įspūdis, kad mergaitė buvo mušama“, liudytoja E. V. iš esmės tvirtino tą patį (baudž. b. t. 1, b. l. 203-204; 205-206), 9) liudytoja D. B. tvirtino, kad mačiusi apeliantę vartojant smurtą prieš mergaitę, ji teigė, jog mergaitę galėjo sužaloti apeliantė, o ne jos sugyventinis S. A.. Nuteistasis S. A., iš karto po nusikaltimo, kaltu neprisipažino ir dėl mergaitės sužalojimo kaltino apeliantę. Pagal 2012 m. gruodžio 7 d. specialisto apklausos protokolą (teismo med. ekspertas) mergaitei sužalojimai padaryti 1 paros laikotarpyje arba vėliau iki mergaitei patenkant į stacionarą (baudž. b. t. 1, b. l. 89-90), t. y. sužalojimai galėjo būti padaryti tiek mergaitei būnant pas apeliantę, tiek pas nuteistąjį S. A.. Taigi, aukščiau nurodytos aplinkybės leido ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teismui pagrįstai įtarti, jog apeliantė galėjo padaryti šį nusikaltimą ir skirti griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą. 2012 m. gruodžio 20 d. pratęsiant apeliantei suėmimą, egzistavo tos pačios aukščiau išdėstytos aplinkybės, taip pat buvo būtina atlikti eilę ikiteisminio tyrimo veiksmų (gauti specialisto išvadą dėl mirties priežasties ir kt.), siekiant nustatyti mergaitės mirties aplinkybes, pašalinant esančius prieštaravimus tarp įtariamųjų parodymų bei užtikrinti netrukdomą ikiteisminio tyrimo eigą (apsaugoti liudytojus nuo apeliantės galimos įtakos ir pan.), todėl teismo sprendimas (pratęsti apeliantei suėmimą) nelaikytinas neteisėtu veiksmu. Kaip matyti, tuo momentu pati apeliantė nelaikė tokių teismo veiksmų neteisėtais, nes tiek suėmimo, tiek jo pratęsimo neskundė, o jos gynėjas suėmimo pratęsimo metu šį klausimą prašė spręsti teismo nuožiūra. Taip pat pažymėtina, kad apeliantė neišbuvo jai paskirto suėmimo laiko (iki 2013 m. kovo 27 d.), o išnykus jo būtinumui 2013 m. vasario 12 d. buvo jai pakeista ši kardomoji priemonė į švelnesnę, kas leidžia spręsti, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai atidžiai ir rūpestingai veikė duotoje situacijoje, o nesielgė formaliai (nelaukė suėmimo termino pabaigos).

18. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, dėl ko jis paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Evaldas BurzdikasVirginija GudynienėIzolda Nėnienė