- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-02-28
- Bylos Nr.
- A-532-662/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01355-2016-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Ramutė Ruškytė
- Pareiškėjas
- G. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas G. A. su skundu (b. l. 2) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau ? ir Šiaulių TI), 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam būnant Šiaulių TI nuo 2007 m. iki 2015 m. jis negalėjo susirašinėti su draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, kurie tuo metu buvo įkalinimo įstaigose. Iš pareiškėjo buvo atimta galimybė palaikyti socialinius ryšius, nes laisvėje nebuvo asmenų, su kuriais jis galėjo laisvai bendrauti. Pareiškėjo teigimu, jo teisės ir laisvės buvo grubiai pažeistos, o tai jam sukėlė neigiamus išgyvenimus ir neturtinę žalą.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime (b. l. 9–12) į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas Šiaulių TI periodiškai buvo laikomas nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. Atsakovas prašė teismo pareiškėjo skundui taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant jį nuo kreipimosi į teismą dienos.Atsakovas pažymėjo, jog suimtųjų/nuteistųjų teisė susirašinėti yra numatyta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK), Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme (toliau –ir SVĮ), o detalesnė jų tvarka užfiksuota Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 „Dėl Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintose Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Taisyklės).Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neginčijo fakto, jog Šiaulių TI administracija jam nebuvo suteikusi galimybės susirašinėti su asmenimis, su kuriais tokią teisę jis turi (artimaisiais, giminaičiais, sutuoktiniu). Šiaulių TI atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas skundėsi dėl to, kad jam buvo apribotos galimybės bendrauti su draugais, pažįstamais, ne artimaisiais, kurie buvo įkalinimo įstaigose. Atsakovas pažymėjo, kad savo darbe vadovaujasi galiojančiais teisės aktais ir juose įtvirtintais reikalavimais, šiuo atveju draudimu bendrauti kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomiems asmenims, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, todėl, Šiaulių TI nuomone, pareiškėjo skundžiamos aplinkybės neturi teisinio pagrindo. Taip pat atsakovas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškė bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir nepagrindė jų įrodymais. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjo G. A. skundą atmetė. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas laikotarpiais nuo 2007 m. kovo 2 d. iki 2007 m. spalio 4 d., nuo 2009 m. sausio 19 d. iki 2009 m. balandžio 9 d., nuo 2011 m. spalio 3 d. iki 2011 m. lapkričio 23 d., nuo 2012 m. vasario 3 d. iki 2012 m. vasario 14 d. ir nuo 2015 m. sausio 20 d. iki 2015 m. rugsėjo 3 d. (b. l. 14), o į teismą kreipėsi tik 2016 m. birželio 8 d. (pagal spaudą ant voko – b. l. 3). Jis nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pateisintų tokį ilgą delsimą, todėl, atsižvelgęs į atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį, reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2007 m. kovo 2 d. iki 2012 m. vasario 14 d. teismas taikė ieškinio senatį ir pareiškėjo skundą nagrinėjo už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 20 d. iki 2015 m. rugsėjo 3 d.Teismas nurodė, jog pareiškėjas G. A. laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2015 m. sausio 20 d. iki 2015 m. rugsėjo 3 d. (b. l. 14). Nuo 2015 m. sausio 20 d. jis buvo suimtasis, o 2015 m. birželio 17 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas 2 metams 8 mėnesiams laisvės atėmimo, šią bausmę atliekant pataisos namuose (b. l. 147), tačiau remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, nuosprendis buvo apskųstas ir įsiteisėjo tik 2015 m. spalio 1 d. Teismas pažymėjo, kad G. A. laisvės atėmimo bausmę atliko Kybartų pataisos namuose, o Šiaulių TI buvo tik šioje byloje aktualiu ginčo laikotarpiu (nuo 2015 m. sausio 20 d. iki 2015 m. liepos 3 d., nuo 2015 m. rugpjūčio 24 d. iki 2015 m. rugpjūčio 25 d. ir nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 3 d.). Pareiškėjo statusas Šiaulių TI buvo suimtasis ir jis, vadovaujantis SVĮ 16 straipsniu, turėjo teisę siųsti laiškus giminaičiams ir kitiems asmenims ir gauti iš jų neribotą kiekį laiškų, o Šiaulių TI administracija suimtojo vardu gautus laiškus turėjo jam įteikti, taip pat jo įteiktus laiškus išsiųsti adresatams ne vėliau kaip per dvi darbo dienas nuo laiško gavimo dienos. Tačiau pareiškėjas skunde nenurodė, su kuo konkrečiai jis negalėjo susirašinėti būdamas Šiaulių TI, kam jis buvo parašęs laiškus, o Šiaulių TI administracija jo įteiktų laiškų neišsiuntė, kada tai buvo padaryta, kuo motyvuodama administracija atsisakė jo parašytus laiškus išsiųsti. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją su prašymu išsiųsti konkretų laišką, o administracija būtų atsisakiusi tai padaryti, taip pat kad pareiškėjas būtų dėl to skundęsis Šiaulių TI direktoriui ar kitoms institucijoms. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog pareiškėjo skundas buvo abstraktaus pobūdžio, kuriame tik nurodyta, jog iš jo buvo atimta galimybė palaikyti socialinius ryšius, tačiau iš byloje esančių dokumentų matosi, kad 2015 m. gegužės 12 d. raštu Klaipėdos miesto apylinkės teismas suteikė suimtajam G. A. daugkartinį leidimą skambinti iš Šiaulių TI tėvui A. A. ir sugyventinei D. P. (b. l. 103), o 2015 m. birželio 28 d. suimtojo G. A. adaptacijos anketoje (b. l. 130) nurodyta, kad jis socialinius ryšius palaiko su tėvu, turi leidimą jam skambinti, susirašinėja laiškais, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas galimybę palaikyti socialinius ryšius turėjo. Pareiškėjui nepateikus ir byloje nesant konkrečių duomenų apie draudimą susirašinėti, teismas neturėjo galimybės spręsti, ar pareiškėjui iš tiesų buvo neleidžiama susirašinėti ir ar pagrįstai tai buvo padaryta, t. y. neturėjo galimybės vertinti, ar atsakovo veiksmai buvo neteisėti, atlikti pažeidžiant SVĮ 16 straipsnio reikalavimus.Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Šiaulių TI neteisėtų veiksmų, pareiškėjo G. A. skundą laikė nepagrįstu ir todėl jį atmetė.
III.
Pareiškėjas G. A. apeliaciniame skunde (b. l. 181–182) prašo pakeisti arba panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ? skundą tenkinti.Pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. KT-8-N4/2015 „Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad BVK 99 straipsnio 2 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 2 dalyje numatytam konstituciniam teisinės valstybės principui. Mano, jog senaties terminas šiuo atveju turi būti skaičiuojamas nuo sužinojimo apie Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą.Pareiškėjas pažymi, kad jis Šiaulių TI negalėjo susirašinėti su kitais įkalinimo įstaigoje esančiais asmenimis ir tokiu būdu iš jo buvo atimta galimybė kurti ir palaikyti socialinius santykius. Taip pat pareiškėjas pažymi, kad teismas nepagrįstai daliai jo skundo pritaikė senaties terminą. Šiaulių TI, pareiškėjo teigimu, jam draudė siųsti laiškus į kitas įkalinimo įstaigas ir jo skundų dėl tokių draudimų neregistravo. Kadangi Šiaulių TI nepateikė duomenų, kad pareiškėjo laiškai buvo išsiųsti, tokios abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 185–186), kuriuo prašo pareiškėjo G. A. apeliacinį skundą atmesti.Atsakovo nuomone, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Teismas konstatavo, kad bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. periodiškai nuo 2015 m. sausio 20 d. iki 2015 m. rugsėjo 3 d., pareiškėjo statusas Šiaulių TI buvo suimtasis. Minėtas statusas pareiškėjui garantuoja galimybę siųsti laiškus giminaičiams ir kitiems asmenims ir gauti iš jų neribotą kiekį laiškų, tačiau, kaip teisingai teismas nurodė, pareiškėjas nekonkretizavo su kuo jam buvo draudžiama susirašinėti, kokių laiškų atsakovas neišsiuntė ir kaip tai tiesiogiai jam atsiliepė socialinių ryšių sutrikimu. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas turėjo galimybę bendrauti ne tik su tėvu, bet ir su sugyventine (tai rodo jo adaptacinė kortelė, kurioje nurodyta, jog socialius ryšius jis palaiko su tėvu, turi leidimus skambinti bei susirašinėti laiškais). Duomenų, kad pareiškėjui buvo draudžiama palaikyti socialinius ryšius byloje nėra. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde nurodyti argumentai yra abstraktūs, pareiškėjo reiškiami bendro pobūdžio nusiskundimai yra nepagrįsti jokiais įrodymais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš Šiaulių TI neteisėtų veiksmų, nesuteikiant galimybės susirašinėti su draugais, esančiais kitose kalinimo įstaigose, atlyginimo.Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į atsakovo prašymą, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2007 m. kovo 2 d. iki 2012 m. vasario 14 d. pritaikė ieškinio senatį, o kitą skundo dalį, nenustatęs atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, neteisėtų veiksmų, atmetė.Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu nesutinka, iš esmės tvirtindamas, jog teismas nepagrįstai pritaikė ieškinio senaties terminą, be to, pareiškėjo nuomone, teismas, neobjektyviai išnagrinėjęs bylos aplinkybes, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.).Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Todėl tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).Nagrinėjamu atveju, įvertinęs kalėjimo Šiaulių TI laiką bei skundo padavimo laiką, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą kalint Šiaulių TI, už laikotarpį nuo 2007 m. kovo 2 d. iki 2012 m. vasario 14 d. pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą ir šioje dalyje skundą atmetė.Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškinio senatis daliai jo reikalavimo taikyta nepagrįstai, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti ieškinio senaties eigos skaičiavimo nei tai darė Šiaulių apygardos administracinis teismas, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo teiginiai dėl ieškinio senaties termino netaikymo jo atžvilgiu laikytini deklaratyviais ir nepagrįstais.Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).Pažymėtina, jog pareiškėjas G. A. neturtinę žalą kildina iš to, kad kalint Šiaulių TI, jam buvo draudžiama susirašinėti su kitose laisvės atėmimo įstaigose kalinčiais asmenimis.Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad SVĮ 16 straipsnyje įtvirtinta suimtųjų teisė susirašinėti, nurodant, kad suimtieji turi teisę siųsti giminaičiams ir kitiems asmenims ir gauti iš jų neribotą kiekį laiškų (1 d.). Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, bylai aktualiu laikotarpiu, kuriam netaikomas ieškinio senaties terminas (periodiškai nuo 2015 m. sausio 20 d. iki 2015 m. rugsėjo 3 d.), pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas kaip suimtasis, todėl jis pagal SVĮ nuostatas turėjo teisę susirašinėti tiek su giminaičiais bei artimaisiais, tiek su kitais asmenimis. Tačiau akcentuotina tai, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė su kokiais konkrečiais asmenimis jis negalėjo susirašinėti būdamas Šiaulių TI, ar kokių jo laiškų Šiaulių TI neišsiuntė. Taip pat svarbu tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI dėl to, kad jam buvo ribojamas susirašinėjimas. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija pareiškėjo teiginius dėl atimtos galimybės palaikyti socialinius ryšius laiko abstrakčiais, nepagrįstais ir neįrodytais.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus dėl BVK 99 straipsnio 2 dalies taikymo pareiškėjo atžvilgiu, pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. nutarimu pripažino BVK 99 straipsnio 2 dalį tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju šis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas nėra aktualus, nes, kaip minėta, pareiškėjas ginčo laikotarpiu Šiaulių TI buvo suimtasis, todėl BVK nuostatos jo atžvilgiu netaikomos. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas turėjo galimybę palaikyti socialinius ryšius, iš esmės pripažino, jog nėra vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. neteisėtų Šiaulių TI veiksmų. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, proceso teisės normų pažeidimų, dėl kurių būtų pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą, nepadarė, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo G. A. apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.