Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-348-449/2024

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-10-24
Bylos Nr.: 1A-348-449/2024
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-10640-2023-1
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jūratė Jakubonienė, Virginija Liudvinavičienė, Linas Šiukšta
Nuteistasis: M. B., Z. Š.
Civilinis ieškovas: Šiaulių teritorinės ligonių kasos
Advokatai: Mindaugas Klemenis, Aleksandras Palamarčukas

Kategorijos

1.2.22.1.1Neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis (BK 253 str. 1 d.)
1.2.22.4.2Kvalifikuotas šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų pagrobimas (BK 254 str. 2 d.)
2.1.14.2Advokato darbo apmokėjimas (BPK 106 str.)
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-348-449/2024Teisminio proceso Nr. 1-01-1-10640-2023-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.22.1.1; 1.2.22.4.2; 2.1.14.2; 2.4.6.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. spalio 24 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratė Jakubonienės, Virginijos Liudvinavičienės, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorui Antanui Stepučinskui,gynėjams advokatams Aleksandrui Palamarčukui, Mindaugui Klemeniui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. gynėjo advokato Mindaugo Klemenio ir nuteistojo Z. Š. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2024 m. gegužės 8 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 254 straipsnio 2 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu 5 (penkiems) mėnesiams;

- pagal BK 253 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) areštu 40 (keturiasdešimčiai) parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, M. B. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, prie šios bausmės visiškai pridėjus Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023 m. vasario 15 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtą ir neatliktą bausmę – 60 MGL dydžio (3 000 Eur) baudą, nuteistajam M. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams ir 60 MGL dydžio (3 000 Eur) bauda. Į M. B. paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2023 m. kovo 24 d. iki 2023 m. kovo 25 d.

Z. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 254 straipsnio 2 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šią bausmę apėmimo būdu subendrinus su Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023 m. balandžio 5 d. nuosprendžiu paskirta 20 parų arešto bausme, nuteistajam Z. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 9 (devyniems) mėnesiams. Į Z. Š. paskirtos bausmės laiką įskaitytas pagal Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023 m. balandžio 5 d. nuosprendį atliktos 20 parų arešto bausmės laikas ir laikino sulaikymo laikas nuo 2023 m. kovo 24 d. iki 2023 m. kovo 25 d.

Procesas dėl civilinio ieškovo Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio nutrauktas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. Z. Š. ir M. B. pagal BK 254 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad 2023 m. kovo 24 d., apie 18 val. 30 min., Mažeikių r., (duomenys neskelbtini) namo koridoriuje, Z. Š. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, panaudojant fizinį smurtą T. P. atžvilgiu, t. y. Z. Š. sudavus kumščiu vieną smūgį nukentėjusiajam T. P. į veido sritį ties dešine akimi, po to suėmus ranka nukentėjusiajam už gerklės ir smaugiant, prispaudus laikant prie sienos, kojos keliu sudavus vieną smūgį į kairį šoną, vieną kartą sudavus kumščiu į dešinį smilkinį, kaltinamasis M. B., paragintas kaltinamojo Z. Š., smogė nukentėjusiajam T. P. ranka po vieną smūgį į kaktą, į nosį ir ištraukė nukentėjusiajam iš rankos pastarojo laikytą šaunamąjį ginklą – pusiau automatinį dujinį-signalinį pramoninės gamybos pistoletą „Blow C06“, Nr. (duomenys neskelbtini), po to Z. Š. rūsio laiptais nusirideno su nukentėjusiuoju užvirsdamas ant nukentėjusiojo ir gulinčiam ant pilvo T. P. alkūne smogė vieną smūgį į sprandą. Taip kaltinamieji Z. Š. ir M. B. pagrobė T. P. priklausantį šaunamąjį ginklą, pusiau automatinį dujinį-signalinį pramoninės gamybos pistoletą „Blow C06“, Nr. (duomenys neskelbtini).

2. M. B. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį nuteistas ir už tai, kad 2023 m. kovo 24 d., apie 18 val. 30 min., Mažeikių r., (duomenys neskelbtini) namo koridoriuje, kartu su Z. Š. pagrobus iš nukentėjusiojo T. P. šaunamąjį ginklą – pusiau automatinį dujinį-signalinį pramoninės gamybos pistoletą „Blow C06“, Nr. (duomenys neskelbtini), neteisėtai, neturėdamas leidimo, gabeno šį ginklą iki S. D. gyvenamosios vietos – gyvenamojo namo, esančio Mažeikių r., (duomenys neskelbtini), ir ten nurodytą šaunamąjį ginklą neteisėtai laikė, kol šį ginklą 2023 m. kovo 24 d., apie 21.30 val., perdavė atvykusiems ir ginklą atiduoti pareikalavusiems policijos pareigūnams.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Nuteistojo M. B. gynėjas Mindaugas Klemenis apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2024 m. gegužės 8 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą M. B. pagal BK 254 straipsnio 2 dalį ir BK 253 straipsnį nutraukti nustačius, kad M. B. veikoje yra BK 28 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas), arba nuosprendį pakeisti ir, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti M. B. su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

3.1. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes skundžiamą nuosprendį grindė prieštaringais duomenimis ir prielaidomis, nevertino bylos duomenų, paneigiančių nuteistojo M. B. tyčią pagrobti ginklą, taip pat nepagrįstai nuteistojo M. B. veiksmų, kuriais buvo siekiama atimti ginklą, nevertino kaip atitinkančių būtinosios ginties sąlygas.

3.2. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad kaltinime nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje Z. Š. ir šio paragintas M. B. atėmė iš nukentėjusiojo T. P. jo teisėtai turėtą šaunamąjį ginklą, kurį M. B. pasiėmė ir nugabeno iki S. D. gyvenamosios vietos ir ten jį laikė, kol perdavė atvykusiems policijos pareigūnams. Nuteistasis M. B. su tokiu kaltinimu ir teismo padarytomis išvadomis nesutinka. M. B. pripažino, kad paėmė ginklą, tačiau tikslo pagrobti ginklą jis neturėjo, jo tikslas buvo apginti draugą – Z. Š. ir save nuo nukentėjusiojo veiksmų.

3.3. Apelianto manymu, pagal byloje nustatytą įvykio situaciją bei įvykio dalyvių veiksmus, akivaizdu, kad nuteistieji, būtinosios ginties situacijoje panaudodami fizinę jėgą, atėmė iš nukentėjusiojo šaunamąjį ginklą.

3.4. Skundžiamame nuosprendyje teismas nustatė, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad nuteistieji iš anksto buvo suplanavę pagrobti būtent šaunamąjį ginklą ir kad tokį tikslą turėjo dar prieš atvykdami prie nukentėjusiojo namų. Tačiau nuteistųjų aiškinimą dėl būtinosios ginties teismas vertino kaip jų siekį išvengti atsakomybės. Tokia skundžiamo nuosprendžio išvada, apelianto manymu, yra nepagrįsta. Gynėjas nurodo, kad nuteistieji, norėdami išvengti atsakomybės, nebūtų šaunamojo ginklo perdavę policijos pareigūnams. Šaunamąjį ginklą nuteistasis M. B. paėmė ir gabeno tam, kad jis nedingtų ir jį vėliau galėtų gražinti. Norėdami išvengti atsakomybės nuteistieji galėjo paslėpti ginklą, tačiau jie elgėsi sąžiningai ir nurodė tikrąsias įvykio aplinkybes.

3.5. Teismas, nustatydamas nagrinėjamo įvykio aplinkybes, rėmėsi iš esmės vien tik nukentėjusiojo T. P. parodymais ir nepagrįstai atmetė nuteistųjų parodymus. Apeliantas nurodo, kad nukentėjusysis pirmas iššovė iš dujinio pistoleto ir tik po to prasidėjo grumtynės. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad Z. Š. atidarė namo duris ir pradėjo smurtauti, t. y. sudavė kumščiu vieną smūgį į veido sritį, ir tik po to, gindamasis nukentėjusysis šovė iš legaliai turėto dujinio-signalinio pistoleto. Tokia įvykių seka nelogiška, nes prasidėjus smurtiniams veiksmams nukentėjusysis nebebūtų galėjęs išsitraukti ginklo, jo užtaisyti ir iššauti į nuteistąjį Z. Š.. Teismo nustatytą įvykių seką paneigia ir įvykio vietos apžiūros metu rastos tūtelės, jų išsidėstymas ir nuteistajam Z. Š. padarytas ausies sužalojimas. Apeliantas nurodo, jog nuteistieji neturėjo tikslo pagrobti ginklą, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad nuteistieji Z. Š. ir M. B. veikė tiesiogine tyčia.

3.6. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas padarė ir nepagrįstas išvadas, kad M. B. pagrobtą šaunamąjį ginklą išsinešė iš nukentėjusiojo T. P. gyvenamojo namo, jo nepaliko įvykio vietoje, nors tokią galimybę turėjo, ir sąmoningai bei tikslingai pasirinko nusikalstamo veikimo būdą – neteisėtai, neturėdamas leidimo gabeno šį ginklą iki S. D. gyvenamosios vietos, ten pagrobtą šaunamąjį ginklą neteisėtai laikė, kol jį per Z. Š. perdavė atvykusiems ir ginklą atiduoti pareikalavusiems policijos pareigūnams. Gynėjas nurodo, kad nuteistasis M. B. neturėjo galimybės palikti ginklo įvykio vietoje, nes tai būtų buvę neatsakinga ir pavojinga. Ginkluotas nukentėjusysis kėlė pavojų, jis pirmas pradėjo šaudyti, todėl palikus ginklą jis vėl būtų galėjęs jį panaudoti nuteistiesiems nespėjus pasišalinti. M. B. mobilusis telefonas tuo metu buvo beveik išsikrovęs, todėl jis negalėjo iškviesti policijos pareigūnų, be to, pats nukentėjusysis su juo nesusisiekė dėl ginklo grąžinimo.

3.7. Vien tai, kad nuteistasis M. B. prisipažino padaręs šią nusikalstamą veiką, nereiškia, kad jis turėjo tikslą neteisėtai disponuoti šaunamuoju ginklu. Šaunamąjį ginklą nuteistasis M. B. paėmė ir laikė dėl saugumo, siekdamas apsaugoti save ir Z. Š.. Juo labiau, kad M. B. net nesuvokė, koks tai ginklas, ar dujinis, ar kovinis. Todėl teismas nepagrįstai konstatavo nuteistojo M. B. veiksmuose esant subjektyviuosius ir objektyviuosius nusikalstamų veikų požymius.

3.8. Apeliantas nesutinka ir su nuteistajam M. B. paskirta bausme, kuri, pasak gynėjo, yra per griežta ir neatitinka teisingumo principo. Pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių, todėl paskyrė aiškiai per griežtą ir neteisingą bausmę. Šioje byloje akivaizdu, kad bausmės tikslai gali būti ir bus pasiekti paskyrus nuteistajam M. B. su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, kadangi jis dirba, charakterizuojamas teigiamai.

4. Nuteistasis Z. Š. apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2024 m. gegužės 8 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti nesant jo veikoje BK 254 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Nurodo, jog nukentėjusysis T. P. prašė padėti išardyti automobilį ir išvežti jį į metalo laužą. Jis (Z. Š.) nepadėjo, nes nukentėjusysis jį apkalbėjo. Jis susisiekė su T. P. norėdamas išsiaiškinti, kodėl šis skleidžia paskalas. Susitarė susitikti prie prekybos centro, tačiau T. P. pasiūlė atvykti pas jį į namus. Su M. B. nuvyko pas T. P. į namus. Tikslo sumušti T. P. neturėjo, jokių įrankių sužaloti T. P. ar sugadinti jo turtą nebuvo pasiėmę ir neplanavo pagrobti jo turto. Nuvykus pas T. P., M. B. pasiliko prie namo, o jis (Z. Š.), atidaręs namo duris, išvydo T. P. ranką su į jį nukreiptu pistoletu. T. P. iššovė. Jis (Z. Š.) instinktyviai sugriebė T. P. už rankos, kurioje jis laikė pistoletą ir toliau šaudė. Besigrumiant pakvietė lauke buvusį M. B. ir paprašė, kad jis paimtų iš T. P. pistoletą. Besigrumdami su T. P. laiptais nusirito į rūsį. M. B. atėmė iš T. P. pistoletą ir pasišalino iš namo. Kur šis padėjo pistoletą, nežinojo iki tol, kol paskambino policijos pareigūnai ir M. B. prisipažino, kad ginklas yra pas jį.

4.2. Nuteistasis nurodo, kad jo parodymus patvirtina įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota, jog viena šovinio tūtelė rasta lauke prie įėjimo į namą, ir tuo pačiu paneigia T. P. parodymus, kad jis (Z. Š.) įėjo į namą, smogė ranka jam į veidą ir tik tuomet šis išsitraukė iš striukės kišenės pistoletą ir šovė link Z. Š.. Tokiu atveju visos iššautų šovinių tūtelės būtų likusios name.

4.3. Teismo medicinos specialisto išvados taip pat nepatvirtina nukentėjusiojo T. P. parodymų apie tai, kad jis pradėjo šaudyti tik tuomet, kai Z. Š. jam sudavė smūgius į veidą. Medicininiuose dokumentuose nėra objektyvių duomenų apie traumavimo požymius.

4.4. Apeliantas savo veiksmus vertina kaip būtinąją gintį. Tai iš dalies patvirtina ir T. P. 2023 m. kovo 24 d. pranešimas bendrajam pagalbos centrui, kuriame nukentėjusysis pranešė, jog jį namuose užpuolė Z. Š., jis gynėsi šaunamuoju ginklu ir asmenį pašovė.

4.5. Nukentėjusysis T. P. parodė, kad po įvykio skambino jam (Z. Š.) siekdamas gražiuoju susigrąžinti ginklą, tačiau neprisiskambino, nes Z. Š. telefono akumuliatorius buvo išsikrovęs. Apelianto manymu, nukentėjusysis išsigando dėl jam (Z. Š.) padarytų šautinių sužalojimų, todėl ir pranešė, kad buvo užpultas ir pašovė užpuoliką. Be to, nukentėjusysis parodė, kad prieš šį įvykį buvo traumuotas, buvo gydomas ligoninėje, todėl ne visas aplinkybes gerai pamena. Apeliantas kelia klausimą, ar T. P. patirta galvos trauma neužkerta jam kelio turėti bet kokį ginklą savigynai.

4.6. Nuteistasis nurodo ir tai, jog apie tai, kad T. P. ginklas yra pas M. B., sužinojo tik tuomet, kai paskambino policijos pareigūnai. Paėmęs ginklą iš M. B. jį nunešė į su policijos pareigūnais sutartą vietą, kur perdavė ginklą jiems. Jeigu būtų turėjęs tikslą pagrobti T. P. ginklą, jo nebūtų grąžinęs policijos pareigūnams. Apelianto manymu, jis (Z. Š.) ir M. B., paimdami iš T. P. ginklą, veikė teisėtai, neperžengė būtinosios ginties ribų, jie siekė išvengti sunkesnių padarinių.

5. Teismo posėdyje nuteistojo M. B. gynėjas prašė jo apeliacinį skundą patenkinti, nuteistojo Z. Š. gynėjas prašė jo ginamojo apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašė abu apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

6. Nuteistojo M. B. gynėjo ir nuteistojo Z. Š. apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl Z. Š. ir M. B. atsakomybės pagal BK 254 straipsnio 2 dalį bei M. B. atsakomybės pagal BK 253 straipsnio 1 dalį.

7. Nuteistojo M. B. gynėjas apeliaciniame skunde prašo M. B. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir BK 254 straipsnio 2 dalį išteisinti, nuteistasis Z. Š. apeliaciniame skunde taip pat prašo jį išteisinti pagal BK 254 straipsnio 2 dalį. Apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad abu nuteistieji, užvaldydami nukentėjusiajam priklausantį šaunamąjį ginklą, veikė būtinosios ginties situacijoje, taip pat, jog nuteistieji neturėjo tikslo pagrobti nukentėjusiajam priklausančio ginklo. Tokie apeliacinių skundų argumentai yra nepagrįsti, todėl atmetami.

8. Pagal BK 253 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas. Šio nusikaltimo dalykas yra tinkami naudoti šaunamieji ginklai, šaudmenys, sprogmenys ar sprogstamosios medžiagos, kurių apyvartos įstatymu įtvirtintą reguliavimą bei kontrolės priemones nustato Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas.

9. BK 254 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pagrobė šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas. BK 254 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas panaudojęs fizinį ar psichinį smurtą pagrobė šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas arba bet kokiu būdu pagrobė daugiau kaip du šaunamuosius ginklus, didelės sprogstamosios galios arba didelį kiekį šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų. BK 254 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyvioji pusė pasireiškia aktyviais veiksmais, kuriais šaunamieji ginklai, šaudmenys, sprogmenys, sprogstamosios medžiagos pagrobiamas iš valstybės institucijų, visuomeninių organizacijų, juridinių ar fizinių asmenų, neatsižvelgiant į tai, ar jie buvo valdomi teisėtai, ar ne. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagrobimas – tai šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų, sprogstamųjų medžiagų užvaldymas bet kokiu neteisėtu būdu, turint tikslą juos pasisavinti ar perduoti kitiems asmenims, ar kitokiu būdu užvaldytais daiktais savarankiškai disponuoti. Pagrobimas gali būti padarytas įvairiais būdais: vagiant, plėšiant, sukčiaujant ir pan. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl nusikaltimas laikomas baigtu, kai kaltininkas užvaldo nurodytus daiktus ir turi galimybę jais disponuoti. Baudžiamoji atsakomybė atsiranda už pagrobimą tinkamų naudoti šaunamojo ginklo, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų, taip pat ir netinkamų naudoti nurodytų daiktų, jeigu kaltininkas norėjo ir turėjo galimybę padaryti juos tinkamus. Šio nusikaltimo subjektyviajai pusei būdinga tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad siekia užvaldyti kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantį šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis, sprogstamąsias medžiagas, ir nori taip veikti. BK 254 straipsnio 2 dalyje numatytą kvalifikuotą nusikaltimo sudėtį apibūdina keli alternatyvūs požymiai, vienas iš kurių yra nusikaltimo padarymo būdas – šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų pagrobimas panaudojant psichinį ar fizinį smurtą. Pagal teismų praktiką fizinio smurto panaudojimas suprantamas kaip bet koks fizinis – smurtinis poveikis nukentėjusiojo kūnui, nepriklausomai, kokie sveikatos sutrikdymai buvo padaryti nukentėjusiajam. Veika (šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų pagrobimas) kvalifikuojama pagal BK 254 straipsnio 2 dalį ir tais atvejais, jei dėl fizinio smurto poveikio nukentėjusiajam teisiškai reikšmingų sveikatos sutrikdymų nebuvo padaryta, bet smurtininko veiksmai sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą. Svarbu tai, kad šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų pagrobimo ir užvaldymo procese prievartos priemonės, taip pat ir fizinis smurtas, būtų panaudojamos prieš atimant turtą, turto užvaldymo metu arba siekiant jį išlaikyti tuoj po atėmimo momento.

10. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus bei išdėstė juos nuosprendyje, tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertino įrodymų visumą ir padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, kad nuteistieji M. B. ir Z. Š., kuris buvo apsvaigęs nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, panaudodami fizinį smurtą, pagrobė T. P. priklausantį šaunamąjį ginklą – pusiau automatinį dujinį-signalinį pramoninės gamybos pistoletą „Blow C06“, Nr. (duomenys neskelbtini).

11. Teisiamajame posėdyje išnagrinėjęs byloje surinktus įrodymus pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis Z. Š., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir M. B., veikdami bendrininkų grupe, nukentėjusiojo T. P. gyvenamojoje vietoje panaudodami fizinį smurtą, nukentėjusiajam suduodami smūgius į įvairias kūno vietas bei jį smaugiant, ištraukdami nukentėjusiajam iš rankos pagrobė jam priklausantį „C“ kategorijos šaunamąjį ginklą – pusiau automatinį dujinį-signalinį pramoninės gamybos pistoletą „Blow C06“. Skundžiamame nuosprendyje M. B. ir Z. Š. kaltė pagrįsta iš dalies pačių nuteistųjų parodymais, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, specialistų išvadomis ir kitais nuosprendyje išdėstytais ir įvertintais įrodymais.

12. Šioje byloje nustatyta, to neginčija ir nuteistieji, kad įvykis, pasibaigęs nukentėjusiojo ginklo užvaldymu, buvo nulemtas konfliktinės situacijos tarp nuteistojo Z. Š. ir nukentėjusiojo T. P.. Nuteistasis Ž. Š. teisiamajame posėdyje parodė, kad įvykio dieną telefonu bendravo su nukentėjusiuoju ir su juo apsipyko dėl esą nukentėjusiojo skleidžiamų apkalbų, vėliau išsiaiškinti nesutarimų nuvyko į šio namus. Nukentėjusysis T. P. patvirtino, jog 2024 m. kovo 24 d. su Z. Š. bendravo telefonu, šis papasakojo apie įvykdytą vagystę, tuomet jis (T. P.) pasakė, kad apie tai praneš policijos pareigūnams. Z. Š. grasino, kad sumuš, siūlė susitiki ir vėliau pats su M. B. atvyko į jo namus. Nukentėjusysis taip pat parodė, kad buvo užmiršęs užrakinti namo duris. Per langą pamatė link jo namo atbėgančius Z. Š. ir M. B., išsigando, todėl pasiėmė dujinį pistoletą. Priėjo prie lauko durų, kurias atidaręs Z. Š. trenkė jam (T. P.) į dešinę akį. Tuomet jis iššovė į viršų. Z. Š. jį prirėmė prie sienos ir smaugė, sudavė smūgius, tada smūgį į nosį sudavė ir M. B., kuris plėšė ginklą jam iš rankų. Kuomet Z. Š. jį smaugė, iššovė kitus šūvius. Kai M. B. užvaldė ginklą, jis kartu su Z. Š. nusirito į rūsį, kur Z. Š. jam sudavė smūgį į pakaušį. Iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes nukentėjusysis nurodė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 54–56, 57–59).

13. Nuteistasis Z. Š. teisiamajame posėdyje parodė, kad, kai su M. B. atvyko pas T. P., šis atidarė duris ir pradėjo į jį šaudyti. Šovė tris kartus. Tos pačios apklausos metu Z. Š. nurodė, kad neprisimena kas atidarė duris, vėliau patvirtino, kad duris atidarė jis (Z. Š.). Kai T. P. pradėjo šaudyti jis nukentėjusįjį prispaudė prie sienos ir pakvietė M. B., kad šis atimtų ginklą. Nuteistasis neneigė, kad grūmėsi su T. P.. Kai M. B. atėmė iš T. P. ginklą, jis su nukentėjusiuoju nusirito į rūsį, vėliau abu atsistojo ir jis (Z. Š.) išėjo į lauką, kur jau buvo išėjęs M. B.. Nematė ar M. B. turėjo ginklą, jis pats apie tai nieko nesakė. Nuteistasis tvirtino, kad apie tai, jog M. B. turi nukentėjusiojo ginklą, sužinojo tik tuomet, kai paskambino policijos pareigūnai. Tačiau tos pačios apklausos metu nuteistasis Z. Š. pripažino, jog kartu su M. B. iš nukentėjusiojo atėmė ginklą. Ikiteisminio tyrimo pirmosios apklausos metu nuteistasis Z. Š. neigė atvykęs prie T. P. namo pats atidaręs namo duris. Nurodė, jog atidaręs duris T. P. paleido tris šūvius. Taip pat nuteistasis neigė naudojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, tačiau patvirtino, kad kartu buvusio M. B. prašė atimti iš T. P. ginklą. Vėlesnės apklausos metu Z. Š. jau nurodė, kad atvykęs pas nukentėjusįjį jis pats atidarė namo duris. T. P. iš karto paleido tris šūvius. Tuomet, norėdamas atimti ginklą, įėjo į namo koridorių ir sugriebė T. P., šaukė M. B., kad šis ateitų ir padėtų atimti ginklą (t. 2, b. l. 66–67, 85–86).

14. Nuteistasis M. B. apklausiamas teisiamajame posėdyje taip pat parodė, kad jiems su Z. Š. atvykus prie T. P. namo, šis atidarė duris ir pradėjo šaudyti. Tuomet Z. Š. susigrūmė su T. P.. Z. Š. pašaukė jį (M. B.), kad atimtų ginklą iš T. P.. Jis įbėgo į vidų ir užlaužęs T. P. rankos riešą ginklą atėmė. Tuomet išėjo į lauką ir ginklą numetė šalia namo. Po kelių minučių išėjo ir Z. Š.. Tada jis paėmė prieš tai numestą ginklą ir jie abu išvažiavo. Pasakė Z. Š., kad paėmė ginklą, klausė ką su juo daryti. Ginklą buvo įdėjęs į maišelį. Nuteistasis pripažino, kad ginklą neteisėtai laikė.

15. Taigi iš pirmiau nurodytų nuteistųjų Z. Š. ir M. B. parodymų teisiamajame posėdyje ir teisme perskaitytų Z. Š. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matosi, kad abu nuteistieji iš esmės neneigė, jog užvaldė nukentėjusiajam priklausantį šaunamąjį ginklą. Tačiau nuteistieji tvirtino, kad prieš nukentėjusįjį smurto nevartojo. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas įvykio aplinkybes, pagrįstai nesivadovavo šia nuteistųjų Z. Š. ir M. B. parodymų dalimi, nes juos paneigia kiti byloje surinkti įrodymai. Nukentėjusysis T. P. viso proceso metu nuosekliai parodė, kad atvykęs prie jo namo ir atidaręs lauko duris Z. Š. trenkė jam į dešinę akį, prirėmė prie sienos ir smaugė, taip pat sudavė smūgius, tada smūgį į nosį sudavė ir M. B., vėliau, kai su Z. Š. nusirito į rūsį, šis sudavė smūgį į pakaušį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti tokiais nukentėjusiojo parodymais, nes juos patvirtina kiti teisminio nagrinėjimo metu ištirti įrodymai. Asmens apžiūros protokole užfiksuota, kad 2024 m. kovo 24 d. apžiūrėjus T. P. veidą, po dešine akimi matosi patinimas, paraudimas ir įdrėskimas. Ant kaktos yra nubrozdinimų, po kaire akimi matomas paraudimas. Ant nosies yra nubrozdinimų, ties šnervėmis ir ant lūpų matosi rudos, rausvos spalvos dėmės, galimai sukrešėjęs kraujas. Ant dešinės pusės žandikaulio linijos matosi įdrėskimas, paraudimas. Apžiūrint asmens rankas, ant dešinės plaštakos matosi įdrėskimų, ties krumpliais ir ant mažojo piršto nago matosi rausvos, rusvos spalvos dėmės, galimai kraujo dėmės (t. 1, b. l. 104–111). Apie tai, kad prieš T. P. buvo vartotas smurtas, patvirtino ir liudytoja, policijos pareigūnė E. V.. Ši liudytoja teisiamajame posėdyje parodė, kad 2024 m. kovo 24 d. atvykusi į įvykio vietą matė, kad nukentėjusiojo veidas buvo sužalotas, jis buvo kruvinas. Nukentėjusysis buvo perduotas medikams. Taigi akivaizdu, kad įvykio metu, kuomet Z. Š. ir M. B. atvyko į nukentėjusiojo namus, Z. Š. pykstant dėl esą T. P. skleidžiamų apkalbų ir turint tikslą išsiaiškinti nesutarimus, nukentėjusysis buvo sužalotas.

16. Nuteistojo Z. Š. apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusiojo T. P. parodymų apie prieš jį vartotą smurtą nepatvirtina teismo medicinos specialisto atlikto tyrimo išvados. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog teismo medicinos specialistas nurodė, jog nėra objektyvių duomenų apie T. P. padarytą kūno sužalojimą, savaime negali būti vertinama kaip paneigianti nukentėjusiojo parodymus. Atlikus T. P. medicininių dokumentų (išrašų iš ligos istorijos) tyrimą, teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G480/2023 (04) nurodyta, kad objektyvių duomenų apie T. P. kūno sužalojimą nenustatyta. VšĮ Regioninėje (duomenys neskelbtini) ligoninėje 2023 m. kovo 24 d. T. P. nustatytas galvos sumušimas, smegenų sukrėtimas sužalojimais nevertinami, nes diagnozės paremtos subjektyviais nusiskundimais ir nėra pagrįstos objektyviais traumavimo požymiais. Toje pačioje ligoninėje 2023 m. kovo 25 d. T. P. nustatytas krūtinės ląstos sumušimas sužalojimu nevertinamas, nes diagnozė taip pat paremta subjektyviais nusiskundimais ir nėra pagrįsta objektyviais traumavimo požymiais (t. 1, b. l. 116–117). Taigi teismo medicinos specialistas, neturėdamas objektyvių duomenų apie nukentėjusiajam padarytus kūno sužalojimus, nevertino ir sveikatos sutrikdymo masto. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad teismo medicinos specialistas paties T. P. iš viso neapžiūrėjo, o išvadą pateikė tik pagal ligoninės dokumentus, kuriuose neaprašyti išoriniai T. P. sužalojimų požymiai. Kaip tik dėl to nagrinėjamoje byloje Z. Š. ir M. B. nebuvo pareikšti kaltinimai dėl T. P. sveikatos sutrikdymo. Tačiau išdėstytos aplinkybės reiškia, kad ta pati specialisto išvada nepaneigia, kad kaltinime nurodytu laiku prieš T. P. buvo panaudotas fizinis smurtas ir jis buvo sumuštas. Tai patvirtina kiti įrodymai, iš dalies ir pačių nuteistųjų parodymai, liudytojos E. V. parodymai, asmens apžiūros protokolas ir jo priedai.

17. Nuteistojo M. B. gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nuteistasis Z. Š. pats atidarė nukentėjusiojo namo duris ir ėmė smurtauti. Tokie apelianto argumentai yra nepagrįsti. Kaip jau minėta, nuteistasis Z. Š. apklausiamas teisiamajame posėdyje pripažino, jog su M. B. atvykęs prie nukentėjusiojo namo pats atidarė lauko duris ir susigrūmė su T. P.. Nuteistojo M. B. gynėjas nepagrįstai nurodo ir tai, kad nukentėjusiojo nurodoma įvykių seka yra nelogiška, nes jei tik įėjęs Z. Š. sudavė smūgį T. P., šis nebūtų galėjęs išsitraukti ginklo, jį užtaisyti ir iššauti. Kaip parodė nukentėjusysis T. P., atvykęs prie jo namo ir atidaręs lauko duris Z. Š. trenkė jam į dešinę akį. Taigi Z. Š. nukentėjusiajam suduotas smūgis nelaikytinas tokiu, kuris paneigtų galimybę nukentėjusiajam po šio patirto smūgio išsitraukti iš džemperio kišenės ten laikytą ginklą ir jį panaudoti.

18. Apeliaciniuose skunduose taip pat nepagrįstai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nustatytą įvykių seką paneigia įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotos šovinių tūtelių suradimo vietos. Įvykio vietos apžiūros protokole ir jo prieduose užfiksuota, kad prie lauko durų kampe ant grindų rasta pistoleto šovinio gilzė. Namo viduje prie lauko durų staktos rasta viena šovinio gilzė, nuo jos apie metrą į priekį rasta identiška gilzė. Ant palangės rasta dar viena šovinio gilzė (1 t., b. l. 30–44). Byloje nustatyta, kad nuteistasis Z. Š. susigrūmė su nukentėjusiuoju T. P.. Šios aplinkybės neneigia ir nuteistasis Z. Š.. Akivaizdu, kad grumtynių metu iššautų šovinių gilzių nukritimo ir vėlesnio jų suradimo vietos galėjo pakisti, t. y. jas, gulinčias ant grindų, galėjo kliudyti besigrumiantys asmenys. Be to, iš įvykio vietos apžiūros protokolo priedo – fotonuotraukos Nr. 9 matosi, kad viena šovinio gilzė surasta namo išorėje, kairiajame kampe prie lauko durų, kurios atsidaro būtent į kairę pusę. Taigi vien šovinio gilzės suradimas prie lauko durų negali paneigti nukentėjusiojo T. P. nurodytų aplinkybių apie nuteistųjų prieš jį panaudoto smurto eigą.

19. Apeliaciniuose skunduose taip pat nurodoma, kad ginklą iš nukentėjusiojo T. P. nuteistieji norėjo atimti tik dėl to, kad šis daugiau nešaudytų, t. y. savigynos tikslu. Apeliantai tvirtina, kad Z. Š. ir M. B. veikė būtinosios ginties situacijoje. Teisėjų kolegija ir šiuos apeliantų argumentus vertina kaip nepagrįstus. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad analogišką nuteistųjų Z. Š. ir M. B. aiškinimą pirmosios instancijos teismas įvertino ir pagrįstai atmetė. Teismas taip pat pripažino, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog nuteistieji iš anksto buvo suplanavę pagrobti nukentėjusiajam priklausantį šaunamąjį ginklą. Vis tik, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkti ir išnagrinėti įrodymai patvirtina, kad toks sumanymas jiems kilo atvykus pas nukentėjusįjį. Nuteistųjų ir nukentėjusiojo parodymai apie tai, kada nukentėjusysis iššovė pirmą šūvį, yra priešingi. Nuteistasis Z. Š. parodė, kad nukentėjusysis šovė jam tik atidarius duris, nukentėjusysis T. P. parodė, kad išsitraukė ginklą ir iššovė tik tuomet, kai Z. Š. sudavė smūgį jam į veidą. Visgi, net ir tai, kuriuo metu nukentėjusysis iššovė pirmą šūvį, nuteistųjų Z. Š. ir M. B. veikų kvalifikavimui esminės reikšmės neturi. Nors apeliaciniuose skunduose nuteistųjų Z. Š. ir M. B. veiksmai pagrobiant nukentėjusiajam T. P. priklausantį šaunamąjį ginklą vertinami kaip atlikti būtinosios ginties situacijoje, kad nukentėjusysis daugiau nešaudytų, tokie apeliacinių skundų argumentai prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Baudžiamasis įstatymas asmeniui suteikia teisę į būtinąją gintį. Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį teisę į būtinąją gintį asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, busto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pritaria skundžiamo nuosprendžio išvadai, kad nuteistųjų Z. Š. ir M. B. veiksmai įvykio metu negali būti laikomi būtinąja gintimi, o teisę į būtinąją gintį šiuo atveju turėjo ir šia teise pasinaudojo būtent nukentėjusysis T. P.. Byloje nustatyta, to neneigia ir nuteistasis Z. Š., kad jis įvykio dieną bendraudamas telefonu konfliktavo su nukentėjusiuoju, o vėliau išsiaiškinti nesutarimų nuvyko į šio namus. Su M. B. atvykęs Z. Š. savavališkai atsidarė nukentėjusiojo namo duris ir atliko smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį, net šiam iššovus, nepasišalino iš jo namų, toliau smurtavo ir užvaldė nukentėjusiajam priklausantį šaunamąjį ginklą. Po Z. Š. atliktų smurtinių veiksmų, pakvietus M. B., kad šis atimtų iš nukentėjusiojo šaunamąjį ginklą, M. B., taip pat panaudojęs fizinį smurtą, išplėšė šaunamąjį ginklą nukentėjusiajam iš rankų. Taigi paprašius Z. Š. M. B. iš nukentėjusiojo ginklą atėmė, o Z. Š. ir toliau smurtavo prieš nukentėjusįjį. Kaip teisimajame posėdyje nurodė nuteistasis M. B., jis, atėmęs iš nukentėjusiojo šaunamąjį ginklą, išėjo į lauką ir ginklą numetė šalia namo. Po kelių minučių išėjo ir Z. Š.. Tuomet jis paėmė prieš tai numestą šaunamąjį ginklą ir jie abu išvažiavo. Nuteistojo Z. Š. versija, kad jis iki tol, kol jam paskambino policijos pareigūnas, nieko nežinojo apie M. B. paimtą nukentėjusiojo šaunamąjį ginklą, neįtikinama ir paneigta kito nuteistojo M. B. parodymais. Nuteistasis M. B. parodė, kad pasakė Z. Š., jog paėmė ginklą, klausė ką su juo daryti. Aplinkybė, kad Z. Š. smurtaudamas prieš nukentėjusįjį ir pakviesdamas M. B., jog šis atimtų iš nukentėjusiojo šaunamąjį ginklą, rodo, kad abu nuteistieji matė vienas kito veiksmus ir tokiems veiksmams pritarė. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nuteistieji veikė bendrininkų grupe. Byloje neginčijamai nustatyta, kad iš nukentėjusiojo atimtas šaunamasis ginklas nebuvo paliktas įvykio vietoje, jį M. B. automobiliu gabeno iki S. D. gyvenamosios vietos. Nuteistasis M. B. teisiamajame posėdyje pripažino, kad neteisėtai laikė nukentėjusiajam priklausantį šaunamąjį ginklą. Nuteistojo M. B. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog M. B. neturėjo galimybės palikti ginklo įvykio vietoje, nes nukentėjusysis kėlė pavojų, o tai, kad M. B. pripažino padaręs nusikalstamą veiką, nereiškia, jog jis turėjo tikslą neteisėtai disponuoti ginklu. Tokie apelianto argumentai taip pat yra nepagrįsti, todėl atmetami. Akivaizdu, kad įvykio metu grėsmę kėlė ne nukentėjusysis, buvęs savo namuose, o nuteistieji, kurie atvyko aiškintis nesutarimų tarp T. P. ir Z. Š., smurtavo prieš nukentėjusįjį. Kaip nurodė nuteistasis M. B., iš pradžių iš T. P. atimtą ginklą jis numetė šalia namo, tačiau vėliau, kai iš namo išėjo ir Z. Š., jis ginklą paėmė, įdėjo į maišelį ir automobiliu jį gabeno iki S. D. namų, klausė Z. Š. ką daryti su iš T. P. pagrobtu ginklu. Įvertinusi aptartų išnagrinėtų įrodymų visumą teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai abu nuteistuosius pripažino kaltais dėl šaunamojo ginklo pagrobimo. Įrodyta, kad nuteistieji atvyko pas nukentėjusįjį į namus, iš pradžių Z. Š., o po to ir M. B. faktiškai įsibrovė į nukentėjusiojo namus, ten panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą. Teisę į būtinąją turėjo ne nuteistieji, o būtent nukentėjusysis, kuris, pasinaudojęs šia teise, šaudė iš teisėtai laikomo šaunamojo ginklo. Tuo tarpu į nukentėjusiojo gyvenamąjį namą įsibrovę nuteistieji, veikdami bendrininkų grupe, panaudojo prieš T. P. fizinį smurtą ir pagrobė jo turėtą šaunamąjį ginklą. Todėl teismas juos pagrįstai pripažino kaltais ir jų nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 254 straipsnio 2 dalį. Nors pagrobtu šaunamuoju ginklu M. B. neteisėtai disponavo palyginus trumpą laiką, tačiau bylos aplinkybės patvirtina, kad šis ginklas buvo neteisėtai gabenamas iš Mažeikių r., (duomenys neskelbtini) iki S. D. gyvenamosios vietos – gyvenamojo namo, esančio Mažeikių r., (duomenys neskelbtini), ten nuteistojo laikomas. Taip pat nustatyta, kad nei M. B., nei kitas nuteistasis šaunamojo ginklo savo iniciatyva ir noru neatidavė policijai, o tik atidavė policijos pareigūnams, atvykusiems jų sulaikyti, be to, padarė tai tik po derybų su nuteistuoju Z. Š.. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai M. B. pripažino kaltu ir pagal BK 253 straipsnio 1 dalį.

Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių

20. Nuteistojo M. B. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ir M. B. paskyrė aiškiai per griežtą bausmę, kuri neatitinka teisingumo principo. Apelianto manymu, bausmės tikslai gali būti pasiekti M. B. paskyrus su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, nes jis charakterizuojamas teigiamai, turi darbą. Nuteistasis Z. Š., prašydamas jį pagal BK 254 straipsnio 2 dalį išteisinti, argumentų, susijusių su jam paskirta bausme, apeliaciniame skunde nenurodė.

21. Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai nurodyti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

22. Už BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą baudžiamasis įstatymas numato keleto rūšių bausmes: baudą arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki penkerių metų. BK 254 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta vienintelė terminuoto laisvės atėmimo bausmė nuo šešerių iki dešimties metų.

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, skirdamas M. B. bausmes pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir BK 254 straipsnio 2 dalį bei Z. Š. pagal BK 254 straipsnio 2 dalį pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino aplinkybes, turinčias įtakos bausmių, skirtinų nuteistiesiems, individualizavimui ir paskyrė teisingas bausmes.

24. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamame nuosprendyje išdėstytus bausmių nuteistiesiems už 253 straipsnio 1 dalyje ir BK 254 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikaltimus skyrimo motyvus, sprendžia, kad nuosprendį priėmęs teismas, skirdamas bausmes M. B. ir Z. Š., laikėsi BK 41 straipsnio nuostatų bei BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, taip pat pagrįstai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Skiriant bausmes ir nustatant jų dydžius, atsižvelgta į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, duomenis apie kaltininkų asmenybes. Teismas nustatė nuteistojo M. B. atsakomybę pagal BK 253 straipsnio 1 dalį lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė. Teismas nenustatė jokių M. B. atsakomybę pagal BK 254 straipsnio 2 dalį lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatė jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Z. Š. atsakomybę pagal BK 254 straipsnio 2 dalį lengvinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), o sunkinančiomis – nusikalto veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), o taip pat, jog nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Skundžiamu nuosprendžiu M. B. ir Z. Š. už minėtas nusikalstamas veikas paskirtos bausmės nei rūšimi, nei dydžiu nėra per griežtos, kaip apeliaciniame skunde teigia nuteistojo M. B. gynėjas, nuteistiesiems paskirtos bausmės tinkamai individualizuotos, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmių skyrimui reikšmingas aplinkybes.

25. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes M. B., įvertino tai, kad jis padarė dvi nusikalstamas veikas, priskiriamas apysunkių ir sunkių nusikaltimų kategorijoms, Z. Š. padarė vieną nusikalstamą veiką, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai. Skirdamas nuteistiesiems bausmes pagal BK 254 straipsnio 2 dalį, teismas taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrė švelnesnes, negu įstatymo numatyta, bausmes – nuteistajam M. B. laisvės atėmimą penkiems mėnesiams, nuteistajam Z. Š. laisvės atėmimą devyniems mėnesiams. Teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kuris teismo nuomone, yra mažesnis nei rūšinis tokio pobūdžio nusikaltimo pavojingumas, nuteistųjų asmenybių pavojingumą ir padarė išvadą, kad net BK 254 straipsnio 2 dalyje numatytos minimalios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Skirdamas bausmes M. B. teismas įvertino ir tai, kad jis praeityje buvo du kartus teistas už nesunkių nusikaltimų ir baudžiamojo nusižengimo padarymą, bausmės neatlikęs, baustas administracine tvarka, taip pat atsižvelgė, jog M. B. dirba, darbdavio charakterizuojamas teigiamai. Skirdamas bausmę Z. Š. teismas įvertino, jog jis teistas už nesunkių nusikaltimų ir baudžiamojo nusižengimo padarymą, bausmes yra atlikęs, baustas administracine tvarka, registruotas Užimtumo tarnyboje.

26. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, apibūdinančias M. B. ir Z. Š. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir jų asmenybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog net ir minimalios BK 254 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas nuteistiesiems bus neproporcingas padarytam nusikaltimui ir jų asmenybei, prieštaraus teisingumo principui ir neužtikrins bausmės paskirties. Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino aplinkybes, turinčias įtakos bausmių, skirtinų nuteistiesiems individualizavimui, tinkamai pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalį ir pagrįstai bausmių dydžius paskyrė mažesnius negu sankcijoje numatytas bausmės dydis. Už BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą teismas pagrįstai M. B. paskyrė sankcijoje numatytą ne laisvės atėmimo, o švelnesnės rūšies bausmę – areštą, jos dydį nustatydamas artimesnį šios bausmės minimumui (BK 49 straipsnio 3 dalis). Tuo pačiu pažymėtina, kad teisingumo principui prieštarauja ne tik aiškiai per griežtos, bet ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas M. B. ir Z. Š. už sunkaus nusikaltimo padarymą paskyrė bausmes, net keletą kartų švelnesnes už BK 254 straipsnio 2 dalies sankcijos minimalią ribą, o M. B. už BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskyrė bausmę, artimesnę arešto bausmės minimumui, dar labiau švelninti jiems paskirtų bausmių teisėjų kolegija neturi pagrindo. Nuteistojo M. B. gynėjo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad nuteistasis dirba, charakterizuojamas teigiamai, jau buvo įvertintos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Teisėjų kolegijos nuomone, galima sutikti, kad abi padarytos nusikalstamos veikos nėra visai tipinės ir jų pavojingumas kažkiek mažesnis už kitus tokio pobūdžio nusikaltimus. Kita vertus, abiejų nuteistųjų asmenybės, jų ankstesnis elgesys, teistumai, taip pat ir vis sunkesnių nusikaltimų darymas leidžia padaryti išvadą, kad ir M. B., ir Z. Š. buvo pagrindas skirti nors ir trumpalaikes, tačiau būtent realaus laisvės atėmimo bausmes. Teismas jau įvertino visas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes ir abiem nuteistiesiems, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, paskyrė daug švelnesnes negu BK 254 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta, laisvės atėmimo bausmes, o M. B. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskyrė netgi ne laisvės atėmimo, o arešto bausmę. Dar labiau švelninti abiem nuteistiesiems paskirtas bausmes nėra jokio pagrindo, nes tai irgi jau prieštarautų teisingumo principui. Nuteistiesiems paskirtos galutinės subendrintos bausmės irgi teisingos, ne per griežtos ir jas švelninti pagrindo taip pat nėra.

27. Abiem nuteistiesiems laisvės atėmimo bausmės paskirtos pagal BK 254 straipsnio 2 dalį už sunkų nusikaltimą, numatytą BK XXXVI skyriuje. BK 75 straipsnio 3 dalis numato galimybę iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą, teismui nustatant po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį, kuri negali būti trumpesnė kaip šeši mėnesiai ir ilgesnė kaip dveji metai, taip pat nuo vienerių iki trejų metų likusios neatliktos bausmės vykdymo atidėjimo terminą. Pagal BK 75 straipsnio 8 dalį skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir šiame straipsnyje nustatyta tvarka neatidėdamas bausmės vykdymo, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama, kad abu nuteistieji anksčiau teisti, o jų daromi nusikaltimai sunkėja, bausmės vykdymo jiems atidėjimo galimybę atmeta. Kita vertus, abiem nuteistiesiems paskirtos tokio dydžio terminuoto laisvės atėmimo bausmės, kurios M. B. atitinka, o Z. Š. tik nežymiai viršija tą laisvės atėmimo šešiems mėnesiams dalį, kurią, taikant BK 75 straipsnio 3 dalį, vis tiek būtų privaloma paskirti atlikti nedelsiant. Dėl to BK 75 straipsnio nuostatų teisėjų kolegija abiem nuteistiesiems netaiko.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo

28. Lietuvos apeliaciniame teisme 2024 m. spalio 11 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma Nr. APD-2024-10059 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, taip pat pateiktas advokato A. Palamarčuko 2024 m. spalio 10 d. prašymas. Pažymoje nurodyta, kad valstybės naudai priteistina valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų suma iš Z. Š. yra 150 Eur. Šios išlaidos susidarė už gynėjo A. Palamarčuko suteiktą antrinę teisinę pagalbą nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad ši pažyma buvo gauta teisėjų kolegijai jau išėjus priimti sprendimo, tai yra jau po teismo posėdžio, kuriame buvo išnagrinėta baudžiamoji byla, taip pat į tai, kad proceso dalyviai neturėjo galimybės su ja susipažinti ir dėl jos pasisakyti, prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos dėl išlaidų už Z. Š. suteiktą teisinę pagalbą teisėjų kolegija palieka nenagrinėtą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Nuteistojo M. B. gynėjo Mindaugo Klemenio ir nuteistojo Z. Š. apeliacinius skundus atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti išieškojimo iš nuteistojo Z. Š. į valstybės biudžetą palikti nenagrinėtą.

Teisėjai Jūratė JakubonienėVirginija LiudvinavičienėLinas Šiukšta