- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-19
- Bylos Nr.
- 1A-433/2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys (pirm.), Rūta Mickevičienė, Albinas Bielskis
- Nuteistasis
- R. M.
- Advokatai
- Gintaras Petukauskas
- Kategorijos
- 1.2.23.3Neteisėtas disponavimas dideliu ar labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų (BK 260 str. 2, 3 d.)
- 1.1.8.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. gynėjo advokato Gintaro Petukausko apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausme 10 metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2012 m. birželio 14 d.
R. M. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.
Iš R. M. nuspręsta konfiskuoti ir iš jo išieškoti 300 litų iš 910 litų, laikomų Klaipėdos apskrities Vyriausiame policijos komisariate pagal kasos pajamų orderį, serija TSP, Nr. 0927078, likusius 610 litų ir 70 JAV dolerių, laikomų Klaipėdos apskrities Vyriausiame policijos komisariate pagal kasos pajamų orderį, serija TSP, Nr. 0927081, nuspręsta grąžinti nuteistajam R. M..
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. M. nuteistas už tai, kad ne vėliau kaip nuo 2012 m. gegužės 18 dienos bute, esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti, laikė 1510,544 gramų kanapių dervos ir 53,713 gramus kanapių ir jų dalių, 2012 m. gegužės 18 d. apie 20 val. dalį šių narkotinių medžiagų – 9,55 gramus kanapių dervos – prie Šilutės pl. 103 namo už 300 litų pardavė nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus atlikusiam anoniminiam liudytojui Nr. 183, po to likusias narkotines medžiagas – 1500,994 gramų kanapių dervos ir 53,713 gramus kanapių ir jų dalių – laikė iki 2012 m. birželio 14 dienos 9 val. 14 min., kol policijos pareigūnai kratos nurodytoje gyvenamojoje vietoje metu šias medžiagas rado ir paėmė.
Šalies argumentai
Nuteistojo R. M. gynėjas advokatas Gintaras Petukauskas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 3 d. nuosprendį: vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskirti R. M. ne didesnę kaip 5 metų laisvės atėmimo bausmę.
Apeliantas cituoja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl teisingumo principo įgyvendinimo (1995 m. kovo 8 d., 1998 m. spalio 27 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai), šio teismo išaiškinimus, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija) (2004 m. sausio 26 d. nutarimas) bei išaiškinimus dėl teisinės atsakomybės esmės ir paskirties (1997 m. balandžio 8 d. nutarimas), taip pat cituoja ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 2 straipsnį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį.
Gynėjas nurodo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, bausmė teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismai, vadovaudamiesi bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123/2008, 2K-189/2008, 2K/251/2008, 2K/39/2009, 2K-84/2009, 2K-3/2010, 2K-7/2010, 2K-128/2011).
Apeliaciniame skunde teigiama, kad taikant Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje Nr. 2K-390/2011 sutiko, kad tinkamomis išimtinėmis bylos aplinkybėmis yra tai, kad kaltininkas nebuvo nusikaltimo iniciatorius, veikė įtakojamas kito asmens ir vykdydamas jo nurodymus, neturėjo tikslo narkotines ir psichotropines medžiagas platinti kitiems pašaliniams asmenims, iš nusikalstamos veikos neturėjo jokios naudos. Tokios pozicijos laikomasi ir kituose minėto teismo sprendimuose (nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-528/2011).
Apeliantas pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, taikant Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį, turi būti atsižvelgiama į teigiamą kaltininko asmenybės apibūdinimą (nusikalto pirmą kartą, ankščiau nebuvo padaręs jokių kitų teisės pažeidimų, gerai mokėsi, sportavo) ir teisingos išvados padarymą, kad kaltininko padarytas nusikaltimas nebuvo dėsninga jo ankstesnio elgesio pasekmė. Tokios aplinkybės, kartu su aplinkybėmis, apibūdinančiomis kaltininko padaryto nusikaltimo pavojingumą, sudaro pakankamą pagrindą kaltinamajam taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir sumažinti pirmosios instancijos teismo paskirtą teisingumo principo neatitinkančią griežtą laisvės atėmimo bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-300/2012).
Apeliaciniame skunde taip pat cituojama Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 1 dalis, nurodoma, kad individualizuojant bausmę, ne mažiau svarbu tinkamai įvertinti Lietuvos Respublikos BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes skiriant bausmę bei Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, visų pirma – padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltės rūšį, nusikaltimo padarymo motyvus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias aplinkybes.
Advokatas pažymi, kad pagal teismų praktiką, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pripažįstama tik viena kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė, esant bent vienam iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Tačiau, gynėjo teigimu, nustačius kelis alternatyvius pagrindus, teismas juos privalo nurodyti visus, nes tai turi reikšmę bausmės individualizavimui, nors ir pripažįstama tik viena kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo ir tai, kad švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmė skiriama tik esant Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje arba 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams. Gynėjas pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog, taikydamas Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytas bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų (nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-264/2005, 2K-77/2007, 2K-482/2007).
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas ne tik nustatė reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes - nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, kaltininkas pripažino kaltę ir nuoširdžiai gailisi ir pan., tačiau akcentavo ir pabrėžė tai, kad R. M. savo elgesį vertino labai kritiškai, byloje nėra neigiamai R. M. apibūdinančių duomenų iki nusikalstamos veikos padarymo ir jos darymo metu, taip pat nėra ir duomenų, kad per beveik mėnesio laikotarpį, kai jis pardavė nedidelį kiekį narkotinių medžiagų, jis šių medžiagų būtų pardavęs daugiau. Esant šioms aplinkybėms, gynėjas teigia manantis, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra prieštaringos – vienu atveju teismas akcentuoja ir pažymi itin teigiamai R. M. charakterizuojančias aplinkybes bei duomenis, kurie patvirtina aiškiai mažesnį padarytos veikos pavojingumo visuomenei laipsnį, o kitu atveju nurodo, kad tai nėra pagrindas taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį.
Šalies argumentai
Apeliantas, cituodamas Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį, nurodo, kad teismas, vadovaudamasis teisingumo principu, gali paskirti ne tik švelnesnę bausmės rūšį, bet ir paskirti kaltininkui tos pačios rūšies, bet mažesnę už minimalią straipsnio sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę. Šiuo atveju gynėjas sutinka, kad byloje nėra jokių aplinkybių, kad R. M. būtų paskirta ne laisvės atėmimo bausmė.
Apibendrindamas visa tai, kas išdėstyta, apeliantas daro išvadą, kad bylos aplinkybių visuma, nusikalstamos veikos padarymo ištakos ir kilmė, nežymios pasekmės, kaltininko itin teigiama charakteristika leidžia teigti, jog jam paskirta minimali Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta 10 metų laisvės atėmimo bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašė šį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliaciniame skunde nėra ginčijama nuteistojo R. M. kaltė padarius Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą, nesutinkama tik su paskirtos bausmės dydžiu, teigiama, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį ir skirti nuteistajam žymiai švelnesnę bausmę.
Apeliaciniame skunde, nurodant nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-264/2005, 2K-77/2007, 2K-482/2007 teisingai pasakyta, kad taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima, kai nėra Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų. Tačiau pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas yra tik teismo teisė, bet ne pareiga. Pirmosios instancijos teismas tokį klausimą svarstė ir motyvuotai tokio įstatymo taikymo galimybę atmetė.
Nors apeliantas teigia, kad R. M. paskirta laisvės atėmimo bausmė prieštarauja teisingumo principui, su tuo sutikti nėra pagrindo. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad, taikydamas Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tokių išimtinių aplinkybių šioje baudžiamojoje byloje nėra. R. M. padarė tyčinį labai sunkų ir pavojingą visuomenei nusikaltimą. Jo neteisėtai laikytų narkotinių medžiagų kiekis daugiau kaip 10 kartų viršija ribą, kuriai esant laikomų narkotinių medžiagų kiekis vertinamas kaip labai didelis. Be to, padarytos veikos didesnį pavojingumą patvirtina ir tai, kad jis narkotines medžiagas ne tik laikė, bet dalį jų ir pardavė.
Nuteistojo asmenybė taip pat nėra kažkuo ypatinga, dėl ko jam būtų pagrindas skirti švelnesnę už minimalią bausmę. Jis neteistas, yra jauno amžiaus, palaiko ryšius su motina, nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nustatyta viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Šie duomenys nuteistąjį apibūdina teigiamai, tačiau, kaip teisingai pažymėjo nuosprendyje pirmosios instancijos teismas, tai nėra išimtinės aplinkybės, dėl kurių net ir minimali sankcijoje numatyta bausmė būtų laikoma aiškiai neteisinga. Visas šiais aplinkybes pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir pagrįstai paskyrė R. M. minimalią 10 metų laisvės atėmimo bausmę, kuri teisingumo principo nepažeidžia ir kurios keisti nėra pagrindo.
Tokia išvada atitinka ir teismų praktiką.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123/2008, 2K-189/2008, 2K/251/2008, 2K/39/2009, 2K-84/2009, 2K-3/2010, 2K-7/2010, 2K-128/2011, kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, iš tikro formuojama nuostata, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismai, vadovaudamiesi bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti.
Tačiau visose šiose bylose, išskyrus vieną, argumentai, kuriais buvo prašoma taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį, buvo atmesti. Vienintelėje iš šių bylų – Nr. 2K-84/2009 Lietuvos Aukščiausiojo T. B. bylų skyriaus teisėjų kolegija sutiko su tuo, kad pagrindas taikyti šią teisės normą yra. Nutartimi teisėjų kolegija atmetė Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą. Kolegija nurodė, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose pagrindžiant BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą nurodomi tokie motyvai: nusikalstamų veikų padarymo metu susiformavusių polinkių nusikalsti nebuvimas; veikų padarymas kelių dienų laikotarpiu rodo nusikalstamų veikų spontaniškumą; asmens, ką tik sulaukusio pilnametystės, neteisto, nebausto ir charakterizuoto išimtinai teigiamai, esant antraeiliam vaidmeniui padarant nusikalstamas veikas, darant įtaką vyresniems teistiems asmenims, mažesnis pavojingumas; taip pat šeimos sukūrimas Ispanijoje, dviejų mažamečių vaikų išlaikymas, verslo įkūrimas, mokymasis; duomenys, iš kurių matyti, jog asmuo, prieš daugiau nei devynerius metus padaręs nusikalstamas veikas, po kurių padarymo nors ir slapstėsi Ispanijoje, tačiau nebuvo baustas administracine ar baudžiamąja tvarka, apibūdinamas daugelio verslo partnerių ir pažįstamų Ispanijoje kaip patikimas žmogus; ekstradicijos išlaidų ir žalos atlyginimas. Švelnesnės bausmės skyrimas nagrinėjamoje byloje motyvuotas itin išsamiai, neišskiriant nė vienos faktinės aplinkybės kaip išimtinės, bet vertinant bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, todėl teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą kasacine tvarka, neturi pagrindo konstatuoti, kad bausmė V. D. švelninta netinkamai taikant baudžiamojo įstatymo nuostatas.
Kaip matyti, situacija pacituotoje byloje esmingai skyrėsi nuo R. M. bylos. Nuteistasis V. D. taip pat teigiamai charakterizuojamas, bet jis sukūrė šeimą, augina du mažamečius vaikus, nusikalto vos sulaukęs pilnametystės, jo vaidmuo buvo antraeilis, darant įtaką vyresniems teistiems asmenims, nuo nusikalstamų veikų padarymo praėjo daugiau kaip 9 metai, jis atlygino žalą ir ekstradicijos išlaidas. Todėl taikyti A. D. bylą, kaip precedentą, šiai bylai nėra pagrindo.
Tas pats pasakytina ir apie konkrečius apeliaciniame skunde pateiktus pavyzdžius iš bylų, kai kaltininkui taikytas Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalis ir paskirta švelnesnė bausmė, nes situacijos bylose taip pat stipriai skiriasi.
Nutartyje Nr. 2K-390/2011 Lietuvos Aukščiausiojo T. B. bylų skyriaus teisėjų kolegija nurodė, kad „nuteistoji V. L. BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą padarė iš motiniškų jausmų, pastūmėta ir sukurstyta savo sūnaus, kuris atlieka laisvės atėmimo bausmę ir yra priklausomas nuo narkotikų. Byloje esančioje Vilniaus priklausomybės ligų centro pažymoje nurodoma, kad A. L. įrašytas į priežiūros grupę su diagnoze – psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant opioidus, priklausomybės sindromas (t. 1; b. l. 172). Darydama šį nusikaltimą kasatorė veikė ne savarankiškai, bet vykdė sūnaus nurodymus dėl narkotinės medžiagos įgijimo ir perdavimo į laisvės atėmimo įstaigą, t. y. iš esmės atliko tik tarpininkės funkciją. Ji neturėjo tikslo šios medžiagos platinti pašaliniams asmenims ir iš to negavo jokios naudos“.
Nutartyje Nr. 2K-528/2011 Lietuvos Aukščiausiojo T. B. bylų skyriaus teisėjų kolegija nurodė, kad nuteistosios įvykdytas nusikaltimas yra mažiau pavojingas nei kiti tos pačios rūšies nusikaltimai. Byloje nėra duomenų apie tai, kad ji būtų įgijusi, laikiusi, gabenusi, platinusi narkotines ir psichotropines medžiagas kitiems asmenims, išskyrus sūnų. Iš nuteistosios asmenybę apibūdinančių duomenų matyti, kad iki nusikaltimo padarymo ji ilgą laiką dirbo medicinos seserimi, o vėliau bendruomenės slaugytoja, darbdavio yra teigiamai apibūdinama, anksčiau nėra bausta administracinėmis nuobaudomis, teisiama pirmą kartą, nusikaltimą padarė ne savo iniciatyva, bet sukurstyta laisvės atėmimo bausmę atliekančio sūnaus. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistoji turi tik 40 procentų darbingumo, nuteistoji nusikaltimą padarė nepalankiai susiklosčius gyvenimo aplinkybėms, būdama specifinės psichikos būsenos, kurios poveikį sustiprino jos individualios savybės.
Nutartyje Nr. 2K-300/2012 Lietuvos Aukščiausiojo T. B. bylų skyriaus teisėjų kolegija atmetė kasacinį Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą nuteistajai ir sugriežtinti jai paskirtą bausmę. Kolegija atsižvelgė, kad nuteistoji Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė vedina motiniškų jausmų, pastūmėta savo sūnaus, kuris atlieka laisvės atėmimo bausmę ir yra priklausomas nuo narkotinių medžiagų, ji nebuvo nusikaltimo iniciatorė, darydama nusikalstamą veiką, veikė ne savarankiškai, bet vykdė savo sūnaus nurodymus ir atliko tik tarpininkės funkciją, neturėjo tikslo narkotines ir psichotropines medžiagas platinti jokiems pašaliniams asmenims, iš nusikalstamos veikos neturėjo jokios naudos, adresato narkotinės ir psichotropinės medžiagos nepasiekė. Kolegija sprendžia, kad tokios aplinkybės pagrįstai pripažintos išimtinėmis, atskleidžiančiomis mažesnį G. M. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą.
Kaip matyti, visose šiose bylose nuteistos motinos, kurios vaikams į laisvės atėmimo vietas nešė narkotines ar psichotropines medžiagas. Visos jos nusikalto ne dėl savanaudiškų motyvų, o tik veikdamos pagal vaikų prašymus. Tuo tarpu R. M. nusikalto savo iniciatyva ir darė tai dėl savanaudiškų paskatų. Tai rodo kur kas didesnį tiek jo paties, tiek jo padarytos veikos pavojingumą visuomenei.
Todėl ir atsižvelgiant į teismų praktiką taikyti nuteistajam Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo R. M. gynėjo advokato Gintaro Petukausko apeliacinį skundą atmesti.