- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-11-06
- Bylos Nr.
- e2A-1378-258/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-36675-2017-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rita Kisielienė
- Pareiškėjas
- G. P.
- Suinteresuotas asmuo
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rita Kisielienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo G. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo G. P. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo: Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo senelis S. R., gimęs 1899-02-01, Lietuvoje, Butrimonyse, ir 1924 m. emigravęs iš Lietuvos į Palestiną, buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Pareiškėjas nurodė, kad kreipėsi į Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos su prašymais dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Migracijos departamentas informavo pareiškėją, jog pateiktų dokumentų nepakanka sprendimams dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimui priimti. Nurodė, kad siekia atkurti sau ir savo dukroms Lietuvos Respublikos pilietybę.
2. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo į pareiškimą nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimu pareiškimą atmetė.
4. Teismas nustatė, kad pagal Lietuvoje esančius duomenis S. R., gimė (duomenys neskelbtini), Butrimonyse. Pagal duomenis, gautus iš Izraelio institucijų, pareiškėjo senelis S. R., gimė (duomenys neskelbtini) arba 1901 m. balandžio mėn. Nors ir yra neatitikimų dokumentuose nurodytose pavardėse (R. ir R.) bei nesutampa nurodytos S. R. (R.) gimimo datos, tikėtina, kad tai gali būti tas pats asmuo, neatitikimų dėl S. R. išvykimo į Izraelį (Palestiną) 1924 m. nėra. Šioje byloje nustatyta, kad S. R. (R.) iš Vilniaus krašto išvyko iki 1939-10-27.
5. Teismas pažymėjo, kad net ir tuo atveju, jei būtų laikoma, kad S. R. (R.) buvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1924 m., teismui pateiktų duomenų neužtenka konstatuoti, kad S. R. (R.) Lietuvos Respublikos pilietybę turėjo iki 1940 m. birželio 15 d. 1939 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – PĮ) 20 str. 2 d. buvo įtvirtinta, kad asmuo Lietuvos pilietybės netenka priėmęs svetimos valstybės pilietybę, o šio įstatymo 22 str. nustatyta, kad Lietuvos pilietis gali būti pripažintas netekusiu Lietuvos pilietybės, jeigu jis bent dvejus metus negyvena Lietuvoje ir nutrūksta ryšius su Lietuvos gyvenimu.
6. Teismas sprendė, kad nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, jog S. R. (R.) nuo 1924 m. iki 1940 m. birželio 15 d. nebuvo priėmęs kitos valstybės pilietybės ir tokiu būdu netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės, taip pat teismui nepateikta įrodymų, galinčių patvirtinti, jog S. R. (R.) Lietuvoje negyvenus dvejus metus nenutrūko jo ryšiai su Lietuva. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog S. R. (R.) buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d. (CPK 178 str.).
III. Apeliacinio skundo argumentai
7. Apeliantas (pareiškėjas) G. P. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - pareiškimą tenkinti arba perduoti bylą Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinį skundą grindžia argumentais:
7.1. Visi pirmosios instancijos teismui pateikti dokumentai įrodo, kad apelianto senelio S. R. tėvai (apelianto proseneliai) – sutuoktiniai I. ir S. L. R. ilgą laiką nuolat gyveno Lietuvoje – Trakų apskrityje (Butrimonyse), Aukštadvaryje, susilaukė Lietuvoje 6 vaikų, kurie taip pat gyveno, dirbo, studijavo Lietuvoje (S. R. brolio Š. turėta Lietuvos pilietybė yra įrodyta ir tuo pagrindu jo palikuoniams yra atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė). Apelianto nuomone, visų surinktų dokumentų visuma įrodo, kad visa R. (R.) šeima yra kilusi iš Lietuvos ir, vadovaujantis 1919-05-16 Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę nuostatomis, galima pagrįstai teigti, kad apelianto senelis S. R. buvo Lietuvos Respublikos pilietis nuo gimimo 1899-02-01 Butrimonyse iki kol emigravimo į Palestiną 1924 m. Teismas skundžiamame sprendime pabrėžia, kad S. R. Pirmojo Pasaulinio karo metu gyveno Vilniuje, kuris buvo laikomas Lietuvos dalimi, tačiau de facto buvo valdomas Lenkijos. Tačiau S. R. išvyko į Vilnių studijuoti Ješivoje (judaizmo dvasinėje seminarijoje) prieš Pirmąjį pasaulinį karą būdamas vaiku (iki karo pradžios jam tebuvo 13 metų), todėl gyvenimas Vilniuje neturėjo įtakoti jo turimos Lietuvos pilietybės.
7.2. Atsižvelgiant į Vilniaus miesto apylinkės teismo skundžiamo sprendimo motyvus ir Migracijos departamento naujai taikomą Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 str. aiškinimą, kad asmenimis, iki 1940-06-15 turėjusiais Lietuvos Respublikos pilietybę laikomi tik asmenys, turėję Lietuvos Respublikos pilietybę iki pat 1940-06-15 dienos, apeliantas kreipėsi į Izraelio valstybės archyvą su prašymu nustatyti, ar jo senelis S. R. imigravęs į Palestiną 1924 m. kreipėsi ir/ar gavo Palestinos (Britų mandato) pilietybę iki 1940-06-15. Apeliantas 2017-12-12 gavo oficialų atsakymą iš Izraelio valstybės archyvo, kad archyve nėra duomenų, liudijančių, kad apelianto senelis būtų kreipęsis ar gavęs mandato pilietybę.
7.3. S. R. gimimo data, nurodoma Lietuvos istorijos archyvo dokumentuose (1899-02-01) ir Izraelio valstybės registre (1901-04-01), gali skirtis dėl žydų naudojamo Judėjų kalendoriaus. Apskaičiuojant datas pagal skirtingus kalendorius, datos dažnai skiriasi, nes pagal Judėjų kalendorių nauji metai prasideda nuo Grigaliaus kalendoriaus rugsėjo mėnesio. Migracijos departamentas tokį datų neatitikimą senuose dokumentuose traktuoja kaip neesminį.
7.4. Apelianto senelio S. R. šeima ir protėviai yra kilę iš Lietuvos – jo tėvai (apelianto proseneliai) I. ir S. L. R. ilgą laiką nuolat gyveno Lietuvoje – Trakų apskrityje (Butrimonyse), Aukštadvaryje, susilaukė Lietuvoje 6 vaikų, kurie taip pat gyveno, dirbo, studijavo Lietuvoje. S. R. brolis Š., žydų tautybės Lietuvos pilietis, gimęs 1910 m. Aukštadvaryje, Trakų apskrityje, 1929 m. baigė aukštesniąją Vilkaviškio žydų realinę gimnaziją, nuo 1930 m. studijavo Vytauto Didžiojo universitete, išvyko į Palestiną tik 1936 m. Atsižvelgiant į visas aplinkybes, galima pagrįstai teigti, jog S. R., išvykęs iš Lietuvos 1924 m., nenutraukė savo ryšių su Lietuva – iš Lietuvos buvo kilę jo protėviai, jam išvykus Lietuvoje liko gyventi jo tėvai, broliai, kiti giminaičiai. Akivaizdu, jog S. R. ir toliau palaikė artimus ryšius su Lietuva ir joje likusia šeima. Jo brolis Šnejeris atvyko pas jį į Palestiną tik 1936 m., o mama, kiti giminės liko gyventi Lietuvoje.
8. Atsiliepimas į apeliacinį skundą nepateiktas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas.
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957). Apeliacinės instancijos teismas sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.).
Žemesnės instancijos teismas
10. Kartu su apeliaciniu skundu apeliantas pateikė naują rašytinį įrodymą – 2017-12-12 Izraelio valstybės archyvo pažymą su vertimu į lietuvių kalbą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir turi būti derinama su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingai išnagrinėti bylą. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti, naujas rašytinis įrodymas buvo gautas jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Jokių prieštaravimų dėl naujo dokumento pateikimo nėra gauta. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pateiktas naujas rašytinis įrodymas gali turėti įtakos vertinant šalių įrodinėjamas aplinkybes, todėl jis prijungtinas prie bylos.
11. Byloje kilo ginčas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad apelianto senelis S. R., gimęs 1899-02-01, Lietuvoje, Butrimonyse, ir 1924 m. emigravęs iš Lietuvos į Palestiną, buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas apelianto pareiškimą atmetė, konstatuodamas byloje nesant įrodymų patvirtinančių, jog S. R. (R.) nuo 1924 m. iki 1940 m. birželio 15 d. nebuvo priėmęs kitos valstybės pilietybės ir tokiu būdu netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės, taip pat pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nepateikta įrodymų, galinčių patvirtinti, jog S. R. (R.) Lietuvoje negyvenus dvejus metus nenutrūko jo ryšiai su Lietuva.
12. Pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Vadovaudamasis šia ir kitomis CPK XXVI skyriaus, reglamentuojančio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą, nuostatomis, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-02-03 nutartis, priimta civ. b. Nr. 3K-3-45/2009; 2010-10-05 nutartis, priimta civ. b. Nr. 3K-3-390/2010; 2011-06-17 nutartis, priimta civ. b. Nr. 3K-3-273/2011).
13. PĮ 9 str. 1 d. nustatyta, kad asmenys, iki 1940-06-15 turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena.
14. PĮ 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos pilietybę, yra: Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940-06-15; Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940-06-15; dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; asmens liudijimai, išduoti iki 1940-06-15 Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940-06-15. PĮ 38 str. 5 d. nustatyta, kad jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940-06-15 turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940-06-15, taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai.
15. 2016-08-03 Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymoje patvirtinama, kad Vilniaus gubernijos žydų bendruomenių archyviniame fonde, Butrimonių žydų bendruomenės gimimo metrikų knygoje įrašyta (įrašas rusų kalba), kad 1899 m. vasario 1 d. Butrimonyse gimė I. ir S. L. iki santuokos (pavardė nenurodyta) R. sūnus vardu S.. Byloje pateikti Lietuvos valstybės istorijos archyvo išduoti raštai apie gimimą tvirtina, kad Lietuvoje gimė ir Simchos broliai Kadeš, Rubin, Icko. 2017-01-20 Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje nurodyta, kad dokumentų, patvirtinančių, kad S. R., gim. 1899 m., Butrimonyse, gyveno Lietuvoje ir buvo Lietuvos pilietis, archyve saugomuose fonduose nerasta. Izraelio valstybės vidaus reikalų ministerijos išraše iš gyventojų registro nurodyta, kad R. S. gimimo vieta nurodoma Lietuva. Duomenys iš Lietuvos valstybės archyvo tvirtina, kad S. R. brolis Š. yra žydų tautybės Lietuvos pilietis, gimęs 1910 m. Aukštadvaryje, Trakų apskrityje. Š. R. 1929 m. baigė aukštesniąją Vilkaviškio žydų realinę gimnaziją, nuo 1930 m. studijavo Vytauto Didžiojo universitete. Byloje taip pat pateikta Š. R. atsiminimų knyga „Š. R., apie jį, jam ir nuo jo“, kurioje autorius knygoje, be kita ko, pasakoja apie apelianto senelį, t. y. savo vyresnįjį brolį, ir nurodo: „Tuo metu, 1914 metais prasidėjo Pirmasis Pasaulinis karas. Antrajame dešimtmetyje mano vyresnysis brolis kartu su kitais broliais įsitraukė į „Hehalutso“ judėjimą Lietuvoje ir 1924 m. emigravo į Izraelį. Juo pasekė dar vienas brolis, kuris nedalyvavo šiame judėjime, bet buvo sionistas. Jis taip pat emigravo į Izraelį ir jiedu, S. ir K., atvyko į Tel Josefą. Ten jie mirė ir buvo palaidoti. <...> S. prieš karą išvyko į Vilnių, kur studijavo Ješivoje ir ten išbuvo beveik viso karo metu.“ Knygoje yra nuotraukų, o vienoje iš jų po nuotrauka paaiškinimas: „Nuotraukoje, padarytoje Lietuvoje, trys broliai: Š., K. viduryje ir S. kairėje“.
16. Kaip teisingai pirmosios instancijos teismas nustatė, pagal Lietuvoje esančius duomenis S. R., gimė 1899-02-01, Butrimonyse. Pagal duomenis, gautus iš Izraelio institucijų, pareiškėjo senelis S. R., (duomenys neskelbtini). arba 1901 m. balandžio mėn. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nors ir yra neatitikimų dokumentuose nurodytose pavardėse (R. ir R.) bei nesutampa nurodytos S. R. (R.) gimimo datos, tikėtina, kad tai gali būti tas pats asmuo, neatitikimų dėl S. R. išvykimo į Izraelį (Palestiną) 1924 m. nėra. Šioje byloje nustatyta, kad S. R. (R.) iš Vilniaus krašto išvyko iki 1939-10-27.
17. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra išaiškinęs, kad bylose dėl turinčių juridinę reikšmę faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005,2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2009 ir kt.).
18. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė tikėtiną išvadą, kad teismui nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, jog S. R. (R.) nuo 1924 m. iki 1940 m. birželio 15 d. nebuvo priėmęs kitos valstybės pilietybės ir tokiu būdu netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės, taip pat teismui nepateikta įrodymų, galinčių patvirtinti, jog S. R. (R.) Lietuvoje negyvenus dvejus metus nenutrūko jo ryšiai su Lietuva. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, pažymi, kad apeliantas pateikė pakankamai įrodymų, kurie leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad apelianto senelis S. R. galėjo turėti Lietuvos pilietybę. Tokia išvada daroma atsižvelgiant į tai, kad S. R. gimė Lietuvoje ir pakankamai nemažą savo gyvenimo laiką gyveno Lietuvoje, čia mokėsi Ješivoje. Byloje yra pateikti neginčijami rašytiniai įrodymai, kad S. R. brolis Š. turėjo Lietuvos pilietybę, kas taip pat tikėtinai patvirtina, kad R. šeimoje ne tik Š. galėjo įgyti Lietuvos pilietybę, bet ir S.. Be kita ko, apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė Izraelio valstybės išduotą dokumentą, kuriame patvirtinama, kad nerasta jokių duomenų, patvirtinančių, kad S. R., gimusio Butrimonyse, Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), mandatinės pilietybės gavimo at negavimo. Pažymėtina, jog įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Taigi apelianto rašytiniai paaiškinimai civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto apie savo senelio gyvenimą Lietuvoje, pateikiant netiesioginius įrodymus, yra įstatymo nustatyta įrodinėjimo priemonė (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 186 straipsnis). Kad ryšys su Lietuva nebuvo nutrūkęs, patvirtina apelianto paaiškinimai, kad apelianto senelio S. R. šeima ir protėviai yra kilę iš Lietuvos – jo tėvai (apelianto proseneliai) I. ir S. L. R. ilgą laiką nuolat gyveno Lietuvoje – Trakų apskrityje (Butrimonyse), Aukštadvaryje, susilaukė Lietuvoje 6 vaikų, kurie taip pat gyveno, dirbo, studijavo Lietuvoje, o S. R., 1924 m. išvykus iš Lietuvos į Palestiną, jis nenutraukė savo ryšių su Lietuva, nes čia liko gyventi jo tėvai, broliai, kiti giminaičiai. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios paneigtų ar darytų nepatikimus apelianto paaiškinimus dėl jo senelio ir prosenelio gyvenimo Lietuvoje ir šių asmenų ryšio su Lietuva. Įrodymų vertinimo prasme tai reiškia, kad nebuvo pagrindo jų vertinti kaip nepatikimų ir jais nesivadovauti.
19. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimas, kaip priimtas netinkamai ištyrus ir įvertinus byloje esančius įrodymus, naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo patenkinti (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nusprendžia:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimą patenkinti.
Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo G. P. (gim. (duomenys neskelbtini)) senelis S. R., gimęs (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, Butrimonyse ir 1924 m. emigravęs iš Lietuvos į Palestiną, buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940-06-15.