Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Master“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-214-261/2016 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Master“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Master“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas nesutiko su argumentu, kad atstovauti pardavėją įforminant muitinės procedūras buvo įgalioti pareiškėjui dirbantys fiziniai asmenys, nes įgaliojimuose nenurodyta, jog įgaliotiniai buvo įgaliotojo („Gus Group LLC“) darbuotojai, tai patvirtino ir „Gus Group LLC“ 2013 m. gegužės 21 d. raštas. Priešingai, šie darbuotojai buvo UAB „Baltic master“ logistikos vadybininkai. Teiginys, kad nebuvo pateiktos prekių pirkimo-pardavimo sutartys tarp pareiškėjo ir pardavėjo, taip pat neatitiko tikrovės, nes užsakymų patvirtinimuose buvo visos būtinos sąlygos, kad pirkimo-pardavimo sutartis būtų laikoma sudaryta. Be to, rašytinės sutarties nebuvimas nebuvo ir negalėjo būti pagrindu, leidžiančiu konstatuoti, jog asmenys susiję. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nepateikė Malaizijos įmonės pardavimo sąskaitų „Gus Group LLC“, nes jis visas prekes įsigijo iš „Gus Group LLC“, todėl jis neturėjo ir negalėjo turėti dokumentų, pagrindžiančių prekių įsigijimą iš gamintojo, o pardavėjas atsisakė jam pateikti tokias sąskaitas, kas patvirtino, jog pirkėjas ir pardavėjas nebuvo tarpusavyje susiję asmenys. Kartu pažymėtina, kad prekių gabenimo išlaidos įskaitytos į prekių kainą, nurodytą sąskaitose. Pareiškėjo įsiskolinimai pardavėjui bei kitiems tiekėjams rodė pareiškėjo sunkią finansinę padėtį, tačiau jokiu būdu neįrodė jo susiejimo su „Gus Group LLC“.

Pareiškėjo nuomone, visos importuotos kondicionierių komplektuojamosios dalys nepagrįstai pavadintos bendru pavadinimu „prekės“, kadangi kiekviena iš šių dalių turėjo skirtingą paskirtį, pavadinimą ir kainą. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, jog Muitinė nurodė, kad muitinės prekių muitinio įforminimo informacinėje sistemoje PREMI DB (toliau – ir PREMI DB) nebuvo informacijos apie sandorius, kurie atitiktų tapačių ir panašių prekių reikalavimus, tačiau, nepaisant to, prekių vertė buvo padidinta 3,5 karto, o Departamentas nurodė, kad Muitinė turėjo teisę vadovautis informacija, pateikta PREMI DB.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas akcentavo, kad Muitinė, atlikdama sandorių verčių kontrolę, prekes lygino ne su vidutinėmis vertėmis PREMI DB, o su panašių prekių sandorio verte pagal šalį (Malaizija) ir taip padarė grubius pažeidimus, jokiais kitais kriterijais nesivadovavo, nevertino informacijos duomenų bazėje Eurostat (toliau – ir Eurostat DB). Pirkimo-pardavimo susitarimas buvo vienodas, nekito, ko reikalavo sandorio vertės metodas. Pareiškėjas pabrėžė, kad šiuo metu visa skola pardavėjui sumokėta, be to, tai neturėjo jokio poveikio kainai. Pareiškėjo nuomone, Muitinė nustatė fiktyvią prekių vertę.

Teismo posėdžio metu atsakovas pažymėjo, kad susitarimas dėl atsiskaitymo ar bankiniai pavedimai mokestinio patikrinimo metu pateikti nebuvo, todėl susitarimas dėl atsiskaitymo turėtų būti vertinamas kritiškai. Atsakovo nuomone, duomenys, esantys Eurostat DB, buvo bendri visoms, ne tik pareiškėjo importuotoms, prekėms duomenys, todėl Eurostat DB kaina nebuvo tiksli, o palyginimai – nerealūs. Išraše iš PREMI DB buvo prekių aprašymai, į kuriuos Muitinė atsižvelgė, vadovautasi iš tos pačios šalies, iš to paties gamintojo gautų prekių muitinės verte, kas realiausiai atspindėjo sandorį. Lemiamą reikšmę situacijos vertinimui turėjo minėtos aplinkybės, susitarimų nebuvimas, darbuotojų tapatumas, didžiulės skolos pardavėjui, transportavimo išlaidas pagrindžiančių dokumentų nepateikimas.

Teismo posėdžio metu trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžė, kad nuolaidų dokumentas pateiktas tik teismui, todėl vertintinas kaip gynybinė pozicija. Be to, oficialiuose teisės aktuose minima tik PREMI DB, todėl Lietuvoje galima naudotis tik ja, o ne Eurostat DB, kuri sukurta visai kitiems tikslams (prognozėms ir pan.). Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat teigė, kad CMR dokumentai nepatvirtino transportavimo išlaidų apmokėjimo.

II.

Teismas taip pat nustatė, kad Malaizijos įmonė „O. Y. L. Manufacturing Company SDN. BHD“ pardavė prekes „Gus Group LLC“, kuri jas pardavė pareiškėjui. Pats pareiškėjas Muitinei paaiškino, kad prekių pirkimo-pardavimo sutartys su „Gus Group LLC“ nesudarytos, prekės tiekiamos užsakymo pagrindu. Muitinė nustatė, kad pareiškėjas už importuotas prekes laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pardavėjui buvo skolingas 6 507 251,15 Lt (1 884 630,20 Eur) ir šiuo laikotarpiu iš jo gavo dar prekių už 5 388 174,19 Lt (1 560 523,11 Eur), dengdamas skolą sumokėjo 3 924 209,02 Lt (1 136 529,49 Eur), tačiau už ginčo laikotarpiu gautas prekes neatsiskaitė. Laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjas iš pardavėjo įsigijo prekių už dar 795 540,11 Lt (230 404,34 Eur), tačiau atsiskaitymai nebuvo vykdomi. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai, jog šiuo metu visos skolos buvo sumokėtos, rodė, kad pareiškėjas ėmėsi gynybinės, sau palankios pozicijos ir visų įmanomų veiksmų, kad, ginčui pasiekus teismą, jis argumentus kreiptų sau palankia linkme. Tokie pareiškėjo veiksmai vertintini kritiškai, argumentai šiuo klausimu atmestini. Pareiškėjas su „Gus Group LLC“ pirkimo-pardavimo sutarties su tinkamai aptartomis apmokėjimo sąlygomis nebuvo sudaręs, atsiskaitymas už prekes nebuvo kontroliuojamas, kas nepriimtina ir nebūdinga verslo atžvilgiu. Sąskaitose faktūrose neišskirta, kokią nurodytos sumos dalį sudarė prekės kaina ir kokią – transportavimo paslaugos, pats pareiškėjas jokių įrodymų nepateikė, todėl nebuvo galimybės nustatyti tikrosios už prekes mokėtinos sumos. Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog pareiškėjo importuotų prekių apmokėjimo sąlygos negalėjo būti pripažintos aiškiomis, todėl jam pagrįstai pritaikytos Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkto nuostatos.

Teismas akcentavo, kad įgaliojimus dėl transporto organizavimo iš Klaipėdos jūrų uosto į Vilnių „Gus Group LLC“ vardu pasirašė pareiškėjo logistikos vadovai J. K. ir J. I.. Pareiškėjo importuotų prekių kaina buvo nepagrįstai maža – 3-4 kartus mažesnė palyginus su kitų importuotojų deklaruotomis panašių prekių sandorių vertėmis, sukauptomis PREMI DB. Šioje bazėje sukauptų duomenų teismas papildomai netikrino, kadangi nebuvo pagrindo abejoti valstybės institucijos iš jos pateiktais duomenimis. Taikymo taisyklių 12 punktas įtvirtino taisyklę naudotis būtent PREMI DB sukauptais duomenimis apie prekių muitinę vertę, todėl pareiškėjo argumentai apie Eurostat DB laikytini nepagrįstais. Departamento generalinio direktoriaus 2004 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 1B-431 patvirtintų Importuojamų prekių muitinio įvertinimo taisyklių 5 punkte nustatyta, kad pagrindinis importuojamų prekių muitinės vertės kontrolės būdas yra importuojamų prekių sandorių verčių palyginimas su deklaruotomis tapačių arba panašių prekių sandorių vertėmis. Taigi, PREMI DB esančios informacijos analize remtasi pagrįstai. Įvertinus šias aplinkybes ir nurodytas pareiškėjo skolas pardavėjui, kurios nebuvo kontroliuojamos, kas neatitiko verslo logikos, matyti, kad pareiškėjas ir pardavėjas buvo susiję asmenys nagrinėjamo ginčo kontekste. Teismas pabrėžė, kad tiek nustatytos aplinkybės apie pareiškėjo importuotų prekių apmokėjimo sąlygų neaiškumą, tiek susijusių asmenų egzistavimą įrodė, kad pareiškėjui pagrįstai nepritaikytas sandorio vertės metodas ir jo importuotų prekių muitinė vertė nustatyta pagal Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalį, naudojant duomenis iš PREMI DB.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad visos importuotos kondicionierių komplektuojamosios dalys nepagrįstai buvo vadinamos bendru pavadinimu „prekės“, kadangi kiekviena iš šių dalių turėjo skirtingą paskirtį, pavadinimą, kainą, teismas sutiko su Komisijos pozicija, jog pats pareiškėjas importo deklaracijose importuotas prekes aprašė vienu pavadinimu – oro kondicionavimo įrenginių dalys, deklaravo vienu prekių kodu, nurodydamas bendrą šių dalių masę kilogramais, todėl šis pareiškėjo teiginys atmestinas, o Muitinės sprendimas naudoti PREMI DB duomenis apie kitų importuotojų importuotų oro kondicionavimo įrenginių dalių, neidentifikuojant šių dalių, kainas laikytinas teisingu. Be to, pagrįstai atsisakyta vertinti pareiškėjo pateiktą turto vertinimo ataskaitą Nr. 13-205-51, kadangi joje vertinta šaldymo įranga vienetais, o pareiškėjas savo prekes deklaravo kilogramais, taigi nagrinėjamu atveju tokia ataskaita nebuvo pakankama ir tiksli. Dėl pareiškėjo teiginio, kad ginčijamais sprendimais buvo atsakyta ne į visus jo argumentus, pažymėtina, kad tiek atsakovas, tiek Komisija tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundus, aptarė esmines ir svarbiausias aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, o į kiekvieną pareiškėjo pateiktą argumentą nebuvo pagrindo atsakyti, jei bendrame kontekste padarytų išvadų pakako tinkamam sprendimui priimti.

III.

Pareiškėjas akcentavo, kad pirkimų vykdymas užsakymų (proformų) pagrindu, pardavėjui kartu su prekėmis pateikiant sąskaitas, bet nesudarant rašytinės prekių pirkimo-pardavimo sutarties, buvo įprasta praktika tarptautinės prekybos atveju. Nepagrįstas ir teismo argumentas dėl to, kad atsiskaitymas už prekes nebuvo kontroliuojamas, nes sutartis dėl atidėto mokėjimo jį paneigė, kaip ir dokumentai dėl visiško skolos padengimo. Byloje esantys dokumentai (prekių gamintojo 2011 m. liepos 1 d. raštas bei prekių kainininkai) įrodė pirkėjo (pareiškėjo) ir pardavėjo susitarimą dėl prekių kainos nustatymo, pagal kurį prekių kaina nustatoma taikant nustatyto dydžio nuolaidą, ją skaičiuojant nuo kainininke nurodytos kainos. Galutinė prekės kaina tikslinama kiekvieno užsakymo metu, atsižvelgiant į transportavimo kaštus, mokėjimo valiutos (JAV dolerio) kurso kitimą. Aplinkybę, jog būtent toks buvo pareiškėjo ir pardavėjo susitarimas dėl prekių kainos nustatymo, patvirtino ir byloje esančios prekių įsigijimo sąskaitos. Be to, skirtingo laikotarpio prekių įsigijimo sąskaitose prekių, pažymėtų vienu pardavėjo kodu, kainos už prekės vienetą beveik nekito. Tai rodė, kad pareiškėjo ir pardavėjo individualiai aptarta prekių kaina buvo stabili, nebuvo neįprastų kainų šuolių tiek tikrinamuoju laikotarpiu, tiek vėliau. Be to, byloje nebuvo jokių duomenų, paneigiančių šį kainos tarp pareiškėjo ir pardavėjo nustatymo principą. Šių aplinkybių nevertino nei Muitinė, nei Departamentas, nei teismas, tokiu būdu nebuvo analizuotas ir vertintas individualus pareiškėjo ir pardavėjo susitarimas dėl prekių kainos nustatymo. Pirkėjo ir pardavėjo susitarimas dėl atsiskaitymo termino, jeigu nuo jo nepriklausė prekių kainos dydis, neturėjo reikšmės prekių muitinei vertei, kadangi ji siejama tik su individualiu pirkėjo ir pardavėjo susitarimu dėl prekių kainos nustatymo. Todėl teismas nepagrįstai atmetė sandorio vertės metodo taikymą dėl pareiškėjo skolos pardavėjui egzistavimo, tuo netinkamai pritaikydamas Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalį ir Įgyvendinimo nuostatų 144 straipsnio 1 dalį.

Pareiškėjas akcentavo, kad teismas neteisingai aiškino ir taikė Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies d punktą bei Įgyvendinimo nuostatų 143 straipsnio 1 dalies b punktą (dėl pirkėjo ir pardavėjo tarpusavio susiejimo). Kaip minėta, Muitinė klaidingai sprendė, jog pareiškėjo logistikos vadovai buvo pardavėjo darbuotojai. Teisiškai pripažintais verslo partneriais (Įgyvendinimo nuostatų 143 str. 1 d. b p. prasme) galėtų būti laikomi holdingo nariai, kuomet juos sieja teisinis ryšys. Šio konkretaus ginčo kontekste Muitinė nenustatė jokių aplinkybių, kad pareiškėjo darbuotojai, kaip pardavėjo įgalioti atstovai, būtų darę kokią nors įtaką prekių kainai. Teismas nurodė, kad pareiškėjo ir pardavėjo sąsajumą papildomai patvirtino tai, kad pareiškėjo importuotų prekių kaina buvo 3-4 kartus mažesnė nei kitų importuotojų PREMI DB sukauptos panašių prekių sandorių vertės, be to, pareiškėjas skolingas pardavėjui. Tačiau teismas nenurodė, kuriuo Įgyvendinimo nuostatų punktu remiantis laikė, jog pareiškėjas ir pardavėjas buvo susiję.

Pareiškėjo nuomone, teismas neteisingai aiškino ir taikė Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 2 dalies a punktą, pagal kurį faktas, kad pirkėjas ir pardavėjas yra tarpusavyje susiję, pats savaime nelaikomas pakankamu pagrindu pripažinti sandorio vertę nepriimtina. Siekdama atmesti sandorio vertės metodą, muitinė privalo nustatyti pirkėjo ir pardavėjo tarpusavio ryšį ir tokio ryšio įtaką kainai. Šiuo atveju, net ir grįsdama sandorio vertės netaikymą dėl pareiškėjo ir pardavėjo sąsajumo, Muitinė privalėjo atlikti išsamesnį tyrimą ir nustatyti jų tarpusavio ryšio įtaką kainai (įtakos buvimo faktą), išdėstydama tokios savo išvados motyvus deklarantui (pareiškėjui) ir suteikdama jam realią galimybę atsakyti. Tačiau Muitinė nurodė tik klaidingą prielaidą dėl to, kad pareiškėjo darbuotojai (logistikos vadovai) buvo ir pardavėjo darbuotojai, nenurodydama jokių aplinkybių dėl to, jog tai turėjo poveikį nustatant prekių kainą. Byloje buvo įrodymai, patvirtinantys prekių kainos nustatymo principus, kurie buvo vienodi ilgą pareiškėjo ir pardavėjo bendradarbiavimo laikotarpį, nekito, buvo lengvai patikrinami, stabilūs, todėl akivaizdu, kad darbuotojai nedarė jokios įtakos prekių kainai. Teismas, siekdamas pagrįsti pareiškėjo ir pardavėjo sąsajumo įtaką kainai, rėmėsi klaidingais Muitinės teiginiais, kad pareiškėjo prekių kaina buvo kelis kartus mažesnė nei kitų importuotojų panašių prekių sandorio vertės. Tai nepagrįsta, nes, pirma, PREMI DB nebuvo prekių, kurios atitiko panašių prekių kriterijus (tą patvirtino ir Muitinė, ir Departamentas), antra, pareiškėjo prekių kaina buvo sulyginta su tokiu kito importuotojo importo atveju, su kuriuo negalėjo būti lyginama dėl importo kiekio skirtumų, importo laikotarpio nesutapimo („tuo pačiu arba maždaug tuo pačiu metu“).

Pareiškėjo vertinimu, teismas nemotyvavo savo sprendimo dėl Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio taikymo. Bendrijos muitinės kodekso Aiškinamosios pastabos aiškiai įtvirtino, kad, taikant Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnį ir prekių muitinę vertę nustatinėjant pagal panašių prekių sandorio vertės metodą, lanksčiau taikomas kriterijus „tuo pačiu arba maždaug tuo pačiu metu“, vertinamos prekės, pagamintos kitoje eksporto šalyje, gali būti naudojamos panašių prekių muitinės vertės, nustatytos dedukciniu ir apskaičiuojamos vertės metodais (Muitinės kodekso 30 str. 2 d. c ir d p.). Muitinė, priešingai išdėstytam teisiniam reguliavimui, išsamiai nemotyvuodama nurodė, kad pareiškėjo prekių muitine verte laikytina vertė, nustatyta naudojantis PREMI DB sukauptais duomenimis, nepateikiant jokių duomenų apie tai, kaip tokie duomenys buvo atrinkti, kaip atliktas prekių pripažinimo panašiomis tyrimas. Iš byloje esančio PREMI DB išrašo ir Muitinės atstovų patvirtinimo teismo posėdžio metu žinoma, kad Muitinė, nustatydama pareiškėjo prekių muitinę vertę, rėmėsi konkretaus prekių eksporto atvejo kaina už prekės vienetą – kilogramą, t. y. eksporto į Lietuvą iš Malaizijos, kurio metu prekės importuotos 2010 m. rugpjūčio mėn., o prekės sudarė 12 kg svorį (56,67 Lt/kg), importuotojas – UAB „NIT“ (toliau – Lyginamasis sandoris). Būtent šio sandorio vieno kilogramo vertę (apskaičiuotą vertę) Muitinė pritaikė visoms 23 pareiškėjo deklaracijoms, kuriose fiksuoti importo sandoriai 2009-2011 m. Visus 23 pareiškėjo importo atvejus Muitinė vertino lyg vieną. Laikant, kad pareiškėjo prekių muitinė vertė turėjo būti 56,67 Lt/kg, susiklostė situacija, kad pareiškėjas ne mažiau nei tris metus šias prekes vidaus rinkoje pardavinėjo pigiau nei pats įsigijo. Nei Muitinė, nei Departamentas, nei teismas šių aplinkybių nevertino ir į jas neatsižvelgė. Lyginamojo sandorio pasirinkimą, pasak Muitinės atstovų, lėmė tai, kad tai buvo vienintelis eksporto iš Malaizijos atvejis. Tačiau Muitinė, vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsniu, galėjo pareiškėjo prekes lyginti ir su iš kitų, artimų Malaizijai, rinkų prekėmis, kurios importuotos tuo pačiu metu ir kurių importo kiekiai atitiko pareiškėjo importo kiekius. Be to, importo į Bendriją iš Malaizijos atvejų buvo ir daugiau, o jų sandorio vertė nebuvo ženkliai didesnė nei pareiškėjo prekių. Šią informaciją įrodė Muitinės pareiškėjui pateikti duomenys – lentelė „Importas išleidimas į laisvą apyvartą, taikytas sandorio vertės metodas“. Šioje lentelėje fiksuojami šie importo į Bendriją iš Malaizijos atvejai: 2012 m. vasario mėn. importo atvejis – 32,96 Lt/kg; 2012 m. gegužės mėn. importo atvejis – 27,16 Lt/kg; 2012 m. birželio mėn. importo atvejis – 31,95 Lt/kg; 2012 m. liepos mėn. importo atvejis – 30,91 Lt/kg ir kt. Muitinė, nustatydama pareiškėjo importuotų prekių sandorio vertę pagal Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnį, taikė panašių prekių sandorio vertės metodą, nors neatliko jokio pareiškėjo prekių ir Lyginamojo sandorio prekių tyrimo, siekdama nustatyti, ar šios prekės laikytinos panašiomis. Muitinės ir Departamento atstovai teismo posėdžio metu patvirtino, kad neturėjo jokių duomenų apie Lyginamąjį sandorį, išskyrus tai, kad tai buvo „oro kondicionierių dalys“. Taigi, to nepadariusi, Muitinė negalėjo teigti, jog prekės buvo panašios.

Pareiškėjas pabrėžė, kad, net ir laikant pareiškėjo prekes ir Lyginamojo sandorio prekes panašiomis, Muitinė padarė esminį teisės aktų pažeidimą ir pareiškėjo prekių muitine verte laikė ne panašių prekių sandorio vertę (Lyginamojo sandorio prekių sandorio vertę), o apskaičiuotąją vertę, panaudodama tam Lyginamojo sandorio prekių vertę vienam kilogramui. Tuomet Muitinė ją taikė pareiškėjo prekėms, t. y. pareiškėjo importuotų prekių svorį padaugino iš nustatytosios vieno kilogramo kainos. Tokiu būdu apskaičiuota pareiškėjo prekių muitinė vertė neatitiko reikalavimo, kad ja laikytina panašių prekių sandorio vertė, nes pritaikyta ne panašių prekių sandorio vertė, o iš sandorio vertės išskaičiuotas dydis už vienetą (kg). Prekių sandorio vertė – tai prekės/-ių kaina, o ne kaina už vieną tos prekės kilogramą. Toks muitinės vertės nustatymas neatitiko Bendrijos muitinės kodekso 30 ir 31 straipsnių. Taigi, pareiškėjo prekes Muitinė lygino pažeisdama visus panašių prekių metodui taikytinus kriterijus: 1) pažeidė kriterijų dėl lyginamų prekių importo laikotarpio („tuo pačiu arba maždaug tuo pačiu metu“), nes visas pareiškėjo 2009-2011 m. importuotas prekes sulygino su Lyginamuoju sandoriu, kurio metu prekės importuotos 2010 m. rugpjūčio mėn. (12 kg), nors kitų importo atvejų iš Malaizijos į Europos Sąjungą, atitinkančių importo laiko kriterijų, buvo daug ir tai patvirtino Eurostat DB duomenys; 2) nelygino pareiškėjo ir Lyginamojo sandorio prekių charakteristikų, duomenų apie tai, iš ko jos pagamintos, ar galėjo atlikti tas pačias funkcijas kaip pareiškėjo prekės; 3) pažeidė kriterijų lyginti tik panašaus apyvartos kiekio prekes, nes pareiškėjo deklaruotų prekių sandorio vertę palygino su Lyginamuoju sandoriu – eksporto iš Malaizijos į Lietuvą atveju, kurio apyvartos kiekis (12 kg prekių) buvo kelis šimtus kartų mažesnis už pareiškėjo prekių apyvartos kiekį (nuo 4 000 iki 10 000 kg prekių). Kaip matyti iš PREMI DB išrašo, eksporto į Lietuvą atvejų, labiau atitinkančių pareiškėjo prekių apyvartos kiekius, buvo ne vienas (2009 m. – 12 778,4 kg iš Kinijos, 3 863 kg iš Kinijos; 2010 m. – 9 502,6 kg iš Kinijos ir kt.). Be to, šie nurodyti atvejai labiau atitiko ir importo laiko kriterijų („tuo pačiu metu“); 4) nelygino pareiškėjo prekių su iš kitų, artimos Malaizijai geografinės rinkos šalių, eksportuotomis prekėmis (kurių sandorio vertė nebuvo didesnė už pareiškėjo prekių vertę, o dažnai net mažesnė), nors tą tiesiogiai leido minėtos Aiškinamosios pastabos (importo atvejai: iš Kinijos (16,44 Lt/kg, 5,57 Lt/kg ir 4,73 Lt/kg), Singapūro (25,39 Lt/kg), Honkongo (19,12 Lt/kg) ir kt.); 5) nerinko ir neanalizavo duomenų apie eksporto į Bendriją atvejus, kuriuos galima gauti Bendrijoje (tokių duomenų buvimą patvirtino Eurostat DB duomenys). Nors Departamento atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad vadovautasi Importuojamų prekių muitinio įvertinimo kontrolės taisyklių, patvirtintų Departamento generalinio direktoriaus 2004 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 1B-431 (Departamento generalinio direktoriaus 2012 m. gruodžio 14 d. įsakymo Nr. 1B-944 redakcija) (toliau – ir Įvertinimo kontrolės taisyklės), 44.1 punktu, tačiau, kadangi byloje nebuvo duomenų apie palyginamųjų prekių fizines charakteristikas, darytina neabejotina išvada, kad pažeistos ir nacionalinės teisės nuostatos.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad teismas nepasisakė dėl specialisto J. R. išvados, kuria konstatuota, jog Muitinės veiksmai šiuo konkrečiu atveju prieštaravo Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsniui. Tokiu būdu liko neaptarta specialisto išvados įrodomoji reikšmė. Dėl Muitinės atstovės teiginio, kad remtasi Taikymo taisyklėmis, pastebėtina, kad Bendrijos muitinės kodeksas ir Įgyvendinimo nuostatos buvo įtvirtinti reglamentais, t. y. tiesiogiai taikomais teisės aktais, kurių įgyvendinimui nereikėjo priimti jokių nacionalinės teisės nuostatų. Pareiškėjas rėmėsi minėtų reglamentų nuostatomis ir teismo prašė jas taikyti tiesiogiai. Ankščiau nurodytos nacionalinės teisės nuostatos negalėjo apriboti pareiškėjui Bendrijos muitinės kodeksu (reglamentu) suteiktų teisių, kurios įpareigojo muitinės įstaigą, nustatant pareiškėjo prekių muitinę vertę, remtis duomenimis, kuriuos galima gauti Bendrijoje, o ne tik Lietuvos Respublikoje. Taigi, teismas nepasisakė dėl Muitinės ir Departamento veiksmų, taikant Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnį, dėl ko sprendimas šioje dalyje taip pat liko nemotyvuotas.

Atsakovo nuomone, viena iš esminių sandorio vertės metodo taikymo sąlygų buvo ta, jog būtina nustatyti faktiškai už importuotas prekes sumokėtą ar mokėtiną kainą, t. y. sandorio vertės metodas taikomas tik tuo atveju, kai apmokėjimo už prekes sąlygos yra aiškios ir pagrįstos konkrečiais įrodymais bei nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Nagrinėjamu atveju sandorio vertės metodas netaikytinas ne vien todėl, kad už įsigytas ir importuotas prekes buvo dideli įsiskolinimai, bet ir nustačius, jog pareiškėjas su pardavėju pirkimo-pardavimo sutarčių su tinkamai aptartomis pristatymo, draudimo, apmokėjimo ir kitomis sąlygomis nebuvo sudaręs, atsiskaitymai už prekes nebuvo kontroliuojami, sąskaitose faktūrose neišskirta, kokią nurodytos sumos dalį sudarė prekių kaina, o kokią – transportavimo išlaidos, t. y. neaiškios nei prekių įsigijimo, nei pristatymo bei atsiskaitymo sąlygos. Nors pareiškėjas paaiškino, kad ginčo prekių gabenimo išlaidos buvo įskaitytos į prekių kainą, nurodytą sąskaitose (invoices), o šį faktą „Gus Group LLC“ patvirtino 2013 m. gegužės 21 d. raštu, tačiau konkretūs įrodymai (apmokėjimo už transportavimą dokumentai ar pan.) šiam faktui patvirtinti nepateikti. Be to, nustatyta, jog pagal minėtas deklaracijas prekių tiekimas vykdytas Incoterms „CPT Vilnius“ sąlygomis, reiškiančiomis, jog prekių pardavėjas apmoka prekių pristatymo į pirkėjo nurodytą paskirties vietą, pakrovimo, krovinių terminalo šalyje siuntėjoje (eksportuotojoje) išlaidas ir, jeigu prekės gabenamos reguliariosiomis laivybos linijomis, iškrovimo paskirties uoste išlaidas, kurios paprastai įtraukiamos į fraktą ir numatomos sudarant vežimo sutartį (kontraktą). Jis taip pat sutvarko prekių eksporto muitinės formalumus ir sumoka eksporto mokesčius. Atsakovas pabrėžė, jog Muitinė nustatė, kad, įforminant bendrąsias deklaracijas Klaipėdos teritorinės muitinės veiklos zonoje, buvo pateikti įgaliojimai, kurių pagrindu transportavimo paslaugas teikiančios Lietuvos įmonės turėjo iš Klaipėdos jūrų uosto atsiimti konkretų konteinerį su kroviniu, atlikti tranzito muitinės procedūras ir pristatyti gavėjui. 7 tokius įgaliojimus surašė „Gus Group LLC“, iš kurių 4 pasirašė pareiškėjo darbuotojai J. K. ir J. I. (parašai patvirtinti „Gus Group LLC“ spaudu), 19 įgaliojimų surašė pareiškėjas. Taigi, mokestinio patikrinimo metu nustatytos juridinę reikšmę turinčios faktinės aplinkybės, o būtent ilgalaikiai pardavėjo ir pareiškėjo nekontroliuojami komerciniai sandoriai, verslo logika nepagrįsta pareiškėjo skola pardavėjui, fizinių asmenų, dirbančių pareiškėjo įmonėje ir veikiančių „Gus Group LLC“ vardu bei besinaudojančių šios įmonės spaudu, tapatinimas, kas sudarė pagrindą pripažinti pareiškėją ir pardavėją susijusiais asmenimis Įgyvendinimo nuostatų 143 straipsnio 1 dalies b punkto prasme.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjo pretenzijos dėl Bendrijos muitinės kodekso 30 straipsnio netaikymo buvo nepagrįstos nustačius, kad jo importuotų prekių muitinės vertės neįmanoma nustatyti vadovaujantis 29 straipsniu. Muitinė 2013 m. gruodžio 20 d. patikrinimo ataskaitos Nr. 3VM320124M 3.1.2 punkto 7 papunktyje išsamiai nurodė, kodėl importuotų prekių vertė negalėjo būti nustatyta nuosekliai taikant Bendrijos muitinės kodekso 30 straipsnio nuostatas. Šių Muitinės argumentų pareiškėjas neginčijo, todėl pareiškėjo skundus nagrinėjusių institucijų (Komisijos ir teismo) sprendimuose šiuo klausimu išsamiai ir nepasisakyta.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas neteisingai interpretavo ir Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio taikymą, teigdamas, kad Muitinė jo prekių muitine verte laikė ne panašių prekių sandorio vertę (Lyginamojo sandorio prekių sandorio vertę), o apskaičiuotąją, neatsižvelgė į importuotų prekių pardavimo vidaus rinkoje kainas, neanalizavo duomenų apie eksporto į Bendriją atvejus, esančių Eurostat DB, ir t. t. Taikymo taisyklių 12 punktas nustatė, kad, taikydama tapačių bei panašių prekių sandorio vertės metodus ir Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnį, muitinė naudojasi Departamento prekių muitinio įvertinimo duomenų bazėje sukauptais duomenimis apie prekių muitinę vertę, o duomenų atrankos iš šios duomenų bazės, naudojimosi jais ir sprendimo nustatyti prekių muitinę vertę pagal nurodytoje duomenų bazėje sukauptus duomenis įforminimo tvarką pavesta nustatyti Departamento generaliniam direktoriui. Taigi, Muitinė, nustatydama pareiškėjo importuotų prekių muitinę vertę, vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsniu, pagrįstai naudojosi PREMI DB sukauptais duomenimis. Vadovaujantis minėtų taisyklių 9.3 papunkčiu ir 10, 17 bei 18 punktais, PREMI DB vidutinės vertės naudojamos tik kainų palyginimui muitinio įforminimo metu, t. y. tik pirminiam rizikos vertinimui ir tik kontrolės tikslais, bet ne tiesiogiai importo muitų ir mokesčių apskaičiavimui. Šiuo atveju Muitinė pareiškėjo importuotų prekių muitinę vertę nustatė remdamasi kito importuotojo – UAB „NIT“ – konkrečioje deklaracijoje deklaruotų importuotų prekių tuo pačiu pavadinimu (oro kondicionierių dalys), klasifikuotų tuo pačiu TARIC kodu (8415900090), tos pačios kilmės (Malaizijos, to paties gamintojo), sandorio verte ‑ 56,67 Lt/kg, t. y. Muitinė iš PREMI DB parinko mažiausią 2009-2011 m. importuotų Malaizijos kilmės prekių, klasifikuojamų tuo pačiu TARIC kodu, kainą (išskyrus pačio pareiškėjo importuotų prekių, kurių vertė tikrinta, kainas).

Atsakovas pažymėjo, kad nepagrįstas ir pareiškėjo reikalavimas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Vienoda importuojamų prekių muitinį įvertinimą reglamentuojančių teisės aktų taikymo praktika pakankamai suformuota tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teisme bei Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme išnagrinėtomis bylomis, tiek ir Pasaulio prekybos organizacijos Muitinio įvertinimo techninio komiteto sprendimais, nurodymais ir t. t.

Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, jis ir Departamentas skundžiamuose sprendimuose nustatė aiškias aplinkybes, dariusias poveikį vertinamų prekių pardavimui arba kainai, kurių neįmanoma įvertinti, ir pagrįstai nustatė, kad sandorio vertė netaikytina pagal Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punktą. Nors pareiškėjas teigė, kad pirkimai-pardavimai vykdyti užsakymų (proformų) pagrindu ir tai buvo įprasta tarptautinės prekybos praktika, tiek Muitinė ir Departamentas skundžiamuose sprendimuose, tiek teismas apskųstame sprendime teisingai pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė pirkimo-pardavimo sutarties su „Gus Group LLC“, kurioje būtų įtvirtinti visi sandorio aspektai, išsamios prekių apmokėjimo sąlygos, draudimo ir pristatymo sąlygos bei kita. Taip pat, kaip minėta ir skundžiamoje pakartotinio patikrinimo ataskaitoje, pareiškėjas pateikė tik vieną užsakymo (proformos) pavyzdį. Trečiasis suinteresuotas asmuo akcentavo teismo teiginį, kad atsiskaitymai už prekes nebuvo kontroliuojami. Iš Komisijos byloje esančio pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 25 d. rašto matyti, kad pareiškėjas neturėjo rašytinio susitarimo su pardavėju ir, kadangi jie buvo ilgalaikiai partneriai, savo veiklą vykdė žodiniais susitarimais, todėl ir apmokėjimai už prekes buvo vykdomi žodiniais susitarimais. Tačiau nustatyta, kad pareiškėjas už importuotas prekes laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pardavėjui buvo skolingas 6 507 251,15 Lt (1 884 630,21 Eur). Nepaisant to, prekių pirkimai-pardavimai toliau buvo vykdomi. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nevykdė atsiskaitymų už prekes, buvo skolingas nepagrįstai didelę pinigų sumą ir su pardavėju nebuvo sudaręs pirkimo-pardavimo rašytinės sutarties, kurioje būtų aptartos esminės sandorio sąlygos, taip pat į tai, kad dėl nepagrįstai didelės skolos nebuvo sudaryta rašytinė sutartis dėl skolos grąžino, o įmonių tarpusavio veikla buvo pagrįsta žodiniais susitarimais, laikytina, jog teismas pagrįstai konstatavo, kad tokie veiksmai nebuvo priimtini ir būdingi sąžiningai verslo praktikai. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas tik po minėto 2013 m. rugsėjo 25 d. rašto, jau įpusėjus pakartotiniam patikrinimui, pateikė 2013 m. rugsėjo 30 d. pasirašytą sutartį dėl atidėto skolos mokėjimo. Tai leido daryti išvadą, kad susitarimas pasirašytas ne tam, kad būtų atskleistos faktinės sandorio sudarymo aplinkybės, o tam, kad mokesčių administratoriui būtų pateiktas tariamas pagrindimas dėl nevykdomų atsiskaitymų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo dėl Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies d punkto taikymo pabrėžė, jog patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas pateikė įgaliojimus transporto organizavimui iš Klaipėdos jūrų uosto iki Vilniaus, naudojant „oficialų Gus Group LLC“ spaudą. Pavyzdžiui, 2009 m. spalio 1 d. įgaliojimas, kuriuo „Gus Group LLC“ įgaliojo UAB „Deklora“, pasirašytas logistikos vadovo J. K., patvirtintas „Gus Group LLC“ spaudu; 2012 m. rugpjūčio 29 d. įgaliojimas, kuriuo „Gus Group LLC“ įgaliojo UAB „DHL Lietuva“, pasirašytas logistikos vadovės J. I., patvirtintas „Gus Group LLC“ spaudu. Analizuojant tiek minėtų, tiek kitų byloje esančių įgaliojimų turinį, niekur nepaminėta, kad pareiškėjas buvo įgaliotas pardavėjo ir veikė jo vardu. Atvirkščiai, iš įgaliojimų turinio matyti, jog „Gus Group LLC“ tiesiogiai įgaliojo atlikti transportavimo formalumus ir minėti asmenys įgaliojimus pasirašinėjo kaip įmonės darbuotojai, o ne kaip įgalioti atstovai, įgaliojimus patvirtino oficialiu spaudu. Atsižvelgiant į tai, Muitinė ir Departamentas skundžiamuose sprendimuose pagrįstai nustatė, kad pardavėjas ir pareiškėjas laikytini tarpusavyje susijusiais, o sandorio vertės metodas netaikytinas pagal Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies d punktą. Be to, skundžiamos 2013 m. gruodžio 20 d. pakartotinio patikrinimo ataskaitos Nr. 3VM3200124M tiriamojoje (aprašomojoje) dalyje aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, iš kurių matyti, kad pirminio patikrinimo metu 2012 m. lapkričio 14 d. pareiškėjui buvo pateiktas nurodymas dėl dokumentų pateikimo, tačiau jis pateikė prašymą atsisakyti reikalavimo pateikti dokumentus. Taip pat pakartotinio patikrinimo metu 2013 m. spalio 29 d. pareiškėjui buvo pateiktas nurodymas dėl dokumentų ir informacijos, įrodančios deklaruojamų prekių sandorio muitinę vertę, pateikimo, bet jis nepateikė informacijos, kuri pašalintų Muitinės abejones dėl sandorio vertės metodo taikymo. Muitinė neprivalėjo importuojamų prekių muitinės vertės nustatyti remdamasi sandorio vertės metodu, jei ji, atsižvelgusi į pagrįstas abejones, nebuvo įtikinta, kad deklaruojamoji vertė atspindėjo sumokėtą arba mokėtiną bendrą sumą (Įgyvendinimo nuostatų 181 a str. 1 d.).

Trečiasis suinteresuotas asmuo dėl Bendrijos muitinės kodekso 30 ir 31 straipsnių taikymo pažymėjo, jog pakartotinio patikrinimo ataskaitoje nustatyta, kad nebuvo galimybės pagal kilmės šalį pritaikyti muitiniam įvertinimui tapačių ir panašių prekių sandorio vertės, t. y. PREMI DB nebuvo informacijos apie sandorius, kurie atitiktų tapačių ir panašių prekių reikalavimus. Nebuvo galimybės vertę nustatyti ir dedukciniu vertės metodu, nes pareiškėjas nepateikė šiam metodui taikyti reikalingų dokumentų ir informacijos. Taip pat nebuvo galimybės apskaičiuoti vertę pagal apskaičiuotosios vertės metodą, nes, vadovaujantis Įgyvendinimo nuostatų 153 straipsnio 1 dalimi, muitinė negalėjo reikalauti iš ne Bendrijos asmens pateikti duomenis, kurių reikėjo šiai vertei nustatyti. Muitinė nustatė, kad importuotų prekių, deklaruotų 23 IM deklaracijose, muitine verte laikytina vertė, nustatyta naudojantis PREMI DB sukauptais duomenimis. Vadovaujantis Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2004 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. 1B-329 patvirtintos Bendrojo administracinio dokumento pildymo instrukcijos 27.35.2. punktu, importo deklaracijos 31 langelyje „Krovinio vietos ir prekės aprašymas“ vidurinėje dalyje, kairėje pusėje įrašomas prekių rūšies aprašymas, kuris paprastai vartojamas prekyboje. Prekės turi būti aprašytos taip, kad pakaktų duomenų jas vienareikšmiškai suklasifikuoti pagal kombinuotąją nomenklatūrą. Muitinė, vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 68 ir 78 straipsniais, atliko dokumentinį prekių po išleidimo patikrinimą ir, remdamasi pareiškėjo pateiktais dokumentais, nustatė, kad prekės ginčijamose importo deklaracijose buvo deklaruotos kaip „Oro kondicionavimo įrenginių dalys“, nei detalesnio importuojamų prekių aprašymo, nei duomenų, patvirtinančių kiekvienos prekės charakteristiką, pareiškėjas nepateikė. Atsižvelgiant į tai, teismas teisingai pažymėjo, kad pareiškėjas importo deklaracijose importuotas prekes aprašė vienu pavadinimu – oro kondicionavimo įrenginių dalys, deklaravo vienu prekių kodu, nurodydamas bendrą šių dalių masę kilogramais, todėl pareiškėjo teiginys, kad buvo neįvertinta deklaruotų prekių charakteristika, atmestinas.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad šiuo atveju įrodymų, paneigiančių apskaičiuotą mokesčio sumą, pareiškėjas mokesčių administratoriui ir teismui nepateikė bei nenurodė jų buvimo vietos. Tokia išvada padaryta atsisakant prijungti prie bylos su pareiškėjo apeliaciniu skundu pateiktus dokumentus. ABTĮ 138 straipsnio 3 dalis numato, jog nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Tokių aplinkybių šiuo atveju nebuvo, todėl apeliacinės instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo prijungti prie bylos banko išrašus ir mokėjimo pavedimus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė pagrindo, esant kuriam pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes reikėtų tirti iš naujo ar jas vertinti kitaip. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio apimtyje nepaneigė, kodėl mokesčio ir su juo susijusios sumos apskaičiuotos neteisingai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad muitinė tinkamai taikė teisės aktus ginčo santykiams bei teisingai apskaičiavo mokesčius bei su jais susijusias sumas. Tuo tarpu pareiškėjo pateiktas taikytinos ginčui teisės aiškinimas nepriimtinas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, patikrinęs ištirtas bylos aplinkybes bei jų apimtį, konstatavo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo pakankamai motyvuotas, išdėstyti argumentai buvo pakankami teismo sprendimui pagrįsti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, pažymėjo, jog toks bylos šalies prašymas teismui neprivalomas ir, jei Europos Sąjungos teisės taikymas buvo toks akivaizdus, kad dėl pateikto klausimo sprendimo negalėjo kilti jokių pagrįstų abejonių, teismas neprivalėjo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prejudiciniu klausimu. Pastebėtina, kad vien faktinė aplinkybė, jog ginčo šalis nesutiko su pirmosios instancijos teismo pateiktu teisės aiškinimu, savaime nereiškė, jog Europos Sąjungos teisės turinys nebuvo aiškus, ir, atitinkamai, kad buvo pagrindas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo. Šio ginčo apimtyje Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nekilo neaiškumų dėl Bendrijos muitinės kodekso 29-31 straipsnių taikymo, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prejudiciniu klausimu netenkintas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasi šiais argumentais, pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, o pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

V.

Pareiškėjas pabrėžia, kad jis 2009-2012 m. vykdytiems importams tinkamai ir teisingai naudojo TARIC kodą 8415820090, tačiau 23 deklaracijos buvo pripažintos netinkamomis ir pareiškėjui priskaičiuoti papildomi mokesčiai. Tokia situacija yra akivaizdžiai neteisėta ir nepagrįsta, nes pareiškėjas buvo nubaustas, patyrė didelius finansinius nuostolius dėl papildomai priskaičiuotų mokesčių, nors elgėsi tinkamai. Pareiškėjo nuomone, tai patvirtino, kad šiuo atveju paaiškėjo naujos esminės bylos aplinkybės, kurioms egzistuojant procesas gali būti atnaujinamas. Be to, pareiškėjo išdėstytos aplinkybės visiškai atitiko Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, nes, pirma, šios aplinkybės egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą; antra, šios aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės, nes Muitinė nei patikrinimo akte, nei vėlesniuose sprendimuose nenurodė, su kokiomis konkrečiai prekėmis lygino pareiškėjo importuotas prekes, nors pareiškėjas ne kartą buvo pateikęs tokį prašymą; trečia, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui, t. y. tik gavęs 2016 m. gruodžio mėn. UAB „NIT“ raštą ir papildomus dokumentus; ketvirta, pareiškėjo nurodytos naujai paaiškėjusios bylos aplinkybės turi esminę reikšmę bylai.

Atsakovo nuomone, Departamento 2016 m. rugsėjo 14 d. raštu pareiškėjui pateiktas išaiškinimas dėl importuotos prekės klasifikavimo nesietinas su ginčo byla ir negali būti pripažintas naujai paaiškėjusia aplinkybe, nes minėtu raštu tik atsakyta į pareiškėjo 2016 m. liepos 27 d. klausimą, kaip klasifikuoti ketinamas įvežti iš Kinijos gamintojo multizonines vėsinimo sistemas (VRF systems), ventiliatorius konvektorius (fan coil), Split tipo kondicionierius. Taigi, kalbėta ne apie pareiškėjo iš Malaizijos importuotas oro kondicionavimo įrenginių dalis, klasifikuojamas KN 841590 subpozicijoje, o apie numatomas įvežti visai kito komercinio pavadinimo prekes, t. y. iš Kinijos ketinamą importuoti kondicionavimo įrangą, klasifikuojamą KN 841510 subpozicijoje.

Atsakovas akcentuoja, kad iš UAB „NIT“ 2016 m. gruodžio mėn. rašto turinio neaišku, ar šios bendrovės įvežtos prekės buvo pateiktos Lietuvos muitinei, kokiu pavadinimu ir kaip jos buvo aprašytos deklaracijos 31 langelyje. Rašte nurodytos prekės turėtų būti vadinamos tuo pačiu kaip ir pareiškėjo bendriniu komerciniu pavadinimu – kondicionavimo įrenginių dalimis, matuojamos tais pačiais kaip ir pareiškėjo mato vienetais „KGM“, kadangi ir pats pareiškėjas, deklaruodamas įvežamas kondicionavimo įrenginių dalis, deklaracijose nedetalizavo ir nenurodė konkrečių šių dalių pavadinimų. Atsakovo nuomone, pareiškėjo nurodyti raštai nepateikia kitokių duomenų ir nesuteikia naujos informacijos, paneigiančios Muitinės konstatuotos pareiškėjo prekių vertės, nustatytos jas palyginus su tuo pačiu pavadinimu (oro kondicionierių dalys) ir TARIC kodu (8415900090) kito importuotojo – UAB „NIT“ – importuotomis prekėmis, teisėtumą ir pagrįstumą, todėl pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą yra nepagrįstas ir neturėtų būti tenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas UAB „Baltic Master“ prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-214-261/2016, siekdamas, kad būtų panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės 2013 m. gruodžio 20 d. patikrinimo ataskaita Nr. 3VM3200124M, kuria pareiškėjui nustatyta mokestinė prievolė: 173 005 Lt (50 105,71 Eur) muitas, 1 457 978 Lt (422 259,62 Eur) importo PVM, 437 675 Lt (126 759,44 Eur) PVM delspinigiai, 10 proc. dydžio muito ir PVM bauda – 163 098 Lt (47 236,45 Eur), ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. kovo 31 d. sprendimas Nr. 1A-153, kuriuo minėta ataskaita patvirtinta.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog byla nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ redakcija, galiojančia nuo 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), kadangi prašymas atnaujinti procesą pateiktas po 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1–3 d.).

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-662/2015). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011, 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-77-822/2016). Pažymėtina, jog šaliai nesuteikta teisė atnaujinti procesą vien tik siekiant iš naujo išnagrinėti bylą ar tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos, t. y. per nurodytą įstatymo apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-102/2014, 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-61-552/2016).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. jei naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Pabrėžtina, jog esminėmis bylos aplinkybėmis laikytinos tokios aplinkybės, kurioms paaiškėjus ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasibaigia arba pasikeičia. Be to, tai gali būti tik tokios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie kurias pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; ir 4) kurios turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-140/2011, 2015 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-44-143/2015, 2017 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-12-502/2017).

Pareiškėjas kaip naujai paaiškėjusią aplinkybę nurodo tai, jog Muitinė, atlikdama muitinį vertinimą ir lygindama pareiškėjo importuotas prekes su PREMI DB sukauptais duomenimis, t. y. UAB „NIT“ importuotomis prekėmis, iš esmės lygino ne tapačias ar panašias prekes, todėl nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas importuotas prekes įsigijo keliskart žemesne nei rinkos kaina, ir netaikė sandorio vertės metodo. Pareiškėjas teigia, kad abejonės dėl prekių klasifikacijos TARIC kodais jam kilo gavus Departamento 2016 m. rugsėjo 14 d. atsakymą, todėl jis kreipėsi į bendrovę, importavusią prekes, su kuriomis buvo lygintos pareiškėjo deklaruotos prekės, – UAB „NIT“, – kuri 2016 m. gruodžio mėn. pareiškėjui pateikė detalų jos 2010 m. rugpjūčio mėn. importuotų prekių aprašymą. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme, proceso atnaujinimo pagrindu laikomas tik esminių bylos aplinkybių paaiškėjimas tuo atveju, kai šios aplinkybės bylos šalims ne tik kad nebuvo žinomos bylos nagrinėjimo metu, bet ir dėl tam tikrų objektyvių priežasčių tuo metu apskritai negalėjo būti žinomos.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad iš pareiškėjo 2015 m. vasario 5 d. apeliacinio skundo (II t., b. l. 136-153) turinio matyti, jog pareiškėjas, jau teikdamas apeliacinį skundą, žinojo, kad Muitinė jo importuotas prekes lygino su UAB „NIT“ prekėmis, ir kvestionavo jo importuotų prekių ir Lyginamojo sandorio prekių panašumą. Pareiškėjas šias abejones išsakė ir anksčiau, be kita ko, 2015 m. sausio 12 d. papildomuose paaiškinimuose pirmosios instancijos teismui (I t., b. l. 100-119). Nors iš bylos duomenų nėra aišku, kokiu momentu pareiškėjas sužinojo, jog prekes, su kuriomis lygintos jo prekės, importavo būtent UAB „NIT“, pateikdamas apeliacinį skundą pareiškėjas jau žinojo, kad Muitinė Lyginamajame sandoryje rėmėsi UAB „NIT“ prekėmis, todėl jis galėjo iki bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka arba jo metu kreiptis į šią bendrovę, siekdamas patikrinti savo spėjimus dėl, pareiškėjo manymu, esminių bylos nagrinėjimui aplinkybių. Kaip matyti iš pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą pateiktų duomenų, pareiškėjas informaciją iš Departamento apie prekių priskyrimą tam tikriems TARIC kodams ir iš UAB „NIT“ apie jos aktualiu laikotarpiu importuotas prekes gavo be jokių kliūčių, kai tik nusprendė tokios informacijos paprašyti. Taigi, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad aplinkybės apie prekių priskyrimą atitinkamiems TARIC kodams bylos nagrinėjimo metu pareiškėjui dėl objektyvių priežasčių negalėjo būti žinomos.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad Muitinė 2013 m. balandžio 25 d. patikrinimo ataskaitoje Nr. 3VM320035M konstatavo, jog pareiškėjas importo deklaracijose prekes „Oro kondicionavimo įrenginiai su komplektuojančiomis dalimis“ neteisingai deklaravo TARIC kodu 8415820090, kadangi, pagal muitinio įforminimo metu pateiktas sąskaitas (invoice) ir įmonės apskaitos duomenis, buvo importuotos „Oro kondicionavimo įrenginių dalys“, deklaruotinos TARIC kodu 8415900090 (Muitinės 2013 m. gruodžio 20 d. patikrinimo ataskaita Nr. 3VM3200124M, I t., b. l. 29-43). Pareiškėjas šių Muitinės veiksmų neginčijo, todėl bylos nagrinėjimo metu TARIC kodo tinkamumas nebuvo vertinamas. Be to, nors Muitinė, parinkdama Lyginamąjį sandorį, atsižvelgė į tai, jog šio sandorio metu importuotos prekės buvo klasifikuotos tuo pačiu TARIC kodu kaip ir pareiškėjo importuotos prekės – 8415900090, – taip pat buvo atsižvelgta į vienodą šių prekių pavadinimą (oro kondicionavimo įrenginių dalys), tą pačią kilmės šalį (Malaizija) ir gamintoją („O. Y. L. Manufacturing Company SDN. BHD“). Pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. kovo 22 d. nutartimi sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, be kita ko, kad pareiškėjo teiginiai dėl importuotų prekių individualizavimo pagal jų paskirtį, pavadinimą ir kainą yra nepagrįsti, nes pats pareiškėjas importo deklaracijose importuotas prekes aprašė vienu pavadinimu ir deklaravo vienu prekių kodu, nurodydamas bendrą šių dalių masę kilogramais, o Muitinės pozicija naudoti PREMI DB duomenis apie kitų importuotojų importuotų oro kondicionavimo įrenginių dalių, neidentifikuojant šių dalių, kainas yra teisinga. Remiantis pirmosios instancijos teismo sprendime ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyta argumentacija, laikytina, kad aplinkybė, jog Muitinė pareiškėjo importuotas prekes klasifikavo galbūt netinkamu TARIC kodu, neturi esminės reikšmės bylai, nes dėl tokių naujų duomenų gavimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis nebūtų buvusi priešinga priimtajai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiti pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą teiginiai, be kita ko, kad Muitinė nesirėmė panašių prekių pardavimo atvejais, kurių apyvartos lygmuo paprastai yra toks pat esant maždaug tokiam pačiam parduotų prekių kiekiui, kaip ir prekių, kurių muitinė vertė turi būti nustatyta, iš esmės yra analogiški argumentams, išdėstytiems apeliaciniame skunde, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo galimybę tinkamai juos įvertinti bei dėl jų pasisakyti. Vadinasi, šie argumentai negali būti pagrindu atnaujinti procesą nagrinėjamoje byloje.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog aptariamu atveju nėra pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą nenurodė aplinkybių, kurias būtų galima laikyti naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme, nes pareiškėjo nurodomos aplinkybės galėjo būti išsiaiškintos nagrinėjant bylą.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija nusprendžia, jog pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą yra nepagrįstas, todėl atsisakytina atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-214-261/2016.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 165 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Master“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-214-261/2016 atmesti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-214-261/2016 palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.