Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjui apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, pageidavimo dalyvauti teismo posėdyje nepareiškė (19, 23, 167, 169 b. l.).

Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjos patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą

Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Atsakovas prašo sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas netenkintinas.

Pareiškėjas G. A. nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta susirašinėjimo teisė su draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, kurie tuo metu buvo įkalinimo įstaigose.

Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pasisakydamas dėl faktinių bylos aplinkybių reikšmės pareiškėjo prašomos atlyginti žalos atsiradimui, teismas laiko, kad turi būti atsižvelgta į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą.

Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis), tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Iš pateiktos pažymos matosi, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas laikotarpiais nuo 2007-03-02 iki 2007-10-04, nuo 2009-01-19 iki 2009-04-09, nuo 2011-10-03 iki 2011-11-23, nuo 2012-02-03 iki 2012-02-14 ir nuo 2015-01-20 iki 2015-09-03 (14 b. l.), o į teismą kreipėsi tik 2016 m. birželio 8 d. (pagal spaudą ant voko – 3 b. l.), nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurios pateisintų tokį ilgą delsimą, todėl reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2007-03-02 iki 2012-02-14 turi būti taikoma ieškinio senatis, o pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo ginama nuo 2015-01-20 iki 2015-09-03.

Suimtųjų teisę susirašinėti reglamentuoja Suėmimo vykdymo įstatymas (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2013-01-01 iki 2015-09-01), kurio 16 straipsnis numato, kad suimtieji turi teisę siųsti giminaičiams ir kitiems asmenims ir gauti iš jų neribotą kiekį laiškų, tardymo izoliatoriaus administracija suimtojo vardu gautus laiškus jam įteikia, taip pat suimtųjų įteiktus laiškus išsiunčia adresatams ne vėliau kaip per dvi darbo dienas nuo laiško gavimo dienos; suimtųjų gaunami ir siunčiami laiškai ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimi gali būti tikrinami, kad būtų užkirstas kelias nusikalstamoms veikoms ar kitiems teisės pažeidimams arba apsaugotos kitų asmenų teisės ir laisvės; ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartyje turi būti nurodomi laiškų tikrinimo pagrindai, trukmė, būdas, asmenys, kurių siunčiami ar gaunami laiškai bus tikrinami, ir kitos aplinkybės, dėl kurių laiškus būtina tikrinti.

Bausmių vykdymo kodekso (X skyriaus (laisvės atėmimo bausmių vykdymo tvarka ir sąlygos) šeštojo skirsnio (specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirtos laisvės atėmimo bausmės, teisės ir pareigos) 99 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nuteistiesiems leidžiama siųsti ir gauti neribotą kiekį laiškų, tačiau 2 šio straipsnio dalis (neteko galios nuo 2015-09-01) nustatė, kad kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ir artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 22 straipsnio 4 dalimi nuteistuoju tampama, kai yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio „Tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų teisinės padėties ypatumai“ 1 dalyje nurodyta, kad asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laivės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems teismo nuosprendžiai neįsiteisėjo, laikomi suimtaisiais. Šio straipsnio 2 dalis nustato baigtinį sąrašą atvejų, kuriais suimtiesiems yra prilyginami nuteistieji, t.y. 1) nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems nuosprendžiai įsiteisėjo, – iki jų pasiuntimo į areštines ar pataisos įstaigas; 2) nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laivės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kurie, vadovaudamiesi Baudžiamojo proceso kodekso 315 straipsnio nuostatomis, pareiškė norą atlikti bausmę, – iki jų pasiuntimo į areštines ar pataisos įstaigas; 3) nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems nuosprendis įsiteisėjo ir kurie ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo, nagrinėjančio bylą teisiamajame posėdyje, nutartimi iki penkiolikos parų palikti tardymo izoliatoriuose ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme; 4) nuteistieji, kuriems panaikintas bausmės vykdymo atidėjimas arba lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigų, arba lygtinis atleidimas nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą, – iki jų pasiuntimo į pataisos įstaigas. Baudžiamojo proceso kodekso 315 straipsnis numato, kad neįsiteisėjęs nuosprendis gali būti pradėtas vykdyti, jeigu nuteistasis raštu pareiškė norą pradėti atlikti bausmę, kol byla bus išnagrinėta apeliacine tvarka.

Iš byloje esančių dokumentų matosi, kad pareiškėjas G. A. laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2015-01-20 iki 2015-09-03 (14 b. l.). Nuo 2015 m. sausio 20 d. jis buvo suimtasis, o 2015 m. birželio 17 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal LR BK 180 str. 2 d., 214 str. 1 d., 302 str. 1 d., ir nuteistas 2 metams 8 mėnesiams laisvės atėmimo, šią bausmę atliekant pataisos namuose (147 b. l.), tačiau teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, nuosprendis buvo apskųstas ir įsiteisėjo tik 2015-10-01. 2015 m. liepos 1 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi, tenkinant G. A. prašymą, buvo leista pradėti vykdyti neįsiteisėjusiu 2015-06-17 teismo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę (147 b. l.), ir 2015-07-07 G. A. atvyko į Kybartų pataisos namus (134 b. l.), kur jam buvo taikomas nuteistojo statusas. Iš 2016-06-22 pažymos matosi, kad po to G. A. Šiaulių TI buvo laikomas tik 2015-08-24 – 2015-08-25 ir 2015-09-01 – 2015-09-03 (14 b. l.). Taigi šioje byloje aktualiu ginčo laikotarpiu (nuo 2015-01-20 iki 2015-07-03 bei 2015-08-24 – 2015-08-25 ir 2015-09-01 – 2015-09-03) pareiškėjo statusas Šiaulių TI buvo suimtasis ir jis, vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 16 straipsniu, turėjo teisę siųsti giminaičiams ir kitiems asmenims ir gauti iš jų neribotą kiekį laiškų, o tardymo izoliatoriaus administracija suimtojo vardu gautus laiškus turėjo jam įteikti, taip pat jo įteiktus laiškus išsiųsti adresatams ne vėliau kaip per dvi darbo dienas nuo laiško gavimo dienos. Tačiau pareiškėjas skunde nenurodo, su kuo konkrečiai jis negalėjo susirašinėti būdamas Šiaulių TI, kam jis buvo parašęs laiškus, o Šiaulių TI administracija jo įteiktų laiškų neišsiuntė, kada tai buvo padaryta, kuo motyvuodama administracija atsisakė jo parašytus laiškus išsiųsti. Iš atsakovo į bylą pateiktų dokumentų taip pat nesimato, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją su prašymu išsiųsti konkretų laišką, o administracija būtų atsisakiusi tai padaryti, kad pareiškėjas būtų dėl to skundęsis Šiaulių TI direktoriui ar kitoms institucijoms. Pareiškėjas skundžiasi abstrakčiai, dėl negalėjimo susirašinėti su draugais, pažįstamais, neartimais giminėmis fakto, nurodo, kad iš jo buvo atimta galimybė palaikyti socialinius ryšius, tačiau iš byloje esančių dokumentų matosi, kad 2015-05-12 raštu Klaipėdos miesto apylinkės teismas suteikė suimtajam G. A. daugkartinį leidimą skambinti iš Šiaulių TI tėvui A. A. ir sugyventinei D. P. (103 b. l.), o 2015-06-28 suimtojo G. A. adaptacijos anketoje nurodyta, kad jis socialinius ryšius palaiko su tėvu, turi leidimus skambinti, susirašinėja laiškais (130 b. l.), taigi galimybę palaikyti socialinius ryšius pareiškėjas turėjo. Pareiškėjui nepateikus ir byloje nesant konkrečių duomenų apie draudimą susirašinėti, teismas neturi galimybės spręsti, ar pareiškėjui iš tiesų buvo neleidžiama susirašinėti ir ar pagrįstai tai buvo padaryta, t.y. neturi galimybės vertinti, ar atsakovo veiksmai buvo neteisėti, atlikti pažeidžiant Suėmimo vykdymo įstatymo 16 straipsnio reikalavimus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, jeigu yra kalinamas netinkamomis sąlygomis. Taigi pagrindu neturtinei žalai atlyginti pripažįstama tik ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nesilaikant teisės aktų reikalavimų; nenustačius tokių aplinkybių negalima konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, dvasines kančias ar nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas būtų viršijęs neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu, t.y. nėra pagrindo laikyti, kad asmuo patyrė neturtinę žalą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir nenustatęs neteisėtų Šiaulių TI pareigūnų veiksmų, kaip vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, teismas laiko, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d., teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo G. A. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Spendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.