Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės (apeliantės) R. Z. atskirąjį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2015-06-22 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-2292-804/2015 pagal ieškovo L. Z. ieškinį atsakovei R. Z., dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, išlaikymo priteisimo, institucija teikianti išvadą byloje Trakų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Trakų rajono apylinkės teisme nagrinėjama byla pagal ieškovo L. Z. ieškinį atsakovei R. Z. dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, išlaikymo priteisimo. Ieškovas taip pat pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones - uždrausti atsakovei R. Z. išvežti iš Lietuvos ieškovo ir atsakovės vaiką – R. Z., gim. 2011-06-07, be tėvo sutikimo. Nurodė, kad šių metų gegužės mėnesį ieškovas sužinojo, kad atsakovė ruošiasi pakeisti gyvenamąją vietą – išvykti nuolatiniam gyvenimui į Didžiąją Britaniją, kur norėtų išsivežti ir dukrą. Ieškovas nesutinka, kad dukra nuolat gyventų Didžiojoje Britanijoje, nes tokiu atveju bendravimas tarp jų taps epizodiniu, be to, vaikas neteks galimybės nuolat bendrauti su kitais giminaičiais, vaiko išvežimas į kitą šalį pakenks ir paties vaiko interesams – dukrai teks gyventi svetimoje aplinkoje, kurioje nėra kalbama jos gimtąja kalba, ji bus ugdoma ne gimtąja kalba, todėl kyla pavojus, kad vaikas praras ryšį su savo šaknimis, su savo gimtine.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2015-06-17 nutartimi nutarė uždrausti atsakovei išvežti nepilnametį vaiką iš Lietuvos. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sprendžia, jog atskirasis skundas dėl 2015-06-17 nutarties yra iš esmės pagrįstas dėl žemiau nurodytų motyvų.

Vadovaujantis CPK144 straipsnio pirmąja dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punkte sakoma, kad laikinosios apsaugos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas, gali būti taikomos ne tik tos, kurios numatytos CPK, tačiau ir tos, kurios numatytos kituose įstatymuose. CK 3.65 straipsnio 2 dalyje numatytos laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos ne tik santuokos nutraukimo bylose, bet ir bylose, kuriose sprendžiami ginčai dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo (CK3.170 str., 3.174 str.).

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausiai atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės.

Byloje nustatyta, kad ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl nepilnamečio vaiko R. Z. gyvenamosios vietos nustatymo ir savo reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. uždrausti motinai išvežti dukrą iš Lietuvos be tėvo sutikimo. Trakų rajono apylinkės teismas 2015-06-17 nutartimi patenkino ieškovo prašymą ir uždraudė atsakovei išvežti nepilnametį šalių vaiką R. Z. iš Lietuvos iki civilinės bylos Nr. 2-2292-804/2015 išsprendimo iš esmės. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad asmeniui, prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti jų taikymo būtinybę, jog jų nepritaikius bus pažeisti vaiko ar vieno iš sutuoktinio interesai. Ieškovas laikinųjų apsaugos priemonių būtinybę grindė aplinkybe, jog, vaiką išvežus į kitą šalį, taptų sudėtinga įvykdyti teismo sprendimą, jei teismas priimtų sprendimą tenkinti ieškinį, nes ieškovui tektų kreiptis dėl sprendimo įvykdymo į kitos šalies teisines institucijas, vaikas būtų papildomai traumuojamas. Tačiau apeliantas nenurodė jokių faktinių aplinkybių ir nepateikė jokių įrodymų, kurios patvirtintų, kad egzistuoja reali grėsmė, kad teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti. Priešingai, atsakovė byloje neslepia savo gyvenamosios vietos Didžiojoje Britanijoje, nedraudžia dukrai bendrauti su ieškovu, o Trakų rajono apylinkės teismo 2014-10-29 sprendimu nepilnamečio šalių vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su atsakove (motina). Pažymėtina, kad taikyti laikinąsias apsaugos priemones galima tik tuomet, kai yra tam rimtas pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendžia, kad ieškovas neįrodė būtinybės nagrinėjamu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos apsidraudimui, nes tokiu būdu pažeidžiamos kito asmens, šiuo atveju atsakovės, o tuo pačiu ir nepilnamečio vaiko teisės.

Atsižvelgiant į tai, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos pažeidžiant proporcingumo principą, draudžiantį taikyti didesnius suvaržymus, nei absoliučiai būtina, siekiant užtikrinti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą, Trakų rajono apylinkės teismo 2015-06-17 nutartis naikintina, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendžiant iš esmės – atmetant pareiškėjo prašymą dėl procesinių ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimo priemonių taikymo (CPK 145 str. 2 d., 337 str. 1 d. 2 p.).

Vadovaujantis CPK 80 straipsnio 2 dalimi, už atskiruosius skundus žyminis mokestis nemokamas, išskyrus atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Už atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių turi būti sumokamas dvidešimt aštuonių (28) eurų žyminis mokestis. Byloje nėra dokumentų, pagrindžiančių žyminio mokesčio sumokėjimą už atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, todėl, atskirąjį skundą patenkinus, 28 EUR žyminis mokestis valstybės naudai priteisiamas iš ieškovo (CPK 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės: ieškovo L. Z. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

Priteisti iš ieškovo L. Z. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) 28,00 EUR (dvidešimt aštuonis eurus, 00 ct) žyminio mokesčio į valstybės pajamas.