Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Valdo Ciesiūno, Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. I. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 2 d. nuosprendžio, kuriuo G. I. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį bauda 90 MGL (3398,4 Eur) dydžio.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir G. I. skirta bausmė – bauda 60 MGL (2259,6 Eur) dydžio.

Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2017-05-31 iki 2017-06-01 ir G. I. nustatyta galutinė bausmė – bauda 58 MGL (2184,28 Eur) dydžio.

Baudą nurodyta sumokėti per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, G. I. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuota transporto priemonė „Nissan X-trail“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priklausanti G. I..

Kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir dokumentų paėmimą, nuspręsta panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus.

G. I. 2009-05-21 išduotą vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) nuspręsta perduoti VĮ „Regitra“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. G. I. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. gegužės 31 d., apie 14.00 val., (duomenys neskelbtini) žiedinėje sankryžoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo 2,49 promilės alkoholio, vairavo jam priklausantį automobilį „Nissan X-trail“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini).

Motyvuojamoji dalis

5. Skundas atmetamas.

8. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį laidavimo institutą reglamentuojančių nuostatų taikymo bei G. I. paskirtos bausmės individualizavimo aspektais, daro išvadą, kad apylinkės teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – pagrįstai G. I. neatleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą bei paskyrė teisingą bausmę, kartu parinkdamas tinkamas bausmės tikslams pasiekti baudžiamojo poveikio priemones.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą

9.2. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad G. I. atitinka tris pirmąsias atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygas – nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, visiškai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi, žalos niekam nepadarė. Tačiau, priešingai nei skunde teigia apeliantas, apylinkės teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad G. I. neatitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos - yra pagrindo manyti, kad G. I. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas darydamas minėtą išvadą tinkamai įvertino visas reikšmingas bylos aplinkybes, apibūdinančias G. I. padaryto KET pažeidimo pavojingumą bei apelianto asmenybę. Bylos duomenimis nustatyta, kad G. I. padarė vieną šiurkščiausių ir pavojingiausių KET pažeidimų – vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, dėl ko jo veiksmai ir buvo kvalifikuoti pagal atitinkamas BK nuostatas. G. I. neblaivus vairavo transporto priemonę dienos metu, žiedinėje sankryžoje nesuvaldė vairuojamo automobilio dėl ko automobilis apvirto ant šono. G. I. kraujyje buvo rasta net 2,49 promilės alkoholio, kas žymiai viršijo administracinės ir baudžiamosios atsakomybės už vairavimą neblaiviam ribą. Neabejotina, kad minėti G. I. veiksmai kėlė didelį pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir kitų eismo dalyvių sveikatai ar net gyvybei, taip pat ir pačiam kaltininkui, tačiau G. I. sėsdamas už vairo neblaivus visiškai ignoravo galimas kilti neigiamas pasekmes, jis veikė tiesiogine tyčia - žinojo, kad baudžiamasis įstatymas imperatyviai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip elgtis, kas teisėjų kolegijos manymu, rodo apelianto neatsakingumą, kuris taip pat yra vertintinas sprendžiant atsakomybės klausimą. Apeliantas turėjo numatyti ir įvertinti galimas savo priešingo teisei elgesio pasekmes dar prieš darydamas nusikaltimą, todėl nusikaltęs privalo prisiimti neigiamas tokio elgesio pasekmes. Apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad G. I. ankščiau buvo baustas administracinėmis nuobaudomis už KET pažeidimus - kelio ženklų reikalavimų nesilaikymą (ATPK 124¹ straipsnio 2 dalį), du kartus baustas už tai, kad vairuodamas automobilį rankomis naudojosi mobiliojo ryšio priemone (ATPK 124¹ straipsnio 2 dalis, taip pat baustas už greičio viršijimą (ATPK 124 straipsnio 4 dalis). Nors paminėtos nuobaudos yra įvykdytos ir nebegalioja, tačiau šios aplinkybės yra reikšmingos vertinant apelianto asmenybę ir darant išvadą, ar yra pagrindo manyti, jog jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju paminėti faktai neigiamai charakterizuoją G. I., rodo, jog jo padarytas KET pažeidimas buvo ne atsitiktinė veika, o G. I., būdamas ir anksčiau baustas administracinėmis nuobaudomis už KET pažeidimus, iš savo klaidų nepasimokė ir padarė naują tik jau sunkesnį KET pažeidimą, kuris nagrinėjamu atveju kvalifikuotas kaip nusikaltimas, numatytas BK 281 straipsnio 7 dalyje.

9.3. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad klausimas dėl laidavimo instituto nuostatų taikymo galimybės G. I. pirmosios instancijos teismo, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, buvo išspręstas tinkamai, neatsietai nuo nuteistojo asmenį apibūdinančių aplinkybių bei jo padarytos veikos pobūdžio. Nors teigiamai vertintini apelianto skunde akcentuojami jo asmenybę apibūdinantys duomenys – teisiamas pirmą kartą, savo kaltę pripažino, nuoširdžiai gailisi, kritiškai vertina savo veiksmus, yra dirbantis, teigiamai charakterizuojamas, tačiau jų visuma minėtos išvados nepaneigia. Remiantis visų aukščiau aptartų aplinkybių visuma, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad šioje byloje nėra visų būtinų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų, numatytų BK 40 straipsnio 2 dalyje, o būtent BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintos sąlygos, t. y. nagrinėjamu atveju nėra pagrindo manyti, kad apeliantas laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Dėl bausmės

11. Apeliaciniu skundu nesutinkama su G. I. paskirta bausme, prašoma atsižvelgti į tai, kad nuteistasis savo kaltę pripažino, nuoširdžiai gailisi, į tai, kad nebuvo padaryta jokia žala ir paskirti mažesnį baudos dydį, nei numatytas šios bausmės (baudos) už nusikaltimus, vidurkis. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, kad tokiam prašymui tenkinti nėra pagrindo.

11.1. G. I. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje. Už šią veiką baudžiama bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Pirmosios instancijos teismas G. I. paskyrė švelniausią sankcijoje numatytą bausmę – baudą. Teisėjų kolegija, pripažįsta, kad skirdamas nuteistajam G. I. bausmę, pirmosios instancijos teismas bausmės skyrimo taisyklių ir principų nepažeidė, atsižvelgė ir tinkamai įvertino bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 41, 54 ir 61 straipsniuose. Teismas atsižvelgė į tai, kad G. I. padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą, įvertino nuteistojo asmenybę – neteistas, buvo baustas administracine tvarka, dirba, yra teigiamai charakterizuojamas, turi sveikatos problemų. Teismas teisingai nustatė G. I. atsakomybę lengvinančią aplinkybę - prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, sunkinančių aplinkybių nenustatė. Atsižvelgęs į visas šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė baudą, kurios dydį nustatė žymiai mažesnį nei numatytas šios bausmės, skiriamos už nesunkius nusikaltimus, vidurkis. Veikos padarymo metu galiojusi BK 47 straipsnio redakcija numatė, jog bauda už nesunkų nusikaltimą yra iki 500 MGL dydžio. Taip pat, apylinkės teismas, atsižvelgė į tai, kad nuteistasis savo kaltę pripažino pilnai, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekėlė abejonių, todėl bylą išnagrinėjo sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka ir nuteistajam paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu. Pakartotinai atsižvelgti į šias aplinkybes, kaip prašoma apeliaciniame skunde, nėra jokio pagrindo, skirta galutinė bausmė – bauda 60 MGL (2259,6 Eur), nėra per griežta ar neteisinga. G. I. skunde akcentuojama aplinkybė, kad jo veiksmais nebuvo padaryta jokia žala, taip pat nesudaro jokio pagrindo švelninti nuteistajam paskirtos bausmės, juolab, kad įvertinus G. I. padarytos veikos aplinkybes – t. y. tas, kad G. I. dienos metu vairavo automobilį, kai jo kraujyje nustatytas net 2,49 promilės alkoholio, žiedinėje sankryžoje nesuvaldė savo automobilio dėl ko jis parvirto ant šono, spręstina, jog žala nekilo tik laimingo atsitiktinumo dėka. G. I. rizikavo ne tik savo ir aplinkinių sveikata ir gyvybe, tačiau buvo abejingas bet kokioms gresiančioms pasekmėms.

11.2. Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, apeliacinio teismo išvada yra ta, jog G. I. paskirtosios bausmės rūšis, dydis atitinka bendrosios ir individualiosios prevencijos tikslus bei teisingumo principą, todėl tenkinti G. I. skundą ir keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jam teisingai skirtą bausmę nėra pagrindo.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – turto (automobilio) konfiskavimo

12. G. I. skundu prašo netaikyti automobilio konfiskavimo, motyvuodamas tuo, kad veikos padarymo metu jo vairuotas automobilis negali būti pripažįstamas nusikaltimo padarymo priemone BK 72 straipsnio prasme. Toks apelianto teiginys nepagrįstas.

12.1. BK 72 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad konfiskuotinu turtu laikytinas baudžiamojo kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas, to paties straipsnio 3 dalis numato, kad kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuotas visais atvejais. Nusikalstamos veikos priemone pripažįstamas specialiai nusikalstamai veikai daryti pritaikytas turtas, kai yra pakeista jo paskirtis ar savybė, tačiau turtas gali būti pripažįstamas nusikalstamos veikos priemone ir tada, kai jis nėra tiesiogiai pritaikytas nusikaltimo darymui, bet yra nustatyta, kad be jo būtų buvę neįmanoma atlikti nusikalstamos veikos.

12.2. Pagal BK 281 straipsnio 7 dalį atsako, tas, kas vairavo kelių transporto priemonę arba mokė praktinio vairavimo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, to paties straipsnio 10 dalyje numatyta, kad kelių transporto priemonės yra visų rūšių automobiliai, traktoriai, kitos savaeigės mašinos, troleibusai, motociklai ir kitos mechaninės transporto priemonės. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste, akivaizdu, kad G. I. negalėjo padaryti nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 7 dalyje, nevairuodamas kelių transporto priemonės – automobilio, kuris šiuo atveju, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, laikytinas nusikalstamos veikos priemone ir, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, turi būti konfiskuojamas.

12.3. Įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, neabejotina, kad apelianto vairuoto automobilio konfiskavimas, siekiant tinkamo įstatymo leidėjo suformuotų tikslų įgyvendinimo, kriminalizavus vairavimą esant neblaiviam, kai nustatytas didesnis negu 1,5 promilių neblaivumo laipsnis, baudžiamąją atsakomybę už šią veiką įtvirtinant BK 281 straipsnio 7 dalyje, yra ne tik galimas, bet ir būtinas. Tokiu būtu yra siekiama ir užkirsti kelią galimam pakartotiniam G. I. įstatymų pažeidimui. Bylos duomenimis nustatyta, kad automobilis „Nissan X-Trail“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso G. I.. Taigi, yra visos BK 72 straipsnyje numatytos sąlygos šiai baudžiamojo poveikio priemonei taikyti.

12.4. Teisėjų kolegija pažymi, kad G. I. padarytas nusikaltimas yra susijęs su itin šiurkščiu KET pažeidimu, jo veiksmai kėlė pavojų ne tik pačiam, bet ir kitiems eismo dalyviams, apeliantas rizikavo ne tik savo ir aplinkinių sveikata ir gyvybe, tačiau buvo abejingas bet kokioms gresiančioms pasekmėms, kartu ir gręsiančiam turto (automobilio) konfiskavimui. Teisus apeliantas nurodydamas, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog nepritaria transporto priemonės, kuria padarytas neatsargus nusikaltimas, konfiskavimui, tačiau šiuo atveju apeliantas padarė ne neatsargų nusikaltimą, o veikė tiesiogine tyčia ir tyčia nusikalto, t. y. įvykdė tyčinį nusikaltimą. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir pagrįstai G. I. skyrė BK 72 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę automobilio konfiskavimą.

13. Atsižvelgusi į aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, todėl Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 2 d. nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo G. I. apeliacinį skundą atmesti.