Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-07-22 · Administracinė byla Nr. I-7646-596/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-07-22
Bylos Nr.
I-7646-596/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02226-2016-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolita Rasiukevičienė
Pareiškėjas
R. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-7646-596/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02226-2016-4Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. liepos 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. K. skunde prašo teismo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nurodo, kad laikotarpiu nuo 2015 m. spalio mėn. iki 2016 m. gegužės mėn. buvo kalinamas Lukiškių TI-K. 2015 m. spalio mėn. atvyko iš Vilniaus areštinės, kurioje buvo laikomas 11 parų. Per šį laikotarpį tik vieną kartą turėjo galimybę nusiprausti po šiltu dušu, todėl atvykęs į Lukiškių TI-K paprašė išvesti jį į dušą, išduoti muilą, rankšluostį ir skutimosi peiliukus, tačiau pareigūnai tik pasijuokė iš jo ir pasiūlė rašyti prašymus, kurie būtų patenkinti vėliau. Dėl to ėjo į dušą be minėtų higienos priemonių. Duše rado muilo gabalėlį, kuriuo pasinaudojo, vietoje rankšluosčio šluostėsi savo marškinėliais. Po dušo grįžo į karantino kamerą, kurioje buvo šalta ir drėgna. Kameroje langai tinkamai neužsidarydavo, jų pasiekti nebuvo galimybės, patalpos buvo nešildomos, dėl to peršalo. Pažymėjo, kad jam buvo išduotas plonas, peršviečiamas užklotas, todėl naktį dažnai kėlėsi, buvo šalta miegoti. Bandė klijuoti langus muilu ir laikraščių skiautėmis, tačiau to padaryti nepavyko, nes negalėjo pasiekti lango per grotas. Dėl minėtų aplinkybių pasiskundė pareigūnams, todėl buvo perkeltas į kamerą Nr. 164, kurioje taip pat buvo šalta, drėgna, visos sienos supelijusios, sienoje buvo atviri laidai, tinkas byrėjo į maistą ant stalo. Kad nebyrėtų tinkas, sienas išklijavo laikraščiais, tačiau pareigūnai liepė juos nuimti. Paaiškino, kad patalynė ir čiužinys nedengti jokia medžiaga, buvo purvini ir niekas nenorėjo jų keisti, todėl ėjo miegoti su drabužiais, kad neapsikrėstų jokia liga nuo nehigieniškos patalynės ir čiužinio. Nurodo, kad sanitarinis mazgas užėmė pusę kameros ploto. Priešais tualetą įrengtose lentynėlėse turėjo laikyti maistą, tualetas neturėjo atskiros ventiliacijos, buvo be dangčio, todėl kameroje tvyrojo nemalonus kvapas. Dėl mažo kameros ploto, kuris turi būti ne 3,6 kv. m, bet 5 kv. m, negalėjo pakankamai judėti, visą dieną gulint jam blogėjo nuotaika, apėmė depresija, per 6 mėnesius jo svoris nukrito 15 kg. Pasivaikščiojimai vykdavo tamsiu paros metu, rytais 6.15 val. Pasivaikščiojimų kiemelių grindys buvo duobėtos, kuriose buvo vanduo, juose dažnai neveikdavo lempos, dėl to įlipdavo į balas, buvo keletą kartų išsinarinęs koją. Nurodo, kad kamerose nebuvo sąlygų skalbti ir džiovinti drabužius, susimokėti už tokias paslaugas nebuvo verta. Kamerose trūko oro naktimis, jos nebuvo vėdinamos natūraliu būdu, apšvietimo beveik nebuvo. Lukiškių TI-K administracijos naudojamos lemputės skleidė mirgančią šviesą, todėl jam skaudėjo akis, bet pareigūnai aiškino, kad tai yra normalu. Naktimis buvo priverstas miegoti prie ryškios naktinės šviesos. Pažymėjo, kad gaudavo 2-3 savaičių senumo laikraščius, į video salę nė karto nebuvo išvestas. Kadangi dėl šviesos skaudėjo akis – ilgai skaityti negalėdavo, judėti nebuvo vietos, visą laiką gulėdavo, jį apėmė depresija, sutriko miegas, liko prisiminimai apie absoliutų žmogiškumo ir orumo pažeminimą naudojantis tualetu (b. l. 1–2).

Atsiliepimas

Pateiktame atsiliepime atsakovės atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėjas nuo 2013-01-16 iki 2013-10-10 buvo kalinamas Lukiškių TI-K. Kadangi pareiškėjas kreipėsi į teismą 2015-07-23, pareiškėjo reikalavimams prašo taikyti ieškinio senaties terminą. Vėliau nurodo, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2015-10-09, o 2016-05-04 išvyko į Kybartų pataisos namus.

Pažymėjo, kad nuo 2010-04-11 įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. HN 76:2010 galiojo iki 2015-11-01. Lietuvos Respublikos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015), įsigaliojusi nuo 2015-11-01, taip pat nenumatė tokių gyvenamojo ploto standartų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir KD prie TM) direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Pažymėjo, kad atitinkamais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K visiškai atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus.

Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Nurodo, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau šis skaičius nuolat viršijamas. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems, todėl negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 str. nustatytų suimtųjų izoliavimo ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 str. nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką ir atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.

Pažymėjo, kad vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytas vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Nurodo, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), III skyriuje kalbama apie tardymo izoliatorių kamerų įrengimą. Taisyklėse nenustatyta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinat nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai.

Atkreipia dėmesį į tai, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, reikalingas inventorius ir priemonės yra išduodami į kameras. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Pažymėjo, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013-12-30 Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka minėtus darbus, patalpų priežiūrą ir profilaktinius patikrinimus. Pažymėjo, kad nuo 2015 metų Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri toliau vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Dėl kamerų remonto nurodo, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji patys piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją ir pan., todėl suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti remontą. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos, tačiau kamerų plotas yra pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai yra padaromos didesnės arba mažesnės lentynos. Pažymėjo, kad kamerų plotas yra pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų, taburečių ar kitų baldų.

Kameroje pagal Lietuvos higienos normas yra įrengtas sanitarinis mazgas, įrengta šalto vandens tiekimo sistema, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio sienele. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka nustatytus reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina kameras, problemų dėl pelėsio ir drėgmės neturi.

Lukiškių TI-K patalynė išduodama pagal normas, nustatytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139. Lukiškių TI-K yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius – vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Viršutinius drabužius galima skalbti apmokėjus už skalbimo paslaugą. Lukiškių TI-K yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su Pravieniškių valstybės įmone prie pataisos namų, kuri ir suteikia skalbinių skalbimo paslaugas už pinigus. Naudojimasis tokia paslauga yra suimtųjų bei nuteistųjų teisė, bet ne pareiga už negrynus pinigus, esančius jų asmeninėse sąskaitose, naudotis asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslaugomis. Suimtieji ir nuteistieji šia paslauga gali pasinaudoti ne rečiau kaip kartą per savaitę. Jei suimtasis neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų, jis gali raštu kreiptis dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems grąžinami sausi.

Nurodo, kad HN 76:2010 68 p. teigiama, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Vadovaujantis Lukiškių TI-K vidaus tvarkos taisyklėmis, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, todėl įstaiga savo veiksmai jokio pažeidimo nepadarė. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas „Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas“ įstaigoje vyrams muilas, tualetinis popieriaus išduodamas du kartus per mėnesį ir tai atitinka nustatytas normas. Taip pat, pagal nustatytas normas suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai.

Dėl pasivaikščiojimo gryname ore paaiškino, kad pagal SVĮ 29 str., suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Vedami pasivaikščioti suimtieji turi būti apsirengę pagal metų laiką ir oro temperatūrą. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Pažymėjo, kad pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei suimtasis pažeidžia Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką. Taip pat, nurodė, jog pasivaikščiojimas gryname ore yra suimtųjų teisė, bet ne pareiga. Paaiškino, kad pasivaikščiojimo kiemeliai Lukiškių TI-K išdėstyti I, II bei III korpusuose.

Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, prašomas priteisti neturtinės žalos dydis nepagrįstas, kadangi pareiškėjas tik pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, nepateikia jokių faktinių aplinkybių ir kitaip nepagrindžia skunde nurodytos sumos dydžio. Tam tikras suimtųjų ir/arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai turėjo įtakos atsirasti pareiškėjo nurodytai žalai. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Taip pat prašė priteisti iš pareiškėjo 1,5 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą (b. l. 20–29).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas 2015-10-09 atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 105, kurios plotas – 7,38 m², kurioje buvo 2 asmenys (asmeniui teko 3,69 m² kameros ploto); nuo 2015-10-10 iki 2015-10-11 buvo kameroje Nr. 106, kurios plotas – 7,38 m², kurioje buvo 2 asmenys (asmeniui teko 3,69 m² kameros ploto); nuo 2015-10-12 iki 2015-11-09 ir nuo 2015-11-11 iki 2015-11-30 buvo kameroje Nr. 164, kurios plotas – 7,86 m², kurioje buvo 2 asmenys (asmeniui teko 3,93 m² kameros ploto); 2015-11-10 buvo kameroje Nr. 164, kurioje buvo 1 asmuo (asmeniui teko 7,86 m² kameros ploto); 2015-12-01 ir nuo 2015-12-03 iki 2015-12-27 buvo kameroje Nr. 197, kurios plotas – 7,94 m², kurioje buvo 2 asmenys (asmeniui teko 3,97 m² kameros ploto); 2015-12-02 buvo kameroje Nr. 197, kurioje buvo 1 asmuo (asmeniui teko 7,94 m² kameros ploto); nuo 2015-12-28 iki 2016-02-24, nuo 2016-02-26 iki 2016-03-09 ir nuo 2016-03-11 iki 2016-03-16 buvo kameroje Nr. 184, kurios plotas – 7,94 m², kurioje buvo 2 asmenys (asmeniui teko 3,97 m² kameros ploto); 2016-02-25 ir 2016-03-10 buvo kameroje Nr. 184, kurioje buvo 1 asmuo (asmeniui teko 7,94 m² kameros ploto); 2016-03-17, 2016-03-29, 2016-04-01 buvo kameroje Nr. 162, kurios plotas – 7,94 m², kurioje buvo 1 asmuo (asmeniui teko 7,94 m² kameros ploto); nuo 2016-03-18 iki 2016-03-28, nuo 2016-03-30 iki 2016-03-31 ir nuo 2016-04-02 iki 2016-04-04 buvo kameroje Nr. 162, kurios plotas – 7,94 m², kurioje buvo 2 asmenys (asmeniui teko 3,97 m² kameros ploto); 2016-04-05 buvo kameroje Nr. 257, kurios plotas – 34,57 m², kurioje buvo 7 asmenys (asmeniui teko 4,93 m² kameros ploto); nuo 2016-04-06 iki 2016-04-07, 2016-04-12, nuo 2016-04-16 iki 2016-04-17, nuo 2016-04-22 iki 2016-04-27 buvo kameroje Nr. 257, kurioje buvo 9 asmenys (asmeniui teko 3,84 m² kameros ploto); nuo 2016-04-08 iki 2016-04-11, 2016-04-15 buvo kameroje Nr. 257, kurioje buvo 10 asmenys (asmeniui teko 3,45 m² kameros ploto); nuo 2016-04-13 iki 2016-04-14, nuo 2016-04-18 iki 2016-04-21 nuo 2016-04-28 iki 2016-05-03 buvo kameroje Nr. 257, kurioje buvo 8 asmenys (asmeniui teko 4,32 m² kameros ploto); 2016-05-04 išvyko į Kybartų pataisos namus (b. l. 20–29).

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjo neturtinę žalą, kurią jis patyrė kalint Lukiškių TI-K.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2015 m. spalio mėn. iki 2016 m. gegužės mėn. Atsakovės atstovas atsiliepime prašo pareiškėjo reikalavimams taikyti ieškinio senaties terminą, ir paaiškina, jog pareiškėjas nuo 2013-01-16 iki 2013-10-10 buvo kalinamas Lukiškių TI-K, nors vėliau teigia, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikotarpiu nuo 2015-10-09 iki 2016-05-04.

CK 1.124 str. 1 d. nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 str. 8 d. nustatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.127 str. 1 d. nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o 5 d. nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2015-10-09 iki 2016-05-04. Į teismą su skundu kreipėsi 2016-05-27 (žyma ant voko), todėl nepraleido CK 1.125 str. 8 d. nustatyto termino reikalavimams reikšti dėl neturtinės žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, teismas pareiškėjo reikalavimams senaties termino netaiko, o atsakovės atstovo nurodytą aplinkybę, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013-01-16 iki 2013-10-10 buvo kalinamas Lukiškių TI-K, vertina kaip rašymo apsirikimą.

Pareiškėjas savo reikalavimą priteisti jam neturtinę žalą grindžia netinkamomis jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis, t. y. kad laikotarpiu nuo 2015 m. spalio mėn. iki 2016 m. gegužės mėn. nebuvo užtikrintas teisės aktų nustatytas minimalus plotas kamerose, atvykus į įkalinimo įstaigą jam ne iš karto buvo išduotos higienos priemonės, kameros nebuvo tinkamai vėdinamos, trūko oro, kamerose šalta, drėgna, prastas apšvietimas, sienos supelijusios, išduotas minkštasis inventorius neatitiko teisės aktų reikalavimų, buvo purvinas, tualetas neturėjo atskiros vėdinimo patalpos, nebuvo tinkamai užtikrinta teisė pasivaikščioti, nebuvo sąlygų skalbtis ir džiovintis drabužius.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 str. 1 d. nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 str. 1 d. atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 str. prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 str. 1 d. nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

KD prie TM direktorius 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, galiojančio nuo 2010-05-14, 1.3.1 p. nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248 numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m² (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

BVK 7 str. 1 d. įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 p. numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Atsižvelgiant į tai, pataisos įstaigose administracijos turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu, išskyrus laikotarpius nuo 2015-10-09 iki 2016-04-07, nuo 2016-04-12 iki 2016-04-14 ir nuo 2016-04-16 iki 2016-05-03, kai kameros plotas atitiko nustatytus teisės aktų reikalavimus, ir 2016-05-04, kai pareiškėjas išvyko į Kybartų pataisos namus, nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą kameroje, kurioje jam tenkantis kameros plotas būtų ne mažesnis nei nustatytas KD prie TM direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatyto dydžio (3,6 m²), t. y. Lukiškių TI-K 4 dienas neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Pareiškėjo nusiskundimus dėl baldų matmenų teismas vertina kaip aplinkybę, akivaizdžiai didinančią kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, trūkumą ir todėl kilusio ginčo kontekste vertinamą kaip pareiškėjui palankią, sprendžiant jo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumo klausimą.

Pareiškėjas teigė, kad kameros nebuvo tinkamai vėdinamos, jose trūko oro, buvo šalta, drėgna, prastas apšvietimas, sienos supelijusios, byrėjo tinkas nuo sienų.

Iki 2015-11-01 galiojusi HN 76:2010 nustatė, jog laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos. Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (HN 76:2010 22, 23, 28, 56 p.). Nuo 2015-11-01 įsigaliojusi HN 134:2015 nustatė, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (HN 134:2015 16, 17, 39 p.).

Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015-03-02 patikrinimo akto matyti, kad kameroje Nr. 105 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2015-10-09) pelėsio požymių vizualiai nenustatyta (b. l. 40). Iš grįžtamosios kontrolės 2015-04-10 patikrinimo akto ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015-05-06 patikrinimo akto matyti, kad kameroje Nr. 105 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2015-10-09) dirbtinė apšvieta atitiko HN 76:2010 22 p. reikalavimus (b. l. 41–45, 46–48). Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015-06-19 patikrinimo akto matyti, kad kameroje Nr. 106 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2015-10-10 iki 2015-10-11) sienų paviršiai lygūs, tinkami lengvam valymui ar dezinfekcijai, tai atitiko HN 76:2010 28 p. reikalavimus (b. l. 49–50). Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015-07-10 patikrinimo akto matyti, kad kameroje Nr. 105 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2015-10-09) ir kameroje Nr. 106 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2015-10-10 iki 2015-10-11) išmatuota santykinė oro drėgmė, dirbtinė naktinė apšvieta atitiko HN 76:2010 reikalavimus. Ant sienų ir lubų pelėsio požymių vizualiai nenustatyta, vėdinimas užtikrinamas per atidaromus langus, todėl tai atitiko HN 76:2010 reikalavimus. Pažymėtina, kad teismas nesutinka su Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015-07-10 patikrinimo akte padaryta išvada, jog išmatuota dirbtinė apšvieta kamerose Nr. 105 ir Nr. 106, neatitiko HN 76:2010 22 p. reikalavimo, kur nurodyta, jog mažiausia gyvenamūjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Kaip matyti iš minėto dokumento, Vilniaus visuomenės sveikatos centras nustatė, jog kameroje Nr. 105 dirbtinė apšvieta buvo 234 lx, o kameroje Nr. 106 – 310,8 lx. Taigi, priešingai negu nustatė Vilniaus visuomenės sveikatos centras, dirbtinė apšvieta kamerose Nr. 105 ir Nr. 106 atitiko HN 76:2010 22 p. reikalavimas (b. l. 51–60). Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015-10-12 patikrinimo akto matyti, kad kameroje Nr. 105 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2015-10-09, t. y. iš karto pa atlikto patikrinimo) ir kameroje Nr. 184 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2015-12-28 iki 2016-03-16) oro temperatūra, dirbtinė apšvieta atitinka HN 76:2010. Pažymėtina, kad patikrinimo metu buvo nustatytas HN 76:2010 28 p. pažeidimas, t. y. kad kamerose Nr. 105 ir 184 buvo nelygios sienos ir lubos, vietomis atšokę, atsilupę sienų ir lubų dažai (b. l. 61–62). Iš grįžtamosios kontrolės 2015-10-20 patikrinimo akto matyti, kad kameroje Nr. 105 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2015-10-09) sienų paviršius buvo nelygus, netinkamas lengvam valymui ar dezinfekcijai, tai neatitiko HN 76:2010 28 p. reikalavimų (b. l. 63–64). Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015-12-14 patikrinimo akto matyti, kad kameroje Nr. 105 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2015-10-09) galima išvėdinti per atidaromus langus, tai atitiko HN 134:2015 17 p. reikalavimą, pelėsio požymių nenustatyta, santykinė oro drėgmė atitiko HN 134:2015 reikalavimus. Kameroje buvo vizualiai švaru, šią kamerą tvarko tam paskirti asmenys (b. l. 65). Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015-12-28 patikrinimo akto matyti, kad kameroje Nr. 105 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2015-10-09) pelėsio požymių nenustatyta, tai atitiko HN 134:2015 39 p. reikalavimus (b. l. 66). Iš grįžtamosios kontrolės 2015-01-28 patikrinimo akto matyti, kad kameroje Nr. 106 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2015-10-10 iki 2015-10-11) yra atšokusių sienos dažų, sienų paviršius buvo nelygus, tai neatitiko HN 76:2010 28 p. reikalavimo (b. l. 67). Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog dėl prasto apšvietimo Lukiškių TI-K suprastėjo jo regėjimas, vertinama kritiškai, kadangi pareiškėjo sveikatos istorijoje nėra jokių jo nusiskundimų dėl suprastėjusios regos (b. l. 9–19).

Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai, kad kameros nebuvo tinkamai vėdinamos, trūko oro, jose buvo šalta, drėgna, prastas apšvietimas, sienos supelijusios, atmetami kaip nepagrįsti. Vilniaus visuomenės sveikatos centrui nustačius, kad kamerose Nr. 105 ir 106 buvo nelygios sienos ir lubos, vietomis atšokę, atsilupę sienų ir lubų dažai, konstatuotina, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant HN 76:2010 28 p. nuostatas.

Pareiškėjas tvirtina, kad atvykus į Lukiškių TI-K jam nebuvo išduotos higienos priemonės (muilas, rankšluostis, skutimosi peiliukas) ir rankšluostis, duše šluostėsi su savo marškinėliais.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas, suimtiesiems kas mėnesį išduodamas dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai. Iš paminėtos normos matyti, kad pareiškėjui kas mėnesį turi būti išduodamos paminėtos higienos priemonės, tačiau joje nėra detalizuojama, kada konkrečiai tai turi būti padaryta.

Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2015-10-09 pareiškėjui, be kita ko, buvo išduoti 2 vnt. rankšluosčių, o 2015-10-13 – dantų pasta, dantų šepetėlis ir skutimosi peiliukas (b. l. 68–69). Pažymėtina ir tai, kad pats pareiškėjas pateikė prašymą leisti naudotis nuosavais 2 rankšluosčiais (b. l. 68–69). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo teiginiai dėl higienos priemonių ir rankšluosčio neišdavimo laikytini nepagrįstais byloje surinktais įrodymais, todėl atmestini.

Pareiškėjo abstraktūs argumentai, jog nebuvo sąlygų skalbti ir džiovinti drabužių, o sumokėti už tokias paslaugas nebuvo lėšų, vertinami kritiškai, kadangi kaip matyti iš Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2016-06-06 pažymos Nr. 24:5023 „Dėl R. K. skundo“, suimtieji ir nuteistieji asmeninių viršutinių drabužių teikiama skalbimo paslauga gali pasinaudoti ne rečiau kaip kartą per savaitę, jeigu jų asmeninėse sąskaitose yra pakankamas pinigų likutis, apmokėti skalbimo ar cheminio valymo paslaugą. Neturintiems asmeninėje sąskaitoje pinigų viršutinius drabužius kartą per mėnesį skalbiama nemokamai. Valdiška patalynė, asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai kartą per savaitę. Tą pačią dieną drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami jau sausi (b. l. 37–38). Vadinasi, Lukiškių TI-K sudarė tinkamas sąlygas išsiskalbti drabužius ir patalynę.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad išduota patalynė ir minkštasis inventorius buvo netinkami, kadangi buvo purvini. Kaip matyti iš byloje esančios armatūrinės kortelės, pareiškėjui 2015-10-09, be kita ko, buvo išduotas 1 čiužinys, 2 paklodės, 1 pagalvė, 1 užvalkaliukas, 1 antklodė (b. l. 68). Pareiškėjas paklodę ir užvalkaliuką pagalvei iš karto grąžino, todėl kritiškai vertinami pareiškėjo argumentai, jog užvalkaliukas pagalvei ir 2 paklodės buvo netinkami. Pažymėtina, kad pats pareiškėjas prašė leisti naudotis nuosava patalyne, t. y. 1 užvalkalu, 2 paklodėmis ir 2 užvalkaliukais pagalvei (b. l. 68–69). Be to, kaip matyti Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2016-06-06 pažymos Nr. 24:5023 „Dėl R. K. skundo“, patalynė ir minkštasis inventorius išduodamas dezinfekuotas, švarus ir tvarkingas. Pagalvės, čiužiniai, antklodės dezinfekuojamos įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje (b. l. 37–38). Netikėti valstybinės institucijos nurodomomis aplinkybėmis teismas neturi pagrindo. Atsižvelgiant į išdėstytą bei į tai, kad pareiškėjas naudojosi nuosava patalyne, pareiškėjo argumentai dėl purvinos ir netinkamos patalynės bei minkštojo inventoriaus atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas tvirtina, kad sanitarinis mazgas Lukiškių TI-K buvo įrengtas netinkamai, t. y. neturėjo atskiros vėdinimo patalpos, buvo be dangčio.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 p. nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Nuo 2015-11-01 įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015, kuri nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 p. nustato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą, taip pat Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2016-06-06 pažymoje Nr. 24-5023 „Dėl R. K. skundo“ (b. l. 37–38) nurodoma, kad Lukiškių TI-K kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio pertvara. Taigi ši patalpa nėra atskirose patalpose ir su atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su Lukiškių TI-K kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengimu, įvertinus aukščiau išdėstytą teisinį reglamentavimą, į tai, kad HN 76:2010, kuri 21 p. nustatė atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą, galiojo iki 2016-11-01, konstatuotina, kad Lukiškių TI-K neužtikrino Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 p. nustatytų reikalavimų ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtos normos nenustato, kad unitazas ar klozetas būtų uždengiamas, todėl pažeidimo minėtu aspektu nenustatyta.

Pareiškėjas teigia, jog jam nebuvo tinkamai užtikrinta teisė pasivaikščioti, kadangi pasivaikščiojimai vykdavo tamsiu paros metu, pasivaikščiojimų kiemelių grindys buvo duobėtos, jose buvo vandens, nebuvo tinkamo apšvietimo, buvo išsinarinęs koją.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios HN 76:2010 18.4 p. nustatė, kad laisvės atėmimo vietos teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimai kiemai. Jie turi būti periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi. Iš bylos medžiagos matyti, kad Lukiškių TI-K iš viso yra 49 pasivaikščiojimo kiemeliai (b. l. 20–29). Teismas pažymi, kad pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kurie Lukiškių TI-K kiemeliai buvo duobėti, kuriomis dienomis būdavo išvedamas tamsiu paros metu, duomenų, jog buvo išsinarinęs koją, teismui nepateikė. Iš asmens sveikatos istorijos taip pat nematyti, jog pareiškėjas buvo patyręs traumą (b. l. 9–19). Teismo vertinimu, atsakovui būtų neproporcingai didelė pareiga paneigti nekonkrečius ir neindividualizuotus pareiškėjo teiginius, todėl pareiškėjo teiginiai šiuo aspektu atmetami kaip neįrodyti.

Pareiškėjo argumentai, jog gavo 2–3 savaičių laikraščius, nebuvo išvestas į video salę pažiūrėti filmo yra abstraktūs, nekonkretūs ir nepagrįsti jokiais įrodymais. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nenurodė, kada kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl prašymo apsilankyti video salėje, nepateikė duomenų, ar Lukiškių TI-K tokį pareiškėjo prašymą atmetė. Be to, nedetalizavo, kuo pasireiškė patirta neturtinė žala dėl minėtų aplinkybių, jų nesusiejo su konkrečiu jo teisių pažeidimu, todėl teismas nurodytų aplinkybių nevertina.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo kaip orumo pažeminimą, jam sutriko miegas, apėmė depresija, tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių teisės aktų reikalavimų neatitinkančio laikymo Lukiškių TI-K poveikio jo psichikai ir sveikatos būklei, teismui nepateikė. Įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istorijos gydytojų įrašus, jokių rimtų susirgimų, kuriems turėtų įtakos laikymo Lukiškių TI-K sąlygos nenustatyta (b. l. 9–19). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų didesnį sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto pažeidimo bei privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat nėra duomenų, kad jis būtų buvęs laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

CK 6.250 str. 2 d. nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 str. 2 d., tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą; EŽTT 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartį civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2007-07-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; LVAT 2010-10-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; LVAT 2012-01-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; LVAT 2012-10-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A525–2542/2012 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje analogiško pobūdžio bylose (2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015) taip pat yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo gydymo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-07-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, t. y. 4 dienos, į tai, kad buvo laikomas pažeidžiant HN 76:2010 21 ir 28 p. reikalavimus, į pažeidimo mąstą, jo trukmę, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (LVAT 2015-03-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-533-442/2015; LVAT 2015-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015; LVAT 2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; LVAT 2015-05-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015), į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, skunde išdėstė nepagrįstus teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, išskyrus tai, kad kameros tam tikrais laikotarpiais buvo perpildytos, nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas, sanitarinis mazgas buvo be atskiros ventiliacijos, nesant įrodymų, kad kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K pakenkė pareiškėjo sveikatai, taip pat į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteisiamas 70 Eur neturtinės žalos dydis.

Atsakovės atstovas, teikdamas atsiliepimą į skundą, jame pateikė prašymą priteisti iš pareiškėjo 1,5 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 str. 1 d. (redakcija, galiojusi iki 2016-07-01) proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kai sprendimas priimtas atsakovo naudai, jis turi teisę, be kita ko, reikalauti atlyginti išlaidas, kurias turėjo rengdamas ir raštu pateikdamas teismui dokumentus; kitas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu (ABTĮ 44 str. 4 d.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, teismo sprendimu jo skundas tenkintas iš dalies, jam priteista 70 Eur neturtinei žalai atlyginti, o likusioje dalyje skundas atmestas. Taigi, teismo sprendimu yra patenkinta 1,4 procento pareiškėjo skunde pareikštų reikalavimų, o atmesta 98,6 procentai reikalavimų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą pažymėjo, kad bylinėjimosi išlaidų priteisimas iš bylą pralaimėjusios šalies padeda užtikrinti šalių teisę į teisminę gynybą. Rizika apmokėti kitos šalies išlaidas atgraso nuo nepagrįsto ir ilgo bylinėjimosi, taip pat yra reguliuojamas byloje dalyvaujančių asmenų elgesys, atgrasoma nuo piktnaudžiavimo administraciniu procesu, skatinamas sąžiningas ir tinkamas materialiųjų teisinių pareigų vykdymas, užtikrinama pagarba teisei. Kita vertus, kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi kompleksiškai įvertinti bylą laimėjusios šalies prašomų atlyginti teismo išlaidų realumą, pagrįstumą ir racionalumą, nes priešingu atveju būtų paneigta bylinėjimosi išlaidų esmė ir paskirtis (LVAT 2013-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-904/2013; LVAT 2015-09-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2170-520/2015).

Pagal ABTĮ 57 str. 4 d. įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų. Teismas konstatuoja, kad šiuo atveju atsakovės atstovui tekusi pareiga teikti įrodymus, susijusius su pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis, nepaneigia atsakovės atstovo teisės reikalauti atlyginti išlaidas, kurias turėjo rengdamas ir raštu pateikdamas teismui dokumentus, kurie susiję su bylos nagrinėjimu. Pažymėtina, kad atsakovės atstovas pateiktais dokumentais grindė atsiliepime į skundą išdėstytą poziciją dėl pareiškėjo skundo nepagrįstumo.

Atsakovės atstovas nurodo, kad patirtas 1,5 Eur bylinėjimosi išlaidas sudaro prie atsiliepimo pridėtų dokumentų kopijos – viso 42 A4 formato lapas. Teismo vertinimu, atsakovės atstovas pagrįstai kopijavimo išlaidas apskaičiuoja vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimo Nr.1039 6 ir 7 p., taip pat Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, pagal kuriuos nustatyta kopijų parengimo kaina – 0,06 Eur už vieną A4 formato lapo dokumento kopijos parengimą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo atstovas pagrįstai parengė 42 su ginču susijusių dokumentų A4 formato lapų kopijas ir turėjo 1,5 Eur su jų parengimu susijusių išlaidų, atsakovės atstovo patirtos dėl administracinės bylos nagrinėjimo Vilniaus apygardos administraciniame teisme išlaidos priteistinos proporcingai patenkintų ir atmestų pareiškėjo reikalavimų daliai. Iš pareiškėjo atsakovės atstovui priteistina 1,47 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1, 4 p., 132 str. 1 d., 133 str. (redakcija, galiojanti nuo 2016-07-01),

nusprendžia:

Pareiškėjo R. K. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui R. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 70 Eur (septyniasdešimties eurų) neturtinę žalą.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Priteisti iš R. K. atsakovės Lietuvos valstybės atstovui Lukiškių tardymo izoliatoriui – kalėjimui 1,47 Eur (vieną eurą ir 47 euro centus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jolita Rasiukevičienė