- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-10-13
- Bylos Nr.
- 2A-611-520/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Henrichas Jaglinskis
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Ieškovas
- UAB „Vilniaus energija“
- Kategorijos
- 45.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 50.11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Dalia Višinskienė (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. vasario 4 d. sprendimo civilinėje byloje dėl skolos priteisimo pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ 2008-06-25 kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 5930,84 Lt skolą už šilumos energiją. Nurodė, kad jis teikė centralizuotą šilumą atsakovui nuosavybės teise priklausančiam butui (buto daliai), esančiam (duomenys neskelbtini). Kadangi atsakovui priklausančio buto šilumos tiekimo įrenginiai yra prijungti prie šilumos energijos tiekimo tinklų, pripažintina, kad sutartis su atsakovu dėl neterminuotos energijos pirkimo – pardavimo buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais standartinėmis sąlygomis. Atsakovas, kaip buto savininkas, turėjo pareigą sumokėti už jam priklausančiam butui teiktą šilumos energiją, tačiau nuo 2001-07-13 iki 2008-04-30 šios pareigos nevykdė ir yra skolingas. Šiame bute (jo dalyje) iki mirties 2004-11-22 gyveno nuomininkė A. B., su kuria nebuvo sudaryta šilumos pirkimo – pardavimo sutartis, buto (jo dalies) nuomos sutartis, sudaryta tarp A. B. ir atsakovo, nebuvo įregistruota įstatymo nustatyta tvarka viešame registre. Atsakovui suteikto centralizuoto šildymo mokestis nustatytas vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001-03-29 sprendimu Nr. 535V, nuo 2007-07-01 šilumos energija minėtame name yra skirstoma vadovaujantis Valstybės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005-05-05 nutarimu Nr. 03-86 patvirtintu šilumos paskirstymo metodu Nr.4.
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2009 m. vasario 4 d. sprendimu ieškinį tenkino, t.y. priteisė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ieškovui UAB „Vilniaus energija“ 5930,84 Lt skolą už šilumos energiją. Teismas nustatė, kad ieškovas tiekė šilumos energiją butui, esančiam (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei. Minėtame bute, kaip socialiniame būste, nuo 2001-07-13 iki 2004-11-22 (iki mirties) gyveno A. B., nuo 2004-11-22 iki 2008-04-30 bute niekas negyveno. Su A. B. atsakovas nebuvo sudaręs nuomos sutarties, jos įregistravęs viešame registre. Teismas, vadovaudamasis Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 32 p., 18 str. 1 d., 31 str., ūkio ministro 2003-07-10 įsakymu Nr.4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8 p., 2003-06-30 įsakymu Nr.4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 5, 51.1, 56, 65, 62, 66 p., padarė išvadą, kad šilumos energijos tiekimo sutartis dėl butui, esančiam (duomenys neskelbtini), šilumos energijos tiekimo konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sutarties sąlygas buvo sudaryta su buto savininku, t. y. atsakovu Vilniaus miesto savivaldybe, nuo šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų datos. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas ir buto nuomininkė nesudarė šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties ir jokiais veiksmais neišreiškė ketinimo tokią sutartį sudaryti. Teismas konstatavo, kad atsakovas yra ieškovo teikiamos paslaugos vartotojas, todėl atsakovas turi pareigą apmokėti už jam nuosavybės teise priklausančiam butui suteiktas paslaugas. Teismas nurodė, kad atsakovas nepagrįstai vadovaujasi CK 6.584 str. 1 d., Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr.876, nes šių aktų nuostatos reglamentuoja valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties teisinius santykius, nurodytas Vyriausybės nutarimas nėra lex specialis šilumos pirkimo – pardavimo sutarties subjektams.
Šalies argumentai
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias šilumos energijos pirkimo – pardavimo santykius, netinkamai interpretavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, faktines bylos aplinkybes, todėl neteisingai nusprendė, kad už susidariusį įsiskolinimą už butui, esančiam (duomenys neskelbtini), tiektą šilumos energiją yra atsakingas buto savininkas (atsakovas). Teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų, t. y. skolą priteisė iš Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, kuri nėra juridinis asmuo, todėl tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Nurodo, kad ginčui turi būti taikomi CK 6.584 str. 1 d. bei Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr.876 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarka, todėl teismas nepagrįstai šių aukštesnės galios nei ūkio ministro įsakymai teisės aktų normų netaikė. Teismas neįvertino ir nenustatė, kas yra galutinis šilumos energijos vartotojas. Pagal formuojamą teismų praktiką šios kategorijos bylose nustatyti galutinį – faktinį – vartotoją yra būtina, nes galutinis vartotojas yra atsakingas už susidariusį šilumos energijos įsiskolinimą. Teismas neišsiaiškino ir nenustatė, ar buvo sudaryta šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis tarp ieškovo ir nuomininkės, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad nesant rašytinės šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties, sudarytos tarp ieškovo ir nuomininkės, už susidariusį įsiskolinimą yra atsakingas buto savininkas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas niekada jam (atsakovui) neteikė sąskaitų už šilumos energiją, t. y. sąskaitos buvo išrašomos ir pateikiamos nuomininkui, todėl nėra aišku, kokias sumas, kokių paskaičiavimų pagrindu ir už kokį laikotarpį atsakovas privalėjo sumokėti. Sąskaitos buvo pateikiamos vienam gyventojui, t. y. nuomininkui, todėl savininkas neatsako už trečiojo asmens skolas. Be to, turėjo būti įvertinta ir ta aplinkybė, kad nuomininkė pati kurį laiką mokėjo už suvartotą šilumos energiją, o ieškovas su tuo sutiko, t. y. pripažino sandorį. Ieškovas nevykdė pareigos kooperuotis, elgtis sąžiningai, todėl pažeidė CK 6.38 str. 3 d., 6.64, 6.200, 6.208 str. Kadangi dėl skolos atsiradimo yra kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai turi būti proporcingai kreditoriaus kaltei sumažinti arba skolininkas gali būti atleistas nuo atsakomybės. Teismas formuoja ydingą praktiką, kai faktinis energijos vartotojas nebūtų įpareigotas sumokėti už faktiškai suvartotą energiją, o nuomininkų skolas sumokėtų savininkas. Dėl to socialinio būsto nuomininkai vengtų mokesčių mokėjimo. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad energijos vartotoju pripažintinas buto savininkas (atsakovas), nes pagal CK 1.17 str. tarp ieškovo ir buto nuomininkės šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais, t. y. ieškovas teikė šilumos energiją, o nuomininkė ją vartojo. Dėl to nuomininkei kilo pareiga sumokėti už jai išnuomotam butui ieškovo teikiamą šilumos energiją. Tai reiškia, kad nuomininkė buvo faktinė šilumos energijos vartotoja, todėl teismas nepagrįstai priteisė įsiskolinimą iš atsakovo vien tik nuosavybės teisės pagrindu. Vadovaujantis Vilniaus miesto valdybos 2001-03-01 sprendimo Nr.356V Dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo, eksploatavimo ir atsiskaitymo sutarčių tvirtinimo ir duomenų apie daugiabučių namų patalpas pateikimo tvarkos 1, 2, 3.2.1-3.2.3 p., pripažintina, kad tarp SP AB „Vilniaus šilumos tinklai (bei jų teisių perėmėjos UAB „Vilniaus energija“) ir Vilniaus miesto savivaldybės yra sudarytas susitarimas, kad nuomininkas, o ne Vilniaus miesto savivaldybė, kaip patalpos savininkė, atsiskaitys su šilumos tiekėju. Šios aplinkybės teismas visiškai neanalizavo ir nevertino. Taip pat teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl teisės norminio akto atitikties įstatymui ir Vyriausybės nutarimo ištyrimo. Vilniaus miesto savivaldybė palaiko šį prašymą, prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į administracinį teismą su prašymu patikrinti, ar atitinkamas teisės norminis aktas a jo dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą, atmesti kaip nepagrįstą atsakovo prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Teismo sprendimas negali būti panaikintas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, nes rezoliucinėje sprendimo dalyje nurodant Vilniaus miesto savivaldybės tarybą padaryta akivaizdus rašymo apsirikimas. Nurodo, kad teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias šilumos energijos pirkimo – pardavimo santykius, padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad šilumos energijos pirkimo – pardavimo santykių šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas – šilumos vartotojas, ar pastato butų, kitų patalpų savininkas – buitinis šilumos vartotojas, todėl teismo sprendimas yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad šiam ginčui turėtų būti taikomas CK 6.586 str. 1 d., Vyriausybės 2001-07-11 nutarimas Nr.876, nes nurodytos teisės normos negali būti taikomos šilumos energijos tiekėjo ir vartotojo tarpusavio santykiams reguliuoti, nurodytas Vyriausybės nutarimas nėra lex specialis šilumos pirkimo – pardavimo sutarties subjektams. Todėl teismas teisingai taikė ūkio ministro įsakymus. Apelianto argumentas, kad už suteiktą šilumos energiją turi mokėti ne savininkas, o gyventojas neatitinka jokių protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų, Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 31 d., CK 6.384 str. 1 d. Kadangi atsakovui priklausančio buto šildymo prietaisai ir karšto vandens sistema prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų, nesant sutarties su individualiomis sąlygomis, pripažįstama, kad šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis yra sudaryta pagal standartines sąlygas ir pagal jas šilumos vartotoju ir asmeniu, turinčiu prievolę sumokėti už patiektą šilumos energiją, yra buto savininkas. Dėl to teismas teisingai konstatavo, kad šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta su atsakovu konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas. Atkreiptinas dėmesys, jog nuomos sutartis su nuomininke A. B., mirusia (duomenys neskelbtini), nebuvo įregistruota nekilnojamojo turto registre, nebuvo sudaryta šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis. Sąskaitos už patiektą šilumos energiją buvo siunčiamos pagal turto buvimo vietą, atsiskaitomosios knygelės identifikacijos kodas nesusijęs nei su buto savininku, nei su nuomininku, t. y. ieškovas nežino, koks asmuo konkrečiai moka už suteiktas paslaugas. Apelianto argumentas, kad tarp SP AB „Vilniaus šilumos tinklai (bei jų teisių perėmėjos UAB „Vilniaus energija“) ir atsakovo sudarytas susitarimas, kad nuomininkas, o ne atsakovas, kaip patalpos savininkas, atsiskaitys su šilumos tiekėju atmestinas, nes sudaryti sutartis su butų (patalpų) savininkais buvo įpareigotos bendrovės, eksploatuojančios namą. Atsakovas nepagrįstai sutapatina ieškovą su SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“, nes tai yra du skirtingi juridiniai asmenys.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai tenkino šioje byloje ieškovo UAB „Vilniaus energija“ pareikštą ieškinį, nesikreipė į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar 2003-07-10 įsakymu Nr.4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8, 43 p., ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 p., atitinka Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr.876 patvirtinto Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos aprašo 2, 5 p., Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 7 p., 25 p., CK 6.384 str. 1 d. Įvertinus šioje byloje surinktus įrodymus, susijusius su šilumos energijos tiekimu butui, esančiam (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2001-07-13 iki 2008-04-30, darytina išvada, kad atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinio skundo argumentai, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinys dėl 5930,84 Lt skolos už butui tiektą šilumos energiją, būtų atmestas, nepagrįsti.
Byloje nustatyta, kad atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), butui šilumos energija tiekiama centralizuotai iš centralizuotų sistemų (b. l. 9-10). Šis butas yra dviejų kambarių, suskirstytas į atitinkamo ploto dalis (kambarius), kurios buvo suteiktos skirtingiems asmenims – A. B. ir I. B. (B.) (ginčo dėl to byloje nėra). Rašytinė šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis tarp ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ir buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininko I. B. (B.) buvo sudaryta 1995 m. (b. l. 29), tačiau sutartis dėl buto (buto dalies), esančio (duomenys neskelbtini), tarp ieškovo (buto savininko) ir kito asmens nebuvo sudaryta. 2008-03-04 ieškovas UAB „Vilniaus energija“ informavo atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę, kad buto (buto dalies), esančio (duomenys neskelbtini), kuris priklauso atsakovui, skola už tiektą šilumos energiją nuo 2001-07-13 iki 2008-01-31 yra 5808,10 Lt (b. l. 11). Atsakovas skolos neapmokėjo, 2008-04-01 raštu informavo, kad dviejų kambarių buto dalis ((duomenys neskelbtini)) buvo nuomojama A. B., kuri (duomenys neskelbtini) mirė, po nuomininkės mirties kambarys Nr. (duomenys neskelbtini) neišnuomotas, kitame kambaryje gyvena B. (B.) šeima (b. l. 12). 2008-06-25 UAB „Vilniaus energija“ pareiškė ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl įsiskolinimo už tiektą šilumos energiją priteisimo. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė su pareikštu ieškiniu nesutiko, nurodė, kad už teiktą šilumos energiją turi mokėti ne buto savininkas, t. y. atsakovas, bet buto nuomininkas. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė aplinkybę, kad faktiškai nuomininkė A. B. naudojo ieškovo teiktą šilumos energiją, o ne atsakovas, įrodinėja 1996-12-19 Vilniaus miesto mero potvarkiu Nr.355 „Dėl leidimo (J. A. ir kt.) kompensuoti šildymo išlaidas ir išlaidas karštam vandeniui“, kuriuo nuomininkei A. B. buvo leista iki 1996-1997 m. šildymo sezono pabaigos kompensuoti šildymo išlaidas ir išlaidas karštam vandeniui (b. l. 26). Apeliacinės instancijos teismui atsakovas pateikė Naujosios Vilnios tarybos vykdomojo komiteto 1978-02-02 sprendimą Nr.23 ir priedą prie jo Nr. 1, iš kurio matyti, kad A. B. butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo suteiktas V. R. D. V. O. žemės ūkio mašinų gamyklos „Neris“ Vilniaus miesto Naujosios Vilnios rajono liaudies deputatų vykdomojo komiteto sekretorės (b. l. 130-132). Buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties, sudarytos tarp atsakovo ir A. B., atsakovas nepateikė. Pagal bylos duomenis A. B. mirė (duomenys neskelbtini). Atsakovas savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad po A. B. mirties butu (buto dalimi), esančia (duomenys neskelbtini), niekas nesinaudojo, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento Energetikos ir statinių skyrius 2008-08-25 raštu informavo ieškovą, kad po buto (buto dalies) nuomininkės A. B. mirties (duomenys neskelbtini) atsakovas apmokės ieškovui už buto šildymą už neapgyvendintą laikotarpį (b. l. 38). Byloje nėra pateikta duomenų, kad atsakovas yra apmokėjęs ieškovui už butui, esančiam (duomenys neskelbtini), teiktą šilumos energiją laikotarpiu nuo 2004-11-22 iki 2008-04-30. Atsakovas nepateikė duomenų, kad A. B. teises ir pareigas perėmė jos įpėdiniai, nurodė, kad po A. B. mirties butas (jo dalis) nebuvo išnuomotas kitam asmeniui.
Šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuoja CK normos dėl energijos pirkimo-pardavimo sutarčių, t. y. bendrosios normos visų rūšių energijos pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams, ir specialiosios, t. y. šilumos energijos pirkimą-pardavimą reglamentuojančios teisės normos. Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 31 d. šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis apibrėžiama kaip šilumos tiekėjo ar gamintojo ir buitinio šilumos vartotojo ar juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, sutartis. Pagal ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 62 p. šilumos pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma šilumos tiekėjo ir pastato savininko – šilumos vartotojo; 52.1 p. nustatyta, kad šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma šilumos tiekėjo ir butų, kitų patalpų savininkų – buitinių šilumos vartotojų. Iki šių Taisyklių patvirtinimo galiojusiose ūkio ministro 2000-01-12 įsakymu Nr. 20 patvirtintose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse taip pat buvo nurodoma apie sutarčių sudarymą tarp šilumos tiekėjo ir pastato savininko (vartotojo). Pagal ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 8 p. šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių pagal šias standartines sąlygas šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas – šilumos vartotojas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi, o jeigu nėra tokio susitarimo, šilumos pirkimo-pardavimo sutarties šalis yra patalpų, kurioms tiekiama šiluma, savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-01-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008, Vartotojų teisių apsauga vartojimo sutartiniuose santykiuose: teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalga, paskelbta Teismų praktikoje Nr. 30). Tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių – tiekėjo ir pastato savininko-šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko-buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai. Nesudarius rašytinės sutarties su šilumos tiekėju dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šilumos tiekėjo ir buto, į kurį tiekiama šiluma, savininko Vilniaus miesto savivaldybės nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo datos iki šalys sudarys šilumos pirkimo-pardavimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-07-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2009).
Atsakovo šioje byloje pateikti įrodymai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas neprivalo apmokėti už centralizuotai tiektą šilumos energiją butui, kuris nuosavybės teise priklauso atsakovui, laikotarpiu nuo 2001-07-13 iki 2008-04-30, nes byloje nebuvo pateikta individuali rašytinė šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp atsakovo ir A. B. ar kito asmens. Atsakovo argumentai, kad šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta tarp ieškovo ir A. B. ir įsiskolinimas, kuris susidarė laikotarpiu nuo 2001-07-13 iki A. B. mirties (2004-11-22), negali būti priteistas iš atsakovo, kaip buto savininko, taip pat nepripažintini pagrįstais. Šilumos energija yra sunaudota (buvo šildomas atsakovui nuosavybės teise priklausantis butas), už šilumos energiją nėra apmokėta, ir A. B., kuri naudojosi gyvenamąja patalpa, yra mirusi, byloje nenurodytas asmuo, kuriam gyvenamosios patalpos buvo išnuomotos po A. B. mirties. CK 4.37 str. 1 d. numato, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Taigi atsakovas, kaip buto savininkas, nuomodamas butą, leisdamas naudotis butu, įgyvendindamas įstatymu jam suteiktą teisę disponuoti šiuo butu, turėjo pareigą imtis visų būtinų priemonių, kad jam įgyvendinant šią teisę nebūtų pažeidžiami kitų asmenų teisės ir interesai. Atsakovas, išnuomodamas butą, turėjo užtikrinti, kad nuomininkas sudarytų pirkimo-pardavimo sutartį su šilumos energijos tiekėju, kontroliuoti nuomos sutarties vykdymą, t. y. ar nuomininkas atsiskaito su šilumos energijos tiekėju Vyriausybės nustatyta tvarka. CK 6.584 str. 1 d. ir Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarka, kuriomis grindžiami atsakovo atsikirtimai, reglamentuoja valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties šalių, t. y. valstybės ar savivaldybės – nuomotojo ir valstybės ar savivaldybės - gyvenamųjų patalpų nuomininko tarpusavio teisinius santykius. Apelianto argumentai, kad 2001-03-01 Vilniaus miesto valdybos sprendimo Nr. 356V 2 p. buvo nuspręsta įpareigoti SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ generalinį direktorių iki 2001-03-31 sudaryti šilumos energijos, karšto vandens tiekimo ir šildymo eksploatavimo sutartis su uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis, eksploatuojančiomis gyvenamuosius namus, neleidžia daryti išvados, kad tarp SP AB Vilniaus šilumos tinklų ir A. B. buvo sudaryta šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė pareiškė prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar ūkio ministro 2003-07-10 įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8, 43 p., ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 p. atitinka Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr.876 patvirtinto Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos aprašo 2, 5 p., Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 7 p., 25 p., CK 6.384 str. 1 d. (b. l. 31). CPK 3 str. 4 d. numato, kad teismas, nustatęs, jog byloje taikomas teisės norminis aktas ar jo dalis, prieštarauja įstatymui, Vyriausybės teisės norminiam aktui, priimdamas sprendimą, neturi vadovautis tokiu teisės aktu o turi teisę kreiptis į administracinį teismą, prašydamas patikrinti, ar atitinkamas teisės norminis aktas ar jo dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės teisės norminį aktą. Įvertinus šioje byloje nustatytas aplinkybes pagal byloje surinktus įrodymus, taikomus teisės aktus, darytina išvada, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 p., 2003-07-10 įsakymu Nr.4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8, 43 p. prieštarauja įstatymui, Vyriausybės teisės norminiam aktui, ir dėl to tenkinti atsakovo minėtą prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.
Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo yra patenkintas ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinys, pareikštas atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, paliktinas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas. Pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė, kad ieškovo nurodoma skola ir žyminis mokestis priteisiami iš Vilniaus miesto savivaldybės tarybos. Ši aplinkybė nevertintina kaip absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nurodytas CPK 329 str. 2 d. 2 p. (pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti asmenų teisių ir pareigų), nes Vilniaus miesto savivaldybės taryba nėra juridinis asmuo. Pagal CPK 41 str. šalimis gali būti tik fiziniai ir juridiniai asmenys. Šioje byloje ieškinys buvo pareikštas Vilniaus miesto savivaldybei, kuri byloje buvo atsakovu, sprendime nurodoma, kad tenkinamas ieškinys, pareikštas šiam atsakovui, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis turi būti patikslinta, o ne naikinamas teisėtas ir pagrįstas pirmosios instancijos teismo sprendimas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. vasario 4 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.
Patikslinti sprendimo rezoliucinę dalį, nurodant, kad 5930,84 Lt skola ir 178 Lt žyminis mokestis priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės (į. k. 188710061).