Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos atstovams Arūnui Umbrasui ir Andriui Vaicekauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. V. skundą atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

1. Mano, kad teismas byloje surinktų faktinių aplinkybių pagrindu darydamas išvadą, jog pareiškėja nesiėmė veiksmų surinkti ir tinkamai užfiksuoti įrodymus bei kitas aplinkybes, nesivadovavo teisingumo bei protingumo kriterijais, nustatytais Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje. Paaiškina, kad ne tik negalima, bet ir neįmanoma pagal tokias faktines aplinkybes kaip: grindų plytelės neatitinka projekte pavaizduotų plytelių dydžio; įrengti šviestuvai ne kas antrą pakopą, o kas trečią; įrengta daugiau šilumos prietaisų; įrengtas oro kondicionavimo įrenginys ir kitas aplinkybes, aptartas teismo sprendime, įrodyti, kad pareigūnas nerinko ir nefiksavo įrodymų bei kitų aplinkybių. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad teismas nevertino bylai svarbios aplinkybės, jog Departamento direktorės nurodymas sustabdyti ginčo objekte vykdomus darbus reiškia, kad po tokio reikalavimo įteikimo, statybos darbų vykdyti nebegalima, jie ir nebebuvo vykdomi, todėl projekte numatyti darbai negalėjo būti užbaigti. Nepaisant to, Laikinoji komisija savo išvadose aplinkybes: laiptinėje neįrengti nei elektros instaliacija, nei apšvietimo prietaisai; metalinių durų restauravimas nebuvo atliktas; koridoriuje prie įėjimo nuimti porankiai, priskyrė prie ne pagal Tvarkybos projektą atliktų darbų.

2. Mano, kad byla nebuvo visapusiškai išnagrinėta. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal byloje esančius duomenis nustatyta, jog Laikinoji komisija 2010 m. kovo 26 d. išvadose Nr. RG-45 ir Inspekcija 2010 m. balandžio 7 d. rašte Nr. (7.9)-2D-3617 nustatė, kad Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblyje buvo vykdomi Tvarkybos darbų projekte nenumatyti darbai. Paaiškina, kad nei Laikinoji komisija, nei Inspekcija savo išvadose neįvardino, kad atlikti darbai ne pagal projektą yra draudžiami, žaloja kultūros paveldo objektą ir laikomi administracinio teisės pažeidimo įvykiais. Teismas neatsižvelgė į jos teiginį, jog nežymūs nukrypimai yra galimi ir jie negali būti laikomi pažeidimo faktais.

3. Teigia, kad teismas, spręsdamas administracinį ginčą, paliko daug neatsakytų klausimų, darančių prielaidą kilti naujiems administraciniams ginčams tarp kultūros paveldo objektų valdytojų ir kultūros paveldo objektų apsaugą vykdančių institucijų. Paaiškina, kad Inspekcija nustatė nukrypimus nuo projekto, tačiau teismas nenagrinėjo klausimo, kodėl valstybinę statybų priežiūrą atliekanti institucija, nustačiusi nukrypimus nuo projekto, nesurašė savavališkos statybos akto, nepatraukė pažeidėjų administracinėn atsakomybėn, o tik apsiribojo išvadomis, kad ginčo objekte vykdomi paprastojo remonto darbai ir, kad, jų manymu, tvarkybos darbų pakeitimai turėtų būti suderinti. Teismas taip pat nenagrinėjo klausimo, kodėl Laikinosios komisijos nariai, turintys ilgametę patirtį kultūros paveldo apsaugos srityje, nepatraukė pažeidėjų administracinėn atsakomybėn, o tik apsiribojo išvadomis pavesti kam nors spręsti dėl darbus vykdžiusių ar jiems vadovavusių atsakingų asmenų patraukimo administracinėn atsakomybėn. Teismas nekėlė klausimo, kodėl Departamento vadovė, dar net Laikinajai komisijai nepradėjus tyrimo, reikalavo sustabdyti darbus, o reikalavimo suderinti projektinius nukrypimus su Departamentu nekėlė. Teismas nenagrinėjo klausimo, kodėl Laikinoji komisija tyrimo eigoje nepareikalavo iš statytojo bei rangovo suderinti projektinius nukrypimus su Departamentu. Teismas daug dėmesio skyrė pareiškėjos 2010 m. balandžio 28 d. tarnybinio pranešimo nagrinėjimui, tačiau nekėlė klausimo, ar pareiškėja tinkamai informavo savo tiesioginį vadovą apie jo pavedimo įvykdymą, t. y. apie sprendimo priėmimą pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną ar dėl administracinio teisės pažeidimo įvykio nebuvimo jos nepradėti. Teismas nevertino tos aplinkybės, kad pareiškėja dalyvavo Laikinosios komisijos darbe, teikė atskirąją nuomonę, surašant Laikinosios komisijos išvadas, o tai reiškia, kad buvo pakankamai surinkusi įrodymų bei susipažinusi su faktinėmis aplinkybėmis, kurių pagrindu galėjo spęsti dėl administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos pradėjimo ar nepradėjimo. Teigė, kad Laikinosios komisijos darbe, renkant įrodymus, vertinant faktines aplinkybes, buvo akivaizdu, kad nėra pažeidimo įvykio, todėl tuo pagrindu atsisakė pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną. Teismas, vertindamas byloje pateiktas faktines aplinkybes ir įrodymus, nepasisakė, ar yra pažeidimo įvykis, ar teisingai bei teisėtai pareiškėja pasielgė priimdama sprendimą atsisakyti pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną. Neaišku, kokiu pagrindu teismas padarė išvadą, kad pareiškėja nerinko ir tinkamai nefiksavo įrodymų ir dėl to padarė tarnybinį nusižengimą.

4. Atkreipia dėmesį į pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad pareiškėja turėjo nustatyti, ar atsakingi asmenys atliko darbus pagal projektą, ar nesilaikydami jo, ir nustačiusi, kad jų veiksmuose nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties, teisiškai tai motyvuodama ir pagrįsdama, galėtų priimti procesinį sprendimą atsisakyti kelti administracinio teisės pažeidimo bylą. Mano, kad tokia išvada pradedamas formuoti precedentas, kai pareigūnas, tikrindamas vykdomus statybos darbus kultūros paveldo objektuose ir nenustatęs pažeidimų, kiekvienu atveju privalės priimti procesinius sprendimus atsisakyti kelti administracinio teisės pažeidimo bylas ir apie tai informuoti statytoją, rangovą, projektuotojus bei Departamento vadovybę.

5. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad teisės aktai nenumato galimybės, neatlikus ATPK nurodytų veiksmų, o vien vadovaujantis subjektyviu vidiniu įsitikinimu netraukti administracinėn galimai savavališkus darbus valstybės saugomame kultūros paveldo objekte įvykdžiusių asmenų. Mano, kad jos vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas teisėtumo, teisingumo, logiškumo principais. Paaiškina, kad atsisakydama pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, vadovavosi ne atskirais įrodymais, pavienėmis faktinėmis aplinkybėmis, bet jų visetu bei priežastiniais ryšiais, pateisinančiais nežymius projekto neatitikimus. Pažymi, kad visiems nukrypimams nuo projekto yra loginis paaiškinimas ir kurie atlikti tikslu išsaugoti kultūros paveldo objektą. Mano, kad išspręsti susidariusią problemą galima buvo surašius privalomą reikalavimą parengti projekto korektūrą ir ją suderinti su Departamentu. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. ĮV-153 patvirtintose Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų tvarkybos darbų priėmimo taisyklėse nurodyti būdai kaip elgtis aptikus nukrypimus nuo projekto bei kitus trūkumus. Juose tikrai nėra nurodymo pareigūnams pradėti administracinių teisės pažeidimų bylų teiseną, stabdyti darbus, skirti tarnybines nuobaudas, atiminėti atestatus. Šiame teisės akte aiškiai nurodyta parengti neatitikimų bei kitų trūkumų sąrašą ir pareikalauti juos pašalinti.

6. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo objekte galimai buvo vykdomi savavališki darbai. Paaiškina, kad viena iš sąlygų statybos darbus įvardinti savavališkais, yra esminiai statinio projekto sprendinių pažeidimai, t. y. kai keičiama nustatyta statinio vieta sklype, sklypo, statinio ar jo dalių paskirtis, leistinas sklypo užstatymo tankis, leistinas statinio aukštis, nesilaikoma saugomos teritorijos apsaugos reglamento ar kultūros paveldo statinio laikinojo apsaugos reglamento nustatytų reikalavimų, taip pat paveldosaugos reikalavimų. Taigi, tikrinant atliekamus statybos darbus minėtame kultūros paveldo objekte, esminiai projekto sprendinių pažeidimai nebuvo įvykdyti, todėl teigti, kad objekte buvo atliekami savavališki darbai, negalima.

7. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir dėl Įsakyme pareikštų kaltinimų dėl Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 13 dalies (piktnaudžiavimas tarnyba) pažeidimo, dėl Valstybės įstatyme įtvirtintų pagrindinių valstybės tarnybos principų pažeidimo, dėl ATPK 260 straipsnio, kuris reglamentuoja administracinio teisės pažeidimo protokolo turinį, pažeidimo bei dėl kitų teisės normų pažeidimų. Taip pat teigia, kad nepasisakė dėl to, kad Departamento direktorė sąmoningai ribojo pareiškėjos konstitucinę teisę į gynybą, nes iki skundo padavimo teismui momento, buvo atsisakoma supažindinti su Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos išvadomis.

8. Teigia, kad vienoje iš Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblio patalpų – koridoriuje, vykdant statybos darbus – paprastąjį remontą, nebuvo įvykdytas administracinis pažeidimas, dėl šios priežasties nebuvo pagrindo pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos.

Atsakovas Departamentas su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 171–173) nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja savo argumentus grindžia ir Lietuvos Respublikos statybos įstatymo normomis, nors vadovaujantis šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 2 punktu, šis įstatymas netaikomas nustatant nekilnojamojo kultūros paveldo tyrimų ir kultūros paveldo statinių tvarkomųjų paveldosaugos darbų bei su jais susijusių procedūrų reikalavimus, kuriuos nustato Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas. Teigia, kad pareiškėjos argumentai įrodo, kad ji nėra nešališka, neutrali, nesaugo nei savo, kaip valstybės tarnautojos reputacijos, nei institucijos autoriteto, veikia vadovaudamasi grupiniais ir atskirų asmenų interesais, o ne konstituciniais valstybės tarnybos principais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl nagrinėjamos administracinės bylos dalyko

Departamento direktoriaus 2010 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. P-215 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio vyriausiajai valstybinei inspektorei N. V.“ pareiškėjai buvo paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas už tai, kad ji nusprendė netraukti administracinėn atsakomybės asmenų, kurie ne pagal tvarkybos darbų projektą „Tvarkybos darbai: Aušros Vartų koplyčios (02) ir Galerijos (03) vidaus patalpų remontas – grindų ir laiptų apdailos keitimas, sienų dažymas, esamų turėklų remontas“, patikrintą Departamento Vilniaus teritorinio padalinio 2009 m. gruodžio 23 d. (tikrinimo žymos Nr. 608) ir neturėdami Departamento Vilniaus teritorinio padalinio leidimo vykdė darbus, nurodytus Laikinosios komisijos išvadose Nr. RG-45 (b. l. 75–85) ir Inspekcijos 2010 m. balandžio 7 d. rašte Nr. (7.9)-2D-3617 „Dėl statinio rūšies nustatymo“ (b. l. 70–73) ar jiems vadovavo, ir 2010 m. balandžio 28 d. tarnybiniu pranešimu Nr. (1.9.V)-LRV-25 „Dėl laikinosios komisijos išvadų“ apie tai informavo Departamento direktorių, pažeidė Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 18, 19, 24 punktus, Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 13 dalį, 3 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies 1, 2 punktus, 15 straipsnio 1 dalies 1–6 punktus, ATPK 249, 250, 256, 259, 260 ir 287 straipsnių nuostatas, Pareigybės aprašymo 6.7, 9.10, 6.21 punktus ir tuo padarė tarnybinį nusižengimą (b. l. 52–53).

Administracinę bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas paskirtą nuobaudą pakeitė į švelnesnę – papeikimą.

Pareiškėja, nesutikdama su paskirta tarnybine nuobauda, teigia, kad ji savo nuomonę dėl darbus vykdžiusių ar jiems vadovavusių atsakingų asmenų patraukimo administracinėn atsakomybėn išdėsčiusi 2010 m. balandžio 28 d. tarnybiniame pranešime Nr. (1.9.V)-LRV-25 „Dėl laikinosios komisijos išvadų“ (b. l. 64), kuriame nurodė, kad, jos manymu, Aušros Vartų galerijos XX a. pr. interjero elementai nelaikytini autentiškumo dalimi, Departamento sudaryta Laikinoji komisija neteisėtai ir neobjektyviai nustatė nuostolių dydį. Laikinoji komisija nenurodė, koks konkrečiai Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo straipsnis, dalis ar punktas pažeisti. Laikinosios komisijos sudėtyje yra asmenų, kurie turi teisę nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas bei skirti administracines nuobaudas, taigi šiuo atveju turėjo priimti sprendimą dėl darbus vykdžiusių asmenų patraukimo administracinėn atsakomybėn.

2010 m. gegužės 21 d. paaiškinime dėl galimo tarnybinio nusižengimo (b. l. 62–63) pareiškėja nurodė, kad Laikinosios komisijos išvadose buvo siūlymas dėl asmenų patraukimo administracinėn atsakomybės, o ne tiesioginis įpareigojimas; tarnybiniame pranešime ji išdėstė savo nuomonę ir argumentus, kurie nesutampa su Laikinosios komisijos narių nuomone, ir kad jai pateiktą užduotį spręsti dėl asmenų patraukimo administracinėn atsakomybės ji įvykdė tinkamai ir laiku.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šios administracinės bylos nagrinėjimo dalyku yra pareiškėjos tarnybinių pareigų, numatytų Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 18, 19, 24 punktuose, Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje, 3 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies 1, 2 punktuose, 15 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose, ATPK 249, 250, 256, 259, 260 ir 287 straipsnių nuostatose, Pareigybės aprašymo 6.7, 9.10, 6.21 punktuose, atlikimas. Bylos nagrinėjimo dalyką apibrėžia konkrečios pareiškėjai pavestos Departamento Vilniaus teritorinio padalinio vedėjo 2010 m. kovo 30 d. rezoliucijoje suformuotos užduoties – spręsti dėl Laikinosios komisijos siūlymų 5 punkto (t. y. spręsti dėl darbus vykdžiusių ar jiems vadovavusių atsakingų asmenų patraukimo administracinėn atsakomybėn, b. l. 74), tinkamo įvykdymo vertinimas.

Tuo tarpu kitos aplinkybės, kurios susijusios su Laikinosios komisijos išvadų Nr. RG-45 ir Inspekcijos 2010 m. balandžio 7 d. rašto Nr. (7.9)-2D-3617 „Dėl statinio rūšies nustatymo“ pagrįstumu, nepatenka į šios administracinės bylos nagrinėjimo dalyką. Minėtais aktais nustatytos aplinkybės, faktai, pažeidimai, nesukelia pareiškėjai teisinių pasekmių, nenustato pareigų, nepažeidžia interesų ir pan., todėl pareiškėjos argumentai, tame tarpe išdėstyti ir apeliaciniame skunde, dėl minėtų aktų pagrįstumo ir teisėtumo, dėl kitų laikinosios komisijos narių kompetencijos iškelti administracinio teisės pažeidimo bylą, ar apskritai buvo padarytas ATPK numatytas teisės pažeidimas, neturėjo būti nagrinėjami šioje administracinėje byloje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat šių aplinkybių nevertina ir nepasisako dėl susijusių su jomis apeliacinio skundo argumentų.

Pareiškėja, atlikdama savo tarnybines pareigas, turėjo minėtuose aktuose – Laikinosios komisijos išvadose Nr. RG-45 ir Inspekcijos 2010 m. balandžio 7 d. rašte Nr. (7.9)-2D-3617 „Dėl statinio rūšies nustatymo“ pateikiamos informacijos pagrindu savo kompetencijos ribose spręsti dėl kitų asmenų, atsakingų dėl nustatytų pažeidimų, patraukimo administracinės atsakomybėn įstatymų nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad šioje administracinėje byloje vertintina, ar pareiškėja, spręsdama jai pateiktų duomenų pagrindu dėl asmenų patraukimo administracinėn atsakomybėn, tinkamai atliko savo pareigas.

Dėl paskirtos nuobaudos pagrįstumo ir teisėtumo

ATPK 259 straipsnis numato, kad dėl administracinio teisės pažeidimo tam įgaliotas pareigūnas ar kitas kompetentingas subjektas surašo protokolą, kai nustatomos visos su pažeidimo faktu susijusios aplinkybės, surenkami ir užfiksuojami įrodymai ir surinkti duomenys leidžia teisiškai įvertinti veiką. Taigi įgaliotas pareigūnas, tirdamas veiką ir siekdamas nustatyti, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, privalo rinkti ir nustatyta tvarka fiksuoti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadą dėl tokio pažeidimo buvimo ar nebuvimo. Byloje nėra ginčijama aplinkybė, kad pareiškėja 2010 m. kovo 30 d. gavusi užduotį spręsti dėl siūlymo patraukti kultūros paveldo objekto tvarkybos darbus vykdžiusius ar jiems vadovavusius atsakingus asmenis administracinėn atsakomybėn, tokių veiksmų apskritai neatliko.

Departamento Vilniaus teritorinio padalinio vedėjo 2010 m. kovo 30 d. rezoliucijoje (b. l. 74) suformuota užduotis – spręsti dėl Laikinosios komisijos siūlymų 5 punkto, t. y. spręsti dėl darbus vykdžiusių ar jiems vadovavusių atsakingų asmenų patraukimo administracinėn atsakomybėn, reiškia, kad buvo pradėta administracinio teisės pažeidimo teisena, nes administracinių teisės pažeidimų bylų teisena prasideda nuo to momento, kai pareigūnai, turintys įgaliojimus surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolus (šiuo atveju pareiškėja), gauna informaciją apie galimai padarytą pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N575-1253/2010 publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė justicija“, Nr. 19, 2010, P. 145–455). Todėl bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, objektyviai įvertinęs reikšmingas aplinkybes byloje, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja turėjo nustatyti, ar atsakingi asmenys atliko darbus pagal projektą, ar nesilaikydami projekto, ir nustačiusi, kad jų veiksmuose nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties, teisiškai tai motyvuodama, galėjo, remdamasi ATPK 250 straipsnyje numatytais pagrindais, priimti procesinį sprendimą darbus vykdžiusių ar jiems vadovavusių atsakingų asmenų netraukti administracinėn atsakomybėn.

Pareiškėja apeliaciniame skunde be jokio teisėto pagrindo šias teismo išvadas įvardija netinkamo precedento kūrimu, nes teismo išvados yra pagrįstos ATPK 249, 250, 256, 259, 260 ir 287 straipsnių normų reikalavimais, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką dėl reikalavimų administracinio teisės pažeidimo protokolui (2007 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N62-878/2007, 2007 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N16-1673/2007). Pareiškėjos 2010 m. balandžio 28 d. tarnybinis pranešimas Nr. (1.9.V)-LRV-25 „Dėl laikinosios komisijos išvadų“ negali būti vertinamas kaip procesinis sprendimas nepradėti administracinio teisės pažeidimo teisenos, kaip teigia pareiškėja, ar nutraukti pradėtą, nes jame nėra nurodyti ATPK 250 straipsnyje numatyti pagrindai, kuriems esant administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negalima. Toks procesinis sprendimas galėtų būti priimtas tik atlikus tyrimą, veiksmus, kaip jau buvo minėta aukščiau, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą dėl pažeidimo buvimo ar nebuvimo. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad nebuvo galimybės surinkti duomenų administracinio teisės pažeidimo protokolui surašyti, nukrypimai nuo projekto laikytini nežymiais, kad ji rėmėsi savo vidiniu įsitikinimu spręsdama dėl nukrypimų nereikšmingumo, teikė savo atskirąją nuomonę dėl Laikinosios komisijos išvadų, neturi įtakos sprendžiant dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo teisėtumo ir pagrįstumo, nes šiais argumentais pareiškėja galėjo grįsti teisinę poziciją atsisakydama darbus vykdžiusius ar jiems vadovavusius atsakingus asmenis traukti administracinėn atsakomybėn.

Pareiškėjos – Departamento teritorinio padalinio vyriausiosios valstybinės inspektorės pareigybė, remiantis aprašymu, reikalinga vykdyti kultūros paveldo apsaugos kontrolės funkcijas (b. l. 41). Atsižvelgiant į pareiškėjos tarnybos reikšmę visuomenei, priimamų sprendimų aktualiais jai klausimais viešą pobūdį, tiek sprendimas pradėti administracinio teisės pažeidimo bylą, tiek teisenos nepradėti, pradėtą nutraukti, negali būti grindžiamas prielaidomis, išdėstomas iš esmės ne viešo pobūdžio tarnybiniame pranešime. Nagrinėjamo ginčo atveju Departamento specialistų nuomonės, Laikinosios komisijos patvirtintos išvados Nr. RG-45 dėl sprendimo taikyti administracinę atsakomybę buvo skirtingos negu pareiškėjos, todėl pareiškėja, veikdama savo kompetencijos ribose, vykdydama 2010 m. kovo 30 d. gautą užduotį, privalėjo priimti vienokį ar kitokį viešą, ATPK reikalavimus atitinkantį procesinį sprendimą.

Tarnybinės nuobaudos skyrimas nelaikytinas pareiškėjos teisės reikšti savo nuomonę ir įsitikinimus suvaržymu, nes savo poziciją ji galėjo išreikšti aktyviais veiksmais, pateikdama argumentuotą, įstatymo reikalavimus atitinkantį, procesinį sprendimą. Neatlikdama įstatymuose numatytų tarnybos pareigų, pareiškėja elgėsi savavališkai, todėl jos pažeidimas buvo įvertintas ir pagal Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 13 dalį kaip piktnaudžiavimas.

Administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tarnybinės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimų nenustatė. Nors pareiškėja teigė, kad iki skundo padavimo teismui jai atsakovas ribojo teisę susipažinti su Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos išvadomis, tačiau nenurodė, kokią reikšmę tai turi sprendžiant dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, dėl to šis argumentas sprendžiant ginčą pripažintinas neturinčiu reikšmės.

Pirmosios instancijos teismas nustatė iš esmės visas reikšmingas aplinkybes byloje, teisingai aiškino ir taikė valstybės tarnautojo atsakomybę reglamentuojančias ir susijusias administracinių teisės pažeidimų teisenos normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjos N. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.