Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Antano A. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. A. R. ieškinį atsakovui A. T., trečiajam asmeniui Šiaulių miesto savivaldybės 7-ąjam notarų biurui dėl piniginės kompensacijos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

1. V. T. asmeninės nuosavybės teise priklausė skirtingi nekilnojamojo turto objektai: laikotarpiu nuo 1992-06-27 iki 1994-04-13 priklausė butas, esantis (duomenys neskelbtini); laikotarpiu nuo 1999-04-26 iki 2003-12-23 butas, esantis (duomenys neskelbtini); laikotarpiu nuo 2005-12-06 iki 2012-06-27 butas, esantis (duomenys neskelbtini); laikotarpiu nuo 2012-06-27 iki 2013-03-28 butas, esantis (duomenys neskelbtini). Remiantis 1964 m. CK 43 straipsniu, fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma jo sudarymo metu yra didesnė kaip 500 Lt, išskyrus įvykdomus jų sudarymo metu, turėjo būti sudaromi rašytine forma, todėl jei jungtinės veiklos sutarties tikslo vertinė išraiška viršijo 500 Lt sumą, tokioms sutartims taikytinas rašytinės formos reikalavimas. Įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais (1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad nors nagrinėjamu atveju nebuvo nė vieno iš CK 1.93 straipsnio 6 dalyje pagrindų, leidžiančių, nesant rašytinės sutarties, liudytojų parodymais įrodinėti faktą, kad ieškovas galimai prisidėjo prie V. T. priklausiusio turto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo ar kūrimo, Šiaulių apylinkės teismas absoliučiai neribojo ieškovui galimybių įrodinėti ieškinio pagrįstumo ir suteikė visas galimybes teikti bet kokius įrodymus, taip pat ieškinį įrodinėti remiantis liudytojų parodymais.

2. Atkreipia dėmesį, kad ieškovui, siekiančiam įrodyti aplinkybes, kad jis ir V. T. nuolat siekė sukurti bendrą dalinę nuosavybę, reikėjo įrodyti, kad jis prisidėjo lėšomis, darbu, išlaikymu prie kiekvieno konkretaus sugyventinės įgyto turto objekto, tarp jų prie buto, esančio (duomenys neskelbtini), kūrimo, išlaikymo, pagerinimo. Ieškovas be savo deklaratyvių teiginių ir samprotavimų nepateikė teismui absoliučiai jokių įrodymų, patvirtinančių, kad buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti kokį nors turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise.

3. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nei vienas liudytojas nepatvirtino aplinkybių, kad ieškovas ir V. T. siekė kartu sukurti bendrą dalinę nuosavybę. Priešingai, liudytojas D. D. nurodė, kad atsakovo užsakymu remontavo butą, esantį (duomenys neskelbtini), liudytoja R. G. paaiškino, kad būtent atsakovas prisidėjo prie minėto buto įgijimo ir remonto. Teismo posėdžių metu pats ieškovas nurodė, kad niekaip, t. y. jokia forma neprisidėjo prie buto, esančio (duomenys neskelbtini), kūrimo, įsigijimo, remonto, nežino jo įsigijimo aplinkybių, kadangi šis butas buvo įgytas be jo žinios. Nors ieškovas jokiais įrodymais neįrodė, kad prisidėjo prie V. T. priklausiusio jos vardu registruoto buto, esančio (duomenys neskelbtini), įgijimo, pats ieškovas nurodė, kad 2003 m. pardavus šį būtajam buvo atiduota pusė pinigų, gautų už šį butą, akivaizdu, jog visos lėšos, kuriomis jis neva prisidėjo prie šio buto įsigijimo, jam buvo grąžintos. Šios paties ieškovo nurodytos aplinkybės patvirtina, jog mirusioji V. T. nesiekė bendrai su ieškovu toliau kurti bendrą dalinę nuosavybę.

4. Pabrėžia, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovas buvo nenuoseklus, nuolat keitė savo pozicijas ir nuomonę, teikdavo prieštaraujančius teiginius. Ieškovas nurodė, kad butą, esantį (duomenys neskelbtini), sugyventiniai neva nusprendė parduoti nesugebėdami jo išlaikyti, tai paneigė rašytiniai įrodymai - 2005-12-06 sutartis, pagal kurią V. T. įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), už 35000 Lt, beveik tris kartus brangiau, nei buvo parduotas butas, esantis (duomenys neskelbtini). Teismas, remdamasis liudytojų parodymais ir rašytiniais įrodymais nustatė, kad atsakovas, o ne ieškovas, prisidėjo prie V. T. vardu sudarytų sandorių dėl būtų, esančių (duomenys neskelbtini), teismui buvo pateiktas mokėjimo nurodymas, iš kuriuo matyti, kad 15 600 Lt ankstesnei buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkei sumokėjo atsakovas, o ne ieškovas, taip pat įvairūs statybinių medžiagų pirkimo čekiai ir pan. Tai teismo posėdžių metu patvirtino ir pats ieškovas, todėl apeliaciniame skunde nepagrįstai iš naujo yra keliamos šios aplinkybės.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl turto kvalifikavimo sugyventinių bendrąja daline nuosavybe mirus ieškovo A. A. R. buvusiai sugyventinei V. T. turtą testamentu paveldėjus sugyventinės V. T. sūnui atsakovui A. T..

Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 1999-04-13 pirkimo pardavimo sutartimi ieškovas A. A. R. pardavė (duomenys neskelbtini) akcijas už 12.306,00 Lt naujam savininkui (5 b.l.). Butas, esantis (duomenys neskelbtini), V. T. buvo įsigytas iš (duomenys neskelbtini) 1999-04-26 sudarius pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią (duomenys neskelbtini) pardavė, o V. T. už 12.306,00 Lt nupirko butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (6 b.l.). 1999-05-11 Šiaulių apygardos teismo nutartimi, bylos šalims susitaikius, nutraukta civilinė byla dėl V. T. ir atsakovo A. T. iškeldinimo iš buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini) (7-8 b.l.). Iš nekilnojamojo turto registro pažymų matyti, kad minėtas butas 2003-12-13 buvo parduotas (11-12 b.l.), V. T. 2005-12-06 pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo butą, adresu (duomenys neskelbtini), kuris 2012-06-27 mainų sutarties pagrindu buvo perleistas kitam savininkui (15-16, 19-20 b.l.), o V. T. po mainų sandorio, primokėjusi 15.000,00 Lt, įgijo butą (duomenys neskelbtini) (61-66 b.l.). Iš mokėjimo nurodymo matyti, kad 15.600,00 Lt ankstesnei buto, adresu (duomenys neskelbtini), savininkei sumokėjo atsakovas A. T. (67 b.l.). Atsakovui A. T. ir IĮ „Euronamai“ 2013-07-09 sudarius pirkimo-pardavimo sandorį, butas (duomenys neskelbtini), parduotas (68-73 b.l.). Iš pažymų apie kliento indėlius matyti, kad tiek ieškovas (75 b.l.), tiek V. T. turėjo indėlių banke (81-83 b.l.). V. T. su A. T. išsituokė 1992 m. (86 b.l.). Atsakovas A. T. iš (duomenys neskelbtini) banko 2005-11-25 paėmė 50.000,00 Lt vartojimo kreditą (90-97 b.l.), pirkinių čekiai ir PVM sąskaitos faktūros įrodo, kad 2007 metais ir 2012 metais buvo perkama statybinių prekių (98-108 b.l.). Atsakovas 2012-06-26 už 51.520,00 Lt pardavė jam nuosavybės teise priklausiusį žemės sklypą (109-114 b. l.).

Apeliaciniame skunde ieškovas teigia, kad teismas pažeidė procesinės ir materialiosios teisės normas bei pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, įtvirtinto CPK 12 straipsnyje. Šis principas reiškia, kad įrodinėjimo dalyką byloje nustato ginčo šalys, o teismas, spręsdamas bylą, vertina tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus. Bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė įtvirtinta CPK 178 straipsnyje. Jame nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Ieškinio reikalavimas gali būti patenkintas tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta įrodytomis faktines aplinkybes, kuriomis jis grindžiamas. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-381/2009). Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė materialiosios ir procesinės teisės normų pažeidimų, nepažeidė įrodinėjimo taisyklių.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje ginčas kilo dėl kartu gyvenusių nesusituokusių asmenų (sugyventinių) įgyto turto teisinio statuso, t. y. ginčas susijęs su kartu gyvenusių nesusituokusių asmenų (sugyventinių) turtinius santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimu ir taikymu, remdamasi teismų praktika, nurodo, kad tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. Z. v. R. A. L., Nr. 3K-7-332/2006). Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. L. L. , byla Nr. 3K-3-235/2008; 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. M. v. O. D. V. , byla Nr. 3K-3-134/2011). Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais. Pažymėtina, kad būtent ieškovas A. A. R. turi pateikti objektyvius įrodymus, pagrindžiančius jo ir jo mirusios sugyventinės V. T. siekį kurti bendrą turtą.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas A. A. R. byloje neįrodė, kad jo ir V. T. tikslas buvo sukurti ar įgyti bendrosios nuosavybės teise tam tikrą turtą, pažymėjo, kad visi trys butai: (duomenys neskelbtini), buvo registruoti V. T. vardu. Teismas konstatavo, kad ieškovo paaiškinimas, kad butus beveik 19 metų sugyventinės vardu registravo iš meilės neatitinka minimaliai apdairaus ir atsargaus žmogaus elgsenos, pažymėjo, kad ieškovui, kaip tariamam buto savininkui, nebuvo žinomos butų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) mainų sandorio aplinkybės.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, atsižvelgiant į aplinkybę, jog CPK nenustatyta draudimo remtis kokiais nors įrodymais sprendžiant kartu gyvenusių nesusituokusių asmenų (sugyventinių) turtinius klausimus, tai šalys gali remtis visais CPK 177 straipsnyje išvardytais įrodymais, jeigu jie turi ryšį su nagrinėjama byla. Teismai laikosi tokios praktikos, kad kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), nagrinėjamos bylos atveju – buvę sugyventiniai, bendrai įgydami turtą, visų klausimų vienas su kitu neprivalo derinti tik rašytiniais susitarimais, kadangi toks reikalavimas neatitiktų sąžiningumo ir protingumo principų, įtvirtintų CK 1.5 straipsnyje, bei kasacinio teismo praktikos, jog nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis, kaip šalių bendras gyvenimas, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir savo darbu ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. M. v. O. D. V. , byla Nr. 3K-3-134/2011). Vadinasi, galima remtis tiek rašytiniais įrodymais, tiek liudytojų parodymais, siekiant įrodyti siekį sukurti bendrąją dalinę nuosavybę.

Pažymėtina, kad V. T. asmeninės nuosavybės teise priklausė skirtingi nekilnojamojo turto objektai: laikotarpiu nuo 1992-06-27 iki 1994-04-13 priklausė butas, esantis (duomenys neskelbtini); laikotarpiu nuo 1999-04-26 iki 2003-12-23 butas, esantis (duomenys neskelbtini); laikotarpiu nuo 2005-12-06 iki 2012-06-27 butas, esantis (duomenys neskelbtini); laikotarpiu nuo 2012-06-27 iki 2013-03-28 butas, esantis (duomenys neskelbtini). Apeliantas teigė, kad sugyventinės vardu turėtą bendrą nekilnojamąjį turtą registravo vien sugyventinės vardu iš meilės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokį elgesį vertino kaip neapdairų. Neregistruodamas savo vardu turto asmuo prisiima riziką dėl nuosavybės fakto įrodinėjimo. Tačiau pažymėtina, kad tokio pobūdžio bylose nėra ribojama galimybė remtis visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, kadangi partnerystės santykiai yra itin specifiniai. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas įrodė, kad už 1999-04-13 pirkimo pardavimo sutartimi parduotas (duomenys neskelbtini) akcijas gautą 12.306,00 Lt sumą įdėjo į butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), kuris 2003-12-13 buvo parduotas, byloje nėra ginčo dėl fakto, kad po minėto buto pardavimo ieškovas ir jo sugyventinė pasidalijo pinigus. Iš banko pažymos, kuria remiasi apeliantas (75 b.l.), matyti, kad prieš pat 2005-12-06 buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį (2005-12-05) ieškovas nutraukė terminuoto banko indėlio sutartį ir į jo sąskaitą pervesta 3.469,63 Lt, o į rankas išmokėta 9.500,00 Lt suma, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši aplinkybė neįrodo, kad pinigai buvo panaudoti buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pirkimui, tokios išvados neleidžia daryti ir kiti byloje esantys įrodymai. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas, elgdamasis kaip minimaliai apdairus žmogus, turėjo dalyvauti sandorių sudaryme, dalyvauti sutarčių pasirašyme, tačiau tokių aplinkybių patvirtinančių duomenų nėra. Tuo tarpu bylos medžiaga patvirtina, kad būtent atsakovas prisidėjo prie buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo ir prie vėlesnių sandorių. Liudytojų parodymai patvirtina, kad atsakovas prisidėjo prie būto įgijimo ir remonto. Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija vertina, kad apelianto pateikta banko pažyma apie 13.000,00 banko indėlio sutarties nutraukimą likus dienai iki buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo laikytina šalutiniu įrodymu, nenuginčijančiu byloje esančių įrodymų viseto. Iš bylos medžiagoje esančių įrodymų matyti, kad nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigyto 2012-06-27 mainų sutarties (notarinio registro Nr. 5321) pagrindu savininkė yra V. T.. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas be savo paaiškinimų nepateikė teismui jokių įrodymų, kad savo lėšomis prisidėjo prie ginčo nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), įgijimo ar pagerinimo. Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė ieškinį.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė procesinės ir materialiosios teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo naikinti.

Vadovaujantis CPK 88, 92 straipsniais, iš šalių proporcingai jų atmestų ir patenkintų reikalavimų daliai priteisiamos valstybei su procesinių dokumentų siuntimu susijusios išlaidos. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovas prašo priteisti patirtas 700,00 Lt bylinėjimosi išlaidas ir pateikia teismui jas pagrindžiančius dokumentus (161-162 b.l.), todėl šios išlaidos priteistinos iš apeliantės.

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. A. R., a.k. (duomenys neskelbtini) 700,00 Lt (septynių šimtų litų) bylinėjimosi išlaidas atsakovo A. T., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai.