- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-03
- Bylos Nr.
- A-442-2721-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00498-2010-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Dainius Raižys (pran.), Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- V. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariatui
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariatui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti 55 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato.
Pareiškėjas nurodė, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnas jam surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 124² straipsnio 2 dalyje ir 127 straipsnio 2 dalyje numatytų pažeidimų padarymo, kuriame nurodė, kad V. J. 2010 m. balandžio 2 d., Kaune, Savanorių prospekte, vairuodamas automobilį „VW Passat“, nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų asmenų turto saugumui, sukdamas į dešinę nepaliko saugaus tarpo iš šono, užvažiavo ant šaligatvio ir kliudė greta sustojusį automobilį. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariatas 2010 m. gegužės 18 d. nutarimu (toliau – ir Nutarimas) pareiškėjui už šių pažeidimų padarymą skyrė galutinę 150 Lt baudą. Pareiškėjo manymu, jam buvo padaryta neturtinė žala dėl Nutarimo priėmimo bei su jo priėmimu susijusiais policijos pareigūnų neteisėtais veiksmais. Nors dėl eismo įvykio buvo kaltas kito automobilio vairuotojas, tačiau nutarimą priėmusi institucija nepripažino pareiškėjo nukentėjusiuoju ir pareiškėją nepagrįstai nubaudė. Teigė, kad kito automobilio vairuotojas, užėmęs neįgaliųjų automobiliams skirtą vietą, važiuodamas prieš pat pareiškėjo automobilį, pareiškėjui rodant posūkį į šią vietą, pažeidė Kelių eismo taisyklių 153 punktą, sukėlė įvykį, diskriminavo judėjimo negalią turintį asmenį. Tvirtino, kad Kauno rajono policijos komisariatas neobjektyviai ištyrė ir netinkamai įvertino įvykio aplinkybes, nepagrįstai vadovavosi Kelių eismo taisyklių VIII skyriaus „Papildomos lentelės“ Nr. 846 „Neįgalieji“ nurodyta samprata, kaip sudarančia sąlygas diskriminuoti neįgalius asmenis, prieštaraujančia aukštesniems teisės aktams – Konstitucijai, Lietuvos Respublikos neįgaliųjų integracijos įstatymo, Lygių galimybių įstatymo nuostatoms. Pareiškėjo teigimu, atsakovas vykdė pareiškėjo, kaip judėjimo negalią turinčio asmens, diskriminaciją, nesudarydamas galimybės pasistatyti automobilį neįgaliesiems skirtoje vietoje, nes tokios prie atsakovo įstaigos padalinio Liepų g. 15, Garliavoje, Kauno rajone, visai nėra, taip pat gaišino jo laiką, nes pagal atsakovo kvietimą atvykus į Administracinių teisės pažeidimų komisiją (Liepų g. 15, Garliavoje, Kauno raj.), atsakovo darbuotojas V. F. nebuvo susipažinęs su autoįvykio medžiaga ir nebuvo tinkamai pasirengęs nagrinėti autoįvykį, todėl pareiškėjas buvo priverstas dar kartą atvykti į policiją. Be to, atsakovas savo veika sukėlė pareiškėjui papildomą pažeisto stuburo ir nugaros bei sprando skausmą, nes pareiškėjas turėjo sėdėti prie kompiuterio nuo 3 iki 20 valandų tam, kad parašytų atitinkamus raštus atsakovui ar teismui, nors jam gydytojai nepataria prie kompiuterio sėdėti daugiau kaip 3-4 valandas per dieną. Šiam skundui parengti bei surašyti pareiškėjas prie kompiuterio buvo priverstas išsėdėti 38 valandas, dėl to pablogėjo jo sveikatos būklė – jam paaštrėjo nugaros, stuburo bei sprando skausmai ir tapo reikalingas gydymas. Tuo tarpu dėl atsakovo diskriminacinių veiksmų pareiškėjui pakilo kraujospūdis, dėl ko reikėjo naudoti kraujo spaudimą mažinančius vaistus, taip pat iškilo psichologinių sunkumų ir reikėjo lankytis Garliavos pirminės sveikatos priežiūros centro psichologijos kabinete. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, fizinį skausmą dėl po kairės kojos sąnario lūžimo, kaip judėjimo negalią turinčio asmens, vertimo bereikalingai mėnesį vaikščioti po atsakovo įstaigos padalinius, Nutarimo bei neteisėtos veikos sąlygotu nepageidaujamu elgesiu įžeidė pareiškėjo asmens orumą, sukūrė bauginančią, priešišką, žeminančią bei įžeidžiančią aplinką, nepagrįstai ir neteisėtai sumažino pareiškėjo, kaip judėjimo negalią turinčio asmens ir kaip Europos Sąjungos piliečio, galimybes laisvai judėti ir savarankiškai gyventi. Tuo tarpu draudimo bendrovė UADB „ERGO Lietuva“ dėl atsakovo veiksmų pareiškėją laikė kaltininku ir pareiškėjui kilo turtinė žala, nes pareiškėjas negalėjo palankesnėmis sąlygomis ir ilgesniam laikui apdrausti savo automobilio. Dėl skundžiamos atsakovo veikos pareiškėjas taip pat negali gauti atlyginimo už jo automobiliui eismo įvykio metu padarytą žalą.
Atsiliepimas
Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.
Atsakovas nurodė, kad policijos pareigūnų veiksmai buvo teisėti, pareigūnai veikė pagal jiems teisės aktais suteiktą kompetenciją. Teigė, kad policijos pareigūnų veiksmais pareiškėjui nebuvo padaryta nuostolių ar sukelta tam tikrų fizinių ar dvasinių nepatogumų, kuriuos būtų galima vertinti kaip neturtinę žalą, nenustatytas priežastinis ryšys tarp policijos pareigūnų veiksmų ir atsiradusių pasekmių. Pažymėjo, jog pareiškėjas turėjo teisę, tačiau ne pareigą dalyvauti nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, galėjo teikti raštu įrodymus, pareikšti prašymus. Jo teisės nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą nebuvo pažeistos. Tvirtino, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog nurodyti negalavimai ir skausmai atsirado dėl lankymosi policijoje. Todėl byloje nėra nustatyta būtinųjų sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš esmės grindžia, jo nuomone, nepagrįsto Nutarimo priėmimu bei su tuo susijusiais neteisėtais atsakovo veiksmais (neveikimu). Pažymėjo, kad remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalimi, administracinio teisės pažeidimo byloje nustatyti faktai iš naujo neįrodinėtini nagrinėjamoje byloje, nes jau yra nustatyti. Tiek Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartimi, tiek apeliacine tvarka išnagrinėtoje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 13 d. įsiteisėjusia nutartimi Nutarimas, kuriuo pareiškėjui skirta nuobauda už administracinių teisės pažeidimų padarymą, pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjo argumentai, susiję su minėto nutarimo nepagrįstumu, neteisėtumu, iš to kildinant neturtinės žalos atsiradimą, yra atmestini kaip neįrodyti. Nustatė, kad duomenų apie pareiškėjo diskriminaciją atsakovo veiksmais (neveikimu) tiek dėl jo neįgalumo, tiek dėl kitų įstatyme nurodytų faktorių, taip pat apie tai, kad nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą Kauno rajono policijos komisariate būtų pažeistos pareiškėjo teisės ir jo teisėti interesai, byloje nėra. Taip pat nenustatyta įrodymų, kurie galėtų pagrįsti pareiškėjo teiginius apie žeminamą, diskriminavimą dėl neįgalumo, kad nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą institucijoje buvo sukurta bauginanti, priešiška, žeminanti, įžeidžianti aplinka. Pažymėjo, kad administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėję tiek atsakovo atstovas A. S., tiek liudytoju apklaustas V. F. paaiškino, jog pareiškėjui buvo išaiškintos jo teisės, taip pat kad administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimas vyko laikantis ATPK reikalavimų, su pareiškėju buvo bendraujama mandagiai, dalykiškai. Pareiškėjo administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimas buvo atidėtas dėl objektyvių priežasčių, nesant atsiųstos medžiagos iš Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato. Teismas vertino, kad tai, jog prie atsakovo padalinio (Liepų g. 15, Garliava, Kauno raj.) nėra įrengtos stovėjimo aikštelės, skirtos neįgaliesiems, taip pat neįrodo atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo diskriminavimo, nes pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 22, 32 punktus, infrastruktūros, socialinės ir ekonominės raidos planavimas, savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškų savivaldybės funkcijų, taigi už šių objektų pritaikymą neįgaliųjų specialiesiems poreikiams yra atsakingos savivaldybių institucijos. Be to, atsakovo atstovas nurodė, jog jo atstovaujama institucija kreipėsi į savivaldybę dėl aikštelės neįgaliesiems įrengimo prie policijos komisariato. Pareiškėjas atsakovo nurodytų aplinkybių nepaneigė. Teismas taip pat pabrėžė, kad nebuvo pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog skunde nurodyti pareiškėjo negalavimai ir skausmai atsirado būtent dėl administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo ir su tuo susijusių aplinkybių. Kadangi atsakovas veikė pagal kompetenciją, jam suteiktų įgalinimų ribose, pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog jis buvo kviečiamas į administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimą, sugaišo tam laiko, nesutikdamas su nutarimu, ginčijo jį teismui, panaudodamas tam savo laiką, nepatvirtina atsakovo neteisėtų veiksmų. Įrodymų pareiškėjo nurodytoms aplinkybėms pagrįsti, jog jis buvo žeminamas, diskriminuojamas dėl neįgalumo, kad Institucijoje, nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, buvo sukurta bauginanti, priešiška, žeminanti, įžeidžianti aplinka, byloje nesurinkta. Todėl nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, sąlygų kilti civilinei atsakomybei nėra (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis).
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neužtikrino jo saugumo nuo Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate ir jo padaliniuose veikiančių organizuotų policijos pareigūnų gaujų nusikalstamų veiksmų bei Garliavos policijos pareigūnų nusikalstamos grupuotės, kurios nariai pareiškėją 2011 m. birželio 22 d. Kauno apygardos administraciniame teisme du kartus užpuolė ir sužalojo. Kauno apygardos administracinio teismo darbuotojai ir teisėjas Gintaras Čekanavičius šiuos nusikaltimus slėpė. Bijodamas pakartotinio smurto, pareiškėjas negalėjo dalyvauti teismo posėdyje, todėl buvo pažeista pareiškėjo teisė į laisvę ir saugumą, į teisingą bylos nagrinėjimą teisme, į nediskriminavimą, kankinimo uždraudimą ir bausmės nebuvimą be įstatymo. Tuo Kauno apygardos administraciniame teisme buvo pažeisti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3, 4, 6 straipsniai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 7, 18, 20, 21, 25 straipsniai, Policijos veiklos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir jų įstaigų įstatymo, Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ), Viešojo administravimo įstatymo, Teismų įstatymo ir Civilinio proceso kodekso nuostatos. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai vadovavosi Kauno apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis, priimtomis administracinio teisės pažeidimo byloje neteisingai ir nevisapusiškai įvertinus įrodymus, neteisingai nustačius faktines aplinkybes, nepagrįstai pareiškėją vadinant pažeidėju. Priimant nurodytas nutartis, teismai veikė siekdami padėti kitam eismo įvykyje dalyvavusiam vairuotojui išvengti administracinės atsakomybės, o judėjimo negalią turintį pareiškėją diskriminuoti. Nei Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 9 d. nutartyje, nei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 13 d. nutartyje netyrė kito vairuotojo A. N. veiksmų teisėtumo, nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą ištirti kelio ženklo „Neįgalieji“ aiškinimo teisėtumą. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo šioje byloje vadovautis nurodytomis teismų nutartimis. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 4 straipsnio 6 dalies nuostatas, protingumo ir teisingumo principus vertindamas neturtinės žalos pareiškėjui padarymo aplinkybes, o taikydamas įstatymus, pažeidė Teismų įstatymo 4, 5, 6, 34, 59, 83 ir 84 straipsnių nuostatas. Taip pat buvo pažeistos ABTĮ 81 straipsnio nuostatos, nes teismas atsisakė pripažinti pareiškėjo pateiktus įrodymus apie jo diskriminavimą, siekė padėti atsakovui išvengti atsakomybės ir buvo šališkas (diskriminavo pareiškėją kaip neįgalų asmenį dėl jo judėjimo negalios, bandė slėpti atsakovo atsakomybę už šią diskriminaciją).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas tvirtina patyręs dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Bendrai valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (pvz., administracinės bylos Nr. A5-665/2005, A525-1355/2010, A62-932/2011 ir kt.).
Atsižvelgiant į tai, kad valstybės ar savivaldybės viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga – neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai, šios sąlygos buvimas (nebuvimas) byloje nustatinėjamas pirmiausia. Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) gali lemti, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes, kaip jau minėta, nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).
Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų nustatyta, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato 2010 m. gegužės 18 d. nutarimu pareiškėjui už ATPK 124¹ straipsnio 2 dalyje ir 127 straipsnio 2 dalyje numatytų pažeidimų padarymą buvo skirta administracinė nuobauda – 150 Lt bauda – dėl to, kad 2010 m. balandžio 2 d., apie 17 val. 13 min., ties Savanorių prospekto 243 pastatu, Kaune, vairuodamas automobilį „VW Passat“ jis nesilaikė saugaus atstumo iš šono, sukdamas į dešinę kliudė bei apgadino šalia stovėjusį automobilį bei pastatė automobilį ant šaligatvio, kai nebuvo tai leidžiančių kelio ženklų, ir tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 132 ir 130 punktų reikalavimus. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas šį nutarimą panaikinti ir pripažinti jį nukentėjusiuoju. Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 9 d. nutartimi pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir nutarimą pakeitė, pareiškėjui už ATPK 124¹ straipsnio 2 dalyje ir 127 straipsnio 2 dalyje numatytų pažeidimų padarymą skirdamas švelnesnę nuobaudą – 100 Lt baudą. Pareiškėjui apskundus Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartį apeliacine tvarka, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. N575-127/2012 pareiškėjo apeliacinio skundo netenkino ir pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Taigi pareiškėjo padaryti administraciniai teisės pažeidimai nustatyti įsiteisėjusiais teismų sprendimais, kurie iš esmės taip pat patvirtina, kad administracinio teisės pažeidimo bylos teisena pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėta, administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas ir Kauno rajono policijos komisariato 2010 m. gegužės 18 d. nutarimu administracinė bauda pareiškėjui skirta teisėtai ir pagrįstai.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 14 straipsnį bei Teismų įstatymo 9 straipsnį, įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikoje, o ABTĮ 58 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija vadovaujasi įsiteisėjusiose Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartyse nustatytomis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo kaltės padarius inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus. Pareiškėjo administracinio teisės pažeidimo byloje nustatyti faktai iš naujo neįrodinėtini nagrinėjamoje byloje, nes jau yra nustatyti, todėl pareiškėjo argumentai, susiję su netinkamu įrodymų vertinimu minėtoje administracinio teisės pažeidimo byloje ir pareiškėjo nekaltumu dėl pažeidimų padarymo, šioje administracinėje byloje nebenagrinėtini. Pažymėtina tik tai, jog iš Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 13 d. nutarčių matyti, jog teismai policijos pareigūnų neteisėtų ar kitokių pareiškėjo procesines teises pažeidžiančių veiksmų, atliktų administracinio teisės pažeidimo bylos proceso metu, nenustatė.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo pripažinti, jog Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai, nagrinėdami pareiškėjo administracinio teisės pažeidimo bylą, būtų pažeidę teisės aktų nuostatas. Pažymėtina, kad ATPK 272 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byla nagrinėjama dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui. Taigi dalyvauti nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą policijos įstaigoje pareiškėjas buvo kviečiamas siekiant užtikrinti pareiškėjo, kaip administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens, teises, įtvirtintas ATPK 272 straipsnyje. Vien tai, kad bylos nagrinėjimas buvo vieną kartą atidėtas dėl neatsiųstos medžiagos iš Kauno miesto policijos komisariato, nepatvirtina pareiškėjo argumentų dėl jo diskriminavimo. Byloje nėra kitų duomenų, jų nepateikė ir pareiškėjas, iš kurių būtų galima spręsti apie galimą diskriminavimo faktą pareiškėjo atžvilgiu dėl jo neįgalumo, t. y. iš ATPK bylos matyti, kad pareiškėjui buvo suteiktos įstatymu garantuojamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisės, kuriomis jis naudojosi duodamas paaiškinimus, pateikdamas įrodymus, apskųsdamas Kauno rajono policijos komisariato 2010 m. gegužės 18 d. nutarimą ir kt. (ATP b. l. 3-12, 27, 47). Pagrindo išvadai, jog pareigūnų veiksmai bendraujant su pareiškėju administracinio teisės pažeidimo bylos proceso metu bei priimant nutarimą byloje pažeidė teisės aktų reikalavimus, nėra.
Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra nustatyta ir pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos, o nenustačius neteisėtos veikos, atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju tinkamai ir motyvuotai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, todėl nenustatyta, kad nagrinėdamas bylą teismas pažeidė pareiškėjo nurodomas ABTĮ ir Teismų įstatymo normas.
ABTĮ 78 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Iš apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. posėdžio protokolo (t. 2; b. l. 108-112) matyti, kad pareiškėjas šiame pirmosios instancijos teismo posėdyje nedalyvavo, nors apie teismo posėdžio vietą ir laiką jam buvo tinkamai pranešta (b. l. 94). Prašymo atidėti bylos nagrinėjimą pareiškėjas nepateikė ir apie aplinkybes, dėl kurių negali dalyvauti pirmosios instancijos teismo posėdyje, nepranešė. Taigi byloje nėra duomenų apie tai, kad, kaip teigiama apeliaciniame skunde, pareiškėjas buvo užpultas Kauno apygardos administraciniame teisme, dėl ko teismo posėdyje nedalyvavo bijodamas pakartotinio smurto. Pažymėtina ir tai, kad administracinė byla nuo 2010 m. rugpjūčio 18 d. iki 2012 m. vasario 24 d. buvo sustabdyta (b. l. 70-71, 93) ir jokie procesiniai veiksmai 2011 m. birželio 22 d., t. y. pareiškėjo nurodomą jo užpuolimo dieną byloje nebuvo atliekami.
Pareiškėjo argumentas dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo nepagrįstas jokiais konkrečiais įrodymais ir argumentais, kurie patvirtintų, jog byla buvo išnagrinėta esant bent vienam iš ABTĮ 47 straipsnyje numatytų pagrindų. Pareiškėjas bylą nagrinėjusiai pirmosios instancijos teismo teisėjai nušalinimo nereiškė (b. l. 65). Pastebėtina, jog teismo procesinio sprendimo priėmimas, kuris netenkina proceso šalies arba yra proceso šalies nenaudai, pats savaime negali sukelti abejonių bylą nagrinėjusio teismo šališkumu ar patvirtinti pareiškėjo prielaidos, jog teismas jį diskriminavo, kuri nėra pagrįstą objektyviais faktais ar įrodymais. Todėl aplinkybių, kurios būtų teisinė prielaida teigti apie teismo šališkumą ir suinteresuotumą bylos baigtimi, nenustatyta.
Remdamasi išdėstytai argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, jog Kauno apygardos administracinis teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl 55 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, taikytinas nagrinėjamam ginčui šioje byloje spręsti. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra juridinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.