Kauno apygardos teismo nuosprendis, 1A-43-530/2015

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2015-10-20
Bylos Nr.: 1A-43-530/2015
Teisminio proceso Nr.: 1-20-9-00079-2013-4
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Danutė Giačaitė (pirm.), Jurgis Kiškis, Viktoras Preikšas
Nuteistasis: V. V., R. V.
Nukentėjusysis: A. A., I. S.
Advokatai: Angelė Fominienė

Pranešėja Danutė Giačaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-43-530/2015;

Teisėja Birutė Drozdienė Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00079-2013-4;

Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.20.5;1.2.20.6; 2.1.3.1; 2.1.14; 2.1.15.1.2.;2.4.6.3.1;2.4.6.4.1; 2.4.7.

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 20 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danutės Giačaitės, teisėjų Jurgio Kiškio, Viktoro Preikšo, sekretoriaujant Astai Leonavičienei, Audronei Stulginskaitei – Puidienei, Rolandai Bučmienei, dalyvaujant prokurorui Jonui Abraičiui, nuteistųjų V. V. ir R. V. gynėjai advokatei Angelei Fominienei, nukentėjusiajam A. A., viešame teisiamajame posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. V. ir V. V. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. nuosprendžio, kuriuo

V. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį, 236 straipsnio 2 dalį, 235 straipsnio 3 dalį ir jis pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį nuteistas 30 (trisdešimt) parų arešto, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 236 straipsnio 2 dalį nuteistas 60 (šešiasdešimt) parų arešto, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnio 3 dalį nuteistas 80 (aštuoniasdešimt) parų arešto. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis bausmės iš dalies sudėtos, prie griežčiausios paskirtos bausmės iš dalies pridedant švelnesnes bausmes ir V. V. paskirta galutinė bausmė – 90 (devyniasdešimt) parų arešto, bausmę atliekant areštinėje.

R. V. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 236 straipsnio 2 dalį, 235 straipsnio 3 dalį ir ji pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 236 straipsnio 2 dalį nuteista 50 (penkiasdešimt) parų arešto, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnio 3 dalį nuteista 40 (keturiasdešimt) parų arešto. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis bausmės iš dalies sudėtos, prie griežčiausios paskirtos bausmė iš dalies pridedant švelnesnes bausmes ir R. V. paskirta galutinė bausmė – 60 (šešiasdešimt) parų arešto, bausmę atliekant areštinėje.

Nukentėjusiosios I. S. civilinis ieškinys patenkintas visiškai, iš V. V. jai priteista 850 Lt (aštuoni šimtai penkiasdešimt litų) turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo A. A. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, jam iš V. V. ir R. V. solidariai priteista 30 000 Lt (trisdešimt tūkstančių litų) neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. nuteistas už tai, kad jis 2012-01-13 ir 2012-02-23, (duomenys neskelbtini), naudodamasis kompiuteriais, kurių IP adresai (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, svetainėje www.skelbiu.lt patalpino du melagingus skelbimus dėl organizuojamo darbo Norvegijoje, pagal kuriuos nukentėjusioji I. S., ieškodama darbo, susisiekė su juo ir sutarė dėl įdarbinimo sąlygų bei jo nurodymu 2012-02-24 į R. V. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 850 Lt už bilietą į Norvegiją, tačiau žadėto bilieto nenupirko ir nukentėjusiajai pinigų negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo svetimą nukentėjusiosios I. S. turtą - 850 litų.

Be to, jis nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupėje su savo žmona R. V., iš anksto sutarę imituoti nusikaltimą jos atžvilgiu, t.y. neva buvusį nusikaltimą, kad 2011-09-06, apie 20 val. bute (duomenys neskelbtini), A. A. neva seksualiai prievartavo analiniu būdu su cukinija ir sužalojo R. V. bei siekdami, kad dėl to būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, bendrais veiksmais t.y. R. V. pateikus įstaigai turinčiai teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą (Kauno apygardos prokuratūrai, esančiai Kaune, Laisvės al. 32), savo ranka 2011-09-08 rašytą prašymą, kuriame ji tyčia melagingai įskundė nekaltą asmenį, kaip padariusį nusikalstamą veiką, t.y. nurodžius, kad A. A. 2011-09-06, apie 20 val., jos bute (duomenys neskelbtini), ją seksualiai prievartavo analiniu būdu su cukinija ir sužalojo bei 2011-10-14, 15.05-15.40 val. įvykio vietos apžiūros metu (duomenys neskelbtini), pateikus Panemunės PK darbuotojams peilį ir skutimosi peiliukus kaip nusikaltimo padarymo įrankius, kuriais jai neva buvo grasinta ir ji sužalota, tuo tarpu V. V. 2011-09-06, 23.45 val. pranešė policijai telefonu apie nusikaltimą, kurio nebuvo, taip bendrais veiksmais melagingai įskundė nekaltą asmenį A. A. ir suklastojo įrodymus, dėl to minėtas asmuo buvo pradėtas persekioti, t.y. 2011-09-27 pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 20-9-00101-11.

Be to, V. V. nuteistas už tai, kad jis pateikė melagingą skundą ir davė melagingus parodymus, tai yra veikdamas bendrininkų grupėje kartu su R. V., turėdami bendrą tikslą duoti melagingus parodymus pagal iš anksto suderintą planą, po abiejų imituoto nusikaltimo, kaltino A. A., neva jis padarė sunkų nusikaltimą, t.y. R. V. 2013-09-15 pateikus melagingą skundą Kauno m. apylinkės prokuratūrai, Maironio g. 30, Kaune bei 2011-10-06, 9-12.20 val.; 2011-11-05, 9-11 val.; 2011-12-02, 8.50-11.40 val.; 2012-11-09, 9-11 val. Panemunės policijos komisariate, A. J. pr. 17, Kaune, liudytojos ir nukentėjusiosios apklausos metu, 2011-10-14, 15.40-16.50 val. parodymų patikrinimo vietoje (duomenys neskelbtini), metu; 2011-10-13 8.30-9 val. parodymų atpažinti metu, 2012-11-13, 13.45-16 val. akistatos su A. A. metu, pateikiant melagingus parodymus, kad 2011-09-06, apie 20 val. bute (duomenys neskelbtini), A. A. seksualiai prievartavo analiniu būdu su cukinija ir ją sužalojo, jis savo apklausose A. J. pr. 17, Kaune, 2011-10-17, 8.05-9.50 val. bei 2012-02-03, 8.45-10 val. taip pat melagingai patvirtino, kad apie nusikaltimą nieko nežinojo, kad su R. V. negyveno apie savaitę laiko, kad policijai apie įvykį nepranešė bei žinodamas, kad nusikaltimas R. V. atžvilgiu nebuvo įvykdytas, patvirtino, kad ji pasakojo jog A. A. padarė sunkų nusikaltimą minėtomis aplinkybėmis, tokiu būdu veikdamas bendrai su R. V. davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas, kaltindamas asmenį, neva šis padarė sunkų nusikaltimą.

R. V. nuteista už tai, kad ji veikdama bendrininkų grupėje su savo vyru V. V., iš anksto sutarus imituoti nusikaltimą jos atžvilgiu, t.y. neva buvusį nusikaltimą 2011-09-06 apie 20 val. bute (duomenys neskelbtini), kurio metu A. A. neva seksualiai prievartavo analiniu būdu su cukinija ir ją sužalojo bei siekdami, kad dėl to būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, bendrais veiksmais, t.y. V. V. 2011-09-06, 23.45 val. pranešus policijai telefonu apie nusikaltimą, kurio nebuvo, tuo tarpu ji, įstaigai turinčiai teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą (Kauno apygardos prokuratūrai, esančiai Laisvės al. 32 , Kaune), pateikė savo ranka 2011-09-08 rašytą prašymą, kuriame ji tyčia melagingai įskundė nekaltą asmenį, kaip padariusį nusikalstamą veiką, t.y. nurodė, kad A. A. 2011-09-06, apie 20 val. jos bute (duomenys neskelbtini), ją seksualiai prievartavo analiniu būdu su cukinija ir sužalojo bei, tęsiant nusikalstamus veiksmus, 2011-10-14, 15.05-15.40 val. įvykio vietos apžiūros metu (duomenys neskelbtini), pateikus Panemunės PK darbuotojams peilį ir skutimosi peiliukus kaip nusikaltimo padarymo įrankius, kuriais jai neva buvo grasinta ir ji sužalota, taip bendrais veiksmais melagingai įskundė nekaltą asmenį A. A. ir suklastojo įrodymus, dėl to minėtas asmuo buvo pradėtas persekioti, t.y. 2011-09-27 pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 20-9-00101-11.

Be to, ji pateikė melagingą skundą ir davė melagingus parodymus, tai yra veikdama bendrininkų grupėje kartu su V. V., turėdami bendrą tikslą duoti melagingus parodymus pagal iš anksto suderintą planą, po abiejų imituoto nusikaltimo, kaltino A. A., neva jis padarė sunkų nusikaltimą, t.y. R. V. 2013-09-15 pateikė melagingą skundą Kauno m. apylinkės prokuratūrai, Maironio g. 30, Kaune bei 2011-10-06, 9-12.20 val.; 2011-11-05, 9-11 val.; 2011-12-02, 8.50-11.40 val.; 2012-11-09, 9-11 val. Panemunės policijos komisariate A. J. pr. 17, Kaune, liudytojos ir nukentėjusiosios apklausos metu, 2011-10-14, 15.40-16.50 val. parodymų patikrinimo vietoje (duomenys neskelbtini), metu; 2011-10-13 8.30-9 val. parodymų atpažinti metu, 2012-11-13, 13.45-16 val. akistatos su A. A. metu, pateikė melagingus parodymus, kad 2011-09-06, apie 20 val. bute (duomenys neskelbtini)A. A. ją seksualiai prievartavo analiniu būdu su cukinija ir ją sužalojo, tuo tarpu V. V. savo apklausose A. J. pr. 17, Kaune 2011-10-17, 8.05-9.50 val. bei 2012-02-03, 8.45-10 val. taip pat melagingai patvirtino, kad apie nusikaltimą nieko nežinojo, kad su R. V. negyveno apie savaitę laiko, kad policijai apie įvykį nepranešė bei žinodamas, kad nusikaltimas R. V. atžvilgiu nebuvo įvykdytas, patvirtino, kad ji pasakojo jog A. A. padarė sunkų nusikaltimą minėtomis aplinkybėmis, tokiu būdu veikdama bendrai su V. V. davė melagingus parodymus apklausiama kaip liudytoja ir nukentėjusioji kaltindama asmenį, neva šis padarė sunkų nusikaltimą.

Šalies argumentai

Nuteistasis V. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2014-06-27 Kauno apylinkės teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-258-738/2014 ir jį visiškai išteisinti kaip asmenį nepadariusį nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 str. 3 d. ir 236 str. 2 d.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad 2014-06-27 Kauno apylinkės teismo nuosprendžio dalies dėl sukčiavimo nukentėjusiosios I. S. atžvilgiu neskundžia. Su Kauno apylinkės teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu dalyje dėl melagingų parodymų davimo ir melagingo įskundimo ar pranešimo apie nebūtą nusikaltimą jis nesutinka. Nuosprendyje išdėstytos teismo išvados nepagrįstos išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu (BPK 20 str.), ir visiškai neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas vien nukentėjusiojo A. A. parodymais, kurie yra tendencingi ir prieštaringi, neatitinkantys nustatytų byloje faktinių aplinkybių. Įsitikinęs, kad teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį apelianto atžvilgiu pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 str. 3, 5 d., 301 str. reikalavimus. Pažeidimai yra esminiai ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai nagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Nurodė, kad nei ikiteisminio tyrimo metu nei teismo posėdžio metu padaręs minėtas nusikalstamas veikas V. V. kaltu neprisipažino. Kai atsitiko tas įvykis, kuomet R. V. buvo sužalota ir seksualiai išnaudota, V. V. su ja buvo susipykęs ir namuose negyveno. Naktį buvo su moterimi R. S. ir į jokią policiją neskambino, tvirtino ir šiuo metu tvirtina, jog nepranešė jokiai policijai, kad R. V. sužalota, tikrai nekvietė policijos jiems į namus. Kas tai padarė, nežino. Tvirtina, kad su R. V. jokių panašių planų nekūrė, su ja veiksmų telefonu nekoordinavo, su tuo įvykiu neturi nieko bendro. Po šio įvykio su R. V. susitaikė, nes jai buvo psichologiškai blogai, jai reikėjo pagalbos. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai V. V. parodymus nelaikė teisingais bei įtikinamais ir vertino kritiškai- kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės už V. V. inkriminuotas nusikalstamas veikas, kurių realiai, V. V. teigimu, jis nepadarė. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog V. V. kaltė padarius jam inkriminuotus nusikaltimus yra neginčytinai įrodyta. Kauno apylinkės teismui nepavyko pašalinti daugelio abejonių nukentėjusiojo parodymų patikimumu. Įrodymai, kuriais grindžiama V. V. kaltė, neleidžia daryti patikimų išvadų apie jo kaltumą.

Nuteistoji R. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2014-06-27 Kauno apylinkės teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-258-738/2014 ir ją visiškai išteisinti kaip asmenį nepadariusį nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 str. 3 d. ir 236 str. 2 d.

Skunde nurodė, kad su tokiu Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu nesutinka. Įsitikinusi, kad Kauno apylinkės teismas, priimdamas tokį nuosprendį, esmingai pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 3 ir 5 dalies reikalavimus, sukliudžiusiais teismui nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį. Teismas savo išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo padarė visapusiškai ir pilnai neįvertinęs visų bylos aplinkybių, liudytojų parodymus įvertino neobjektyviai, fragmentiškai, atsietai, neišsamiai, nevertino jų visumos arba jų visiškai nevertino. R. V. tvirtina, jog ji nekalta ir mano, jog šioje byloje pirmos instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ( BK 236 str. ir 235 str.) bei neteisingai vertino nustatytas faktines bylos aplinkybes, nevertino jų visumos, šališkai vertino įrodymus. Nuosprendyje išdėstytos teismo išvados nepagrįstos išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ( BPK 20 str.) ir visiškai neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Taip pat teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą ir iš jo išplaukiantį in dubio pro reo principą. Teismas išimtinai rėmėsi tik nukentėjusiojo A. A. parodymais. Tuo teismas pažeidė BPK 301 str. 2 d. nuostatas. R. V. giliu įsitikinimu, grįsti kaltę tik paties nukentėjusiojo parodymais nėra pagrindo. Teismo posėdžio metu dėl pareikštų kaltinimų R. V. kalta neprisipažino, tačiau ikiteisminio tyrimo metu duodama parodymus, kuriuos vėliau patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, bei akistatos metu su A. A. – davė teisingus, nuoseklius bei nuoširdžius parodymus. Tvirtina, kad A. A. ją seksualiai prievartavo su cukinija analiniu būdu antrojo susitikimo metu. Ji pati savęs nežalojo. Teismas jos kaltę grindžia ir jos aktyviu bendravimu su buvusiu vyru V. V.. Tačiau ji net ir būdama visą savaitę susipykusi su V. V., jam skambindavo ir rašydavo žinutes, todėl, R. V. nuomone, toks bendravimas su buvusiu vyru neturėtų būti vertinamas kaip jos kaltės įrodymas. Ikiteisminio tyrimo metu ji pakeitė savo parodymus, tačiau dabar dėl to labai gailisi. Tačiau tokie parodymai neatitinka tikrovės. Tokius parodymus R. V. prašė duoti A. A., siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės.

V. V. apeliacinis skundas tenkintinas. R. V. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Kolegija išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistųjų gynėją, prašiusią apeliacinius skundus tenkinti, prokurorą bei nukentėjusįjį, prašiusius apeliacinius skundus atmesti, padarė išvadą, kad nuteistojo V. V. apeliacinis skundas yra pagrįstas, todėl tenkintinas. R. V. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Šalies argumentai

Dėl nuteistojo V. V. apeliacinio skundo. V. V. apeliaciniame skunde nurodo, jog buvo neteisingai ir šališkai įvertintos bylos aplinkybės, netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas, tvirtina nuosprendį esant nepagrįstą, o nuosprendyje esančių įrodymų vertinimą nurodo pirmosios instancijos teismą atlikus pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatų reikalavimus.

Žemesnės instancijos teismas

Pažymėtina, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Įstatymų leidėjo įtvirtinta nuostata, jog apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tai yra, jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė; tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų nesilaikė. Skundžiamas nuosprendis dėl V. V. pripažinimo kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 236 straipsnio 2 dalį ir 235 straipsnio 3 dalį neatitinka įstatymo reikalavimų, kadangi jame padarytos išvados yra nepagrįstos išsamia ištirtų įrodymų analize, išdėstyti nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai pernelyg lakoniški, o teismo išvados padarytos neatsižvelgus ir neįvertinus visų bylos aplinkybių, turinčių esminės reikšmės teisingo sprendimo priėmimui.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad aptartų įrodymų viseto analizė leidžia teismui neabejotinai konstatuoti, kad kaltinamųjų V. V. ir R. V. veikoje yra tiesioginė tyčia, kaltė ir yra visi kiti būtini objektyvieji bei subjektyvieji požymiai jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 236 str. 2 d., 235 str. 3 d., t.y., galima konstatuoti, kad jie abu, veikdami bendrininkų grupėje, tyčia melagingai įskundė nekaltą asmenį apie nebūtą nusikaltimą ir taip pat veikdami bendrininkų grupėje, po imituoto ir realiai nebūto nusikaltimo, davė melagingus parodymus, melagingai kaltindami nukentėjusįjį nebūto sunkaus nusikaltimo padarymu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka.

Pagal BK 236 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas melagingai įskundė įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nekaltą asmenį, kaip padariusį nusikalstamą veiką, jeigu dėl to šis asmuo pradėtas persekioti, arba pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Kaip matyti, straipsnio dispozicijoje yra numatytos dvi nusikaltimų sudėtys – melagingas įskundimas ir melagingas pranešimas apie nebūtą nusikaltimą. To paties straipsnio 2 dalis nustato atsakomybę tam, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus ir suklastojo įrodymus asmens baudžiamajam persekiojimui pradėti. Nagrinėjamu atveju V. V. pagal BK 236 str. 2 d. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje su savo žmona R. V., iš anksto sutarę imituoti nusikaltimą jos atžvilgiu, t.y. neva buvusį nusikaltimą, V. V. 2011-09-06, 23.45 val. pranešė policijai telefonu apie nusikaltimą, kurio nebuvo, taip bendrais veiksmais melagingai įskundė nekaltą asmenį A. A. ir suklastojo įrodymus, dėl to minėtas asmuo buvo pradėtas persekioti.

Melagingas pranešimas apie nebūtą nusikaltimą yra aktyvūs veiksmai, kuriais institucijoms, nurodytoms BK 236 straipsnyje, pranešama apie tariamai padarytą, rengiamą nusikaltimą arba pasikėsinimą jį padaryti. Taigi, ši nusikalstama veika objektyviai pasireiškia melagingu įskundimu arba pranešimu apie nebūtą nusikaltimą, t. y. nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamajame kodekse. Šio nusikaltimo subjektyviajam požymiui – kaltei – būdinga tiesioginė tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad kaltininkas suvokia, jog įstaigai, turinčiai teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, melagingai praneša apie nusikalstamą veiką, nors žino, kad ši nusikalstama veika nebuvo padaryta, taip pat suvokia, kad dėl to gali būti nepagrįstai pradėtas ikiteisminis tyrimas (baudžiamasis persekiojimas), ir nori taip veikti bei to siekia. Melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą sudėtis yra baigta, kai BK 236 straipsnio 1 dalyje nurodytoms institucijoms, bet kokia forma perduodama melaginga informacija apie žinomai nebūtą nusikaltimą.

Šalies argumentai

V. V. teigia, jog jis policijai neskambino, įvykio naktį savo žmonos R. V. nematė, naudojosi ne vienu telefono aparatu, todėl telefono aparatas galėjo būti ir pas R. V. ( t.4,b.l.64, t3.b.l. 36, 50). R. V. teisme teigė, jog ji su buvusiu sutuoktiniu kartu jokios veikos nedarė, o tai kad ji bendravo su tuometiniu vyru V. V. telefonu, neįrodo, jog jie rengė ir darė nusikaltimą. Teisme teigė, kad įvykio dieną ji buvo davusi laisvą telefono aparatą, vyro draugui A pravarde „storas“, nes pastarasis norėjo perinstaliuoti „stringantį“ kompiuterį ( t.4, b.l.65). Nukentėjusysis A. A. teisme parodė, jog R. V. įvykio vakarą ieškojo telefono aparato, rado jį stalčiuje ir skambino draugei bet pastarosios teigimu atsiliepė kažkoks vyras( t.4.b.l. 72-73). Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato įvykių suvestinėje nurodoma, jog 2011-09-06, 23 val.47 min. Kauno apskrities VPK Panemunės PK buvo įregistruotas telefonu gautas pranešimas apie įvykį (duomenys neskelbtini), nustatytas įvykio tipas - viešosios tvarkos pažeidimas. Iš šio išrašo matyti, jog instituciją informavo privatus fizinis asmuo, kuris neprisistatė ( toliau Pranešėjas), ir nurodė sekančiai: „(duomenys neskelbtini)moteris šaukiasi pagalbos“, ši informacija buvo pateikta asmens skambinusio telefonu, kurio Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Pranešėjas) (T.1, b.l. 121-122). Policijos pareigūnas A. M. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir patvirtino, kad jam kartu su kolega gavus pranešimą, kad nurodytu adresu moteris šaukiasi pagalbos, nuvyko nurodytu adresu ir rado kieme, prie laiptinės vaikščiojančią moterį, vilkinčią chalatu, kuri parodė kairę šlaunį, kuri buvo prapjauta, bet žaizda nekraujavo (T. 4, b.l. 66). Be to, pati R. V. nurodė, jog ji šaukdamasi pagalbos išbėgo į laiptinę, spėdama užrakinti duris (T.1, b.l. 75). A. A. taip pat patvirtino, jog R. V. išėjo į laiptinę ir prislopintu balsu pradėjo šaukti: „gelbėkit, prievartauja“ (T.1, b.l.48).

Taigi, byloje nustatyta, jog 2011-09-06, 23 val. 45 min. įstaigai, turinčiai teisę pradėti baudžiamąjį persekiojamą, paskambino asmuo kurio Nr. (duomenys neskelbtini), kuris policijos pareigūnui neprisistatė. Nustatyta ir tai, kad nuo 2011-09-08 V. V. tel. Nr. (duomenys neskelbtini) (T.1, b.l.109), veikė su Pranešėjo telefonu, kurio IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) (T.1., b.l. 171-172, medžiagos T.2, b.l. 47, 54). Be to ikiteisminio tyrimo duomenimis V. V. 2011-09-06 nuo 22:46 iki 2011-09-07 00:39 val. (paskutinio ryšio seanso) buvo ryšio celėje Nr. 206A, kaip ir R. V. bei A. A. (T.1, b.l. 175-176). Pirmos instancijos teismas atsižvelgdamas išimtinai į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta aplinkybė, jog nuo 2011-09-08 V. V. tel. Nr. (duomenys neskelbtini)T.1, b.l.109), veikė su Pranešėjo telefonu, kurio IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) (T.1., b.l. 171-172, medžiagos T.2, b.l. 47, 54) ir kad įvykio metu V. V. 2011-09-06 nuo 22:46 iki 2011-09-07 00:39 val. (paskutinio ryšio seanso) buvo ryšio celėje Nr. 206A, kaip ir R. V. bei A. A. (T.1, b.l. 175-176), darė išvadą jog policijai pranešė V. V. apie nebūtą nusikaltimą. Taigi pirmos instancijos teismas iš esmės grindė V. V. kaltinimą pagal LR BK 236str.2d. baudžiamojoje byloje aukščiau išvardintais įrodymais ir darė išvadą jog būtent V. V. 2011-09-06 23 val. 45 min paskambino įstaigai, turinčiai teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, ir informavo apie įvykį.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Byloje nėra jokių patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad V. V. iš anksto susitarė imituoti nusikaltimą su savo žmona R. V.. Byloje yra surinkti duomenys, patvirtinantys, jog V. V. telefonu su R. V. intensyviai bendravo tiek prieš 2011-09-06 įvykį bei po jo, tačiau vien tik bendravimo telefonu faktas, nežinant bendravimo turinio (neesant pokalbių įrašų, žinučių), negali būti baudžiamojoje byloje įrodymu, jog V. V. su R. V. taip koordinavo savo nusikalstamus veiksmus. Kaltinamasis nurodė, jog jis įvykio naktį buvo su drauge A.S, pastarosios bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini) (T.4, b.l. 173). Įvykis buvo netoliese, adresu (duomenys neskelbtini), todėl V. V. ir R. V. bendradarbiavimo ir veiksmų koordinavimo fakto negali patvirtinti ir byloje nustatyta faktinė aplinkybė, jog įvykio metu V. V. 2011-09-06 nuo 22:46 iki 2011-09-07 00:39 val. (paskutinio ryšio seanso) buvo ryšio celėje Nr. 206A, kaip ir R. V. bei A. A. (T.1, b.l. 175-176), nes ryšio celė rodo tam tikrą bokšto telefoniniu ryšiu aptarnaujamą teritoriją, bet ne konkretų adresą. „Google maps“ duomenimis tarp šių dviejų adresų (duomenys neskelbtini)ir (duomenys neskelbtini)atstumas yra 290 metrų, tai reiškia, jog esant nepaneigtai versijai, kad V. V. įvykio vakarą buvo adresu (duomenys neskelbtini), tai jų telefonai galėjo veikti toje pačioje ryšio celėje. Be to įvykis buvo 2011-09-06, o tik nuo 2011-09-08 V. V. tel. Nr. (duomenys neskelbtini) (T.1, b.l.109), veikė su Pranešėjo telefonu, kurio IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), negalima daryti kategoriškos išvados jog V. V. skambino policijai. Šioje byloje reikšminga ir tai, kad melagingo pranešimo apie nusikaltimą subjektyvioji pusė pasireiškia tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad įstaigai, turinčiai teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, jo pateikiama informacija neatitinka tikrovės, neabejotinai žino, kad nusikaltimo, apie kurį jis praneša, nebuvo ir nėra, tačiau siekia, kad tokią melagingą informaciją atitinkamos institucijos gautų ir į ją reaguotų. Kaip jau minėta, pirminė informacija, pateikta policijai apie įvykį buvo pranešimas, jog „moteris šaukiasi pagalbos“. Byloje nustatyta, kad R. V. šaukdamasi pagalbos išėjo į laiptinę, o vėliau į lauką vilkėdama tik chalatu(T.1, b.l. 75). A. A. taip pat patvirtino, jog R. V. išėjo į laiptinę ir prislopintu balsu pradėjo šaukti: „gelbėkit, prievartauja“ (T.1, b.l.48). Tikėtina, jog tai galėjo matyti ir girdėti ne vienas asmuo ir atitinkamai sureaguoti, pranešti policijai. Pranešimo turinys rodo, jog asmuo pranešęs policijai konstatavo faktą, kuris iš tiesų nurodytu adresu ir buvo, tai yra moteris šaukėsi pagalbos. Atvykę policijos pareigūnai prie laiptinės rado R. V. vilkinčią tik chalatu, kuri paaiškino, jog ji yra sužalota, rodė šlaunį ( t.4.b.l. 66). Kolegijos vertinimu, tai viso labo informacinis pranešimas, o ne įskundimas ar melagingas pranešimas BK 236str. prasme.

Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 str. 4 d.). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Pabrėžtina, kad šis principas reikalauja, jog visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, būtų vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. Nr. 2K-251/2010, 2K-532/2012, 2K-363/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatą, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, nenustačius V. V. veikoje būtinųjų BK 236 str. 2 d. požymių – pranešimo apie žinomai nebūtą nusikaltimą ir įrodymų suklastojimo – V. V. dėl šios nusikalstamos veikos išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Šalies argumentai

V. V. taip pat nesutinka su kaltinimu pagal BK 235 str. 3 d. Pagal BK 235 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas pateikė melagingą skundą, pareiškimą, pranešimą apie nusikalstamą veiką arba davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas ar nukentėjęs asmuo, arba būdamas ekspertu ar specialistu pateikė melagingą išvadą ar paaiškinimą, arba būdamas vertėju melagingai ar žinomai neteisingai išvertė ikiteisminio tyrimo metu ir (ar) teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje. BK 235 str. 3 dalies kvalifikuojantis požymis yra, tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, kaltindamas asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą.

BK 235 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos yra padaromos tiesiogine tyčia. Kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius, nemelagingus parodymus ar išvadas, paaiškinimus arba teisingai išversti. Tokios pareigos suvokimą bei atsakomybės už jos nevykdymą žinojimą kaltininkas būna patvirtinęs savo parašu ikiteisminio tyrimo metu ar teisme ir duota liudytojo priesaika. Kaltininkas taip pat suvokia, kad duoda tikrai tikrovės neatitinkančius parodymus ar išvadą, paaiškinimus, arba iš esmės neteisingai išverčia, supranta ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje. Kaltės turinys atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-616/2006, 2K-353/2006, 2K-164/2010, 2K-455/2010). Nusikalstamos veikos motyvas nėra būtinasis veikos subjektyvusis požymis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-164/2010).

V. V. pagal BK 235 str. 3 d. nuteistas už tai, kad jis pateikė melagingą skundą ir davė melagingus parodymus, tai yra veikdamas bendrininkų grupėje kartu su R. V., turėdami bendrą tikslą duoti melagingus parodymus pagal iš anksto suderintą planą, po abiejų imituoto nusikaltimo, kaltino A. A., neva jis padarė sunkų nusikaltimą, t.y. R. V. 2013-09-15 pateikus melagingą skundą Kauno m. apylinkės prokuratūrai, Maironio g. 30, Kaune bei 2011-10-06, 9-12.20 val.; 2011-11-05, 9-11 val.; 2011-12-02, 8.50-11.40 val.; 2012-11-09, 9-11 val. Panemunės policijos komisariate, A. J. pr. 17, Kaune, liudytojos ir nukentėjusiosios apklausos metu, 2011-10-14, 15.40-16.50 val. parodymų patikrinimo vietoje (duomenys neskelbtini), metu; 2011-10-13 8.30-9 val. parodymų atpažinti metu, 2012-11-13, 13.45-16 val. akistatos su A. A. metu, pateikiant melagingus parodymus, kad 2011-09-06, apie 20 val. bute (duomenys neskelbtini), A. A. seksualiai prievartavo analiniu būdu su cukinija ir ją sužalojo, jis savo apklausose A. J. pr. 17, Kaune, 2011-10-17, 8.05-9.50 val. bei 2012-02-03, 8.45-10 val. taip pat melagingai patvirtino, kad apie nusikaltimą nieko nežinojo, kad su R. V. negyveno apie savaitę laiko, kad policijai apie įvykį nepranešė bei žinodamas, kad nusikaltimas R. V. atžvilgiu nebuvo įvykdytas, patvirtino, kad ji pasakojo jog A. A. padarė sunkų nusikaltimą minėtomis aplinkybėmis, tokiu būdu veikdamas bendrai su R. V. davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas, kaltindamas asmenį, neva šis padarė sunkų nusikaltimą.

2011-10-17 bei 2012-02-03 (T.1, b.l. 106-107, 108-110) apklausos protokolų duomenys patvirtina, jog V. V. baudžiamojoje byloje apklaustas liudytoju ir įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 235 str. V. V. parodė, kad 2011-09-07 anksti ryte, gal apie 5-6 val. ryto žmona jam paskambino ir pasakė, kad ją namuose užpuolė. Nelabai suprato telefonu, kaip ten viskas vyko, atvažiavo į namus (duomenys neskelbtini), kur rado verkiančią R. V.. R. V. vėliau papasakojo, kad ją seksualiai prievartavo su cukinija, tai suprato, kad prezervatyve yra būtent ta cukinija. Tik kai pasakė, kad vonioje ją supjaustė tas „darbdavys“, tai V. V. matė, kad peiliukų dėžutė stovėjo ant spintelės ( T.1, b.l. 106-107). Taip pat paaiškino, kad apie R. V. sužalojimą ir išprievartavimą sužinojo iš jos pačios. Tai buvo sekančios dienos rytą. Ji iš pradžių pasisakė dėl sužalojimų, bet to paties pokalbio metu, tik gal kiek vėliau pasakė, kad ją išprievartavo. Iki V. V. sužinant apie šį įvykį, policija jau buvo pas juos apsilankiusi bute (T.1, b.l. 109). Pirmosios instancijos teisme, duodamas parodymus, V. V. patvirtino, jog ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai teisingi (T.4, b.l. 64).

Pagal BPK 78 str. kaip liudytojas apklausiamas asmuo, galintis pateikti informaciją apie reikšmingas bylai aplinkybes. Tačiau kaip matyti iš bylos duomenų, liudytoju apklaustas V. V. tiesiogiai įvykyje nedalyvavo, papasakojo tai, ką girdėjo iš pačios R. V. pasakojimų. Pirmosios instancijos teismas šiuos duomenis įvertino kaip įrodymus, kurių pagrindu padarė vienareikšmišką išvadą, kad V. V. padarė kaltinime nurodytą veiką. Tačiau išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, nes V. V. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos požymių. Iš V. V. parodymų matyti, jog jo žinojimas apie 2011-09-06 įvykį buvo suformuotas iš R. V. pasakojimų, kuriuos jis perpasakodamas tyrėjui nurodė ir šios informacijos šaltinį- R. V.. Bylos duomenys nepatvirtina, jog V. V. būtų sąmoningai davęs išgalvotus ir melagingus parodymus apie bylos aplinkybes ir, suvokdamas, jog jie neatitinka tikrovės sąmoningai būtų siekęs tai daryti. V. V. nurodytos aplinkybės, kad jis grįžęs į namus pastebėjo cukiniją apmautą prezervatyvu, matė skutimosi peiliukus, nėra melagingos, nes nukentėjusysis A. A. patvirtino jog abiejų susitikimų metu buvo naudojamos cukinijos ( b.l. 74, t.4).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 2 straipsnio 3 dalis) ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį V. V. atžvilgiu. Nuteistojo apeliacinis skundas yra pagrįstas, todėl apkaltinamasis nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo nuteistasis V. V. išteisintinas, kadangi nepadarytos BK 236 straipsnio 2 dalyje ir 235 straipsnio 3 dalyje nustatytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Dėl R. V. apeliacinio skundo. Apeliaciniame skunde R. V. neigė savo kaltę, nurodė, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei esminiai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą, t.y. neteisingai vertino nustatytas bylos aplinkybes, nevertino jų visumos, šališkai vertino įrodymus, rėmėsi nukentėjusiojo A. A. parodymais, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą.

Pagal BPK 20 str. 5 d. teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, byloje surinktų įrodymų vertinimas yra išimtinė teisėjo (teismo) prerogatyva. Svarbu, kad išvados dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo kiekvienu atveju būtų išsamios, aiškios ir motyvuotos, suprantamos visiems proceso dalyviams. Šiuo atveju apylinkės teismo nuosprendyje padarytos išvados tiek dėl įrodymų vertinimo, tiek dėl apeliantės kaltės, jos padarytų veikų kvalifikavimo būtent tokios ir yra – jos aiškios, pagrįstos byloje surinktais įrodymais, logiškos. Iš skundo matyti, kad apeliantė visų pirma nesutinka su nukentėjusiojo A. A. parodymais, tvirtina, jog jie neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir jis yra tiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų, pripažindamas R. V. kalta dėl nusikaltimo, numatyto BK 236 straipsnio 2 dalyje, nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Teismo nuosprendis yra pagrįstas išsamia nukentėjusiojo, pačios nuteistosios parodymų ir rašytinių įrodymų analize, byloje surinkta pakankamai duomenų, kurių pagrindu buvo galima nustatyti visas nusikaltimų aplinkybes ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

BK 236 straipsnio 2 dalyje ir BK 235 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padaromos tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad atitinkamai institucijai melagingai įskundžia asmenį ir duoda melagingus parodymus ir nori taip veikti.

Kaip jau minėta, BK 236 straipsnio 1 dalyje numatytas požymis „melagingai įskundė“ reiškia, kad veika padaroma tiesiogine tyčia, t. y. asmuo suvokia, kad jis melagingai įskundžia įstaigai, turinčiai teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką, nors žino, kad šis asmuo nusikaltimo nepadarė, taip pat suvokia, kad dėl to gali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas ir nori taip veikti.

Apeliantė tvirtina, kad byloje nėra jos kaltę patvirtinančių įrodymų. Šie argumentai nepagrįsti, nuteistosios kaltė pagrįsta tinkamai išnagrinėtų įrodymų visuma.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad R. V. 2011-09-08 Kauno apygardos vyriausiajam prokurorui pateikė prašymą, pagal kurį pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 20-9-00101-11, kuriame R. V. parodė, jog ji 2011-09-06 buvo seksualiai prievartaujama su cukinija į išeinamąją angą bei buvo sužalotos jos rankos ir kojos (T.1,b.l.74-76, ikiteisminės medžiagos nr.20-9-00101-2011, t.1.b.l. 15-3, 19-22, 29). Kauno apygardos prokuratūros 2011-09-27 nutarimu Nr. 30-528 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo bei seksualinio prievartavimo pagal BK 140 str. 1 d. ir 150 str. 1 d. (T.1, b.l. 73). Dėl šio tyrimo 2011-10-28 A. A. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, padarius BK 138 straipsnio 1dalyje ir 150 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas (T.1, b.l. 46).

Taigi, bylos duomenys patvirtina, kad R. V. kaltino A. A., neva jis padarė sunkų nusikaltimą, t.y. R. V. 2013-09-15 pateikė melagingą skundą Kauno m. apylinkės prokuratūrai, Maironio g. 30, Kaune, kuriame ji prašo panaikinti nutarimą, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, jame nurodydama iš esmės analogiškas aplinkybes kaip ir 2011-09-08 prašyme bei papildė, kad A. A. prieš prievartaudamas ją cukinija per analinę angą, grasino jai peiliu, dėl to ji išsigando (T.1, b.l. 77-80). Pradėjus ikiteisminį tyrimą, R. V. buvo apklausta kaip liudytoja bei 2011-10-06, 9-12.20 val. (T.1, b.l. 81-84); 2011-11-05, 9-11 val.(T.1, b.l. 86-88); 2011-12-02, 8.50-11.40 val.(T.1, b.l. 89-92); 2012-11-09, 9-11 val.(T.1, b.l. 93-95) Panemunės policijos komisariate A. J. pr. 17, Kaune, liudytojos ir nukentėjusiosios apklausos metu, 2011-10-14, 15.40-16.50 val. parodymų patikrinimo vietoje (duomenys neskelbtini), metu (T.1, b.l. 99-100); 2011-10-13 8.30-9 val. (T.1, b.l. 103-104) parodymų atpažinti metu, 2012-11-13, 13.45-16 val. (T.1, b.l. 55-57) akistatos su A. A. metu, pateikė melagingus parodymus, kad 2011-09-06, apie 20 val. bute (duomenys neskelbtini)A. A. ją seksualiai prievartavo analiniu būdu su cukinija ir ją sužalojo. Tačiau Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 2013-01-10 nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 20-9-00101-11 nutrauktas, R. V. pakeitus parodymus, ir nustačius kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (T.1, b.l. 25-31).

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kurioje konstatuota, kad R. V. veikoje yra tiesioginė tyčia, kaltė ir yra visi kiti būtini objektyvieji ir subjektyvieji požymiai dėl jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 236 str. 2 d. Pažymėtina, kad apeliantės Kauno apygardos vyriausiajam prokurorui 2011-09-08 pateiktame prašyme nors ir nenurodoma asmens, kuris neva jos atžvilgiu atliko nusikalstamus veiksmus, vardas ir pavardė, tačiau iš paties prašymo turinio bei po to sekusių įvykių akivaizdu, jog tai – A. A.. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 2013-01-10 nutarimas, kuriuo buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. 20-9-00101-11, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nors šioje byloje ir negali būti laikomas tiesioginiu neginčytinu įrodymu, jog R. V. atžvilgiu A. A. nusikalstamų veikų, nustatytų BK 138 straipsnio 1dalyje ir 150 straipsnio 1 dalyje, neatliko, tačiau tai, jog minėtas nutarimas įstatymo nustatyta tvarka nebuvo apskųstas, turi įtakos teismo vidinio įsitikinimo susiformavimui, kurį sustiprina ir kiti byloje esantys objektyvūs įrodymai. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų, pagrindžiančių R. V. kaltę, vertinimu. Pažymėtina, kad kaltinamoji 2012-12-11 apklausos metu ikiteisminiame tyrime, laisva valia (T.1, b.l. 96-98, T.2, b.l. 159-162) pakeitė savo parodymus, prisipažindama, jog A. A. jos neprievartavo ir nesužalojo. Teismas šiais ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais netikėti neturi pagrindo, nors ir kaltinamoji R. V. teigia juos pakeitusi todėl, jog tokius parodymus jos prašė duoti A. A., siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, kuris ją apgavo (T. 2, b.l. 167). Tokia teismo nuomonė susiformavo įvertinus tai, jog kaltinamoji R. V. parodymus pakeitė A. A. naudai 2012-12-11 (T.1, b.l. 96). Ikiteisminis tyrimas dėl A. A. nusikalstamų veikų, padarymo buvo nutrauktas 2013-01-10 (T.1, b.l. 25-31). A. A. prašymą dėl ikiteisminio tyrimo pagal BK 236 str. pradėjimo Kauno miesto apylinkės prokuratūrai pateikė 2013-01-18 (T.1, b.l. 3). 2013-03-12 papildomos apklausos metu, t.y. tuo metu, kai R. V. jau buvo pareikšti įtarimai, ji patvirtino, jog A. A. jos neprievartavo ir nesužalojo (T. 2, b.l. 159-162), R. V. parodymus neigti pradėjo tik 2013-11-06 apklausos metu (T.2, b.l. 167-168). Nurodytoji įvykių seka paneigia kaltinamosios versiją, jog ji A. A. buvo apgauta, nes pakeitus parodymus A. A. dingo (T. 2, b.l. 168). Jei iš tiesų tarp minėtų asmenų būtų buvęs susitarimas dėl parodymų keitimo, logiška manyti, kad R. V. būtų grįžusi prie ankstesniųjų parodymų iš karto, kai suprato esanti apgauta. Tuo tarpu ji delsė net iki 2013-11-06, todėl tokia kaltinamosios pozicija vertintina kaip gynybinė, siekiant išvengti atsakomybės. Be to, pažymėtina ir tai, kad teisiamajame posėdyje R. V. taip pat bandė teismui įrodyti, jog A. A. jai grasino.

Patraukimą baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 236 straipsnį lemia ne tai, ar, įskundžiant, pranešant apie nebūtą nusikaltimą, veika yra kaip nors kvalifikuojama (nurodomas konkretus BK straipsnis ar jo dalis), o tai, kad įskundžiant (pateikiant pranešimą) yra suvokiama, jog dėl melagingai nurodytų faktų turėtų būti pradėtas ikiteisminis tyrimas. Aktyvūs R. V. veiksmai duodant parodymus bei atliekant kitus ikiteisminio tyrimo veiksmus tik patvirtina, jog ji siekė įrodyti, kad buvo sužalota ir seksualiai prievartaujama A. A.. Ikiteisminis tyrimas dėl A. A. tariamai nusikalstamų veiksmų buvo pradėtas būtent pagal V. V. 2011-09-08 prašymą (T.1, b.l. 74-146), kuriame ji nurodė, jog buvo išniekinta per analinę angą ir buvo sužalota pas ją atvažiavusio „darbdavio“, t.y. A. A.. Esant tokioms bylos aplinkybėms, darytina išvada, kad apeliantė suvokė, jog policijai pateikė žinomai melagingus duomenis apie A. A. neva padarytą nusikalstamą veiką (neva A. A. ją seksualiai prievartavo analiniu būdu su cukinija ir ją sužalojo), prievartai atlikti neva panaudotą cukiniją ir skutimosi peiliukus, ir davė apie tai melagingus parodymus, nors žinojo, kad tai netiesa, numatė, kad dėl to gali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas, ir norėjo taip veikti, todėl jos veiksmuose pagrįstai konstatuota tiesioginė tyčia. Tačiau teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą R. V. veiksmus kvalifikuodamas pagal BK 236 straipsnio 2 dalį ir pagal BK 235 straipsnio 3 dalį. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, jei asmuo, melagingai įskundęs kitą asmenį, ir vėliau, tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas, pakartoja tą pačią melagingą informaciją, jis veikia vieninga tyčia ir iš esmės įgyvendina tos pačios veikos – melagingo įskundimo – motyvus ir tikslus. Tokie parodymai yra ankstesnės veikos (melagingo įskundimo ar pranešimo) tęsinys, todėl nėra pagrindo kaltininko veikos kvalifikuoti dar ir pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą (žr. LAT 2011-11-29 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-458/2011). Dėl šios priežasties keistina pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria R. V. pripažinta kalta pagal BK 235 str. 3 d. ir 236 str. 2d., pripažįstant ją kalta tik dėl BK 236 str. 2 d. nustatytos nusikalstamos veikos padarymo (BPK 328 str. 1 p.).

Dėl nukentėjusiojo A. A. civilinio ieškinio. Pirmosios instancijos teismas A. A. pateiktą 100 000 Lt civilinį ieškinį (T.1, b.l. 43) tenkino iš dalies: iš V. V. ir R. V. solidariai priteisė 30 000 Lt (trisdešimt tūkstančių litų) neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nuteistasis V. V. išteisintinas dėl kaltinimų pagal BK 235 straipsnio 3 dalį ir pagal 236 straipsnio 2 dalį, iš naujo vertina bylai reikšmingas aplinkybes dėl neturtinės žalos atlyginimo ir sprendžia klausimą dėl žalos priteisimo nukentėjusiajam.

BPK 115 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie jam sukelia išgyvenimus. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos dydį teismas nustato įvertinęs visus byloje esančius teisiškai reikšmingus kriterijus, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką.

A. A. pateikė civilinį ieškinį 10 000 Lt turtinei žalai atlyginti bei 90 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, iš viso 100 000 Lt sumai, nurodydamas kad turtinę žalą sudaro važinėjimosi išlaidos, išlaidos vaistams, prarastos pajamos dėl sutrikusio darbingumo, o neturtinė žala pasireiškė moraline žala bei žala sveikatai. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio, be kita ko, vertino padarytu nusikaltimu atsiradusias pasekmes, t.y. tai, kad nukentėjusysis patyrė infarktą, ilgai gydėsi sanatorijoje, patyrė nepatogumus ir išlaidas važinėdamas į ikiteisminio tyrimo procesinius veiksmus, sutriko jo tėvų sveikata, buvo paimti jo asmeniniai darbui ir laisvalaikiui skirti daiktai – kompiuteris, fotoaparatas, buvo apribota jo judėjimo laisvė paskyrus kardomąją priemonę, vienareikšmiškai pablogėjo jo ir jo tėvų reputacija ir kt. aplinkybes ir priteisė 30 000 Lt (8688,60 EUR) neturtinės žalos atlyginimo. Kolegija su tokiu pirmos instancijos teismo nustatytu neturtinės žalos dydžiu nesutinka ir mano esant jį ženkliai per didelį. Bylos duomenys patvirtina, jog A. A. išties patyrė du infarktus 2007 m. ir 2011 m. (T.1, b.l. 69), t.y. iki 2011-09-06 įvykio, todėl tai negali būti laikoma R. V. nusikalstamos veikos pasekme. Įrodymų, jog A. A. gydėsi sanatorijoje laikotarpiu nuo 2011 metų rugsėjo mėnesio bei sutriko jo tėvų sveikata, byloje taip pat nepateikta. Ikiteisminio tyrimo medžiaga nebuvo viešinama ar platinama, todėl apie tokį ikiteisminį tyrimą nebuvo žinoma visuomenei, išskyrus patį nukentėjusįjį. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad dėl neteisėtų nuteistosios R. V. veiksmų A. A. patyrė nepatogumus, gydėsi psichikos sveikatos centre (T.1, b.l. 60-69), jo atžvilgiu buvo taikomos kardomosios priemonės, taip pat įvertinęs ikiteisminio tyrimo trukmę( daugiau nei vieneri metai, buvo pareikštas įtarimas ir tris kartus apklaustas įtariamuoju, be to buvo suvestas akistaton su R. V.), nuteistosios kaltę, jos turtinę padėtį, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priteista suma yra neproporcinga patirtiems nepatogumams, todėl ši suma mažintina, iš nuteistosios R. V. priteisiant 2 000 eurų nukentėjusiojo A. A. patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo R. V. ir V. V. nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, kurias sudaro advokato užmokestis – 191,08 Eur (T.5, b.l.20). BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš apeliantų nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 3dalimi, 328 straipsnio 1,4 punktais, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendė:

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. nuosprendžio dalį, kuriuo V. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnio 3 dalį ir 236 straipsnio 2 dalį ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį: V. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnio 3 dalį ir 236 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria paskirtos bausmės subendrintos pagal BK 63 straipsnio 1 dalį ir 4 dalį.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. nuosprendžio dalį, kuria R. V. nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 236 straipsnio 2 dalį ir 235 straipsnio 3 dalį, kvalifikuoti kaip vieną veiką pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 236 straipsnio 2 dalį ir paliekant 50 (penkiasdešimt) parų arešto bausmę.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl bausmių subendrinimo pagal BK 63 straipsnio 1, 4 dalis.

Pakeisti nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio patenkinimo iš dalies, priteisiant nukentėjusiajam A. A. iš R. V. 2000 (dviejų tūkstančių) eurų neturtinei žalai atlyginti. A. A. pareikštą civilinį ieškinį V. V. atžvilgiu, atmesti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Kolegijos pirmininkė Danutė GiačaitėTeisėjai: Jurgis KiškisViktoras Preikšas