Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. gegužės 4 d. sprendimu ieškinį patenkino, o priešieškinį atmetė: priteisė iš atsakovo ieškovui 100 000 Lt skolos, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2008 m. sausio 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 3000 Lt išlaidų už advokato teisinę pagalbą, 500 Lt žyminio mokesčio.

Teismas nustatė, kad 2003 m. gruodžio 11 d. sutartimi ieškovas pardavė jam nuosavybės teise priklausančius pastatus Kaune, Taikos pr. 104A, atsakovui. Sutartyje nustatyta, kad turtas parduodamas už 1 025 000 Lt, kad pirkėjas 925 000 Lt perves per tris darbo dienas, kai pirkėjas pasirašys žemės nuomos sutartį su Kauno apskrities viršininko administracija, kad jei Kauno apskrities viršininko administracija nesutiktų išnuomoti pirkėjui naudojamo žemės sklypo Kaune, Taikos pr. 104A, ir pirkėjui tektų išsipirkti dalį žemės sklypo, kuriame stovi parduodami pastatai su kiemo statiniais, tai pirkėjas panaudos neišmokėtus 100 000 Lt žemės daliai išpirkti, o likusius, kurie liks išpirkus dalį žemės sklypo, perves į nurodytą pardavėjo sąskaitą per tris darbo dienas po žemės dalies išpirkimo sutarties pasirašymo (sutarties 2.1 punkto 4 dalis).

Teismas konstatavo, kad nenustatė sutarties negaliojimo pagrindų, kad ją sudarydamos šalys susitarė dėl sutarties dalyko, jos kainos – 1 025 000 Lt, nekilnojamojo turto perdavimo ir kitų būtinų sąlygų. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.193 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, kad sutartis, kaip šalių valią išreiškiantis susitarimas, turi būti aiškinama atsižvelgiant į tikruosius šalių ketinimus, tikrąją šalių valią, o ne tik į rašytinės sutarties gramatinį tekstą. Teismas konstatavo, kad tikroji šalių valia pasirašant 2003 m. gruodžio 11 d. sutartį buvo: ieškovui parduoti nekilnojamąjį turtą – pastatus ir kiemo įrenginius, esančius Kaune, Taikos pr. 104A, už 1 025 000 Lt, o atsakovui įsigyti nekilnojamąjį turtą už sutartyje šalių laisva valia sulygtą kainą; kad nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartyje atsakovas nebuvo saistomas sutarties 2.1 punkto 4 dalyje nustatytos sąlygos, nes tokios jam neatsirado. Atsakovas pripažino, kad jo prašymu ir iniciatyva prie įsigytų iš ieškovo naudojamų pastatų Kauno apskrities viršininko administracija išnuomojo 0,5956 ha žemės sklypą. Taigi atsakovui nereikėjo išsipirkti žemės sklypo, o likusios pagal sutartį sulygtos ir ieškovui nesumokėtos 100 000 Lt sumos atsakovas nesumokėjo už naudojamo prie įsigytų pastatų žemės sklypo išpirkimą, todėl ši sutarties sąlyga negali būti aiškinama, kad sudarydamos pastatų pirkimo–pardavimo sutartį šalys buvo nustačiusios kainos pakeitimo tvarką, nustatytą CK 6.313 straipsnio 7 dalyje, nes neatitinka nei tikrosios šalių valios sudarant sutartį, nei faktinių bylos aplinkybių. Bylos medžiaga nenustatyta ir atsakovas neįrodė, kad, sudarydamos konkrečią pastatų pirkimo–pardavimo sutartį, jos pasirašymo metu šalys aptarė kainos kitimo sąlygas, numatė ir aptarė kainos kitimo įtakai turinčius veiksnius ir nustatė kainos pakeitimo tvarką. Teismas konstatavo, kad faktiniai atsakovo veiksmai dėl nurodyto žemės sklypo planavimo organizatoriaus teisių perėmimo ir nuomos, bylos duomenys apie dalies žemės sklypo grąžinimą natūra iki 1940 m. turėtos žemės sklypo savininkams, atsakovo faktų, kad 0,9 ha žemės sklypas jiems nebuvo išnuomotas nesusitarus su grąžintinos žemės savininkais dėl žemės pardavimo kainos, priešieškinio reikalavimas pripažinti, kad UAB ,,SSPC“ yra visiškai atsiskaičiusi su UAB ,,Litvaista“ pagal 2003 m. gruodžio 11 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, patvirtina tai, kad atsakovas netinkamai įvykdė savo kaip pirkėjo prievolę sumokėti pardavėjui už nupirktą daiktą sutartyje sulygtą sumą (CK 6.314 straipsnio 1–5 dalys). Kad atsakovas liko skolingas ieškovui, patvirtina ir atsakovo 2006 m. birželio 23 d. raštas Nr. 2.13-258-1, kuriame atsakovas įsipareigoja suvesti atsiskaitymo balansą pagal nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį.

Teismas iš bylos medžiagos ir įrodymų viseto padarė išvadą, kad atsakovas sutartyje nustatytais terminais sumokėjo tik dalį įsigyto iš ieškovo nekilnojamojo turto pirkimo kainos, o kita nekilnojamojo turto kainos suma (100 000 Lt) liko nesumokėta, nors sutartyje nustatyta prievolė atsiskaityti už nekilnojamąjį turtą išsinuomojus ar išsipirkus žemės sklypą, reikalingą įsigytiems pastatams eksploatuoti. Teismas sprendė, kad sutarties 2.1 punkto 3 ir 4 dalių nuostatos, remiantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, atsižvelgiant į sutarčių laisvės principą, negali būti aiškinamos kaip įpareigojimas visais atvejais nemokėti šalių susitartos turto pardavimo kainos – 1 025 000 Lt. Teismas sprendė, kad atsakovas neįgyvendino sutarties 2.1 punkto 4 dalyje nurodytos nuostatos, todėl nepagrįstai atsisako sumokėti ieškovui 100 000 Lt. Teismas atsakovo argumentą, kad pirkėjas nesumokėjo sutartyje nurodytos sumos, nes jam valstybė neišnuomojo didesnio ploto žemės sklypo, aiškino kaip neatitinkantį sutarties šalių ketinimų sudarant ginčo sutartį. Teismas pažymėjo, kad, spręsdamas ginčą, atsižvelgė į aplinkybę, jog žemės sklypo nuomos klausimo sprendimas nuo pardavėjo valios nepriklausė, pirkėjas prieš sudarydamas sutartį tai žinojo, nesumokėtos 100 000 Lt sumos žemės sklypui pirkti nepanaudojo, ir sprendė, kad atsakovui tenka prievolė visiškai atsiskaityti už nupirktą daiktą ir sumokėti ieškovui 100 000 Lt skolą .

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartimi panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 4 d. sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas ieškinys ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė; panaikino sprendimo dalį, kuria iš atsakovo ieškovui priteista 3000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 500 Lt žyminio mokesčio, ir valstybei – 2500 Lt žyminio mokesčio; pakeitė sprendimo dalį dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei, ir priteisė jas iš ieškovo ir atsakovo iš kiekvieno po 30,18 Lt valstybei; sprendimo dalį dėl priešieškinio paliko nepakeistą; priteisė iš ieškovo atsakovui 3000 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimą (CK 6.193 straipsnis). Teisėjų kolegija rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio ir jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes; kad aiškinant sutartį būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais; kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo dėl vienos iš šalių. Teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovas turėjo tikslą ne tik nupirkti pastatus, bet ir užsitikrinti ieškovės faktiškai naudojamo apie 0,9197 ha žemės sklypo prie pastatų nuomos teisę. Šalys kainos prasme pasirašė neapibrėžtą (rizikos) sutartį, todėl kiekviena jų turėjo numatyti galimus to padarinius. Ieškovas pagal sutarties 2.1 punkto sąlygas negalėjo visais atvejais tikėtis gauti 2.1 punkto 1 dalyje nurodytą kainą. Atsakovui išsipirkus dalį žemės sklypo, ieškovui būtų pervesta tik likutis nuo 100 000 Lt sumos. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad sutarties 2.3 punkte parduotų pastatų vidutinė rinkos kaina nurodyta 297 717 Lt , o pagal sandorį ieškovui buvo pervesta 925 000 Lt, ir kad dėl to atsakovo aiškinimas, jog sandorio kainai turėjo įtakos žemės sklypo prie perkamų pastatų dydis ir jo nuoma, yra labiau tikėtinas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog tikroji sutarties šalių valia buvo ieškovui parduoti, o atsakovui nupirkti pastatus už 1 025 000 Lt kainą, reikštų sutarties aiškinimą tik vienos šalies naudai neatsižvelgiant į šalių veiksmus iki sutarties, sutarties tikslus, faktines aplinkybes dėl žemės sklypo nuomos ir jos dydžio. Teisėjų kolegija taip pat nepagrįstais pripažino skundžiamo teismo sprendimo argumentus, kad atsakovas nesaistomas 2.1 punkto 4 dalies sąlygos, nes tokios jam neatsirado; sprendė, kad negalima šalių sutarties 2.1 punkto 3 ir 4 dalių sąlygų aiškinti atskirai, nes jos viena kitą paaiškina ir papildo; konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog sutarties šalys nebuvo nustačiusios kainos pakeitimo sąlygos, reikštų pašalinimą iš sutarties 2.1 punkto 4 dalies, kai nei ieškovas, nei atsakovas bylos metu jos neginčijo; pažymėjo, jog teismo išvadą, kad atsakovo skolą patvirtina jo 2006 m. birželio 22 d. raštas, pripažinti pagrįsta nėra pagrindo, nes jo turinys tik patvirtina nevienodą šalių sutarties sąlygų aiškinimą. Teisėjų kolegija nepagrįstais pripažino pirmosios instancijos teismo argumentus, kad atsakovas turi prievolę sumokėti ieškovui 100 000 Lt, nes neįgyvendino sutarties 2.1 punkto 4 dalies sąlygos; konstatavo, kad šios sąlygos neįgyvendinimas nesuponuoja atsakovo kaltės, nes tai nepriklausė nei nuo ieškovo, nei nuo atsakovo valios, o nuo valstybės institucijos ir privačių asmenų, kuriems į dalį ieškovo naudoto žemės sklypo buvo atkurta nuosavybės teisė, veiksmų.

Teisėjų kolegija nesutiko su apeliacinio skundo argumentais dėl priešieškinio pagrįstumo; pažymėjo, kad pagal sutarties 2.1 punkto 4 dalies sąlygą, kurios įvykdymo termino šalys nenustatė, laikoma, kad ji neįvykdyta tol, kol paaiškėja, kad tos aplinkybės neatsiras (CK 6.32 straipsnio 3 dalis). Atsakovas priešieškinyje nurodė, kad įvykdys prievolę, kai atsiras galimybė išpirkti dalį žemės sklypo iš privačių asmenų ir, kai tai įvyks, praneš ieškovui. Esant tokiai sąlyginei prievolei ir sąlygos nevykdymui, atsakovas neturėjo pagrindo prašyti pripažinti, kad yra visiškai atsiskaitęs su ieškovu pagal 2003 m. gruodžio 11 d. sutartį.