Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teismo posėdyje, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, kurioje:

A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, 9 klasių išsilavinimo, nedirbantis, registruotas darbo biržoje, nevedęs, gyvenantis (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą deklaravęs (duomenys neskelbtini), baustas administracine tvarka, teistas:

2014 m. sausio 21 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - ir BK) 140 straipsnio 2 dalį, paskirta bausmė - laisvės apribojimas 9 mėnesiams, įpareigojant nuo 23.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, jei tai nesusiję su mokslu ar darbu. Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant nuo 23.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, jei tai nesusiję su mokslu ar darbu, bausmę atlikęs;

T. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, 12 klasių išsilavinimo, Vilniaus geležinkelio ir transporto paslaugų mokyklos moksleivis, nevedęs, gyvenantis (duomenys neskelbtini), nebaustas administracine tvarka, neteistas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. ir T. Š. 2013 m. gruodžio 6 d., apie 21.40 val., prie namo, adresu Vilniuje, Gedimino pr. 24, veikdami kartu, panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį J. P., t. y. A. S. sudavė kumščiu nukentėjusiajam J. P. į kairę veido pusę, nuo smūgio J. P. susilenkus, sudavė vieną smūgį į galvos dešinę pusę, nukentėjusiajam nugriuvus ant grindinio ir užsidengus rankomis galvą, A. S. kartu su T. Š. kojomis sudavė J. P. ne mažiau kaip 20 smūgių į galvos sritį bei reikalavo atiduoti mobiliojo ryšio telefoną, iš galinės kelnių kišenės pasikėsino pagrobti piniginę, po to A. S. nuo nukentėjusiojo J. P. peties nutraukė pastarajam priklausančią 150 Lt vertės kuprinę, su joje buvusiais daiktais – dviem vienetais elastinių bintų, bendros 5 Lt vertės, sportinių pirštinių pora, 90 Lt vertės – kurią bėgdamas numetė. Tokiais bendrais tyčiniais veiksmais, A. S. ir T. Š., padarydami nukentėjusiajam J. P. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį muštine žaizda kairės akies-antakio srityje, kraujosruva su nubrozdinimu kairės ausies srityje, kraujosruva dešinio smilkinio srityje, pagrobė nukentėjusiajam J. P. priklausantį 245 Lt vertės turtą.

Motyvuojamoji dalis

Nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio nuostatomis, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, konstatuoja, jog A. S. ir T. Š. kaltė padarius BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, visiškai įrodyta. Tokią išvadą leidžia daryti byloje surinktų ir teismo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumos analizė.

Apklausiamas proceso metu nebuvo nuoseklus ir kaltinamasis T. Š., kuris 2013 m. gruodžio 7 d. apklausos metu nedviprasmiškai teigė, jog prieš nukentėjusįjį smurtavo, t. y. jį spardė kojomis A. S. ir kitas vaikinas apsirengęs juoda striuke. Pastarasis ir pagrobė nukentėjusiojo J. P. tamsios spalvos krepšį (t. 1, b. l. 98-99). 2013 m. gruodžio 7 d. akistatos tarp nukentėjusiojo J. P. ir kaltinamojo T. Š. metu, kaltinamasis parodė, kad gerai neatsimena, ar jis tikrai nemušė J. P., pastarojo arba nemušė, arba mušė, tačiau gerai nepamena, kadangi buvo labai girtas. Taip pat patvirtino, jog įvykio vietoje buvo dar du vaikinai, jam nepažįstami, vienas iš jų su A. S. mušė nukentėjusįjį ir nuplėšė šiam kuprinę ir pabėgo (t. 1, b. l. 36-37). Papildomos apklausos metu pakartotinai paaiškino, jog, būdamas girtas, galėjo sumušti nukentėjusįjį (t. 1, b. l. 107-108). Apklausiamas įtariamuoju 2014 m. balandžio 28 d. T. Š. savo parodymus iš dalies vėl pakeitė, paaiškindamas, jog nors įvykio metu buvo išgėręs, tačiau atsimena įvykio aplinkybes – nukentėjusiojo jis nemušė, jo kuprinės nei jis nei A. S. neėmė ir tokio tikslo neturėjo. Be to, muštynių fakto jis teigė apskritai nematęs, nes buvo atitolęs ir telefone ieškojo draugės numerio (t. 1, b. l. 113-114). Apklausiamas 2014 m. birželio 9 d. apklausoje įtariamuoju T. Š. dar kartą iš dalies keitė parodymus ir parodė, kad akistatos metu suabejojo, ar mušė nukentėjusįjį dėl to, kad buvo sutrikęs, būdamas laikinai sulaikytas, bijojo būti nepaleistas. Objektyviai jis nukentėjusiojo visiškai nemušė ir neėmė jo daiktų, tačiau vėl tvirtino, kad matė, jog nukentėjusįjį mušė A. S. su kitu nepažįstamu vaikinu, pastarasis ir paėmė nukentėjusiojo krepšį (t. 1, b. l. 117-118). Teismo posėdžio metu T. Š. dar kartą keitė parodymus. Teisme jis parodė, jog matė muštynes, kurių metų A. S. su kitu nepažįstamu vaikinu mušė nukentėjusįjį, tačiau prie tos vietos, kur vyko muštynės, jis nepriėjo ir laukė, kol prie jo prieis A. S., teigė nukentėjusiojo nemušęs. Tos pačios apklausos metu čia pat pripažino, jog galėjo būti, kad nukentėjusiajam J. P. spyrė ir jis. Ankstesnių apklausų metu kategoriškai tvirtinęs, jog nukentėjusiajam priklausančią kuprinę pagrobė jaunuolis, kartu su A. S. spardęs nukentėjusįjį, teisiamojo posėdžio metu T. Š. nebuvo užtikrintas ir šią aplinkybę nurodė tik kaip galimą, teigė jos tiksliai nepamenąs. Be to, patikslino, jog dėl silpnos regos tamsoje nematė ir negali apibūdinti nukentėjusiojo aprangos ir daiktų, taip prieštaraudamas savo paties ankstesnių apklausų metu minėtam teiginiui, jog pagrobta nukentėjusiojo kuprinė buvo tamsios spalvos (b. l. 98-99). Šiame kontekste pažymėtina, jog bylos nagrinėjimo metu T. Š. gynėjas pateikė akinių receptą, iš kurio matyti, jog kaltinamojo dešinės akies rega yra -0,75, kairės -0,5, reikalingi akiniai nuotoliui. Vis tik, teismo vertinimu, šis dokumentas kaip tik leidžia teigti, jog kaltinamojo T. Š. regėjimas nėra toks blogas, kad jis negalėtų matyti šalia vykusių aplinkybių. Juo labiau, kad nė vienoje iš pirmųjų apklausų T. Š. nenurodė, kad kažko nematė dėl blogo regėjimo. Todėl teisme T. Š. duotų parodymų dalis, jog tam tikrų faktinių įvykio aplinkybių jis negalėjo suvokti būtent dėl regos problemų, atmestina. T. Š. parodymų patikimumą menkina ir tas faktas, jog jis 2013 m. gruodžio 7 d. įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje metu iš esmės negalėjo prisiminti ir nesugebėjo nurodyti įvykio aplinkybių bei vietų kur įvykis vystėsi (t. 1, b. l. 100-104).

Aplinkybę, jog A. S. ir T. Š. panaudodami fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį J. P. reikalavo atiduoti mobiliojo ryšio telefoną, pasikėsino iš kelnių kišenės ištraukti piniginę bei vėliau pagrobė nukentėjusiajam priklausančią kuprinę, patvirtina, o kartu ir kaltinamųjų parodymų dalį, kurioje šie teigė, kad nereikalavo atiduoti telefono, nesikėsino ištraukti piniginės, T. Š. nukentėjusiojo J. P. nemušė, o A. S. nukentėjusiojo kuprinės nenuplėšė ir nepagrobė, o tai, neva, galėjo padaryti kiti įvykio vietoje buvę asmenys, paneigia, kiti byloje surikti ir teisiamojo posėdžio metu tiesiogiai ištirti įrodymai.

Pirmiausia tokiu įrodymu pripažintini nukentėjusiojo J. P. teismo posėdžio metu duoti parodymai, kurie esminėse detalėse nekito viso proceso metu. Nukentėjusysis proceso eigoje gana nuosekliai parodė, jog įvykio metu buvo sumuštas ir buvo pagrobta jo kuprinė, iš jo buvo reikalauta atiduoti mobiliojo ryšio telefoną bei bandyta iš kelnių galinės kišenės ištraukti jo piniginę ir tai padarė būtent A. S. bei T. Š.. Teismo posėdžio metu J. P. parodė, kad įvykio metu pro jį ėjo keturi nepažįstami žmonės ir jiems jau beveik nuėjus, iš nugaros jis pajuto smūgį į galvą, suklupęs pajuto antrą smūgį bei pargriuvo ant žemės. Pirmus du smūgius rankomis jam sudavė A. S., ėjęs iš kairės. Jam nukritus ant žemės, pajuto, kad yra spardomas ne mažiau kaip 20 kartų iš kairės ir iš dešinės, vaikinai reikalavo atiduoti mobiliojo ryšio telefoną bei bandė iš kelnių galinės kišenės ištraukti piniginę, smūgiai sekė vienas po kito, o tai reiškia, kad jį spardė ne mažiau kaip du asmenys. Po smūgių, jam ant peties buvusi kuprinė buvo nutraukta. Tuojau pat po to jis atsistojęs pamatė tik A. S. ir T. Š., todėl paskutiniai smūgiai galėjo būti suduoti, kai įvykio vietoje liko tik šie asmenys. Jo kuprinę turėjo būtent A. S., o T. Š. ėjo šalia. Kaltinamasis A. S. pažiūrėjo į kuprinę ir ją išmetė tame pačiame kieme. Nukentėjusysis šiuos asmenis visą laiką sekė, iki kol pašalinis asmuo jo prašymu iškvietė pagalbą ir kaltinamieji buvo sulaikyti. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip jau minėta, A. S. posėdžio metu pripažino spardęs nukentėjusįjį, to iš esmės nepaneigė daręs ir T. Š., teigdamas, kad taip pat galėjo spirti. Tiesa, A. S. nenorėjo sutikti, su nukentėjusiojo nurodytu spyrių skaičiumi, teigdamas, jog jų negalėjo būti dvidešimt. Išties, specialisto išvada (t. 1, b. l. 26) nustatyta, jog J. P. sužalojimams – muštinei žaizdai su kraujosruva kairės akies-antakio srityje, kraujosruvai su nubrozdinimu kairės ausies srityje, kraujosruvai dešinio smilkinio srityje, kurie vertintini nežymiu sveikatos sutrikdymu, padaryti galėjo pakakti ir trijų trauminių poveikių, tačiau teismas, įvertinęs tai, jog nukentėjusysis nuo pat pirmosios apklausos nuosekliai tvirtino, jog į galvos sritį jam buvo spirta ne mažiau dvidešimt kartų, kad jis gynėsi nuo smūgių (t. 1, b. l. 10-11), neturi pagrindo netikėti nukentėjusiojo suvoktu smūgių intensyvumu ir skaičiumi, nepaisant to, kad dalies trauminių poveikių pėdsakai nukentėjusiajam galvos srityje neužsifiksuoti. 2013 m. gruodžio 7 d. apklausos metu nukentėjusysis teigė tarpuvartėje prasilenkęs su dviem vaikinais, kurie jį sumušė ir apiplėšė (t. 1, b. l. 10-11), šias aplinkybes tos pačios dienos papildomoje apklausoje nukentėjusysis patikslino ir teigė tarpuvartėje visų pirma prasilenkęs su kitais trimis asmenimis, o smūgius pajuto praėjęs pro kaltinamuosius, ar visi penki asmenys buvo kartu, jis pasakyti negalėjo (t. 1, b. l. 12). Teismo posėdžio metu J. P. nurodė prasilenkęs su keturiais asmenimis ir tai atitinka pačių kaltinamųjų nurodytą aplinkybę, kad išties įvykio vietoje buvo dar du nenustatyti asmenys, tačiau teismo nuomone, ši aplinkybė nepaneigia fakto, kad plėšimą prieš nukentėjusįjį padarė būtent A. S. ir T. Š.. Juo labiau, kad nukentėjusysis nesitikėdamas būti užpultas objektyviai galėjo ir neatkreipti dėmesio į tikslų įvykio vietoje buvusiu asmenų skaičių, jų išsidėstymą. Taigi, nors apklausų metu nukentėjusysis šiek tiek painiojosi dėl įvykio vietoje buvusių asmenų skaičiaus, tačiau jis iš esmės visų apklausų metu nuosekliai parodė, kad jį sumušė A. S. ir T. Š., kad mušamas girdėjo reikalavimą atiduoti mobiliojo ryšio telefoną bei juto bandymą ištraukti iš kelnių kišenės piniginę, o vėliau A. S. nuplėšęs paėmė jo krupinę ir patikrinęs jos turinį išmetė. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl nukentėjusiojo parodymų patikimumo, svarbu tai, jog jis viso proceso metu kategoriškai teigė, jog jį mušė ne mažiau kaip du asmenys, kad pirmuosius smūgius jam sudavė būtent A. S., ko neneigė ir pats kaltinamasis. Be to, apklausiamas teisme, nukentėjusysis aiškiai nurodė, jog staigiai atsikėlęs po smurto ir kuprinės atėmimo, jis įvykio vietoje nematė kitų asmenų, o tik A. S. ir T. Š., kuriuos iki pat sulaikymo sekė, nebuvo jų paleidęs iš akiračio. Tokias aplinkybes nukentėjusysis nuosekliai nurodė viso proceso metu (t. 1, b. l. 10-11, 14-15). Šiame kontekste svarbu ir tai, jog aplinkybę, kad buvo sumuštas ir iš jo buvo pagrobta kuprinė, nukentėjusysis nurodė savo pareiškime, netrukus po įvykio (b. l. 5), analogiškas aplinkybes bei tai, jog nukentėjusysis būtent sulaikytuosius A. S. ir T. Š., atpažino kaip jį užpuolusius ir kuprinę pagrobusius asmenis, patvirtino ir teisme apklausta liudytoja I. G.. Šios liudytojos teisme duoti parodymai pripažintini patikimais, nes jie atitinka jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei aplinkybes, nurodytas tarnybiniame pranešime (1 t., b. l. 32, 62). Pastebėtina ir tai, jog ikiteisminio tyrimo apklausose duotus parodymus, kurie esminėse detalėse sutampa su jo teisme duotais parodymais, nukentėjusysis patvirtino ir akistatos su T. Š. metu (1 t., b. l. 36-37), taip pat ir parodymų patikrinimo vietoje metu, kur, be kita ko, nedvejodamas parodė vietą, kurioje buvo užpultas, kur link nubėgo jį užpuolę asmenys, kur buvo išmesta jo kuprinė (1 t., b. l. 20-24). Teismas, vertindamas nukentėjusiojo parodymus, atsižvelgia ir į tą aplinkybę, jog šis, priešingai nei kaltinamieji, įvykio metu buvo blaivus (t. 1, b. l. 29), ir tai tik patvirtina, jog įvykio aplinkybes jis suvokė ir vertino neiškreiptai, o objektyviai. Nors nukentėjusiojo kuprinė nerasta, o ir posėdžio metu apklaustas liudytojas K. K., kuris nukentėjusiojo prašymu iškvietė policijos pareigūnus, nenurodė, jog nukentėjusysis J. P. būtų pasakęs, jog jį užpuolę asmenys atėmė asmeninius daiktus, teismas, pirmiau aptartų aplinkybių kontekste, neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymais, kad tokie daiktai iš jo buvo pagrobti.

Teismas, įvertinęs pirmiau aptartų įrodymų visumą ir atsižvelgdamas į jais nustatytas aplinkybes, konstatuoja, jog kaltinamieji A. S. ir T. Š. panaudodami fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį J. P. reikalavo atiduoti mobiliojo ryšio telefoną, iš pastarojo kelnių galinės kišenės pasikėsino pagrobti nukentėjusiojo piniginę ir vėliau pagrobė nukentėjusiajam priklausančią 150 Lt vertės kuprinę, su joje buvusiais daiktais – dviem vienetais elastinių bintų, bendros 5 Lt vertės, sportinių pirštinių pora, 90 Lt vertės, t. y. padarė BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Šią nusikalstamą veiką kaltinamieji padarė veikdami bendrininkų grupe, tiesiogine tyčia. Pagal BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Įstatyme ir teismų praktikoje įtvirtinta, jog tais atvejais, kai nusikalstamą veiką padaro ne vienas asmuo, pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant ar padarius konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota visų, t. y. ir bendrininkavimo požymių, nustatytų BK 24, 25 straipsniuose, ir bendrai daromos nusikalstamos veikos, numatytos BK specialiosios dalies straipsnyje, pagal kurį kvalifikuojama vykdytojo veika, požymių visuma. Taigi kiekvieno bendrininkavimo atveju kaip atitinkamų požymių visuma turi būti konstatuota, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į ta patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-44/2012, 2K-552/2013 ir kt.). Darant nusikalstamą veiką bendrininkų grupe, susitarimas tarp bendrininkų nebūtinai turi būti išankstinis. Susitarta gali būti ir nusikalstamos veikos darymo metu. Baudžiamojo įstatymo nereikalaujama, kad visi bendravykdytojai visiškai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje aprašytos pavojingos veikos požymius, todėl ir teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-211/2008 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgęs tiek į nukentėjusiojo bei kaltinamųjų parodymus, tiek į kitais įrodymais nustatytas A. S. ir T. Š. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje, objektyvias aplinkybes, teismas nenustatė, jog kaltinamieji iš anksto susitarė padaryti plėšimą, nusikalstama veika padaryta veikiau spontaniškai, tyčia pagrobti nukentėjusiajam priklausantį neapibrėžtą turtą susiformavo po to kai nukentėjusysis J. P. atsitiktinai petimi užkabino A. S. ir šis ėmė smurtauti prieš nukentėjusįjį. Netrukus po to, kai A. S. sudavė du smūgius nukentėjusiajam J. P. į galvos sritį ir šis nukrito, prie kaltinamojo A. S. veiksmų prisidėjo ir T. Š. bei taip pat ėmė kojomis spardyti nukentėjusįjį. Teismo vertinimu, T. Š. taip įgyvendino vieną iš bendrininkavimo požymių – susitarimą veikti kartu su kitu kaltinamuoju, kartu realizuodamas ir vieną iš būtinų BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių – fizinio smurto panaudojimą. Kaltinamiesiems kartu smurtaujant prieš nukentėjusįjį, iš pastarojo buvo reikalaujama atiduoti mobiliojo ryšio telefoną, bandoma ištraukti piniginę, tokius veiksmus neabejotinai turėjo girdėti ir matyti abu kaltinamieji, kurie smurtavo prieš vieną ir tą patį asmenį. Vėliau A. S. dar paėmė ir nukentėjusiojo kuprinę bei pasišalindamas iš įvykio vietos ją apžiūrėjo T. Š. akivaizdoje ir numetė neaptikęs ten nieko vertingo. Šios aplinkybės sudaro pagrindą spręsti apie abiejų kaltinamųjų pritarimą vienas kito veiksmams ir jų staiga susiformavusią tiesioginę tyčią padaryti plėšimą, t. y. smurtaujant užvaldyti neapibrėžtą nukentėjusiojo turtą. Taigi akivaizdu, kad kaltinamieji veikė bendrai kaip bendravykdytojai, vienas kito veiksmams pritarė konkliudentiniais veiksmais, abu suvokė, kad prieš nukentėjusįjį naudojamas smurtas nėra savitikslis, o buvo panaudotas siekiant užvaldyti nukentėjusiojo turtą, t. y. kaltinamieji, matydami vienas kito veiksmus, bendromis pastangomis panaudojo smurtą prieš nukentėjusįjį J. P., siekdami užvaldyti jo turtą ir tą padarė.

Esant pirmiau išdėstytoms aplinkybėms, kaltinamųjų A. S. ir T. Š. padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

Dėl A. S. skirtinos bausmės

Teismas, skirdamas bausmę kaltinamajam A. S. ir nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – padaryta tyčinė nusikalstama veika nuosavybei, susijusi su smurto panaudojimu, kuri priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis), veika baigta. A. S. nusikaltimą padarė spontaniškai, veikdamas staiga susiformavusia tiesiogine tyčia. Nukentėjusiajam padaryta turtinė žala nėra itin didelė.

Vertintini ir kaltinamojo asmenybę apibūdinantys duomenys – A. S. jauno amžiaus, teistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, teistumas neišnykęs. Ši aplinkybė leidžia teigti, jog kaltinamasis nebe pirmą kartą renkasi smurtinio pobūdžio elgesį. Administracine tvarka baustas kartą už alkoholio gėrimą viešoje vietoje (b. l. 131). Kaltinamasis niekur nedirba (b. l. 127-128), darbo biržoje registruotas (b. l. 129), paties teigimu ieškosi darbo. Gyventojų registro duomenimis, A. S. turi mažametį vaiką, moka už vaiko ugdymo įstaigos teikiamas paslaugas (2010-10-12 gim.) (b. l. 124). Į Vilniaus priklausomybės ligų centro narkologinę įskaitą neįrašytas (b. l. 138), Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje nesigydė (b. l. 139), VŠĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre taip pat negydytas (b. l. 137). Teismas atsižvelgia ir į tai, kad kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau nustatytos dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Kaltinamasis savo kaltę pripažino tik iš dalies, neneigė naudojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, dėl to gailėjosi, tačiau neigė pagrobęs nukentėjusiojo kuprinę, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). A. S. nusikalstama veika padaryta veikiant bendrininkų grupe ir tai laikytina jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Be to, kaltinamojo atsakomybę sunkina ir tai, jog nusikalstamą veiką jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Teismas, įvertinęs pirmiau minėtas, bausmei individualizuoti reikšmingas, aplinkybes, konstatuoja, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti, A. S. paskyrus BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą vienintelę bausmę – laisvės atėmimą, kurio dydis nustatytinas mažesnis nei sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis. Teismo požiūriu būtent tokia bausmė atitiks teisingumo, proporcingumo ir protingumo kriterijus bei kaltinamojo asmenybę ir nebus akivaizdžiai per griežta, motyvuos kaltinamąjį daugiau nebenusikalsti.

Kaltinamasis A. S. buvo laikinai sulaikytas nuo 2013 m. gruodžio 6 d. 22.00 val., iki 2013 m. gruodžio 8 d. 10.50 val. – dvi dienas (b. l. 65, 88 ), todėl, vadovaujantis BK 66 straipsniu, šis laikas įskaitytinas į kaltinamajam skirtinos bausmės laiką.

Paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, paliktina galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Dėl T. Š. skirtinos bausmės

Teismas, skirdamas bausmę kaltinamajam T. Š. ir nustatydamas jos dydį atsižvelgia į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – padaryta tyčinė nusikalstama veika nuosavybei, susijusi su smurto panaudojimu, ji priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis), veika baigta. Nusikaltimas padarytas veikiant staiga susiformavusia tiesiogine tyčia. Nukentėjusiajam padaryta žala nėra itin didelė. Kaltinamojo teigimu, jis nukentėjusiojo atsiprašė. Pastebėtina ir tai, jog T. Š. atlygino Vilniaus teritorinės ligonių kasos patirtas išlaidas dėl nukentėjusiojo J. P. gydymo (b. l. 50-53), o tai rodo jo teigiamas vertybines nuostatas po nusikalstamos veikos padarymo.

Vertintini ir kaltinamojo asmenybę apibūdinantys duomenys – T. Š. jauno amžiaus, neteistas (b. l. 144), administracine tvarka nebaustas (b. l. 147). Kaltinamasis nedirba, darbo biržoje neregistruotas (b. l. 145-146), tačiau mokosi Vilniaus geležinkelio ir transporto paslaugų mokykloje. Į bylą pateikta T. Š. charakteristika, kurioje jis apibūdinamas kaip pareigingas ir stropus bei drausmingas mokinys. Paties teigimu, ketina studijuoti kolegijoje. Į Vilniaus priklausomybės ligų centro narkologinę įskaitą neįrašytas (b. l. 150), Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje nesigydė (b. l. 149), VŠĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre taip pat negydytas (b. l. 151). Šios aplinkybės rodo, kad kaltinamasis iki nusikalstamos veikos padarymo nebuvo pavojingas visuomenei. Teismas atsižvelgia ir į tai, kad kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau nustatytos dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės. T. Š. savo kaltę pripažino tik iš dalies, neigė pagrobęs nukentėjusiojo kuprinę, o ir dėl konkrečių savo veiksmų, panaudojant fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį J. P., apklausiamas ir teisme, nebuvo visiškai nuoseklus. Dėl šios priežasties teismas neturi teisinio pagrindo T. Š. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti jo prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). T. Š. nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe ir tai laikytina jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Be to, kaltinamojo atsakomybę sunkina ir tai, jog nusikalstamą veiką jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Teismas, įvertinęs pirmiau minėtas, bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti, T. Š. paskyrus laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis nustatytinas artimas BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytam minimaliam šios bausmės rūšies minimumui. Teismo požiūriu būtent tokia bausmė bus adekvati, neprieštaraus teisingumo, proporcingumo ir protingumo principams, atitiks kaltinamojo asmenybę ir nebus akivaizdžiai per griežta.

Kaltinamasis T. Š. buvo laikinai sulaikytas nuo 2013 m. gruodžio 6 d. 22.00 val. iki 2013 m. gruodžio 8 d. 11.45 val. – dvi dienas (b. l. 93, 119), todėl, vadovaujantis BK 66 straipsniu, šis laikas įskaitytinas į kaltinamajam skirtinos bausmės laiką.

Paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, paliktina galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Dėl BK 75 straipsnio 1 dalies taikymo

Teismas apsvarstęs galimybę taikyti A. S. ir T. Š. BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti skirtinos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas šias nuostatas taikyti.

Bausmės vykdymo atidėjimą reglamentuojančio BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams, jeigu nusprendžia, kad yra pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pažymėtina, kad kaltinamieji atitinka formalias BK 75 straipsnyje nustatytas sąlygas, t. y. kaltinamųjų padaryta nusikalstama veika priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai, jiems šiuo nuosprendžiu skiriama laisvės atėmimo bausmė neviršija ketverių metų.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog A. S. šiuo metu nedirba, tačiau paties teigimu ieškosi darbo. Be to, Gyventojų registro duomenimis, turi mažametį vaiką, kurį paties teigimu iš dalies išlaiko, padengdamas jo ugdymo įstaigos išlaidas. Nors dėl nusikalstamos veikos padarymo A. S. prisipažino tik iš dalies, tačiau iš esmės buvo savikritiškas, suvokė, jog įtakos nusikalstamai veikai padaryti turėjo alkoholio vartojimas. Nors A. S. teisiamas ne pirmą kartą, teismas nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą kategoriškai išvadai, jog kaltinamasis nėra linkęs taisytis, todėl sprendžia, jog jis yra vertas galimybės keisti savo elgesį ir neizoliavus jo nuo visuomenės. Atsižvelgus į tai, teismo požiūriu, bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus skirtinos bausmės atlikimo, todėl kaltinamajam taikytinos BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatos ir skirtinos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidedamas, kartu nustatant tam tikras pareigas. Įvertinus A. S. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, jo asmenybę, teismas mano, jog skirtinos bausmės vykdymą tikslinga atidėti vienerių metų ir šešių mėnesių laikotarpiui.

Sprendžiant dėl kaltinamajam T. Š. skirtinos bausmės vykdymo atidėjimo, pažymėtina, jog jis šiuo metu nedirba, tačiau mokosi Vilniaus geležinkelio ir transporto paslaugų mokykloje, mokymosi įstaigoje charakterizuojamas visapusiškai teigiamai, paties teigimu, planuoja mokytis kolegijoje. Atkreiptinas dėmesys, jog iki šiol kaltinamasis nebuvo pavojingas visuomenei – nėra teistas ar baustas administracine tvarka. Nors savo kaltę pripažino tik iš dalies, dėl savo elgesio buvo savikritiškas, jį vertino labai blogai. Be to, atlygino nukentėjusiojo gydymo išlaidas Vilniaus teritorinės ligonių kasai. Esant šioms aplinkybėms teismas daro išvadą, jog T. Š. vertas teismo pasitikėjimo, todėl jam skirtinos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas (BK 75 straipsnio 1 dalis), nustatant tam tikras pareigas. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes, sprendimas atidėti skirtinos bausmės vykdymą vienerių metų laikotarpiui šiuo atveju būtų protingas ir proporcingas.

Dėl turtinės žalos atlyginimo

Pagal BPK kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Vienas šios teisės realizavimo būdų yra civilinio ieškinio pareiškimas įtariamajam, kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims baudžiamajame procese (BPK 109 straipsnis). Civilinio ieškinio pagrįstumas ir dydis kartu su kitomis bylos aplinkybėmis įrodinėjamas pagal BPK taisykles, o tais atvejais, kai dėl civilinio ieškinio iškyla klausimų, kurių sprendimo baudžiamojo proceso įstatymas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnio 1 ir 2 dalys). Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 115 straipsnio 1 dalis).

Baudžiamojoje byloje pareikštas nukentėjusiojo J. P. civilinis ieškinys dėl 1215 Lt turtinės žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 18) tenkintinas iš dalies.

Spręsdamas turtinės žalos atlyginimo klausimą, teismas, pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, jog nukentėjusysis duodamas paaiškinimus apie pagrobtą, jam priklausantį turtą gana nuosekliai nurodė jam nusikaltimu padarytą turtinę žalą. 2013 m. gruodžio 7 d. pareiškime J. P. teigė, jog jį sumušę vaikinai pagrobė sportinę kuprinę, kurioje buvo du elastiniai bintai ir dėl įvykio jam padaryta 155 Lt materialinė žala (b. l. 5). Analogiškas aplinkybes J. P. nurodė ir pirmojoje apklausoje, tuoj pat po įvykio (b. l. 10-11). 2014 m. sausio 8 d. apklausoje nukentėjusysis papildomai paaiškino, jog pagrobtoje sportinėje kuprinėje buvo dar ir sportinės pirštinės, kurių vertė 90 Lt (b. l. 13). Tokius nukentėjusiojo parodymus teismas vertina kaip patikimus ir jais remiasi nustatydamas pagrobtus daiktus ir jų vertę, kuri bendrai siekia 245 Lt. Atitinkamai nukentėjusiajam turi būti atlyginta ir tokio dydžio turtinė žala. Nors nukentėjusysis rašytinių įrodymų, patvirtinančių minėto turto vertę, bylos nagrinėjimo metu nepateikė, jo parodymai, susiję būtent su šiuo turtu, viso proceso metu išliko nuoseklūs, todėl teismas neturi pagrindo jais netikėti, juolab, kad ir nukentėjusiojo nurodyta turto vertė, teismo požiūriu, neprieštarauja protingumo ir proporcingumo kriterijams.

Vis dėl to konstatuotina, kad nukentėjusiojo ieškinyje išdėstytas prašymas iš kaltinamųjų priteisti 250 Lt už įvykio metu suplėšytas džinsines kelnes, nepagrįstas. Pažymėtina, jog ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo kelnės apžiūrėtos ir nufotografuotos ir gražintos nukentėjusiajam. Apžiūros protokole, užfiksuota, jog be kraujo dėmių, ant džinsinių kelnių matyti plyšimo žymės (b. l. 39-40). Tačiau, remiantis vien byloje esančia, apžiūrai pateiktų nukentėjusiojo kelnių nuotrauka, teisinio pagrindo spręsti, jog kelnės buvo suplėšytos būtent įvykio metu, teismas neturi. Juo labiau, kad ir pati nuotrauka iš esmės neinformatyvi. Teismas, neturėdamas jokių objektyvių duomenų, taip pat negali vertinti ar kelnės išties buvo suplėšytos įvykio metu kaltinamųjų veiksmais, ar šie įplyšimai padaryti pramoniniu būdu kelnių gamybos procese. Kelnes nukentėjusysis apžiūrai pateikė praėjus gana nemažai laiko po įvykio, todėl neaišku ar jis būtent su šiomis kelnėmis buvo įvykio metu. Tai, kad apžiūros protokole nurodyta, jog ant kelnių matyti kraujo dėmės laikytina prielaida, nes jokie tyrimai neatlikti ir neaiški šių sutepimų kilmė. Esant tokioms aplinkybėms, teismas atmeta nukentėjusiojo civilinio ieškinio reikalavimą atlyginti žalą dėl suplėšytų kelnių.

Neįrodyta aplinkybe teismas pripažįsta ir tai, jog, kaip teigė pats nukentėjusysis, dėl kaltinamųjų A. S. ir T. Š. padarytos veikos, jis, praradęs dalį darbingumo – nedirbo vienuolika dienų, todėl negavo atlyginimo dalies, t. y. 720 Lt. Konstatuotina, kad tokio pobūdžio turtinė žala turi būti pagrįsta tik rašytiniais įrodymais, tačiau nukentėjusysis kartu su ieškiniu teismui nepateikė jokios nedarbingumo pažymos, duomenų apie jo gaunamą darbo užmokestį, jam išmokėtą nedarbingumo pašalpą. Teismas nenustatė kliūčių, dėl kurių nukentėjusysis tokių įrodymų būtų negalėjęs pateikti. Po nukentėjusiojo apklausos, kurioje buvo aiškinamasi dėl ieškinio dydžio pagrįstumo teismo posėdyje buvo paskelbta pertrauka, todėl nukentėjusysis į sekantį teismo posėdį turėjo galimybę pristatyti ieškinio dalyką pagrindžiančius dokumentus, tačiau į kitą teismo posėdį neatvyko ir to nepadarė. Esant tokioms aplinkybėms nukentėjusiojo J. P. civilinio ieškinio reikalavimas atlyginti 720 Lt turtinę žalą dėl negautų pajamų atmestinas.

Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.279 straipsnio nuostatas nukentėjusiojo patirtos turtinės žalos atlyginimas solidariai priteistinas iš kaltinamųjų A. S. ir T. Š..

Dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti

Įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – vokas, kuriame yra du tamponai ir J. P. seilių DNR lyginamasis pavyzdys, saugomas Vilniaus apskrities VPK Centrinėje daiktinių įrodymų saugykloje, adresu Vilniuje, Buivydiškių g. 19, sunaikintini.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 2 dalimi, 304 straipsniu, 305 straipsnio 1 dalimi, 307 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

A. S. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalyje ir skirti jam vienerių metų laisvės atėmimo bausmę.

Į paskirtos bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2013 m. gruodžio 6 d. 22.00 val. iki 2013 m. gruodžio 8 d. 10.50 val. – dvi dienas, vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, A. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, įpareigojant jį per šešis mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti mokytis arba dirbti, per šešis mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam J. P. nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, taip pat per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišeiti iš namų (gyvenamosios vietos) nuo 22 iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu, be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos (rajono) ilgiau kaip septynioms paroms.

Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Paskirtą kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, palikti galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

T. Š. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalyje ir skirti jam šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Į paskirtos bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2013 m. gruodžio 6 d. 22.00 val. iki 2013 m. gruodžio 8 d. 11.45 val. – dvi dienas, vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, T. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti mokslą ar pradėti dirbti, taip pat per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišeiti iš namų (gyvenamosios vietos) nuo 22 iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu, be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos (rajono) ilgiau kaip septynioms paroms bei per šešis mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam J. P. nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.

Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Paskirtą kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, palikti galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Iš A. S. ir T. Š. solidariai priteisti nukentėjusiajam J. P. 245 Lt turtinei žalai atlyginti.

Įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – voką, kuriame yra du tamponai ir J. P. seilių DNR lyginamasis pavyzdys, saugomą Vilniaus apskrities VPK Centrinėje daiktinių įrodymų saugykloje, adresu Vilniuje, Buivydiškių g. 19 ( 2014-06-19 kvitas B, serija BBB Nr. 3PK000220) – sunaikinti.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.