Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijaus Kairevičiaus ir Andrutės Kalinauskienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Molesta“ apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Eimučio Misiūno ieškinį atsakovui UAB „Molesta“ dėl nuostolių atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Priimdamas sprendimą teismas nepagrįstai vadovavosi ekspertizėmis Nr. 07/2007 bei Nr. 04/2009, kuriose ekspertas V. R. vadovavosi vėliau patvirtinta metodika, nei statinys pripažintas tinkamu naudoti, bei vėlesniu statybos techniniu reglamentu STR 2.02.01:2005 „Pastatų atitvarų šiluminė technika“, kurio reikalavimai nebuvo žinomi statybos metu. Todėl laikytina, jog ieškovo pateiktos teismui ekspertizės išvados buvo nevisapusiškai ir neobjektyviai ištirtos.Teismas netinkamai vertino liudytojų parodymus. Liudytoja T. U. pakviesta ieškovo iniciatyva ir jos parodymai nėra objektyvūs, neparemti rašytiniais dokumentais. Todėl nebuvo pagrindo remtis šios liudytojos parodymais. Atsakovo pateiktą mokslinį darbą teismas nepagrįstai vertino kaip nepaneigiantį atitvaros konstrukcijos nekokybiškumą. Atsakovo pateiktas mokslinis darbas buvo įvertinta nevisapusiškai, dėl ko neteisingai buvo nustatytas ginčo objekto šiluminės varžos/šilumos perdavimo koeficientas.Ieškovas neįrodė atitvaros konstrukcijos defekto, t.y. neatitikimo namo statymo metu galiojusiems norminiams teisės aktams, todėl išorės konstrukcijos atžvilgiu garantinis terminas netaikomas. Pažymėjo, jog dėl langų montavimo, varčios konstrukcijos trūkumų, įstiklinimo defektų atsakovas neatsako, kadangi šie defektai atsirado dėl ieškovo savarankiškų veiksmų susitariant ir įsigyjant techninės dokumentacijos neatitinkančius stiklo paketus ir juos netinkamai sumontuojant. Ieškovas, pateikdamas A. J. pasiūlymą ir sudarytą darbų sąmatą 4525,50 Lt dėl sudrėkusių lubų remonto, pažeidė atsakovo, kaip pardavėjo, prievolę pašalinti atsiradusius defektus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo UAB „Molesta“ apeliacinio skundo ribose.

Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu, jeigu jis yra priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas, o pagrįstu - kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 str.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Teismo vidinis įsitikinimas – tai įsitikinimas, pasiektas kruopščiai ir visapusiškai tiriant visas bylos aplinkybes ir išplaukiantis iš nustatytų bei tirtų aplinkybių. Rungimosi principas reikalauja, kad šalys įrodytų aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12 str., 178 str.) CPK 176 str. 1 d. teigiama, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Tai reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant, nei jo nesant. Kita vertus, teismas turi vertinti įrodymus vadovaudamasis ne tik įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais bei bendraisiais teisės principais, įskaitytinai sąžiningumo, protingumo ir teisingumo (CK 1. 5 str.). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog paminėtų nuostatų buvo laikytasi.

Dauguma atsakovo apeliacinio skundo argumentų yra susiję su įrodymų vertinimo problema. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai rėmėsi ieškovo pateiktais įrodymais, netinkamai vertino liudytojų parodymus bei atsakovo pateiktą mokslinį darbą, sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo. Teismo sprendimas dėl įrodymų nepakankamumo gali būti panaikinamas tik tada, kai apeliantas įrodo, kad nebuvo įrodymų, kuriais remiantis būtų galima padaryti išvadą dėl fakto tikrumo ar netikrumo ir apskritai joks protingas žmogus nebūtų pripažinęs faktų nustatytais. Nagrinėjamu atveju situaciją vertinti būtent taip prielaidų nesusiklostė.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas E. M. ir apeliantas UAB „Molesta“ 2002-08-30 sudarė preliminariąją būsimo būsto pirkimo pardavimo sutartį Nr. 3 (b.l. 9-16), pagal kurią ieškovas E. M. (pirkėjas) įsipareigojo finansuoti buto statybą, o apeliantas UAB „Molesta“ (pardavėjas ir statytojas) įsipareigojo pastatyti butą iš pirkėjo lėšų. Šalys nustatė, jog pirkėjas įgyja visišką nuosavybės teisė į gyvenamąjį butą, kai sumoka visą sutartinę kainą bei pasirašo buto perdavimo - priėmimo aktą (sutarties 1.1 p.). Byloje pateikta Nekilnojamojo turto registro pažyma (b.l. 61) patvirtina, jog 2003-06-23 priėmimo-perdavimo akto Nr. 52 pagrindu butas, esantis (duomenys neskelbtini), perėjo ieškovo (pirkėjo) nuosavybėn.

Šalių santykius reglamentuoja CK 6.401 str. specialiosios normos. Nagrinėjamos bylos atveju specifinė būsimo gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutarties subjektinė sudėtis (pirkėjas – fizinis asmuo, pardavėjas – juridinis asmuo), sutarties šalių tikslai (pirkėjo – savo ar savo šeimos narių aprūpinimas būstu, pardavėjo – veiklos vykdymas su verslu susijusiais tikslais) lemia tai, kad ši sutartis laikytina vartojimo sutartimi (CK 1.139 str. 1 d.) ir jai taikytinos vartotojo (šiuo atveju – pirkėjo) interesus apsaugančios specialiosios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-07-30 nutartis c.b. Nr. 3K-3-353/2010; 2008-12-23 nutartis c.b. Nr. 3K-3-608/2008). Prievolėms, kylančioms iš tokių santykių, keliami didesni sąžiningumo ir teisingumo reikalavimai, o tam tikros abejonės aiškinamos ekonomiškai silpnesnės šalies naudai. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vartotojų teisių apsauga yra konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas (Konstitucijos 46 str. 5 ., CK 6.188 str.), su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-10-07 nutartis c.b. Nr. 3K-3-1137/2002).

Pagal CK 6.350 str. 1 d. įtvirtintą vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties apibrėžtį, vartojimo pirkimo–pardavimo sutartimi pardavėjas – asmuo, kuris verčiasi prekyba, pardavėjo atstovas įsipareigoja parduoti prekę – kilnojamąjį daiktą pirkėjui – fiziniam asmeniui pastarojo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, o pirkėjas įsipareigoja sumokėti kainą. Taigi vartojimo pirkimo–pardavimo sutartimis CK 6.350–6.370 str. prasme kvalifikuojamos pirkimo–pardavimo sutartys, kurių dalykas yra kilnojamasis daiktas. Tačiau toks teisinis reguliavimas neturi būti suprantamas kaip reiškiantis, kad pirkimo–pardavimo sutartys, kurių dalykas yra nekilnojamasis daiktas, negali būti vartojimo sutartys. Kai vartotojas perka nekilnojamąjį daiktą, tokiems sutartiniams santykiams taikomos ne CK šeštosios knygos IV dalies XXIII skyriaus ketvirtojo skirsnio „Vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių ypatumai“, o aštuntojo skirsnio „Nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartys“ (CK 6.392–6.401 str.) normos. Tačiau tai nepaneigia tokios pirkimo–pardavimo sutarties, kaip vartojimo sutarties, pobūdžio ir bendrųjų vartotojo apsaugą įtvirtinančių teisės normų (CK 1.39 str. 1 d., 6.188 str., kt.) taikymo, tame tarpe ir platesnio vartotojo teisių gynimo būdų nustatymo.

CK 6.363 str. 2 d. nustato, kad parduodamas daiktas turi būti tinkamos kokybės, t. y. daikto savybės neturi būti blogesnės, nei numatyta tam daiktui taikomame techniniame reglamente (jeigu toks yra) ir daikto pirkimo-pardavimo sutartyje. Kaip jau minėta, vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina. CK 6.363 str. 4 - 8 d. nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo užsakovui (pirkėjui) suteikiama teisė rinktis jam naudingiausią pažeistos teisės dėl netinkamos kokybės daikto pardavimo (pagaminimo) gynimo būdą. Taigi CK 3.363 str. nustatytų gynimo būdų taikymą lemia netinkama daikto kokybė ir vartotojo pasirinkimas. Be to, minėto straipsnio 5 d. numatyta, jog visais atvejais pirkėjas turi teisę į nuostolių, atsiradusių dėl netinkamos kokybės prekės pardavimo, atlyginimą.

Nagrinėjamu atveju ieškovas kreipėsi į teismą, siekdamas įsigyto buto būsimų remonto išlaidų kompensavimo, t.y. prašė atlyginti daikto trūkumo pašalinimo išlaidas, kadangi pardavėjas šių trūkumų nepašalino (CPK 6.363 str. 4 d. 4 p.) bei prašė priteisti patirtus nuostolius, patirtus dėl netinkamos kokybės buto pardavimo - eksperto darbo išlaidas (CPK 6.363 str. 5 d.). Šie reikalavimai skundžiamu teismo sprendimu buvo visiškai patenkinti.

Apeliantas tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi ieškovo kartu su ieškiniu pateiktomis 2007-06-03 ir 2009-06-29 ekspertizėmis Nr. 07/2007, Nr. 04/2009, kadangi šios ekspertizės atliktos vadovaujantis vėliau patvirtinta technine reglamentacija, negu gyvenamasis namas buvo pripažintas tinkamu naudotis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog bylos nagrinėjimo metu apeliantas, siekdamas paneigti minėtose ekspertizėse nustatytas išvadas bei pagrįsti, jog gyvenamojo namo statybos darbai buvo atlikti tinkamai, nepasinaudojo savo procesine teise ir neprašė skirti teismo ekspertizę, kuri galėtų patvirtinti ar paneigti ieškovo pasitelkto eksperto padarytas išvadas, jog jam perduotas nekilnojamasis daiktas neatitinka tokios rūšies daiktams keliamų kokybės reikalavimų. Priešingai, bylos duomenys patvirtina tai, jog apeliantas po ieškovo pretenzijų pareiškimo atliko visą eilę veiksmų, liudijančių, jog jis pripažįsta esąs atsakingas už parduoto buto trūkumus, dėl kurių ant ieškovo buto lubų kaupiasi drėgmė bei dalį trūkumų sutiko pašalinti (b.l. 51-57, 77-82). Iš byloje pateikto 2004-01-13 Vilniaus apskrities viršininko administracijos rašto Nr. (100)-M20-28 (b.l. 29) matyti, jog ieškovo skundo argumentai dėl buto kokybės pasitvirtino vizualiai įvertinus esamą padėtį, statytojo atstovas su defektais sutiko ir buvo įpareigotas atlikti buto sienų ir langų technines ekspertizes.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai įvertino apelianto pateiktą mokslinį darbą „Gyvenamojo pastato (duomenys neskelbtini) atitvarų realių šiluminių varžų tyrimas“, dėl ko buvo padaryta nepagrįsta išvada, jog šis mokslininkų darbas nepaneigia atitvaros konstrukcijos nekokybiškumo. Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais negali sutikti. Visų prima, mokslinis darbas nėra didesnės galios rašytinis įrodymas, nei ieškovo pateiktas eksperto vertinimas. Didesnę įrodomąją galią galėtų turėti nebent teismo paskirtos ekspertizės išvados, tačiau, kaip buvo minėta, apeliantas tokios savo procesinės teisės nerealizavo ir šia įrodinėjimo priemone nesiekė pasinaudoti, kad būtų nuginčyti ieškovo pateikti įrodymai. Antra, CPK 185 str. įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas. Teismo vidinis įsitikinimas – tai įsitikinimas, pasiektas kruopščiai ir visapusiškai tiriant visas bylos aplinkybes ir išplaukiantis iš nustatytų bei tirtų aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo ir įrodinėjimą civiliniame procese reglamentuojančių taisyklių nepažeidė. Iš bylos medžiagos matyti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nešališkai, visapusiškai ir objektyviai, pagal savo vidinį įsitikinimą, teismo posėdyje išnagrinėjo ir įvertino visas bylos aplinkybes, nė vieno įrodymo atžvilgiu teismas nebuvo iš anksto vienaip ar kitaip nusiteikęs. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog be minėto VGTU mokslinio darbo „Gyvenamojo pastato (duomenys neskelbtini) atitvarų realių šiluminių varžų tyrimas“ apelianto užsakymu buvo atliktas ir nagrinėjamoje byloje pateiktas ir kitas tyrimas – „Buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini), termovizinis tyrimas“, kurį 2004-01-07 atliko UAB „Šilumos ūkio servisas“ (b.l. 30-38). Pastarojo tyrimo išvadose teigiama, jog siekiant sumažinti buto šilumos nuostolius, tikslinga papildomai apšiltinti buto sienos dalis palei langų perimetrą (b.l. 36). Todėl pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas įgijo netinkamos kokybės butą, jau ilgą laiką negali pasiekti, kad problemos būtų pašalintos ir trūkumai ištaisyti, dėl ko pagrįstai teisme reikalavo kompensuoti daikto trūkumų pašalinimo išlaidas bei dėl to patirtus nuostolius – ekspertui sumokėtas sumas.

Apeliacinio skundo argumentai, jog ieškovui priteisus buto remonto išlaidas pagal A. J. sudarytą darbų sąmatą (b.l. 139-140) buvo suvaržyta apelianto preliminariąją būsimo buto pirkimo-pardavimo sutartimi prisiimta prievolė pačiam pašalinti atsiradusius defektus (sudrėkusias lubas), laikytini nepagrįstais. Iš byloje pateiktos šalių susirašinėjimo medžiagos nustatyta (b.l. 54-57) jog šalių santykiai dėl drėgmės pažeistų lubų perdažymo buvo pakankamai konfliktiški, sprendimo dėl šių darbų atlikimo šalys priimti negalėjo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog ginčo butą ieškovas (vartotojas) įgijo dar 2003-06-23, paaiškėjus defektams kreipėsi tiek į valstybinės priežiūros institucijas, tiek į atsakovą dėl statybos darbų broko pašalinimo, turėjo ir tiesioginių išlaidų - 2007 m. ir 2009 m. ieškovas savo lėšomis apmokėjo dvi buto įstiklintų išorės atitvarų ekspertizes. Šių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pripažįsta, jog pagrįstai buvo sprendžiamas būsimų remonto išlaidų priteisimo klausimas pagal ieškovo pateiktas tokių išlaidų sąmatas.

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą (b.l. 213), todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos iš apelianto šiuo atveju nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Molėtų rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.