- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-11-09
- Bylos Nr.
- A-4566-756/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00490-2016-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Dirvonas (pirm.), Audrius Bakaveckas, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
- Pareiškėjas
- D. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas D. B. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslino (b. l. 12–14), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas nurodė, kad jam būnant Kauno TI nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 1 d. jis buvo kalinamas perpildytose kamerose, kuriose nebuvo užtikrinta minimali 3,6 kv. m ploto norma. Kamerose esantys baldai sumažindavo ir taip nedidelį kameros plotą. Kauno TI pareigūnai nereagavo į jo prašymus perkelti į kitą kamerą, kadangi jį kamerose žemino kiti suimtieji. Be to, kameroje vieno sanitarinio mazgo būdavo per mažai, pareiškėjas kameroje, kurioje būdavo laikomi 7 nuteistieji, nespėdavo pasinaudoti sanitariniu mazgu ir apsiprausti. Tokios gyvenimo sąlygos sąlygojo pareiškėjo stiprius išgyvenimus, depresiją, paniką.
Posėdžio metu pareiškėjas nurodė, jog neprašo atnaujinti senaties termino, sutinka jog skundas būtų nagrinėjimas nuo 2013 m. kovo 29 d.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 25–29) prašė pareiškėjo skundo netenkinti. Teigė, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2013 m. balandžio 5 d. iki 2014 m. gegužės 29 d.) pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas keliose kamerose. Įstaigos gyvenamosios kameros aprūpintos būtinu inventoriumi, yra geros techninės ir higieninės būklės, jose pastoviai palaikoma higienos normoje nustatyta temperatūra, veikia natūrali ir mechaninė ventiliacija, sanitariniai mazgai pilnai atitverti. Kauno TI pripažįsta, kad atskirais periodais pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kur vienam asmeniui tekdavo mažiau nei 3,6 kv. m ploto, todėl jis galėjo patirti tam tikrus nepatogumus. Tačiau laikymas mažesnio ploto sąlygomis vyko trumpais periodais ir negalėjo sukelti neigiamų pasekmių pareiškėjo fizinei ir psichikos sveikatai. Kamerose, kaip reikalauja minima norma, buvo įrengti atidaromi skaidraus stiklo langai. Sanitariniuose mazguose veikė ištraukiamoji mechaninė ventiliacija.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 11 d. sprendimu (b. l. 93–97) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: priteisė D. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 600 Eur neturtinės žalos atlyginimą; dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmetė.
Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam būnant Kauno TI nebuvo užtikrinta teisė į kalinimą tinkamomis sąlygomis, t. y. jis buvo kalinamas perpildytose kamerose, kamerose būdavo tik vienas sanitarinis mazgas, pareigūnai nereaguodavo į jo prašymus perkelti jį į kitas kameras.
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui, kurią jis patyrė atskirais laikotarpiais būdamas Kauno TI. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2011 m. kovo 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011 yra išaiškinęs, kad žalos atlyginimui pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovas prašo taikyti trejų metų senaties terminą. Skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2016 m. kovo 29 d. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas prašo skundą nagrinėti nuo 2013 m. kovo 29 d. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo nuo 2012 m. balandžio 5 d. iki 2013 m. kovo 29 d. Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintinos. Todėl, vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, senaties terminas taikytinas ir ginčas nagrinėtinas nuo 2013 m. kovo 29 d. Tokia teismo išvada atitinka LVAT formuojamą praktiką (2015 m. sausio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-46-442/2015).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto, CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 ir 6.271 straipsnių nuostatomis, pažymėjo, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos institucijos (nagrinėjamu atveju – Kauno TI) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Kauno TI arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Šalies argumentai
Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, jog jis buvo kalinamas Kauno TI kamerose, kurių gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo kalinamas kamerose Nr. 165, 212, 160, 169, 242, 156, 139, 345. Pagal minėtus duomenis nustatyta, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu Įsakymo 1.3.1 punkte nurodyta minimali ploto norma, t. y. 3,6 kv. m, nebuvo užtikrinta 76 paras. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Darytina išvada, jog pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu kalint Kauno TI 76 paras nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose. Tuo tarpu pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad kamerose dėl ploto trūkumo nebuvo galimybės judėti yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt.).
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nurodė ir posėdžio metu paaiškino, jog kamerose, kuriose buvo laikomas, kiti suimtieji jį žemino, todėl jis kreipdavosi į tardymo izoliatoriaus pareigūnus, kad jie pakeistų kamerą. Nurodė, jog pareigūnai nereagavo į jo prašymus, todėl jis patyrė stiprius išgyvenimus. Pareiškėjas nedetalizavo ir neįvardino kada, kokiu konkrečiu metu pareigūnai ignoruodavo jo prašymus. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų teikęs rašytinius skundus, o atsakymų iš administracijos būtų negavęs, o, kaip tik priešingai, atsakovas į bylą pateikė duomenis, nurodančius, jog pareiškėjas kamerose prisitaikydavo ir nusiskundimų neturėjo. Taip pat, Kauno TI, atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu neteikė jokių nusiskundimų ar pretenzijų.
Teismas, įvertinęs visus byloje esančius duomenis, vertina, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jo ignoravimo atmestinos kaip abstraktaus pobūdžio ir nepagrįstos.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nurodė, jog kamerose būdavę apie 7 asmenis ir vieno sanitarinio mazgo būdavo per mažai, dėl to jis nespėdavo nusiprausti, pasinaudoti sanitariniu mazgu. Teismas įvertino byloje surinktus duomenis – byloje esančioje pažymoje, kurioje yra nurodytas kameroje laikytų kartu su pareiškėju asmenų skaičius, matyti jog daugiausiai kameroje vienu metu buvo laikoma 6 asmenys, be to Higienos normoje HN 76:2010 nėra reglamentuota kokiam kiekiui asmenų turi būti skiriamas vienas sanitarinis mazgas. Taip pat byloje nėra duomenų, jog dėl šio nepatogumo pareiškėjas būtų teikęs nusiskundimus pareigūnams ar kitoms įstaigoms, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės atmestinos kaip prieštaringos ir nepagrįstos.
Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima matyti, jog pareiškėjui dėl prastų gyvenimo sąlygų būtų kilusios sveikatos problemos. Byloje nėra duomenų, kad tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos, taip pat nėra duomenų dėl pareiškėjo kreipimosi į gydytojus dėl depresijos, kitų psichinės sveikatos pablogėjimų ginčui aktualiu laikotarpiu, todėl, teismo vertinimu, nustatyti gyvenamojo ploto pažeidimai negalėjo pareiškėjui sukelti tokio lygio ir intensyvumo išgyvenimus, kokius jis nurodė skunde.
Įvertinus anksčiau nustatytas aplinkybes bei atsižvelgiant į tai, kad Kauno TI pareiškėjas, pažeidžiant teisės aktuose reglamentuotą vienam asmeniui tenkančią ploto normą kalėjo 76 dienas, teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Darydamas šią išvadą teismas taip pat pabrėžia, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo asmuo turintis specifinį teisinį statusą (įtariamasis, kaltinamasis), todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas bei būtinas, siekiant apsaugoti kitų (jokių nusikaltimų nepadariusių) asmenų laisves bei teisėtus interesus. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi siekiant paskirtos kardomosios priemonės tikslų, o laisvės atėmimas (suėmimas) visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (ABTĮ 57 str.).
Įvertinus nustatytų pažeidimų pobūdį, trukmę (ploto norma pažeista atskirais laikotarpiais), byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos pablogėjimą dėl kalinimo sąlygų bei informacijos, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Kauno TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nenustačius, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 600 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2009 m. liepos 24 d. nutartis adm. byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis adm. byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis adm. byloje Nr. A146-216/2013).
III.
Pareiškėjas D. B. apeliaciniu skundu (b. l. 102) prašo netaikyti sutrumpinto 3 metų ieškinio senaties termino, o priteistą neturtinės žalos atlyginimą padidinti iki 1 500 Eur.
Pareiškėjo teigimu, jo laikymas Kauno TI pažeidžiant kalinimo sąlygas buvo tęstinis atsakovo veiksmas. Be to, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija nenustato jokių ieškinio senaties terminų. Anksčiau kreiptis į teismą su skundu pareiškėjas negalėjo, nes Kauno TI administracija nesupažindino jo su kalinamų asmenų teisėmis bei galimybe kreiptis į teismą ginant savo teises. Dėl teismo priteistos neturtinės žalos dydžio pareiškėjas pažymėjo, kad 600 Eur pažeidžia jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas analogiškus pažeidimus vertina didesnėmis sumomis.
Pareiškėjas D. B. apeliacinės instancijos teismui 2016 m. rugpjūčio 30 d. pateikė prašymą (b. l. 106), kuriame nurodė, kad atsisako nuo pateikto apeliacinio skundo, nes, iš naujo įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, pareiškėjas su jais sutinka, Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 11 d. sprendimas jį tenkina.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Iš pareiškėjo D. B. 2016 m. rugpjūčio 30 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikto prašymo akivaizdu, kad jis nori nutraukti apeliacinį procesą pagal jo apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 11 d. sprendimo panaikinimo. Minėtame prašyme pareiškėjas nurodė, kad su Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 11 d. sprendimu sutinka ir savo apeliacinio skundo, apeliacinės instancijos teisme gauto 2016 m. liepos 25 d., atsisako.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančios redakcijos ABTĮ 136 straipsnis įvirtina, kad apeliantas turi teisę apeliacinio skundo atsisakyti iki teismo posėdžio pradžios, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka (1 dalis). Pagal ABTĮ 136 straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų proceso dalyvių, teismas nutartimi apeliacinį procesą nutraukia; apie apeliacinio skundo atsisakymą teismas informuoja apeliacinio proceso dalyvius. Apeliacinio skundo atsisakęs apeliantas pakartotinai jį paduoti neturi teisės (ABTĮ 136 straipsnio 3 dalis). Iš Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2016 m. rugpjūčio 30 d. pateikto pareiškėjo D. B. pareiškimo (b. l. 106) matyti, jog pareiškėjas minėta įstatymo suteikta galimybe pasinaudojo.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimo kiti proceso dalyviai apskundę nebuvo, atsisakymas nuo skundo yra besąlyginis, apeliacinio proceso nutraukimas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia, pareiškėjui apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės yra aiškios. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė kitų reikšmingų aplinkybių, dėl kurių, nutraukus apeliacinį procesą, galėtų būti pažeistas viešasis interesas.
Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, pareiškėjo D. B. pateiktas prašymas yra pagrindas apeliacinį procesą nutraukti (ABTĮ 136 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 136 straipsniu, teisėjų kolegija
nutaria:
Priimti pareiškėjo D. B. atsisakymą nuo apeliacinio skundo.
Apeliacinį procesą pagal pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 11 d. sprendimo panaikinimo nutraukti.
Nutartis neskundžiama.