Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Balčytienė, dalyvaujant pareiškėjui I. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo I. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Bylos faktinės aplinkybės, teisinis reglamentavimas ir teismo išvados.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui, kurią jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje 2005-2015 metais. Pareiškėjas nurodo, kad buvo kalinamas nežmoniškomis, nepriimtinomis, žiauriomis sąlygomis. Taigi byloje keliamas atsakovės deliktinės atsakomybės klausimas. Pagal byloje surinktus duomenis, pareiškėjas su pertraukomis LAVL skundžiamu laikotarpiu buvo laikomas 2005-07-12 – 2015-01-06.

Atsakovė atsiliepimu pateikė prašymą pareiškėjo skundui taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 str. 8 d. numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. CK 1.124 str. numatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 str. 8 d. nustatyta sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 str. 1 d., ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2005-07-12, skundą teismui pareiškėjas pateikė 2015-02-13 (b. l. 6).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-01-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A492-388-14; 2013-11-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1860-13; 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad byloje nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimų. Todėl pareiškėjo skundui taikomas CK 1.125 str. 8 d. numatytas trejų metų senaties terminas. Kaip buvo minėta, pareiškėjas skundžia laikymo sąlygas LAVL nuo 2005-07-12. Kadangi pareiškėjas kreipėsi į teismą 2015-02-13, pritaikius ieškinio senaties terminą, žala nepriteisiama, jeigu ji buvo patirta iki 2012-02-13. Pagal bylos duomenis, nuo šio laiko, pareiškėjas LAVL buvo laikomas apie 9 mėnesius (b. l. 14-15).

Skundo reikalavimus pareiškėjas taip pat grindžia tuo, kad jam buvo netinkamai teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos. Šie reikalavimai susiję su žalos, padarytos pareiškėjui, kaip pacientui, netinkamu sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, atlyginimo santykiais. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 174 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog asmens sveikatos priežiūra pataisos įstaigose bei areštinėse organizuojama ir atliekama pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos įstatymus. Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 4 punktas nustato, kad valstybės laiduojamai (nemokamai) sveikatos priežiūrai priskiriama teismo ar teisėsaugos institucijų sulaikytų asmenų, kardomojo kalinimo vietose esančių asmenų, nuteistųjų bei užsieniečių, pateikusių prašymą suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje, užsieniečių, gavusių laikinąją ar papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, asmens sveikatos priežiūra. Taigi, nagrinėjamu atveju, nepriklausomai nuo to, jog pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę, ginčo teisinius santykius, atsiradusius tarp gydymo įstaigos (nagrinėjamu atveju Laisvės atėmimo vietų ligoninės ir Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos Konsultacinės poliklinikos) ir pareiškėjo (paciento) dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo reguliuoja ne laisvės atėmimo bausmės vykdymą reglamentuojančių teisės aktų normos, o sveikatos apsaugos įstatymų normos.

Paciento teises ir pareigas, paciento atstovavimo ypatumus, paciento skundų nagrinėjimo ir žalos, padarytos jo sveikatai, atlyginimo pagrindus nustato Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas (šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Todėl sprendžiant šį ginčą, turi būti vadovaujamasi ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normomis, reguliuojančiomis žalos atlyginimą, tačiau ir specialiosiomis teisės normomis, įtvirtintomis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme.

Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-773/2013, 2014 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-338/2014). Taigi nagrinėjamu atveju, pareiškėjas, norėdamas gauti žalos atlyginimą dėl, jo nuomone, netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, prieš kreipdamasis į teismą privalėjo pasinaudoti Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnyje nustatyta bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Nesutikdamas su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo, susijusio su žalos atlyginimu, išsprendimo. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, – per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės.

Administracinėje byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas laikėsi Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reguliavimą, susiklosčiusią teismų praktiką iš esmės analogiškose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-370/2014; 2013 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-773-13), tai, kad pareiškėjas, kreipęsis į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir dar galima pasinaudoti ta tvarka, pareiškėjo skundas paliekamas nenagrinėtas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktas).

Žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – ir CK) 6.271 str. 1 d., privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 str. taikymo teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 3 str. nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir, kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė privalo garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000-10-26 sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 2001-07-24 sprendimas V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (EŽTT 2001-04-21 sprendimas byloje P. prieš Graikiją).

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) 11¹.4 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

CK 6.250 str. 2 d. nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Akivaizdžiai netinkamos kalinimo sąlygos yra vertinamos kaip objektyviai darančios neigiamą poveikį asmens psichinei būklei. Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d., konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009) ir EŽTT 2008-11-18 sprendime byloje S. prieš Lietuvą). Europos Žmogaus teisių teismas savo praktikoje ne kartą nustatė Konvencijos 3 str. pažeidimą panašiose bylose dėl nuteistiesiems ir suimtiesiems skiriamos minimalios asmeninės erdvės reikalavimo pažeidimo (žr. pvz., EŽTT 2007-06-19 sprendimas byloje Ciorap prieš Moldovą, nr. 12066/02 19; Kalashnikov prieš Rusiją, nr. 47095/99 ir kt.). Pagal šio teismo praktiką, atsakovo atsakomybės nepašalina atsiliepime nurodytos aplinkybės dėl suėmimo ir bausmių vykdymų vietų perpildymo bei tai, kad atsakovės atstovė neturi teisinio pagrindo atsisakyti priimti suimtuosius ir nuteistuosius. Valstybės ribotos finansinės galimybės užtikrinti tinkamas laisvės atėmimo ar suėmimo vykdymo sąlygas, šiuo atveju nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės (EŽTT 2005-01-18 sprendimas byloje Kehayov prieš Bulgariją, nr. 41035/98; 2006-02-02 sprendimas byloje Iovchev prieš Bulgariją, nr. 41211/98).

Suformuotoje teismų praktikoje ne kartą pripažinta, kad suimtųjų, nuteistųjų laikymo sąlygos LAVL neatitinka teisės aktų reikalavimų ir panašiose bylose, už vieną mėnesį laikymo netinkamomis sąlygomis LAVL priteistina 140-250 EUR (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-07-09 nutartis byloje Nr. A822-1427/2013, 2013-11-07 nutartis byloje Nr. A143-1702/2013, 2014-03-31 nutartis byloje Nr. A146-152/2014, 2014-11-27 nutartis byloje Nr. A442-1096/2014, 2015-01-26 nutartis byloje Nr. A-190-442/2015, 2015-02-05 nutartis byloje Nr. A-299-858/2015, 2015-02-26 nutartis byloje Nr. A-403-575/2015 ir kt.). Atsižvelgiant į byloje surinktus duomenis, teismų praktiką panašiose bylose, konstatuotina, kad pareiškėjas buvo laikomas LAVL nesilaikant nustatytų teisės aktų reikalavimų, patyrė neigiamą poveikį asmens psichinei būklei, todėl pareiškėjui priteistinas patirtos neturtinės žalos atlyginimas. Tačiau teismas pasisako, kad pareiškėjo prašoma priteisti pinginė kompensacija neproporcinga jo patirtai neturtinei žalai. Dalis pareiškėjo nusiskundimų yra nulemta nustatyto vienam asmeniui kameroje tenkančio minimalaus ploto reikalavimo pažeidimo ir nenagrinėtini kaip savarankiški. Dauguma aplinkybių, kuriomis pareiškėjas grindžia savo skundą, yra tikėtinos laisvės atėmimo bausmės pasekmės ir nesudaro atskiro pagrindo asmens teisės į orumą pažeidimo konstatavimui. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų didesnį sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto pažeidimo. Taip pat nėra duomenų, kad jis būtų buvęs laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Taigi pareiškėjo nusiskundimai dėl netinkamų laikymo sąlygų yra pagrįsti ir reikalavimas priteisti neturtinę žalą tenkintinas. Atsižvelgiant į išdėstyta, inter alia tai, kad teismų praktikoje panašiose bylose, už vieną mėnesį laikymo netinkamomis sąlygomis LAVL priteisiamas 140-250 EUR neturtinės žalos atlyginimas, pareiškėjo nurodytas patirtos žalos įvertinimas pinigais (250 000 EUR) laikomas neproporcingu patirtai žalai, todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.

Atsižvelgiant į išdėstyta, teisinių santykių reglamentavimą, teismų praktikoje panašiose bylose priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas daro išvadą, kad ginčo laikotarpiu (2012-02-13 – 2015-01-06) pareiškėjas buvo laikomas LAVL netinkamomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktuose nustatytų reikalavimų apie 9 mėnesius, todėl jam priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas, žalos dydį įvertinant 1750 EUR (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str., 88 str. 1 d. 5 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str.5 p., 127 str., teismas

nusprendė:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, I. M. 1750 EUR (tūkstantis septyni šimtai penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjo I. M. skundo dalį, kurioje prašoma priteisti neturtinės žalos, patirtos dėl netinkamo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, atlyginimą, palikti nenagrinėtą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.