Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio, Rūtos Palubinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Rudzinsko teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovų R. Z. ir Trakų rajono savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.e2-1646-213/2016 pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovams R. Z., Trakų rajono savivaldybės administracijai, Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, trečiajam asmeniui Valstybinei miškų tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl leidimo panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

8.4. Teismas nepagrįstai ieškinio senaties termino pradžia laikė 2016 03 22 akto surašymą. Ši išvada nėra pagrįsta jokiais nei objektyviais, nei subjektyviais kriterijais, kadangi teismas apskritai nenustatinėjo, nesiaiškino, netyrė ir nevertino įrodymų, jog Inspekcija vėliausiai nuo 2005 12 08, kai buvo įregistruotas juridinis faktas, išviešinantis statytojo teisę, turėjo žinoti apie vykdomas statybas. Be to, šios srities specialistas A. P. 2004 11 09 Teritorijų planavimo dokumento derinimo protokole Nr. 04-073 suderino projektą. Terminų skaičiavimas nuo datos, kai Inspekcijos įgalioti darbuotojai surašo faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą reikštų, kad ieškovas yra nesaistomas jokių teisėje numatytų terminų, išskyrus savo darbo organizavimo. Ieškovas ieškinį grindžia nuo Konstitucinio Teismo 2006 03 14 nutarimo priėmimo pasikeitusiu teisiniu reglamentavimu, tačiau į teismą kreipėsi tik 2016 04 20, t. y. pasibaigus 10 metų naikinamajai ieškinio senačiai (CK 1.125 str.).

8.5. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad atsakovui buvo surašyti statinių savavališkos statybos aktai, todėl nebuvo laikytasi privalomos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnyje nustatytos tvarkos.

8.6. Teismas netinkamai taikė precedentų taikymo taisykles ir vadovavosi kasacinio teismo praktika, kurios ratio decidendi visiškai nesutampa su nagrinėjama byla.

8.7. Remiantis naujausia kasacinio teismo praktika, Statybos įstatymo 28¹ straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytos pasekmės taikomos išimtinais atvejais. Byloje nebuvo ginčijamas detalusis planas, todėl gyvenamojo namo ir pagalbinio statinio statyba teisėta, jų griovimas yra visiškai neteisėta priemonė. Statybų įstatymo 28¹ straipsnio, redakcija, galiojusi 2016 03 22 akto surašymo metu, numatė, kad tuo atveju, jeigu statybą leidžiantis dokumentas išduotas neteisėtai, tai statybos padarinių šalinimas atliekamas teismo pripažintų kaltais asmenų lėšomis. Atsakovo R. Z. kaltės nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta, o konstatuotas netinkamas Trakų rajono savivaldybės administracijos pareigūnų pareigų atlikimas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atvejais, kai panaikinamas statybą leidžiantis dokumentas, teismas turi nuspręsti, ar turi būti taikoma atsakomybė vienam iš atsakovų ar abiem, o jeigu yra pagrindas taikyti atsakomybę abiem atsakovams, tai ar jiems turi būti taikoma solidari ar dalinė atsakomybė, o jeigu dalinė – kokiomis dalimis.

9. Atsakovė Trakų rajono savivaldybės administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir priimti naują – ieškinį atmesti. Nurodo šiuos argumentus:

9.1. Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 12 30 įsakymas Nr. P2-1031 dėl detaliojo plano tvirtinimo, kurio 3 punkte suteikta teisė statyti 1 aukšto su mansarda gyvenamąjį namą ir pagalbinius pastatus, parengtas iki Konstitucinio Teismo 2006 03 14 nutarimo priėmimo, t. y. pagal tuo metu galiojančius teisės aktus. 2005 09 19 statybos leidimas nėra panaikintas, o ginčijamas 2012 10 21 statybos leidimas yra tęstinis 2005 metais išduoto statybos leidimo, tačiau teismas šių aplinkybių neanalizavo. Be to ginčo sklypui 2009 04 29 išduotas leidimas vykdyti statybos darbus nėra panaikintas. Pagal galiojusį teisinį reguliavimą, jei padaryti pakeitimai projekte, ar jie būtų esminiai, ar neesminiai, turėjo būti parengtas naujos laidos projektinių sprendinių įforminimo dokumentas. Faktinių duomenų patikrinimo vietoje 2016 03 21 akte Nr. FAK-390, ieškovas nurodė, jog patikrinus statinius, jų matmenys atitinka ginčo statybos leidimą.

Ieškovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į atsakovų apeliacinius skundus prašo juos atmesti. Nurodo šiuos argumentus:

Trakų rajono savivaldybės administracija ginčijamą statybos leidimą išdavė tuomet, kai jau buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo 2006 03 24 nutarimas, kuriame išaiškinta, kad miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius. Tai, kad yra 2004 12 30 patvirtintas detalusis planas, nedaro jokios įtakos, nes jo sprendiniai iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo nebuvo realizuoti.

Inspekcija taip pat nesutinka su atsakovo R. Z. apeliaciniame skunde dėstoma pozicija, kad ginčijamas statybos leidimas yra naujos laidos projektinių sprendinių pakeitimo įteisinimas. Atsakovas neatsižvelgia į tai, kad statybos leidimo išdavimo metu galiojusio statybos techninio reglamento STR1.07.01:2010 ,,Statybą leidžiantys dokumentai“ 48 punkte nurodyta, kad pakeitus esminius projekto sprendinius ir norint tęsti statybą, privaloma gauti naują statybą leidžiantį dokumentą. Atsakovas pripažįsta, kad pakeitė projektinius sprendinius ir kreipėsi dėl naujo statybos leidimo išdavimo, todėl 2012 metais išduodant statybos leidimą Trakų rajono savivaldybės administracija privalėjo laikytis imperatyvių teisės normų reikalavimų ir neišduoti gyvenamojo namo statybai leidimo miško paskirties žemėje.

2005 09 19 išduotas ir iki 2015 09 19 galiojęs statybą leidžiantis dokumentas R. Z. suteikė teisę tik 0,4 kv kabelinės linijos tiesimui, bet ne gyvenamojo namo statybai, todėl jis neturi jokios įtakos ginčijamo leidimo neteisėtumo aplinkybių analizei.

Nepagrįsti skundo argumentai dėl netinkamo ieškinio senaties taikymo.

Teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad atsakovas R. Z. turi pašalinti neteisėtos statybos padarinius ir sutvarkyti statybvietę savo lėšomis. Kalti asmenys dėl neteisėtos statybos padarinių atsiradimo galėtų būti nustatyti kitoje byloje, jeigu atsakovas ją inicijuotų, tačiau nėra jokio pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde nurodomais motyvais, kad dėl kaltų asmenų nustatymo byla turėtų būti grąžinama pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepime į apeliacinius skundus prašo jų pagrįstumą vertini teismo nuožiūra atsižvelgiant į viešojo intereso apsaugą. Nurodo, kad teismas turėjo vertinti detaliojo plano teisinę reikšmę išduodant ginčijamą statybos leidimą ir įvertinti šio leidimo išdavimo procedūros tęstinumą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

Byloje kilęs ginčas dėl miško paskirties žemės sklype vykdytų gyvenamosios paskirties statinių statybos teisėtumo.

Byloje nustatyta, kad apeliantui R. Z. asmeninės nuosavybės teise priklauso 1,5593 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Apeliantui Trakų rajono savivaldybės administracija 2012 10 12 išdavė leidimą naujų statinių – pagalbinio ūkio pastato ir vieno buto gyvenamojo namo, statybai (leidimo 1.1 ir 1.2 punktai). Apeliaciniuose skunduose keliamas pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriame konstatuotas apeliantui išduoto leidimo statyti statinius miško ūkio paskirties žemėje neteisėtumas, argumentuojant netinkamu atsikirtimų į ieškinį, byloje esančių įrodymų įvertinimu, statybos miško žemėje santykius reglamentuojančių teisės aktų taikymu, nukrypimu nuo šių santykių aiškinimo ir taikymo klausimais suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos; klausimas.

Atsakovas R. Z. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog statyba vykdoma miško žemėje, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad šioje žemėje teisė statyti ginčo statinius nustatyta iki Konstitucinio Teismo 2006 03 14 nutarimo priėmimo parengtame detaliajame plane, nenagrinėjo aplinkybės, jog statyba vykdoma siekiant atkurti sodybą; konstatavęs, jog statybos leidimą neteisėtai išdavė Trakų rajono savivaldybės administracija, nepagrįstai įpareigojo tik statytoją savo lėšomis nugriauti visus statinius; neįtraukdamas į bylos nagrinėjimą apelianto sutuoktinės, teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti asmenų teisių ir pareigų; be to, į teismą buvo kreiptasi praleidus tam skirtą terminą. Atsakovės Trakų rajono savivaldybės administracijos apeliacinis skundžias iš esmės grindžiamas argumentu, jog nėra nuginčyti 2005 ir 2009 metais išduoti leidimai, todėl nėra pagrindo panaikinti ir 2012 metais išduotą, t. y. tęstinį, statybos leidimą. Apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl šių apeliacinių skundų argumentų.

Nustatyta, kad atsakovo miško žemės sklypo ( reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) pagrindinė naudojimo paskirtis – miškų ūkio. Atsakovas miško žemės sklypą asmeninėn nuosavybėn įgijo 2003 10 22 pirkimo pardavimo sutarties pagrindu. Sklypui taip pat nustatytos specialiosios miško naudojimo sąlygos: Botaniniai draustiniai (XLI), paviršinio vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos ( XXIX), miško naudojimo apribojimai (XXVI), kelių apsaugos zonos (II). Šie apribojimai atsakovui nuosavybės teisės įgijimo metu buvo žinomi. Žemės įstatymo 21 straipsnis numato žemės savininkams pareigą naudoti žemę pagal pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, naudojimo būdą, pobūdį bei laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų reikalavimų.

Atsakovas R. Z. skunde teigia, kad teismas netyrė ir nepasisakė dėl detaliojo plano sprendimų teisėtumo, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-134-916/2016 pateiktu išaiškinimu, jog tuo atveju, kai statyba atitinka bendruosius teritorijų planavimo dokumentus, ji leidžiama. Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytoje byloje, kurioje statybą leidžiantis dokumentas buvo išduotas neparengus būtino detaliojo plano, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai teismas savo sprendimu panaikina neteisėtai išduoto statybą leidžiančio dokumento galiojimą, spręsdamas dėl pasirinktino tokios statybos padarinių šalinimo būdo, privalo įvertinti, ar statyba iš esmės yra galima pagal: pirma, galiojantį detalųjį planą (kai toks yra); bendruosius teritorijų planavimo dokumentus; specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus (jei tokie yra būtini) ir, antra, ar tai neprieštarauja imperatyviesiems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Tik įvertinęs išvardytas aplinkybes teismas gali pagrįstai spręsti dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo būdo, t. y. įpareigoti statytoją ar kitą įstatyme nustatytą asmenį nugriauti statinį, išardyti perstatytas ar pertvarkytas jo dalis, atstatyti statinį arba pagal reikiamai pertvarkytą projektinę dokumentaciją gavus naują statybą leidžiantį dokumentą perstatyti ar pertvarkyti statinį ar jo dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-134-916/2016, 36 punktas). Nagrinėjamoje byloje esminė aplinkybė yra ta, jog žemės sklypo, kuriame pastatyti atsakovo statiniai, pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – miškų ūkio veikla. Remiantis nuosekliai formuojama teismų praktika tokio pobūdžio bylose, kuriose sprendžiami statybų miško žemėje teisėtumo klausimai, vadovaujantis Konstitucinio Teismo išaiškinimu bei Miškų ir Žemės įstatymų nuostatomis, tokios paskirties žemėje gyvenamųjų ir su jais susijusių pastatų statyba draudžiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2013; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 12 d. nutartis, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-206/2008; kt.). Taigi miškams įstatymu yra nustatytas specialus, ypatingas teisinis režimas. Miškų ūkio paskirties žemėje gali būti statomi tik medienos sandėliai bei kiti su mišku susiję įrenginiai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 09 21 nutartis administracinėje byloje Nr. A3-754/2007). Todėl yra akivaizdu, jog šia nutartimi pirmosios instancijos teismui vadovautis nebuvo pagrindo. Kita vertus, detalusis planas šiuo atveju yra, tik jo sprendiniai nebuvo realizuoti iki Konstitucinio teismo 2006 03 14 nutarimo priėmimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal 2004 metais galiojusį teisinį reglamentavimą galėjo būti tvirtinamas detalusis planas, kurio tikslas - miškų ūkio paskirties žemėje atkurti (pasatyti) sodybą – gyvenamąjį namą ir pagalbinius pastatus. Tačiau detalusis planas tik patvirtino teritorijos plėtojimo sprendinius ir tai nėra dokumentas, suteikiantis teisę statyti pastatus. Teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimai, jei jie nepažeidžia įstatymų ar kitų teisės aktų ir juos nustačiusi institucija raštu pritaria, gali būti tikslinami statybos techninio projekto rengimo metu (Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 4 punktas). Vadovaujantis tiek 2004 metais, tiek dabar galiojančia Statybos įstatymo redakcija, norint vykdyti statybas, reikia parengti techninį projektą ir gauti statybą leidžiantį dokumentą. Trakų rajono savivaldybės administracija ginčijamą statybos leidimą išdavė tuomet, kai jau buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo 2006 03 24 nutarimas, kuriame išaiškinta, kad miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius. Tai, kad yra 2004 12 30 patvirtintas detalusis planas, nedaro jokios įtakos, nes minėta, jo sprendiniai iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo nebuvo realizuoti. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad atsakovo pastatytų statinių (gyvenamojo namo ir ūkio pastato) statyba miškų ūkio paskirties žemėje iš viso negalima. Todėl pirmosios instancijos teismas, darydamas pagrįstą išvadą, kad išduodant statybos leidimą buvo privalu vadovautis po Konstitucinio Teismo 2006 03 14 nutarimo priėmimo pasikeitusiu teisiniu reglamentavimu, pagrįstai panaikino Trakų rajono savivaldybės administracijos atsakovui 2012 10 12 išduotą leidimą statyti naujus statinius. Nagrinėjamu atveju byloje nustačius, kad nėra galimybės įteisinti ginčo pastatų statybos, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas įpareigoti statytoją statinius nugriauti taip pat pripažintinas teisėtu ir pagrįstu bei atitinkančiu kasacinio teismų praktiką, pagal kurią nesant galimybės įteisinti neteisėtų statybų, vienintelis teisėtas galimas neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdas yra įpareigojimas statinius nugriauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2012, 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2013; 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2013; 2016 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-134-916/2016).

Apeliantai nepagrįstai skunduose teigia, kad 2005 išduotas statybos leidimas nėra panaikintas, todėl nėra pagrindo panaikinti ir tęstinį 2012 metais išduotą leidimą. Nustatyta, kad 2005 09 19 statybą leidžiantis dokumentas Nr.272 išduotas statytojui AB Rytų skirstomųjų tinklų Vilniaus regionui suteikė teisę tik 0,4 kv. kabelinės linijos tiesimui (atsakovo gyvenamojo namo prijungimui prie elektros tinklų). Leidimas gyvenamojo namo ir ūkio pastato statybai išduotas 2012 metais, t. y. po Konstitucinio teismo nutarimo, todėl nei 2005 metais, nei 2009 metais išduoti leidimai neturi jokios teisinės reikšmės ginčijamo leidimo neteisėtumo aplinkybių analizei.

Atmestinas argumentas, jog Inspekcija vėliausiai nuo 2005 12 08, kai buvo įregistruotas statytojo teisę išviešinantis juridinis faktas, turėjo žinoti apie vykdomas statybas. Pirma, 19 punkte nurodyta, jog atsakovui R. Z. 2005 metais statybos leidimas nebuvo išduotas. Antra, byloje nustatyta, kad Inspekcija, kuriai įstatymo pavesta atlikti statybą leidžiančių dokumentų išdavimo teisėtumo tikrinimą, apie realius pažeidimus išduodant ginčo leidimą statyti sužinojo 2016 03 22 surašydama patikrinimo aktą, o į teismą su ieškiniu kreipėsi 2016 04 20, t. y. nepraleidusi Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto 2 mėnesių termino kreiptis į teismą dėl leidimo statyti naują statinį teisėtumo. Inspekcijos teises ir pareigas tikrinant statybą leidžiančių dokumentų išdavimo teisėtumą ir šių procedūrų atlikimą reglamentuoja specialus teisės aktas – Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas, todėl teisėjų kolegija nesutinka ir su argumentu, kad ginčo atveju taikytinas nuo Konstitucinio Teismo 2006 03 14 nutarimo priėmimo skaičiuotinas CK 1.125 straipsnyje nustatytas 10 metų ieškinio senaties terminas.

Apeliantas R. Z. nurodo, jog jam priklausantys statiniai yra pastatyti teritorijoje, kurioje buvo gyventa dar iki 1940 metų, todėl tos pačios paskirties žemės vėlesnis leidimų/draudimų turinio pakeitimas savaime nedaro statybos neteisėta. Atsakovas argumentą, jog jam statybą leidžiantys dokumentai buvo išduoti įvertinat šį faktą ir teisės aktais numatytą galimybę atkurti sodybą, grindžia Trakų rajono savivaldybės administracijos Rūdiškių seniūnijos 2004 03 16 pažyma Nr. 5-147, Vilniaus apygardos teismo 1937 06 22 sprendimu, kuriame, pasak apelianto, aiškiai įvardinta, jog ginčo sklype yra gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai, kuriuos palieka testatorius J. B. paveldėtojams. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime nurodė, kad byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad būtent R. Z. buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo objektą ir kad būtent teismine tvarka buvo nustatyta aplinkybė, jog ginčo žemės sklype yra išlikę statinių pamatai. Atkreipiamas dėmesys, jog nagrinėjamu atveju byloje nėra sprendžiamas klausimas, ar šiuo metu apeliantui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype praeityje galimai stovėjo sodyba, todėl apelianto skundo argumentai ir juos pagrindžiantys įrodymai teisėjų kolegijos vertinami kaip nepaneigiantys pirmosios instancijos teismo išvadų, kad Trakų rajono savivaldybės administracija, išduodama statybą leidžiantį dokumentą, pažeidė jai numatytą pareigą patikrinti, ar tokia statyba yra galima.

Apeliantas R. Z. skunde teigia, kad jo kaltė byloje nebuvo nustatyta, o konstatuotas netinkamas Trakų rajono savivaldybės administracijos pareigų atlikimas, todėl vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr.3K-3-469-611/2015 pateiktu išaiškinimu, kad atvejais, kai panaikinamas statybą leidžiantis dokumentas, teismas turėjo nuspręsti, ar turi būti taikoma atsakomybė vienam iš atsakovų ar abiem, o jeigu yra pagrindas taikyti atsakomybę abiem atsakovams, tai ar jiems turi būti taikoma solidari ar dalinė atsakomybė, o jeigu dalinė – kokiomis dalimis. Šie skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą sprendimą. Teisėjų kolegija apelianto nurodytoje kasacinio teismo nutartyje pateiktas išaiškinimas dėl subjektų, kurių atžvilgiu taikytina atsakomybė, nustatymo šioje byloje nesivadovauja, kadangi apelianto nurodytoje byloje ieškovas reikalavimus dėl statybos padarinių šalinimo buvo pareiškęs tiek statytojui, tiek leidimą išdavusiai institucijai, o nagrinėjamu atveju, Inspekcija reikalauja įpareigoti tik statytoją savo lėšomis nugriauti ginčo statinius. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, taikydamas Statybos įstatymo 28¹ straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas pasekmes, teismas neturi pareigos ex officio nustatinėti kaltų asmenų, kurių lėšomis turi būti šalinami statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padariniai, nes byloje dėl tokios statybos padarinių pašalinimo nesprendus klausimo dėl kaltų asmenų kaltės, tai nesudaro kliūties teismui pagal Statybos įstatymo 28¹ straipsnio 4 dalį įpareigoti užsakovą (statytoją) savo lėšomis nugriauti statinį, o vėliau spręsti dėl griovimui išleistų lėšų priteisimo Statybos įstatymo 28¹ straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2013). Nagrinėjamu atveju byloje nebuvo pareikštas reikalavimas dėl kaltų asmenų nustatymo, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2013, kurioje, kaip ir nagrinėjamoje, buvo pareikštas reikalavimas įpareigoti statytoją nugriauti statinį savo lėšomis, suformuluota taisyklė, kad jeigu civilinėje byloje nebuvo spręsta dėl asmenų, kurie neteisėtai išdavė statybą leidžiančius dokumentus, kaltės, tai nesudaro kliūties teismui įpareigoti statytoją savo lėšomis nugriauti statinį, o vėliau spręsti dėl griovimui išleistų lėšų prisiteisimo Statybų įstatymo 28¹straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka.

Apeliantas R. Z. skunde teigia, kad teismas, įpareigodamas jį nugriauti ginčo statinius, nusprendė dėl statinių, statytų vedant bendrą šeimos ūkį ir tokiu būdu pasisakė dėl sutuoktinės L. O. teisių ir pareigų. Nusprendimas dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų kasacinio teismo praktikoje suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-61-684/2015). Bylos duomenys patvirtina, kad apelianto R. Z. ir L. O. santuoka įregistruota (duomenys neskelbtini). Miško žemės sklypas, kuriame pastatyti ginčo statiniai, atsakovo įgytas asmeninėn nuosavybėn, ginčo statinių statytojas yra R. Z., į ginčo statinius nuosavybės teisės nėra įregistruotos. Apeliantas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nekėlė šioje proceso stadijoje keliamų klausimų dėl griautinais pripažintų ginčo statinių teisinio režimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad įgyti nuosavybę į statinį ir kartu visas savininko teises bei savininko teisių garantijas galima ne dėl bet kokio statybos proceso, bet tik tokiu atveju, kai statyba buvo pradėta ir vykdoma laikantis jos procesą reglamentuojančių norminių aktų reikalavimų, t. y. jei statybos procesas buvo teisėtas. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad, teismui priėmus sprendimą, įpareigojantį statytoją – atsakovą R. Z., nugriauti savavališkai pastatytus gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą ir sutvarkyti statybvietę, teismas nenusprendė dėl į bylos nagrinėjimą neįtrauktos atsakovo sutuoktinės teisių ir pareigų, taip pat nėra pagrindo pripažinti, kad sprendimu yra pažeidžiamos jos teisės ar įstatymo saugomi interesai.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinių skundų, atsiliepimų į juos argumentus, įvertinęs byloje esančius įrodymus, atsakovų apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus vertina kaip nepaneigiančius pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų ir nesudarančius pagrindo skundžiamą teismo sprendimą keisti ar naikinti, todėl atsakovų apeliaciniai skundai atmetami, o Trakų rajono aplinkės teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Apeliacinius skundus atmesti.

Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.