Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Jurgitos Kolyčienės ir Aušros Valinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. B. ir E. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

- E. S. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 1 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir skirta 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 25 d. nuosprendžiu ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 25 d. nutartimi nustatyta 61 paros arešto bausme, prie laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį arešto bausmės, ir BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčio pagrindu vieną arešto parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai, bei nustatyta galutinė subendrinta 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose;

- G. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta galutinė 1 metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. G. B. ir E. S. nuteisti už tai, kad panaudojo smurtą ir pagrobė svetimą turtą tokiomis aplinkybėmis:

2016-01-27, apie 15.30 val., adresu (duomenys neskelbtini), kaltinamieji, iš anksto susitarę ir veikdami kartu su trečiuoju asmeniu, kuris iki bylos nagrinėjimo mirė, naudodami smurtą ir atimdami galimybę nukentėjusiajam A. R. priešintis, veikė prieš pastarąjį, kuomet kaltinamasis G. B. atsistojo prie durų, kad nukentėjusysis negalėtų pabėgti, tretysis asmuo paėmė diržą, griebė nukentėjusiajam A. R. už rūbų, parvertė ant lovos ir uždėjęs diržą ant kaklo pradėjo smaugti, tuo metu G. B. imituodamas smūgius darė nukentėjusiajam psichologinį spaudimą, o kaltinamasis E. S. iš nukentėjusiojo A. R. sportinio švarko dešinės pusės kišenės pagrobė juodos spalvos odinę piniginę, kurios vertė 10 eurų, kurioje buvo 260 eurų grynųjų pinigų, 40 JAV dolerių grynųjų pinigų (43,55 eurų), asmens tapatybės kortelė, išduota A. R. vardu, du loterijos „Teleloto“ bilietai, kurio vieneto vertė 1 euras, bendrai 2 eurų sumai. Tokiais veiksmais kaltinamieji nukentėjusiajam A. R. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą ir pagrobė jam priklausantį 315,55 eurų vertės turtą.

2. Apeliaciniu skundu G. B. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nuosprendį pakeisti ir sumažinti paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Nurodo, kad tarp jo ir E. S. nebuvo išankstinio susitarimo daryti nusikaltimą. Kad bus daroma nusikalstama veika jis sužinojo paskutinę minutę. Jis sėdėjo ir gėrė arbatą, kai Ž. K. ir nukentėjusysis dėl kažko pradėjo ginčytis. Ž. K., pradėjęs A. R. smaugti diržu, liepė jam (G. B.) atsistoti prie durų, tačiau tai įtakos nusikaltimo darymui neturėjo. Kol Ž. K. smaugė A. R., priėjęs E. S. iš nukentėjusiojo ištraukė piniginę su pinigais. Jis (apeliantas) nukentėjusiojo negąsdino, smurto jo atžvilgiu nenaudojo ir pinigų negavo. Kiek jam žinoma, A. R. pinigus pasiėmė Ž. K.. Prašo peržiūrėti šią baudžiamąją bylą ir jo atžvilgiu priimti teisingą sprendimą. Nuteistojo teigimu už tai, kad jis tik stovėjo prie durų, jam paskirta per didelė bausmė.

3. Apeliaciniu skundu E. S. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nuosprendį pakeisti ir sumažinti paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Nurodo, kad prisipažįsta dalyvavęs nusikalstamos veikos padaryme ir nuoširdžiai gailisi. Tačiau jam paskirta per griežta laisvės atėmimo bausmė, nes jis jokio fizinio ar psichologinio smurto nukentėjusiojo atžvilgiu nenaudojo ir nesuvokė darantis nusikaltimą.

4.1. Teismo posėdyje nuteistasis G. B. prašė jo skundą tenkinti ir sumažinti jam skirtą bausmę.

4.2. Jo gynėja prašė skundą tenkinti ir bausmę sumažinti. Nurodė, kad nesant išankstinio susitarimo daryti nusikalstamą veiką yra abejotina dėl G. B. bendrininkavimo. Apie nusikaltimą jis sužinojo paskutinėmis minutėmis. Jo vaidmuo antraeilis.

4.3. Nuteistojo E. S. gynėjas prašė tenkinti jo ginamojo skundą ir sumažinti skirtą bausmę, paskirti areštą. Teismas nemotyvavo parinktos bausmės rūšies. Jo ginamasis nesitarė smurtauti ir nesmurtavo. Jis prisipažino ikiteisminio tyrimo metu, ko teismas neįvertino. Stengėsi atlyginti žalą, grąžino piniginę.

4.4. Prokurorė prašė abu apeliacinius skundus atmesti.

5. Nuteistųjų G. B. ir E. S. apeliaciniai skundai atmestini.

5.1. Apeliacinės instancijos teismas patikrino skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tai yra, nenustatęs skunduose nenurodytų esminių BPK pažeidimų, ginčijamą nuosprendį tikrino tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

5.2. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo G. B. skunde bei teismo posėdyje proceso dalyvių išsakytus argumentus, daro šias išvadas.

5.3. Įvertinęs byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijamame nuosprendyje nusikalstamo įvykio faktinės aplinkybės nustatytos teisingai ir pagrįstai. Nuteistasis G. B. skunde tvirtina, kad išankstinio susitarimo daryti nusikalstamą veiką nebuvo, kad jis nukentėjusiojo negąsdino, jo veiksmai nusikaltimo darymui įtakos neturėjo, tačiau šie jo teiginiai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, todėl atmetami. Kaip patvirtino paties G. B. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai, jis žinojo apie E. S. ir Ž. K. ketinimus apiplėšti nukentėjusįjį A. R., sutiko padėti tai padaryti. Savo parodymais jis taip pat patvirtino, kad 2016-01-27 įvykių eigos metu suvokė, kad vyksta apiplėšimas, Ž. K. nurodžius atsistojo prie durų, kad nukentėjusysis nepabėgtų, taip pat prieš nukentėjusįjį rankų judesiais imitavo smūgių sudavimą, suvokė, kad tokiu būdu sukelia jam baimę. Vėliau visi trys nuvyko į taborą, kur už nukentėjusiojo pinigus buvo nupirkti narkotikai, gavo dalį jų. Šiuos nuteistojo parodymus patvirtina ir nuteistojo E. S. parodymai, kuris teismui nurodė, kad prieš įvykdant nukentėjusiojo apiplėšimą jis, G. B. ir Ž. K. buvo viską aptarę. Jis pasikvietė nukentėjusįjį į namus, kur Ž. K. pradėjo ieškoti priežasčių sukelti konfliktą, pasakė G. B. atsistoti prie durų, kad A. R. nepabėgtų. G. B. sutiko. Ž. K. smaugė diržu nukentėjusįjį, G. B. imitavo rankomis smūgių sudavimą, o jis (E. S.) ištraukė piniginę. Po to visi trys išėjo ir nuvažiavo į taborą pirkti narkotikų, vėliau juos pasidalino. Šiuos nuteistųjų parodymus bei jų pagrindu nustatytą įvykių eigą patvirtino ir nukentėjusiojo parodymai, taip pat ir Ž. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Pagrindo abejoti šių įrodymų pagrindu nustatytomis aplinkybėmis, daryti priešingas išvadas, nei padarytos skundžiamame nuosprendyje, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Prieš vertindamas minėtas nustatytas faktines aplinkybes bei pasisakydamas dėl gynėjo iškeltos abejonės, sietinos su bendrininkavimo buvimu, teismas pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog susitarimas padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais, be to, nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi galimybę koreguoti susitarimo ribas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-214/2011, 2K-630/2011 ir kt.). Konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-339/2010, 2K-10/2012). Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja tik dalį jų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211/2008, 2K-197/2009).

Įvertinęs visas reikšmingas BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties taikymui aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistieji E. S., G. B. ir asmuo, kuris iki bylos nagrinėjimo mirė, veikė bendrininkų grupe. Aukščiau aptarti įrodymai patvirtina, kad bendrininkų susitarimas padaryti plėšimą konstatuotas nustačius, kad E. S. ir trečiasis asmuo susitarė atimi iš nukentėjusiojo pinigus, tuo tikslu kreipėsi pagalbos ir į G. B., o šis sutiko padėti. E. S. kvietimu atėjus nukentėjusiajam į butą vis trys atliko konkrečius veiksmus, o būtent G. B. stovėjo prie durų, kad nukentėjusysis nepabėgtų, imitavo smūgius rankomis, taip keldamas nukentėjusiajam baimę, trečiasis asmuo smaugė A. R., o E. S. ištraukė piniginę. Visų šių veiksmų tikslas buvo bendras – atimti iš nukentėjusiojo pinigus. Visi asmenys veikė vienas kito akivaizdoje, suvokdami atliekamų veiksmų bendrą tikslą ir norėdami taip veikti. Po to visi trys pasišalino iš įvykio vietos, kartu pirkosi narkotines medžiagas už pagrobtus pinigus, jas vartojo. Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, G. B. dar prieš pradedant realizuoti nusikalstamus veiksmus žinojo, ko jais yra siekiama, dalyvavo įvykių eigoje, savo veiksmais sudarydamas kliūtis nukentėjusiajam pasišalinti, smūgius imituojančiais veiksmais papildydamas susidariusią grėsmingą situaciją, sukeldamas nukentėjusiajam baimę. Kad G. B. buvimas įvykio vietoje, jo elgesys kėlė nukentėjusiajam baimę ir įtakojo veiksmus patvirtina ir tai, kad pasibaigus fiziniam smurtui nukentėjusysis bandė pasišalinti iš įvykio vietos ne pro duris, o pro langą. Taigi, nežiūrint to, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes G. B. tiesiogiai nukentėjusiojo atžvilgiu fizinio smurto nenaudojo, vis tik jis savo elgesiu pritarė ir prisidėjo prie bendrininkų nusikalstamo sumanymo realizavimo, tad G. B. dalyvavimas nusikalstamoje veikoje bendrininkaujant konstatuotas teisingai.

5.4. Nuteistieji G. B. ir E. S. apeliaciniuose skunduose prašo sumažinti jiem skirtas bausmes. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bausmės skyrimo procese pagrindinis teismo uždavinys yra remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltą asmenį.

Parinkdamas konkrečią bausmės rūšį, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia parinkti bausmę, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų.

5.5. Asmuo, padaręs nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų.

Skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, G. B. paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė, E. S. - 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Priešingai, nei teigia gynyba, pirmosios instancijos teismas detaliai išdėstė argumentus, kuriais motyvavo konkrečių bausmių parinkimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ir atsižvelgė į BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą nuteistųjų atsakomybę lengvinančią aplinkybę - jie prisipažino padarę nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailėjosi, į BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veika padaryta veikiant bendrininkų grupe. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, nuteistųjų asmenybes charakterizuojančius duomenis. Padarytas apysunkis, baigtas nusikaltimas veikiant tiesiogine tyčia. Tiek E. S., tiek G. B. nusikalstamą veiką įvykdė būdami teisti už tyčinius nusikaltimus, teistumai neišnykę ir nepanaikinti, tad pagrįstai konstatuotas nusikaltimų recidyvas. Be to, E. S. teisiamas 13 kartą, o G. B. – 19 kartą. Abu nuteistieji daugumoje atvejų buvo teisiami už turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas. Abu taip pat ne kartą traukti ir administracinėn atsakomybėn už įvairius administracinius teisės pažeidimus. Šie duomenys leidžia spręsti, kad nei G. B., nei E. S. nekeičia savo gyvenimo būdo, skiriamos bausmės jų neatgraso nuo naujų nusikalstamų veikų darymo. Tad šiuo atveju nėra pagrindo išvadai, kad bausmės paskirtį pasiektų švelniausia iš sankcijoje numatytų bausmių – areštas. Tad pirmosios instancijos teismas tinkamai parinko tiek bausmės rūšį, tiek ir jos dydį. Teismas įvertino ir konkretų abiejų nuteistųjų vaidmenį, o būtent, kad E. S. buvo veikos iniciatorius, kad G. B. nebuvo iniciatorius, nenaudojo fizinio smurto. Kad teismas atidžiai ir kruopščiai įvertino visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes matyti ir iš to, kad nuteistiesiems skirtos skirtingo dydžio laisvės atėmimo bausmės, nuteistajam G. B., kuris, kaip minėta, nebuvo veikos iniciatorius ir nenaudojo fizinio smurto, skirta dviem mėnesiais trumpesnė laisvės atėmimo bausmė.

Atkreiptinas dėmesys, kad, kaip minėta, pagal BK 180 straipsnio 1 dalį gali būti skiriama laisvės atėmimo bausmė iki 6 metų, tad laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra 3 metai ir pusantro mėnesio. Tuo tarpu apylinkės teismas, esant tik vienai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei bei esant atsakomybę sunkinančiai aplinkybei ir pakankamai nemažai aplinkybių, apibūdinančių kaltininkų asmenybes neigiamai, paskyrė ženkliai mažesnę nei sankcijoje numatyta vidutinė laisvės atėmimo bausmę. Pagrindo keisti parinktos bausmės rūšį ar skirti dar mažesnę laisvės atėmimo bausmės trukmę šiuo atveju nenustatyta.

Pažymėtina ir tai, kad ginčijamu nuosprendžiu nuteistajam E. S. paskirtą bausmę teismas subendrino su bausme, skirta 2016-05-25 teismo nuosprendžiu ir 2016-10-25 teismo nutartimi, taikydamas nuteistajam palankesnį bausmių sudėjimo būdą, t. y. jas iš dalies sudėjo, pridėdamas tik dalį švelnesnės bausmės (BK 63 straipsnio 4 dalis).

6. Atsižvelgiant į išdėstytą, kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 41 ir 54 straipsniuose nepažeidė, nuteistiesiems paskirtos bausmės nėra per griežtos, tiek savo rūšimi, tiek dydžiu atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio ir 56 straipsnio 1 dalies reikalavimus, teisingumo principo nepažeidžia, bausmės tinkamai individualizuotos, todėl keisti apylinkės teismo nuosprendį dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų motyvų nėra įstatyminio pagrindo.

7. Nuteistųjų gynėjų dalyvavimas baudžiamosios bylos nagrinėjime apeliacine tvarka buvo būtinas vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi. Įvertinus šias aplinkybes, taip pat tai, kad pagal bylos duomenis nuteistieji niekur nedirba, jiems skirtos laisvės atėmimo bausmės, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme iš jų nepriteistinos (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų G. B. ir E. S. apeliacinius skundus atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme iš G. B. ir E. S. nepriteisti.