Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Paužaitės ir Dariaus Prankos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kurio turtas konfiskuotas – O. F. atstovo advokato Mariaus Grucės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžio, kuriuo N. M. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį ir jai skirta 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausmė. Pritaikius BK 64¹ straipsnį paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 30 (trisdešimties) parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 4 dalimis, 6 dalies 5, 10 punktais, paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtas 8 (aštuoniems) mėnesiams, netaikant intensyvios priežiūros, įpareigojant nuteistąją N. M. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu: 1) dirbti arba be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; 2) nesant gydytojo paskyrimo, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (alkoholio, narkotinių ir psichotropinių medžiagų bei kitų psichiką veikiančių medžiagų).

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1, 7 punktais, 68 straipsniu, 72 straipsnio 4 dalies 1 punktu, N. M. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės: draudimas vairuoti kelių transporto priemones 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2025 m. rugpjūčio 8 d.; turto konfiskavimas, konfiskuojant automobilį „Hyundai Santa Fe“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausantį O. F.

Vadovaujantis BK 72⁵ straipsniu, N. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti alkoholizmo prevencijos programose ir kursuose, šį įpareigojimą įvykdant per 7 (septynis) mėnesius nuo šio teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Siekiant užtikrinti turto konfiskavimo įvykdymą iki nuosprendžio įvykdymo paskirta procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisės apribojimas O. F. priklausančiam turtui – automobiliui „Hyundai Santa Fe“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nustatant dalinį nuosavybės teisės apribojimą, t. y. uždraudžiant disponuoti šiuo turtu ir jį valdyti, tačiau paliekant naudojimosi teisę.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir specialios teisės vairuoti kelių transporto priemones sustabdymas, paliktos galioti iki šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, įsiteisėjus nuspręsta panaikinti.

Netenkintas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas ir iš N. M. valstybės naudai nepriteistos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. N. M. nuteista už tai, kad ji 2025 m. rugpjūčio 6 d., apie 20.04 val., Prūsų – Dariaus ir Girėno g. sankryžoje, Vilniuje, pažeisdama Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Hyundai Santa Fe“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdama neblaivi, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jos iškvėptame ore yra 3,12 promilės etilo alkoholio koncentracija. Šie N. M. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Asmens, kurio turtas konfiskuotas – O. F. atstovo advokato M. Grucės apeliacinis skundas atmetamas.

4. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 312 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad asmuo, kurio turtas ar jo vertę atitinkanti pinigų suma konfiskuoti, jų atstovas gali apskųsti nuosprendį tik dėl šio sprendimo, todėl apeliacinės instancijos teismas, neįžvelgdamas esminių BPK pažeidimų, aptaria tik teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą šioje dalyje.

5. BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn bei, kad konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. BK 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, kada gali būti konfiskuojamas trečiojo asmens turtas, nepriklausomai nuo to, ar tas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą. BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatyta, kad kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis konfiskuotinas turtas konfiskuojamas, nepaisant to, ar tas asmuo nuteistas už šio kodekso uždraustos veikos padarymą, jeigu perleisdamas turtą kaltininkui ar kitiems asmenims jis žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas bus naudojamas šio kodekso uždraustai veikai daryti.

6. Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, nuteistoji N. M. padarė BK 281¹ straipsnyje nustatytą nusikalstamą veiką (vairavo transporto priemonę būdama neblaivi, kai jai buvo nustatytas daugiau negu 1,51 promilės neblaivumas), pasinaudodama O. F. priklausančiu automobiliu „Hyundai Santa Fe“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad minėtas automobilis yra nusikalstamos veikos, nustatytos BK 281¹ straipsnyje, padarymo priemonė, kuri, pagal BK 72 straipsnio 2 dalies nuostatas, yra konfiskuotinas turtas. Taip pat teismas nustatė, kad apeliantas, perduodamas nuteistajam vairuoti savo automobilį, negalėjo nesuprasti ir nepamatyti (nepajausti), kad N. M. yra neblaivi, taigi žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad jo turtas bus naudojamas BK uždraustai veikai daryti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti ir su šia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada.

7. Apeliantas neginčija aplinkybių, kad jis perdavė nuteistajai N. M. vairuoti jam priklausančią transporto priemonę ir, kad važiavo, kaip keleivis kartu. Tačiau nesutinka su teismo nustatyta aplinkybe, kad jis žinojo ir turėjo suprasti, jog N. M. yra neblaivi. Apygardos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi O. F. atstovo advokato apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog O. F., perduodamas N. M. vairuoti jam nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę turėjo suprasti, jog N. M. yra neblaivi. Tokias aplinkybes patvirtinta baudžiamojoje byloje surinkti ir teisme ištirti įrodymai.

8. Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo metu N. M. duotų pirminių parodymų, ji nurodė, jog 2025 m. rugpjūčio 6 d., apie 13.00 val. kartu su drauge pas draugą O. F. namuose išgėrė 7 butelius alaus, nuėjo pamiegoti, pamiegojusi 5-6 val. atsikėlė, pavalgė, jautėsi gerai. O. F. pakilo spaudimas ir jis paprašė jo automobiliu ją nuvežti iki draugės, kuri gyveno (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 78-79). Teisminio nagrinėjimo metu ši N. M. pozicija šiek tiek pasikeitė, ji tvirtino važiavusi savo iniciatyva, norėdama parvežti draugę, paklausė O. F., ar gali paimti automobilį ir vairuoti, ir jis pasakė, jog pats tikrai nevairuos dėl sukilusio spaudimo ir ji gali vairuoti. O. F. alkoholio su ja ir drauge nevartojo, nes yra užsikodavęs, taip pat nematė jos su drauge vartojant alkoholį. Vėliau kai tą draugę vežė namo, draugė elgėsi blogai, nes buvo akivaizdžiai neblaivi – tai, kad draugė buvo neblaivi, O. F. matė (1 t., b. l. 125–130).

9. Automobilio savininkas O. F., apklaustas apylinkės teisme, nurodė, kad įvykio dieną grįžo namo iš darbų, jautėsi prastai, dėl to išgėrė tabletę ir nuėjo miegoti. Pas jį atėjo N. M. su drauge ir paprašė, kad jis nuvežtų draugę namo. Jis pasakė N. M., kad jaučiasi prastai, dėl to negali vairuoti, jei nori – tegu pati ji važiuoja. Matė, kad N. M. draugė yra labai girta, dėl to paklausė N. M., ar ji yra neblaivi, į ką ji atsakė, kad yra pamiegojusi, jaučiasi gerai. N. M. pasakė, kad ji negali automobiliu važiuoti be automobilio savininko, bijojo viena važiuoti, dėl to jis vyko kartu. Automobilyje jis sėdėjo priekyje, nepastebėjo, kad N. M. būtų neblaivi – ji važiavo tiesiai, pavojingai nemanevravo. Pažymėjo, kad sėsdamas kartu su N. M. į automobilį nejautė nuo jo sklindančio alkoholio kvapo. Negalvojo, kad N. M. galėtų būti išgėrusi, kadangi ji jam pasakė, jog buvo pamiegojusi. Galėjo taip būti, kad dieną prieš įvykį ir įvykio dieną N. M. buvo pas jį svečiuose ir vartojo alkoholį – ji beveik kiekvieną dieną ateina pas jį į svečius (1 t., b. l. 125–130). Tačiau ikiteisminio tyrimo metu O. F. nurodytos aplinkybės skyrėsi nuo jo nurodytų teisme, t. y. jis parodė, kad 2025 m. rugpjūčio 6 d., apie 13 val. pas jo draugę N. buvo atėjusi draugė, jos kartu vartojo alų, N. išgėrė apie 7 butelius alaus. Po ko ji nuėjo miegoti ir miegojo apie 5 val. Vakare, apie 20 val. jam reikėjo nuvažiuoti pas draugę O., kurią reikėjo parvežti iš (duomenys neskelbtini) mikrorajono iki (duomenys neskelbtini) mikrorajono, tačiau jam sukilo spaudimas, jis labai prastai jautėsi. Jis N. paprašė, kad ji pavairuotų jo automobilį „Hyundai Santa Fe“, kadangi manė, kad ji jau išsiblaiviusi ir jaučiasi gerai, ką ji jam ir patvirtino (1 t., b. l. 32–33).

10. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios nuteistosios ir O. F. nurodytos aplinkybės dėl transporto priemonės vairavimo iniciatyvos yra nulemtos siekio, jog nebūtų konfiskuota O. F. transporto priemonė. Apelianto atstovo skunde pateiktą versiją, kad automobilio savininkas nežinojo ir negalėjo žinoti, jog nuteistoji yra neblaivi, paneigia pats O. F., tiek ikiteisminio tyrimo metu nurodęs, jog įvykio dieną pas jo draugę N. M. buvo atėjusi draugė, jos kartu vartojo alų, ir N. M. išgėrė apie 7 butelius alaus, tiek apklausiamas teisme nurodęs, jog galėjo taip būti, kad dieną prieš įvykį ir įvykio dieną N. M. buvo pas jį svečiuose ir vartojo alkoholį. Nors skunde apeliuojama į tai, kad kiekvieno asmens suvokimas dėl kito asmens apsvaigimo yra subjektyvus, ir nebūtinai O. F. turėjo suprasti, kad N. M. gali būti neblaivi, tačiau šiuo konkrečiu atveju, net ir pašaliniam asmeniui, nepažįstančiam N. M., mačiusiam jos vairuojamą transporto priemonę nekilo abejonių, kad automobilį vairuoja neblaivus asmuo. T. y., N. M. vairuojamas automobilis „Hyundai Santa Fe“ buvo sustabdytas policijos pareigūnų dėl gauto pranešimo, kai kitas eismo dalyvis pastebėjo jos vairuojamą automobilį keliant pavojų eismo saugumui, pavojingai manevruojant kelyje. Kaip matyti iš 2025 m. rugpjūčio 7 d. Bendrojo pagalbos centro skambučio garso įrašo apžiūros protokolo pranešėjas nurodė, jog automobilis labai keistai važiuoja, vos neįvažiavo į galą, išgėrę matyt, mato, kad moteris išgėrus už vairo, pavojingai važinėja, manevruoja „belekaip“ (1 t., b. l. 11–14). Įvertinus neblaivumo nustatymo akte nurodytas aplinkybes, 2025 m. rugpjūčio 7 d. Bendrojo pagalbos centro skambučio garso įrašo apžiūros protokolo duomenis, N. M. nustatytą itin didelį neblaivumą – 3,12 promilės, taip pat tai, kad O. F., važiuojant šiuo automobiliu, sėdėjo greta kaltinamosios (priekinėje keleivio vietoje), žinojo, kad ji prieš vairuojant transporto priemonę kartu su drauge (kuri buvo akivaizdžiai neblaivi) vartojo alkoholinius gėrimus, apygardos teismui nekyla jokių abejonių, jog O. F. negalėjo nesuprasti ir nepamatyti (nepajausti), kad kaltinamoji yra neblaivi. Jo nurodomos aplinkybės dėl uoslės praradimo, dėl per didelio kraujospūdžio, neparemtos jokiais objektyviais duomenimis. Dar daugiau, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad O. F., perduodamas transporto priemonę nepasidomėjo, ar N. M. iš viso turi teisę vairuoti transporto priemonę, nors pagal KET privalo tuo įsitikinti. Tokiam įsitikinimui (elementariam paklausimui, ar asmuo turi teisę vairuoti transporto priemonę) nei uoslės praradimas, nei kraujospūdžio sukilimas (net ir laikantis šios versijos), nėra kliūtis.

11. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pats automobilio savininkas O. F. ne tik perdavė vairuoti jam priklausančią transporto priemonę neblaiviai N. M., bet ir važiavo kartu su ja, todėl pagal nustatytas aplinkybes, transporto priemonė vadovaujantis BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punktu konfiskuota pagrįstai.

12. Apeliaciniame skunde pateikti argumentai (automobilis O. F. reikalingas asmeniniais reikalais t. y. jis prižiūri pensijinio amžiaus tėvus, kuriems yra reikalinga nuolatinė priežiūra, kad jis pats šiai dienai turi didelių sveikatos problemų, dėl kurių jam taip pat nuolat tenka lankytis pas įvairius gydytojus, be to tai, kad jis artimiausiu metu ketina įsidarbinti, todėl automobilis jam labai reikalingas), negali būti pripažinti tokiais, kuriais vadovaujantis galima būtų neskirti automobilio konfiskavimo. Pažymėtina, kad prieš perleisdamas sau nuosavybės teise priklausantį turtą kitam asmeniui, žinodamas, jog jis bus panaudotas nusikalstamai veikai daryti, gręsiančias pasekmes turėjo įvertinti pats transporto priemonės savininkas, o to nepadaręs, jis prisiėmė riziką už galimas tokio savo neatsakingo ir nerūpestingo elgesio pasekmes. Be kita ko, teisėjų kolegija pažymi, kad O. F. priklausančio automobilio konfiskavimas nagrinėjamu atveju tam tikrų teisinių pasekmių turės ne tik transporto priemonės savininkui, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui. Pažymėtina, jog netekęs savo nuosavybės (automobilio) dėl kito asmens kaltės, t. y. N. M. įvykdytos nusikalstamos veikos, O. F. turi galimybę išsireikalauti žalos atlyginimą iš dėl jos atsakingo asmens, t. y. N. M., civilinio proceso tvarka.

13. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad O. F. priklausančio automobilio konfiskavimas yra proporcinga (adekvati) priemonė padaryto pažeidimo pavojingumui ir paskirta vadovaujantis įstatymu bei teismine praktika šios kategorijos bylose. Todėl naikinti ar keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendį apeliaciniame skunde pateiktais argumentais nėra pagrindo.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

14. Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų matyti, kad iš nuteistosios N. M. valstybės naudai prašoma išieškoti 83,33 Eur (aštuoniasdešimt tris eurus, 33 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.

15. BPK 106 straipsnio 2 dalies pagrindu, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, sprendžia dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išieškojimo iš kaltinamojo, atsižvelgdamas į jo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Šios nuostatos galioja ir išnagrinėjus bylą apeliacinės instancijos teisme. Vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punktu, apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu ir pagal BPK 51 straipsnio 3 dalį nuteistosios N. M. gynėju buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas advokatas. Nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas buvo inicijuotas pagal asmens, kurio turtas konfiskuotas – O. F. atstovo advokato M. Grucės skundą, kuris netenkinamas, todėl įvertinant tai, kad nuteistoji yra nedirbanti, registruota Užimtumo tarnyboje, darytina išvada, jog jos materialinė padėtis nėra gera, ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš jo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

asmens, kurio turtas konfiskuotas – O. F. atstovo advokato Mariaus Grucės apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų iš N. M. nepriteisti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.