Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-07-11 · Administracinė byla Nr. I-2816-428/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-07-11Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-11-09Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-07-11
Bylos Nr.
I-2816-428/2016
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00490-2016-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolanta Medvedevienė
Pareiškėjas
D. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2816-428/2016Proceso Nr. 3-62-3-00490-2016-6Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 74.
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. liepos 11 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Medvedevienė,sekretoriaujant Laurai Mukaitei,į posėdį atvykus pareiškėjui D. B.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 15‘000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas patikslintame skunde (b.l. 12-14) nurodė, kad jam būnant Kauno Tardymo izoliatoriuje (toliau Kauno TI) nuo 2012-04-01 iki 2015-12-01 jis buvo kalinamas perpildytose kamerose, kuriose nebuvo užtikrinta minimali 3,6 kv.m. ploto norma. Kamerose esantys baldai sumažindavo ir taip nedidelį kameros plotą. Izoliatoriaus pareigūnai nereagavo į pareiškėjo prašymus perkelti jį į kitą kamerą, kadangi jį kamerose žemino kiti suimtieji. Taip pat nurodė, jog kameroje vieno sanitarinio mazgo būdavo per mažai, pareiškėjas kameroje kurioje būdavo laikomi 7 nuteistieji, nespėdavo pasinaudoti sanitariniu mazgu ir apsiprausti. Tokios gyvenimo sąlygos sąlygojo pareiškėjo stiprius išgyvenimus, depresiją, paniką. Prašo jo skundą tenkinti, priteisti 15‘000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Posėdžio metu nurodė, jog neprašo atnaujinti senaties termino, sutinka jog skundas būtų nagrinėjimas nuo 2013-03-39.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą (b.l. 25-29) nurodė, jog ginčo laikotarpiu (nuo 2013-04-05 iki 2014-05-29) pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas keliose kamerose. Nurodė, jog įstaigos gyvenamosios kameros aprūpintos būtinu inventoriumi, yra geros techninės ir higieninės būklės, jose pastoviai palaikoma higienos normoje nustatyta temperatūra, veikia natūrali ir priverstinė ventiliacija, sanitariniai mazgai pilnai atitverti. Kauno tardymo izoliatorius pripažįsta, kad atskirais periodais pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kur vienam asmeniui tekdavo mažiau nei 3,6 kv. m. ploto, todėl jis galėjo patirti tam tikrus nepatogumus. Pažymėjo, kad laikymas mažesnio, nei normoje nustatytas ploto sąlygomis vyko trumpais periodais ir negalėjo sukelti neigiamų pasekmių pareiškėjo fizinei ir psichikos sveikatai. Kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, kaip reikalauja minima norma, buvo įrengti atidaromi skaidraus stiklo langai. Sanitariniuose mazguose veikė ištraukiamoji mechaninė ventiliacija. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, taikyti trejų metų senaties terminą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam būnant Kauno tardymo izoliatoriuje nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą tinkamomis sąlygomis, t.y. jis buvo kalinamas perpildytose kamerose, kamerose būdavo tik vienas sanitarinis mazgas, pareigūnai nereaguodavo į jo prašymus perkelti jį į kitas kameras.

Dėl senaties termino.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui, kurią jis patyrė atskirais laikotarpiais būdamas Kauno tardymo izoliatoriuje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011-03-24 nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011 yra išaiškinęs, kad žalos atlyginimui pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovas prašo taikyti trejų metų senaties terminą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011 yra išaiškinęs, kad žalos atlyginimui pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovas prašo taikyti trejų metų senaties terminą. Skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2016-03-39 (b.l. 19), atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas prašo skundą nagrinėti nuo 2013-03-29. Teismas įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, nuo 2012-04-05 iki 2013-03-29 taikytina trijų metų ieškinio senatis. Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintinos. Todėl, vadovaujantis CK 1.127 str. 1 d., 1.131 str. 2 d., senaties terminas taikytinas ir ginčas nagrinėtinas nuo 2013-03-29. Tokia teismo išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (2015 m. sausio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-46-442/2015).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas ir dėl turtinės bei neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos institucijos (nagrinėjamu atveju – Kauno TI) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Kauno TI arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, jog jis buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose, kurių gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Dėl ploto normos pažeidimo.

Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (Toliau tekste - Įsakymas) 1.3.1 punkte nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo kalinamas kamerose Nr. 165, 212, 160, 169, 242, 156, 139, 345 (b.l. 34-38).

Pagal minėtus duomenis nustatyta, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nurodyta, minimali ploto norma, t.y. 3,6 kv.m., nebuvo užtikrinta 76 paras.

Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Darytina išvada, jog pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu kalint Kauno TI 76 paras nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose. Tuo tarpu pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad kamerose dėl ploto trūkumo nebuvo galimybės judėti yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt.).

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog pareigūnai nereagavo į prašymus pakeisti kameras.

Pareiškėjas skunde nurodė ir posėdžio metu paaiškino, jog kamerose kuriuose buvo laikomas, kiti suimtieji jį žemino, todėl jis kreipdavosi į tardymo izoliatoriaus pareigūnus, kad jie pakeistų kamerą. Nurodė, jog pareigūnai nereagavo į jo prašymus, todėl jis patyrė stiprius išgyvenimus. Pareiškėjas nedetalizavo ir neįvardino, kada, kokiu konkrečiu metu pareigūnai ignoruodavo jo prašymus. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų teikęs rašytinius skundus, o atsakymų iš administracijos būtų negavęs, o kaip tik priešingai atsakovas į bylą pateikė duomenis, nurodančius, jog pareiškėjas kamerose prisitaikydavo ir nusiskundimų neturėjo (b.l. 39). Taip pat, Kauno tardymo izoliatorius, atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu neteikė jokių nusiskundimų ar pretenzijų. Teismas įvertinęs visus byloje esančius duomenis, vertina jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl jo ignoravimo, atmestinos kaip abstraktaus pobūdžio ir nepagrįstos.

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog vieno sanitarinio mazgo kameroje būdavo mažai, pareiškėjas nespėdavo nusprausti.

Pareiškėjas skunde nurodė jog kamerose būdavę apie 7 asmenis ir vieno sanitarinio mazgo būdavo per mažai, dėl to pareiškėjas nespėdavo nusiprausti, pasinaudoti sanitariniu mazgu. Teismas įvertinęs byloje surinktus duomenis – byloje esančioje pažymoje, kurioje yra nurodytas kameroje laikytų kartu su pareiškėju asmenų skaičius (b.l. 34-38), matyti jog daugiausiai kameroje vienu metu buvo laikoma 6 asmenys, be to Higienos normoje HN 76:2010 nėra reglamentuota kokiam kiekiui asmenų turi būti skiriamas vienas sanitarinis mazgas. Taip pat, byloje nėra duomenų, jog dėl šio nepatogumo pareiškėjas būtų teikęs nusiskundimus pareigūnams, ar kitom įstaigom, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės atmestinos, kaip prieštaringos ir nepagrįstos.

Dėl pareiškėjo sveikatos būklės ginčo laikotarpiu.

Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima matyti jog pareiškėjui dėl prastų gyvenimo sąlygų būtų kilusios sveikatos problemos. Byloje nėra duomenų, kad tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos, taip pat, nėra duomenų, dėl pareiškėjo kreipimosi į gydytojus dėl depresijos, kitų psichinės sveikatos pablogėjimų ginčui aktualiu laikotarpiu, todėl, teismo vertinimu, nustatyti, gyvenamojo ploto pažeidimai, negalėjo pareiškėjui sukelti tokio lygio ir intensyvumo išgyvenimus, kokius jis nurodė skunde.

Dėl neturtinės žalos dydžio.

Įvertinus aukščiau nustatytas aplinkybes bei atsižvelgiant į tai, kad Kauno TI pareiškėjas, pažeidžiant teisės aktuose reglamentuotą vienam asmeniui tenkančią ploto normą kalėjo 76 dienas, teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Darydamas šią išvadą teismas taip pat pabrėžia, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo asmuo, turintis specifinį teisinį statusą (įtariamasis, kaltinamasis), todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas bei būtinas, siekiant apsaugoti kitų (jokių nusikaltimų nepadariusių) asmenų laisves bei teisėtus interesus. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi siekiant paskirtos kardomosios priemonės tikslų, o laisvės atėmimas (suėmimas) visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (ABTĮ 57 str.).

Įvertinus nustatytų pažeidimų pobūdį, trukmę ( ploto norma pažeista atskirais laikotarpiais), byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos pablogėjimą dėl kalinimo sąlygų, bei informacijos, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Kauno TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nenustačius, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 600 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo D. B., skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui D. B., iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 600 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jolanta Medvedevienė